Lietuvoje augantys grybai

TURINYS

ĮVADAS

Mikologija
..........................
................. 2

Grybų daroma žala
..........................
............ 2

Grybų nauda žmogui
..........................
........... 3

DĖSTOMOJI DALIS

Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės
..........................
.... 4

Vaisiakūnis, jo sandara ir sudėtinės dalys
..........................
. 5

Kepurėlė
..........................
................... 5

Trama
..........................
..................... 6

Himenoforas
..........................
................. 6

Kotas
..........................
..................... 6

Grybų dauginimasis
..........................
.............7

Grybų mityba
..........................
................. 8

Grybų augimas
..........................
................. 8

Valgomieji grybai
..........................
............... 9

Grybų mitybinė vertė
..........................
............ 9

Nuodingieji grybai
..........................
.............. 10

IŠVADOS
..........................
................... 11

ĮVADAS

Grybų pasaulis yra pakankamai sudėtingas, kaip ir jų gyvenimo būdas. Jie
ilgus dešimtmečius nedavė ramybės botanikams, vėliau mikologams, kurie
klaidžiojo po miškus, dirvonus, pievas ir laukus, stepes ir dykumas, plušo
laboratorijose, gamyklose, kol sužinojo, kaip grybai dauginasi, auga, kokia
jų nauda arba daroma žala.

Mikologija – mokslas, tiriantis grybus (įskaitant pelėsius ir mieles), jų
genetines bei biochemines savybes, jų panaudojimą medicinai bei maistui,
taip pat nuodingąsias jų ssavybes. Mikologija artimai susijusi su
fitopatologija – augalų ligų tyrimais (daugelis augalų ligų yra sukeliamos
grybų). Istoriškai mikologija buvo botanikos mokslo šaka, nes grybai buvo
priskiriami augalams. 1969 m. Kornelio universiteto profesorius R. H.
Whittaker pirmasis išskyrė grybus į atskirą gyvosios gamtos karalystę
(Fungi arba Mycota), kadangi pagal savo sandarą, mitybą, filogenezę ir
kitus bruožus grybai skiriasi nuo augalų ir gyvūnų. Dabar sutariama, kad
grybai – tai ne augalai, o ypatingos sandaros ir gyvensenos organizmai. Dėl
to mikologiją galime laikyti atskira mokslo šaka. Pirmieji “mikologai” buvo
Elias Magnus Fries, Christian Hendrik Persoon ir Annton de Bary.

Grybai – tai tarpiniai organizmai tarp augalų ir gyvūnų, tai labai
didelė ir įvairi organizmų grupė, neturinti chlorofilo (žaliosios
medžiagos, sugeriančios Saulės energiją, kuri panaudojama organiniams
junginiams susidaryti). Dėl to grybai, skirtingai nuo visų žaliųjų augalų,
nesugeba gauti maisto fotosintezės būdu. Jie yra ar

rba kitų gyvų organizmų
parazitai, arba saprofitai, gaunantys energiją iš negyvos organinės
medžiagos. Vis dėlto chlorofilo neturėjimas nesutrukdė jiems suklestėti-
per evoliuciją išsivystė daugybė grybų rūšių, jų priskaičiuojama daugiau
kaip 100 tūkstančių, kurios skiriasi savo forma, spalva ir gyvavimo būdu.
Skiriasi taip pat ir dydžiu: nuo smulkiausių organizmų, įžiūrimų tik pro
mikroskopą ir iki 1 m skersmens, ir sveriančių 10-15 kg.

Grybų daroma žala. Taigi, grybai- tai ne tik tie, kuriuos mes gerai
pažystame ir renkame miškuose, bet yra ir įvairiausių parazitinių grybų.
Pavyzdžiui, kepininiai grybai, ardo medieną. Taip pat žemės ūkiui daug
žalos padaro grybų sukeltos rūdys, kūlės, rauplės, miltligės, sunaikindamos
milijonus tonų grūdų, vaisių, uogų ir daržovių. Grybai gali ir žmogų
suluošinti, sukeldami odos (dermatomikozę), plaučių (pseudotuberkuliozę),
ausų (otomikozę), nagų, plaukų (trichofitiją) ligas. Tokių grybų yra žinoma
apie 500 rūšių. Yra grybų, kurie griauna namus, ardo ttiltus, užtvankas,
pūdo šiltnamius ir rūsius, gadina netinkamai laikomus maisto produktus, be
gailesčio naikina vertingus meno kūrinius, unikalias muziejaus vertybes,
knygas, sudėtingiausią aparatūrą. Pavyzdžiui pelėsiniai grybai gali
išaugti koncentruotoje acto ir sieros rūgštyje. Pelėsiai daugiausia kenkia
savo metabolizmo produktais, dažniausiai įvairiomis organinėmis rūgštimis.
Kai kurie Neurospora ir Aspergillus genčių grybai yra atsparūs daugumai
antiseptinių medžiagų.

Daugelis grybų prisitaiko prie įvairių sąlygų. Kai kurių grybų sporoms
nebaisūs 1500 C šalčiai, o kai kurių mielių štamai nežūva net esant 8000
atmosferų slėgiui. Įvairios spinduliavimo dozės, dešimtis ar šimtus kartų
viršijančios kai kurių šiltakraujų gyvūnų
mirtinas dozes, pasirodo
neefektyvios, kovojant su itin kenksmingais grybais. Yra grybų, kurių
sporos nepraranda gyvybingumo net keletą dešimtmečių. ( J.Mazelaitis,
V.Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980. P.3 ).

Grybų nauda žmogui. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad grybai yra tik
žalingi. Jų nauda žmogui yra netgi kur kas didesnė už daromą žalą.

Nemažai grybų plačiai vartojama maistui, todėl daugelis žmonių grybus
vadina miško daržovėmis, miško mėsa, miško duona. Ir tai neperdėta. Juose
randama baltymų, riebalų, cukrų, vario druskų, kalcio, kalio, mangano,
geležies, įvairių vitaminų. Miškas ir grybai, galima sakyti, tarsi
neišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas be kito. Drauge su
bakterijomis ir kitais smulkiais gyvūnais, grybai spyglius, lapus, šakas,
kelmus, išvartas ar net vertingiausią medieną per trumpą laiką paverčia
puria miško dirva. Sunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei miške nebūtų grybų.
Juk kasmet į miško paklotės hektarą nukrinta vidutiniškai 2-4 tonos
organikos. O miško paklotė yra susijusi su daugybe grybų, bakterijų,
įvairių smulkių kitų organizmų, taip pat su medžių ir krūmų, žoline bei
samanų danga. Ji tarsi milžiniškas respiratorius reguliuoja miško
dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus,
apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo. Taigi grybai labai aktyviai
dalyvauja formuojant miško paklotę, ir miškas be grybų vargu ar galėtų
gyvuoti. ( V.Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986. P.5 ). Galima sakyti, kad
tokiu būdu grybai ir bakterijos atlieka ne tik sanitaro vaidmenį, bet ir
aktyviai dalyvauja gamtos medžiagų apykaitoje.

Dirvožemyje gyvenantys grybai „plėšrūnai“ naikina nematodas, smulkias
parazitines kirmėles be
ei kenksmingus vabzdžius.

Šiandieninė maisto pramonė be kai kurių pelėsinių grybų, nepagamintų
sviesto, sūrių, pieno, fermentų, organinių rūgščių, vitaminų. Daug mielių
sunaudojama kepyklose, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyklose.
Labai daug pašarinių mielių, kuriose gausu baltymų, vitaminų, suvartojama
žemės ūkyje.

Kita vertus iš daugelio valgomųjų bei nuodingųjų grybų gaminamos
neįkainojamos cheminės medžiagos- antibiotikai, bei medžiagos, turinčios
antibiotinių ir gydomųjų savybių (penicilinas, agrocibinas, klitocibinas,
atramentinas, inolominas, muskarufinas). Šiomis medžiagomis bandoma gydyti
sklerozę, anginą, cholerą bei kitokias ligas.

Iš grybų išskirta ir ištirta daugiau kaip 40 fermentų, iš kurių apie
dešimt plačiai naudojama įvairiose medicinos, maisto ir lengvosios pramonės
šakose. Mokslininkai daug dirba ir iki šiol, kad kuo daugiau grybų būtų
galima panaudoti liaudies ūkyje.

DĖSTOMOJI DALIS

Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės. Miškuose, mes begrybaudami matome tik
grybų vaisiakūnius, t.y. jų dauginimosi organus, yra dar ir vegetatyvinė
grybiena, kuri pasislėpusi substrate. Vaisiakūnio gyvenimas yra labai
trumpas, tačiau biologinė jo paskirtis labai svarbi- jis atlieka pagrindinę
gyvenimo funkciją, suformuoja sporas, subrandina, išsėja, o po to visas
suglemba ir žūva.

Vegetatyvinė grybiena sudaryta iš daugybės jautrių, plonyčių, paprasta
akimi nematomų ir paprastai išsišakojusių, susiraizgiusių, tankiai
susipynusių gijelių, vadinamų hifais. Hifų tinklas slypi substrate, ir
priešingai vaisiakūniui, gyvena ilgai- metus, dešimtmečius, net šimtmečius.
Hifai auga viršūniniu būdu, jie įvairaus ilgio, storio, su pertvarėlėmis.
Pažiūrėjus pro mikroskopą galima pamatyti citoplazmą, branduolius, kurie
laisvai juda. Biologinė grybienos paskirtis- siurbti maisto medžiagas,
kurias ima visu paviršiumi.

Pagal sandarą, kartais ir pa

agal vaisiakūnių didumą visi grybai skirstomi
į žemesniuosius (grybiena vienaląstė, vienbranduolė, rečiau
daugiebranduolė), ir aukštesniuosius, sudarytus iš daugialąstės grybienos.

Grybams būdingas savitas aromatas, o kartais net ir ypatingas
spalvingumas ar didumas. Daugumos jų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą,
pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium)- salierų, česnakinis
mažūnis (Marasmius scorodonius)- česnako, o paniabudė (Phallus impudicus),
turėdama savo žalią gleivėtą kepurę skleidžia tokį dvoką, kad ne tik muses
ir vabzdžius prisivilioja, bet ir grybautoją prisišaukia, net esantį nuo
jos per 30-50 žingsnių. Vegetatyvinė grybiena taip pat nėra visai bekvapė
ar beformė. Pakėlus kokią supuvusią šaką ar samanas, galima įsitikinti jos
spalvingumu (daugiausia pasitaiko baltos ir pilkos spalvos), aromatu ir
formos įvairumu.

Vegetatyvinė grybiena gana jautri aplinkos sąlygoms, ypač drėgmei ir
temperatūrai. Tačiau atsiradus ir nepalankioms sąlygoms grybiena pereina į
ramybės stadiją ir sudaro skleročius. Tai kietos grybienos gniužulas, kuris
išsaugo grybo gyvybingumą užėjus sausrai ar šalčiui, arba susidarius per
dideliam drėgmės kiekiui. Dažnai skleročiai pasirenka vabzdžių lavonus,
negyvus grybus ir kt. Skleročio biologinė paskirtis- išsaugoti ir pratęsti
rūšies egzistavimą.

Vaisiakūnio dydis, forma, spalva, augimo greitis ir kitos savybės yra
ištirtos, tačiau vegetatyvinės grybienos biologinės bei fiziologinės
ypatybės dar turi neaiškumų iki šių dienų.

Vaisiakūnis, jo sandara ir sudėtinės dalys. Ką žmonės paprastai vadina
grybu, tai tik tėra paviršinė grybienos dalis, vadinama vaisiakūniu.
Vaisiakūnių yra įvairiausios formos- išsidriekusios plėvelės, rutulio,
vėduoklės, taurelės, ausies, karolių, kanopos, o daugiausia jie yra
sudaryti iš kepurėlės ir koto. Vaisiakūnis sudarytas iš gausiai
išsišakojusių ir susipynusių hifų audinio. Sudarytas iš audinių, kurie
atlieka skirtingas funkcijas. Dengiamasis (apsauginis) audinys- apsaugo
vaisiakūnį nuo mechaninių pažeidimų, nuo saulės, lietaus ir vėjo.
Jungiamasis audinys yra vidinėje vaisiakūnio dalyje- jis aprūpina išorinę
grybieną maisto medžiagomis.

Kepurėlė yra svarbiausia vaisiakūnio dalis. Jos paviršių dengia luobelė,
kuri kai kurių rūšių yra daugiasluoksnė, sudaryta iš labai susipynusių
hifų. Hifai yra spalvoti, įvairaus diametro ir formos. Juose esančios
spalvotos medžiagos (pigmentai) nudažo kepurėlę spalvotai, todėl tokia
didelė spalvų įvairovė. Tačiau vyrauja geltonos, geltonai rudos, oranžinės,
rusvai rudos spalvos grybai. Pigmentai tirpsta vandenyje, todėl lietus
kartais jas išplauna ir kepurėlė atrodo išbluksi. Luobelė gali būti
įvairaus storio, prilipusi, atskiriama arba pusiau atskiriama, trapi,
elastinga, drebučių pavidalo. Kepurėlės viršutinis sluoksnis būna įvairus:
lygus, plaušuotas, žvynuotas, taškuotas, raukšlėtas. Kartais paviršius būna
gleivėtas.

Grybų kepurėlė būna įvairios formos: pusiau apvali, varpeliška,
vėduokliška, paplokščia, kiaušiniška, iškili, kūgiška, įdubusi ir kt. (1
pav.)

| |[pic] |
| | |
|[pic] | |
|Įdubusi |Paplokščia |
|[pic] |[pic] |
|Apvali |Iškili |

|[pic] |[pic] |[pic] |[pic] |
|Pusiau apvali |Varpeliška |Vėduokliška |Išgaubta |

1 pav. Vaisiakūnių kepurėlių formos

Trama- kartais vadinama mėsa, yra vaisiakūnio sterilioji, nevaisintoji
dalis. Tramos sluoksnis yra po luobele. Jis sudarytas iš susipynusių
sterilių hifų. Pagal jų susipynimą trama gali būti minkšta, kieta, trapi,
tampri, kamštiška arba puri, sausa arba sultinga. Atskirų rūšių grybų trama
skiriasi spalva, konsistencija, kvapu ir skoniu.

Tramos sluoksnis yra ir kote. Jis esti po dengiamuoju audiniu, koto
vidurinėje dalyje. Kai kurių agarikiečių kepurėlę, o kartais ir kotą
perpjovus ar perlaužus, trama keičia spalvą- pamėlynuoja, paraudonuoja ir
pan. Taip pat, kartais pagal tramos skonį mėginama atskirti valgomuosius
grybus nuo nevalgomųjų. Tačiau taip skirstyti yra nepatartina, nes
pavojinga. Pavyzdžiui, kad ir musmirės, jos yra apysaldžios ir malonaus
skonio, bet labai nuodingos, o kartūs piengrybiai, ūmėdės ir kiti grybai
nuvirinti praranda deginantį skonį ir yra valgomi.

Himenoforas- svarbiausia kepurėlės dalis. Jo paviršiuje yra vaisinis
sluoksnis, gaminantis sporas. Tai būdinga daugumai papėdgrybių ir
aukšliagrybių. Jis sudarytas iš lakštelių, vamzdelių, dyglių, raukšlių,
spenelių, karpučių arba visai lygus.

Klasifikuojant grybus į klases, eiles, šeimas, gentis ir rūšis yra labai
svarbios sporos- mažyčiai vienaląsčiai, daugialąsčiai kūneliai. Jos labai
gyvybingos, smulkutės, paprasta akimi nematomos dalelės. Prieš 250 metų
nustatyta, kad grybai dauginasi šiomis mažomis, sveriančiomis 0,00001-
0,000001 mg sporomis Vaisiakūnių apatinėje kepurėlės pusėje jų susidaro
labai daug (milijonai, bilijonai, trilijonai). Jos neilgaamžės , bet kai
kurių grybų rūšių gyvybingos išlieka keliasdešimt metų.

Kotas, lyginant su grybo kepurėle, yra tvirtesnės konsistencijos, jo
hifai storesnėmis sienelėmis, standžiau susipynę. Daugelio grybų kotai būna
tuščiaviduriai, tačiau jie būna dar tvirtesni nei pilnaviduriai. Daugelio
kepurėtųjų grybų kotas pereina tiesiog į kepurėlės tramą ir suauga su ja.
Kitų grybų, pavyzdžiui, tokių kaip skydabudžių, musmirių, žvynabudžių,
pievagrybių kotas nesuaugęs su trama ir pasukus lengvai atsiskiria nuo
kepurėlės.

Kotai esti centriniai arba ekscentriniai. Jie gali būti tiesūs arba
kreivi, vienodo storumo arba į pagrindą nusmailėję ar svogūniukai išsipūtę.
Pagal konsistenciją jie skirstomi į mėsingus, trapius ir tamprius.
Grybų dauginimasis. Grybai dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir
lytiškai. Vegetatyviškai grybai dauginasi grybienos gabaliukais,
chlamidosporomis (storasienėmis ląstelėmis, skirtomis išgyventi nepalankias
sąlygas) ir artrosporomis (plonasienėmis mažomis ląstelėmis). Mieliagrybiai
vegetatyviškai dauginasi pumpuravimu.

Nelytiškai dauginamasi specializuotų ląstelių – sporų pagalba, kurios
gali būti nejudrios arba judėti žiuželių pagalba. Dalis sporų vystosi
endogeniškai sporangėse, dalis egzogeniškai ant ypatingų grybienos išaugų –
konidijakočių ir vadinamos konidijomis. Chitridiomikotai ir kai kurie
omikotai nelytiškai dauginasi zoosporomis – plikomis judriomis ląstelėmis
su žiuželiais, kurios susidaro zoosporangėse. Nelytinis dauginimasis
konidijomis būdingas aukšliagrybiams ir papėdgrybiams. Kai kurios minėtų
grupių rūšys gali turėti keletą konidijų kartų, besiskiriančių dydžiu ir
forma.

Lytinis dauginimasis žinomas visiems tikrųjų grybų skyriams.
Sąlyginai lytinį dauginimąsi galima sugrupuoti į tris pagrindines grupes:
gametogamiją, gametangiogamiją ir somatogamiją. Gametogamija – gametų,
susidariusių gametangėse, susiliejimas. Būdinga primityviems grybams.
Gametogamija gali būti izogamija (vienodų gametų susiliejimas),
heterogamija (skirtingų gametų susiliejimas) ir oogamija (anteridžio ir
oogonės produktų susiliejimas). Gametangiogamija, būdinga aukšliagrybiams
ir dalinai zigomicetams. Tai dviejų specializuotų, nediferencijuotų į
gametas, lytinių struktūrų susiliejimas. Somatogamija, būdinga
papėdgrybiams. Tai dviejų somatinių nediferencijuotų ląstelių susiliejimas,
susidarant papėdei arba bazidei, ant kurios formuojasi 4 haploidinės
papėdsporės arba bazidėsporės. Jos dygsta haploidiniu miceliu.

Grybų mityba. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir
mineralinėmis medžiagomis. Tai heterotrofinis mitybos būdas. Pagal tai
grybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius. Saprotrofų maistas, tai
negyvos augalinės arba gyvulinės kilmės organinės medžiagos bei jų
liekanos, tai gali būti nukritę lapai, spygliai, kelmai, nudžiūvę medžiai,
išvartos, negyva žolinė danga. Be to, saprotrofai, būdami aktyvūs aplinkos
sanitarai, tas medžiagas skaido ir paverčia jas puria miško dirva. Ši grybų
grupė- labiausiai paplitusi gamtoje. Tai pirmieji grybai žemėje. Iš jų yra
nemažai valgomų.

Parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių,
žuvų, žmogaus organizmuose ir maitinasi jų syvais. Jie sukelia įvairias
ligas ir deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius. Taip pat
parazitiniai grybai daug žalos padaro daržams, sodams ir miškams, žemės
ūkiui. Tai rūdys, kūlės, rauplės, skalsės, daugelis kepininių ir kt.
grybai. Su šiais kenkėjais kovojama įvairiais būdais.

Griežtos ribos tarp saprofitų ir parazitų nėra. Daugelis parazitų dalį
savo gyvenimo gali praleisti kaip saprofitai, maitindamiesi negyvomis
organinėmis medžiagomis, tuo tarpu kai kurie saprofitai kartais pereina į
parazitinį gyvenimo būdą.

Dar yra tarpiniai tarp parazitinių ir saprofitinių grybų, jie vadinami
simbiontiniais (mikoriziniai). Šie grybai su aukštesniaisiais augalais
sudaro mikorizę (tai grybo ir augalo sugyvenimas) ir šiems ne tik nekenkia,
bet net yra naudingi. Pavyzdžiui, medžių šaknys, absorbuodamos maisto
medžiagas, išskiria rizosferoje toksinus, kurie yra žalingi aplinkiniam
dirvožemiui ir net pačiam medžiui. O toksinai mikorizinių grybų yra
pagrindinis maistas, todėl savo šeimininkui jie teikia paslaugą. Šiuo metu
žinoma daugiau nei 2000 augalų rūšių, sudarančių mikorizę.

Nebūtų baravykų, raudonviršių , geltonųjų baravykų ir kitų grybų, jei
miškuose neaugtų ąžuolai, beržai, drebulės, eglės, pušys. Jeigu medis
maitina didelę baravykų šeimyną, vadinasi , jis gerai įsikūręs tokioje
biocenozėje, kurioje gausu jam reikalingų medžiagų.

Daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui,
raibasis baltikas (Tricholoma terreum) , augantis po lapuočiais medžiais,
minta kaip saprotrofas, o po spygliuočiais- kaip mikorizinis grybas. (
V.Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986. P.11 ).

Grybų augimas. Yra paplitusi nuomonė, kad nei vienas kitas augalas,
vartojamas maistui, taip greitai neužauga kaip grybas. Net yra priežodis:
„Auga kaip grybas po lietaus“. Tačiau, tai klaidingas posakis, nes
palankiomis sąlygomis iš tiesų greitai auga tik vaisiakūnis ir tai tik
tada, kai gerai išsivysčiusi požeminė grybiena ir yra pakankamai šilta,
drėgna . Priklausomai nuo grybų rūšies , net formos ar štamo požeminė
grybiena visiškai išsivysto, sukaupia pakankamai maisto medžiagų atsargų ir
pradeda formuoti vaisiakūnių užuomazgas ne anksčiau kaip po 2-4 mėnesių, o
kartais net po metų ir daugiau. Paprastai požeminė grybiena aktyviai auga
pavasarį. Ji stiprėja, plečiasi, kaupia potencinę energiją, kurią rudeniop
panaudoja vaisiakūnių užuomazgų formavimuisi. Dėl to ruduo yra
grybingiausias metas. Miško paklotėje skirtingų rūšių grybiena vystosi ne
vienu laiku, o svarbiausia ne vienodame gylyje, todėl ir vaisiakūniai dera
skirtingu laiku.

Svarbiausi veiksniai, lemiantys vegetatyvinės grybienos ir vaisiakūnių
augimą, yra temperatūra ir drėgmė. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas,
V.Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P. 206 ).

Valgomieji grybai- svarbi gamtinių resursų dalis. Tačiau, didėjant
gyventojų skaičiui, daugėja grybautojų, mažėja grybų.

Lietuvos miškuose auga daugiau nei 2000 kepurėtojų grybų rūšių.
Geriausiai grybai auga pušynuose, kurių daugiausia yra pietrytinėje
Lietuvos dalyje. Jie sudaro daugiau kaip 41 ( bendro mūsų respublikos miškų
ploto. Europoje valgomųjų grybų žinoma apie 500 rūšių, o Lietuvoje 382. O
iš tikrųjų maistui vartotinų grybų mūsų miškuose auga apie 120-140 rūšių.
Kiti grybai smulkūs, reti arba menkaverčiai, paprasčiausiai net
neužkliūvantys grybautojui, kurių jie net nepažysta ir dažniausiai žmonės
renka ne daugiau kaip 15-25 rūšių grybus. Nuolat išrenkant tuos pačius,
labiausiai paplitusius grybus, o svarbiausia nuolat trypiant grybingąsias
vietas, palaipsniui alinama jų požeminė grybiena, todėl natūralu, kad grybų
derlius, išskyrus grybingus metus (o tai būna per dešimtmetį 1-2 kartus),
pastebimai mažėja. Vegetatyvinė grybiena ne tik nespėja atsistatyti ,
sukaupti reikalingų maisto medžiagų, išauginti ir subrandinti vaisiakūnių
užuomazgas, bet neretai ir visai išnyksta. Be to šią grybieną, kurioje
gausu organinių medžiagų, dar naikina pelėsiniai grybai, pirmuonys,
bakterijos, vabzdžiai. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas.
Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P. 206 ).

Grybų mitybinė vertė. Grybai yra vieni seniausių žmogaus vartojamų
produktų. Jų cheminė sudėtis gana savita, juose yra medžiagų, kurių nebūna
augaluose, o aptinkama tik gyvūnų organizmuose. Tačiau, kaip ir kiekvieno
maisto produkto, grybų vertė priklauso ne tik nuo cheminės sudėties, bet ir
nuo naudingų elementų santykio.

Grybuose yra daug vandens (85-95 (). Seni grybai vandeningesni už jaunus.
Pagrindinę sausų medžiagų dalį sudaro azotinės medžiagos, kurios priklauso
baltymams (apie 80 %). Tai pagrindinis grybų mitybinės vertės rodiklis.
Juose randama visų žmogaus organizmui reikalingų amino rūgščių. Grybuose
vertingų riebalinių medžiagų yra apie 3 %. Ypač svarbus lecitinas, kuris
trikdo cholesterino kaupimąsi žmogaus organizme. Gausu grybuose ir įvairių
fermentų, kurie skaldo riebalus, glikogeną, ląstelieną, taip yra vitaminų
(B1, B2, D, PP, mažiau A, H, C), ypač daug grybuose yra fosforo ir kalio.
Fosforu jie tiesiog prilygsta žuvies mėsai. Iš mikroelementų randama cinko,
vario, geležies, magnio. Angliavandenių mažiau nei vaisiuose, daržovėse ir
daugiau jų susikaupia kotuose nei kepurėlėse. Grybams būdinga tai, kad
juose kaupiasi tik glikogenas, o ne krakmolas, tipingas augalų
angliavandenis.

Grybai priklauso sunkiai virškinamiems maisto produktams, kadangi jų
ląstelienoje yra daug chitino, kurio žmogaus skrandis nesuvirškina.
Maistingiausi ir lengviau virškinami jauni grybai, o ypač jų kepurėlės,
kuriose yra himenio sluoksnis.

Pagal maistingumą, skonį, paplitimą ir vartojimą valgomieji grybai
skirstomi į 4 kategorijas: pirmai kategorijai priklauso vertingiausi,
skaniausi grybai (pvz., baravykai, rudmėsės ir kt.), antrai- geri grybai,
bet menkesnės vertės (raudonviršiai, lepšės, kazlėkai ir kt.), trečiai-
vidutinio vertingumo, skanumo (kaip valgomoji voveraitė, raukšlėtasis
gudukas ir kt.), ketvirtai- menkaverčiai, nelabai išvaizdūs (tamprusis
baravykas, pilkoji stirnabudė ir kt.). Mitybini grybų vertė ištirta
nepakankamai, todėl ir suskirstymas į kategorijas gana sąlyginis ir ne
visai tikslus. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas. Mažieji miško
turtai. Vilnius, 1987. P. 209 ).

Nuodingieji grybai. Valgomuosius grybus atskirti nuo nuodingųjų sunku,
nes aiškių požymių, būdingų visiems nuodingiems grybams, nėra. Reikia
tiesiog pažinti nuodingą grybą.

Pavojingiausias mūsų miškuose grybas, kuriuo daugiausia mirtinai
apsinuodija žmonės, tai žalsvoji musmirė (Amanita phalloides). Ją lengvai
galima supainioti su kai kuriomis ūmėdėmis, pievagrybiais, gudukais ir kt.
Mirtinai nuodingos taip pat yra baltoji (Amanita verna) ir smailiakepurė
musmirės (A. virosa), kurių kepurėlės paviršiuje nėra jokių baltų taškelių
(kaip ir žalsvosios musmirės).

Musmirėse randama šių nuodų: amanitino, faloidino ir falino. Pirmieji du
nuodai yra labai stiprūs. Suvalgius nuodingo grybo, apsinuodijimo požymiai
pasireiškia po 6-12 valandų, nors kartais ir vėliau. Apsinuodijimo
požymiai: vėmimas, viduriavimas, prakaitavimas, atsiranda dideli skrandžio
skausmai, šąla galūnės, susilpnėja pulsas. Priepuoliai kartojasi kelis
kartus. Stipriai apsinuodijus žmogus gali mirti po 5-10 dienų.

Ne tokios nuodingos paprastoji (raudonoji) (3 pav.),
margoji (A.pantherina), gelsvoji (A.citrina),
rausvarudė (A.porphyrai) ir kitos musmirės.
Jose gausu nuodo muskarino ir mikoatropino.

Be musmirių, yra labai nuodingų kitų grybų. Plaušabudžių genties mirtinai
nuodinga yra patujaro plaušabudė (Inocybe patouillardii), ją lengva
supainioti su pavasariniu baltuku (Calocybe georgii) ir kai kuriomis
ūmėdėmis. Šios genties dar nuodingos yra stačioji (Inocybe fastigiata)ir
pilkalakštė (I.geophylla) plaušabudės. Šiuose grybuose yra stipraus nuodo
muskarino.

Labai nuodingi yra tauriabudžių genties keli grybai. Tai nuodingoji
(Clitocybe rivulosa), balsvoji (C.dealbata), gelsvoji (C.cerussata) ir
kitos tauriabudės. Šios genties grybuose nuodas taip pat muskarinas.
Vasarą ir rudenį yra nuodinga ant kelmų auganti puokštinė kelmabudė
(Hypholoma fasciculare), ji painiojama su paprastuoju kelmučiu
(Armillariella mellea). Iš baravykinių šeimos nuodingas yra šunbaravykis,
arba šetonbaravykis (Boletus satanas),jis panašus į baravyką paąžuolį
(B.luridus). Iš pievagrybių pavojingas nuodingasis pievagrybis (Agaricus
xanthodermus).Nuodingų grybų yra žagarūninių, pumpotaukšlinių ir kitose
šeimose.

Nemažai grybų yra sąlyginai nuodingų. Iš tokių galima paminėti bobausius.
Juose rasta nuodingos helvelinės rūgšties. Daug yra sąlyginai nuodingų
piengrybių rūšių, tačiau daugelį šių grybų nuvirinus galima valgyti.
Kartais apsinuodijama kai kuriais mėšlagrybiais, pavyzdžiui, rašaliniu
(Coprinus atramentarius) ir marguoju (C.micaceus). Jauni šie grybai tinka
maistui, tačiau įdomu tai, kad juos negalima valgyti vartojant alkoholį.
Apsinuodyti galima ir gerais valgomaisiais grybais, net ir baravykais, jei
jie renkami jau pasenę. Peraugę ir išrauti grybai dar greičiau genda- juose
kaupiasi toksinai (nuodingosios medžiagos). Reikia saugotis ir šalnų
pakąstų grybų, nes juose gali būti pradėję irti baltymai.

Vis tik apsinuodyti grybais gali tik tie žmonės, kurie jų gerai
nepažysta, be to surinktus grybus ilgai laiko neapdorotus, renka sušalusius
ir senus.

IŠVADOS

Lietuva- grybingas kraštas. Neįmanoma suminėti visų Lietuvos kampelių,
kur pušynai, beržynai, drebulynai ar mišrūs miškai lūžta nuo grybų. Miškas
ir grybai – tai tarsi neišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas be
kito. Aplamai sunku įsivaizduoti gyvąjį pasaulį be grybų. Juk kasmet į
kiekvieną miško paklotės hektarą nukrinta iki 10 tonų nuokritų. O miško
paklotė susieja augalus ir kitus mikroorganizmus. Dėl grybų poveikio ji
pūdama dirvą pagausina organinėmis medžiagomis. Ji, tarsi galingas
respiratorius, reguliuoja miško dirvožemio dujų apykaitą, apsaugo dirvos
paviršių nuo išdžiūvimo, niveliuoja vandens režimą, mažina paros oro
temperatūros svyravimus, taigi ji glaudžiai susijusi su medžių ir grybų
gyvenimu. Vadinasi, be grybų negalėtų formuotis miško paklotė, kartu
negalėtų gyvuoti ir miškas. O žalios miško skraistės svarba neišmatuojama.
Todėl mišką reikia tausoti, saugoti, nuolat rūpintis jo ateitimi.
Paspirdami grybą, numindami uogienojų, draskydami miško paklotę, nulauždami
medelį ar medžio šaką, darome žalą ne tik miškui, bet ir sau. . (V.Butkus,
I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P.
204 ).

PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. V. Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986;

2. V. Butkus, I. Jaskonis, V. Urbonas, V. Červokas. Mažieji miško

turtai. Vilnius, 1987;

3. J. Mazelaitis, V. Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980;

4. Pažinimo džiaugsmas populiarioji enciklopedija. Gyvoji gamta.

Vilnius, 1990;

———————–
Amanita muscaria

Leave a Comment