Lietuvoje augantys grybai

TURINYS

ĮVADAS

Mikologija………………………………………………………………….…………………………………………… 2 Grybų daroma žala………………………………………………………………….……………………………… 2 Grybų nauda žmogui………………………………………………………………….…………………………… 3

DĖSTOMOJI DALIS

Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės………………………………………………………………….…….. 4 Vaisiakūnis, jo sandara ir sudėtinės dalys………………………………………………………………….. 5 Kepurėlė………………………………………………………………….………………………………………………… 5 Trama………………………………………………………………….……………………………………………………. 6 Himenoforas………………………………………………………………….…………………………………………… 6 Kotas………………………………………………………………….……………………………………………………… 6 Grybų dauginimasis………………………………………………………………….…………………………………7 Grybų mityba………………………………………………………………….…………………………………………. 8 Grybų augimas………………………………………………………………….……………………………………….. 8 Valgomieji grybai………………………………………………………………….……………………………………. 9 Grybų mitybinė vertė………………………………………………………………….……………………………… 9 Nuodingieji grybai………………………………………………………………….…………………………………. 10

IŠVADOS………………………………………………………………….………………………………………………. 11

ĮVADAS Grybų pasaulis yra pakankamai sudėtingas, kaip ir jų gyvenimo būdas. Jieilgus dešimtmečius nedavė ramybės botanikams, vėliau mikologams, kurieklaidžiojo po miškus, dirvonus, pievas ir laukus, stepes ir dykumas, plušolaboratorijose, gamyklose, kol sužinojo, kaip grybai dauginasi, auga, kokiajų nauda arba daroma žala. Mikologija – mokslas, tiriantis grybus (įskaitant pelėsius ir mieles), jųgenetines bei biochemines savybes, jų panaudojimą medicinai bei maistui,taip pat nuodingąsias jų savybes. Mikologija artimai susijusi sufitopatologija – augalų ligų tyrimais (daugelis augalų ligų yra sukeliamosgrybų). Istoriškai mikologija buvo botanikos mokslo šaka, nes grybai buvopriskiriami augalams. 1969 m. Kornelio universiteto profesorius R. H.Whittaker pirmasis išskyrė grybus į atskirą gyvosios gamtos karalystę(Fungi arba Mycota), kadangi pagal savo sandarą, mitybą, filogenezę irkitus bruožus grybai skiriasi nuo augalų ir gyvūnų. Dabar sutariama, kadgrybai – tai ne augalai, o ypatingos sandaros ir gyvensenos organizmai. Dėlto mikologiją galime laikyti atskira mokslo šaka. Pirmieji “mikologai” buvoElias Magnus Fries, Christian Hendrik Persoon ir Anton de Bary. Grybai – tai tarpiniai organizmai tarp augalų ir gyvūnų, tai labaididelė ir įvairi organizmų grupė, neturinti chlorofilo (žaliosiosmedžiagos, sugeriančios Saulės energiją, kuri panaudojama organiniamsjunginiams susidaryti). Dėl to grybai, skirtingai nuo visų žaliųjų augalų,nesugeba gauti maisto fotosintezės būdu. Jie yra arba kitų gyvų organizmųparazitai, arba saprofitai, gaunantys energiją iš negyvos organinėsmedžiagos. Vis dėlto chlorofilo neturėjimas nesutrukdė jiems suklestėti-per evoliuciją išsivystė daugybė grybų rūšių, jų priskaičiuojama daugiau

kaip 100 tūkstančių, kurios skiriasi savo forma, spalva ir gyvavimo būdu.Skiriasi taip pat ir dydžiu: nuo smulkiausių organizmų, įžiūrimų tik promikroskopą ir iki 1 m skersmens, ir sveriančių 10-15 kg. Grybų daroma žala. Taigi, grybai- tai ne tik tie, kuriuos mes geraipažystame ir renkame miškuose, bet yra ir įvairiausių parazitinių grybų.Pavyzdžiui, kepininiai grybai, ardo medieną. Taip pat žemės ūkiui daugžalos padaro grybų sukeltos rūdys, kūlės, rauplės, miltligės, sunaikindamosmilijonus tonų grūdų, vaisių, uogų ir daržovių. Grybai gali ir žmogųsuluošinti, sukeldami odos (dermatomikozę), plaučių (pseudotuberkuliozę),ausų (otomikozę), nagų, plaukų (trichofitiją) ligas. Tokių grybų yra žinomaapie 500 rūšių. Yra grybų, kurie griauna namus, ardo tiltus, užtvankas,pūdo šiltnamius ir rūsius, gadina netinkamai laikomus maisto produktus, begailesčio naikina vertingus meno kūrinius, unikalias muziejaus vertybes,knygas, sudėtingiausią aparatūrą. Pavyzdžiui pelėsiniai grybai galiišaugti koncentruotoje acto ir sieros rūgštyje. Pelėsiai daugiausia kenkiasavo metabolizmo produktais, dažniausiai įvairiomis organinėmis rūgštimis.Kai kurie Neurospora ir Aspergillus genčių grybai yra atsparūs daugumaiantiseptinių medžiagų. Daugelis grybų prisitaiko prie įvairių sąlygų. Kai kurių grybų sporomsnebaisūs 1500 C šalčiai, o kai kurių mielių štamai nežūva net esant 8000atmosferų slėgiui. Įvairios spinduliavimo dozės, dešimtis ar šimtus kartųviršijančios kai kurių šiltakraujų gyvūnų mirtinas dozes, pasirodoneefektyvios, kovojant su itin kenksmingais grybais. Yra grybų, kuriųsporos nepraranda gyvybingumo net keletą dešimtmečių. ( J.Mazelaitis,V.Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980. P.3 ). Grybų nauda žmogui. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad grybai yra tikžalingi. Jų nauda žmogui yra netgi kur kas didesnė už daromą žalą. Nemažai grybų plačiai vartojama maistui, todėl daugelis žmonių grybus
vadina miško daržovėmis, miško mėsa, miško duona. Ir tai neperdėta. Juoserandama baltymų, riebalų, cukrų, vario druskų, kalcio, kalio, mangano,geležies, įvairių vitaminų. Miškas ir grybai, galima sakyti, tarsineišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas be kito. Drauge subakterijomis ir kitais smulkiais gyvūnais, grybai spyglius, lapus, šakas,kelmus, išvartas ar net vertingiausią medieną per trumpą laiką paverčiapuria miško dirva. Sunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei miške nebūtų grybų.Juk kasmet į miško paklotės hektarą nukrinta vidutiniškai 2-4 tonosorganikos. O miško paklotė yra susijusi su daugybe grybų, bakterijų,įvairių smulkių kitų organizmų, taip pat su medžių ir krūmų, žoline beisamanų danga. Ji tarsi milžiniškas respiratorius reguliuoja miškodirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus,apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo. Taigi grybai labai aktyviaidalyvauja formuojant miško paklotę, ir miškas be grybų vargu ar galėtųgyvuoti. ( V.Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986. P.5 ). Galima sakyti, kadtokiu būdu grybai ir bakterijos atlieka ne tik sanitaro vaidmenį, bet iraktyviai dalyvauja gamtos medžiagų apykaitoje. Dirvožemyje gyvenantys grybai „plėšrūnai“ naikina nematodas, smulkiasparazitines kirmėles bei kenksmingus vabzdžius. Šiandieninė maisto pramonė be kai kurių pelėsinių grybų, nepagamintųsviesto, sūrių, pieno, fermentų, organinių rūgščių, vitaminų. Daug mieliųsunaudojama kepyklose, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyklose.Labai daug pašarinių mielių, kuriose gausu baltymų, vitaminų, suvartojamažemės ūkyje. Kita vertus iš daugelio valgomųjų bei nuodingųjų grybų gaminamosneįkainojamos cheminės medžiagos- antibiotikai, bei medžiagos, turinčiosantibiotinių ir gydomųjų savybių (penicilinas, agrocibinas, klitocibinas,atramentinas, inolominas, muskarufinas). Šiomis medžiagomis bandoma gydytisklerozę, anginą, cholerą bei kitokias ligas.
Iš grybų išskirta ir ištirta daugiau kaip 40 fermentų, iš kurių apiedešimt plačiai naudojama įvairiose medicinos, maisto ir lengvosios pramonėsšakose. Mokslininkai daug dirba ir iki šiol, kad kuo daugiau grybų būtųgalima panaudoti liaudies ūkyje.

DĖSTOMOJI DALIS Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės. Miškuose, mes begrybaudami matome tikgrybų vaisiakūnius, t.y. jų dauginimosi organus, yra dar ir vegetatyvinėgrybiena, kuri pasislėpusi substrate. Vaisiakūnio gyvenimas yra labaitrumpas, tačiau biologinė jo paskirtis labai svarbi- jis atlieka pagrindinęgyvenimo funkciją, suformuoja sporas, subrandina, išsėja, o po to visassuglemba ir žūva. Vegetatyvinė grybiena sudaryta iš daugybės jautrių, plonyčių, paprastaakimi nematomų ir paprastai išsišakojusių, susiraizgiusių, tankiaisusipynusių gijelių, vadinamų hifais. Hifų tinklas slypi substrate, irpriešingai vaisiakūniui, gyvena ilgai- metus, dešimtmečius, net šimtmečius.Hifai auga viršūniniu būdu, jie įvairaus ilgio, storio, su pertvarėlėmis.Pažiūrėjus pro mikroskopą galima pamatyti citoplazmą, branduolius, kurielaisvai juda. Biologinė grybienos paskirtis- siurbti maisto medžiagas,kurias ima visu paviršiumi. Pagal sandarą, kartais ir pagal vaisiakūnių didumą visi grybai skirstomiį žemesniuosius (grybiena vienaląstė, vienbranduolė, rečiaudaugiebranduolė), ir aukštesniuosius, sudarytus iš daugialąstės grybienos.

Grybams būdingas savitas aromatas, o kartais net ir ypatingasspalvingumas ar didumas. Daugumos jų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą,pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium)- salierų, česnakinismažūnis (Marasmius scorodonius)- česnako, o paniabudė (Phallus impudicus),turėdama savo žalią gleivėtą kepurę skleidžia tokį dvoką, kad ne tik musesir vabzdžius prisivilioja, bet ir grybautoją prisišaukia, net esantį nuojos per 30-50 žingsnių. Vegetatyvinė grybiena taip pat nėra visai bekvapėar beformė. Pakėlus kokią supuvusią šaką ar samanas, galima įsitikinti jos

spalvingumu (daugiausia pasitaiko baltos ir pilkos spalvos), aromatu irformos įvairumu. Vegetatyvinė grybiena gana jautri aplinkos sąlygoms, ypač drėgmei irtemperatūrai. Tačiau atsiradus ir nepalankioms sąlygoms grybiena pereina įramybės stadiją ir sudaro skleročius. Tai kietos grybienos gniužulas, kurisišsaugo grybo gyvybingumą užėjus sausrai ar šalčiui, arba susidarius perdideliam drėgmės kiekiui. Dažnai skleročiai pasirenka vabzdžių lavonus,negyvus grybus ir kt. Skleročio biologinė paskirtis- išsaugoti ir pratęstirūšies egzistavimą. Vaisiakūnio dydis, forma, spalva, augimo greitis ir kitos savybės yraištirtos, tačiau vegetatyvinės grybienos biologinės bei fiziologinėsypatybės dar turi neaiškumų iki šių dienų. Vaisiakūnis, jo sandara ir sudėtinės dalys. Ką žmonės paprastai vadinagrybu, tai tik tėra paviršinė grybienos dalis, vadinama vaisiakūniu.Vaisiakūnių yra įvairiausios formos- išsidriekusios plėvelės, rutulio,vėduoklės, taurelės, ausies, karolių, kanopos, o daugiausia jie yrasudaryti iš kepurėlės ir koto. Vaisiakūnis sudarytas iš gausiaiišsišakojusių ir susipynusių hifų audinio. Sudarytas iš audinių, kurieatlieka skirtingas funkcijas. Dengiamasis (apsauginis) audinys- apsaugovaisiakūnį nuo mechaninių pažeidimų, nuo saulės, lietaus ir vėjo.Jungiamasis audinys yra vidinėje vaisiakūnio dalyje- jis aprūpina išorinęgrybieną maisto medžiagomis. Kepurėlė yra svarbiausia vaisiakūnio dalis. Jos paviršių dengia luobelė,kuri kai kurių rūšių yra daugiasluoksnė, sudaryta iš labai susipynusiųhifų. Hifai yra spalvoti, įvairaus diametro ir formos. Juose esančiosspalvotos medžiagos (pigmentai) nudažo kepurėlę spalvotai, todėl tokiadidelė spalvų įvairovė. Tačiau vyrauja geltonos, geltonai rudos, oranžinės,rusvai rudos spalvos grybai. Pigmentai tirpsta vandenyje, todėl lietuskartais jas išplauna ir kepurėlė atrodo išbluksi. Luobelė gali būti
įvairaus storio, prilipusi, atskiriama arba pusiau atskiriama, trapi,elastinga, drebučių pavidalo. Kepurėlės viršutinis sluoksnis būna įvairus:lygus, plaušuotas, žvynuotas, taškuotas, raukšlėtas. Kartais paviršius būnagleivėtas. Grybų kepurėlė būna įvairios formos: pusiau apvali, varpeliška,vėduokliška, paplokščia, kiaušiniška, iškili, kūgiška, įdubusi ir kt. (1pav.)

| |[pic] || | ||[pic] | ||Įdubusi |Paplokščia ||[pic] |[pic] ||Apvali |Iškili |

|[pic] |[pic] |[pic] |[pic] ||Pusiau apvali |Varpeliška |Vėduokliška |Išgaubta |

1 pav. Vaisiakūnių kepurėlių formos

Trama- kartais vadinama mėsa, yra vaisiakūnio sterilioji, nevaisintojidalis. Tramos sluoksnis yra po luobele. Jis sudarytas iš susipynusiųsterilių hifų. Pagal jų susipynimą trama gali būti minkšta, kieta, trapi,tampri, kamštiška arba puri, sausa arba sultinga. Atskirų rūšių grybų tramaskiriasi spalva, konsistencija, kvapu ir skoniu. Tramos sluoksnis yra ir kote. Jis esti po dengiamuoju audiniu, kotovidurinėje dalyje. Kai kurių agarikiečių kepurėlę, o kartais ir kotąperpjovus ar perlaužus, trama keičia spalvą- pamėlynuoja, paraudonuoja irpan. Taip pat, kartais pagal tramos skonį mėginama atskirti valgomuosiusgrybus nuo nevalgomųjų. Tačiau taip skirstyti yra nepatartina, nespavojinga. Pavyzdžiui, kad ir musmirės, jos yra apysaldžios ir malonausskonio, bet labai nuodingos, o kartūs piengrybiai, ūmėdės ir kiti grybainuvirinti praranda deginantį skonį ir yra valgomi. Himenoforas- svarbiausia kepurėlės dalis. Jo paviršiuje yra vaisinissluoksnis, gaminantis sporas. Tai būdinga daugumai papėdgrybių iraukšliagrybių. Jis sudarytas iš lakštelių, vamzdelių, dyglių, raukšlių,spenelių, karpučių arba visai lygus. Klasifikuojant grybus į klases, eiles, šeimas, gentis ir rūšis yra labaisvarbios sporos- mažyčiai vienaląsčiai, daugialąsčiai kūneliai. Jos labai

gyvybingos, smulkutės, paprasta akimi nematomos dalelės. Prieš 250 metųnustatyta, kad grybai dauginasi šiomis mažomis, sveriančiomis 0,00001-0,000001 mg sporomis Vaisiakūnių apatinėje kepurėlės pusėje jų susidarolabai daug (milijonai, bilijonai, trilijonai). Jos neilgaamžės , bet kaikurių grybų rūšių gyvybingos išlieka keliasdešimt metų. Kotas, lyginant su grybo kepurėle, yra tvirtesnės konsistencijos, johifai storesnėmis sienelėmis, standžiau susipynę. Daugelio grybų kotai būnatuščiaviduriai, tačiau jie būna dar tvirtesni nei pilnaviduriai. Daugeliokepurėtųjų grybų kotas pereina tiesiog į kepurėlės tramą ir suauga su ja.Kitų grybų, pavyzdžiui, tokių kaip skydabudžių, musmirių, žvynabudžių,pievagrybių kotas nesuaugęs su trama ir pasukus lengvai atsiskiria nuokepurėlės. Kotai esti centriniai arba ekscentriniai. Jie gali būti tiesūs arbakreivi, vienodo storumo arba į pagrindą nusmailėję ar svogūniukai išsipūtę.Pagal konsistenciją jie skirstomi į mėsingus, trapius ir tamprius.Grybų dauginimasis. Grybai dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai irlytiškai. Vegetatyviškai grybai dauginasi grybienos gabaliukais,chlamidosporomis (storasienėmis ląstelėmis, skirtomis išgyventi nepalankiassąlygas) ir artrosporomis (plonasienėmis mažomis ląstelėmis). Mieliagrybiaivegetatyviškai dauginasi pumpuravimu. Nelytiškai dauginamasi specializuotų ląstelių – sporų pagalba, kuriosgali būti nejudrios arba judėti žiuželių pagalba. Dalis sporų vystosiendogeniškai sporangėse, dalis egzogeniškai ant ypatingų grybienos išaugų –konidijakočių ir vadinamos konidijomis. Chitridiomikotai ir kai kurieomikotai nelytiškai dauginasi zoosporomis – plikomis judriomis ląstelėmissu žiuželiais, kurios susidaro zoosporangėse. Nelytinis dauginimasiskonidijomis būdingas aukšliagrybiams ir papėdgrybiams. Kai kurios minėtųgrupių rūšys gali turėti keletą konidijų kartų, besiskiriančių dydžiu irforma. Lytinis dauginimasis žinomas visiems tikrųjų grybų skyriams.
Sąlyginai lytinį dauginimąsi galima sugrupuoti į tris pagrindines grupes:gametogamiją, gametangiogamiją ir somatogamiją. Gametogamija – gametų,susidariusių gametangėse, susiliejimas. Būdinga primityviems grybams.Gametogamija gali būti izogamija (vienodų gametų susiliejimas),heterogamija (skirtingų gametų susiliejimas) ir oogamija (anteridžio iroogonės produktų susiliejimas). Gametangiogamija, būdinga aukšliagrybiamsir dalinai zigomicetams. Tai dviejų specializuotų, nediferencijuotų įgametas, lytinių struktūrų susiliejimas. Somatogamija, būdingapapėdgrybiams. Tai dviejų somatinių nediferencijuotų ląstelių susiliejimas,susidarant papėdei arba bazidei, ant kurios formuojasi 4 haploidinėspapėdsporės arba bazidėsporės. Jos dygsta haploidiniu miceliu. Grybų mityba. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis irmineralinėmis medžiagomis. Tai heterotrofinis mitybos būdas. Pagal taigrybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius. Saprotrofų maistas, tainegyvos augalinės arba gyvulinės kilmės organinės medžiagos bei jųliekanos, tai gali būti nukritę lapai, spygliai, kelmai, nudžiūvę medžiai,išvartos, negyva žolinė danga. Be to, saprotrofai, būdami aktyvūs aplinkossanitarai, tas medžiagas skaido ir paverčia jas puria miško dirva. Ši grybųgrupė- labiausiai paplitusi gamtoje. Tai pirmieji grybai žemėje. Iš jų yranemažai valgomų. Parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių,žuvų, žmogaus organizmuose ir maitinasi jų syvais. Jie sukelia įvairiasligas ir deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius. Taip patparazitiniai grybai daug žalos padaro daržams, sodams ir miškams, žemėsūkiui. Tai rūdys, kūlės, rauplės, skalsės, daugelis kepininių ir kt.grybai. Su šiais kenkėjais kovojama įvairiais būdais. Griežtos ribos tarp saprofitų ir parazitų nėra. Daugelis parazitų dalįsavo gyvenimo gali praleisti kaip saprofitai, maitindamiesi negyvomisorganinėmis medžiagomis, tuo tarpu kai kurie saprofitai kartais pereina įparazitinį gyvenimo būdą. Dar yra tarpiniai tarp parazitinių ir saprofitinių grybų, jie vadinami
simbiontiniais (mikoriziniai). Šie grybai su aukštesniaisiais augalaissudaro mikorizę (tai grybo ir augalo sugyvenimas) ir šiems ne tik nekenkia,bet net yra naudingi. Pavyzdžiui, medžių šaknys, absorbuodamos maistomedžiagas, išskiria rizosferoje toksinus, kurie yra žalingi aplinkiniamdirvožemiui ir net pačiam medžiui. O toksinai mikorizinių grybų yrapagrindinis maistas, todėl savo šeimininkui jie teikia paslaugą. Šiuo metužinoma daugiau nei 2000 augalų rūšių, sudarančių mikorizę. Nebūtų baravykų, raudonviršių , geltonųjų baravykų ir kitų grybų, jeimiškuose neaugtų ąžuolai, beržai, drebulės, eglės, pušys. Jeigu medismaitina didelę baravykų šeimyną, vadinasi , jis gerai įsikūręs tokiojebiocenozėje, kurioje gausu jam reikalingų medžiagų. Daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui,raibasis baltikas (Tricholoma terreum) , augantis po lapuočiais medžiais,minta kaip saprotrofas, o po spygliuočiais- kaip mikorizinis grybas. (V.Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986. P.11 ). Grybų augimas. Yra paplitusi nuomonė, kad nei vienas kitas augalas,vartojamas maistui, taip greitai neužauga kaip grybas. Net yra priežodis:„Auga kaip grybas po lietaus“. Tačiau, tai klaidingas posakis, nespalankiomis sąlygomis iš tiesų greitai auga tik vaisiakūnis ir tai tiktada, kai gerai išsivysčiusi požeminė grybiena ir yra pakankamai šilta,drėgna . Priklausomai nuo grybų rūšies , net formos ar štamo požeminėgrybiena visiškai išsivysto, sukaupia pakankamai maisto medžiagų atsargų irpradeda formuoti vaisiakūnių užuomazgas ne anksčiau kaip po 2-4 mėnesių, okartais net po metų ir daugiau. Paprastai požeminė grybiena aktyviai augapavasarį. Ji stiprėja, plečiasi, kaupia potencinę energiją, kurią rudenioppanaudoja vaisiakūnių užuomazgų formavimuisi. Dėl to ruduo yragrybingiausias metas. Miško paklotėje skirtingų rūšių grybiena vystosi ne
vienu laiku, o svarbiausia ne vienodame gylyje, todėl ir vaisiakūniai deraskirtingu laiku. Svarbiausi veiksniai, lemiantys vegetatyvinės grybienos ir vaisiakūniųaugimą, yra temperatūra ir drėgmė. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas,V.Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P. 206 ). Valgomieji grybai- svarbi gamtinių resursų dalis. Tačiau, didėjantgyventojų skaičiui, daugėja grybautojų, mažėja grybų. Lietuvos miškuose auga daugiau nei 2000 kepurėtojų grybų rūšių.Geriausiai grybai auga pušynuose, kurių daugiausia yra pietrytinėjeLietuvos dalyje. Jie sudaro daugiau kaip 41 ( bendro mūsų respublikos miškųploto. Europoje valgomųjų grybų žinoma apie 500 rūšių, o Lietuvoje 382. Oiš tikrųjų maistui vartotinų grybų mūsų miškuose auga apie 120-140 rūšių.Kiti grybai smulkūs, reti arba menkaverčiai, paprasčiausiai netneužkliūvantys grybautojui, kurių jie net nepažysta ir dažniausiai žmonėsrenka ne daugiau kaip 15-25 rūšių grybus. Nuolat išrenkant tuos pačius,labiausiai paplitusius grybus, o svarbiausia nuolat trypiant grybingąsiasvietas, palaipsniui alinama jų požeminė grybiena, todėl natūralu, kad grybųderlius, išskyrus grybingus metus (o tai būna per dešimtmetį 1-2 kartus),pastebimai mažėja. Vegetatyvinė grybiena ne tik nespėja atsistatyti ,sukaupti reikalingų maisto medžiagų, išauginti ir subrandinti vaisiakūniųužuomazgas, bet neretai ir visai išnyksta. Be to šią grybieną, kuriojegausu organinių medžiagų, dar naikina pelėsiniai grybai, pirmuonys,bakterijos, vabzdžiai. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas.Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P. 206 ). Grybų mitybinė vertė. Grybai yra vieni seniausių žmogaus vartojamųproduktų. Jų cheminė sudėtis gana savita, juose yra medžiagų, kurių nebūnaaugaluose, o aptinkama tik gyvūnų organizmuose. Tačiau, kaip ir kiekvienomaisto produkto, grybų vertė priklauso ne tik nuo cheminės sudėties, bet ir
nuo naudingų elementų santykio. Grybuose yra daug vandens (85-95 (). Seni grybai vandeningesni už jaunus.Pagrindinę sausų medžiagų dalį sudaro azotinės medžiagos, kurios priklausobaltymams (apie 80 %). Tai pagrindinis grybų mitybinės vertės rodiklis.Juose randama visų žmogaus organizmui reikalingų amino rūgščių. Grybuosevertingų riebalinių medžiagų yra apie 3 %. Ypač svarbus lecitinas, kuristrikdo cholesterino kaupimąsi žmogaus organizme. Gausu grybuose ir įvairiųfermentų, kurie skaldo riebalus, glikogeną, ląstelieną, taip yra vitaminų(B1, B2, D, PP, mažiau A, H, C), ypač daug grybuose yra fosforo ir kalio.Fosforu jie tiesiog prilygsta žuvies mėsai. Iš mikroelementų randama cinko,vario, geležies, magnio. Angliavandenių mažiau nei vaisiuose, daržovėse irdaugiau jų susikaupia kotuose nei kepurėlėse. Grybams būdinga tai, kadjuose kaupiasi tik glikogenas, o ne krakmolas, tipingas augalųangliavandenis. Grybai priklauso sunkiai virškinamiems maisto produktams, kadangi jųląstelienoje yra daug chitino, kurio žmogaus skrandis nesuvirškina.Maistingiausi ir lengviau virškinami jauni grybai, o ypač jų kepurėlės,kuriose yra himenio sluoksnis. Pagal maistingumą, skonį, paplitimą ir vartojimą valgomieji grybaiskirstomi į 4 kategorijas: pirmai kategorijai priklauso vertingiausi,skaniausi grybai (pvz., baravykai, rudmėsės ir kt.), antrai- geri grybai,bet menkesnės vertės (raudonviršiai, lepšės, kazlėkai ir kt.), trečiai-vidutinio vertingumo, skanumo (kaip valgomoji voveraitė, raukšlėtasisgudukas ir kt.), ketvirtai- menkaverčiai, nelabai išvaizdūs (tamprusisbaravykas, pilkoji stirnabudė ir kt.). Mitybini grybų vertė ištirtanepakankamai, todėl ir suskirstymas į kategorijas gana sąlyginis ir nevisai tikslus. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas. Mažieji miškoturtai. Vilnius, 1987. P. 209 ). Nuodingieji grybai. Valgomuosius grybus atskirti nuo nuodingųjų sunku,nes aiškių požymių, būdingų visiems nuodingiems grybams, nėra. Reikiatiesiog pažinti nuodingą grybą.
Pavojingiausias mūsų miškuose grybas, kuriuo daugiausia mirtinaiapsinuodija žmonės, tai žalsvoji musmirė (Amanita phalloides). Ją lengvaigalima supainioti su kai kuriomis ūmėdėmis, pievagrybiais, gudukais ir kt.Mirtinai nuodingos taip pat yra baltoji (Amanita verna) ir smailiakepurėmusmirės (A. virosa), kurių kepurėlės paviršiuje nėra jokių baltų taškelių(kaip ir žalsvosios musmirės). Musmirėse randama šių nuodų: amanitino, faloidino ir falino. Pirmieji dunuodai yra labai stiprūs. Suvalgius nuodingo grybo, apsinuodijimo požymiaipasireiškia po 6-12 valandų, nors kartais ir vėliau. Apsinuodijimopožymiai: vėmimas, viduriavimas, prakaitavimas, atsiranda dideli skrandžioskausmai, šąla galūnės, susilpnėja pulsas. Priepuoliai kartojasi keliskartus. Stipriai apsinuodijus žmogus gali mirti po 5-10 dienų. Ne tokios nuodingos paprastoji (raudonoji) (3 pav.),margoji (A.pantherina), gelsvoji (A.citrina),rausvarudė (A.porphyrai) ir kitos musmirės.Jose gausu nuodo muskarino ir mikoatropino. Be musmirių, yra labai nuodingų kitų grybų. Plaušabudžių genties mirtinainuodinga yra patujaro plaušabudė (Inocybe patouillardii), ją lengvasupainioti su pavasariniu baltuku (Calocybe georgii) ir kai kuriomisūmėdėmis. Šios genties dar nuodingos yra stačioji (Inocybe fastigiata)irpilkalakštė (I.geophylla) plaušabudės. Šiuose grybuose yra stipraus nuodomuskarino. Labai nuodingi yra tauriabudžių genties keli grybai. Tai nuodingoji(Clitocybe rivulosa), balsvoji (C.dealbata), gelsvoji (C.cerussata) irkitos tauriabudės. Šios genties grybuose nuodas taip pat muskarinas.Vasarą ir rudenį yra nuodinga ant kelmų auganti puokštinė kelmabudė(Hypholoma fasciculare), ji painiojama su paprastuoju kelmučiu(Armillariella mellea). Iš baravykinių šeimos nuodingas yra šunbaravykis,arba šetonbaravykis (Boletus satanas),jis panašus į baravyką paąžuolį(B.luridus). Iš pievagrybių pavojingas nuodingasis pievagrybis (Agaricusxanthodermus).Nuodingų grybų yra žagarūninių, pumpotaukšlinių ir kitosešeimose. Nemažai grybų yra sąlyginai nuodingų. Iš tokių galima paminėti bobausius.
Juose rasta nuodingos helvelinės rūgšties. Daug yra sąlyginai nuodingųpiengrybių rūšių, tačiau daugelį šių grybų nuvirinus galima valgyti.Kartais apsinuodijama kai kuriais mėšlagrybiais, pavyzdžiui, rašaliniu(Coprinus atramentarius) ir marguoju (C.micaceus). Jauni šie grybai tinkamaistui, tačiau įdomu tai, kad juos negalima valgyti vartojant alkoholį.Apsinuodyti galima ir gerais valgomaisiais grybais, net ir baravykais, jeijie renkami jau pasenę. Peraugę ir išrauti grybai dar greičiau genda- juosekaupiasi toksinai (nuodingosios medžiagos). Reikia saugotis ir šalnųpakąstų grybų, nes juose gali būti pradėję irti baltymai. Vis tik apsinuodyti grybais gali tik tie žmonės, kurie jų gerainepažysta, be to surinktus grybus ilgai laiko neapdorotus, renka sušalusiusir senus.

IŠVADOS Lietuva- grybingas kraštas. Neįmanoma suminėti visų Lietuvos kampelių,kur pušynai, beržynai, drebulynai ar mišrūs miškai lūžta nuo grybų. Miškasir grybai – tai tarsi neišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas bekito. Aplamai sunku įsivaizduoti gyvąjį pasaulį be grybų. Juk kasmet įkiekvieną miško paklotės hektarą nukrinta iki 10 tonų nuokritų. O miškopaklotė susieja augalus ir kitus mikroorganizmus. Dėl grybų poveikio jipūdama dirvą pagausina organinėmis medžiagomis. Ji, tarsi galingasrespiratorius, reguliuoja miško dirvožemio dujų apykaitą, apsaugo dirvospaviršių nuo išdžiūvimo, niveliuoja vandens režimą, mažina paros orotemperatūros svyravimus, taigi ji glaudžiai susijusi su medžių ir grybųgyvenimu. Vadinasi, be grybų negalėtų formuotis miško paklotė, kartunegalėtų gyvuoti ir miškas. O žalios miško skraistės svarba neišmatuojama.Todėl mišką reikia tausoti, saugoti, nuolat rūpintis jo ateitimi.Paspirdami grybą, numindami uogienojų, draskydami miško paklotę, nulauždamimedelį ar medžio šaką, darome žalą ne tik miškui, bet ir sau. . (V.Butkus,

I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P.204 ).

PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. V. Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986;

2. V. Butkus, I. Jaskonis, V. Urbonas, V. Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987;

3. J. Mazelaitis, V. Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980;

4. Pažinimo džiaugsmas populiarioji enciklopedija. Gyvoji gamta. Vilnius, 1990;

———————–Amanita muscaria