TURINYS
ĮVADAS
Mikologija
…………………………………………… 2
Grybų daroma žala
……………………………… 2
Grybų nauda žmogui
…………………………… 3
DĖSTOMOJI DALIS
Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės
…….. 4
Vaisiakūnis, jo sandara ir sudėtinės dalys
. 5
Kepurėlė
………………………………………………… 5
Trama
……………………………………………………. 6
Himenoforas
…………………………………………… 6
Kotas
……………………………………………………… 6
Grybų dauginimasis
…………………………………7
Grybų mityba
…………………………………………. 8
Grybų augimas
……………………………………….. 8
Valgomieji grybai
……………………………………. 9
Grybų mitybinė vertė
……………………………… 9
Nuodingieji grybai
…………………………………. 10
IŠVADOS
………………………………………………. 11
ĮVADAS
Grybų pasaulis yra pakankamai sudėtingas, kaip ir jų gyvenimo būdas. Jie ilgus dešimtmečius nedavė ramybės botanikams, vėliau mikologams, kurie klaidžiojo po miškus, dirvonus, pievas ir laukus, stepes ir dykumas, plušo laboratorijose, gamyklose, kol sužinojo, kaip grybai dauginasi, auga, kokia jų nauda arba daroma žala.
Mikologija – mokslas, tiriantis grybus (įskaitant pelėsius ir mieles), jų genetines bei biochemines savybes, jų panaudojimą medicinai bei maistui, taip pat nuodingąsias jų savybes. Mikologija artimai susijusi su fitopatologija – augalų ligų tyrimais (daugelis augalų ligų yra sukeliamos grybų). Istoriškai mikologija buvo botanikos mokslo šaka, nes grybai buvo priskiriami augalams. 1969 m. Kornelio universiteto profesorius R. H.
Whittaker pirmasis išskyrė grybus į atskirą gyvosios gamtos karalystę
(Fungi arba Mycota), kadangi pagal savo sandarą, mitybą, filogenezę ir kitus bruožus grybai skiriasi nuo augalų ir gyvūnų. Dabar sutariama, kad grybai – tai ne augalai, o ypatingos sandaros ir gyvensenos organizmai. Dėl to mikologiją galime laikyti atskira mokslo šaka. Pirmieji „mikologai” buvo
Elias Magnus Fries, Christian Hendrik Persoon ir Anton de Bary.
Grybai – tai tarpiniai organizmai tarp augalų ir gyvūnų, tai labai didelė ir įvairi organizmų grupė, neturinti chlorofilo (žaliosios medžiagos, sugeriančios Saulės energiją, kuri panaudojama organiniams junginiams susidaryti). Dėl to grybai, skirtingai nuo visų žaliųjų augalų, nesugeba gauti maisto fotosintezės būdu. Jie yra arba kitų gyvų organizmų parazitai, arba saprofitai, gaunantys energiją iš negyvos organinės medžiagos. Vis dėlto chlorofilo neturėjimas nesutrukdė jiems suklestėti-
per evoliuciją išsivystė daugybė grybų rūšių, jų priskaičiuojama daugiau kaip 100 tūkstančių, kurios skiriasi savo forma, spalva ir gyvavimo būdu.
Skiriasi taip pat ir dydžiu: nuo smulkiausių organizmų, įžiūrimų tik pro mikroskopą ir iki 1 m skersmens, ir sveriančių 10-15 kg.
Grybų daroma žala. Taigi, grybai- tai ne tik tie, kuriuos mes gerai pažystame ir renkame miškuose, bet yra ir įvairiausių parazitinių grybų.
Pavyzdžiui, kepininiai grybai, ardo medieną. Taip pat žemės ūkiui daug žalos padaro grybų sukeltos rūdys, kūlės, rauplės, miltligės, sunaikindamos milijonus tonų grūdų, vaisių, uogų ir daržovių. Grybai gali ir žmogų suluošinti, sukeldami odos (dermatomikozę), plaučių (pseudotuberkuliozę), ausų (otomikozę), nagų, plaukų (trichofitiją) ligas. Tokių grybų yra žinoma apie 500 rūšių. Yra grybų, kurie griauna namus, ardo tiltus, užtvankas, pūdo šiltnamius ir rūsius, gadina netinkamai laikomus maisto produktus, be gailesčio naikina vertingus meno kūrinius, unikalias muziejaus vertybes, knygas, sudėtingiausią aparatūrą. Pavyzdžiui pelėsiniai grybai gali išaugti koncentruotoje acto ir sieros rūgštyje. Pelėsiai daugiausia kenkia savo metabolizmo produktais, dažniausiai įvairiomis organinėmis rūgštimis.
Kai kurie Neurospora ir Aspergillus genčių grybai yra atsparūs daugumai antiseptinių medžiagų.
Daugelis grybų prisitaiko prie įvairių sąlygų. Kai kurių grybų sporoms nebaisūs 1500 C šalčiai, o kai kurių mielių štamai nežūva net esant 8000
atmosferų slėgiui. Įvairios spinduliavimo dozės, dešimtis ar šimtus kartų viršijančios kai kurių šiltakraujų gyvūnų mirtinas dozes, pasirodo neefektyvios, kovojant su itin kenksmingais grybais. Yra grybų, kurių sporos nepraranda gyvybingumo net keletą dešimtmečių. ( J.Mazelaitis,
V.Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980. P.3 ).
Grybų nauda žmogui. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad grybai yra tik žalingi. Jų nauda žmogui yra netgi kur kas didesnė už daromą žalą.
Nemažai grybų plačiai vartojama maistui, todėl daugelis žmonių grybus vadina miško daržovėmis, miško mėsa, miško duona. Ir tai neperdėta. Juose randama baltymų, riebalų, cukrų, vario druskų, kalcio, kalio, mangano, geležies, įvairių vitaminų. Miškas ir grybai, galima sakyti, tarsi neišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas be kito. Drauge su bakterijomis ir kitais smulkiais gyvūnais, grybai spyglius, lapus, šakas, kelmus, išvartas ar net vertingiausią medieną per trumpą laiką paverčia puria miško dirva. Sunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei miške nebūtų grybų.
Juk kasmet į miško paklotės hektarą nukrinta vidutiniškai 2-4 tonos organikos. O miško paklotė yra susijusi su daugybe grybų, bakterijų, įvairių smulkių kitų organizmų, taip pat su medžių ir krūmų, žoline bei samanų danga. Ji tarsi milžiniškas respiratorius reguliuoja miško dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo. Taigi grybai labai aktyviai dalyvauja formuojant miško paklotę, ir miškas be grybų vargu ar galėtų gyvuoti. ( V.Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986. P.5 ). Galima sakyti, kad tokiu būdu grybai ir bakterijos atlieka ne tik sanitaro vaidmenį, bet ir aktyviai dalyvauja gamtos medžiagų apykaitoje.
Dirvožemyje gyvenantys grybai „plėšrūnai“ naikina nematodas, smulkias parazitines kirmėles bei kenksmingus vabzdžius.
Šiandieninė maisto pramonė be kai kurių pelėsinių grybų, nepagamintų sviesto, sūrių, pieno, fermentų, organinių rūgščių, vitaminų. Daug mielių sunaudojama kepyklose, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyklose.
Labai daug pašarinių mielių, kuriose gausu baltymų, vitaminų, suvartojama žemės ūkyje.
Kita vertus iš daugelio valgomųjų bei nuodingųjų grybų gaminamos neįkainojamos cheminės medžiagos- antibiotikai, bei medžiagos, turinčios antibiotinių ir gydomųjų savybių (penicilinas, agrocibinas, klitocibinas, atramentinas, inolominas, muskarufinas). Šiomis medžiagomis bandoma gydyti sklerozę, anginą, cholerą bei kitokias ligas.
Iš grybų išskirta ir ištirta daugiau kaip 40 fermentų, iš kurių apie dešimt plačiai naudojama įvairiose medicinos, maisto ir lengvosios pramonės šakose. Mokslininkai daug dirba ir iki šiol, kad kuo daugiau grybų būtų galima panaudoti liaudies ūkyje.
DĖSTOMOJI DALIS
Grybų sandara ir gyvenimo ypatybės. Miškuose, mes begrybaudami matome tik grybų vaisiakūnius, t.y. jų dauginimosi organus, yra dar ir vegetatyvinė grybiena, kuri pasislėpusi substrate. Vaisiakūnio gyvenimas yra labai trumpas, tačiau biologinė jo paskirtis labai svarbi- jis atlieka pagrindinę gyvenimo funkciją, suformuoja sporas, subrandina, išsėja, o po to visas suglemba ir žūva.
Vegetatyvinė grybiena sudaryta iš daugybės jautrių, plonyčių, paprasta akimi nematomų ir paprastai išsišakojusių, susiraizgiusių, tankiai susipynusių gijelių, vadinamų hifais. Hifų tinklas slypi substrate, ir priešingai vaisiakūniui, gyvena ilgai- metus, dešimtmečius, net šimtmečius.
Hifai auga viršūniniu būdu, jie įvairaus ilgio, storio, su pertvarėlėmis.
Pažiūrėjus pro mikroskopą galima pamatyti citoplazmą, branduolius, kurie laisvai juda. Biologinė grybienos paskirtis- siurbti maisto medžiagas, kurias ima visu paviršiumi.
Pagal sandarą, kartais ir pagal vaisiakūnių didumą visi grybai skirstomi į žemesniuosius (grybiena vienaląstė, vienbranduolė, rečiau daugiebranduolė), ir aukštesniuosius, sudarytus iš daugialąstės grybienos.
Grybams būdingas savitas aromatas, o kartais net ir ypatingas spalvingumas ar didumas. Daugumos jų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium)- salierų, česnakinis mažūnis (Marasmius scorodonius)- česnako, o paniabudė (Phallus impudicus), turėdama savo žalią gleivėtą kepurę skleidžia tokį dvoką, kad ne tik muses ir vabzdžius prisivilioja, bet ir grybautoją prisišaukia, net esantį nuo jos per 30-50 žingsnių. Vegetatyvinė grybiena taip pat nėra visai bekvapė ar beformė. Pakėlus kokią supuvusią šaką ar samanas, galima įsitikinti jos spalvingumu (daugiausia pasitaiko baltos ir pilkos spalvos), aromatu ir formos įvairumu.
Vegetatyvinė grybiena gana jautri aplinkos sąlygoms, ypač drėgmei ir temperatūrai. Tačiau atsiradus ir nepalankioms sąlygoms grybiena pereina į ramybės stadiją ir sudaro skleročius. Tai kietos grybienos gniužulas, kuris išsaugo grybo gyvybingumą užėjus sausrai ar šalčiui, arba susidarius per dideliam drėgmės kiekiui. Dažnai skleročiai pasirenka vabzdžių lavonus, negyvus grybus ir kt. Skleročio biologinė paskirtis- išsaugoti ir pratęsti rūšies egzistavimą.
Vaisiakūnio dydis, forma, spalva, augimo greitis ir kitos savybės yra ištirtos, tačiau vegetatyvinės grybienos biologinės bei fiziologinės ypatybės dar turi neaiškumų iki šių dienų.
Vaisiakūnis, jo sandara ir sudėtinės dalys. Ką žmonės paprastai vadina grybu, tai tik tėra paviršinė grybienos dalis, vadinama vaisiakūniu.
Vaisiakūnių yra įvairiausios formos- išsidriekusios plėvelės, rutulio, vėduoklės, taurelės, ausies, karolių, kanopos, o daugiausia jie yra sudaryti iš kepurėlės ir koto. Vaisiakūnis sudarytas iš gausiai išsišakojusių ir susipynusių hifų audinio. Sudarytas iš audinių, kurie atlieka skirtingas funkcijas. Dengiamasis (apsauginis) audinys- apsaugo vaisiakūnį nuo mechaninių pažeidimų, nuo saulės, lietaus ir vėjo.
Jungiamasis audinys yra vidinėje vaisiakūnio dalyje- jis aprūpina išorinę grybieną maisto medžiagomis.
Kepurėlė yra svarbiausia vaisiakūnio dalis. Jos paviršių dengia luobelė, kuri kai kurių rūšių yra daugiasluoksnė, sudaryta iš labai susipynusių hifų. Hifai yra spalvoti, įvairaus diametro ir formos. Juose esančios spalvotos medžiagos (pigmentai) nudažo kepurėlę spalvotai, todėl tokia didelė spalvų įvairovė. Tačiau vyrauja geltonos, geltonai rudos, oranžinės, rusvai rudos spalvos grybai. Pigmentai tirpsta vandenyje, todėl lietus kartais jas išplauna ir kepurėlė atrodo išbluksi. Luobelė gali būti įvairaus storio, prilipusi, atskiriama arba pusiau atskiriama, trapi, elastinga, drebučių pavidalo. Kepurėlės viršutinis sluoksnis būna įvairus:
lygus, plaušuotas, žvynuotas, taškuotas, raukšlėtas. Kartais paviršius būna gleivėtas.
Grybų kepurėlė būna įvairios formos: pusiau apvali, varpeliška, vėduokliška, paplokščia, kiaušiniška, iškili, kūgiška, įdubusi ir kt. (1
pav.)
| |[pic] |
|[pic] | |
|Įdubusi |Paplokščia |
|[pic] |[pic] |
|Apvali |Iškili |
|[pic] |[pic] |[pic] |[pic] |
|Pusiau apvali |Varpeliška |Vėduokliška |Išgaubta |
1 pav. Vaisiakūnių kepurėlių formos
Trama- kartais vadinama mėsa, yra vaisiakūnio sterilioji, nevaisintoji dalis. Tramos sluoksnis yra po luobele. Jis sudarytas iš susipynusių sterilių hifų. Pagal jų susipynimą trama gali būti minkšta, kieta, trapi, tampri, kamštiška arba puri, sausa arba sultinga. Atskirų rūšių grybų trama skiriasi spalva, konsistencija, kvapu ir skoniu.
Tramos sluoksnis yra ir kote. Jis esti po dengiamuoju audiniu, koto vidurinėje dalyje. Kai kurių agarikiečių kepurėlę, o kartais ir kotą perpjovus ar perlaužus, trama keičia spalvą- pamėlynuoja, paraudonuoja ir pan. Taip pat, kartais pagal tramos skonį mėginama atskirti valgomuosius grybus nuo nevalgomųjų. Tačiau taip skirstyti yra nepatartina, nes pavojinga. Pavyzdžiui, kad ir musmirės, jos yra apysaldžios ir malonaus skonio, bet labai nuodingos, o kartūs piengrybiai, ūmėdės ir kiti grybai nuvirinti praranda deginantį skonį ir yra valgomi.
Himenoforas- svarbiausia kepurėlės dalis. Jo paviršiuje yra vaisinis sluoksnis, gaminantis sporas. Tai būdinga daugumai papėdgrybių ir aukšliagrybių. Jis sudarytas iš lakštelių, vamzdelių, dyglių, raukšlių, spenelių, karpučių arba visai lygus.
Klasifikuojant grybus į klases, eiles, šeimas, gentis ir rūšis yra labai svarbios sporos- mažyčiai vienaląsčiai, daugialąsčiai kūneliai. Jos labai gyvybingos, smulkutės, paprasta akimi nematomos dalelės. Prieš 250 metų nustatyta, kad grybai dauginasi šiomis mažomis, sveriančiomis 0,00001-
0,000001 mg sporomis Vaisiakūnių apatinėje kepurėlės pusėje jų susidaro labai daug (milijonai, bilijonai, trilijonai). Jos neilgaamžės , bet kai kurių grybų rūšių gyvybingos išlieka keliasdešimt metų.
Kotas, lyginant su grybo kepurėle, yra tvirtesnės konsistencijos, jo hifai storesnėmis sienelėmis, standžiau susipynę. Daugelio grybų kotai būna tuščiaviduriai, tačiau jie būna dar tvirtesni nei pilnaviduriai. Daugelio kepurėtųjų grybų kotas pereina tiesiog į kepurėlės tramą ir suauga su ja.
Kitų grybų, pavyzdžiui, tokių kaip skydabudžių, musmirių, žvynabudžių, pievagrybių kotas nesuaugęs su trama ir pasukus lengvai atsiskiria nuo kepurėlės.
Kotai esti centriniai arba ekscentriniai. Jie gali būti tiesūs arba kreivi, vienodo storumo arba į pagrindą nusmailėję ar svogūniukai išsipūtę.
Pagal konsistenciją jie skirstomi į mėsingus, trapius ir tamprius.
Grybų dauginimasis. Grybai dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir lytiškai. Vegetatyviškai grybai dauginasi grybienos gabaliukais, chlamidosporomis (storasienėmis ląstelėmis, skirtomis išgyventi nepalankias sąlygas) ir artrosporomis (plonasienėmis mažomis ląstelėmis). Mieliagrybiai vegetatyviškai dauginasi pumpuravimu.
Nelytiškai dauginamasi specializuotų ląstelių – sporų pagalba, kurios gali būti nejudrios arba judėti žiuželių pagalba. Dalis sporų vystosi endogeniškai sporangėse, dalis egzogeniškai ant ypatingų grybienos išaugų –
konidijakočių ir vadinamos konidijomis. Chitridiomikotai ir kai kurie omikotai nelytiškai dauginasi zoosporomis – plikomis judriomis ląstelėmis su žiuželiais, kurios susidaro zoosporangėse. Nelytinis dauginimasis konidijomis būdingas aukšliagrybiams ir papėdgrybiams. Kai kurios minėtų grupių rūšys gali turėti keletą konidijų kartų, besiskiriančių dydžiu ir forma.
Lytinis dauginimasis žinomas visiems tikrųjų grybų skyriams.
Sąlyginai lytinį dauginimąsi galima sugrupuoti į tris pagrindines grupes:
gametogamiją, gametangiogamiją ir somatogamiją. Gametogamija – gametų, susidariusių gametangėse, susiliejimas. Būdinga primityviems grybams.
Gametogamija gali būti izogamija (vienodų gametų susiliejimas), heterogamija (skirtingų gametų susiliejimas) ir oogamija (anteridžio ir oogonės produktų susiliejimas). Gametangiogamija, būdinga aukšliagrybiams ir dalinai zigomicetams. Tai dviejų specializuotų, nediferencijuotų į gametas, lytinių struktūrų susiliejimas. Somatogamija, būdinga papėdgrybiams. Tai dviejų somatinių nediferencijuotų ląstelių susiliejimas, susidarant papėdei arba bazidei, ant kurios formuojasi 4 haploidinės papėdsporės arba bazidėsporės. Jos dygsta haploidiniu miceliu.
Grybų mityba. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Tai heterotrofinis mitybos būdas. Pagal tai grybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius. Saprotrofų maistas, tai negyvos augalinės arba gyvulinės kilmės organinės medžiagos bei jų liekanos, tai gali būti nukritę lapai, spygliai, kelmai, nudžiūvę medžiai, išvartos, negyva žolinė danga. Be to, saprotrofai, būdami aktyvūs aplinkos sanitarai, tas medžiagas skaido ir paverčia jas puria miško dirva. Ši grybų grupė- labiausiai paplitusi gamtoje. Tai pirmieji grybai žemėje. Iš jų yra nemažai valgomų.
Parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių, žuvų, žmogaus organizmuose ir maitinasi jų syvais. Jie sukelia įvairias ligas ir deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius. Taip pat parazitiniai grybai daug žalos padaro daržams, sodams ir miškams, žemės ūkiui. Tai rūdys, kūlės, rauplės, skalsės, daugelis kepininių ir kt.
grybai. Su šiais kenkėjais kovojama įvairiais būdais.
Griežtos ribos tarp saprofitų ir parazitų nėra. Daugelis parazitų dalį savo gyvenimo gali praleisti kaip saprofitai, maitindamiesi negyvomis organinėmis medžiagomis, tuo tarpu kai kurie saprofitai kartais pereina į parazitinį gyvenimo būdą.
Dar yra tarpiniai tarp parazitinių ir saprofitinių grybų, jie vadinami simbiontiniais (mikoriziniai). Šie grybai su aukštesniaisiais augalais sudaro mikorizę (tai grybo ir augalo sugyvenimas) ir šiems ne tik nekenkia, bet net yra naudingi. Pavyzdžiui, medžių šaknys, absorbuodamos maisto medžiagas, išskiria rizosferoje toksinus, kurie yra žalingi aplinkiniam dirvožemiui ir net pačiam medžiui. O toksinai mikorizinių grybų yra pagrindinis maistas, todėl savo šeimininkui jie teikia paslaugą. Šiuo metu žinoma daugiau nei 2000 augalų rūšių, sudarančių mikorizę.
Nebūtų baravykų, raudonviršių , geltonųjų baravykų ir kitų grybų, jei miškuose neaugtų ąžuolai, beržai, drebulės, eglės, pušys. Jeigu medis maitina didelę baravykų šeimyną, vadinasi , jis gerai įsikūręs tokioje biocenozėje, kurioje gausu jam reikalingų medžiagų.
Daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui, raibasis baltikas (Tricholoma terreum) , augantis po lapuočiais medžiais, minta kaip saprotrofas, o po spygliuočiais- kaip mikorizinis grybas. (
V.Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986. P.11 ).
Grybų augimas. Yra paplitusi nuomonė, kad nei vienas kitas augalas, vartojamas maistui, taip greitai neužauga kaip grybas. Net yra priežodis:
„Auga kaip grybas po lietaus“. Tačiau, tai klaidingas posakis, nes palankiomis sąlygomis iš tiesų greitai auga tik vaisiakūnis ir tai tik tada, kai gerai išsivysčiusi požeminė grybiena ir yra pakankamai šilta, drėgna .
Priklausomai nuo grybų rūšies , net formos ar štamo požeminė grybiena visiškai išsivysto, sukaupia pakankamai maisto medžiagų atsargų ir pradeda formuoti vaisiakūnių užuomazgas ne anksčiau kaip po 2-4 mėnesių, o kartais net po metų ir daugiau. Paprastai požeminė grybiena aktyviai auga pavasarį. Ji stiprėja, plečiasi, kaupia potencinę energiją, kurią rudeniop panaudoja vaisiakūnių užuomazgų formavimuisi. Dėl to ruduo yra grybingiausias metas. Miško paklotėje skirtingų rūšių grybiena vystosi ne vienu laiku, o svarbiausia ne vienodame gylyje, todėl ir vaisiakūniai dera skirtingu laiku.
Svarbiausi veiksniai, lemiantys vegetatyvinės grybienos ir vaisiakūnių augimą, yra temperatūra ir drėgmė. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas,
V.Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P. 206 ).
Valgomieji grybai- svarbi gamtinių resursų dalis. Tačiau, didėjant gyventojų skaičiui, daugėja grybautojų, mažėja grybų.
Lietuvos miškuose auga daugiau nei 2000 kepurėtojų grybų rūšių.
Geriausiai grybai auga pušynuose, kurių daugiausia yra pietrytinėje
Lietuvos dalyje. Jie sudaro daugiau kaip 41 ( bendro mūsų respublikos miškų ploto. Europoje valgomųjų grybų žinoma apie 500 rūšių, o Lietuvoje 382. O
iš tikrųjų maistui vartotinų grybų mūsų miškuose auga apie 120-140 rūšių.
Kiti grybai smulkūs, reti arba menkaverčiai, paprasčiausiai net neužkliūvantys grybautojui, kurių jie net nepažysta ir dažniausiai žmonės renka ne daugiau kaip 15-25 rūšių grybus. Nuolat išrenkant tuos pačius, labiausiai paplitusius grybus, o svarbiausia nuolat trypiant grybingąsias vietas, palaipsniui alinama jų požeminė grybiena, todėl natūralu, kad grybų derlius, išskyrus grybingus metus (o tai būna per dešimtmetį 1-2 kartus), pastebimai mažėja.
Vegetatyvinė grybiena ne tik nespėja atsistatyti , sukaupti reikalingų maisto medžiagų, išauginti ir subrandinti vaisiakūnių užuomazgas, bet neretai ir visai išnyksta. Be to šią grybieną, kurioje gausu organinių medžiagų, dar naikina pelėsiniai grybai, pirmuonys, bakterijos, vabzdžiai. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas.
Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P. 206 ).
Grybų mitybinė vertė. Grybai yra vieni seniausių žmogaus vartojamų produktų. Jų cheminė sudėtis gana savita, juose yra medžiagų, kurių nebūna augaluose, o aptinkama tik gyvūnų organizmuose. Tačiau, kaip ir kiekvieno maisto produkto, grybų vertė priklauso ne tik nuo cheminės sudėties, bet ir nuo naudingų elementų santykio.
Grybuose yra daug vandens (85-95 (). Seni grybai vandeningesni už jaunus.
Pagrindinę sausų medžiagų dalį sudaro azotinės medžiagos, kurios priklauso baltymams (apie 80 %). Tai pagrindinis grybų mitybinės vertės rodiklis.
Juose randama visų žmogaus organizmui reikalingų amino rūgščių. Grybuose vertingų riebalinių medžiagų yra apie 3 %. Ypač svarbus lecitinas, kuris trikdo cholesterino kaupimąsi žmogaus organizme. Gausu grybuose ir įvairių fermentų, kurie skaldo riebalus, glikogeną, ląstelieną, taip yra vitaminų
(B1, B2, D, PP, mažiau A, H, C), ypač daug grybuose yra fosforo ir kalio.
Fosforu jie tiesiog prilygsta žuvies mėsai. Iš mikroelementų randama cinko, vario, geležies, magnio. Angliavandenių mažiau nei vaisiuose, daržovėse ir daugiau jų susikaupia kotuose nei kepurėlėse. Grybams būdinga tai, kad juose kaupiasi tik glikogenas, o ne krakmolas, tipingas augalų angliavandenis.
Grybai priklauso sunkiai virškinamiems maisto produktams, kadangi jų ląstelienoje yra daug chitino, kurio žmogaus skrandis nesuvirškina.
Maistingiausi ir lengviau virškinami jauni grybai, o ypač jų kepurėlės, kuriose yra himenio sluoksnis.
Pagal maistingumą, skonį, paplitimą ir vartojimą valgomieji grybai skirstomi į 4 kategorijas: pirmai kategorijai priklauso vertingiausi, skaniausi grybai (pvz., baravykai, rudmėsės ir kt.), antrai- geri grybai, bet menkesnės vertės (raudonviršiai, lepšės, kazlėkai ir kt.), trečiai-
vidutinio vertingumo, skanumo (kaip valgomoji voveraitė, raukšlėtasis gudukas ir kt.), ketvirtai- menkaverčiai, nelabai išvaizdūs (tamprusis baravykas, pilkoji stirnabudė ir kt.). Mitybini grybų vertė ištirta nepakankamai, todėl ir suskirstymas į kategorijas gana sąlyginis ir ne visai tikslus. (V.Butkus, I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P. 209 ).
Nuodingieji grybai. Valgomuosius grybus atskirti nuo nuodingųjų sunku, nes aiškių požymių, būdingų visiems nuodingiems grybams, nėra. Reikia tiesiog pažinti nuodingą grybą.
Pavojingiausias mūsų miškuose grybas, kuriuo daugiausia mirtinai apsinuodija žmonės, tai žalsvoji musmirė (Amanita phalloides). Ją lengvai galima supainioti su kai kuriomis ūmėdėmis, pievagrybiais, gudukais ir kt.
Mirtinai nuodingos taip pat yra baltoji (Amanita verna) ir smailiakepurė musmirės (A. virosa), kurių kepurėlės paviršiuje nėra jokių baltų taškelių (kaip ir žalsvosios musmirės).
Musmirėse randama šių nuodų: amanitino, faloidino ir falino. Pirmieji du nuodai yra labai stiprūs. Suvalgius nuodingo grybo, apsinuodijimo požymiai pasireiškia po 6-12 valandų, nors kartais ir vėliau. Apsinuodijimo požymiai: vėmimas, viduriavimas, prakaitavimas, atsiranda dideli skrandžio skausmai, šąla galūnės, susilpnėja pulsas. Priepuoliai kartojasi kelis kartus. Stipriai apsinuodijus žmogus gali mirti po 5-10 dienų.
Ne tokios nuodingos paprastoji (raudonoji) (3 pav.), margoji (A.pantherina), gelsvoji (A.citrina), rausvarudė (A.porphyrai) ir kitos musmirės.
Jose gausu nuodo muskarino ir mikoatropino.
Be musmirių, yra labai nuodingų kitų grybų. Plaušabudžių genties mirtinai nuodinga yra patujaro plaušabudė (Inocybe patouillardii), ją lengva supainioti su pavasariniu baltuku (Calocybe georgii) ir kai kuriomis ūmėdėmis. Šios genties dar nuodingos yra stačioji (Inocybe fastigiata)ir pilkalakštė (I.geophylla) plaušabudės. Šiuose grybuose yra stipraus nuodo muskarino.
Labai nuodingi yra tauriabudžių genties keli grybai. Tai nuodingoji
(Clitocybe rivulosa), balsvoji (C.dealbata), gelsvoji (C.cerussata) ir kitos tauriabudės. Šios genties grybuose nuodas taip pat muskarinas.
Vasarą ir rudenį yra nuodinga ant kelmų auganti puokštinė kelmabudė
(Hypholoma fasciculare), ji painiojama su paprastuoju kelmučiu
(Armillariella mellea). Iš baravykinių šeimos nuodingas yra šunbaravykis, arba šetonbaravykis (Boletus satanas),jis panašus į baravyką paąžuolį
(B.luridus). Iš pievagrybių pavojingas nuodingasis pievagrybis (Agaricus xanthodermus).Nuodingų grybų yra žagarūninių, pumpotaukšlinių ir kitose šeimose.
Nemažai grybų yra sąlyginai nuodingų. Iš tokių galima paminėti bobausius.
Juose rasta nuodingos helvelinės rūgšties. Daug yra sąlyginai nuodingų piengrybių rūšių, tačiau daugelį šių grybų nuvirinus galima valgyti.
Kartais apsinuodijama kai kuriais mėšlagrybiais, pavyzdžiui, rašaliniu
(Coprinus atramentarius) ir marguoju (C.micaceus). Jauni šie grybai tinka maistui, tačiau įdomu tai, kad juos negalima valgyti vartojant alkoholį.
Apsinuodyti galima ir gerais valgomaisiais grybais, net ir baravykais, jei jie renkami jau pasenę. Peraugę ir išrauti grybai dar greičiau genda- juose kaupiasi toksinai (nuodingosios medžiagos). Reikia saugotis ir šalnų pakąstų grybų, nes juose gali būti pradėję irti baltymai.
Vis tik apsinuodyti grybais gali tik tie žmonės, kurie jų gerai nepažysta, be to surinktus grybus ilgai laiko neapdorotus, renka sušalusius ir senus.
IŠVADOS
Lietuva- grybingas kraštas. Neįmanoma suminėti visų Lietuvos kampelių, kur pušynai, beržynai, drebulynai ar mišrūs miškai lūžta nuo grybų. Miškas ir grybai – tai tarsi neišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas be kito. Aplamai sunku įsivaizduoti gyvąjį pasaulį be grybų. Juk kasmet į kiekvieną miško paklotės hektarą nukrinta iki 10 tonų nuokritų.
O miško paklotė susieja augalus ir kitus mikroorganizmus. Dėl grybų poveikio ji pūdama dirvą pagausina organinėmis medžiagomis. Ji, tarsi galingas respiratorius, reguliuoja miško dirvožemio dujų apykaitą, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo, niveliuoja vandens režimą, mažina paros oro temperatūros svyravimus, taigi ji glaudžiai susijusi su medžių ir grybų gyvenimu. Vadinasi, be grybų negalėtų formuotis miško paklotė, kartu negalėtų gyvuoti ir miškas. O žalios miško skraistės svarba neišmatuojama.
Todėl mišką reikia tausoti, saugoti, nuolat rūpintis jo ateitimi.
Paspirdami grybą, numindami uogienojų, draskydami miško paklotę, nulauždami medelį ar medžio šaką, darome žalą ne tik miškui, bet ir sau. . (V.Butkus,
I.Jaskonis, V.Urbonas, V.Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987. P.
204 ).
PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. V. Urbonas. Grybai. Vilnius, 1986;
2. V. Butkus, I. Jaskonis, V. Urbonas, V. Červokas. Mažieji miško turtai. Vilnius, 1987;
3. J. Mazelaitis, V. Urbonas. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980;
4. Pažinimo džiaugsmas populiarioji enciklopedija. Gyvoji gamta.
Vilnius, 1990;
Amanita muscaria