Grybai

I. ĮVADAS

Grybai labai paplitę gamtoje. Jie neatskiriama miško dangos dalis, jų gausu parke, sode, vandenyje, ypač daug dirvožemyje. Viename grame daržo žemės grybų ir jų sporų yra šimtai tūkstančių ar net milijonai. Grybų sporos sklando padangėje (aptinkamos net 33 km. aukštyje), vėjo nunešamos tūkstančius kilometrų.

Grybai – tai ne tik mums gerai pažįstami baravykai, raudonviršiai, kazlėkai, žaliuokės ar ūmėdės, bet įvairiausi kempiniai grybai, ardantys medieną. Daugelio žmogaus bei gyvulių ligų – mikozių – sukėlėjai taip pat yra grybai. Daugelis grybų prisitaiko prie įvairių sąlygų. Laboratoriniais baandymais nustatyta, kad kai kurie mielių štamai nežūva net esant 8000 atmosferų slėgiui.

Klaidinga būtų manyti, kad grybai tik žalingi. Jų nauda žmogui yra kur kas didesnė už daromą žalą, kuri dargi ne retai būna dėl jo paties neapdairumo.

Grybai labai skiriasi dydžiu (nuo smulkiausių organizmų, įžiurimų tik pro mikroskopą, iki 1 m. skersmens ir sveriančių 10 – 15kg), forma, spalva ir gyvenimo būdu. Iš viso jų yra iki 100 tūkstančių rūšių. Mokslas tyrinėjantis grybus, vadinasi mikologija. Pagal sandarą, kartais ir pagal vaisiakūnių didumą grybai skirstomi į žemesniuosius irr aukštesniuosius.

II. GRYBŲ DAUGINIMASIS

Grybai dauginasi vegetatyviniu būdu ir sporomis.

1. Vegetatyvinis dauginimasis

Vegetatyvinei grybienai būdinga neribotai augti ir regeneruoti (atsinaujinti). Todėl bet kuri grybienos dalis, net pavieniai jos hifai arba jų dalys gali būti grybų vegetatyvinio dauginimosi šaltinis. Tačiau vien tik šiuo bū

ūdu grybų dauginimasis būtų labai lėtas. Nepalankiomis grybienai vystytis sąlygomis atskiri jos hifai sutrūkinėja į plonasienes ląsteles – artrosporas (oidijas). Kartais hifai nesutrūkinėja, bet dar ląstelėse jų protoplazma susitraukia į apvalios formos kūnelius, apsidengia storu apvalkalu ir virsta chlamidosporomis. Šioms subrendus, susidaro ir gemos. Kadangi chlamidosporų ir gemų yra storesnis apvalkalėlis ir jos turi daugiau atsarginių maisto medžiagų, todėl yra gerokai atsparesnės nepalankioms aplinkos sąlygoms negu oidijos.

2. Lytinis dauginimasis

Ilgai vyravo nuomone, kad grybai dauginasi tik vegetatyviniu būdu, kad chromosomų skaičiaus branduolyje pastovus, branduoliai nesijungia ir redukciniu būdu nesidalija.

Žemesniųjų grybų lytinis dauginimasis buvo ištirtas žymiai ankščiau negu aukštesniųjų.

Aukštesniųjų aukšliagrybių lytinio proceso metu kopuliuoja morfologiškai ir citologiškai skirtingos ląstelės/ viena jų yra žymiai paprastesnė (vyriškoji), vadinama anteridžiu, o kita sudėtingesnė (moteriškoji), vadinama askogone.dvi skirtingų lytinių pootencialų grybienos susiliečia, ir toje vietoje ląstelių apvalkalėliai ištirpsta, jų plazmos susilieja ir branduoliai iš vienos ląsteles pereina į kitą. Taip išsivysto nauja grybiena su dviem skirtingos kilmės branduoliais ląstelėse.ši grybiena vadinama antrine, arba dikariotine, o pats reiškinys – lytiniu procesu, atitinkančiu plazmogamiją. Pirminė grybiena yra trumpalaikė, antrininkė – ilgalaikė ir dažniausiai daugiametė.

III. GRYBŲ MITYBA

Grybų mitybos būdas yra visai kitoks negu aukštesniųjų augalų. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Toks mitybos būdas vadinamas heterotrofiniu.pagal tai grybai skirstomi į saprofitinius ir pa

arazitinius.

Saprofitiniai grybai minta negyvomis augalinės arba gyvulinės kilmės organinėmis medžiagomis bei jų liekanomis. Šių grybų gausu dirvožemyje, kur yra augalinės kilmės liekanų, miške ant nukritusiu lapų, šakelių ir šakų, spyglių, negyvų žolių, supuvusiu kelmų, stuobrių, išvartų, žvėrių ir gyvulių ekskrementų ir t.t. Jie sudaro maždaug 34 visų žinomų grybų.

Pirminė grybiena yra trumpalaikė, antrininkė – ilgalaikė ir dažniausiai daugiametė. Saprofitiniai grybai, išskyrus medieną gadinančius (trobagrybius ir kt.), žmogui yra naudingi. Iš saprofitinių grybų nemaža yra ir valgomųjų,

Parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių, žuvų ir net žmogaus organizmuose. Jie deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius, sukelia įvairias ligas. Pvz, skalsės, kūlės, sunaikina grūdus, rūdys – augalų lapus, šiaudus.

Parazitiniai grybai sąlyginai skirstomi taip.

1.Obligatiniai (būtinieji) parazitai – gyvena tik gyvuose organizmuose.

2.fakultatyviniai (sąlyginiai) parazitai – gyvena ir vystosi, kaip saprofitai, bet tam tikromis sąlygomis pereina į parazitinį gyvenimą.

3.Obligatiniai (būtinieji) saprofitai – visą gyvenimą maitinasi tik negyvomis augalų dalimis arba įvairiomis organizmų medžiagų liekanomis.

4.Fakultatyviniai (sąlyginiai) saprofitai – dalį gyvenimo praleidžia kaip parazitai, o kitą dalį – kaip saprofitai.

Tarpiniai tarp parazitinių ir saprofitinių grybų yra simbiontiniai. Tai grybai, kurie, sugyvendami su aukštesniaisiais augalais, jiems ne tik nekenkia, bet net yra naudingi.

IV. KAIP GREITAI AUGA GRYBAI

Posakis ,,Auga kaip grybai po lietaus” yra klaidingas, nes vegetatyvinė grybiena, esanti substrate, kol išauga, sukaupia daug atsarginių maisto medžiagų ir

r pradeda formuoti vaisiakūnių užuomazgas, priklausomai nuo grybo rūšies, pereina 2 – 4 mėnesiai. Susiformavusi vaisiakūnio užuomazga palankiomis sąlygomis auga ir bręsta labai greit. Baravykui rudmėsei ar kitam grybui užaugti reikia tiek laiko, kiek bulvei, kopūstui, pomidorui.

Daugelio kempininių ir kepurėtųjų grybų vegetatyvinė grybiena, o kai kurių kepininių net ir vaisiakūniai yra daugiamečiai. Nemažai grybų yra labai trumpaamžių. Kai kurių pelėsių vegetatyvinė grybiena užauga ir sporos subręsta per kelias dienas.

Svarbiausi aplinkos veiksniai, nuo kurių priklauso grybų auginimas, yra temperatūra, drėgmė ir substrato pH. Šviesa, deguonies ir anglies dioksido kiekis turi nedidelę įtaką.

V. BARAVYKIEČIAI

1. Tikrinis baravykas

Kepurėlė 5 25 (35) cm. Skersmens, jaunų vaisiakūnių iškili, pusrutuliška, senesnių išsiplėtusi, matinė, lygi, drėgname ore lipni, kiek gleivėta, nuo šviesiai pilkos iki tamsiai rudos spalvos. Jaunų vaisiakūnių vamzdeliai balti, senesnių gelsvi, senų žalsvai gelsvi, 1,5 – 4 cm. Ilgio. Kotas 5 – 10 (18) cm. Ilgio, 2 – 4 (6) cm. Storio, išraizgytas baltu, kartais įdubusiu tinkleliu, baltas. Trama balta, kieta, senesnių grybų minkšta, po luobele rausvai ruda, malonaus kvapo ir skonio. Sporų masė alyvinės rudos spalvos, 13 – 17 x 4 – 4,5 mm.

Auga birželio – lapkričio mėn. Įvairiuose miškuose po pušimis, eglėmis, ąžuolais, beržais. Daugiausia randama rugpjūčio antroje ir rugsėjo pirmoje pusėje. Baravykingiausia pietrytinė Lietuvos dalis, Varėnos miškai. Maistui vartojamas šviežias, marinuotas, džiovintas (didelę paklausą turi užsienio rinkoje), sūdytas, šaldytas, miltų ir sulčių pavidalu. Pirmos kategorijos.

2. Pušinis ba

aravykas

Kepurėlė 5 – 12 (15 – 25) cm. Skersmens, apvali, pailgai apvali, pailgai apvali, iškili, lygi arba stambiai skiautėta, rusvai ruda, raudonai ruda, purpuriškai ruda, kartais su violetiniu atspalviu, jaunų vaisiakūnių kraštai užsilenkę žemyn, kartais siekia net kotą.

Jaunų grybų vamzdeliai pilkšvi, kreminės spalvos, senesnių žalsvi, iki 1,5 cm. Ilgio. Poros balsvos, pilkšvos, senų vaisiakūnių rusvai gelsvos, paspaudus paruduoja, kampuotos, 0,3 – 0,8 mm. Dydžio. Kotas 5 – 10 cm. Ilgio, 5 cm. Storio, baltas, gelsvas, gelsvai rudas, abiem nusmailėjusiais galais, apie vidurį išsipūtęs, prie kepurėlės su smulkiu tinkleliu baltų, pailgų akelių, kurios ties koto viduriu gerokai didesnės, rusvos; apatinė koto dalis (1/3 – 1/2) be tinklelio, pagrindas su baltu apnašu. Trama balta, po luobele rusva, kompaktiška, malonaus kvapo ir skonio. Sporos žalsvai gelsvos, 14 – 18 x 5 – 6 ųm.

Auga rugpjūčio – spalio mėn. kerpšiliniuose pušynuose, kai kuriais metais gana gausiai. Maistui vartojamas įvairiai pagamintas, kaip ir tikrinis baravykas. Pirmos kategorijos.

3. Smiltyninis baravykas

Kepurėlė 5 – 12 cm. Skersmens, jaunų vaisiakūnių iškili, senesnių paplokščia, mėsinga, matinė, lygi, rausvai ruda arba šviesiai ruda. Vamzdeliai balti, senesnių grybų šviesiai gelsvi, standžiai suaugę, todėl atrodo labai kieti. Poros labai smulkios, apvalios, baltos, senesnių grybų gelsvos/ kotas 5 – 8 cm. Ilgio, 1 – 6 cm. Storio, jaunų vaisiakūnių aksomiškas, senų lygus, šiek tiek šviesesnis už kepurėlę, be tinklelio, kietas, su viena arba keliomis kiaurymėmis. Trama balta, senesnių grybų gelsva, kieta, trapi. Sporos šviesiai gelsvos (jų masė rusvai gelsva), elipsiškos, 8 – 12 x 4 – 6 ųm.

Auga rugpjūčio – rugsėjo mėn. smiltinguose spygliuočių, ypač pušynuose, kartais ir mišriuose miškuose. Lietuvoje retas, kiek dažnesnis pietrytinėje respublikos dalyje. Valgomas šviežias, marinuotas, džiovintas. Antros kategorijos.

4. Baravykas raudonviršis

Kepurėlė 3 – 30 cm. skersmens, jaunų vaisiakūnių pusrutuliška, truputį plaušuota, senesnių grybų plokščiai iškili, plaušuota arba lygi, oranžiškai raudona, geltonai raudona, rudai raudona, rečiau pilkai rusva. Kepurėlės spalva ir plaušuotumas labai priklauso nuo augimvietės, dirvožemio rūgštingumo ir klimatinių sąlygų. Jaunų vaisiakūnių vamzdeliai balsvi, senesnių pilkšvi, iki 3,5 cm. ilgio. Poros pilkos, senesnių grybų žalsvai arba net rudai pilkos. Kotas kietas, 5 – 20 cm. ilgio, iki 6 cm. storio, į pagrindą storėjantis, baltas, apšepęs pilkais, rudais arba net juodais plaušeliais – žvyneliais. Trama balta, kieta, paspaudus, perpjovus arba perlaužus greitai kečia spalvą, pasidaro pilkai melsva, pilkai violetinė, žalsvai rusva, rausva arba net juoda. Sporos verpstiškos, (13) 15 – 18 (20) x 4 – 6 ųm.

Auga birželio – spalio mėn., kartais ir vėliau lapuočių bei spygliuočių miškuose po beržais, drebulėmis, ąžuolais, pušimis. Valgomas šviežias, marinuotas, džiovintas, (džiovinant juoduoja), senesni vaisiakūniai tinka sultims gaminti. Verdant pridėjus kiek acto, citrinos arba vyno rūgšties, mažiau pajuosta. Antros kategorijos.

Pagal augimvietę r kai kuriuos morfologinius požymius mikologai išskiria raudonviršio keletą formų, o kai kurie specialistai tas formas net rūgštimis laiko.

5. Baravykas lepšė

Kepurėlė 5 – 15 cm. skersmens, iškili, pilkai ruda, tamsiai ruda, kartais net juodai ruda jaunų vaisiakūnių vamzdeliai balsvi, senesnių nešvariai balti, pilki, iki 3 cm. ilgio. Poros mažos, apvalios, balsvos, pilkos, paspaudus paruduoja. Kotas 5 – 15 cm. ilgio, 1 – 2(3) cm. storio, lieknas, į pagrindą storėjantis, tvirtas, su pilkais, rudais arba net juodais plaušeliais – žvyneliais. Trama balta, senesnių vaisiakūnių pilka, paspaudus arba perlaužus spalvos nekeičia, kieta, senesnių grybų minkštoka, o senų ištižusi. Sporos žalsvai rudos, 11 – 19 x 4 – 6,5 ųm.

Auga gegužės – rugsėjo (spalio) mėn. drėgnuose arba pelkėtuose mišriuose bei lapuočių miškuose su beržo priemaiša. Valgomas (šviežias, džiovintas, sūdytas ir marinuotas). Antros kategorijos.

Vaisiakūniai spalva, forma ir dydžiu priklausomai nuo aplinkos labai skiriasi, todėl kai kurie mikologai aprašo jo net keliolika formų.

6. Aitrusis baravykas

Kepurėlė 5 – 12 (15) cm. skersmens, jaunų vaisiakūnių iškili, senų paplokščia, mėsinga, matinė, ruda su geltonu arba pilku atspalviu. Vamzdeliai balti, vėliau rožinės spalvos, tankūs. Poros labai smulkio, elipsiškai kampuotos, paspaudus paruduoja. Kotas 6 – 10 cm. ilgio, 1 – 4 cm. storio, prie kepurėlės labai gelsvas, su pailgų baltų akelių tinkleliu, kuris žemiau gelsvai rusvas, paspaudus pasidaro tamsiai rudas, pagrindas be tinklelio, sustorėjęs. Jaunų vaisiakūnių trama balta, tampri, rusva, stipraus kvapo, karti. Sporos beveik bespalvės (jų masė rožinės spalvos), elipsiškos , 10 – 15×4 – 5,5 ųm.
Auga liepos – spalio mėn. spygliuočių miškuose, dažniausiai prie pušų arba eglių kamienų, pavieniui. Dažnas. Jaunas grybas labai panašus į tikrinį baravyką, ir mažiau paryrę grybautojai jų neskiria. Dėl kartaus, deginančio skonio nevalgomas. Patekęs tarp gerų grybų pagadina visą patiekalą.

7. Baravykas kazlėkas

Kepurėlė 3 – 12 cm. skersmens, rudos, šokoladinės spalvos su violetiniu atspalviu, kartais išblunkanti iki gelsvos arba pilkai gelsvos spalvos; luobelė lengvai nulupama, drėgname ore labai gleivėta, slidi. Vamzdeliai iš pradžių šviesiai geltoni, vėliau violetiškai geltoni, lengvai atsiskiria nuo kepurėlės tramos, jaunų vaisiakūnių su balto skysčio lašeliais ir apsitraukę balta plėvele – šydu, kuris, grybui senstant, tamsėja, atitrūksta nuo kepurėlės kraštų ir pasilieka prie koto gležno, pilkai violetinio rinkio pavidalu. Kotas 3 – 10 cm. ilgio, 1 – 2,5 cm. storio cilindriškas, vienodo storumo, su rinkiu, šviesiai gelsvas, prie kepurėlės baltai taškuotas. Trama balta arba gelsva, minkšta, perlaužta spalvos nekeičia, malonaus skonio. Sporos geltonai rusvos (jų masė geltonai rudos, ochrinės rusvos spalvos), pailgai elipsiškos,6 – 11×2,5 – 3,5 ųm.

Auga jaunuose pušynuose birželio – rugsėjo mėn. gausiai, ypač Lietuvos pietryčiuose. Maistui vartojamas, nulupus luobelę, šviežias ir marinuotas, tinka sultims gaminti. Antros kategorijos.

8. Rudakepuris baravykas

Kepurėlė 5 – 12 cm. skersmens, iškili, senesnių vaisiakūnių net plokščia, rusvai ruda, kaštoninė, jauna aksomiška, sena lygi, po lietaus labai gleivėta. Jaunų grybų vamzdeliai šviesiai gelsvi arba balsvi, senesnių gelsvai žalsvi, senų pilkai žalsvi. Poros apvalios, smulkios, paspaudus mėlynuoja. Kotas 4 – 10 cm. ilgio, 1 – 2,5 cm. storio, plikas, lygus, gelsvai rusvas, šviesiai rudas, prie kepurėlės šviesesnis, be tinklelio. Trama balta, senesnių grybų šviesiai gelsva, paspaudus arba perlaužus pamelsvėja, kartais ryškiai pamėlynuoja, bet netrukus vėl išblunka, kieta, be ypatingo kvapo, malonaus skonio. Sporos gelsvai rudos (jų masė žalsvai rusva), elipsiškai verpstiškos, 11 – 16 (17) x 4 – 6 ųm.

Auga birželio – spalio mėn., daugiausia rudenį, eglynuose, pušynuose ir mišriuosiuose miškuose, dažnesnis vakarinėje respublikos dalyje. Valgomas, antros kategorijos. Vakarų Europoje laikomas vienu iš geriausių valgomųjų grybų.

VI. VALGOMŲJŲ GRYBŲ IŠTEKLIAI IR GRYBINGIAUSIOS VIETOS

Valgomųjų grybų ištekliai Lietuvoje stacionariniu būdu ištirti labai silpnai. Nėra tikslios metodikos, pagal kurią būtų galima apskaičiuoti svarbesnių valgomųjų grybų išteklius.

Stacionariniai tyrimai daryti Tarybų sąjungoje ir nustatyta, kad viename miško hektare vidutiniškai per sezoną užauga daugiau kaip 30 kg. grybų. Grybai labiau kirmija sausesniuose, šviesesniuose miškuose ir daugiau per patį sezoną.

Grybingiausia yra pietrytinė Lietuvos dalis. Mažiau grybų randama vakarinėje Lietuvos dalyje, mažiausiai – vidurinėje.

Leave a Comment