Nuodingieji grybai

NUODINGIEJI GRYBAI
Miškai yra saugiausi augalijos ir gyvūnijos namai, nepakeičiama žmogaus poilsio vieta, kraštovaizdžio puošmena. Didelė jų ir materialinė nauda. Svarbūs yra vadinamieji mažieji miško turtai, kaip grybai, laukiniai vaisiniai ir vaistiniai augalai. Daugelis grybų, uogų ir augalų yra svarbus gyvūnijos maisto šaltinis. Taigi grybus, laukinius vaisius, vaistažoles reikia vertinti kaip didelį turtą.
Miškas ir grybai labai susiję vienas su kitu ir vienas nuo kito priklausomi. Grybai – stambi, savita organizmų grupė, užimanti įvairias ekologines nišas. Jų gausu miške, dirvožemyje, vandenyje, ore, aptinkama irr augaluose, gyvūnuose, pramonės gaminiuose.
Grybų priskaičiuojama daugiau kaip 100 tūkst. Rūšių, besiskiriančių dydžiu, forma, spalva, gyvenimo būdu, teikiama nauda ir daroma žala, jautrumu įvairiems aplinkos veiksniams. Todėl grybų svarba sunkiai įvertinama.
Nuo seno sakoma: nepažįsti grybų – neik grybauti. Kažin ar grybautojai laikosi šios nuostatos, kadangi rudenį, prasidėjus grybavimo sezonui, padažnėja ligonių, apsinuodijusių šia skania ir daugelio mėgstama miško gėrybe. Žinia apie tai, kad į ligonines patenka asmenų, apsinuodijusių ir gerais grybais, kelia nerimą tiems žmonėms, kurie nenori atsisakyti grybų, kai miškas tiesiog trraukia raudonviršiais ir baravykais.
Vieniems grybai – tai pragyvenimo šaltinis, kitiems – puiki pramoga į gamtą. Renkant grybus reikia būti atidiems. Yra patariama laikytis nuostatos, kad geriau nerinkti grybų, jeigu jų nepažįsti. Patartina rinkti tik jaunus ir sveikus grybus. O išvešėjusius ir peraugusius pa

alikti kirmėlėms sugraužti. Bus geriau ir sveikiau. Gali iškilti klausimas ar grybai kaupia radiacines medžiagas? Į tai galėtų atsakyti radiologai, tačiau manoma, kad Černobylio vietovėse rinktų grybų geriau atsisakyti. Grybai nėra lengvai virškinamas ir įsisavinamas maisto produktas. Viskas priklauso nuo to, kaip jie pagaminti. Lietuva nėra ypatinga radiacinė zona, dėl kurios reikėtų nerimauti ir atsisakyti grybauti.
Ką daryti, kai žmogus apsinuodija grybais? Kaip teigia medikai, kuo vėliau žmogus sunegaluoja, tuo didesnis pavojus kyla jo sveikatai. Nors būna ir išimčių. Medikai išskiria du apsinuodijimų grybais atvejus. Pirmas, kai suvalgęs grybų žmogus greitai, po pusvalandžio, sunegaluoja: vemia, atsiranda traukuliai. Antras, kai sveikata pablogėja po paros ar net praėjus ilgesniam laikui. Pirmu atveju apsinuodijimas yra lengvesnis, antru – daug sunkesnis ir sunkiai gydomas. Pastarasis apsinuodijimas suukelia kepenų ir inkstų komplikacijas. Žmogus gali visam gyvenimui prarasti sveikatą ar net mirti.
Apsinuodijus grybais gydytojai pataria: iš pradžių reikia bandyti išvemti maistą. Jokiu būdu negerti vandens, kad nuodingos medžiagos nepatektų į žarnyną. Tik paskui bus galima išgerti kelias stiklines vandens ir vemti, kol skrandis išsivalys. Jeigu namuose yra aktyvuotos anglies arba “angliuko”, šio vaisto reikėtų išgerti apie 40 tablečių iš karto. Be to, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Kai prasideda traukuliai, vemti jokiu būdu negalima. Žmogui reikalinga skubi medikų pagalba. Apsinuodijus mu
usmirėmis, traukuliai gali pasireikšti netrukus. Kita žmonių klaida, kai jie mano, kad negalavimas praeis savaime.
Apsinuodyti galima ir valgomaisiais grybais. Lietuvoje auga trijų rūšių bobausiai. Jie priskiriami prie nuodingų grybų. Du kartus apvirus po dešimt minučių bobausius galima valgyti, nes iš jų pasišalina nuodingos medžiagos. Netinkami maistui yra marinuoti ir konservuoti grybai. Tačiau medikų nurodymų žmonės nesilaiko.
Grybas gali būti nuodingas, kai jį valgant geriama degtinė. Ypač reikėtų išskirti mėšlagrybį, nors jis ir nepriskiriamas prie nuodingų grybų. Tačiau, jeigu jį valgant geriama degtinė, apsinuodijama labai greitai. Lietuvoje yra užregistruota tokių atvejų. Kauno klinikose per dvejus metus tokių ligonių nebuvo.
Taigi dažniausiai apsinuodijama nuodingaisiais grybais, todėl yra labai svarbu atskirti ir pažinoti grybus. Tokią klaidą dažniausiai daro neprityrę, nepažįstantys grybų grybautojai. Kiek žmonių per metus apsinuodija grybais, statistikos nėra. Pasak gydytojų, per metus į medikus dėl įvairių apsinuodijimų kreipiasi 14 tūkst. žmonių.
Daugelis žmonių neskiria valgomojo grybo nuo nevalgomojo, nuodingo ir net mirtino. Statistikos duomeninis, iš 2000 grybų rūšių valgomų yra 382, tai yra kas šeštas. Taigi toliau šiame darbe aptarsime Lietuvoje dažniausiai paplitusias nuodingų grybų rūšis.
Neprityrę grybautojai dažnai supainioja jauną žalią musmirę su ūmėde. Žalioji musmirė (Amanita phalloides) – tai vienas nuodingiausių grybų. Jos kepurėlė 7-10 cm skersmens, iš pradžių iškili, varpelio formos, vėliau paplokščia, lygi, kartais netoli pakraščių su ba
altomis plėvelėmis, lengavais nusilupančiais lopinėliais. Žalia, rusvai žalsvos, išblukusi gelsva ar net balkšvos spalvos. Lakšteliai balti, tankūs, minkšti, laisvi. Kotas 5-15 cm ilgio, 1-3 cm storio, į pagrindą storėjantis, baltas ar gelsvai žalsvo atspalvio, išmargintas skersiniais dryželiais, su odišku, baltu, rievėtu, plačiu ir lengvai nukrintančiu rinkiu, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, apgaubtas žalsvai skiautėta, nepriaugusiais kraštais išnara. Kadangi turi daug muskarino (mirtinų nuodų natūraliai susidarančių grybuose) yra labai nuodinga. Tai pats nuodingiausias grybas, turintis stipriausio nuodo – faloidino, kurio toksiškumas nesumažėja verdant 100 C temperatūroje. Vienodai nuodingos visos grybų dalys ir kiekviena galima mirtinai apsinuodyti. Lietuvoj nėra dažna, bet pavieniui visur randama, drėgnais metais daug dažnesnė. Auga liepos – spalio mėn. mišriuose ir lapuočių miškuose, kartais grupėmis. Ją galima supainioti su kitais valgomais grybais, jei nekreipsite dėmesio į tai, kad musmirės koto pagrindas sustorėjęs, įmautas į apvalkalą ir kepurėlės lakšteliai balti.
Apsinuodijus žaliąja musmire, negalavimai pasireiškia po vienos ar dviejų parų, kartais dar vėliau. Toks apsinuodijimas sukelia rimtesnius padarinius sveikatai ir gali būti mirtinas. Nuodinga žalioji musmirė grybautojams panaši į valgomąją žaliuokę ar žaliąją musmėdę, o raudonąją musmirę sumaišo su žvynabūde. Labai pavojingos žmogaus sveikatai yra žalsvoji ir blyškioji musmirės. Statistika teigia, kad suvalgius žaliąją musmirę, jei laiku nesuteikiama medicinos pagalba, trečdalis atvejų yra mirtini.
Gelsvosios musmirės (Amanita citrina) vaisiakūniai stambūs, kepurėlė 8-10(15) cm sk
kersmens, iš pradžių iškili, vėliau horizontali, retai truputį įdubusi, šiek tiek gleivėta, gelsvos ar balkšvos spalvos, paviršius dažniausiai su netaisyklingomis gelsvomis, balsvomis apvalkalo skiautelėmis, kurios lietingu oru kartais nusiplauna. Lakšteliai balti, senesnių grybų gelsvi, platūs laisvi. Kotas vidutinio ilgumo (8-12 cm), pamatinėje dalyje gumbiškai sustorėjusi. Auga birželio – spalio mėn. miškuose, miškų linijose, rečiau parkuose, pavieniui, kartais grupėmis. Nuodinga, išvaizda panaši į žalsvąją musmirę, pievagrybius. Lietuvoje viena iš labiausiai paplitusių musmirių.

Margosios musmirės (Amanita pantherina) vaisiakūniai stambūs. Kepurėlė 5-12 cm skersmens, jauna kūgiška, iškili, vėliau paplokščia, pilka, pilkai ruda, pilkai violetinė ar net žalsvai rusva, žvyneliai balti, pilki. Lakšteliai balti, platūs, tankūs, laisvi. Kotas 7-15 cm ilgio, 1-2 cm storio, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, apgaubtas balta, tvirtai priaugusia išnara, virš kurios taip nusidriekia 1-3 gležni, sutrūkinėję, pliaušingi, maži rinkiai. Auga birželio – spalio mėn. Miškuose, retai parkuose, dažniausiai pavieniui. Labai nuodinga, kartais mirtinai. Lietuvos miškuose dažna.
Paprastoji musmirė (Amanita muscaria). Tai mums labai gerai pažįstama musmirė liaudiškai vadinama raudonąja. Vaisiakūniai dideli, kepurėlė iki 20-25 cm skersmens, ryškiai raudona su baltomis karputėmis ar plėvelėmis (apvalkalo liekanomis), kurios per liūtis kartais nusiplauna, tada musmirė būna panaši į raudonąsias ūmėdes. Lakšteliai balti, minkšti, tankūs, laisvi. Kotas 8-20 cm ilgio, 1-3 cm storio, baltas, su baltu rinkiu, prie pagrindo yra gumbas, apgaubtas išnara. Auga liepos – spalio mėn. Įvairiuose miškuose. Labai dažna. Miško puošmena, bet pavojinga, kepurėlės luobelėje yra nuodingų medžiagų: muskarino, muskaridino. Joje yra haliucinacijas sukeliančių medžiagų: muscinolo, cholino, muskarono. Nuodinga. Iš žaliosios, margosios ir paprastosios musmirių gaunamos medžiagos vartojamos medicinoje. Musmirės – ne tik maisto šaltinis, bet ir gera pastogė kai kuriems vabzdžiams, šliužams.
Rausvarudės musmirės (Amanita porphyria) vaisiakūniai vidutinio didumo arba dideli. Kepurėlė 5-9 cm skersmens, jauna apvaliai iškili, kūgiška, vėliau paplokščia, kiek įdubusi, pilkai ruda, violetinio atspalvio, kartais rusva, dažniausiai lygiu paviršiumi, be žvynelių ir karpučių. Luobelė lengvai lupasi. Lakšteliai balti, monkšti, platūs, tankūs, laisvi. Kotas 5-9 cm ilgio ir iki 0,5-1 cm storio, su odišku, žemyn nukarusiu rinkiu, aukščiau jo kotas balsvas, vagotas, žemiau pilkai violetinis, pilkšvas, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, apgaubtas standžiai priaugusia balta išnara. Auga liepos – spalio mėn. pušynuose, eglynuose, mišriuose miškuose. Nuodinga.
Stačioji plaušabudė (Inocybe fastigiata). Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 3-5 cm skersmens, jauna, kūgiška, senesnė paplokščia, su gūbreliu, plaušuota, suskeldėjusi, rusvai geltona, pilkai geltona, geltonai ruda. Lakšteliai pilki, senesnių grybų pilkai rudi, žalsvai rudi, pakraščiai šviesesni, priaugtiniai. Kotas 4-8 cm ilgio, 0,5-2,5 cm storio, kietas, pilkai rausvas, plaušuotas, prie kepurėlės taškuotas, vienodo storumo. Auga rugpjūčio – spalio mėn. miškuose, parkuose, soduose, dažniausiai pavieniui, kartais grupėmis. Nuodinga, turi muskarino.
Smiltyninė plaušabudė (Inocybe dulcamara). Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2-5 cm skersmens, jauna gaubta, apvaliai iškili, senesnė paplokščia, net truputį įdubusi, su gūbreliu, plaušuota, žvynuota, ochrinės rudos spalvos, geltonai ruda, gelsvai ochrinė, žalsvai gelsva. Lakšteliai žalsvai gelsvi, senesnių grybų geltonai rudi, pakraščiai balsvi, priaugtiniai, jaunų vaisiakūnių su gelsvai rusvo šydo tinkleliu. Kotas 2-4 cm ilgio, 0,3-0,8 cm storio, kepurėlės spalvos, į apačią rusvėja, plaušuotas, netoli lakštelių yra plaušuota rinkio liekana. Auga smėlėtuose pušynuose, pasitaiko eglynuose, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, grupėmis. Labai dažna. Nuodinga. Panašiausia į kisliąją kelmiukę, tik šios kepurėlės paviršius lygus, neplaušuotas, nežvynuotas, auga tik ant medienos.
Nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus). Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3-7 cm skersmens, jauna pusiau apvali, senesnė išsiplėtusi, paplokščia, su gūbreliu, mėsinga, sausa, plaušota, apšepusi smulkiais žvyneliais, geltonai raudona, oranžiškai ruda. Lakšteliai tamsiai rudi, raudonai rudi, stori, reti, platūs, priaugtiniai ar pusiau nuaugtiniai. Kotas 3-9 cm ilgio, 0,5-1,5 cm storio, jaunas plaušotas, gelsvas, senesnis rusvai geltonas, į pagrindą smailėjantis. Auga rugpjūčio – spalio mėn. lapuočių miškuose, dažniausiai po ąžuolais, beržais, pasitaiko pušynuose. Labai nuodingas, nuodinga medžiaga orelaninas pažeidžia inkstus, kepenis. Apsinuodijimo požymiai pasireiškia po 3-14 dienų.
Pluoštinė kelmabudė (Hypholoma fasciculare). Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2-3(7) cm skersmens, iš pradžių varpelio formos, iškili, vėliau paplokščia, šviesiai geltona, vidurys tamsesnis – geltonai rudas, lygus, pakraščiai su geltono šydo liekanomis. Lakšteliai sieros geltonumo, senesnių grybų violetiškai žalsvi, žalsvai ir rudai juosvi, siauri, tankūs, priaugtiniai, pusiau nuaugtiniai. Kotas 5-10 cm ilgio, iki 1 cm storio, plaušotas, viršutinė dalis geltona, apatinė geltonai rusva, arčiau kepurėlės yra rinkiška liekana. Auga birželio – spalio mėn. kupetomis ant kelmų, stuobrių, šakų, šaknų. Visoje Lietuvoje labai paplitusi. Nuodinga. Iš daugelio kelmabudžių šiam grybui būdinga geltonai žalsva kepurėlė, geltonai žalsvi, žalsvai rudi lakšteliai, be to, nežvynuota.
Bobausis irgi nuodingas grybas. Jeigu išvirusi šiuos grybus jų nuovirą šeimininkė nupila, tada jie nebus nuodingi. Bobausius reikia virti apie dešimt minučių. Dar geriau, jeigu nuoviras nupilamas kelis kartus, tada iš grybo pasišalina beveik visos nuodingos medžiagos. Yra klystama, pirmą grybų nuovirą panaudodamos sriubai virti. Iškyla didelis pavojus apsinuodyti grybais.
Nuodingiesiems grybams priskiriami ir šie grybai: pilkalakštė plaušabudė (auga įvairiuose miškuose, parkuose, soduose, labai dažna, jos yra keletas formų), kvapioji plaušabudė (auga rugpjūčio – spalio mėn. lapuočių, rečiau spygliuočių miškuose, alksnynuose, krūmokšniuose, po lazdynais), vilnotoji plaušabudė (auga birželio – spalio mėn. spygliuočių, kartais lapuočių miškuose, dažniausiai grupėmis; mėgsta kalkingas dirvas. Visoms plaušabudėms (Lietuvoje jų daugiau kaip 60 rūšių) būdinga nuodinga medžiaga muskarinas, kurio vienose rūšyse daugiau, kitose mažiau.), pilkoji meškutė, geltonasis baltikas, paprastoji ankštenė, balsvoji tauriabudė (nuodinga, kaip ir nuodingosios plaušabudės, musmirės, turi muskarino).

GRYBŲ EKOLOGINĖ REIKŠMĖ
1. Augalinės bei gyvulinės kilmės medžiagas ir jų liekanas ardantys grybai pagausina dirvožemyje augalams reikalingų maisto medžiagų.
2. Miškas be grybų skurstų arba visai žūtų, nes grybai drauge su bakterijomis ir kai kuriais kitais mokroorganizmais miško paklotę (lapus, spyglius, šakas ir t. t.), kelmus, išvirtusius medžius paverčia puria derlinga dirva.
3. Grybai ir bakterijos atlieka ne tik sanitaro vaidmenį, bet ir aktyviai dalyvauja gamtos medžiagų apytakoje.
4. Dirvožemyje gyvenantys grybai “plėšrūnai” naikina žmogaus priešus – nematodas, smulkias parazitines kirmėles bei kenksmingus vabzdžius.

ŽALA
1. Grybai nepaprastai daug žalos pridaro žemės ūkiui. Jie sukelia kūles, rauples, miltliges ir sunaikina milijonus tonų grūdų, vaisių, uogų ir daržovių.
2. Daugelio žmogaus bei gyvulių ligų sukelėjai taip pat yra grybai. Grybai gali suluošinti žmogų sukeldami odos (dermatomikozę), plaučių (pseudotuberkuliozę), ausų (otomikozę), nagų, plaukų (trichofitiją) ligas. Tokių grybų žinoma apie 500 rūšių.
3. Jie griauna namus, ardo tiltus, pūdo šiltnamius, įvairius pramonės gaminius.
GRYBŲ PRAKTINĖ REIKŠMĖ
1. Iš valgomųjų bei nuodingųjų grybų yra išskirta keliolika medžiagų (agrocibinas, klitocibinas, indominas, muskarufinas), kurios turi antibiotinių savybių. Šiomis medžiagomis bandoma gydyti sklerozę, anginą, cholerą, nervų, vidaus sekrecijos liaukų ir kitokias ligas.
2. Iš grybų išskirta daug fermentų, jie naudojami medicinos, maisto ir lengvosios pramonės šakose.
3. Šiandieninė maisto pramonė be pelėsinių ir daugybės kitų grybų neapsieitų sviesto, sūrių, pieno fermentų, organinių rūgščių, vitaminų gamyboje. Daug mielių sunaudojama kepyklose, vyno, konjako, alaus ir kitų alkoholinių gėrimų gamybai.
4. Biosferoje labiausiai paplitusi organinė medžiaga – ligninas. Ligniną, milžinišką saulės energijos sankaupą, paprastomis organinėmis medžiagomis paverčia įvairūs grybai.
5. Margaspalvės musmirės – ne tik miško puošmena; jos padeda medžiams geriau apsirūpinti vandeniu, mineralinėmis medžiagomis, daugeliui vabzdžių geras prieglobstis, užuovėja, net maisto šaltinis. Grybai susiję su medžiais, krūmais, žoliniais, net kultūriniais augalais.
Taigi ten, kur žmogus tvarkingas ir išmanus šeimininkas, ten ir grybų daroma žala nedidelė. Daug grybų žmogui prireikia įvairiems poreikiams patenkinti. Praėjo net šimtmečiai, kol žmogus atrinko gausiai maistui vartojamų grybų, išmoko pažinti ne tik nuodingąsias musmires, bet ir medienos gadintojus, kitus augalų, gyvūnų ir net žmogaus ligų sukėlėjus.
LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. Butkus V., Jaskonis I., Urbonas V., Červokas V. Mažieji miško turtai. Vilnius: Mokslas, 1987.
2. Mazelaitis J., Urbonas V. Lietuvos grybai. Vilnius, 1980.
3. Žilėnienė L. Bendroji biologija. Vilnius, 1995.
4. Naujulytė S. Grybai: už ir prieš. Laikinoji sostinė. 1999 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis.
5. Storyk N. Pigi, bet apgaulinga gamtos dovana. Laikinoji sostinė. 2000 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis.

Leave a Comment