grybai 1

Nevalgomi grybai

Aitrusis baravykas – Tylopilus felleus

Vaisiakūniai vidutinio didumo, panašūs į tikrinį baravyką, kartais ir į
baravikinį lepšę. Kepurėlė 7 – 10 (15) cm skersmens, jauna apvaliai iškili,
vėliau paplokščia, mėsinga, matinė, ruda, pilkai ruda, pilkai gelsva,
gelsvai ruda. Vamzdeliai jaunų grybų balsvi, senesnių rožinės spalvos,
tankūs. Poros labai smulkios, kampuotos, paspaudus ruduoja. Kotas 8 – 10 cm
ilgio, 1.5 – 4 cm storio, prie kepurėlės gelsvas, su pailgu baltų akelių
tinkleliu, pagrindas lygus, be tinklelio, sustorėjęs. Trama balta, rusva,
trapi, karti. Sporos elipsiškai verpstiškos 10 – 15*4 – 5.5 μ m.
Auga birželio – liepos – rugsėjo mėn. spygliuočių miškuose, dažniausiai
pušynuose, ypač prie pušų kamienų ar net ant suupuvusių kelmų. Dažnas.
Nevalgomas, bet nenuodingas. Nurodoma, jog galima vartoti maistui keletą
dienų pamirkius šaltame vandenyje. Grybautojams reikia būti atsargiems ir
nepainioti jo su baravykais, lepšėmis.

Smailaikotis baravykas – Boletus radicans

Vaisiakūniai stamboki. Kepurėlė 5 – 10(15 – 20) cm skersmens, jauna
apvaliai iškili, senesnių grybų paplokščia ar net šiek tiek įdubusi,
matinė, smulkiai plaušuota, pilkai gelsva, gelsvai ruda, nešvariai žalsvai
ruda, pilkšva. Kotas 3 – 7(10) cm ilgio, 2 – 6 cm storio, gelsvas, ties
viduriu sustorėjęs, į pagrindą rizoidiškai smailėjantis, plaušuotas. Trama
šviesiai geltona, geltona, paspaudus mėlynuoja, ilgainiui išblunka, karti,
nemalonaus kvapo. Sporos elipsiškai verpstiškos, 9 – 17*5 – 6.5 μ m.
Auga rupjūčio – rugsėjo mėn. kalkintuose, molinguose ąžuolynuose.
Nevalgomas. Šiis baravykas panašus į žalsvąjį baravyką, skiriasi
mėsingesniais, stambiasniais vaisiakūniais, geltona, kartaus skonio,
paspaudus mėlynuojančia trama, didesnėmis sporomis.

Kislioji guotė – Hygrophorus cossus.

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3 – 5(7) cm skersmens, jaunų grybų
išgaubta, vėliau paplokščia, kartais net plačiai įdubusi, gleivėta, po
lietaus labai lipni, jaunų vaisiakūnių balta, senesnių grybų ge

elsva.
Lakšteliai iš pradžių balti, vėliau gelsvi, stori, rusvi, pusiau
nuaugtiniai. Kotas 6 – 8(10) cm ilgio, 0.5 – 1 cm storio, baltas, gelsvas,
prie kepurėlės gleivėtas. Trama balta, malonaus, bet erzinančio kvapo.
Sporos ovališkos, 7 – 9*4 – 5 μ m.
Auga rugsėjo – spalio mėn. lapuočių ir spygliuočių miškuose, dažniausiai
grupėmis; mėgsta kalkingą dirvą. Nevalgomas grybas. Labai naudingas kaip
aktyvus miško paklotės ardytojas.

Baltasis baltikas – Tricholoma album

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 5 – 7(10) cm skersmens, jauna
apvaliai iškili, vėliau paplokščia, su buku gubreliu, matinė, plaušuota,
balta, senesnių grybų pilka, rusva, rusvai pilka, gelsva. Lakšteliai iš
pradžių balti, senų vaisiakūnių pilki, stangrūs, trapūs, priaugtiniai.
Kotas 7 – 10 cm ilgio, 1 – 1.5 cm storio, jaunų grybų baltas, senesnių
pilkas, kietas, plaušuotas. Trama balta, karti, aštraus nemalonaus kvapo.
Sporos elipsiškos, 7 – 9*3 – 5 μ m.
Auga rudenį lapuočių, spygliuočių miškuose, parkuose, krūmynuose,
pavieniui, kartais grupėmis. Nevalgomas. Aktyvus miško paklotės ardytojas,
naudingas miškui.

2.

Plaukuotpėdė plempė – Collybia peronata

Vaisiakūniai vidutinio didumo, tamprūs. Kepurėlė 3 – 8 cm skersmens, jauna
kūgiška, vėėliau paplokščia, išsilanksčiusi, kartais net įdubusi, plona,
elastinga, plaušuota, lygi, pilkai rudos, išblukusios pilkos spalvos.
Lakšteliai gelsvi, gelsvai rudi, reti, elastingi, priaugtiniai. Kotas 5 – 8
cm ilgio, 0.3 – 0.6 cm storio, į pagrindą storėjantis, apšepęs geltonais
plaukeliais, ypač ryškiai plaukuota apatinė koto dalis. Trama gelsva,
karti, tampri. Sporos elipsiškos, 7 – 9.5*3 – 4.5 μ m.
Auga liepos – lapkričio mėn. lapuočių, spygliuočių, mišriuose miškuose,
pavieniui, kartais grupėmis. Vaisiakūniai odiški, kartaus skonio,
nevalgomi. Įdomu tai, kad šis grybas sausu oru gerokai apdžiūsta,
susitraukia, o lietui nulijus atsigauna ir vėl auga. Vegetatyvinė grybiena
intensyviai ardo miško paklotę.

Smailiakotė plempė – Collybia prolixa

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Ke

epurėlė 3 –7(10) cm skersmens, jauna
kūgiška, iškili, gaubta, vėliau horizintali, lygi, neplaušuota, rudai
raudona, geltonai raudona, kaštono spalvos. Lakšteliai iš pradžių balsvi,
senesnių grybų gesvi, pakraščiai ryškiai dantyti, tankūs, ploni,
priaugtiniai. Kotas 5 – 7(10) cm ilgio, 0.5 – 1.5 cm storio, į pagrindą
rizoidiškai smailėjantis, išilgai vagotas, kepurėlės spalvos, pagrindas
balsvas. Trama basva. Sporos elipsiškos, 5 – 7*4 – 5 μ m.
Auga rugpjūčio – rugsėjo mėn. mišriuose miškuose. Mitybinė vertė nežinoma.
Lietuvoje gana reta.
Anyžiakvapė tauriabudė – Cliitcybe Velen

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2 – 5 cm skersmens, jauna apvaliai iškili,
vėliau paplokščia, truputį įdubusi, smulkiai plaušuota, jaunų grybų balta,
senų pilkšvai rusva. Lakšteliai siauri, tankūs, pusiau nuaugtiniai,
kepurėlės spalvos. Trama balta, plona, malonaus anyžių kvapo. Sporos beveik
apvalios, 4.5 – 6*2.5 – 4 μ m.
Auga rugpjūčio – rugsėjo mėn. žolėtuose lapuočių, spygliuočių, mišriuose
miškuose, po beržais.
Tiek kvapioji tiek anyžiakvapė tauriabudė yra vertiga žaliava kvapioms
medžiagoms kulinarijoje ar parfumerijoje.

Paprastoji tauriabudė – Clitocybe ericetorum

Vaisiakūniai smulkūs, labai panašūs į dirvoninės guotės. Kepurėlė 2 – 5 cm
skersmens, jauna apvaliai iškili, vėliau paplokščia, kartais kiek įdubusi,
lygi, pakraščiai užsilenkę žemyn, plona, balta, gelsva. Lakšteliai balti,
siauri, tankūs, nuaugtiniai. Kotas 3 – 5 cm ilgio, 0.3 – 0.5 cm storio,
plaušuotas, tamprus, kepurėlės spalvos. Trama balta, kartoko skonio, plona.
Sporos beveik apvalios, 4 – 5*2 – 3 μ m.
Auga rugpjūčio – spalio mėn. mišriuose miškuose, pamiškėse, pakelėse,
krūmynuose. Mitybinė vertė neaiški, bet miškui labai naudinga.

Pilkasis mėšlagrybis – Coprinus cinereus

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2 – 4 cm skersmens, jauna ovališka, vėliau
kūgiška, senų grybų paplokščia, su gubreliu, plaušuota, skiautėtai vagota,
jauna balsva, vėliau pilkšva, pakraščiai su balto apdangalo liekanomis.
Lakšteliai iš pradžių pilkšvi, vėliau rudi, senų grybų juodi, la

aisvi. Kotas
5 – 6 cm ilgio, 0.2 – 0.5 cm storio, plaušuotas, ties viduriu sustorėjęs, į
pagrindą smailėjantis, baltas, vėliau pilkas. Trama pilkšva, plona, trapi,
be ypatingo kvapo ir skonio. Sporos elipsiškos, 10 – 11*6 – 7 μ m.
Auga derlingoje dirvoje, vasarą ir rudenį. Kaip pikdžolė dažnas
šiltnamiuose, kuriose auginami pievagrybiai. Mitybinė vertė neištirta.

Išsėtinis mėšlagrybis – Coprinus disseminatus

Vaisiakūniai smulkūs, labai trapūs, glėžni. Kepurėlė 0.5 – 1.5 cm
skersmens, jauna varpelio pavidalo, kūgiška, vėliau beveik paplokščia,
plaušuota, vagota, pilka, balsva, gelsvai rusva. Lakšteliai jaunų grybų
pilkšvi, senų pilkai juodi, gležni, laisvi. Kotas 2 – 3 cm ilgio, 0.1 cm
storio, tuščiaviduris, pilkšvas, gležnas. Trama gelsva, plona, nekarti,
silpno kvapo. Sporos elipsiškos, 7 – 10*4 – 5 μ m.
Auga vasarą ir rudenį ant supuvusių kelmų, ant medžių kamienų ir aplink
juos didelėmis grupėmis. Nevalgomas. Praktiniu požiūriu svarbus miškui kaip
medienos ardytojas.

Skiautėtasis mėšlagrybis – Coprinus plicatilis

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, iš pradžių kiaušiniška,
varpelio pavidalo, vėliau skėtiška, paplokščia, šiek tiek įdubusi, su
smulkiais taškuotais plaušeliais, centrinė dalis ochrinės rudos spalvos,
pakraščiai, šviesesni, skiautėti. Lakšteliai jaunų grybų pilkšvi, senesnių
pilkšvai juodi, pakraščiai balti, siauri, tankūs. Kotas 2 – 5 cm ilgio, 0.1
– 0.2 cm storio, baltas, prie pagrindo sustorėjęs, lygus, beveik
blizgantis. Trama pilkšva, plova, trapi. Sporos apvalios, 9 – 14*7 – 8 μ m.

Auga rugpjūčio – spalio mėn. pievose, ganyklose, miškų pakraščiuose, tarp
žolių. Nevalgomas.

Baltakraštė trapiabudė – Psathyrella hydrophila

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, jauna varpelio pavidalo,
pusiau apvali, senesnių grybų paplokščia, labai smulkiai plaušuota arba
lygi, pakraščiai su balto šydo liekanomis, ruda, kaštoninė, pilka.
Lakšteliai iš pradžių pilkšvi, vėliau šokaladinės spalvos, laisvi. Ko

otas 4
– 10 cm ilgio, 0.3 – 0.5 cm storio, tuščiaviduris, vienodo storumo, lygus
arba palaušuotas. Sporos elipsiškos, 4.5 – 7*3 – 4 μ m.
Auga liepos – spalio mėn. ant kelmų, negyvų kamienų, rąstgalių, šakų.
Nevalgoma. Saprotrofas, naudingas miškui.

Piktoji ūmėdė – Russula emetica

Vaisiakūniai vidutinio didumo, labai trapūs. Kepurėlė 5 – 8(10) cm
skersmens, jauna pusrutuliška, iškili, vėliau horizintali, vidurys
dažniausiai įdubęs, šviesiai raudona, skaisčiai raudona, luobelė lengvai
lupasi. Lakšteliai balti, senesnių grybų kreminiai, priaugtiniai. Kotas 7 –
8 cm ilgio, 1 – 2 cm storio, baltas, kietas. Trama balta, švelnaus kvapo,
kartaus, deginančio pipiro skonio. Sporos dygliuotos, 8 – 13*6 – 10 μ m.
Auga liepos – rugsėjo mėn. spygliuočių, rečiau lapuočių miškuose. Dėl
kartaus skonio maistui nerekomenduojama. Neabejotinai, nei viena ši ūmėdė
yra patekusiį pintinę, ir nieko baisaus nėra atsitikę.
Priklausomai nuo augimvietės išskiriamos kelios šios ūmėdės formos:
Var betularum (Hora) Romag. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, melsva, violetinė.
Lakšteliai balti, prisegtiniai. Kotas baltas, 3 – 6*0.5 – 1 cm. Trama
balta, karti.Auga tik po beržais. Vaisiakūniai smulkesni. Nevalgoma.
Var. Silvestris. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, ryškiai raudoma, vėliau
išblunaka iki gelsvos, kreminės spalvos. Kepurėlė trapi, luobelė gerai
lupasi. Trama balta, karti. Nevalgoma. Auga lapuočių ir spygliuočių
miškuose. Lietuvoje labai dažna.

Paprastoji poniabudė – Phallus impudicus

Vaisiakūniai dideli. Jaunas vaisiakūnis – vištos kiaušinio didumo ir formos
gumbas, dažniausiai iki pusės išlindęs iš humusingos žemės. Kiaušinio
luobelei trūkus, staigiai (per keletą valandų) išauga 10 – 15 cm ilgio ir 3
– 4 cm storio tuščiaviduris baltas, korėtai akytas kotas, į pagrindą
storėjantis, pamatinė dalis apgaubta pilka išnara. Kepurėlė 3 – 4 cm
aukščio, kūgio pavidalo, smulkiai raukšlėta, apsitrukiusi storu sluoksniu
žalių gleivių. Jos nemalonaus kvapo, iš tolo užuodžiamos vabzdžių, kurie
gleives greitai nulaižo, lieka balta, akyta, sausa kepurėlė. Sporos
elipsiškos, 4*1 – 2 μ m.
Auga liepos – rugsėjo mėn. lapuočių, mišriuose miškuose, parkuose.
Nevalgoma. Mėgsta humusingą, drėgną dirvą, ypač plačialapius medžius,
krūmus. Drebutinės masės spiritinis antpilas vartojamas nuo reumato.
Lietuvoje šis grybas labai dažnas. Vaisiakūniai kiaušinio formos valgomi.

Žvaigždulis tuščiaviduris – Geastrum sessile

Vaisiakūniai maži arba vidutinio didumo, jauni rutuliški, išgaubti,
dažniausiai po žemėmis arba miško paklotėje. Grybui augant jo viršutinė
dalis (vaisiakūniui išlidus į paviršių) sutrūkinėja į 5 – 12 išsilenkusių
skiltelių ir tada jis būna panašus į žvaigždę. Vaisiakūnis odiškas, kietas,
paviršius matinis, šiurkštus. Sporos apvalios, dygliuotos, 3 – 4 μ m.
Auga liepos – rugsėjo mėn. eglynuose. Lietuvoje aptinkama ir daugiau
žvaigždulių, visi nevalgomi. Grybautojai juos dažniau palaiko kerpėmis nei
grybais. Kol kas jų praktinė reikšmė nežinoma.

Rievėtoji miegė – Cyathus striatus

Vaisiakūniai smulkūs, jauni 1 – 2 cm aukščio ir 1 cm skersmens,
cilindriški, apšepę rudais, geltonai rudais, violetiškais plaukeliais.
Vaisiakūniui didėjant plėvelė, dengianti viršutinį jo galą, trūksta ir
vaisikūnis pasidaro taurelės formos. Vidus pilkšvai rudas, rievėtas, lyg su
vertikaliomis pertvarėlėmis, tarp kurių yra peridėlis su sporomis. Sporos
elipsiškos, lygiu paviršiumi, 18 – 22*9 – 12 μ m.
Auga rugpjūčio – lapkričio mėn. ant pūvančių medžių, šakų, kelmų, lapų.
Nevalgoma. Ji pūvančią medieną paverčia puria dirva.

Nuodingieji grybai

Žalsvoji musmirė – Amanita phalloides

Kepurėlė 7 – 10(15 – 20) cm skersmens, iš pradžių iškili, varpelio formos,
vėliau paplokščia, lygi, kartais netoli pakraščių su baltomis plėvelėmis,
lengvai nusilupančiais lopinėliais, žalia, gelsvai žalia, rusvai žalia,
išblukusi gelsva, pilkšva ar net balkšva. Lakšteliai balti, tankūs,
minkšti, laisvi. Kotas 5 – 15 cm ilgio, 1 – 3 cm storio, į pagrindą
storėjantis, baltas, pilkšvo, gelsvai žalsvo atspalvio, su skersiniais
žalsvais dryželiais, su odišku, baltu, rievėtu, plačiu ir lengvai
nukrintančiu rinkiu, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, apgaubtas žalsvai
skiautėta, nepriaugusiais galais išnara. Trama balta, po luobele žalsva,
minkšta, švelnaus skonio, malonaus kvapo. Sporos apvalios, 8 – 12*7 – 11 μ
m.
Auga liepos – spalio mėn. mišriuose ir lapuočių miškuose, kartais grupėmis.
Lietuvoje randama visur, drėgnais metais daug dažnesnė. Mirtinai nuodinga,
joje randama 12 nuodingų medžiagų (muskarino, amanitino, faloidino, falaino
ir kt.), stipriai ardančių kepenis ir raudonuosius kuno kūnelius. Labai
panaši į žalios spalvos ūmėdes, o išblukusi į pievagrybius, dėl to
grybautojams reikia būti labai atsargiems.
Į žalsvąją musmirę labai panaši balta, smailakepurė musmirė, auganti nuo
vidurvasario iki spalio mėn. spygliučių miškuose, daugiausia eglynuose.
Mirtinai nuodinga.

Margoji musmirė – Amanita pantherina

Vaisikūniai stambūs. Kepurėlė 5 – 12 cm skersmens, jauna kūgiška, iškili,
vėliau paplokščia, pilka, pilkai ruda, pilkai violetinė ar net žalsvai
rusva, žvyneliai balti, pilki. Lakšteliai balti, platūs, tankūs, laisvi.
Kotas 7 – 15 cm ilgio, 1 – 2 cm storio, pagrindas gumbiškai sustorėjęs,
apgaubtas balta, tvirtai priaugusia išnara, virš kurios dar nusidriekia 1 –
3 gležni, sutrūkinėję, plaušingi, maži rinkiai. Trama balta, mėsinga,
nemalonaus kvapo. Sporos beveik apvalio, 10 – 12*7 – 8 μ m.
Auga birželio – spalio mėn. miškuose, retai parkuose, dažniausiai
pavieniui. Labai nuodinga, kartais mirtinai. Lituvos miškuose dažna.

Gelsvoji musmirė – Amanita citrina

Vaisiakūniai stambūs. Kepurėlė 8 – 10(15) cm skersmens, iš pradžių iškili,
vėliau horizintali, retai truputį įdubusi, kiek glevėta, gelsva, žalsvai
gelsva, kartais išblukusi iki baltos spalvos, paviršius dažniausiai su
netaisyklingomis gelsvomis, balsvomis apvalkalo skiautelėmis, kurios
lietingu oru kartais nusiplauna. Lakšteliai balti, senesnių grybų gelsvi,
platūs, laisvi. Kotas 8 – 12 cm ilgio, paprastai į apačią storėjantis, prie
pagrindo yra apvalus gumbas su priaugusia išnara, baltas, gelsvas, su
odišku rinkiu. Trama balta, minkšta, aštraus nemalonaus (senų bulvių)
kvapo. Sporos apvalios, 7 – 10 μ m.
Auga birželio – spalio mėn. miškuose, miškų linijose, rečiau parkuose,
pavieniui, kartais grupėmis. Nuodinga. Panaši į žalsvąją musmirę,
žalsvąsias ūmėdes, pievagrybius. Lietuvoje viena iš labiausiai paplitusių
musmirių.

Paprastoji musmirė – Amanita muscaria

Vaisiakūniai dideli. Kepurėlė iki 20 – 25 cm skersmens, ryškiai raudona su
baltomis karputėmis ar plėvelėmis (apvalkalo liekanomis), kuriose per
liūtis kartais nusiplauna, tada musmirė būna panaši į raudonąsias ūmėdes.
Lakšteliai balti, minkšti, tankūs, laisvi. Kotas 8 – 20 cm ilgio, 1 – 3 cm
storio, baltas, su baltu rinkiu, prie pagrindo yra gumbas, apgaubtas
išnara. Trama balta, minkšta, be ypatinko kvapo ar skonio. Sporos apvalios,
9 – 11*6 – 9 μ m.

Auga liepos – spalio mėn. įvairiuose miškuose. Labai dažna. Miško
puošmena, bet pavojinga, kepurėlės luobelėje yra nuodingų medžiagų:
muskarito, muskaritino. Joje yra haliucinacijas sukeliančių medžiagų:
muscinolo, muskarono, cholito, muskarito. Nuodinga. Iš žalsvosios,
margosios ir paprastosios musmirių gaunamos medžiagos vartojamos
medicinoje. Musmirė – ne tik maisto šaltinis, bet ir gera pastogė kai
kuriems vabzdžiams, šlužams.

Rausvarudė Musmirė – Amanita porphyria

Vaisiakūniai vidutinio didumo arba dideli. Kepurėlė 5 – 9 cm skersmens,
jauna apvali iškili, kūgiška, vėliau paplokščia, kiek įdubusi, pilkai ruda,
violetinio atspalvio, kartais rusva, dažniausiai lygiu paviršiumi, be
žvynelių ir karpučių. Luobelė lengvai supasi. Lakšteliai balti, minkšti,
platūs, tankūs, laisvi. Kotas 5 – 9 cm ilgio ir iki 0.5 – 1 cm storio, su
odišku, žemyn nukarusiu rinkiu, aukščiau jo kotas balsvas, vagotas, žemiau
pilkai violetinis, pilkšvas, pagrindas gumbiškai sustorėjęs, apgaubtas
skandžiai priaugusia balta išnara. Trama balta, elastinga, nemalonaus
kvapo. Sporos apvalios, 8 – 10 μ m.
Auga liepos – spalio mėn. pušynuose, eglynuose, mišriuose miškuose.
Nuodinga.

Stačioji plaušabudė – Inocybe fastigiata

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, jauna kūgiška, senesnė
paplokščia, su gūbreliu, plaušuota, suskeldėjusi, rusvai geltona, pilkai
geltona, geltonai ruda. Lakšteliai pilki, senesnių grybų pilkai rudi,
žalsvai rudi, pakraščiai šviesesni, priaugtiniai. Kotas 4 – 8 cm ilgio, 0.5
– 2.5 cm storio, kietas, pilkai rausvas, plaušuotas, prie kepurėlės
taškuotas, vienodo storumo. Trama balta, trapi, nemalonaus kvapo. Sporos
pailgai elipsiškos, 8 – 18*5 – 8 μ m.
Auga rugpjūčio – rugsėja mėn. miškuose, parkuose, soduose, dažniausiai
pavieniui, kartais grupėmis. Nuodinga, turi muskarino.

Pilkalakštė plaušabudė – Inocybe geophylla

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlėį 1 – 3 cm skersmens, jauna varpeliška,
kūgiška, senesnė paplokščia, su ryškiu gūbreliu, balta, pilka, gelsva,
plaušuota. Lakšteliai pilki, pilkai rudi, pakraščiai su baltais taškeliais,
priaugtiniai. Kotas 3 – 7 cm ilgio, 0.3 – 0.9 cm storio, vienodo storumo
arba į pagrindą storėjantis, plaušuotas, kepurėlės spalvos. Trama balta,
nemalonaus kvapo. Sporos plačiai elipsiškos, 7 – 11*5 – 7 μ m.
Auga liepos – spalio mėn. įvairiuose miškuose, parkuose, soduose. Labai
dažnas. Nuodinga. Šios plaušaduobės yra keletas formų.

Smiltyninė plaušabudė – Inocybe dulcamara

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2 – 5 cm skersmens, jauna gaubta, apvaliai
iškili, senesnė paplokščia, net truputį įdubusi, su gūbreliu, plaušuota,
ochrinės rudos spalvos, geltonai ruda, gelsvai ochrinė, žalsvai gelsva.
Lakšteliai žalsvai gelsvi, senesnių grybų geltonai rudi, pakraščiai balsvi,
priaugtiniai, jaunų vaisiakūnių su gelsvai rusvo šydo tinkleliu. Kotas 2 –
4 cm ilgio, 0.3 – 0.8 cm storio, kepurėlės spalvos, į apačią rusvėja,
plaušuotas, netoli lakštelių yra plaušuotarinkio liekana. Trama gelsva.
Koto rusva, nemalonaus kvapo, rūgštokai karti. Sporos elipsiškos, pupos
formos, 9 – 11*5 – 6 μ m.
Auga smėlėtuose pušynuose, pasitaiko eglynuose, nuo ankstyvo pavasario iki
velyvo rudens, grupėmis. Labai dažna. Nuodinga. Panažiausia į kisliąją
kelmukę (Kuehneromyces mutabilis), tik šios kepurėlės paviršius lygus,
neplaušuotas, nežvynuotas, auga tik ant medienos.

Kvapioji plaušabudė – Inocybe Bres

Vaisiakūniai smukūs. Kepurėlė 2 – 4 cm skersmens, jauna varpelio, šalmo
pavidalo, senesnė horizontali, su gūbreliu, iš pradžių plaušuota, vėliau
kartais suskeldėjusi, žvynuota, gelsvos, kreminės gelsvos spalvos.
Lakšteliai balsvi, senesnių grybų žalsvai geltonai rudi, net tamsiai rudi,
priauginiai. Kotas balsvas, senesnių vaisikūnių gelsvas, su balsvais
plaušeliais, pamatinėjedalyje yra mažas gumbelis, 2 – 4 cm ilgio, 0.2 – 0.6
cm storio. Trama balsva, trapi, karčiųjų migdulų kvapo. Sporos 8 – 12*5 – 7
μ m.
Auga rugpjūčio – spalio mėn. lapuočių, rečiau spygliuočių miškuose,
alksnynuose, krūmokšniuose, po lazdynais. Nuodingas.

Vilnotoji plaušabudė – Inocybe kuhneri Stangl et Veselsky

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 3 – 5 cm skersmens, jauna varpelio formos,
senesnė gaubta, arbapaplokščia, su gūbreliu, plaušuota, plaukuota, kartais
net šerpetota, pilkšva, pilkšvai gelsva, ochriškai gesva, rusva, pakraščiai
su balto šydo liekana. Lakšteliai pilkšvi, senesnių vaisiakūnių pilkai
rudi, rudi, pakraščiai su baltais danteliais, tankūs, pusiau nuaugtiniai.
Kotas 3 – 7 cm ilgio, 0.3 – 0.7 cm storio, baltas, prie lakštelių rusvas,
apugęs baltais plaušeliais, pamatinė dalis plaukuotai plaušuota, į pagrindą
storėjantis. Trama balta, pilkšva, gelsva, miltų kvapo. Sporos elipsiškos,
8 – 11*4 – 6 μ m.
Auga birželio – spalio mėn. spygliuočių, kartais lapuočių miškuose,
dažniausiai grupėmis; mėgsta kalkintas dirvas. Nuodinga. Visoms
plaušabudėms (Lietuvoje jų daugiau 60 rūšių) būdinga nuodinga medžiaga
muskarinas, kurio vienose rūšyse daugiau, kitose mažiau.

Nuodingas nuosėdis – Cortinarius orellanus

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3 – 7 cm skersmens, jauna pusiau
apvali, senesnė išsiplėtusi, paplokščia, su gūbreliu, mėsinga, sausa,
plaušota, apšepusi smulkiais žvyneliais, geltonai raudona, oranžiškai ruda,
ruda, rausvo atspalvio. Lakšteliai tamsiai rudi, raudonai rudi, stori,
reti, platūs, priaugtiniai ar pusiau nuaugtiniai. Kotas 3 – 9 cm ilgio, 0.5
– 1.5 cm storio, jaunas plaušotas, gelsvas, senesnis rusvai geltonas, į
pagrindą smailėjantis. Trama gelsva ar net rusva, nemalonaus kvapo,
švelnaus skonio. Sporos elipsiškos, 8 – 12*5.5 – 7 μ m.
Auga rūgpjučio – spalio mėn. lapuočių miškuose, dažniausiai po ąžuolais,
beržais, pasitaiko pušynuose. Labai nuodingas, nuodinga medžiaga orelaninas
pažeidžia inkstus, kepenis. Apsinuodijomo požimiai pasireiškia po 3 – 14
dienų.

Pilkoji meškutė – Paxillus involutus

Vaisiakūniai dideli, mėsingi. Kepurėlė 5 – 10(15) cm skersmens, jauna
nežymiai gaubta, vėliau netaisiklingai paplokščia, įdubusi, pakraščiai
užsilenkę žemyn, matinė, plaušuota, po lietaus lipni, gelsvai rusva, pilkai
ruda, žalsvai pilkšvai ruda. Lakšteliai gelsvi, žalsvai gelsvi, senų rudi,
nuaugę kotu žemyn, tankūs, paspaudus paruduoja. Kotas 4 – 6 cm ilgio, 1 – 2
cm storio, šiek tiek šviesesnis už kepurėlę, plaušuotas, paspaudus
paruduoja. Trama gelsva, vėliau rusva, paspaudus ar perpjovus patamsėja.
Sporos elipsiškos, 8 – 10*5 – 6 μ m.
Auga miškuose, parkuose, soduose, vasarą – rudenį. Daugelyje Europos šalių
meškutė (kai kur vadinama alksniniu) išbraukta iš valgomųjų grybų
asortimento kaip nuodinga, o kai kuriose iš jų bei Amerikoje šis grybas ir
dabar gerai paruoštas vartojamas maistui. Jame yra nuodingų medžiagų, ypač
radioktyvaus švino, stroncio.
Laibai panaši nuodinkotė meškutė (P. Atrotomentosus Fr.), šios vaisiakūniai
stambesni, mėsingesni, kotas juodai aksominis, sporos mažesnės (5 – 6*4 μ
m).

Puokštinė kelmabudė – Hypholoma fasciculare

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2 – 3(7) cm skersmens, iš pradžių varpelio
formos, iškili, vėliau paplokščia, šviesiai geltona, žalsvai geltona,
vidurys tamsesnis – geltonai rudas, lygus, pakraščiai su geltono šydo
liekanomis. Lakšteliai sieros gelto, senesnių grybų violetiškai žalsvi,
žalsvai ir rudai juosvi, siauri, tankūs, priaugtiniai, pusiau nuaugtiniai.
Kotas 5 – 10 cm ilgio, iki 1 cm storio, plaušotas, viršutinė dalis geltoma,
aptninė geltonai rusva, arčiau kepurėlės yra rinkiška liekana. Tram
geltona, plona, kartaus skonio, nemalonaus kvapo. Sporos 6 – 7*3 – 4 μ m.
Auga birželio – spalio mėn. kupetomis ant kelmų, stuobrių, šakų, šaknų.
Visoje Lietuvoje labai paplitusi. Nuodinga. Iš daugelio kelmabudžių šiam
grybui būdinga geltonai žalsva kepurėlė, geltonai žalsvi, žalsvai rudi
lakšteliai, be to, nežvynuota.

Balsvoji tauriabudė – Clitoybe dealbata

Vaisiakūniai smukūs. Kepurėlė 2 – 5(6) cm skersmens, iš pradžių iškili,
senesnių grybų paplokščia, truputį įdubusi, lygi arba šiek tiek plaušota,
plona, balta, pilkšva, kartais net pilkai gelsva. Lakšteliai balti, tankūs,
pusiau nuaugtiniai ar priaugtiniai. Kotas 3 – 5 cm ilgio, 0.3 – 0.5 cm
storio, iš pradžių lygus, vėliau plaušotas, baltas. Trama balta, nekarti,
nestipraus medienos kvapo, plona. Sporos elipsiškos, 5 – 6*3 – 4 μ m.
Auga rugsėjo – lapkričio mėn. pievose, ganyklose, pakelėse, žolėtuose
mišriuose miškuose, pamiškėse, parkuose, krūmingose pievose, šlaituose,
daugiausiai pavieniui. Nuodinga, kaip ir nuodingosios plaušabudės,
musmirės, turi muskarino.
Labai panašiose augimvietėse aptinkama nuodingoji tauriabudė, tik šios
vaisiakūniai yra kūno spalvos, rusvi;taip pat turi nuodingos medžiagos
muskarino.

Geltonasis baltikas – Tricholoma sulphureum

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3 – 6(8) cm skersmens, jauna
varpelio formos, kūgiška, vėliau paplokščia, su gūbreliu, plaušota, žalsvai
geltona, rusvai geltona. Lakšteliai geltoni, sieros geltonumo, žalsvai
geltoni, stori, trapūs, priaugtiniai. Kotas 5 – 10 cm ilgio, 0.5 – 1 cm
storio, dažniausiai kreivas, į pagrindą nusmailėjęs, apšepęs rusvais
plaušeliais, rusvai geltonas, rusvas. Trama geltona, žalsvai geltona,
nemalonaus aštraus kvapo, karti. Sporos pailgai elipsiškos, 9 – 12*5 – 6 μ
m.
Auga rugpjūčio – spalio mėn. lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose,
kapinėse. Mėgst kalkingus, molingus mišrius ąžuolynus. Su žaliuoke negalima
sumaišyti, nes auga lapuočių miškuose, yra aštraus nemalonaus kvapo,
kartaus skonio, vaisiakūniai ilgesniais kotais. Šiek tiek nuodingas.

Paprastoji ankštenė – Scleroderma citrinum

Vaisiakūniai vidutinio didumo arba dideli, 3 – 10 cm skersmens, dažniausiai
rutuliški, ochrinės spalvos, stora luobelė karpota, kartais po kelis suaugę
į vieną kupstelį. Kotas rudimentinis, prie pagrindo yra geltonas
kuokštelis. Tram jaunų grybų balta, perpjauta parausta, senesnių bręstant
sporoms violetiškai juoda, išraizgyta baltomis gyslomis, kieta, stangri,
kompaktiška, karti. Sporos dygliotos, 7 –12 μ m.
Auga liepos – spalio mėn. smėlinguose miškuose, pakelėse, kartais atrodo
lyg senų, pageltusių bulvių primėtita. Lietuvoje labai dažnai aptinkama.
Nuodinga. Iš visų kukurdvelkių lengvai išsikiria kietais vaisiakūniais,
viduje juoda trama.

Papėdgrybiai

Grybai, kurių mėsingos kepurėlės kyšo iš žemės, yra kiekvienam gerai
žinomi. Botanikai juos priskiria papėdgrybių klasei. Šios klasės gybų
sporos susidaro ant tam tikrų ląstelių, vadinamų buoželėmis (bazidėmis),
arba papedėmis; su juo susijęs lotyniškasis jų pavadinimas.
Papėdgribių klasei priklauso beveik visi valgomieji grybai, tap daugelis
nuodingųjų arba šiaip nevalgomų grybų (šungrybių). Grybai dauginasi
sporomis (kaip kad dauguma augalų – sėklomis): pagal tai, kame tos sporos
susidaro, papedgrybiai skirstomi į lakštabudinius, skylėtbudinius,
dyglutinius, pompotaukšlinius, gleiviagrybius ir taip toliau.

Sporų skleidimo būdai

Grybai per savo trumpą gyvenimą pagamina labai daug sporų; pavyzdžiui, cm
skersmens paprastasis pievagrybis per šešetą savo gyvenimo dienų gali
pagaminti apie milijardų sporų.
Išskyrus pompotaukšlius ir jų giminaičius, kitų grybų buožiasporės atšoka
nuo buoželių sterigmų ir nuskrieja ir nuskrieja tik milimetro dalį, bet ir
to pakanka, kad buožesporės išsisklaidytų iš vaisinio sluoksnio. Išbirusias
iš vaisiakūnio sporas išnešioja vėjas.
Lietaus lašai padeda plisti pumpotaukšlių(1), lizdelinių ir žvaigždulių(3)
sporoms. Dykumų pumpotaukšliai bręsdami išlenda į smėlio paviršių. Čia juos
pagauna vėjas ir benešdamas išbarsto sporas.
Kai kurių grybų, ypač augančių ant mėšlo, pavyzdžiui, mėšlagrybių
(Coprinus), sporas platina gyvūnai. Smulkūs graužikai (pavyzdžiui,
voverės) nuneša lakštabudinių vaisiakūnius, pakeliui juos grauždami, gana
toli. Šliužai ir sraigės taip pat išnešioja sporas, tik arčiau. Paprastoji
poniabude(2) ir ir jai giminiški grybai sporoms platinti pasitelkia
vabzdžius. Pavyzdžiui, grybas Aseroe rubra vabzdžius vilioja ne tik stipriu
pūvančios mėsos kvapu, bet ir ryškiu, į žiedą panašiu vaisiakūniu.
Grybai, net ir žalsvoki, neturi chorofilo, todėl negali patys fotosintezės
būdu gamintis angliavandenių. Jų gauna skaidydami sudėtingas organines
humuso medžiagas ir augalų liekanas arba parazituodami ant medžių; taip
angliavandeniais apsirūpina kempinės. Daugelis miško lakštabudinių sudaro
simbiozę su tam tikrų medžių šaknimis. Grybiena apraizgo medžio šakneles, o
kai kurie išsišakojusios grybienos hifai įsiskverbia į šaknų ląsteles arba
tarp jų. Tiesa, giliai įsiskverbti į šaknį hifams nepavyksta, nes medis ima
stabdyti grybo augimą. Toks sambuvis vadinamas mikorize. Manoma, kad grybo
šitaip apimtos šaknys geriau paima maisto medžiagas iš nederlingos dirvos.
Vadinasi, tai ir medžiui naudinga, ir grybai gauna įvairių organinių
medžiagų.
Kai kurie grybai, ypač valgomoji geltonpintė (5), padaro daug žalos, nes
gadina ir naikina medžius. Toka yra ir beržinis pintenis (Piptoporus
betulinus), dažnas beržynuose, ir daugiametis rudas sumedėjęs plokščiasis
blizgutis (Gandoderma applanatum), kurio didelių vaisiakūnių su vamzdeliu
vaisiniu sluoksniu būna ant bukų ir kitų medžių.

Nuodingieji ir ne nuodingieji grybai

Daugelis grybų yra valgomi ir skanūs, bet kai kurių rūšių grybai labai
nuodingi, ir patikimai juos atskirti gali tik specialistas. Nuodingiausias
grybas yra žalsvoji musmirė. Jos kepurėlė ir lakšteliai balti, kotas su
žiedu, į apačią storėantis ir gaubiamas baltos išnaros. Lengva supainioti
nelabai nuodingą gelsvąjį pievagrybį su valgamuoju pievagrybiu. Apskritai
visi skylėtbudiniai yra valgomi, išskyrus tuos, kurių sporos raudonos arba
kotas rausvas. Daugelį pompataukšlių taip pat galima valgyti, jei jų vidus
dar baltas, tačiau aukšenių (Scleroderma) reikėtų vengti.
Suvalgius kai kurių lakštabudinių, ypač Meksikoje augančių Psilocybe gentie
grybų, gali būti haliucinacijų; jų geriau nevalgyti dar ir dėl to, kad juos
sunku atskirti nuo mirtinai nuodingų.

Grybai

Grybai auga, kur yra pakankamai maisto medžiagų, šilumos ir drėgmės.
Dauguma grybų – daugialąsčiai organizmai. Kitaip negu bakterijos, jų
lastelės turi branduolius, tačiau nė viena grybų rūšis neturi cholorofilų.
Su grybais arba jų veikla tu susiduri kiekvieną dieną. Vienaląsčiai grybai
mielės (moksliškai jie vadinami mielagrybiais) yra naudojami kepant duoną,
pyragus. Ant maisto produktų, dirvožemyje auga įvairus pelėsiniai grybai.
Parazitiniai grybai gyvena gyvuose audiniuose ir sukelia grybelines ligas.
Miške gausu kepurėtųjų grybų.

Dauguma grybų sudaryta iš grybienos hifų

Tikriausiai pastebėjai, kad dauguma miške randamų grybų turi kotelį ir
kepurėlę. Todėl jie vadinami kepurėtaisiais. Pūpsantis virš žemės kotelis
ir kepurėlė sudaro vaisiakūnį. Išrovus grybą po samanomis arba dirvožemio
paviršiuje gali aptikti plonų baltų gijų, kurios vadinamos hifais.
Išsiraizgę žemėje hifai sudaro grybieną, iš jos išauga vaisiakūniai.
Vaisiakūnius ir grybieną sudaro hifai. Grybų hifų ląstelės turi sienelę,
citoplazmą, du arba daugiau branduolių.
Vvaisiakūnių kepurėlės turi pigmentų, todėl būna įvairių spalvų. Kepurėlės
apatinėje dalyje yra daugybė lakštelių arba vamzdelių.

Grybai dauginasi sporomis

Dauguma grybų dauginasi sporomis. Jos susidaro kepurėlės apačioje esančiose
vamzdeliuose arba lakšteliuose. Sporos sudaro viena arba kelios ląstelės
padenktos storu apvalkalėliu. Pangrinėk, kaip dauginasi grybas

Kaip grybai maitynasi?

Grybai įvairiai apsirūpina gatavais organiniais ir neorganiniais
junginiais.

Grybai, skaidantys nuokritas, į aplinką išsiskiria fermentus, kurie
sudėtingas ir ilgas organinių junginių molekuliais paverčia paprastesnėmis
ir tirpiomis. Šias molekules jau gali įsiurbti grybų hifai. Dalis
suskaidytų molekulių atitinka šalia augantiems augalams.

Daugelio kepurėtjų grybų hifai apraizgo medžių šaknis ir net įsiskverbia į
jų vidų. Grybiena siurbia iš dirvožemio vandenį su
ištirpusiaisneorganiniais junginiais ir duoda jų medžių šaknims. Iš medžio
šaknų grybiena gauna organinių junginių, kuriuos naudoja vaisiakūniams
sudaryti. Taigi grybų ir medžių “draugystė” – abipusiai naudingas ryšys.
Tam tikrų rūšių grybai “draugauja” tik su tam tikkrų rūšių medžiais, todėl
rudmėsės auga pušų ir eglių jaunuolynuose, o raudonviršiai – drebulynuose
ir bržynuose.

Lakštabudinių gyvenimo ciklas

Lakštabudinio grybo gyvenimo ciklas prasideda nuo dviejų buožiasporių
bazidiosporų vystymosi. Kiekviena jų turi pusę rūšies paveldimosios
(genetinės) informacijos. Dygdamos buožiasporės išleidžia platų siūlą
(hifų) tinklą, vadinamą grybiena (miceliu). Ji įsiskverbia į substrtą, ant
kurio grybas auga. Paprastai bet kurio lakštabudinio, pavyzdžiui, ūmėdės,
vaisiakūniai susidaro tik po to, kai iš abiejų buožiasporių
išaugusiosgrybienos susilieja. Taigi vaisiakūnis išsivysto iš grybienos,
turinčios visą paveldimąją informaciją. Tiriant pro mikroskopą tokio
vaisiakūnio lakštelius (kepurėlės apačioje), matyti, kad jie tankiai aplipę
buoželėmis, o kiekvienos buoželės viršūnėje išauga keturios sterigmos, ir
ant jų galų susidaro po vieną buožiaspore; po to ciklas kartojasi.

Leave a Comment