Gamtamokslinis ugdymas užsienio šalių pradinėse mokyklose

Referatas
Gamtamokslinis ugdymas užsienio šalių pradinėse mokyklose

Darbo vadovė:

Dest.

Vertinimas:

Vilnius

2005 m.

Tūrinis:
1. Titulinis lapas..............................1 pus.
2.Tūrinis..............................2 pus.
3. Japonijos švietimo sistema..........................3 – 5 pus.
4. Vokietijos švietimo sistema..........................6 – 7 pus.
5. Literatūros sąrašas..............................8 pus.

Japonija

Dar prieš pusantro šimtmečio gyvavusi feodalinė sistema veikė priešinga kryptimi ir nubrėžė ryškias klasines ribas, bet nuo to laiko japonų visuomenė neatpažįstamai pasikeitė. Privalomas mokymas ir juo pagrįsti griežti egzaminai ėmė sąlygoti individo karjerą ir statusą. Trumpai tariant, klasių sueižėta Japonija virto visuomene, kurią valdo labiausiai to nusipelniusieji. Naująja švietimo sistema taip pat galima paaiškinti aukštą – patį aukščiausią pasaulyje – raštingumo lygį ir puikų iššsilavinimą, leidusį japonams sėkmingai atsakyti į technologiškai pažangesnių Vakarų jiems mestą iššūkį ir daugelyje sričių tapti pirmaujančia pasaulio valstybe.
Ypatingas dėmesys, kuris šiandien Japonijoje skiriamas oficialiajam mokymui, kyla iš pirmapradžių Rytų Azijos civilizacijos šaltinių. Valdovo autoritetą grįsdami gilesniu pažinimu, o dėl to ir skvarbesne moraline įžvalga, kinai nuo žilos senovės pabrėžia raštingumo ir knyginio pažinimo svarbą.
Jau 1971-ais, ketvirtaisiais naujosios vyriausybės vadovavimo metais, buvo įkurta Švietimo ministerija, kuri kitais metais priėmė ambicingą labai centralizuotos ir vientisos mokyklų sistemos planą, pagrįstą prancūzų pavyzdžiu irr siekiantį visuotinio raštingumo, įgyvendinti šiuos užmojus buvo nelengva, kadangi Japonijai trūko ir mokytojų, ir pastatų, ir lėšų. Galiausiai japonams pavyko sukurti nacionalinę visuotinio švietimo sistemą. Kalbant apie naująją švietimo sistemą, pabrėžtini du itin svarbūs dalykai. Pirmiausia, pradėta nuo nulio. Ki

itas svarbus dalykas – nuo pat pradžių pa­grindinį dėmesį Japonija sutelkė į pradinį mokymą ir taip paklojo tvir­tą pamatą tiek visuotiniam, tiek aukštajam išsilavinimui.

Faktiškai visi japonų vaikai pradėjo mokytis mokyklose. Nuo tada šešerių metų pradinis mokslas tapo visiems pasiekiamas ir privalomas; berniukai ir mergaitės buvo mokomi kartu. Virš pradinio mokymo pakopos kilo labiau elitinio švietimo sistema: penkerių metų vidurinės mokyklos, atskirai berniukams ir mergaitėms, ir joms paralelios žemesniosios technikos mokyklos; po to – trejų metų aukštesniosios mokyklos tik berniukams, atitinkančios vokiečių Cymnasium arba prancūzų lycėe, ir joms paralelios aukštesniosios technikos mokyklos, galiausiai universitetai, kuriuose, priklausomai nuo dalykų, būdavo mokomasi trejus arba ketverius metus.
Visa sistema buvo griežtai egalitarinio pobūdžio, bent jau vyrams, -kiekvienas, kuris galėjo baigti privalomą pradinę mokyklą ir išlaikyti stojamuosius eggzaminus, turėjo teisę kopti į viršų. Taigi sistema galėjo pasitarnauti atrenkant šaliai vadovauti tinkamiausius žmones; tai ir buvo daroma jau dvidešimto amžiaus pradžioje. Dauguma struktūrinių permainų tikriausiai nebuvo būtinos ir iš pradžių sukėlė daug sumaišties, tačiau įsišaknijo. Vietoj šešerių-penkerių-trejų-trejų sistemos (skaičiai atliepia mokymosi pradinėse, vidurinėse ir aukštesniosiose, paskui studijavimo universitetuose metus) buvo įdiegta amerikietiška šešerių-trejų-trejų-ketverių sistema: šešios pradinės klasės, treji žemesniųjų vidurinių mokyklų, treji aukštesniųjų vidurinių mokyklų metai, ketveri – studijų universitete. Virš universitetų – aspirantūra.
Pradinio ir vidurinio švietimo pakopose taip pat ne vi
iskas sklandžiai klostesi. Amerikos okupacinės valdžios pareigūnai suvokė, kad prieškarinė mokymo sistema buvo pernelyg pagrįsta mintinu mokymusi ir ugdė ne tiek mąstančius piliečius, kiek aklus vykdytojus. Gali būti, kad dėl sudėtingos japonų rašybos ir daugybės dalykų, kuriuos reikia iškalti atmintinai, kad ją išmoktum, japonų švietimas savaime krypsta į šitą pusę. Reformas vykdę0020amerikiečiai stengėsi įdiegti tokią sistemą, kad vaikas ne tik įsidėmėtų faktus, bet ir išmoktų savarankiškai mąstyti. Sunku pasakyti, kaip jiems pavyko.
Šiandien Japonų švietimas žymiai gyvybingesnis, nei buvo prieš karą, ir daug labiau skatina mokinių iniciatyvą. Bet kai kuriems japonams atrodo, jog dabartiniai mokiniai tapo beveik nebesuvaldomi ir dėl to paprastai kaltina amerikiečius, esą šie susilpnino drausmę mokykloje, o ir apskritai dėl pernelyg gero gyvenimo sunyko visos Japonijos moralinė tvirtybė. Kita vertus, daugumai amerikiečių japonų mokymo sistema atrodo pakankamai griežta ir kiek senamadė – tai įvertinimas, kurį, priklausomai nuo pažiūrų, gali laikyti ir kritika, ir pagyrimu.
Gamtos mokslus ir matematiką japonai laiko labai svarbiais dalykais – anot jų, tai technologijų pagrindas. Pradinėje mokykloje dėstoma vieninga gamtos mokslų disciplina „Science“. Pagrindiniai mokymo būdai yra aiškinimas, paskaitos ir pratybos, orientuotos įtvirtinti ir įsiminti tai, kas buvo aiškinta. Japonų manymu, jokie klaidžiojimai į šalis su neaiškia, ieškojimų reikalaujančia medžiaga neleidžia pasiekti gerų mokymosi rezultatų. Apkritai japonai bijo su
uklysti, todėl moksleiviai per pamokas rašo pieštukais, kad tuoj pat galėtų pataisyti klaidas.
Apie švietimo lygį negali spręsti tik pagal mokymosi metus. Daug lemia mokymo intensyvumas, ir pagal šį kriterijų, japonai gerokai pranoksta vokiečius. Mokymosi diena ilgesnė, mokomasi penkias su puse dienos per savaitę, o mokymosi ciklą pertraukia tik trumpos, šiek tiek ilgiau nei mėnesį trunkančios vasaros atostogos liepą ir rugpjūtį, Naujųjų metų šventės ir trumpas atokvėpis prieš prasidedant naujiems mokslo metams balandžio pradžioje. Dažniausiai gegužės mėnesį vyksta tradicinė išvyka į gamtą. Mokyklose tvarka griežta, mokymasis reikalauja didžiulės jėgų įtampos.
Todėl pagrindinis tikslas – praplėsti įgytas mokykloje žinias apie gamtą, pasaulį. Dažnai taikomi ir kiti mokymo būdai – kelionės, moksleivių projektai, labaratoriniai darbai. Pirmosiose pradinės mokyklos klasėse yra mokomasis dalykas – pažintis su aplinkiniu pasauliu. Jo turinys – gamtinis – socialinis. Mokymas vyksta organizuojant įvairias išvykas. Moksleiviai lankosi įmonėse, firmose, parduotuvėse ir kt. Įdomu tai, kad tokių kelionių maršrutus parenka patys moksleiviai.
Išvada – japonai – geriausiai išsilavinusi tauta pasaulyje, visiškai pagrįsta.

Vokietija
Vokietijos auklėjimo ir švietimo sistema dažnai vertinama pagal tam tikrą šabloną. Esą vokiečių vaikams nuo mažens diegiama disciplina, tvarka, švara, pareigingumas, mandagumas, darbštumas ir sąžiningumas. Auklėjimo principai turi įtakos švietimo sistemai, nes jos kūrėjus ir vykdytojus veikia jų pačių išauklėjimas.
Galima teigti, kad auklėjimas ir švietimas ženkliai prisideda prie visuomenei bū

ūdingų bruožų formavimo. Ir atvirkščiai: švietimo sistema sukuriama remiantis tautos mentalitetu.
Prie vokiečių tautai būdingų bruožų priskiriami tokie, kaip jau minėti “skiepai”, padėję išsaugoti įstatymų, taisyklių, normų, tikslumo, pedantiškumo, taupumo ir racionalumo laikymąsi. Jei šios savybės dažniausia laikomos teigiamomis, tai neigiamos būtų išdidumas, egoizmas, pavyduliavimas, individualizmas, ribotas svetingumas ir nuoširdumas, distancijos prisilaikymas ir nepsitikėjimas kitataučiais.
Tokias savybes vokiečiams priskiria daugelis jų kaimynų (ir ne be pagrindo), tačiau tarp šių baltų ir juodų spalvų yra daug pilkų.
Vokietijos konstitucija nurodo, kad žemės, kurių yra 16, turi autonomiją kultūros srityje (Kulturautonomie der Bundeslander). Tai atsispindi švietimo sistemoje. Visoje apmokymo sistemoje ir įvairiose mokymo įstaigų pakopose iki šiol atliekami įvairūs eksperimentai ir įgyvendinamos reformos, kurios atskirose žemėse būna skirtingos ir dažnai priklauso nuo valdančiųjų partijų politikos. Žemių autonomija švietimo srityje suteikia galimybę lengviau įdiegti naujas mokymo programas atsižvelgiant į savo regiono ypatumus. Mokyklose mokiniai ir jų tėvai turi savo atstovus, su kuriais mokyklų vadovybės ir mokytojai turi skaitytis. Visų pakopų mokykloms būdinga tai, kad mokytojų ir dėstytojų autoritetas nestiprus, jiems sunku būti reikliems, todėl neretai kenčia mokymo efektyvumas ir mokytojų nervai.
Autonomija ir liberalizmas privertė parengti įvairias mokymo įstaigų formų ir mokymo programas. Tai teigiama ta prasme, kad galima pasidalinti patyrimu. Dalis reformų susilaukė visuotinio pripažinimo, tačiau praktika parodė, kad kai kurios nepasiteisino, todėl praėjus nemažai nevaisingų metų buvo atšauktos ir sugrįžta prie tradicinių mokymo formų.
Privalomas mokyklos lankymas yra nuo šešerių metų amžiaus, bet galima vaikus leisti į mokyklą ir anksčiau, jei bus pripažintas subrendimo laipsnis. Nežiūrint mokyklų formų įvairovės, Vakarų Vokietijoje brandos atestatas įgyjamas po 13 mokslo metų, Rytų Vokietijoje – po 12. Tas skirtumas aiškinamas mokymo programų skirtingumu ir suglaustumu. Kai kurios Vakarų Vokietijos žemės rengiasi pamažu pereiti prie 12 mokslo metų.
Mokymas pradžios mokykloje, priklausomai nuo gyvenamos žemės, užtrunka 4-6 metus, po to mokslas vadinamose pagrindinėse ar realinėse mokyklose – dar 4-6 metus. Šios mokyklos paprastai užbaigiamos po 10 mokslo metų. Jų baigimas suteikia teisę įstoti į proftechnines mokyklas ir yra būtina sąlyga siekiant valdininko statuso.
Kai kuriose žemėse yra paplitusios vadinamosios bendrosios mokyklos (Gesamtschulen), kuriose baigusiems pradines galima užbaigti pagrindinę mokyklą arba pagal pageidavimą pratęsti mokslą iki brandos atestato. Šių mokyklų tipas suteikia galimybę mokslo metu pasirinkti baigimo formą. Manoma, kad joms būdinga socialinė integracija, stipriau pasireiškia demokratiškumo principai, žemesnis mokslo lygis ir lengvesnis brandos atestato įsigijimas negu gimnazijose. Šiose mokyklose galima pasirinkti tam tikras dėstomas disciplinas. Privalomos disciplinos – vokiečių ir viena užsienio kalba, matematika, fizika, chemija, gamtos mokslai ir pasirinktinai- kelios kitos disciplinos.
Mokslo metai prasideda spalio mėnesio viduryje. Žiemos semestras užtrunka keturis mėnesius, po jo – du mėnesiai atostogų. Vasaros semestras tęsiasi nuo balandžio vidurio iki liepos mėnesio vidurio. Taigi penki mėnesiai per metus yra skiriami vadinamosioms tarpsemestrinėms atostogoms. Jų pradžioje kartais vyksta rašomieji darbai ir žodiniai egzaminai.
Gamtamokslinio ugdymo reforma Vokietijoje vyksta nuo 1970 metų. Tuomet buvo konstatuota, kad moksleivių gamtamokslinis raštingumas yra žemas. Anot Vokietijos mokslininkų, gamtamokslinis ugdymas turėtų glaudžiai sietis su kultūra. Todėl dažname mokymo kurse nagrinėjama bioetikos tema. Vokietijos mokslininkai ir pedagogai mano, kad nuo pačių žemiausių grandžių reikia supažindinti moksleivius su Žemės istorija, organinio pasaulio įvairove ir kt. Jų manymu, negerai, jog pastaraisiais

metais nuošalyje liko morfologijos ir sistematikos klausimai.

Šiandien tiek mokyklinio, tiek papildomojo ugdymo ypač populiarios yra netradicinės koncepcijos: “Ekologinis ugdymas”, “ Ekologinė pedagogika”, “Naturpedagogika” ir kt. Visa tai įmanoma padaryti atsisakius tradicinės pamokos rėmų. Todėl ekologinio ugdymo turinys integruojamas į dalykų programas bei mokymo priemones. Gamtomokslinis kursas turi atspindėti žmogaus kaip kultūros kūrėjo vaidmenį.
Išvada – vokiečiams būdingas perfekcionizmo siekimas, nepasitenkinimas pasiektais rezultatais, tačiau švietimo sistemoje yra nemažai sričių, kur atsiliekama nuo šiuolaikinio gyvenimo reikalavimų, nepasinaudojama kitų šalių patyrimu.
Visuomeninės kritikos pagrįstai susilaukia tokie faktai: švietimo srityje vykdomos reformos yra dažnai paviršutiniškos ir nepakankamai realios, mokytojų autoritetas silpnėja, pamokos gali neįvykti dėl administracijos mąstymo inertiškumo, mokinių, nebaigusiųjų pagrindinės, dešimtmetės mokyklos, skaičius didėja, bendrųjų mokyklų brandos atestato lygis žemesnis negu gimnazijų.

Literatūra:

1. Lamanauskas “Gamtamokslinis ugdymas pradinėje mokykloje“
2. Interneto puslapis www.google.lt
3. Interneto puslapis www.tingiu.lt

Kaip spręsti konfliktus? (2004.05.26)
Kaip jau buvo minėta anksčiau, konfliktai yra neišvengiamas dalykas bet kurios įmonės ar organizacijos veikloje. Galimi konfliktai tiek tarp vieno lygio darbuotojų, tiek tarp vadovybės ir darbuotojų.
Nors daugelis įmonių laikosi pozicijos, kad vertėtų konfliktą slopinti pačioje užuomazgoje, visgi tai nėra pats tinkamiausias konfliktų valdymo būdas. Užslopintas konfliktas niekur nedingsta, psichologinė įtampa pasilieka ir gali išsiveržti kito konflikto metu, daug nepalankesnėje situacijoje, ir daug stipriau. Konfliktus reikėtų ne slopinti, o spręsti, pačioje užuomazgoje, kol konfliktas dar nepasiekė kulminacijos, ir situacija tampa nebevaldoma.
Norint sėkmingai išspręsti konfliktą pačioje jo užuomazgoje, darbuotojai turi turėti tam tikrus gebėjimus. Labai svarbu atpažinti konfliktą kuo anksčiau, o dar svarbiau – mokėti tam tikrų elgesio strategijų, kurios padeda spręsti konfliktus.
Konfliktas turi du esminius požymius, kuriuos turi mokėti pastebėti kiekvienas vadovas ar darbuotojas:
Tai yra priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas;
Konflikto dalyvius užvaldo neigiami jausmai.
Konfliktas taip pat turi ir savitą dinamiką, kurią svarbu žinoti. Nuo to, kurioje fazėje yra konfliktas, priklauso galimybė jį sėkmingai išspręsti. Pradinėje konflikto fazėje išsprendimo tikimybė yra apie 90 procentų, tuo tarpu jei konfliktas pasiekia piką, šansų sėkmingai išspręsti konfliktą belieka apie 5 procentus.
Net jei pavyksta konfliktą sėkmingai identifikuoti pradinėje jo stadijoje, tai dar nereiškia, kad pavyks sėmingai jį išspręsti. Vadovas turi mokėti lanksčiai naudoti konflikto sprendimo strategijas, priklausomai nuo situacijos. Skiriamos 5 konfliktų sprendimo strategijos:
Konkurencija (arba rungtyniavimas) – tai siekimas patenkinti savo interesus kito sąskaita.
Prisitaikymas yra priešingas konkurencijai, tai savo interesų atsisakymas kito naudai.
Kompromisas pasireiškia bandymu ieškoti “aukso vidurio”, tačiau rezultatu abi konflikto pusės nebūna iki galo patenkintos.
Vengimas – tai fizinis ar emocinis pasitraukimas iš konfliktinės situacijos, ją paliekant savieigai.
Bendradarbiavimas – konstruktyviausias elgesio būdas. Tai bandymas surasti alternatyva, kuri tenkintų abi konflikto puses.
Paplitę du mitai, susiję su konflikto sprendimo strategijomis. Daugelis mano, kad tinkamiausias būdas spręsti konfliktus – kompromisas, kai kiekviena pusė paaukoja dalį savo interesų. Tačiau dažniausiai kompromiso siekiama iki galo neišsiaiškinus situacijos. Jei abi konflikto pusės iki galo išsiaiškintų savo poreikius, interesus ir pozicijas, gali paaiškėti, kad nei vienam nereikia aukoti savo interesų dalies, nes jie nesusikerta.
Kitas paplitęs mitas – kad yra tik vienas, geriausias būdas spręsti konfliktus (dažniausiai šiuo būdu laikomas bendradarbiavimas). Iš tiesų yra ne visai taip. Yra tam tikrų situacijų, kuriose būtina naudotis kitais konfliktų sprendimo būdais – pavyzdžiui, jei situacija kritiška ir reikia reaguoti žaibiškai, prasmingiausia griebtis konkurencijos, nes kitos strategijos reikalauja per daug laiko. Vengimo strategija pateisinama, jei konfliktas neliečia tiesioginių įmonės interesų ir jo nesprendimas žalos nepadarys.
Taigi, reikia pastebėti, kad gebėjimas laiku identifikuoti konfliktus ir juos tinkamai išspręsti – būtina kiekvieno vadovo (o ir daugelio parastų darbuotojų) savybė. Tačiau dauguma žmonių moka naudotis vos vienu konflikto sprendimo būdu, kurį naudoja kiekvienoje situacijoje. Norint pasiekti geresnį konfliktų sprendimą įmonėje būtini mokymai, kurių metu darbuotojai išmoksta laiku identifikuoti kylančius konfliktus ir tinkamai juos spręsti.

Konfliktai organizacijoje (2004.05.07)
Bet kurioje grupėje ar komandoje konfliktai yra neišvengiami. Svarbiausia, kaip grupė sugeba juos išspręsti, ir koks grupės narių požiūris į konfliktą apskritai.
Kai kurių žmonių požiūriu, konfliktas yra blogas dalykas, kurio reikia vengti, stengtis jį slopinti. Vis populiarėja požiūris, kad konfliktas yra natūralus visų grupių ir organizacijų reiškinys. Manoma, kad konfliktas gali atnešti teigiamų pokyčių, jei jis bus tinkamai išspręstas.
Iš kitos pusės, konflikto destrukcinės pasekmės grupės ar organizacijos veiklai taip pat gerai žinomos. Nekontroliuojama opozicija, nelankstus konfliktų sprendimas sukelia nepasitenkinimą, kuris ardo grupės bendrus ryšius ir gali ją sunaikinti. Iš labiausiai nepageidaujamų pasekmių būtų galima paminėti šias: vėluoja informacijos perdavimas, mažėja grupės darna, vidinė grupės narių kova užgožia jos tikslus. Blogiausiu atveju, konfliktas gali sukelti grėsmę grupės ar organizacijos išlikimui.
Organizacijos vadovui vertėtų peržvelgti faktorius, kurie sukelia neišspręstus vidinius konfliktus. Lengviau įvertinsime situaciją organizacijoje, jei atsakysime į keletą klausimų:
• Ar darbuotojai dažnai reiškia nepasitenkinimą vienas kitu, kaltina vienas kitą?
• Ar yra žmonių, kurie atsisako dirbti vienas su kitu?
• Ar jums žinomos komunikacijos problemos, informacijos nuslėpimo atvejai arba tyčinis siekimas pakenkti kitiems?
• Ar jūs prarandate gerus darbuotojus, nes jie nebegali dirbti kartu su kitais?
• Ar pastebėjote organizacijoje besiformuojančias uždaras grupes?
• Ar pasitaiko atvejų, kai jūsų darbo laiką atima nepatvirtintos informacijos apie darbo kolektyvo problemas aiškinimasis?
• Ar tenka susidurti su skleidžiamais gandais organizacijos viduje?
Jeigu į kai kuriuos klausimus atsakėte „taip“, organizacijoje greičiausiai yra neišspręstų konfliktų, kurie gali sąlygoti darbinės veiklos problemas. Kaip galima pagerinti situaciją organizacijoje, kad konfliktai nesukeltų neigiamų pasekmių, o padėtų organizacijai augti ir tobulėti? Yra keli būdai tai pasiekti:
• Suteikti darbuotojams žinių ir pagrindinių konflikto sprendimo įgūdžių;
• Sukurti saugią atmosferą, kuri skatintų darbuotojus spręsti kylančius konfliktus;
• Kurti organizacijos kultūrą, kuri skatintų pozityvų konfliktų sprendimą.

Leave a Comment