Alergija

Alergija cheminėms medžiagoms

Kas tai yra?
Alergija cheminėms medžiagoms – tai yra cheminių medžiagų (alergenų) sukelta reakcija toms medžiagoms jautriems žmonėms. Šiai reakcijai sukelti užtenka labai mažų alergeno kiekių. Dažniausiai cheminės medžiagos sukelia alerginį kontaktinį dermatitą ( arba kontaktinė alergija). Kontaktinė alergija dažniau pasitaiko kai kurių profesijų žmonėms, pvz. kirpėjoms, dirbantiems su oda, guma, metalais, sveikatos apsaugos ar žemės ūkio darbuotojams, dėl dažno kontakto su alergizuojančiomis medžiagomis. Jiems gali atsirasti ne tik kontaktinis dermatitas, bet ir cheminių medžiagų sukelta bronchinė astma ar kitos alerginės kv vėpavimo takų ligos.
Kuo tai pasireiškia?
Dažniausiai alergija cheminėms medžiagoms pasireiškia alerginiu kontaktiniu dermatitu – kontakto su alergenu vietoje oda parausta, paburksta, gali atsirasti bėrimas, tą vietą niežti. Sunkesniais atvejais reakcija gali išplisti ar pasireikšti ne tik kontakto vietoje, nes alergenas pirštais gali būti perneštas pvz. ant veido. Panašiai pasireiškia ir iritacinis kontaktinis dermatitas, kuris yra nealerginės kilmės ir gali pasireikšti bet kuriam žmogui, jeigu jo oda yra paveikiama dideliu dirginančios medžiagos (pvz. tirpiklio, skalbimo miltelių, šarmų, rūgščių) kiekiu. Kontaktinė alergija niekada neatsiranda su usidūrus su alergenu pirmą kartą. Dažnai keletą metų vartojant kokį nors produktą (pvz. kremą) jokios reakcijos nebūna ir tik vėliau pasireiškia kontaktinės alergijos simptomai. Kvėpavimo takų alergija (čiaudulys, sloga, švokštimas ar dusulys) taip pat pasireiškia būnant aplinkoje, kurioje yra alergeno da

alelių, po dažnai ilgamečio ir pasikartojančio kontakto su kokia nors chemine medžiaga, dažniausiai darbo vietoje.
Kokios cheminės medžiagos gali sukelti alergiją?
NIKELIS bižuterija, metaliniai pinigai, įvairūs užsegimai, sagtys, adatos
CHROMAS rauginta oda, geltoni dažai
ßFENILENDIAMINAS plaukų dažai, kailių dažai, juodi, mėlyni, rudi drabužių dažai
TIURAMAI guma, fungicidai, medžio konservantai
FORMALDEHIDAS kosmetika, insekticidai
PARABENAI kosmetika, vaistai
EPOKSIDINĖS DERVOS klijai
Mūsų aplinkoje cheminių medžiagų yra labai daug, tačiau ne visos sukelia alergiją – tai priklauso didele dalimi nuo jos cheminės sandaros. Dažniausiai kontaktinę alergiją sukelia nikelis, kvepalai, įvairūs stabilizatoriai ir konservantai, guma, dažai, pleistrai ir vietiškai vartojami antibiotikai. Taip pat yra daug kitų medžiagų, sukeliančių alergiją rečiau. Respublikiniame alergologiniame centre atliktais tyrimais nustatyta, kad beveik pusė šiame centre konsultuotų žmonių buvo įsijautrinę kokiai nors cheminei medžiagai. Ypatingai daug yra įsijautrinusių nikeliui – net 20%, tarp jų moterų yra keturis kartus daugiau ne ei vyrų. Taip pat daug žmonių nustatytas jautrumas kobaltui, chromui, kosmetikoje naudojamoms medžiagoms (parabenams, kvepalams, parafenilendiaminui). Žemiau pateikiami duomenys apie dažniausius alergenus ir jų buvimą įvairiuose produktuose. Kartais kontaktinė alergija gali pasireikšti ne iškart pavartojus kokį produktą, o tik odą paveikus saulės spinduliams – tai vadinama fotoalergija. Taip gali pasireikšti veido, kaklo, rankų dermatitas dėl antiseptikų, esančių muile arba dėl kremo su ultravioletinių spindulių filtrais.
Kaip diagnozuojama alergija cheminėms medžiagoms?
Kartais kontaktinės alergijos priežastį lengva nustatyti ir specifiniai tyrimai nereikalingi. Bėrimas paprastai (bet ne
e visuomet) išnyksta, kai nebėra kontakto su alergenu ir vėl atsiranda net ir po nedidelio ar trumpo kontakto su juo. Taip pat ir kvėpavimo organų alerginiai simptomai išnyksta išėjus iš aplinkos, kurioje yra alergenas. Esant neaiškiai alergijos priežasčiai atliekami lopeliniai odos mėginiai ar provokaciniai plaučių funkcijos mėginiai su įtariamais alergenais.

Alergija vabzdžių įkandimams
Vabzdžių įgėlimai yra svarbūs šilto pavasario ir vasaros metu. Kodėl ši problema yra aktuali? Todėl, kad ne vienas žmogus yra miręs nuo paprasčiausio vabzdžio įgėlimo. Labai daug kam išsivysto sisteminės reakcijos, kurios yra gydomos stacionaruose. Amerikos literatūros duomenimis maždaug 0,4 – 0,8% jų gyventojų turi padidėjusį jautrumą vabzdžių įkandimams. 30 – 50 amerikiečių kasmet miršta nuo sisteminių reakcijų, dažniausiai anafilaksinio šoko, atsiradusių po vabzdžio įgėlimo. Vabzdžio įgėlimas yra odos vientisumo pažeidimas su geluonies įsiskverbimu, per kurį vabzdys išskiria į žmogaus audinius savo sekretą. Tuo metu žmogus pajunta skausmą ir dažniausiai kartu atsirandantį niežulį. Įsijungus gynybinei reakcijai, mes nubaidome vabzdį. Tačiau vabzdys visada spėja palikti sekretą po oda. Yra vabzdžių kurie įgelia ir įsisiurbia neskausmingai. Tokiu pavyzdžiu gali būti erkės, kurių Lietuvos miškuose vis daugėja, o jos sukelia kelias labai pavojingas ligas: erkinį encefalitą ir Laimo ligą.
Kokie vabzdžiai Lietuvoje yra labiausiai paplitę?
Daugiausia yra uodų. Toliau: erkės, bitės, vapsvos, kamanės, širšės, mažosios musytės, bimbalai, skruzdės, blakės, utelės, niežų er

rkutės ir kitos rečiau sutinkamos.
Reakcijas, atsirandančias įgėlus vabzdžiui, galima suskirstyti į:
a. vietines, kurios yra visais atvejais,
b. anafilaksines, kurios gali būti ir mirties priežastimi,
c. neįprastas.
Vietinė reakcija išsivysto įgėlimo vietoje ir pasireiškia patinimu, paraudimu, skausmu ir niežuliu. Šie simptomai gali tęstis nuo kelių valandų iki keleto dienų. Esant vietinei reakcijai ne visiems nukentėjusiems išsivysto imunologinis atsakas. Anafilaksinės reakcijos visada yra imunologiškai sąlygotos ir dažniausiai išsivysto praėjus penkiolikai minučių po įgėlimo. Prie vietinių reakcijų pasireiškimo prisideda dar ir papulės bei sisteminės reakcijos: hipotenzija, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, gerklų edema, bronchospazmas, kvėpavimo sutrikimai iki šokinės būklės. Tik visai neseniai, maždaug prieš 10 metų, buvo išaiškintas anafilaksinės reakcijos, sukeltos vabzdžio įgėlimo, mechanizmas. Negydant labai greitai gali ištikti mirtis. Prie neįprastų reakcijų priskiriamos: neurologinės, inkstų nepakankamumo, bendro silpnumo, encefalopatijos bei kitos rečiau pasitaikančios. Jų metu dažniausiai yra ir imunologinė reakcija.
Kas sukelia visas minėtas reakcijas?
Pavyzdžiui uodo seilėse esantis agliutininas ir antikoaguliacinis agentas. Iš viso šiuo metu yra išskirta aštuoniolika skirtingų amino rūgščių iš įvairiausių uodų rūšių. Visos jos gali sukelti visas minėtas reakcijas. Kadangi po įgėlimo labai niežti, labai dažnai yra nukasoma iki papulių, pūslių ir didelių žaizdų, kurios labai greitai infekuojasi. Esant įgėlimams galūnėse ir sąnariuose, jos patinsta, sutrinka mikrocirkuliacija ir tada atsiranda idealios sąlygos vystytis opoms.
Anafilaksinė reakcija vystosi dėl Ig
gE antikūnų, kurie gausiai gaminasi prieš specifinius antigenus (alergenus). Antigenais yra baltymai ir glikoproteinai, esantys vabzdžių nuoduose. Reakcija vystosi labai greitai, ypač jeigu prieš tai ligonis buvo alergizuotas. Išsiskiria daug histamino, serotonino, leukotrienų bei bradikininų, todėl spazmuoja bronchai ir vystosi ūmus kvėpavimo nepakankamumas. Tuo pačiu metu vystosi ir kitos anksčiau minėtos reakcijos.

Apsauginės priemonės
Pagrindinė taisyklė yra ta, kad esant jautriam vabzdžių įgėlimams, reikia labai stengtis jų išvengti. Tam gali padėti mechaninės priemonės, tokios kaip apsauginiai tinkliukai ir kitos. Taip pat įvairiausios priemonės tepamos ar purškiamos ant atvirų kūno vietų, kurios atbaido vabzdžius. Jie vadinami profilaktiniais vabzdžių repelentais. Labai svarbus gamtoje yra maistas ir jo kvapai stipriai traukiantys vabzdžius. Kvepalai ir šviesūs rūbai pritraukia vabzdžius. Tai prisimenant, galima žymiai sumažinti įgėlimo pavojų.
Imunoterapija vabzdžių nuodais. Ji kitaip vadinama desentsibilizacija, suleidžiant labai nedidelį kiekį nuodų į odą didėjančiais intervalais. Tačiau tai yra ir rizikinga, nes ne visada gali nuspėti organizmo reakciją.
Aktyvus gydymas visada priklauso nuo simptomų. Vietinei reakcijai mažinti tinka visi bereceptiniai medikamentai mažinantys niežėjimą, skausmą, paraudimą, patinimą ir uždegimą.
Iš dažniausiai naudojamų receptinių vaistų yra epinefrino hydrochloridas ir atihistamininiai bei kartais gliukokortikoidai.
Visus bereceptinius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:
a. išorinius analgetikus, jie rekomenduojami ligoniams vyresniems kaip du metai,
b. odos apsaugos priemones,
c. antibakterinius.
Odos apsaugos priemonės:
a. cinko oksidas ir kalaminas,
b. titano dioksidas,
c. aliuminio acetatas,
d. hamamelio vanduo,
e. glicerinas.
Vabzdžių repelentai nenaikina vabzdžių, tačiau neleidžia jiems patekti prie odos. Paskleisti ant odos, jie atbaido juos, dažniausiai garuodami ir išskirdami lakias medžiagas. Anksčiau dažniausiai sutinkamos veikliosios repelentų medžiagos buvo aliejai: citrusiniai, terpentino, kedro, eukalipto. Tačiau antrojo pasaulinio karo metu buvo pastebėta, kad jie yra tik sąlyginai efektyvūs. Buvo daugelį metų ieškoma geriausio varianto. Repelentui iškelti reikalavimai: jie neturi dirginti odos, veikti kelias valandas ir bet kokiu oru, veikti prieš daugumą vabzdžių, būti malonaus kvapo ir estetiški.
Geriausias šiuo metu ir atitinkantis visus anksčiau minėtus reikalavimus yra N, N-dietyl-mtoluamidas, dažniausiai vadinamas DEET. Tačiau ir ši preparatą galima naudoti tik nuo dviejų metų amžiaus, dėl galimo toksinio poveikio į centrinę nervų sistemą. Kiti repelentai nėra tokie efektyvūs lyginant su šituo. Tačiau mišinys kelių skirtingų repelentų yra efektyvesnis už bet kokį mono preparatą. Visi repelentai panaudoti į vidų gali sukelti įvairiausias toksines reakcijas. Taip pat yra dalis žmonių jautrių repelentų veikliosioms medžiagoms, kurios pačios gali sukelti dar didesnes reakcijas. Jokiu būdu negalima jų naudoti ant pažeistos odos ar gleivinių bei akių. Iš peroralinių repelentų yra išskiriamas tiamino hidrochloridas (vitaminas B1 ), sulfurinės tabletės. Tačiau jų efektyvumas nėra įrodytas.

Alerginis rinitas
Alerginis rinitas šiuo metu yra dažniausias alerginis susirgimas. Stebimas spartus sergamumo juo augimas: jeigu 1955 m. Anglijoje sirgo 5% gyventojų, tai 1999m. – 20%. Panašios augimo tendencijos yra ir Lietuvoje.
Rinitas – tai nosies gleivinės uždegimas, kurį gali sukelti įvairios priežastys. Klinikinis ligos vaizdas, esant įvairios kilmės rinitui esti panašus.
• Pirma – tai nosies gleivinės paburkimas, kuris sutrikdo kvėpavimą per nosį. Dažnai asmuo kvėpuoja per burną, ypač naktį. Oras tuomet į bronchus patenka nesudrėkintas ir nesušildytas.
• Antra – gleivėta ir skysta sekrecija iš nosies, kartais labai gausi. Tenka naudoti daug nosinių.
• Trečia – čiaudėjimas, kartais 10 – 20 kartų iš eilės. Išburkus nosies gleivinei yra dirginamos nervų galūnėlės ir sukeliamas labai greitas ir staigus oro išmetimas iš nosies.
Šalia šių simptomų kartais gali būti niežėjimas nosies viduje. Dėl to asmuo trina nosį. Niežėjimas gali atsirasti gomuryje, ryklėje, ausyse. Dažnai niežti ir akis, jos parausta ašaroja.
Nuolatinis alerginis rinitas. Sergama pastoviai, ištisus metus. Sloga gali trumpam praeiti, kaip taisyklė tampa silpnesnė vasarą ir žiemą. Asmenys dažnai pastebi, kad slogą sukelia dulkės, kai valo butą ar kloja lovą. Slogos priežastis yra mikroskopinės erkutės, esančios dulkėse. Kita nuolatinio alerginio rinito priežastis yra įvairūs grybeliai, kurių sporų gausu atmosferos ore, dirvos paviršiuje, šiltnamiuose ir kitur. Drėgnuose butuose su apipelijusiomis sienomis yra gausu grybelių sporų, kurios dažnai alergizuoja čia gyvenančius.
Labai dažnai alerginio rinito priežastimi yra įvairūs naminiai gyvūnai – dažniausiai katės ir šunys.
Nealerginis rinitas. Dalis žmonių serga rinitais, kurių priežasčių, tiriant su alergenais, nenustatoma. Tuomet galima manyti, kad slogą sukelia įvairūs nosies gleivinės dirgikliai, pvz. tabakas, cheminės medžiagos. Be to, pastebėta, kad staigi temperatūros kaita, šaltas oras, karšti ar šalti gėrimai, prieskoniai gali sukelti slogą, kuri vadinama vazomotorine. Kita nealerginio rinito rūšis yra sukeliama kai kurių vaistų. Ilgai vartojant nosies gleivinės kraujagysles sutraukiančius vaistus, kaip naftiziną, otriviną, tiziną ir kt., išprovokuojamas stiprus nosies gleivinės paburkimas su ilgalaike sloga.
Nosies polipai. Nosies gleivinės lokalūs dariniai su įvairių ląstelių pagausėjimu ir audinių paburkimu. Asmeniui sutrinka kvėpavimas per nosį. Esant alerginiam rinitui polipai vystosi retai, apie 5% atvejų. Dažniausiai nosies polipai vystosi, kai yra aspirino ir salicilinės rūgšties netoleravimas. Kartu gali vystytis ir bronchinė astma, pasireiškianti dusulio priepuoliais.
Infekcinis rinosinusitas. Asmuo gali sirgti ilgai. Klinikinių infekcijos požymių gali nebūti. Dažnai sergantis galvoja, kad yra alerginis rinitas.
Sezoninis alerginis rinitas. Žinomas kaip polinozė (šienligė). Tačiau nereikėtų suprasti, kad jį sukelia šienas. Medžių, žolių žiedadulkės yra šio rinito priežastys. Sloga, dažniausiai su akių niežėjimu ir paraudimu, atsiranda pradėjus žydėti medžiams ar žolėms. Ligos požymiai sustiprėja išvykus iš namų į gamtą. Nukritus lapams ir prasidėjus šaltiems orams pasveikstama.

Šienligė arba polinozė (lot. Pollen – žiedadulkė)

Dar vadinama šieno sloga, yra alerginė liga, kuri atsiranda dėl nenormalios, padidėjusios organizmo reakcijos į augalų žiedadulkes ir pasireiškia ūmiu akių, nosies, viršutinių kvėpavimo takų ir kt. gleivinių pakenkimu. Šią ligą dažniausiai sukelia medžių, varpinių žolių bei piktžolių žiedadulkės. Daugiausia žiedadulkių aplinkos ore pavasarį būna balandžio 1 – gegužės 30 d. Vyrauja medžių žiedadulkės: beržo, ievos, topolio, alksnio, klevo, uosio. Vasaros pakilimas būna nuo birželio 1 d. iki liepos 15 d. Šiuo metu ypač daug varpinių žolių žiedadulkių: šunažolės, motiejuko, miglės, varpučio, mažiau – gysločio. Vasaros – rudens pakilimo metu varpinių augalų koncentracija mažesnė, atsiranda pelyno, balandos ir kitokių žiedadulkių.

Šienligės simptomai
Šienlige pradedama sirgti žiedadulkėms pasklidus aplinkos ore. Kuo daugiau žiedadulkių, tuo ryškesni ir sunkesni ligos požymiai. Jeigu pavasaris ankstyvas, staiga sušyla oras ir sužaliuoja gamta, šienlige susergama anksčiau nei įprasta. Šiai ligai būdinga tai, kad ji kartojasi kasmet ir dažniausiai prasideda tuo pačiu metu, pradėjus žydėti augalams. Jeigu vasara lietinga ir šilta, ligos požymiai esti neryškūs arba galima ir visai nesirgti. Tačiau tai nereiškia, kad kitais metais nepasikartos. Šienlige susirgti gali bet kurio amžiaus žmonės, tačiau daugiausia suserga mokiniai. 13 – 50 % sunkia šienligės forma sergančių ir 2 – 3 metus nesigydančių ligonių išsivysto bronchinė astma.. Sergantiems dažnai pažeidžiamos galvos kraujagyslės ir klausos nervas, tada žydėjimo sezono metu vargina stiprūs galvos skausmai ir sutrinka pusiausvyra. Nuo žiedadulkių pasitaiko ir epilepsija. Gana dažnai kartu su šienlige vystosi alergija augalinės kilmės maisto produktams, kurių suvalgius prasideda burnos, gleivinės, lūpų niežėjimas, paburkimas.
Šienligės gydymas ir profilaktika
Geriausias gydymas – nutraukti kontaktą su alergenais – išvykti iš tos vietovės, kurioje prasidėjo augalų žydėjimo sezonas. Jei tai neįmanoma, reikia kreiptis į alergologą. Negalima patiems vartoti vaistų nuo slogos ilgiau kaip tris dienas, nes nuo jų gali atsirasti dar stipresnė sloga. Jei kreipsitės į alergologą pavasarį, jis paskirs sezoninės profilaktikos vaistų. Tai labai sumažins gleivinių jautrumą žiedadulkėms. Geriausia kreiptis į gydytoją alergologą vėlyvą rudenį, praėjus žydėjimo sezonui. Jis nustatys augalus – kaltininkus ir paskirs sezoninį gydymą ligą sukėlusiais alergenais. Gydymas užtrunka visą žiemą. Kartojamas kelis metus paeiliui. Pasveiksta 60 – 80% ligonių, o astmos pavojus sumažėja 20 kartų. Būsimą mažylį saugoti nuo alergijos reikia dar jam negimus. Nėščioji, ypač jei pati alergiška ar šeimoje yra ar buvo alergiškų ligonių, privalo kuo mažiau valgyti citrusinių vaisių, riešutų, medaus, karvės pieno. Stengtis, kuo ilgiau maitinti krūtimi – ne trumpiau kaip 6 mėn. Motinos pienas yra ne tik pagrindinis kūdikio maistas, bet ir galinga naujagimio apsaugos ir imuninės sistemos reguliavimo priemonė. Ligos profilaktikai labai svarbu išgydyti lėtinius infekcinius židinius, sanuoti dantis, nes mikrobiniai alergenai įjautrina organizmą ir jis tampa laidesnis žiedadulkėms. Sergantįjį šienlige gydyti reikia pradėti kuo anksčiau.
Patarimai sergantiems
• Kadangi ligos eiga priklauso nuo žiedadulkių koncentracijos ore, reikia vengti vietų, kur daug žalumos: sodų, parkų, užmiesčio teritorijų;
• Žolę prie namų reikia nupjauti, kol ji dar nepradėjo žydėti;
• Atostogauti su vaikais geriausia ten, kur mažiau žiedadulkių – prie jūros, kalnuose, spygliuočių miškuose;
• Išeinant į gatvę, reikia užsidėti gerai priglundančius prie veido akinius, nosį patepti apsauginiu tepalu. Grįžus į namus, akis ir nosį praplauti specialiu tirpalu. Pasikeisti viršutinius drabužius;
• Atidarius langą, pakabinti drėgną užuolaidą arba marlę;
• Važiuojant mašina, neatidarinėti langų. Kaime negulėti ant šieno;
• Kambarius vėdinti anksti rytą arba vėlai vakare, kai žiedadulkės nusėdusios ant žemės;
• Nelaikyti kambaryje žydinčių gėlių (ypač pelargonijų, raktažolių – primulių);
• Patariama kondicionuoti kambario orą;
• Nenaudoti vaistažolių kremų;
• Būtina kasdien valyti dulkes.
• Laikantis teisingo dienos režimo, racionalios mitybos, vengiant alergiškos buitinės aplinkos, galima apsaugoti nuo alerginių ligų net tuos vaikus, kurie yra paveldėję polinkį jomis sirgti.

Leave a Comment