VIDINĖ ORGANIZMO TERPĖ – dauguma kūno ląstelių neturi ryšio su išorine aplinka. Jų gyvybinei veiklai sudaro sąlygas vidinė terpė – KRAUJAS, TARPLĄSTELINIS, arba AUDINIŲ SKYSTIS ir LIMFA. Kraujui tekant kapiliarais, pro plonas jų sieneles nuolat prasisunkia dalis kraujo plazmos, kuri pasiskirsto tarp audinių ląstelių. Pro kapiliarų sieneles prasiskverbia ir dalis leukocitų. Iš kapiliarų prasisunkusi plazma vad. tarpląsteliniu, arba audinių skysčiu. Šis skystis aprūpina visas ląsteles maisto medžiagomis ir sugeria jose vykstančios medžiagų apykaitos produktus. Tarpląstelinis skystis be perstojo skalauja audinių ląsteles ir yra jų gyvenamoji aplinka. Jis nuolat atsinaujina per limfagyslių sistemą: tarpląstelinis skystis suteka į limfagysles (čia jis vad. limfa).
Homeostazė būtų neįmanoma, jei neegzistuotų būdai atsilaikyti prieš galima parazitų ir (arba) toksinų įsigalėjimą. Imunitetui priklauso visi įmanomi savigynos būdai, tarp jų ir limfinės sistemos teikiama parama. Ji užtikrina, kad į audinius pratekėję skysčiai būtų grąžinti atgal į kraujotaką.
IMUNINĖ SISTEMA – speciali audinių ir organų ląstelių sistema, kuri:· saugo organizmo genetinį pastovumą, · gina nuo infekcinių ligų sukėlėjų (bakterijų ir virusų), piktybinių (vėžinių) ląstelių bei įvairių kitokių organizmui svetimų medžiagų,· palaiko organizmo vidinės terpės pastovumą (homeostazę). · Nuo normalaus šios sistemos funkcionavimo priklauso svaikatos būklė.
Imuninę sistemą sudaro ląstelės, gebančios atskirti “savo” nuo “svetimo”, įvertinti ir neutralizuoti arba pašalinti svetimą medžiagą. Pagrindinė imuninės sistemos ląstelė – limfocitas. Be jų, dar priskiriama makrofagai ir kitos giminingos ląstelės. Svarbiausia imuninės sistemos dalis yra limfinė sistema.
LIMFINĖ SISTEMAŽinduolių limfinė sistema sudaryta iš limfagyslių ir limfoidinių organų. Šios glaudžiai su širdies ir kraujagyslių sistema susijusios sistemos pagrindinės funkcijos yra:1. Limfagyslės surenka audinių skysčio perteklių ir grąžiną jį į kraują. 2. Limfiniai kapiliarai sugeria riebalus plonosios žarnos gaureliuose ir perneša juos į kraują
3. Limfinė sistema padeda kūnui gintis nuo ligų.LIMFAGYSLĖS – organizmo vamzdeliai, kuriais limfa iš audinių teka į veninę sistemą. Limfagyslės prasideda limfiniais kapiliarais, kurie audiniuose ir organuose sudaro tankų tinklą (limfinė sistema). Limfiniai kapiliarai yra ploni (10-20µm), vingiuoti, nelygių kontūrų, aklai prasidedantys vamzdeliai. Limfinių kapiliarų sienelė susideda vien iš epitelio yra labai pralaidi. Pro ją rezorbuojamas audinių skystis, ląstelių irimo produktai, mikrobai, navikinės ląstelės, dulkių dalelės (plaučiuose), eritrocitai (per traumą), sinovinis sąnarių skystis. Limfinių kapiliarų yra beveik visuose organuose ir audiniuose, nėra tik blužnies parenchimoje, odos ir gleivinių epitelyje, kremzlėse, placentoje, akies lęšiuke ir odenoje. Susijungę limfiniai kapiliarai sudaro limfagysles. Limfagyslių sienelė, kaip ir kraujagyslių, susideda iš trijų dangalų: išorinio (jungiamojo audinio), vidurinio (raumeninio) ir vidinio (epitelinio). Limfagyslės turi daug vožtuvų, kurie leidžia limfai tekėti tik į centrą. Susijungdamos limfagyslės sudaro sritinius limfinius kamienus, kurie įeina į 2 pagrindinius limfinius latakus: krūtininį ir dešinįjį limfinį. Krūtininis latakas (30-41cm ilgio) prasideda pilvo ertmėje, prie stuburo, nedideliu išsiplėtimu, į kurį suteka limfa iš kamienų. Šis latakas įteka į kairįjį veninį kampą. Jis surenka limfa iš ¾ kūno (išskyrus viršutinę dešinę jo dalį). Dešinysis limfinis latakas yra 1-1,5 cm ilgio ir įteka į dešinįjį veninį kampą. Suaugusio žmogaus organizme į veninę sistemą per parą suteka 1,5-2 l limfos. Limfos nutekėjimas limfagyslėmis gali sutrikti dėl piktybinio naviko, uždegimo, įsiskverbus parazitų; tuomet vystosi limfinė edema, dramblialigė.Limfagyslėmis gali plisti ir vėžinės ląstelės, kurios pirmiausia papuola į limfmazgius. Tuomet limfmazgiai taip pat padidėja (tai vadinama vėžio metastazėmis).
LIMFINĖ SISTEMA – limfinių kapiliarų, limfagyslių su jomis tekančia limfa ir limfmazgių sistema, kuriai dar priskiriama blužnis ir tonzilės. Ji surenka iš audinių skysčių perteklių kartu su ląstelių ir mikrobų irimo produktais, perneša į kraują baltymus, lipidų emulsiją, sulaiko mikrobus ir kt. kenksmingas daleles, gamina limfocitus. Limfinė sistema prasideda limfiniais kapiliarais, kurie yra išsišakoję organuose ir audiniuose. Susijungę kapiliarai sudaro limfagysles, į kurias yra įsiterpę limfmazgiai.
LIMFINIAMS ORGANAMS priklauso limfmazgiai, blužnis, užkrūčio liauka ir raudonieji kaulų čiulpai. Visuose juose yra limfocitų.
LIMFMAZGIAI – limfinės sitemos organai. Esti apvalūs arba ovalo formos, rausvai pilki, 1-30 mm dydžio. Jų yra beveik visame organizme, išskyrus smegenis, kaulus ir kaulų čiulpus, pėdas ir plaštakas. Kiekvienas limfmazgis įsiterpęs į limfagyslę. Limfmazgį gaubia jungiamojo audinio dangalas, kuriame yra lygiųjų raumenų skaidulų. Jos susitraukdamos padeda limfai tekėti. Svetimkūnius apauga jungiamasis audinys, dėl to mazgas padidėja, keičia spalvą (pvz., angliakasių ar daug rūkančių žmonių bronchiniai limfmazgiai yra tamsūs). Limfmazgiai padidėja, pasidaro skausmingi, kai uždegimas pažeidžia tą organizmo vietą, iš kurios į pastaruosius limfmazgius nuteka limfa.Limfmazgiai yra limfos rezervuarai, todėl nuo jų iš dalies priklauso organizmo skysčių pasiskirstymas. Kiekviename mazgelyje yra sinusas – atvira vieta, užpildyta daugybe limfocitų ir makrofagų. Limfai tekant pro sinusus, makrofagai išvalo ją nuo infekcijos ir visokių atliekų. Limfmazgiai grupuojasi po 10-20. Tokios grupės vad. sritiniais limfmazgiais. Jos išsidėsto saugesnėse vietose – stambių sąnarių lenkiamosiose pusėse, kūno duobėse, pvz. tonzilės, adenoidai, Pejerio plokštelės.
BLUŽNIS – sandara primena limfmazgius, yra kavos pupelės formos. Blužnis ardo pakitusius eritrocitus ir trombocitus, gamina imunines ląsteles ir antikūnus, valo kraują nuo kenksmingų medžiagų ir mikrobų, yra kraujo talpykla. Todėl sergant tam tikromis kraujo, imuninėmis, navikinėmis, infekcinėmis ligomis, blužnis padidėja. Išorinis audinys dalija organą į skilteles, kuriose yra sinusai. Tačiau blužnies sinusai užpildyti ne limfa, o krauju.
UŽKRŪČIO LIAUKA – Tai pagrindinis imuninės sistemos organas, kuriame gaminami ir bręsta limfocitai. Taip pat liaukoje yra gaminami hormonai (pvz. timozinas), kurie padeda subręsti limfocitams Ji yra išilgai trachėjos, už krūtinkaulio. Liaukos dydis kinta.
RAUDONIEJI KAULŲ ČIULPAI – vieta, iš kur atsiranda visos kraujo ląstelės, tarp jų ir imunitete dalyvaujantys 5 rūšių baltieji kraujo kūneliai.LEUKOCITAI – baltosios kraujo ląstelės. Jų yra kelios rūšys, kiekviena atlieka savo funkciją. Leukocitai gaminami ir bręsta kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje (blužnyje, limfmazgiuose, užkrūčio liaukoje). Leukocitai gyvuoja nuo kelių valandų (kai žūsta uždegimo apimtuose audiniuose) iki kelerių metų. Leukocitai skirstomi į grūdėtuosius (granuliocitus) ir negrūdėtuosius (agranuliocitus). Grūdėtųjų leukocitų citoplazmoje matomos granulės, o branduolį sudaro keletas segmentų. Jie dar skirstomi į tris rūšis: neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus. Negrūdėtųjų leukocitų (agranulocitų) citoplazmoje granulių nėra, o branduoliai vientisi. Agranulocitams priskiriami limfocitai ir monocitai.
FAGOCITAI – labai judrūs leukocitai, galintys judėti pseudopodijomis ir susikaupiantys tose organizmo vietose, kurioms gresia infekcijos pavojus. Prisiartinęs prie mikroorganizmo, fagocitas sučiumpa jį pseudopodijomis ir, įtraukęs į citoplazmą, suskaido. Vienas fagocitas gali “praryti” 20-30 mikroorganizmų. Per 1h jis juos visus suskaido fermentų pagalba. Kai svetimkūnis yra už fagocitą stambesnis, jį apsupa fagocitų grupelė. Skaidydami svetimkūnį jie žūva ir sudaro pūlinį, kuriam pratrūkus turinys išbėga iš organizmo. Fagocitai sunaikina ir pasenusias ar žuvusias organizmo ląsteles. FAGOCITOZĖ – procesas, kurio metu fagocitai “praryja” ir suskaido įvairius į organizmą patekusius mikroorganizmus ir kitus svetimkūnius.
NEUTROFILAI sudaro didžiausią leukocitų dalį. Jie naikina į organizmą patekusius svetimkūnius ir mikrobus. Prisiartinę prie mikrobo, jį “praryja” ir suardo (fagocituoja). Žūdami neutrofilai išskiria pirogenus, kurie dirgina termoreguliacijos centrus, todėl prasideda karščiavimas. Pakilusi temperatūra – teigiamas reiškinys, nes aukštesnėje temperatūroje suaktyvėja leukocitų judėjimas, slopinami kai kurie virusai.
EOZINOFILAI dalyvauja alerginėse organizmo reakcijose. Jų kraujyje padaugėja sergant alerginėmis ligomis (bronchine astma, dilgėline, šienlige ir kitomis), kai kuriomis odos ligomis, užsikrėtus parazitais (žarnyne atsiradus kirmėlių).
BAZOFILŲ kraujyje yra nedaug (0-1%), jų padaugėja alerginių reakcijų metu.
MONOCITAI – tai patys didžiausi leukocitai. Jie turi panašias į amebų pseudopodijas. Iš kraujo patekę į audinius monocitai virsta makrofagais, kurie fagocituoja bakterijas, suirusių audinių ir navikų daleles, dalyvauja imuninėse reakcijose.
LIMFOCITAI – Pagrindinės imuninės ląstelės, negūdėtųjų leukocitų (agranulocitų) rūšis. Daugiausia jų būna (iki 12 000 1mm3) būna naujagimio kraujyje per pirmąją gyvenimo savaitę. Vėliau jų vis mažėja. Suaugusio žmogaus 1mm3 kraujo limfocitų būną 1500-3500. _20% išgyvena 3-4d., _80% – 100-200 d. Svarbiausia limfocitų funkcija – jų sąveika su įv. antigenais. Skiriami T ir B limfocitai. T limfocitai gaminami užkrūčio liaukoje ir kaulų čiulpuose. Jie patenka į audinius, kur panašiai kaip neutrofilai fagocituoja svetimkūnius ir bakterijas. B limfocitai gaminami kaulų čiulpuose. Po sąveikos su svetima medžiaga B limfocitai virsta plazminėmis ląstelėmis, kurios gamina antikūnus. Antikūnai – tai specifiniai baltymai, cirkuliuojantys kraujyje, atpažįstantys antigeną (t.y. svetimkūnį), prie jo prisijungiantys ir skatinantys jo sunaikinimą· Dalis ilgaamžių limfocitų, paveikti antigeno, ilgam įsimena pastarojo struktūrą. Tokie limfocitai vad. atminties ląstelėmis. Taip įgyjamas imunitetas daugeliui persirgtų infekcinių ligų. Limfocitai (skirtingai nuo granulocitų) gali recirkuliuoti, t.y. iš audinių grįžti į kraujotaką. · Limfocitai patys kovoja su mikrobais ar kenksmingomis dalelėmis, jas atpažindami, prie jų prilipdami ir sunaikindami, arba gamina antikūnus, kurie taip pat kovoja su svetimomis organizmui medžiagomis. · Limfocitai taip pat kovoja su persodintais organais ir audiniais, vyksta audinių atmetimo reakcija, todėl po transplantacijos skiriami vaistai, kurie slopina imunitetą. Transplantacijoje svarbu, kad donoro ir recipiento (gavėjo) audiniai būtų kuo labiau panašūs (tapatūs). Tam tikra limfocitų dalis veikia priešingai, t.y. slopina imunines reakcijas ir tokiu būdu palaiko organizme pusiausvyrą. Jei ši pusiausvyra sutrinka, limfocitai gali pradėti ardyti sveikas organizmo ląsteles – prasideda vadinamos autoimuninės ligos, alerginės reakcijos.
IMUNITETAS – organizmo apsaugos būdas, kurio pagrindinė paskirtis – išsaugoti savo genetinį pastovumą per visą gyvenimą. Tai daro speciali imuninė sistema, kuri organizmą saugo nuo viso to, kas jam genetiškai (antigeniškai) svetima: nuo mikrobų, virusų, parazitų, persodintų svetimų audinių ir ląstelių, svetimų baltymų ir kt. medžiagų, turinčių svetimo genomo požymių. Imuninė sistema šalina mirusias ir pakitusias savo organizmo ląsteles, saugo nuo vėžio. Organizmo apsauginės imuninės reakcijos padeda išlaisvinti organizmą nuo svetimų antigenų, patekusių į jį iš išorės arba atsiradusių viduje ir trikdančių vidinės terpės pastovumą – homeostazę.
IMUNITETO RŪŠYS:Imunitetas gali būti : įgimtas (rūšinis) įgytas (individualus)Įgimtas imunitetas – tam tikros rūšies gyvūnų paveldimas požymis, pvz. triušiai ir šunys neserga poliomielitu (vaikų paralyžiumi), o žmogus – galvijų maru.Įgytas imunitetas – skirstomas į natūralųjį ir dirbtinį, o kiekvienas jų – į aktyvųjį ir pasyvųjį. Natūralus aktyvusis imunitetas – susidaro persirgus infekcinėmis ligomis. Pvz. žmonės vaikystėje persirgę tymais ar kokliušu, 2ą kart šiom ligom nebesuserga, nes jų kraujyje susidarė apsauginės medžiagos – antikūnai (baltyminės medžiagos, gebančios suklijuoti ar suardyti mikroorganizmus). Natūralus pasyvusis imunitetas – atiranda praėjus pro placentą iš motinos kraujo į vaisiaus kraują apsauginiams antikūnams, susidarantiems jos organizme. Vaikai pasyviu būdu įgyja imunitetą tymams, skarlatinai, difterijai ir kt. ligoms. Dirbtinis aktyvusis imunitetas – sudaromas suleidžiant sveikiems žmonėms ir gyvūnams užmuštų arba susilpnintų mikrobų ar virusų, susilpnintų jų nuodų – toksinų (anatoksinų). Šios vakcinos sukelia lengvą susirgimą ir suaktyvina atitinkamų antikūnų gamybą. Dirbtinis pasyvusis imunitetas – susidaro suleidus serumų, kuriuose yra antikūnų ir antitoksinų (medžiagų, padarančių nekenksmingais mikroorganizmų gyvybinės veiklos produktus), naikinančių mikrobus ir toksinus. Pasyviai įgytas imunitetas dažniausiai išlieka ne ilgiau kaip mėnesį, bet jis pasireiškia iš karto suleidus serumus. Laiku išvirkštas gydomasis serumas padeda kovoti su pavojingomis ligomis, kurios vystosi taip greitai, jog organizmas nespėja gaminti atitinkamo kiekio antikūnų, dėl ko ligonis gali mirti.
IMUNINIAI SERUMAI – serumai, kurie turi koncentruotų antikūnų (imunoglobulinų). Jie gaunami iš imunizuoto gyvūno arba žmogaus kraujo, pašalinus iš jo ląsteles. Imunizacijai naudojami bakterijų toksinai arba anatoksinai, gyvos ir užmuštos bakterijos arba jų antigenai, virusai, gyvūno arba žmogaus ląstelės (eritrocitai), baltymai ir kiti (tarp jų būna ir sintetiniai) antigenai.
IMUNIZACIJA – imuniteto sukėlimas organizme. Atsiranda, suleidus užmuštų, susilpnintų ligos sukėlėjų arba jiems kitu būdu patekus į organizmą. Dažnai imunizacija tapatinama su specifinių ligų profilaktika – profilaktiniu skiepijimu. Aktyvi imunizacija sukeliama vakcinomis arba anatoksinais, pasyvi – imuniniais serumais ir imunoglobulinais. Imunizacijai dažniau naudojamos vakcinos arba anatoksinai – tokia imunizacija esti efektyvesnė, ilgiau saugo nuo infekcinės ligos.
Kartais imuninė sistema ima saugoti per mažai, pvz. vystantis vėžiui, arba saugoti per daug – tada atsiranda alergija.ALERGIJĄ sukelia per daug aktyvi imuninė sistema, kuri sukuria antikūnus tokiomsmedžiagoms, kurios paprastai nėra laikomos svetimomis. Pirmą kartą alergenams (antigenai, galintys organizme sukelti alerginių antikūnų gamybą, alerginę reakciją arba alerginę ligą) patekus į organizmą, jame per 2-21 d. susidaro antikūnų – imunoglobulinų. Jau esant pakankamam antikūnų kiekiui ir vėl patekus specifiniam alergenui gali įvykti alerginė reakcija(. Manoma, kad alergija yra paveldima, bet tai nereiškia, kad alergiškam žmogui teks sirgti alergine liga (šienligė, anafilaksinis šokas, bronchinė astma, dilgėlinė, seruminė liga).
DAŽNESNIEJI ALERGENAI IR JŲ ŠALTINIAI
Alergenų grupė Alergenai ŠaltinisKvėpavimo takų alergenai Žiedadulkės Žolė, javai, medžiai, piktžolės, gėlės, krūmai Gyvulių plaukai Šunys, katės, arkliai, triušiai, jūrų kiaulytės Namų dulkės Erkės, čiužinių kamšalai, pūkiniai patalai, pelėsiai Dulkės darbe Miltų dulkės, terpentinas, formalinasMaisto produktai Maisto produktai Pienas, sviestas, sūris, žuvis, kiaušiniai Vaisiai, daržovės Braškės, pomidorai, agrastai, svogūnai
Gėrimai Vaisių sultys, vynas, tonizuojantys gėrimai, degtinėVaitai Tabletės, mikstūros Skausmą malšinantys, vidurius laisvinantys, mikstūra nuo kosulio, migdomieji Injekcijos Į veną švirkščiami tirpalai, konservuotas kraujas Tepalai Įtrynimai, aerozoliaiMikrobai Parazitai Kaspinuočiai, askaridės, vabzdžiai Bakterijos Tuberkuliozės, viršutinių kvėpavimo takų uždegimo sukėlėjai Grybeliai PelėsiaiMedžiagos, turinčios sąlytį su oda Dažomosios medžiagos Anilino dažai, apsauginės priemonės nuo saulės, plaukų dažai Terpentino produktai Dažai, batų tepalas, grindų vaškas Metalai Papuošalai, korsetas Cheminės medžiagos Formalinas, jodas, eteriniai aliejaiStatistikaPagal statistiką, kiekvieniems 2000 susirgimų gripu atvejų tenka viena mirtis. Ji gali ištikti dėl pačios gripo infekcijos sukeltų komplikacijų ar bet kurio paūmėjusio lėtinio susirgimo, jei tokiais asmuo serga.Didžiausias mirtingumas nuo gripo yra vaikų iki 2 metų amžiaus grupėje (35%). Šis rodiklis viršija sveikų suaugusiųjų mirtingumą kelias dešimtis kartų. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus vaikų imuninė sistema mažai tesugeba pasipriešinti gripo virusui, nes ji dažnai dar nėra spėjusi su juo susidurti.Nusičiaudėjus gripo virusas skrenda 167 km/h greičiu. Jis yra labai mažas, todėl įsiskverbia praktiškai į visus organus, aplenkdamas visus organizmo gynybinius barjerus. Antroji svarbi gripo viruso savybė, įtakojanti komplikacijas, yra sugebėjimas pažeisti kraujagysles, sukeliant kraujosruvas bei paburkimą, kurie toje audinių vietoje sukelia uždegimą.Šiuo metu pasaulio (ir Lietuvos) sveikatos organizacijos skiepus pripažįsta pagrindine ir labai efektyvia gripo profilaktikos priemone.Kas turėtų pasiskiepyti nuo gripo pirmiausiai?1. Rizikos grupei priklausantys asmenys (pagal komplikacijų dažnį): – Pagyvenę (60 m. ir virš); – sergantys lėtinėmis ligomis; – dažnai sergantys ŪRS; – iki mokyklinio amžiaus vaikai.2. Aukšto rizikos laipsnio grupės asmenys (pagal užsikrėtimo galimybę):
– medicinos personalas; – transporto; – paslaugų; – mokymo sferos darbuotojai; – kariškiai policininkai, ugniagesiai, moksleiviai ir kt.Kada skiepytis?Šiaurės pusrutulyje gripo epidemijos įprastai prasideda spalio mėnesį ir baigiasi kovo-balandžio mėnesiais, o imunitetas pasiskiepijus išsivysto per 1-2 savaites. Todėl skiepytis reikia iš anksto iki prasidės susirgimų pakilimas. Optimalus skiepams nuo gripo metas yra ruduo, rugsėjo-spalio mėnesiai. Tačiau tai nereiškia, kad po spalio mėnesio skiepytis neverta ar pavojinga. Skiepytis šiuolaikiška inaktyvuota vakcina nepavojinga, net jei žmogus yra infekuotas (t.y. užsikrėtęs), o pati liga dar inkubaciniame periode. Vakcinoje esantys virusai yra inaktyvuoti ir suskaldyti į fragmentus, todėl jie negali daugintis ir tuo pačiu sustiprinti natūralios infekcijos.
Pagrindinės limfinės sistemos funkcijos:– audinių skysčių sudėties ir tūrio pastovumo palaikymas– humoralinio ryšio tarp visų audinių organų, audinių skysčio ir kraujo užtikrinimas– maisto medžiagų įsiurbimas iš virškinimo trakto ir pernešimas į veninę sistemą– dalyvavimas organizmo imuninėse reakcijose– dalyvavimas organizmo atsakomosiose reakcijose į ypatingus poveikiusAukštesniųjų stuburinių limfinę sistemą sudaro:– limfagyslės– limfiniai mazgai– limfiniai latakai:– krūtinės– kakloLimfamazgių funkcijos:– limfocitopoetinė (T ir B limfocitai)– barjerinė- filtracinėLimfos susidarymo mechanizmai:– filtracija– osmozė– difuzija– kraujo hidrostatinio slėgio kapiliaruose ir audinių skystyje skirtumasLimfos judėjimą limfagyslėse užtikrinantys veiksniai:– susitraukiant skeleto raumenims limfa išspaudžiama iš limfagyslių, vienpusiai vožtuvai užtikrina vienpusį limfos judėjimą– limfagyslės (už limfinių kapiliarų) yra apsuptos lygiųjų raumenų, kurie susitraukia, kai limfagyslė, prisipildžiusi limfos, ištempia juosLimfos susidarymo mechanizmas remiasi:– filtracija– difuzija– osmoze– kraujo hidrostatinio slėgio skirtumu kapiliaruose ir audinių skystyje– limfinių kapiliarų pralaidumuKeliai, kuriais įvairios dalelės praeina limfagyslių sieneles:– tarpląstelinis– endotelinis