Turinys1. Vaistažolės ir žmogus2. Žmogus gyvas gamta3. Vaistažolės:3.1. Paprastoji pušis3.2. vienapiestė Gudobelė3.3. Paprastoji Jonažolė3.4. Didžioji dilgėlė3.5. Miškinė Sidabražolė3.6. Pipirmėtė3.7. Dirvinis Asiūklis3.8. Plačialapis Gyslotis3.9. Vaistinis Valerijonas3.10. Tripalis Pupalaiškis4. Vaistažolių mėginėliai:4.1. Dirvinio Asiūklio žolė4.2. Piliarožės šaknys4.3. Dilgėlės lapai4.4. Plačialapio Gysločio lapai4.5. Pupalaiškio lapai4.6. Šalavijo lapai4.7. Valerijono šakniastiebiai su šaknimis4.8. Islandinė Kerpena4.9. Pipirmėtės lapai4.10. Takažolės žolė4.11. Pušies pumpurai4.12. Miškinės sidabražolės šakniastiebiai4.13. Jonažolių žolė4.14. Gudobelės vaisia5. Turinys
Kaip žinoma, fitoterapija yra visų seniausias gydimo būdas. Ir šiandien niekas neabejoja, kad, sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai, jeigu būtinai reikia, pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių, nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą. Todėl būtina pabrėžti, kad apie 40% visų vaistų, kuriuos leista vartoti medicinos praktikoje, gaminama ir augalinės žaliavos, o vaistų, vartojamų širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti, pagrindą (iki 80%) sudaro augalinės kilmės medžiagos. Tačiau kiekviename naujame darbe, žiūrint iš šiuolaikinių farmakologijos, chemijos, terapijos pozicijų, stengiamasi išanalizuoti teigimą vaistinių augalų vartojimo patirtį ir kartu apsidrausti nuo savigydos.
Žmogus gyvas gamtaKarlui Maksui priklauso žodžiai „žmogus gyvas gamta. Tai reiškia, kad gamta yra kūnas, su kuriuo žmogus turi nuolat bendrauti, kad nenumirtų“. Mes visi daugiau ir geriau pažįstame gamtą, tą nuostabų, paslaptingą mūsų gerą pagalbininką – vaistinių augalų pasaulį. Visapusiškai patikrinama daugiametė liaudies medicinos patirtis. Ir tai yra teisinga, nes kartais augalų gydomosios savybės būdavo pervertinamos. Tačiau jau šiandien, kaip sako rašytojas V.Solouchinas, mes tvirtai įsitikinę galime tvirtinti, kad maža gėlelė – tai gamtos stebuklas, ji „moka tai, ko nemoka niekas Žemėje“.Vaistinius augalus žmonės žinojo jau gilioje senovėje. Vartodamas maistui įvairius vaistus, šaknis ir žoles, žmonės pradėjo pastebėti, kad kai kurie iš jų sukelia palengvėjimą. Gyvenimo patirtis tada buvo vienintelė pasaulio pažinimo forma. Tai, kas naudinga, buvo atrenkama ir įsimenama. Tikriausiai,– rašė Čarlzas Darvinas,- visas mitybines, jaudinamąsias ir gydomąsias neišvaizdingiausių kiekvienos šalies augalų savybės pirmieji atrado laukiniai žmonės, kuriuos tam paskatino būtinas reikalas; jos nesuskaičiuojama gausybe kartų buvo panašiai bandomos, o praktiškai įgytos žinios perduodamos žodžiais vienas kitam ir palikuonims. Pavyzdžiui, argi nenuostabu, kad trijų skirtingų pasaulio dalių čiabuviai sugebėjo išskirti iš daugybės kitų vietinių augalų, kad arbatos, matė (paragvajiškoji arbata) lapai ir kavos vaisiai turi būti savyje mitybinės ir jaudinančios medžiagos, kuri, ją chemiškai ištyrus, pasirodė identiška visų trijų augalų.Patirtis ir stebėjimai leido žmonėms atskleisti savybes daugelio augalų, kurie palaipsniui pateko į liaudies medicinos arsenalą. Pavyzdžiui, susierzinus gyvuliams arba esant kokioms nors kitoms neįprastoms jų reakcijoms, žmonės aptiko augalus, kurie sukelia šias reakcijas, ir vėliau juos vartoja gydimui. Šiandien žinome, kad gerti kavą prieš miegą nepatartina: gėrimas sujaudina. O štai tokias kavos savybes, pagal arabų legendą, atrado piemuo, kuris pastebėjo, kad suėdusios kavamedžio lapų, ožkos susierzina, nemiega naktį. Vėlgi gyvulių stebėjimai leido surasti senovėje laikytą „stebuklingąją žolę“ šlamagraižą leuzėję, arba maralo šaknį, nes buvo pastebėta, kad maralai (sidabriniai elniai), ėsdami šio augalo šakniastiebius, pasidaro stiprūs. Maralo šaknies cheminė sudėtis dar nevisiškai ištirta, bet terapinis jos efektas akivaizdus.Nedaug yra patikimų duomenų apie vaistinius augalus, kurie buvo vartojami gilioje senovėje įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau etnografijos ir archeologijos duomenys ir pirmiausiai raštijos paminklai padėjo mums rasti medžiagos apie gydymo raidą tais laikais.Vaistinius augalus plačiai vartojo senovės egiptiečiai, graikai, indėnai ir kitos tautos. Senovės egiptiečiai tobulai vartojo augalinius balzamus ir dervas, kad apsaugotų nuo rūgimo ir puvimo. Garsieji egiptiečių papirusai, apibendrinę duomenis apie vaistinius augalus, mus supažindina su to tolimo laikotarpio medicinos raida. Ir tikrai, papirusai buvo parašyti prieš 4000 metų prieš mūsų erą. Egiptiečiams mes dėkingi, kad jie pirmieji pavartojo medicinoje migdomąją aguoną, alaviją, mėtą ir kitus vaistinius augalus bei preparatus iš jų. Ir šiandien, pirkdami vaistinėje ricinos aliejų, prisiminsime, kad jį vartojo dar senovės egiptiečiai.
Ypač daug nuveikė tirdami vaistinius augalus, kaip, beje, plėtodami mokslą ir meną, senovės graikai jų kultūros klestėjimo laikotarpiu VII – VI amžiuje prieš mūsų erą. Jų įtaką kitoms tautoms gana didelė. Prisiminkime, kad kiekvienas mūsų šalies medicinos instituto absolventas priima Hipokrato – žymaus Senovės Graikijos gydytojo – priesaiką. Hipokratas sakė, kad kiekvieno gydytojo pareiga padėti organizmui vaistinėmis priemonėmis. Visiškai šiuolaikiškas yra jo tvirtinimas, kad geriausia vartoti natūralius vaistinius augalus arba jų sultis. Hipokratas rašė: „Visas išspaustas ir tekančias augalų sultis reikia laukyti stikliniuose induose, visus lapus, žiedus ir šakniastiebius – naujuose, geria uždaromuose moliniuose induose, kad neišsikvėpuotų vėdinimo veikiama vaisto jėga, tarsi patekusi į būseną, panašią į žmogaus apalpimą“.Hipokratas savo darbuose, kurių iki mūsų dienų išliko tik fragmentai ir vertimai, mini apie 400 augalų, kurie buvo vartojami kaip vaistai.Medicinos istorija išsaugos ir graikų gydytojo Dioskorido vardą, kuris gyveno I mūsų eros amžiuje. Jo vaistinių augalų aprašymais ištisus šimtmečius naudojosi gydytojais ir farmacininkai. Dioskorido vaistažolių knyga apėmė daugumą žinomų tais laikais vaistinių augalų – apie 500 rūšių.Neprarado reikšmės ir Teofrasto veikalas „Augalų tyrimai“. Paskutinis, devintasis, šio veikalo skyrius specialiai skirtas vaistiniams aromatiniams ir nuodingiesiems augalams.Būtų neteisinga nepaminėti ir žymaus romėnų gydytojo Galeno, kuris pirmasis pasiūlė vartoti augalų nuoviras ir tinktūras, taip pat parašė garsią vaistažolių knygą.Ibn Sina, tadžikų kilmės mokslininkas, žinomas visame pasaulyje Avicenos vardu, įnešė milžinišką indėlį į arabų medicinos plėtotę ir rekomendavo gydimui apie 900 vaistinių augalų.Ypatinga, savita pažiūra į vaistinių augalų tyrimą pastebima išlikusiuose iki mūsų dienų puikių indų ir kinų medicinos atstovų raštiniuose paminkluose. Ilgalaikį išbandymą pakėlė indiškas augalas – nuodingasis činčiberis, nusakytas indiško augalo rauvolfijos efektyvumas gydant ligonius. Žymus indų gydytojas ir rašytojas Sušrutė pareiškė: „Nemokšos rankose vaistas – nuodai ir pagal savo veikimą gali būti palygintas su peiliu, ugnimi arba šviesa, o išmanančių žmonių rankose jis prilygsta nemarumo gėrimui“. Šie žodžiai neprarado savo reikšmės ir dabartiniu metu.Senovės Kinijos tautos davė žmonijai davė kamparą, rabarbarą, efedrą, ženšenį – garsiąją „gyvybės šaknį“ ir daugelį kitų augalų, kurių sąrašas, juos kruopščiai ištyrus, be abejo, būtų pratęstas.Yra pagrindo teigti, kad vaistiniai augalai buvo plačiai vartojami ir Senovės Rusijoje. Įdomu, kad Senovės Rusijos tautos gydimui vartojo, pavyzdžiui krieną ir kitus daržovinius augalus Rusijoje kur kas anksčiu negu Vakarų Europoje gydimui pradėta vartoti šunvyšnės, drignė, durnaropė, bergenija, erškėtis, pušies pumpurai. XV – XVII amžiais ir vėliau Rusijoje atsirado lotynų ir graikų autorių darbų vertimų, pasidarė populiarūs verstiniai rankraštiniai vaistažolių veikalai. XVII amžiuje Rusijoje įkurta speciali valstybinė įstaiga – Vaistininko prikazas, kurios pagalba buvo auginti ir paruošti vaistinius augalus.Vaistingųjų augalų tyrimas Rusijoje pastebimai suaktyvėjo po Petro I reformų. Jo įstatymu buvo įkurtos valstybinės vaistinės ir jų bazės, vadinamieji „vaistinių augalų daržai“. Vienas iš jų – „Sankt Peterburgo vaistinių augalų daržas“ vėliau virto botanikos sodu, kuris dabar pertvarkytas į TSRS MA Botanikos institutą. Petro I įkurtą Mokslų akademija organizavo šalies augalinių resursų tyrimo ekspedicijas.Keliautojas ir gamtininkas, M. Lomonosovas mokinys, Peterburgo Mokslų akademijos narys I. Lepiochinas apie šešerius metus tyrė Rusijos florą. Savo veikale „Mintys apie poveikį išbandyti savaiminių išaugimų jėgą“ jis aprašė daugelį augalų, kurie turi gydomųjų savybių. Mokslininkas ragino gydytojus tirti augalus, „turinčius gydomąją jėgą“. „Nauja šviesa nušviestų gydymo meną,- rašė I. Lepiochinas,- jeigu mes pažintume augalų jėgas ir veikimus“.Daugelis gamtininkų stengėsi apibendrinti ir išanalizuoti vaistinių augalų vartojimo liaudies patirtį, įžiūrėjo tame didelį mokslinį tikslingumą ir perspektyvą. N. Anenkovo „Botanikos žodynas“ apėmė 3500 vaistinių augalų. Žymus rusų mokslininkais N. Ambodikas rašė, kad „augalų vartojimas gydimui ne tik gydytojas, bet ir smalsiems žmonėms gana gerai žinomas, nes labai, nes labai daug geriausių, saugiausių ir veiksmingiausių vaistų, taip kaip ir geriausias ir sveikiausias maistas, paruošiama iš augalų“.XIX amžiuje Rusijoje buvo išleista knygų, kuriose aprašyta vaistiniai augalai. 1817 metais Peterburge išėjo knyga „Rusų gydomasis vaistažolių žinynas“; joje aprašyti šalies vaistingieji augalai, savo savybėmis atstojantys šalių augalus.Smarkiai ėmė plėtotis ir mokslas apie vaistų paruošimą iš augalų, kuris buvo grindžiamas nuodugnia chemine analize, buvo stengiamasi tikslia nustatyti augalų cheminę sudėtį. Prie žymaus rusų terapeuto S. Botino klinikos suorganizuojama eksperimentinė fiziologijos laboratorija, kuriai vadovavo I. Pavlovas. Joje tiriama tokia augalai, kaip gaisrena, pakalnutė, strofantas, čemerys, kaktusas ir daugelis kitų. Tačiau šio rusų mokslininkų darbo neparėmė carinė valstybė, kuri nesirūpino tėvynės farmakologijos plėtojimu. Rusijoje nebuvo vaistų gamybos pramonės, daugiau kaip pusė vaistų buvo įvežama iš kitų šalių. Į mokslininkų siūlymus plėtoti šalyje farmakologiją, farmacija nebuvo atsižvelgiama, priešingai, faktiškai nustota rūpintis valstybinėmis vaistinės augalinės žaliavos paruošomis.Didysis Spalis davė pradžią naujam medicinos mokslo raidos etapui. Vaistinių augalų tyrimas tapo valstybinės reikšmės dalyku. Nepaprastai sunkiu jaunai Tarybų Respublikai metu, 1919 metais, pradėjo veikti Vaistinių augalų tyrimo laboratorija, įkuriami Petrogrado chemijos ir farmacijos ir Maskvos farmacijos mokslinio tyrimo institutai.1921 metais V. Lenino iniciatyva buvo priimtas RTFRS Liaudies Komisarų Tarybos dekretas apie vaistinių augalų rinkimą, kuris turėjo ypatingos reikšmės planingam vaistinės augalijos žaliavos tyrimui ir paruošoms. Jau 1923 metais Sąjunginėje žemės ūkio parodoje buvo įkurta vaistingųjų augalų plantacija. Leningrade įkurtas Botanikos institutas, suorganizuojamas Sąjunginis chemijos ir farmacijos mokslinio tyrimo institutas. Vertingų fitopreparatų sukurta Leningrado ir Charkovo chemijos ir farmacijos institutuose.Ypač reikšmingas Sąjunginio vaistinių augalų mokslinio tyrimo instituto įkūrimas, kuriame, be kitų, veikia chemijos, botanikos, augalininkystės, farmakologijos, medicinos ir biologijos laboratorijos, yra vaistinių augalų botanikos sodas, devynios zoninės bandymų stotys su eksperimentinėmis bazėmis, išsidėsčiusiomis įvairiose šalies zonose. Prie instituto veikia eksperimentinė gamykla. Čia dirba botanikai, selekcininkai, agronomai, chemikai, fiziologai, farmakologas, gydytojai, technologai ir inžinieriai.XX amžiaus ženklus dideliais laimėjimais naujų cheminių preparatų sintezės srityje, bet tai visiškai nereiškia, kad augaliniai vaistiniai preparatai neteko savo reikšmės. Iš duomenų, kuriuos paėmėme iš jau minėtos „Vaistinių augalų“ knygos ir iš specialiuose žinynuose – farmakopėjose – išvardytų vaistų, kuriuos leista vartoti mūsų šalies medicinos praktikoje, 31% sudaro vaistiniai preparatai iš aukštesniųjų augalų, apie 3% – iš grybų ir bakterijų (antibiotikai), 12% – gyvulinės kilmės preparatai (endokrininiai ir kt.), apie 9% – kalio permanganato arba cinko tepalo tipo neorganiniai junginiai ir maždaug 45% sudaro sintetiniai preparatai. Be to, naudojama dar daug augalų, kuriuos leista vartoti TSRS sveikatos apsaugos ministerijos, arbatų, antpilų pavidalu. Tačiau esmė yra ne viena tame, kiek augalų mums padeda. Kur kas svarbiau yra tai, kad, kai kuriomis nepaprastai rintomis, ir, deja, gana paplitusiomis ligomis, vaistiniai augalai yra vos ne vienintelis mūsų pagalbininkas. Daugiau kaip 80% visų vaistų, vartojamų širdies ligoms gydyti, sudaro augalinės žaliavos preparatai.Pakartosime kad kartą tai, kas buvo pasakyta anksčiau: vaistiniai augalai jau daugelį amžių tiriami visose pasaulio šalyse. Ir, žinoma, padaryta nemažai. Koks gi darbas laukia mūsų ateityje? Gana pamokantys yra P. Čikovo ir M. Pavlovo duomenys, kurie pateikia daug informacijos. Mūsų šalies medicinoje dabar vartojama ne daugiau kaip 200 augalų rūšių, t.y. tik 1% visų TSRS aukštesniųjų augalų. Ir dabar vienas įspūdingas kaičius. Pasirodo, kad praeities liaudies medicinai buvo žinoma nei daug, nei mažai, o 12 tūkstančių žolių! Ir, žinoma, dėl visiškai suprantamų priežasčių tolimoje praeityje daugelio augalų stebuklingos gydomosios jėgos galėjo ir nežinoti. Tačiau liaudies medicinos patirties apie vaistinių augalų vartojimą tyrimas gali duoti didžiulę naudą. Prisiminkime akademiko I. Pavlovo žodžius: „Argi liaudis – ne mokslo šaltinis? Ir kuo daugiau inteligentija semiasi iš šio šaltinio, tuo vaisingesnis nacijos istorinis gyvenimas“.Ne gana to, paklausa yra didesnė už mūsų dabartinius, tiesą pasakius nemažus vaistinės augalinės žaliavos gamybos didinimo tempus. Keliamas uždavinys – kur kas daugiau rinkti vaistinių augalų. Daugėja ir specializuotų organizacijų, kurios renka gydomąsias žoles. Vis daugiau moksleivių, studentų, pensininkų, gamtos mylėtojų prisideda prie šios svarbaus darbo ir tuo rimtai padeda papildyti vaistinės žaliavos atsargas.O ar užteks mums vaistinių augalų, nes jų reikia kaskart vis dažniau? Pasakysime iškart: vaistinių augalų atsargos nėra neišsenkamos. Mums visada reikia prisiminti V. Lenino žodžius, pasakytus 1921 metais VPSCT posėdyje: „Kad išsaugotume žaliavų šaltinius, turime siekti, kad būtų laikomasi mokslinių technikų taisyklių“.Racionalaus gamtos išteklių naudojimo principai buvo plačiai nušviesti partijos suvažiavimų ir TSKP CK namų nutarimuose, vyriausybiniuose nutarimuose, TSKP Programoje, TSRS Konstitucijoje. Partijos ir vyriausybės dėmesys problemoms, susijusioms su gamtos išteklių naudojimu, ypač padidėjo plėtojantis ir gilėjant mokslo ir technikos revoliucijai. Mat dėl plėšinių suarimo, pelkių nusausinimo, hidroelektrinių statybos – šių būtinų, turinčių didžiulės reikšmės liaudies ūkiui, priemonių, įvyko ir neigiamų natūralaus landšafto pokyčių, dėl to tam tikru mastu sumažėjo daugelio vertingų vaistinių augalų rūšių, kurių kiekvienais metais mums reikia vis daugiau ir daugiau. Vadinasi, tuo pasirūpinti reikia laiku, didinti gamtos apsaugos reikšmę. Gamtos apsauga – tai valstybių, ūkinių ir visuomeninių priemonių kompleksas, laidojantis racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą ir gausinimą. Ekonominiu požiūriu gamtos apsauga – tai priemonių kompleksas, lemiantis išplėstinę gamtos išteklių reprodukciją. Gamtos turtas – svarbiausia komunizmo kūrimo materialinės techninės bazės dalis. Sukurti komunizmo neįmanoma be kasdieninio rūpinimosi gamtos išteklių išsaugojimu ir pagausėjimu. Todėl Gamtos apsaugos įstatyme nurodyta, kad gamtos apsauga yra svarbiausias valstybinis uždavinys ir visos liaudies reikalas.Augalai ir jų sudaromos augalų bendrijos yra svarbiausia biosferos dalis, kurioje neorganinės medžiagos virsta organinėmis, į atmosferą išskiriamas deguonis ir ozonas, fitoncidai, iš oro ir vandens sugeriamas anglies dioksidas. Augalai yra svarbi Žemės biologinių išteklių, kuriuos žmogus naudoja nuo seno, dalis. Augalų pasaulis – įvairiausių gamtinių žaliavų, statybinių medžiagų, cheminių medžiagų (polimerų), žmogaus maisto produktų, gyvulių ir paukščių pašarų šaltinis. Pagaliau, augalų nektaras ir žiedadulkės, kuriuos renka bitės, duoda tokių biologiškai naudingų ir aktyvių medžiagų ir produktų, kaip medus, vaškas, pikis ir kt. Ir visur, visose zonose ir rajonuose aptinkama naudingų augalų – vaistinių, maistinių, vitaminingųjų, dekoratyvinių, techninių ir t.t. Nors laukiniai augalai patys savaime atsistoja, dėl žmogaus veiklos daug natūralios floros rūšių, iš jų ir vaistinių augalų, smarkiai sumažėjo, o kai kurie baigia išnykti.Stengdami kuo plačiau vartoti vaistinius augalus būtinais atvejais, turime įsisąmoninti, kad esame atsakingi už gamtos turtų išsaugojimą. Vaistinių augalų atsargos nėra beribės ir juos rinkti bei vartoti reikia apdairiai, taupiai, išmanančiai, kad jų užtektų ne tik mums, bet ir mūsų palikuonims. Todėl reikia pažinti, mylėti ir visaip saugoti augalus nuo beprasmiško naikinimo, nes gamta neatleidžia.Kompleksinis visų augalo dalių, kaip vaistinės žaliavos, vartojimas – vienas racionalaus išteklių vartojimo punktų. Dar neišskleistą žiedą, lapų ir stiebų viršūnių paruošimo problema. Dar daugiau nepateisinamai žaliavos prarandama ruošiant daugiamečių augalų, tokių, kaip rožinė rodijolė, šlamagraižė leuzėja ir kitų, požeminę dalį.Plačia paplitusiais ir lengvai atkuriančias rūšis galima rinkti ir ruošti pavasarį ir rudenį. Beržo pumpurus racionaliau ruošti ne tik pavasarį, per labai trumpą laiką jų brinkimo periodą, bet ir per visą rudenį ir žiemą, kai kertamas miškas; tai leidžia surinkti kur kas daugiau tokios deficitinės žaliavos.Žaliavos paruošimas toje pačioje vietoje galima atlikti tik po griežtai nustatyto laiko, per kurį duotoji augalų rūšis visiškai atsistato. Daugiamečių augalų antžemines dalis, žiedynus tam tikrame plote galima rinkti ir ruošti kasmet su sąlyga, kad bus paliekama 30-50% augalų dauginimuisi. Kai žaliava yra požeminės augalų dalis, atsistatymui paliekama 25-40% gerai išsivysčiusių augalų, vėl renkami ir ruošiami augalai tame plote po 2-15 metų; tai priklauso nuo rūšies biologiškų ypatybių.Valerijoną rinkti vienoje vietoje galima tik kas dveji metai. Ruošiant trilapio pupalaiškio ir šalpusnio žaliava, rekomenduojama nupjauti lapus nepažeidžiant šaknų.Tikslinga pagalvoti ir apie visų augalų dalių panaudojimą jį išrovus. Dabartiniu meru medicinoje visiškai nenaudojami kai kurių augalų šakos, šaknys ir lapai gali būti panaudoti vonioms kaip vaistai, reguliuojantys organizmo medžiagų apykaitą ir bendrai stiprinantys žmogaus organizmą.VaistažolėsPaprastoji Pušis
Paprastoji pušis – visžalis, šviesamėgis, iki 40 m aukščio medis. Liemuo tiesus. Žievė ruda, supleišėjusi. Jauni ūgliai žalsvi; sendami raudonuoja. Spygliai ilgi, išsidėstę po du, smailūs, ant medžio išsilaiko 2-3 metus. Vyriški žiedynai gelsvi, išauga ūglių pamatinėje dalyje. Moteriški – rusvi kankorėžiai, po 1-3 auga jaunų ūglių viršūnėse. Po apdulkinimo kankorėžiai auga, medėja. Sėklos šviesiai pilkos, juosvos, su rusvais sparneliais.
Paprastoji pušis – vienas labiausiai Lietuvoje paplitusių medžių. Auga įvairiose dirvožemiuose, bet geriausiai – smėlinguose ir žvyringuose.Žydi gegužės-birželio mėn. Sėklos subręsta antraisiais metais, peržiemojusios išbyra.Vaistams vartojami pušies pumpurai. Pjaunami pradėję brinkti, ankstyvą pavasarį, kovo-balandžio mėn. Pjaunama su šakelės viršūnėlių, bet ne ilgesne kaip 3 mm ilgio dalimi. Džiovinami lauke, pavėsyje arba vėsioje gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvusi žaliava turi būti rudai rožinės spalvos, dervos kvapo, kartaus skonio.Iš pušies pumpurų gaminamas užpilas ir nuoviras. Jie dezinfekuoja, slopina uždegimą, padeda atsikosėti. Liaudies medicinoje nuovirą geriama nuo bronchito, vandenės, riaumoto, taip pat tulžies išsiskyrimui skatinti. Nuoviras gaminamas taip : 1 valgomasis šaukštelis žaliavos užpilamas 200 ml vandens, ir virinamas ant lėtos ugnies 30 min. Po to nukošiama. Geriama po 100 ml 2-3 kartus per dieną po valgio. Nuo kosulio gerai padeda kvėpavimas virinamo preparato garais. Tik tuomet pušies pumpurų nuoviras daromas koncentruotesnis (2 valgomieji šaukštai žaliavos ir 100ml vandens). Pušies pumpurų dažnai dedama į atsikosėjimą lengvinančių arbatų mišinius. Šio, Lietuvoje daug kur augančio, medžio spygliuose yra daug vitamino C. Per antrąjį pasaulinį karą pušies spyglių vandenine ištrauka žmonės gydė skorbutą. Dabar farmacijos pramonė gamina pušų spyglių ekstraktą. Jis vartojamas karšto (35-45°C temperatūros) vandens gydomosioms vonioms. Vonios ypač gerina sergančiųjų nervų, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis savijautą.Pušų spyglių eterinis aliejus labai kvapus, jo spiritiniu tirpalu ligonių patalpose gaivinamas oras. Plaučių tuberkulioze sergantiems žmonėms patariama kuo ilgiau būti spygliuočių miškuose. Pušų skleidžiamas aromatas intensyvina kvėpavimą, gerina kraujo apytaką, medžiagų apykaitą.Iš pušų medienos gaminamas terpentinas. Išvalytas terpentinas maišomas su vazelinu (santykis 1:2); vartojamas kaip odą dirginantis vaistas nuo reumato, neuralgijų. Terpentino linimentu įtrinami sąnariai sergant artritais, o iš terpentino gaunamas terpino hidratas (vienas ir mišiniuose) vartojamas atsikosėjimui lengvinti sergant išoriniu kvėpavimo traktų kataru, bronchitu.Iš pušų medienos gaunamas ir degutas. Jis turi insekticidinių, dezinfekuojančių, dirginančių savybių. Jo dedama į Višnevskio tepalą, kuris vartojamas įvairioms odos ligoms gydyti (egzemai, žvynelinei, niežams ir kt.).Pušies preparatų nepatartina vartoti, jei yra aukštas kraujo spaudimas, alergija jai.Vienapiestė Gudobelė Vienapiestė gudobelė – daugiametis krūmas arba 2-5 m aukščio medis. Šakos rausvai pilkos, dažniausiai dygliuotos. Lapų viršutinė pusė tamsiai žalia, blizganti, apatinė pusė šviesi, balsvai žalia. Žiedai balti, susitelkę į skėtikus žiedynus. Vaisius – beveik rutuliškas ar pailgas raudonas miltiškas obuolėlis, su atsilošusiais, trumpais, prie vaisiaus prigludusiais taurėlapiais. Gana dažna ir miškinė gudobelė. Jos labai šviesiai žali, nežymiai plaukuoti. Vaisius raudonas, neretai su žalsvais taškeliais, su atsilošusiais, bet prie vaisių neprigludusiais taurėlapiais.Lietuvoje savaime auga, bet labai retos: grauželinė ir šlaitinė.Žydi birželio-rugpjūčio mėn., vaisiai pradeda nokti liepos mėn.Visos rūšys auga pamiškėse, krūmuose, kalvų šlaituose. Kaip dekoratyvinis augalas auginamas soduose, parkuose, pakelėse. Dauginasi sėklomis. Vaistiniai žaliavai renkami savaimę augančių gudobelių rūšių žiedai ir vaisia. Žiedai skinami pradėję skleistis, džiovinami palėpėse, gerai vėdinamose patalpose. Vaisia renkami visiškai subrendę, bet dar nepernokę (maždaug rugsėjo-spalio mėn.), ir tuojau pat džiovinami džiovykloje 50-60°C temperatūroje.Jau prieš 200 metų buvo pastebėtos gudobelės gydomosios savybės. Vartojama sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ir cheminės nervų sistemos ligomis. Augalo preparatai – gudobelės tinktūra, skystas ekstraktas, žiedų ir vaisių užpilas plačiai vartojami ir šiandien, dažniausiai kaip kardiotoniniai vaistai. Jie reguliuoja širdies ritmą. Taip pat gudobelės vaisių ir žiedų užpilas, tinktūra bei skystas ekstraktas plečia širdies ir galvos smegenų kraujagysles, todėl širdies raumuo ir galvos smegenų neuronai geriau aprūpinami deguonimi. Gudobelės tinktūra ir skystas ekstraktas parduodami vaistinėse. Tai saldaus skonio, malonaus kvapo skysčiai. Jų geriama po 20-30 lašų 3-4 per dieną prieš valgį nuo angioneurozių, stenokardijos, aritmijos, aterosklerozės. Augalo tinktūra ir skystas ekstraktas nedaug mažina kraujo spaudimą, todėl gydomos tik pradinės hipertoninės ligos formos.Namų sąlygomis galima pagaminti gudobelės žiedų ir gudobelės vaisių užpilo. Žiedų užpilui pagaminti reikia 1 valgomojo šaukšto žaliavos, o vaisių užpilui – 15 gramų. Žaliava susmulkinama, užpilama 200 ml verdančio vandens ir kaitinama ant mažos ugnies 15 min. Po to 45 min. leidžiama nusistoti, nukošiama, įpilama vandens iki pradinio tūrio. Geriama po 80-100 ml 2-3 kartus per dieną prieš valgį sergant širdies nepakankamumu, stenokardija, ateroskleroze, aritmija.
Gudobelės preparatai mažai toksiški, jais patariama gydytis senyvo amžiais žmonėms. Preparatų geriau nevartoti, jei yra alergija žemuogėms ir braškėms.Paprastoji Jonažolė Paprastoji jonažolė – daugiametis, 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, viršūnėje šakotas. Lapai priešiniai, ovaliniai, lygiais kraštais. Prieš šviesą juose lengvai matomos taškelių formos šviesios liaukutės. Žiedai geltoni, vainiklapių kraštuose su tamsiais taškeliais, susitelkę į plačių šluotelę. Vaisius – dėžutė. Sėklos smulkios, tamsiai rudos.Lietuvoje paprastoji jonažolė dažna. Auga pievose, sausuose ir retuose miškuose, pakalnėse. Mėgsta saulėtas, sausas vietas. Žydi ir vaisius brandina beveik visą vasarą – birželio-rugsėjo mėn.Vaistams vartojamas stiebų viršūnėlės su žiedais ir lapais. Jos pjaunamos žydėjimo metu ir nedelsiant džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje arba džiovykloje 35-40° C temperatūroje. Išdžiuvusios viršūnėlės turi būti žalios, su geltonais žiedais, silpno kvapo, kartoko, šiek tiek sutraukiančio skonio.Jonažolės lapuose yra vitamino C, E, P, karotino, hipericino, dažinių ir rauginių medžiagų. Nustatyta, kad augalas kaupia radioaktyvias medžiagas, todėl jo preparatas patariamas vartoti tik kaip išorinį vaistą.Paprastoji jonažolė farmacijos pramonėje vartojama antibakteriniam preparatui novoimaninui gaminti. Tai milteliai arba 1% spiritinis tirpalas; veikia antimikrobiškai, slopina uždegimą. Skiriamas išoriniam vartojimui: juo plaunamos žaizdos, flegmonos, abscesai. Preparatu, praskiedus jį vandeniu, skalaujama burnos ertmė sergant stomatitu.Užsienyje iš jonažolės gaminami preparatai, kurie greitina audinių regeneraciją, stiprina širdies susitraukimus, mažina kraujagyslių sienelių pralaidumą.Liaudies medicinoje iš paprastosios jonažolės gaminamas vaistas, kuris gerai gydo žaizdas: nuskinti žiedai užpilami aliejumi ir laikomi 2-3 savaites, retkarčiais pamaišant. Nusistojusiu ir perkoštu skysčiu tepamos žaizdos.Augalo žolės nuoviru buvo gydomos skrandžio, žarnyno, kepenų ligos. Jonažolės nepatartina vartoti, jei kieti viduriai, aukštas kraujo spaudimas.
Didžioji dilgėlė Didžioji dilgėlė – daugiametis dvinamis augalas su ilgu šliaužiančiu šakniastiebiu. Stiebai keturbriauniai, statūs arba kylantis, iki 150-200cm aukščio. Lapai pražanginiai, žiedai vienalyčiai, žali, lapų pažastyse susitelkę šluoteles. Vaisius – riešutėlis.Didžiosios dilgėlės lapai ir stiebas apaugęs smailiais ir aštriais dilginamaisiais ir paprastais plaukeliais. Dilginamajam plaukeliui palietus odą ir nulūžus, iš jo išsiskiria lašelis skruzdžių rūgšties, kuri ir nudegina odą. Skruzdžių rūgštis – lakus skystis, džiovinant greit išgaruoja. Jos nelieka ir verdant.Dilgėlė labai paplitusi visoje Lietuvoje. Gerai auga patvoriuose, krūmuose, šiukšlynuose, pakelėse, grioviuose, užterštuose miškuose, upių pakrantėse, apleistuose soduose. Mėgsta daug azoto turinčią dirvą. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būtu. Žydi liepos-spalio mėn.Vaistams naudojami dilgėlių lapai. Jie renkami augalo žydėjimo metu. Dilgėlės nupjaunamos, keletą vandenų apvytinamos ir nuskinami jų palai. Džiovinama gerai vėdintoje patalpoje, pavėsyje. Išdžiuvę labai turi būti tamsiai žali, savito kvapo, kartoki.Dilgėlė yra vienas naudingiausiu laukinių augalų. Jos lapuose yra visas vitaminų kompleksas: vitaminai K, C, B2, E, karotinoidai; nemažai yra geležies, kuri organizme reikalinga eritrocitų gamybai, kitų mikroelementų (vario, mangano).Dilgėlės lapų užpilo patartina gerti moterims po gimdymo, nes jis gerina kraują (jame daugėja hemoglobino), mažina kraujavimą (vitaminas K didina kraujo krešėjimą), didina gimdos raumenų tonusą. Jis gaminamas taip: 1 valgomasis šaukštelis susmulkintos žaliavos užpilamas stikline verdančio vandens, 10-15 min. virinama, 30 min. leidžiama nusistoti, nukošima, pilamas iki 200 ml išgaravęs vandens kiekis. Geriama po 50-100 ml 3 kartus per dieną.Dar gaminama dilgėlės lapų tinktūra (spiritinė ištrauka). Imama susmulkintos žaliavos ir 40% spirito santykiu 1:5. Savaitę palaikoma sandariai uždarytame inde, nukošiama. Vartojama po 15-30 lašų vidiniam (žarnyno, skrandžio, plaučių, gimdos, hemorojiniam) bei išoriniam kraujavimui stabdyti.Dilgėlės ekstraktas įeina į alocholo sudėtį. Šio vaisto geriama po 1-2 tabletes 3 kartus per dieną po valgio tulžies išsiskyrimui skatinti, nuo vidurių užkietėjimo. Preparato negalima vartoti sergant skrandžio opalige. Liaudies medicinoje vartojamas ne tik lapų užpilas, bet ir dilgėlės sultys. Preparatai žudo mikroorganizmus, skatina žaizdų gijimą. Užpile arba sultyse sudrėkinti pavilgai dedami ant egzemos pažeistų odos vietų, trofinių opų, nudegimų.
Kadangi švieži lapai dilgina odą, jie buvo vartojami kaip skausmą nukreipianti priemonė sergant radikulitu, įvairiomis sąnarių ligomis.Dilgėlės vartoti negalima, jeigu padidėjęs kraujo krešėjimas arba yra alergija jai.Iš jaunų lapelių verdamos sriubos, arbatos; jas labai pravartu vartoti pavasarį.Dilgėlės lapų užpilas stiprina plaukus. Šiam tikslui 1 valgomąjį šaukštą džiovintų ir sutrintų lapų reikia užpilti stikline verdančio vandens. Išplovus plaukus, skysčiu įtrinama galvos oda.Miškinė SidabražolėMiškinė sidabražolė – daugiametis žolinis augalas. Šakniastiebis storas, horizontalus, rausvai rudas, su daugeliu plonų šaknų. Stiebai ploni, 10-40 cm aukščio, statūs arba kylantys, viršutinėje dalyje šakoti. Pamatiniai lapai ant ilgų lapkočių, greitai nuvysta. Stiebo lapai triskiaučiai, bekočiai, su dviem stambiais prielapiais. Žiedai ant ilgų žiedkočių, geltoni. Vaisius – lukštavaisis. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėn.Miškinė sidabražolė Lietuvoje gana dažna. Auga drėgnose pievose, spygliuočių ir mišriuose miškuose, krūmuose, kirtimuose, upių pakrantėse.Vaistams naudojami sidabražolių šakniastiebiai. Jie kasami rudenį, rugsėjo-spalio mėn., arba pavasarį, balandžio mėn. Nuplaunami šaltame vandenyje, pašalinamos plonos pridėtinės šaknys, supjaustomi 3-7 cm ilgio ir 1-3 cm pločio gabalėliais ir džiovinami džiovyklose arba laike. Išdžiūvusi žaliava turi būti tamsiai rudos, pjūvyje – raudonai ruso spalvos, be kvapo, stipriai sutraukiančio skonio. Gerai paruošti šakniastiebiai tinka vartoti net 4 metus.Sidabražolės šakniastiebių nuoviras, kuriame daug rauginių medžiagų, turi sutraukiančių, priešuždegiminių ir kraujavimą stabdančių savybių. Virškinamojo trakto gleivinės paviršiuje rauginės medžiagos padeda susidaryti plėvelei, kuri apsaugo gleivinę nuo dirginimo. Patekusios į tarpląstelinius plyšius, jos sumažina gleivinės liaukų sekrecinę funkciją, audiniai sustangrėja, kraujagyslės susitraukia, uždegiminis procesas sumažėja.Sidabražolės šakniastiebių nuoviru skalaujama burnos ertmė, gerklė sergant laringitu, stomatitu. Galima juo gydyti ir odos uždegimą. Nuoviras verdamas taip: 1 valgomasis šaukštas susmulkintos žaliavos užpilamas 200 ml verdančio vandens, ir virinamas 25-30 min. Nuėmus nuo viryklės, nuoviras nukošiamas. Vartojamas karštas. Preparatą taip pat galima skirti vidiniam vartojimui kaip sutraukiantį, priešuždegiminį vaistą nuo gastroenterokolito, viduriavimo. Šiuo atveju karštas nuoviras išgeriamas per dieną.Iš sidabražolės šakniastiebių galima pasigaminti tepalą suskeldėjusioms lūpoms, rankoms, kojoms gydyti. Jis gaminamas taip : 1 desertinis šaukštas susmulkintos vaistažolės žaliavos ir 100 g sviesto keletą minučių kaitinamas ant silpnos ugnies, kol sviestas ištirps. Tepalas nukošiamas per marlę, kol dar šiltas.Miškinės sidabražolės nepatartina vartoti, nelaikantiems šlapimo, turintiems žemą kraujospūdį, nėščioms moterims, sergantiems ūmiu nefritu.
PipirmėtėPipirmėtė – daugiametis, 30-100 cm aukščio kvapus žolinis augalas. Šakniastiebis horizontalus, šakotas, apaugęs kuokštinėmis šaknimis. Stiebai statūs, keturbriauniai, šakoti. Lapai priešiniai, kotuoti, dantytais kraštais, jų viršutinė pusė tamsiai žalia, patinė šviesesnė. Žiedai maži, melsvai violetiniai, auga netikrais menturiais stiebo ir šakų viršūnėse. Vaisius susideda iš keturių tamsiai rudų riešutėlių.Lietuvoje pipirmėtė savaime neauga. Auginama darželiuose, specialiuose ūkiuose. Žydi liepos-rugsėjo mėn.Vaistinė žaliava – augalo lapai. Pjaunami augalui žydint pirmoje dienos pusėje. Džiovinama pavėsyje, palėpėje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvusi žaliava turi būti stipraus, malonaus kvapo, deginančiai šaldančio skonio.Vaistams naudojamas pipirmėtės lapų užpilas. Tai raminantis, spazmolitinis, tulžies išsiskyrimą skatinantis vaistas. Preparatui pagaminti 1 desertinis šaukštas susmulkintos žaliavos užpilamas 200 ml verdančio vandens, ir kaitinama ant mažos ugnies 15 min. Paliekama 45 min. nusistoti ir nukošiama. Geriama po 50-100 ml 2-3 kartus per dieną prieš valgį. Pipirmėtės lapų tinktūra vartojama nuo pykinimo, vėmimo, neuralginių skausmų. Gaminama iš 1 dalies žaliavos ir 20 dalių 90% etilo spirito. Vartojama po10-15 lašų.Augalo veikliosios medžiagos įvairiai veikia organizmo fiziologinius procesus. Jos ramina, atpalaiduoja spazmus, skatina tulžies išsiskyrimą, stabdo mikrobų vystymąsi, malšina skausmą, plečia vainikines kraujagysles. Pagrindinė veiklioji medžiaga – mentolis; pipirmėtės eteriniame aliejuje jo yra apie 50%. Mentolio yra ir farmacijos pramonės gaminamuose preparatuose: pektusine, efkamone, kamfomene, Zelenino lašuose, menovazine, validolyje. Mentolis turi antiseptinių, raminančių, nuskausminančių savybių.Nuo migreninių galvos skausmų mentolio pieštuku įtrinama smilkinio sritis. Efkamono tepalas dirgina. Juo (po 2-3 g 2-3 kartus per dieną) įtrinama skaudama vieta sergant artritu, miozitu. Įtrinta oda aprišama šiltu tvarsčiu. Jei preparatas per daug dirgina, jį geriau pakeisti kitu, švelnesniu. Efkamono tepalo negalima trinti į pažeistą odą.
Pektusino tabletės, kamfomeno aerozolis vartojami (po valgio) sergant laringitu, laringitu. Pektusino tabletės laikomos po liežuviu, kol ištirpsta. Kamfomenas inhaliuojamas 3-4 kartus per dieną. Jo nerekomenduojama vartoti vaikams iki 5 metų amžiaus. Menovazinas – tai skaidrus skystis, kuriuo įtrinama oda skausmui malšinti sergant artritu. Preparatas vartojamas vartojamas pasitarus su gydytoju. Ilgą laiką trinant odą, galimas neigiamas – rezorbcinis vaisto poveikis: ima svaigti galva, atsiranda silpnumas, sumažėja kraujospūdis. Menovazino negalima vartoti žmonėms, kurie alergiški novokainui.Validolis yra centrinę nervų sistemą raminantis ir refleksiškai vainikines kraujagysles plečiantis vaistas. Jis gaminamas tirpalo, tablečių ir kapsulių pavidalo. Validolio tablečių, kapsulių geriama po vieną 2-3 kartus per dieną, tirpalo – po 4-5 lašus 2-3 kartus per dieną. Gydoma isterija, neurozės, lengvi stenokardijos priepuoliai.Zelenino lašai vartojami nuo širdies neurozių.Mentolio ir iš jo gaminamų preparatų nepatartina skirti mažiems vaikams (negalima vartoti nei į vidų, nei į išorę), nes augalo eteriniai aliejai gali sukelti alergiją, o mentolio tepalas arba lašai, lašinami į nosies ertmę, gali refleksiškai sutrikdyti kvėpavimą.Pipirmėtės eterinio aliejaus daug suvartojama ne tik farmacijos, bet ir maisto, konditerijos bei parfumerijos pramonėje.Dirvinis Asiūklis Dirvinis asiūklis – daugiametis sporinis žolinis augalas. Šakniastiebis ilgas, šliaužiantis, įsiskverbia į žemę net iki 1 m gylio. Anksti pavasarį išaugantys sporifikuojantys stiebai sultingi, šviesiai rudi arba rausvi, 15-25 cm aukščio. Jų viršūnėse susidaro sporų turinčios varpučių pavidalo sporangės. Pavasariniai (sporifikuojantys) stiebai greitai miršta ir išauga vasariniai (vegetatyviniai). Jie žali, nariuoti, tuščiaviduriai, šiurkštūs. Iš kiekvieno narelio kyšo aplink išsidėsčiusios šakutės. Lapai redukuoti, stiebą gaubiančios makšties pavidalo. Labai svarbu nuo vaistinio asiūklio atskirti kitų rūšių asiūklius, nes yra ir nuodingų. Nuodingą pelkinį asiūklį galima atskirti pagal sporanges ant vegetatyvinių stiebų viršūnių (dirvinio asiūklio vegetatyviniai stiebai neturi sporangių).Augalas paplitęs visoje Lietuvoje, labai dažnas. Auga nederlingose dirvose, pievose, dykvietėse, laukuose, kartais miškuose.Vaistinė žaliava – vegetatyviniai stiebai. Jie pjaunami (prie pat žemės) visą vasarą. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiovinta žolė turi būti pilkai žalia, bekvapė, silpnai rūgštaus skonio.Dirvinio asiūklio žolės nuoviras ir skystas ekstraktas vartojami šlapimo išsiskyrimui skatinti sergant šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimu, audinių pabrinkimui mažinti, jei tai susiję su širdies veiklos nepakankamumu. Gerai juos gerti sergant pleuritu, kai yra daug eksudano. Nuovirą reikia virti taip, kad vaistažolių ir vandens santykis būtų 1:10. susmulkinta asiūklio žolė užpilama kambario temperatūros vandeniu ir lėtai virinama 30 min. palaukiama 10 min., nuoviras nukošiamas. Geriama 80-100 ml 3 kartus per dieną po valgio.Tinka nuoviras gimdos bei hemorojiniam kraujavimui stabdyti.Vaistų, pagamintų iš asiūklio, negalima vartoti sergant inkstų ligomis (nefritu, nefroze), nes jie dirgina šį organą ir komplikuoja ligos gydymą.Ant dirvinio asiūklio šakniastiebių susidarantys gumbeliai tinka maistui. Norvegijos provincijoje tai didelis vaikų skanėstas. Skoniu jie primena riešutus.Liaudies medicinoje asiūklį vartoja nuo reumato, podagros, akmenligės, hemorojaus.Asiūklio preparatus galima vartoti tik gydytojui leidus.
Plačialapis gyslotisPlačialapis gyslotis – daugiametis augalas. Lapai dideli, lygiakraščiai, ilgakočiai, sudaro pamatinę skrotelę. Žiedynkotis 10-50 cm aukščio, belapis, vagotas. Žiedynas – tanki, cilindriška varpa, susidedanti iš mažų gelsvai žalių žiedų. Šakniastiebis trumpas, storas, nuo jo eina kuokštinės šaknys. Vaisius – dėžutė. Sėklos rudos, smulkios. Lietuj lyjant, sėklos pasidaro gleivingos, prilimpa prie žmogaus batų ar gyvūno kailio ir išnešiojamas dideliais atstumais. Paplitęs visoje Lietuvoje. Auga pakelėse, prie namų, tvorų, upių, ežerų pakrantėse, miškuose. Žydi gegužės-birželio mėn.Medicinoje vartojami siauralapio ir plačialapio gysločio lapai; jų gydomosios savybės vienodos. Lapai skinami visą vasarą. Džiovinami lauke, pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvusi žaliava turi būti žalia, silpno kvapo, silpnai karti.Gysločio preparatais – plantagliucinu, gysločio sultimis gydomos skrandžio ir žarnyno ligos. Vaistinėse parduodamos gysločio sultys (Succus Plantaginis) spaudžiamos iš plačialapio ir smiltyninio gysločio žolės. Jomis gydoma gastritas (kai normalus arba sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), lėtinis kolitas, skrandžio opa. Plantagliucidas atpalaiduoja spazmus, slopina uždegimą. ½ arba 1 arbatinis šaukštelis plantagliucido granulių ištirpinama 50 ml vandens ir geriama 2-3 kartus per dieną pusę valandos prieš valgį sergant hipoacidiniu (sumažėjęs rūgštingumas) gastritui, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige. Plantagliucidas nevartojamas sergant hiperacidiniu gastritu. Netinka jis ir skrandžio opai gydyti, jei padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.
Nustatyta, kad šviežių gysločių lapų sultys veikia bakteriostatiškai, todėl vartojamos pūlinėms žaizdoms, šunvotėms, furunkulams, vabzdžių sukandžiotoms vietoms gydyti. Tam pačiam tikslui tinka ir lapai. Ant pažeistos odos jie dedami švieži, nuplauti.Vandeninė lapų ištrauka ir ekstraktas turi skrandžio liaukų sekreciją reguliuojančių savybių. Vartojami ir padidėjusiam, ir sumažėjusiam skrandžio rūgštingumui gydyti.Gleivės, kurių yra augale, mažina kvėpavimo traktų jautrumą, todėl sergant bronchitu atsikosėjimui palengvinti daroma taip: valgomasis šaukštelis žaliavos užpilamas stikline verdančio vandens, 15 min. maišoma, po to perkošiama, ir per 2 kartus užpilas išgeriamas. Plačialapiai ir siauralapiai gysločiai nevartojami, kai yra pastoviai mažas skrandžio sulčių rūgštingumas.Vaistinis ValerijonasVaistinis valerijonas – daugiametis, 1,5-2 m aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis vertikalus, 2-4 cm ilgio, šaknų daug, jos gelsvai rudos. Stiebas status, viršūnėje šakotas, tuščiaviduris. Lapai neporomis plunksniški, pamatiniai – ilgakočiai, stiebo – trumpakočiai arba bekočiai. Žiedai kvapūs, maži, rausvai balti arba violetiniai, susitelkią į skėtikas kekes. Vaisia – kaulavaisiai; jis pailgi, šviesiai rudi, su skruostukais.Vaistinis valerijonas auga dažniausiai drėgnuose lapuočių miškuose, drėgnose pievose, upių, ežerų pakrantėse, krūmuose. Dažnas Rytų Lietuvoje. Žydi birželio-liepos mėn.Vaistams naudojami šakniastiebiai su šaknimis. Kasami vėlai rudenį, nes tuomet juose yra daugiausia veikliųjų medžiagų (alkaloidų, rauginių medžiagų, saponinų, cukrų, įvairių organinių rūgščių). Iškasti nuvalomi, nuplaunami, paskleidžiami plonu sluoksniu ir 1-2 paras vytinami pavėsyje, apverčiant 2-3 kartus per dieną. Baigiami džiovinti džiovykloje 35-40ºC temperatūroje. Išdžiuvusios šaknys šviesiai rudos, lūžyje rusvos, stipraus kvapo, saldžiai kartoko skonio.Vaistinio valerijono poveikis centriniai nervų sistemai buvo žinomas jau Graikijoje. Tačiau dar ir pastaruoju metu šis augalas plačiai tyrinėjamas. Jo veikliosios medžiagos ramina centrinę nervų sistemą, atpalaiduoja lygiųjų raumenų spazmus, reguliuoja širdies darbą, gerina vainikinę kraujotaką, virškinamojo trakto gleivinių sekrecijos funkciją, skatina tulžies išsiskyrimą. Vartojamas su migdomaisiais vaistais, valerijonas prailgina jų veikimą.Vaistinio valerijono šaknų užpilu, nuoviru, spiritine ištrauka (tinktūra), tabletėmis, kaip raminančiuoju vaistu gydoma nemiga, padidėjęs nervinis jautrumas, širdies ir kraujagyslių neurozė, virškinamojo trakto spazmai, neurodematitai. Šaknų nuoviras gaminamas taip: 2 arbatiniai šaukšteliai žaliavos susmulkinami ir užlipami 200 ml (stiklinė) verdančio vandens. 5 min. kaitinama vandens vonioje ant mažos ugnies sandariai uždarytame inde, po to 20 min. laukiame, kad nusistotų. Geriama po 1-2 valgomuosius šaukštus 3-4 kartus per dieną. Spiritinė valerijono ištrauka parduodama vaistinėse. Ją galima pasigaminti ir namų sąlygomis: susmulkintas sausas valerijono šaknis reikia užpilti 70% spiritu santykiu 1:5. indą sandariai uždaryti, savaitę laikyti šiltoje vietoje, retkarčiais supurtant. Geriama po 15-20 lašų 3-4 kartus per dieną prieš valgį. Vaikams dozuojama priklausomai nuo jų amžiaus – kiek metų, tik reikia gerti lašų. Valerijono tinktūra dar vartojama sutrikus skrandžio, žarnyno gleivinių sekrecijai, nuo meteorizmo, užkietėjus viduriams. Ja skatinamas išsiskyrimas sergant kepenų bei tulžies pūslės ligomis.Padidėjus nerviniam jautrumui, patariama virti raminančią arbatą, į kurios sudėti įeina: 1 dalis vaistinio valerijono šaknų, 1 dalis paprastojo apynio spurgų, 2 dalys pipirmėtės ir trilapio pupalaiškio lapų. Mišinį reikia susmulkinti.1valgomąjį šaukštą paruoštos žaliavos užpilti 400 ml verdančio vandens. Indą uždengti ir laikyti 30 min., kad nusistotų. Po to nukošti ir gerti 2 kartus per dieną(iš ryto ir vakare).Valerijono yra daugelyje nervus raminančių kompleksinių preparatų: valokormide, valosedane, korvalole. Šiuos vaistus dažniausiai skiria gydytojas; jis taip pat pataria, kokiomis dozėmis juos vartoti.Valerijono preparatai gerai padeda, jei vartojami sistemingai ir ilgais kursais, dozuojami priklausomai nuo ligos eigos ir ligonio savijautos.Augalo nepatartina vartoti, jei susilpnėjusi skrandžio veikla, padidėjęs smegenų žievės slopinimas, sumažėjęs kraujo spaudimas, yra raumenų atonija.
Trilapis PupalaiškisTrilapis pupalaiškis – daugiametis žolinis augalas, turintis ilgą, storą, šliaužiantį, žalią arba žaliai gelsvą šakniastiebį. Nuo jo šakojasi plonos pridėtinės šaknys. Lapai išauga iš kylančios šakniastiebio viršūnės. Jie dideli, ant ilgų lapkočių, trilapiai. Žiedynstiebis belapis, 15-35cm ilgio, su tankia baltai rožinių žiedų keke. Vaisius – dėžutė, joje daug rausvų, lygių, blizgančių sėklų.
Trilapis pupalaiškis auga labai drėgnose vietose: pelkėse, grioviuose, ežerų, upelių klampiose pakrantėse. Žydi gegužės mėn. antroje pusėje ir birželio mėn. pradžioje.Vaistinė žaliava – trilapio pupalaiškio lapai. Jie skinami prieš pat pradedant augalui žydėti ir jam žydint. Nedelsiant džiovinami vėjo perpučiamose patalpose, džiovyklose 45-50ºC temperatūroje arba palėpėje. Gerai išdžiuvę lapai esti žali, su kotelių liekanomis, bekvapiai, labai kartūs. Pajuodavę lapai ir ilgesni kaip 3 cm lapkočiai išmetami.Pupalaiškis vartojamas apetitui žadinti. Kartaus skonio užpilas skatina skrandžio, žarnyno liaukų veiklą, turi tulžį varančių savybių. Juo gydomas hipoacidinis gastritas, vidurių užkietėjimas, meteorizmas, lėtinis cholecistitas, cholangitas, tulžies pūslės akmenligė. Užpilas gaminamas taip: 10 g susmulkintų palų užpilama 200 ml verdančio vandens, virinama 15 minučių, 45 minutes leidžiama nusistoti, per marlę perkošiama. Vartojama 30 min. prieš valgį po 100 ml 3 kartus per dieną.Pupalaiškio lapų užpilas tinka ankstyvioms nėštumo toksikozėms gydyti, nes slopina vėmimą ir gerina virškinimą. Jis rekomenduotinas žmonėms, išsekusiems po sunkių ligų. Kaip antiseptinis išorinis vaistas, lapų užpilas vartojamas įvairioms odos ligoms, sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti. Juo skalaujama burnos ertmė sergant parodontoze, gingivitu, stomatitu. Vartojant augalo lapų užpilą terapinėmis dozėmis, pašalinio veikimo nepastebėta. Pupalaiškio lapų yra apetitą žadinančių, tulžį varančių, raminančių, vidurius laisvinančių vaistažolių mišiniuose.Homeopatijoje pupalaiškio sultys, sumaišytos sus spiritu, vartojamos nuo karštligės, odos bėrimo.Augalo nepatartina vartoti, jei padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, yra atonija.