AIDS – tai įgyto (akvizitinio) imuniteto deficito sindromas, paskutinė ŽIV infekcijos stadija. Ši liga pasireiškia daugeliu gyvybei pavojingų ligų arba sindromų. Nors sergantiems AIDS galima padėti vaistais, tačiau išgydyti kol kas neįmanoma, ir daugelis žmonių miršta, praėjus keliems metams nuo diagnozės patvirtinimo.
Žinomos kelios ŽIV infekcljos stadijos, iš kurių AIDS – paskutinė. Ankstyviausios stadijos ŽIV žmogui gali nesukelti jokių simptomų, išskyrus padidėjusius pažastų ir kirkšnių limfmazgius. Šiuo laikotarpiu žmogus, nors ir jaučiasi beveik sveikas, turėtų atvykti pas gydytoją.
Darbo objektas – AIDS
Darbo tikslas – išanalizuoti AIDS
Darbo uždaviniai:
• Išsiaiškinti AIDS sukėlėją,• Jį išanalizuoti,• Slaugytojo apsisaugojimas
Kas yra ŽIV/AIDSDaugumai žmonių AIDS asocijuojasi su seksu, krauju, narkotikais ir mirtimi. Dėl netinkamos AIDS profilaktikos ir gydymo daugelyje šalių AIDS pradėjo plisti masiškai, kasmet nusinesdamas tūkstančius gyvybių. Šiandien AIDS jau ant pandemijos slenksčio.ŽIV tai – žmogaus imunodeficito virusas, kuris yra mažesnis už bakteriją, gyvena tik žmogaus organizmo ląstelėse.Įgytasis imunodeficito sindromas (AIDS) – tai pažengusi žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos forma, kurios metu žmogaus imuninė sistema palaipsniui sunaikinama ir įvyksta mirtis. Virusas gali būti perduotas lytiniu keliu, perpilant kraują, dalijantis švirkštais, motina jį gali perduoti kūdikiui nėštumo metu, gimdydama ir maitindama kūdikį krūtimi.ŽIV/AIDS tapo viena iš baisiausių pandemijų žmonijos istorijoje. Pirmieji AIDS atvejai buvo nustatyti 1981 m. Nuo to laiko šiuo virusu užsikrėtė 60 mln. žmonių, o daugiau nei 20 mln. mirė. Labiausiai ŽIV virusui, kai jis perduodamas lytiniu keliu, imlios yra reprodukcinio amžiaus moterys. Tarp penkių milijonų kasmet naujai užsikrečiančių žmonių daugumą sudaro būtent šios moterys. Virusas pažeidžia imuninę sistemą, todėl aukos tampa beginklės prieš nervų degeneraciją, kai kurių tipų vėžį ir oportunistines infekcijas, pvz., tuberkuliozę ir pneumoniją.
Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sandaros schema
Epidemiologai, savotiški “medicinos detektyvai”, pagaliau susiprato sujungti atskirus vaizdo fragmentus. Kas sukėlė seniau taip retai pasitaikydavusius organizmo sutrikimus jauniems ir iki tol buvusiems sveikiems žmonėms? Visus susirgimų atvejus jungė dvi aplinkybės: visi pacientai buvo homoseksualistai, o jų ligos rodė didžiulį imuninės sistemos nepakankamumą.
Epidemiologai susidomėjo, kas skiria sergančius žmones nuo sveikų. Paaiškėjo, kad būdingiausia pirmųjų AIDS susirgusių žmonių savybė -jų homoseksualumas, todėl ligos priežastis pirmiausia siejo su gyvenimo būdu (kurį laiką JAV šį sindromą vadino homoseksualistų imuniteto deficitu). Tuo metu tarp JAV homoseksualistų buvo populiarūs amilnitrito pagrindu pagaminti stimuliuojantys “milteliai” – uostomieji narkotikai, todėl mokslininkams kilo klausimas, ar gali šie “milteliai” sutrikdyti imuninės sistemos veiklą. Tačiau AIDS vis labiau plito ir tarp žmonių, turinčių daug lytinių partnerių, sergančių lytiškai plintančiomis ligomis ir žarnyno infekcijomis. Todėl buvo sukurta antroji teorija, kad žmonės išsekina savo imuninę sistemą. Netikėtas pneumocistinio plaučių uždegimo ir Kaposi sarkomos pasirodymas tarp intraveninius narkotikus vartojančių narkomanų šios teorijos nepaneigė, nes jau anksčiau buvo tvirtinama, jog B hepatitas ir kitos infekcijos, perduodamos per bendrai naudojamas adatas, taip pat gali išsekinti imuninę sistemą. Tačiau netrukus naujajam sindromui būdingais negalavimais pradėjo skūstis sergantys hemofilija (paveldėta liga, kai kraujyje nėra VIII-ojo – pagrindinio krešėjimo faktoriaus), taip pat vyrai, moterys ir vaikai, kuriems buvo perpiltas kraujas. Hemofilija gydoma VIII-uoju faktoriumi, gaunamu sumaišius tūkstančių donorų kraują. Taigi šie nauji faktai rodė, kad infekcijos sukėlėjas perduodamas ir per kraują. Su milžiniškais šios ligos protrūkiais gydytojai susidūrė ir kituose pasaulio regionuose. Kai tokių pat ligos požymių turinčių pacientų atsirado ir Afrikoje, Australijoje bei Europoje, gydytojai prisiminė, kad panašių sindromų yra buvę ir baigiantis aštuntajam dešimtmečiui. Keli tokie atvejai buvo aprašyti net 1959 metais. Tad kas vis dėlto yra šios infekcijos sukėlėjas? Pasauliui jau buvo nemažai žinoma apie retrovirusus, kuriems priklauso ir AIDS sukeliantis virusas. JAV mokslininkai H.Teminas ir D.Baltimoras atrado pagrindinį viruso fermentą – atvirkštinę transkriptazę – ir už tai buvo apdovanoti Nobelio premija. Dr. R.Galo sukūrė net keletą metodų, kaip būtų galima surasti žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV).
1983 m. Paryžiaus Pastero institute grupė mokslininkų, vadovaujamų L.Montanjė, virusą išskyrė iš jauno homoseksualisto, kuriam buvo nustatytas lėtinis limfmazgių audinių paburkimas, ir elektroniniu mikroskopu padarė pirmąsias ŽIV nuotraukas. Po kelių mėnesių L.Montanje ir jo kolegos dr. F.Barre-Sinusis ir dr. Ž.K.Šermanas aprašė žmogaus imunodeficito virusą. Jie visai pagrįstai manė, kad atrado AIDS sukėlėją.ŽIV – ilgai veikiantis virusas
Daugelis virusų organizme pradeda “veikti” per kelias dienas ar savaites. Pvz., gripo virusui pakanka 1-5 dienų, o A hepatito virusui – maždaug 4-ių savaičių. Be kai kurių nežymių ligos požymių (pakilusios temperatūros, gerklės skausmo, išbėrimų), po kelių savaičių pasireiškiančių maždaug 70 proc. ŽIV užsikrėtusių žmonių, daugelis infekuotųjų maždaug penkerius metus nepastebi jokių ligos požymių. Gerai jaučiasi ir atrodo visai sveiki, tačiau nuo pat užsikrėtimo momento jau gali užkrėsti kitus. Infekuotasis virusą nešioja visą gyvenimą. Kol kas mokslininkai nesukūrė gydymo metodų, kaip infektuotąjį padaryti neužkrečiamą. Manoma, kad beveik visi ŽIV infekuoti žmonės mirs nuo AIDS. Netrukus po to, kai žmogus užsikrečia ŽIV, jo imuninė sistema, bandydama neutralizuoti virusą, pradeda gaminti antikūnus. Juos aptikti daug lengviau nei patį virusą, todėl antikūnų buvimu arba nebuvimu kraujyje pagrįstas plačiai naudojamas ŽIV testas. Žmogus, kurio kraujyje randama antikūnų, neutralizuojančių ŽIV, laikomas infekuotu arba seropozityviu. Gali praeiti nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių, iki kraujyje pasirodys antikūnų, nors žinoma atvejų, kai praėjo ir daugiau laiko. Šiuo laikotarpiu, kuris vadinamas “lango periodu”, ŽIV užsikrėtusio žmogaus tyrimo rezultatas esti neigiamas, nors dėl didelės viruso koncentracijos kraujyje žmogus jau yra pavojingas ir gali užkrėsti kitus. Organizmo imuninė sistema, reaguodama į viruso įsiveržimą, pradeda gaminti antikūnus, deja, ne veiksmingus. Taip yra dėl to, kad virusas pažeidžia svarbiausias imuninės sistemos ląsteles, ginančias organizmą nuo infekcijų.
ŽIV perdavimo būdai
Žmonijos laimei, ŽIV neplina per vandenį, maistą bei orą. Antraip žmonija jau būtų ant išnykimo slenksčio. ŽIV dažniausiai užsikrečiama lytiškai santykiaujant, taigi šią infekciją galima priskirti prie lytiškai plintančių ligų (LPL). Kaip ir kai kurios kitos LPL, ŽIV plinta per kraują, jo produktus, persodinamus organus ir audinius (įskaitant spermą), be to, motina infekciją gali perduoti savo vaisiui ar krūtimi maitinamam kūdikiui.
ŽIV perdavimas lytiniu būdu
Nesunku suprasti, kad pasaulyje, kur kasmet apie 250 mln. žmonių užsikrečia LPL, įskaitant gonorėją, sifilį, minkštąjį šankerį, papilomas ir lytinių organų herpes infekcijas, yra visos sąlygos plisti ir ŽIV. Daugelyje šalių ŽIV infekcija pirmiausia užsikrėtė žmonės, turintys daug lytinių partnerių, tačiau netrukus virusas išėjo iš šių žmonių rato. Maždaug 75 proc. visų infekuotųjų ŽIV užsikrečia lytiškai santykiaudami. Per kiekvieną lytinį aktą be apsisaugojimo priemonių (prezervatyvų) su žmogumi, infekuotu ŽIV, neinfekuotasis partneris rizikuoja užsikrėsti. Rizikos laipsnis priklauso nuo daugelio veiksnių – sergamumo kitomis LPL, neinfekuoto asmens amžiaus, lyties, lytinio akto būdo, infekuotojo partnerio ligos stadijos ir viruso štamo, kuriuo jis užsikrėtęs, virulentiškumo. Europoje atlikus bandymus su 563 heteroseksualiomis poromis, kurių pradžioje buvo užsikrėtęs tik vienas partneris, paaiškėjo, kad tikimybė, jog infekciją perduos vyras moteriai, o ne atvirkščiai, yra dukart didesnė. Moterys labiau rizikuoja užsikrėsti ŽIV, nes turi didesnį neapsaugotos gleivinės paviršių (makštyje ir gimdos kaklelyje). Be to, spermoje ŽIV koncentracija kur kas didesnė nei makšties bei gimdos kaklelio išskyrose. Analiniai vyro ir moters arba vyrų santykiai yra gerokai pavojingesni nei vaginaliniai dėl didesnės galimybės pažeisti partneno audinius. Kaip ir per vaginalinius santykius, pasyvusis partneris rizikuoja labiau nei aktyvusis. Kadangi ir spermoje, ir makšties išskyrose yra ŽIV, galima užsikrėsti ir oralinių lytinių santykių metu. Nustatyti rizikos laipsnį moksliniais metodais sunku, nes mažai žmonių santykiauja tik oraliniu būdu. Taigi, jei partneris užsikrėtė ŽIV, tai perdavimo būdas lieka neaiškus. Vis dėto oraliniai santykiai yra kur kas mažiau rizikingi nei vaginaliniai ar analiniai.Tai paaiškina, kodėl ŽIV taip retai perduodamas, kai santykiauja moteris su moterimi.
Rizika užsikrėsti ŽIV didesnė, jei odoje ar gleivinėje yra įbrėžimų bei žaizdelių. Per menstruacijas oraliniai ir vaginaliniai santykiai pavojingesni. Paaiškėjo, kad labiausiai rizikuoja ŽIV užsikrėsti moterys iki 20 metų amžiaus ir vyresnės nei 45 metų. Manoma, kad nepakankamai išsivystęs paauglės gimdos kaklelis yra mažesnė kliūtis virusui nei subrendusios moters lytiniai takai. Menopauzės metu, kai sumažėja vaginalinių išskyrų, ŽIV vėl tampa pavojingesnis. Jaunų merginų ir vyresnio amžiaus moterų lytiniai organai gamina mažiau išskyrų, todėl jos mažiau atsparios ŽIV infekcijai.ŽIV perdavimas per kraują
Infektuotas kraujas ypač pavojingas, jei dideliais kiekiais patenka tiesiai į kraujo apytaką. Rizika užsikrėsti ŽIV perpilant užkrėstą kraują – didesnė kaip 95 proc. ŽIV lengvai perduodamas ir per infektuotus kraujo produktus – pavyzdžiui, neapdorotą VIII kraujo faktorių, reikalingą hemofilija sergantiems žmonėms. Nepažeista oda – patikima kliūtis virusui. Jei ji praduriama ŽIV užkrėstomis adatomis, tatuiruočių arba kitais instrumentais ir jei užkrato “dozė” yra pakankamai didelė, žmogus gali užsikrėsti. Egzistuoja nedidelė tikimybė, kad virusas į organizmą pateks ir per gleivinę – pvz., jei chirurginės operacijos metu krauju apsitaškys akys. Egzistuoja teorinė rizika užsikrėsti per skutimosi peiliuką, tačiau tokių atvejų nebuvo užregistruota. Kadangi tikimybė užsikrėsti ŽIV per kraują priklauso nuo viruso “dozės”, patekusios į kraują, taigi pavojus užsikrėsti per nešvarias adatas, švirkštus ar kitus duriančius instrumentus kur kas mažesnis nei perpilant kraują. Vis dėlto narkomanai, kurie narkotikus leidžiasi į veną, paprastai užsikrečia per adatas, nes šitaip rizikuoja dažnai – net po keliskart per dieną. Taigi naudojimasis viena adata yra svarbiausia AIDS išplitimo tarp jų priežastis tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose šalyse. PSO duomenimis, dabar rizika užsikrėsti ŽIV perpilant donorų kraują arba jo produktus išsivysčiusiose šalyse yra 1 iš 100 tūkst. ar net mažesnė. Sergantys hemofilija jau gali nesibaiminti: VIII kraujo faktorius termiškai apdoroja mas taip, kad sunaikinamas ŽIV ir kiti virusai (deja, taip neįmanoma apdoroti šviežio kraujo). Jau yra sukurtas ir dirbtinis VIII faktorius.
Vis dėlto kai kuriose besivystančiose šalyse pasidarė sunkiau garantuoti kraujo saugumą. Tai susiję su kraujo perpylimo tarnybų netinkama organizacija, kvalifikuoto personalo stoka ir nepakankamu finansavimu. Garantuoti visišką kraujo atsargų saugumą – vadinasi, laikytis saugumo reikalavimų visais etapais ir nepasitikėti tik testo dėl ŽIV antikūnių rezultatais, nes juo neįmanoma kraujyje aptikti infekcijos “lango” periodu – nuo užsikrėtimo iki antikūnių atsiradimo. Į gydymo įstaigas siunčiamas kraujas turi būti kuo saugesnis. Kraujo perpylimo tarnybos turėtų vengt imti kraują iš tų donorų, kurie gali būti užsikrėtę ŽIV (nors tai sunku padaryti ten, kur donorams už tai mokama ar atsiskaitoma kitais būdais, kaip yra ir Lietuvoje), skatinti savanorišką donorystę tų žmonių, kurie nepriklauso rizikos grupėms. Be to, būtina aiškinti gydytojams, kad neperpylinėtų kraujo be reikalo, kad patausotų jį tikrai gyvybei pavojingiems atvejams. Vietoj kraujo galima paskirti jo pakaitalus – druskos tirpalus ir koloidus.Motina ŽIV gali perduoti savo kūdikiui
ŽIV infekuota moteris virusą gali perduoti savo vaisiui gimdydama arba maitindama kūdikį krūtimi. Maždaug trečdalis ŽIV infekuotų moterų pagimdytų kūdikių užsikrečia šiuo būdu. Atlikti tyrimai parodė, jog rizika virusą perduoti kūdikiui didesnė, jei motina užsikrėtė neseniai arba jau serga AIDS. 1993 metais pasaulyje apie 5-10 proc. visų infekuotų ŽIV užsikrėtė būtent tokiu būdu. Tačiau nors kūdikiams ir mažiems vaikams AIDS išsivysto gana greitai, vis dėlto jie dar sudaro apie 20 proc. visų sergančių AIDS. Kai kuriais atvejais kūdikis nuo motinos užsikrečia, kai maitinamas krūtimi. Taigi ką infekuotai moteriai reiškia gimdymas? Ar ji gali pati maitinti savo kūdikį? Motina, žinanti, kad yra užsikrėtusi ŽIV, turi įvertinti viruso perdavimo pavojų laktacijos periodu. Tačiau egzistuoja labai didelė tikimybė, kad kūdikis, nemaitinamas motinos pienu, pradės viduriuoti ar susirgs kita infekcine liga.
Įvertinusi visus faktus, PSO pabrėžė, kad maitinimas krūtimi vis dėlto yra pats patikimiausias būdas apsaugoti kūdikių sveikatą ir gyvybę, įskaitant ir tuos, kuriuos pagimdė ŽIV infekuotos moterys. Taigi visos šalys, kad ir koks būtų jų išsivystymo lygis, turėtų skatinti moteris maitinti kūdikius savo pienu.Nepagrysti nuogąstavimai
Žinių stoka apie ŽIV perdavimo būdus, tai, kad AIDS – neišgydoma liga, sukėlė tikrą prievartų ir diskriminacijos bangą. Sklinda įvairiausios istorijos ne tik apie ligonius, besikankinančius žmones ir vaikus, netekusius motinų, bet ir apie infekuotuosius, radusius savo mantą išmestą į gatvę, o namų duris užrakintas; apie darbo netekusius žmones, vaikus, kurių nenori įleisti į mokyklą bei daugybę kitų skriaudų ir pažeminimų. Todėl nustatyti, kaip virusas neplinta, taip pat svarbu, kaip ir išsiaiškinti jo perdavimo būdus. Mokslininkams pavyko ŽIV išskirti iš ašarų, prakaito, šlapimo ir seilių, tačiau tik kraujyje, spermoje, makšties išskyrose bei motinos piene yra tokia viruso koncentracija, kurios užtenka kitam žmogui užkrėsti. Be to, užsikrėsti įmanoma tik ŽIV prasiskverbus pro odą ar tiesiogiai kontaktuojant su gleivine. Taigi ŽIV neįmanoma užsikrėsti per durų rankenas, bendrai naudojantis tualetu, indais, baseinais ir geriamaisiais fontanėliais. Nepavojinga važiuoti miesto transportu, su sergančiu AIDS dalytis maistu, jį liesti ir netgi apkabinti bei priglausti. Daugelyje šalių atlikti tyrimai parodė, kad ŽIV neplinta per įprastinius kasdienius kontaktus. JAV moksininkai stebėjo su sergančiais AIDS gyvenančius 206 vaikus, brolius, seseris, tėvus ir draugus. Dauguma jų gyvena ankštai, taigi sąlygos plisti infekcijai ypač palankios. Tačiau net ir po artimų kontaktų per 23 mėnesius nė vienas iš stebėtų žmonių neužsikrėtė ŽIV, nors su infekuotaisiais bendrai naudojosi daiktais ir įrankiais, kurie galėjo būti sutepti krauju. Žinomi atvejai, kai žmonės ilgą laiką kartu su infekuotu asmeniu gėrė iš vienos stiklinės, tūkstančius kartų su juo apsikabino, bučiavosi ir net kartu maudėsi vonioje bei miegojo vienoje lovoje (žinoma, lytiškai nesantykiavo) ir patys neužsikrėtė.
Iš pradžių buvo nuogąstaujama, kad ŽIV gali perduoti ir kraują siurbiantys vabzdžiai, panašiai kaip perduoda maliariją ir geltonąją karštligę. Epidemiologiniai ir laboratoriniai tyrimai įrodė, jog vabzdžiai neperduoda ŽIV.ŽIV infekcijos eigaŽIV infekcijos eiga yra ilga, ji baigiasi paskutine stadija – AIDS, todėl infekcijos eiga nuo užsikrėtimo momento skirstoma į keletą stadijų:1. ŽIV inkubacinis periodas. Tai infekcinės ligos laikotarpis nuo infekcijos patekimo į organizmą iki ūmaus ŽIV infekcijos pasireiškimo. Dažniausiai trunka kelias savaites.2. Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas – į gripą panaši būsena – pakyla temperatūra, išberia odą ir gleivines, padidėja limfmazgiai ir kt. Trunka nuo kelių dienų – savaitę. Praeina be gydymo. Išsivysto ne visiems pacientams.3. Besimptomis ligos periodas. Trunka nuo kelių iki keliolikos metų. Žmogus jaučiasi visiškai sveikas, bet gali užkrėsti kitus asmenis.4. AIDS – tai tam tikrų indikatorinių ligų ir būsenų nustatymas ŽIV užsikrėtusiam asmeniui. Išskirtiniais atvejais tokių ligų (žr. Indikatorinės ligos) ir būsenų nustatymas, neradus kitų priežasčių, gali būti AIDS diagnozės priežastis. Tai paskutinė infekcijos stadija, kuri priklausomai nuo medicininės pagalbos lygio, gali trukti nuo kelių iki 10 metų ir ilgiau, baigiasi mirtimi.ŽIV infekcijos eiga
1. Užsikrėtimo momentas. 2. ŽIV inkubacinis periodas. 3. Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas. 4. Besimptomis periodas. 5. AIDS.
Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija – rimta medicinos problema, nes: Žmogaus imunodeficito viruso infekcija / AIDS – tai ir socialinė problema, nes:*Žmogaus imunodeficito virusas – tai ląstelės viduje esantis parazitas, sugebantis savo genetinę informaciją perduoti žmogaus audinių ląstelių genetininiam kodui. Dėl to iki šiol nėra radikalaus šios ligos gydymo.*Dėl labai greito viruso kintamumo (jau pirmos kartos struktūra skiriasi nuo pradinės formos 5-10%) iki šiol nėra profilaktinės vakcinos, ir neaišku, kada ji bus sukurta.
*Ilgas, kol kas neapibrėžtas, slaptas (latentinis) periodas (proviruso stadija) apsunkina, o kartais padaro neįmanomą laboratorinę ŽIV infekcijos diagnostiką.*Nėra tik šiai ligai būdingų klinikinių simptomų. *Pagrindinis infekcijos plitimo būdas – lytiniai santykiai arba narkotikų vartojimas – visuomenėje siejamas su tam tikru daugumos smerkiamu elgesiu ir gyvenimo būdu, viešai neaptariamu, slepiamu.*Kol kas visi, užsikrėtę imunodeficito virusu, po kurio laiko miršta. Tai didžiulė infektuoto asmens ir jo artimųjų psichologinė problema.*Neinfektuotų asmenų socialinė problema:****Brangus specifinis gydymas (valstybė moka lėšomis, skirtomis sveikatos apsaugai).****Jauno žmogaus mirtis – tai nepagamintas nacionalinis produktas, našlaičiais tapę vaikai, negimę palikuonys.****Baimė užsikrėsti.Profilaktika
Šios infekcinės ligos plitimą mokslininkai siūlo riboti priemonėmis kurios izoliuotų infekcijos šaltinį, blokuojančiomis infekcijos perdavimo mechanizmus ir didinančiomis imlių kontingentų atsparumą. Dabar žmogus gali tai daryti tik nespecifinėmis priemonėmis. Kadangi ŽIV plinta lytinio kontakto su ligoniu būdu, per jo kraują ir iš motinos vaisiui,-dėl to ligonių ir sveikų ŽIV nešiotojų izoliavimas būtų neracionali ir antihumaniška priemonė. Žmonės užsikrečia virusu ne dėl to, kad gyvena su infekuotais, o del to, kad nevengia lytinių santykių su jais arba nesilaiko būtiniausių saugos priemonių. Kol nebuvo žinoma plitimo priežastis, sergantys buvo engiami, diskriminuojami, smerkiami ir net žudomi. Todėl pirmoji AIDS profilaktikos priemonė turi būti visuomenės ir medicinos darbuotojų švietimas.
Slaugytoju apsisaugojimas nuo AIDS:
• Geros žinios apie ŽIV/AIDS kelius,• Saugus panaudotų darbo priemonių surinkimas,• Pakankamas apsirūpinimas dezinfekcinėmis priemonėmis,• Pirštinių naudojimas,• Asmeninės apsaugos priemonės
AIDS indikatorinės ligos:
Indikatorinės ligos, pagal kurias diagnozuojama AIDS infekcija Europoje, yra 25. 1. Bronchų, trachėjos ar plaučių kandidozė.2. Stemplės kandidozė.3. Gimdos kaklelio išplitęs navikas.4. Išplitusi ar ekstrapulmoninė kokcidiomikozė.
5. Ekstrapulmoninė kriptokokozė.6. Lėtinė žarnyno kriptosporidiozė (trunkanti ilgiau kaip 1 mėn.).7. Citomegalo viruso sukelta liga (ne kepenyse, blužnyje ar limfmazgiuose).8. Citomegalo viruso sukeltas retinitas ( dėl jo išsivystęs aklumas).9. Su ŽIV susijusi encefalopatija.10. Herpes simplex viruso sukelti lėtiniai išopėjimai (trunkantys ilgiau kaip mėnesį), bronchitas, plaučių ar stemplės pažeidimai.11. Išplitusi ar ekstrapulmoninė histoplazmozė.12. Lėtinė žarnyno izosporiozė (trunkanti ilgiau kaip 1 mėn.).13. Kaposi sarkoma.14. Burkito ar panašaus tipo limfoma.15. Imunoblastinė ar panašaus tipo limfoma.16. Pirminė smegenų limfoma.17. Išplitusi ar ekstrapulmoninė Mycobacterium avium complex ar M.kansasii.18. Bet kuri Mycobacterium tuberculosis forma (pulmoninė ar ekstrapulmoninė).19. Kitų tipų ar neidentifikuoto tipo išplitusi arba ekstrapulmoninė mikobakteriozė.20. Pneumocystis carinii sukeltas plačių uždegimas.21. Pasikartojantis plaučių uždegimas.22. Progresuojanti daugiažidininė leukoencefalopatija.23. Pasikartojanti Salmonella septicemija.24. Smegenų toksoplazmozė.25. Su ŽIV susijęs išsekimo sindromas.AIDS ligos eigai įtakos turi:1. Ligonio amžius; vaikams, ypač naujagimiams, eiga būna greitesnė. 2. įvairios infekcinės ligos, nėštumas ir kitos būsenos AIDS eigą pagreitina. 3. Mityba, gydymas, režimas; gera mityba, anksti pradėtas gydymas ir taisyklingas režimas eigą sulėtina. 4. Užsikrėtimo būdas; perpylus ŽIV su krauju, eiga trumpesnė, užsikrėtus lytiniu keliu –ilgesnė. 5. ŽIV tipas; ŽIV-1 eiga trumpesnė, ŽIV-2 ilgesnį.
Vakcinos kūrimasVisais laikais vakcinos žmogų apsaugodavo nuo įvairių infekcijų sukeltų ligų. ŽIV pandemiją pavyktų sustabdyti, jeigu būtų išrasta saugi ir veiksminga vakcina. šiuo metu vakcinos nuo ŽIV kūrimui teikiamas prioritetas. Norėdamos pagreitinti tyrinėjimus, dauguma privačių ir viešųjų agentūrų investavo milžiniškas lėšas. šiuo metu, tiriant 27 vakcinas, daugiau nei 3000 neinfekuotųjų savanorių dalyvauja ŽIV vakcinos tyrimuose, kuriuos remia Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinis sveikatos institutas. 2000 m. Durbane (Pietū Afrikos Respublika) vykusioje XIII tarptautinėje AIDS konferencijoje konstatuota, kad vakcina manomai bus sukurta tik 2007 m.
IŠVADOS
• AIDS – tai įgyto (akvizitinio) imuniteto deficito sindromas, paskutinė ŽIV infekcijos stadija. Ši liga pasireiškia daugeliu gyvybei pavojingų ligų arba sindromų. Nors sergantiems AIDS galima padėti vaistais, tačiau išgydyti kol kas neįmanoma, ir daugelis žmonių miršta, praėjus keliems metams nuo diagnozės patvirtinimo.• Pačiame užkrėstame žmoguje tarsi tiksi įjungtas uždelsto veikimo bombos mechanizmas – bet kada gali sprogti. Žmogaus kraujo lašas tampa žmonijos tykančio pavojaus sinonimu. Gal tai ir yra apokalipsė, išpranašauta senovės mistikų ir pranašų?Šiuo atveju pavojus slypi kraujo laše, o ne kokiame nors oro lašelyje, kaip būna susirgus gripu. Susergama per kraujo ląsteles, su virusu. Tačiau būna, kad šeimoje gyvena sergantis AIDS, o šeimos nariai neužsikrečia. Pasitaiko tikrų paradoksų, kai užsikrėtusios motinos pagimdo sveikus vaikus. Ir priešingai: sveikos moterys kartais gimdo infekuotus vaikus. Taigi paradoksų gali būti įvairių.• Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) sukelia AIDS. AIDS yra paskutinė žmogaus imunodeficito viruso sukeltos infekcijos stadija. Žmogaus imunodeficito virusas sugriauna žmogaus imuninę sistemą. Sveiko asmens imuninė sistema padeda organizmui kovoti su infekcija. Susidarę antikūniai padeda įveikti daugumą infekcijų. To neatsitinka užsikrėtus žmogaus imunodeficito virusu. Antikūnai nesugeba įveikti šios infekcijos. AIDS virusas įsikūręs miega baltuose kraujo kūneliuose, taip vadinamuose T-pagalbininkuose, ir čia antikūniai negali jo pasiekti. Šios ląstelės vaidina svarbų vaidmenį nustatant ir sunaikinant mikrobus. T-pagalbininkai negali atlikti savo funkcijos, kai juos puola AIDS virusas. Pažeidus imuninę sistemą organizmą pradeda atakuoti įvairios infekcijos, dažniausiai esančios organizme, arba augliai. Dažniausiai pažeidžiami plaučiai, virškinimo traktas, centrinė nervų sistema. Sergantys AIDS ligoniai miršta nuo infekcijų sukeltų komplikacijų.
• Užsikrėtimas
Žmogaus imunodeficito virusas perduodamas per kraują, spermą bei makšties, gimdos kaklelio išskyras.
1. Lytinis. Tai gali įvykti:a) heteroseksualių lytinių santykių metu (varpa makštyje), nenaudojant prezervatyvo; homoseksualių lytinių santykių metu (varpa išeinamoje angoje), nenaudojant prezervatyvo; oralinių lytinių santykių metu (liečiant burna lyties organus).2. Per kraują:b) perpylus užkrėstą kraują; kontaktuojant su krauju, kraujo produktais; naudojant naudojant užkrėstus , adatas, kitus instrumentus; darant tatuiruotes.3. Perinatalinis iš motinos vaikui:. prieš gimdymą, gimdymo metu arba tuoj po gimdymo.
• Šiuo metu yra kelios dešimtys vaistų žmogaus imunodeficito virusui gydyti, tačiau jie viruso neįveikia galutinai, tik pailgina gyvenimą. Šiuo metu bandoma ir daugiau medikamentų. Kuriamos vakcinos prieš šį virusą. Artimiausiu metu kažin ar ji bus surasta, nors daug pasaulio mokslininkų bando tokią vakciną surasti. Kiti medikamentai vartojami gydyti infekcijoms, kurios atsiranda susirgus AIDS. Tai įvairūs antibiotikai, priešgrybeliniai, prieštuberkulioziniai ir kiti vaistai. Jie padeda trumpam pristabdyti šių infekcijų plitimą.
Naudota literatura
1. aids [internetas]. http://lt.wikipedia.org/wiki/AIDS2. apsisaugojimas [internetas]. http://lt.wikipedia.org/wiki/AIDS#Apsisaugojimas3. aids indikatorinės ligos [internetas]. http://old.aids.lt/abc.php#74. paplitimas [internetas]. http://www.aids.lt/download/06AIDSNr4.doc5. prevencija [internetas]. http://www.aids.lt/6. vakcina [internetas]. http://ec.europa.eu/research/leaflets/aids/article_2876_lt.html
ŽIV PANDEMIJA
Asmenų ,kuriems diagnozuota ŽIV/AIDS, skaičius