aids

AIDS era

žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) ir jo sukeliamos AIDS ligos epidemija prasidëjo XX a. paskutiniais dešimtmečiais. Nors pradžioje virusas plito tik tarp homoseksualių vyrų ir asocialių asmenų keliose išsivysčiusiose čalyse (pirmasis epidemijos etapas, kuomet dar trūko žinių apie infekciją ir daugelis užsikrëtusiųjų mirdavo per pirmuosius trejus metus, diagnozavus infekciją), netrukus paaiškëjo , kad virusas gali plisti įvairiais bûdais: pagrindinis viruso perdavimo bûdas tapo heteroseksualûs santykiai, užsikrëtusių vyrų ir moterų skaišius beveik susilygino (antrasis epidemijos etapas, kai diagnostikos galimybë gerokai išaugo, prasidëjo gyydimas, užsikrëtusieji išgyvendavo 10 ir daugiau metų). Mažiau nei per du dešimtmečius epidemija paplito visose žemynuose ir dabar užsikrëtusių ŽIV jau randama 190 valstybiŲ.
Šis virusas labai greitai kinta (jau pirmosios kartos viruso struktûra skiriasi nuo pradinës formos 5-10 procentų), jo štamai įvairiose pasaulio dalyse genetiškai skiriasi, todël iki šiol neišrasta profilakcinë vakcina ir neaišku, kada tai įvyks.

Epidemijos padëtis. Jau apie dešimtį metų daugumoje pasaulio šalių atliekamas atrankinis ŽIV plitimo tendencijų stebëjimas, leidžiantis prognozuoti epidemijos mastu. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys, gauti apibendrinus stebëjimo rezultatus, roodo, kad iki 1995 metų pabaigos apie 6 milijonai žemës gyventojų galëjo sirgti AIDS, šiuo metu išviso apie 20,1 milijono žmonių gali bûti užsikrëte ŽIV arba sirgti AIDS. Kadangi neįmanoma tiksliai nustatyti infekcijos plitimo tendencijų, Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, jog iki 2000 metų jau ga

ali bûti apie 40 milijonų infekuotų ŽIV užsikrëtusių yra moterų ir vaikų.
Medicinos žinios. AIDS yra įgyto imuniteto deficito sindromas, kurą sukelia žmogaus imunodeficito virusa (ŽIV). žmonës, sergantys AIDS, kažkada užsikrëtë ŽIV. Virusas, patekęs į organizmą, pradeda silpninti imuninę sistemč, todël užsikrëtęs asmuo tampa neatsparus paojingoms ligoms (tuberkuliozei, pneumonijai, meningitui), vadinamosioms oportunistinëms infekcijoms. Kartą užsikrëtęs asmuo virusą nešioja visą gyenimą, ir, pats nieko neįtardamas, gali užkrësti kitus.
Daugelis virusų ligas sukelia per kelias dienas ar savaites. ŽIV – kitoks ; jo sukelta infekcija vystosi lëtai. Praëjus po užkretimo kelioms savaitëms, pasirodo trumpalaikiai ligos požymiai: karsšiavimas, patinsta limfmazgiai, tačiau negalavimai grei praeina ir nepasikartoja ištisus metus. Tuo laikotarpiu lengviausia užkrësti kitą asmenį. Tuo tarpu virusas pamažu silpnina imuninę organizmo sistemą, naikindamas CD4 ląsteles (o juk jos attlieka svarbiausią vaidmenį kovojant su “įsibroveliais” – mikroorganizmais, bakterijomis, virusais). Kai imuninë sistema nusilpsta, išriškëja kiti ligos požymiai, pavyzdžiui, viduriavimas, nuovargis. Tik praëjus daugeliu metų nuo užsikrëtimo, infekcija pasiekia paskutinæ stadijà – AIDS. Tame etape organizmas jau nesugeba kovoti su oportunistinëmis infekcijomis, ir ligonis miršta nuo būtent šių ligų.

Pasaulio kovos su užkrečiamomis ligomis praktika bejëgë prieš AIDS. Izoliuoti ŽIV užsikrëtusių žmonių neįmanoma: ilgas, kol kas neapibrëžtas, slaptas periodas apsunkina, o kartais padaro neįmanomą laboratorinæ ŽIV infekcijos diagnostiką. Asmuo tik ką užsikrëtęs ŽIV (p
po 24-32 valandų), jau gali užkrësti kitus, nors jokie kraujo tyrimai dar nerodo jį esant užsikrëtus. Tik po 3 mėnesių šiuolaikiniais metodais galima nustatyti ŽIV antikūnius žmogaus kraujyje, (trečiosios kartos testų sistemos, tiesa, palyginti brangios, antikûniai nustatomi po 2-3 savaičių). Tačiau juk visų gyventojų neištirsi ir nekartosi tyrimų kas tris mënesius. Be to žmogaus izoliavimas iki mirties nesuderinamas su žmogaus teisių, demokratijos, galų gale, su žmogaus principais. Kitas kovos su infekcinëmis ligomis metodas – skiepijimas, kaip minëjau, neįgyvendinamas: jokios vakcinos nuo AIDS nëra ir greitai nebus. Neturime ir vaistų, išgydančių čią ligą: visi užsikrëtusieji anksčiau ar vëliau miršta. Tad lieka vienintelis kelias – profilaktika, t.y. neleisti, kad žmogus užsikrëstų ŽIV.

Prezervatyvų propagavimas – lemiama kovos su AIDS dalis. Neretai rašoma, kad prezervatyvai nelabai veiksmingi. žinoma, tai ne šimtaprocentinë apsaugos priemonë, juo labiau, kad tokios išviso nëra, kaip nëra ir šimtu procentų veikiančios vakcinos. Nuolat ir tinkamai naudojant prezervatyus, apsisaugoti nuo AIDS ir kitų lytiškai plintančių ligų galima net 90-99,9 procento.

Epidemija “per nešvarius švirkštus”
Iš pasaulinës patirties žinome, kad užsikrëtusių ŽIV narkotikų vartotojų skaičius sparčiai auga. Tai pats greičiausias ir mažiausiai valdomas viruso plitimo būdas. Per pastaruosius trejus metus narkomanų Lietuvoje padidëjo 1,5 karto, tačiau oficialioji statistika nepatikima: ji nurodo tik skaičių narkomanų, kurie kreipësi į medicinos įstaigas arba buvo į jas nu

usiūsti policijos. 1995 metais Lietuvoje oficialiai buvo į registruoti 962 narkomanai, tačiau AIDS centro duomenimis, šiuo metu šalyje yra nuo 12 iki 15 tūkstančių narkomanų, dar 10-12 tūkstančių švirkščiasi narkotikus progai pasitaikius. Iš 67 ŽIV užsikrëtusių asmenų, įregistruotų AIDS centre – 16 narkomanų, 15 jų – klaipëdiečiai, iš kurių 11 nustatyti 1997 metais. Toks augimo tempas norom nenorom verčia kalbëti apie epidemijos tarp narkamanų pradžią.

Leave a Comment