I. Žmogaus gyvūninės kilmės įrodymai
1.Mokslininkų, pažiūrų apie žmogaus kilmę, vystymasis. Žmonija nuo neatmenamų laikų domėjosi žmogaus kilmės klausimais. Pasak anglų darvinisto, tai – „žmonijos klausimų klausimas“.
Senovės ir kultūriniu atžvilgiu atsilikusių dabartinių tautų mėginimai aiškinti žmogaus kilmę daugelyje įvairių religinių legendų. Budinga, kad įvairių tautų padavimų motyvai panašūs, esą dievas pirmuosius žmones sukūręs iš molio, akmens, žemės arba vandens.
Tačiau jau senovėje buvo atskirų materialistinių idėjų, kurios teigė, kad žmogus yra panašus į stuburinius gyvūnus, kad žmogus yra gyvūninės kilmės. Didelis žmogaus kilmės išvystymo stabdys buvo krikščionybė.
Materializmo pergalė šiuo klausimu tapo galima tik sukaupus daugybę faktinės medžiagos iš zoologijos, sistematikos, lyginamosios anatomijos bei embriologijos ir evoliucijos mokymo pasisekimo dėka.
Šios problemos istorijoje svarbus posūkis buvo Čarlzo Darvino veika „žmogaus kilmė ir lytinė atranka“ (1871) pasirodymas. Darvinas nepaprastai drąsiai panaudojo savo evoliucijos ir natūraliosios atrankos teorijas žmogaus kilmės išaiškinimui. Jis pateikė daugybę argumentų apie žmogaus gyvūninę kilmę ir įrodė, kad žmogus ir dabartinės žmoginės beždžionės yra kilę iš bendrų protėvių.
Darvinas negalėjo iki galo atskleisti veiksnių, dėl kurių į beždžiones panašūs mūsų protėviai sužmogėjo, nes jis nesuprato, kokie yra kokybiniai skirtumai tarp žmogaus ir aukštesniųjų gyvūnų. Šią spragą užpildė Č, Engelsas, sukurdamas žmogaus kilmės teoriją, kurioje įrodė darbo vaidmenį žmogaus protėvių sužmogėjimo procese.
- 2. Žmogaus, kaip stuburinių atstovas. Užtenka paviršutiniškai pažvelgti žmogų, kad įsitikintume, jog jo sandaros planas atitinka bendrą stuburinių sandaros planą. Kaip ir visų stuburinių, skeleto ašis yra stuburas, kurio gale pritvirtinta kaukolė. Su stuburu jungiasi priekinių ir užpakalinių galūnių juostos. Žmogaus priekinių ir užpakalinių galūnių skeletas yra homologiškas sausumos stuburinių priekinių ir užpakalinių galūnių skeletui. Žmogaus ir stuburinių sandara panaši ir tuo, kad yra tipiškos žmogaus ir gyvūnų organų sistemos. Tai, kad žmogus priklauso stuburiniams, nekyla abejonių. Anatominis ir fiziologinis žmogaus panašumas į aukštesniųjų klasių stuburinius – žinduolius taip pat neabejotinas. Pagrindiniai žinduolių pažymiai- plaukų danga, šiltas kraujas, gyvų vaikų gimdymas, pieno liaukos ir vaikų maitinimas motinos pienu – būdingi ir žmogui. Šį panašumą galime paaiškinti tik tuo, kad žmogus yra kilęs iš žinduolių
- 3. Lyginamosios anatomijos įrodymai. Homologiniai organai. Beveik visi svarbiausi žmogaus organai yra homologiški atitinkamiems stuburinių, ypač žinduolių, organams. Žmogaus ranka turi tas pačias dalis ir net kaulų elementus, kurie būdingi paukščių, sausumos žinduolių, reptilijų, amfibijų priekinės galūnės skeletui. Kaip ir visų stuburinių, žmogaus ranka sudaryta iš žasto, dilbio, riešo, delno ir pirštų
- 4. Rudimentiniai organai. Žmogus turi daugybę rudimentinių organų, kurie dabar neturi tos reikšmės, kurią turėjo anksčiau. Jų buvimą galime paaiškinti prielaida, kad jei buvo gerai išsivystę ir normaliai funkcionavo. Mūsų protėviams, o žmonėms jie atrofavosi, ir liko tik nežymios liekanos – rudimentai
- 5. Embriologiniai įrodymai. Tiriant įvairias žmogaus embrioninio vystymosi stadijas, randama daug vertingų žmogaus gyvūninės kilmės įrodymų. Pirmosios žmogaus gemalo vystymosi stadijos nepaprastai panašios į atitinkamas visų stuburinių embriogenezės stadijas
- 6. Atavizmas. Daugeliu atvejų, sutrikus žmogaus embrioniniam vystymuisi, pastebimas atavizmo reiškinys, t.y. kai kurių protėvių požymių pasikartojimas. Tai atsiranda dėl to, kad kai kurie gemaliniai dariniai, išnykstantys paprastai vaisiui besivystant, išlieka ir toliau vystosi
- 1. Žmogaus vieta gyvūnų pasaulio sistemoje. Žmogus pagal savo fizinę sandarą gyvūnų pasaulio sistemoje užima šią vietą:
- 2. Pusbezdžionės ir primatai. Arčiausiai primatų būrio yra pusdezdžionių būrys, susidedantis iš dviejų pobūrių: lemūrų ir ilgiakulnių
- 3. Morfologinis žmogaus ir antropoidų panašumas. Antropoidai ir žmonės panašūs kūno dydžiu, išvaizda. Žmoginės beždžionės neturi uodegos. Jos gali vaikščioti užpakalinėmis galūnėmis, nors ir pasiremdamos ilgomis priekinėmis galūnėmis. Labai panaši raumenų, skeleto, kraujo apytakos, nervų sistemos bei vidaus organų sandara. Ant beždžionių pirštų jau yra tikrieji nagai. Dantų skaičius (32) ir dantų formulė (ilčių, kandžių ir krūminių dantų skaičius) sutampa
- 4. Morfologiniai žmogaus ir antropoidų skirtumai. Žmogaus ir antropoidų giminystę reikia suprasti taip: žmogus ir dabartiniai antropoidai tai dvi primatų būrio šakos, kurio palyginti nesenais geologiniais laikais atsiskyrė nuo bendro geologinio kamieno
- 1. Iškastiniai primatai. Bendri žmogaus ir antropoidų protėviai. Geriausių žmogaus istorinio vystymosi įrodymų pareikia paleontologija
- 2. Iškastiniai hominidai. Remiantis paleontologijos ir archeologijos duomenimis, galime iškirti tris žmogaus kūrimosi ir vystymosi stadijas
Pirmieji žmonijos atstovai buvo beždžionžmogiai:
Beždžionžmogiai – pereinamosios formos, kuriose žmogaus bruožai nepaprastai susipynę su kai kuriais antropomorfinių beždžionių bruožais:
a) Pitekantropas – ūgis apie 170 cm. Jis vaikščiojo dviem kojom, truputį palinkęs. Smegenų dėžės tūris buvo apie 900cm3. Gyveno maždaug prieš milijoną metų.
b) Sinantropas – kaukolė panaši į pitekantropo. Kakta žema, gerai išsivystęs antakių lankas. Smegenų dėžės tūris – 850-1220cm3. apatinis žandikaulis masyvus, su stambiais dantimis, smakro nėra. Gyveno urvuose, naudojo paprastus akmeninius įrankius, mokėjo įskelti ugnį. Gyveno maždaug prieš 5000-700 tūkstančius metų.
c) Heidelbergo žmogus – žandikaulis masyvus, turi beždžionių ir žmogaus bruožų. Dantys panašūs į žmogaus, tačiau smakras nuolaidus, be gumburio. Gyveno maždaug prieš 400 tūkstančius metų.
Kita senoji žmogaus vystymosi stadija buvo neandertaliečiai:
Neandarteliečiai buvo nedidelio ūgio (155-165cm),su didele galva ir didelėmis smegenimis (1300-1600 cm3). Žandikaulis, nepaisant jo masyvumo, labai panašus į žmogaus žandikaulį. Randami smakro pradmenys, o tai rodo, kad jei turėjo skiemeninės kalbos užuomazgą. Pradėjo maitintis mėsa ir ėmė medžioti stambius žvėris. Neandertaliečiai naudojo ugnį, įvairius darbo įrankius.
Naujajai žmogaus vystymosi stadijai atstovavo kromanjoniečiai:
Pagal anatominius pažymius, tai dabartinio žmogaus tipo atstovai. Kromanjoniečio ūgis buvo 180 cm, pailga, bet žemoka, talpi kaukolė (1590 cm3), siaura nosis, tiesi kakta. Žandikaulis masyvus, su stambiu smakru. Jie pasižymėjo aukštu protiniu išsilavinimu. Plačia naudojo darbo įrankius iš akmens ir kaulo. Susiformavo sudėtingi bendruomeniniai santykiai. Žmogus pradėjo ankstyvos giminės bendruomenės stadiją.
Kromanjoniečių urvuose rasta piešinių, vaizduojančių žmones ir gyvūnus. Piešinių turinys susijęs su medžiokle ir kitais gamybos procesais, taip pat su religinių pažiūrų užuomazgomis. Prieš 7-10 tūkstančių metų kromanjoniečiai naudojosi šlifuotais gręžtai akmeniniais įrankiais, moliniais indais.
IV. Darbo vaidmuo beždžionės sužmogėjimo procese
1.F. Engelso darbo teorija. Klausimą apie mūsų panašių į beždžiones protėvių socialinius sužmogėjimo veiksnius išnagrinėjo savo straipsnyje F. Engelsas „Darbo vaidmuo beždžionės sužmogėjimo procese“. Jis buvo parašytas 1871-1873 m. ir pirmą kartą išspausdintas 1896m., autoriui mirus.
F. Engelsas pabrėžia, kad darbas yra pirmoji pagrindinė žmogaus gyvenimo sąlyga: „Darbas sukūrė patį žmogų“. Apžvelgsime pagrindinius F. Engelso teiginius.
Žmogaus protėvis yra prieš šimtus tūkstančių metų gyvenusi žmogbeždžionių veislė. Gyvenančių miške beždžionių rankos, laipiojant po medžius atliko kitokį darbą, negu užpakalinės galūnės. Todėl beždžionės, vaikščiodamos žemės, nesinaudojo rankomis, ir priprato prie vertikalios padėties. Tai buvo svarbus žingsnis beždžionės sužmogėjimo procese.
Vaikščiojant stačiomis, rankoms nereikėjo laikyti kūno, ir jos galėjo atlikti kitas funkcijas. Dabartinių žmogbeždžionių priekinių ir užpakalinių galūnių funkcijos taip pat skirtingos. Jos rankomis skina vaisius ir laiko maistą, stato lizdus medžiuose, apsigynimui paima lazdą, akmenį ir kt.
Tačiau praėjo daug tūkstantmečių kol beždžionės ranka tapo žmogaus ranka. Nė viena beždžionė savo rankomis negali pasigaminti jokio akmeninio peiliuko. Ranka per šimtus tūkstančių metų tobulėjo, veikiant darbui.
Ranka – ne tik darbo įrankis, bet ir darbo produktas.
Tačiau ranka keitėsi ne izoliuotai nuo viso kūno, bet pagal koreliacijos principus. Rankų tobulėjimas ir kojų prisitaikymas prie vertikalios kūno padėties veikė ir kitas kūno galis.
Vystantis rankai ir darbui, atsirado galimybė dominuoti gamtoje, išsiplėtė žmogaus akiratis. Darbo procese jis atskleisdavo vis naujas gamtos objektų savybes. Vystantis darbui vis labiau sustiprėjo pirmykštės bandos nariai, padažnėjo tarpusavio pagalbos ir paramos atvejų medžiojant, ginantis nuo priešų ir kt. Paaiškėjus tokios savitarpio pagalbos naudingumui, banda persiformavo į bendruomenę. Tiems bendruomenės nariams atsirado reikalas ką nors pasakyti vienas kitam. Neišsivysčiusi beždžionių gerklė darėsi vis sudėtingesnė, tobulėjo ir tapo kalbos organu. Kalbos atsiradimas susijęs su darbu ir darbiniais žmonių tarpusavio santykiais.
Darbo ir kalbos atsiradimas stimuliavo galvos smegenų ir jutimo organų vystymąsi. Atsirado sąmonė, sugebėjimas protauti.
Kol laipiojančių po medžius beždžionių banda persiformavo į pirmykštę bendruomenę, praėjo šimtus tūkstančių metų. Svarbiausias skirtumas tarp beždžionių bandos ir bendruomeninės žmonių bendruomenės, kaip nurodo F. Engelsas, yra darbas. Jis prasideda nuo įrankių galinimo momento.
Seniausi darbo įrankiai, rasti archeologinių kasinėjimų metu, tai medžioklės ir žvejybos įrankiai. Šis faktas rodo, kad mūsų protėvis be grynai augalinio maisto ėmė valgyti ir mėsą. Tai taip pat svarbus žingsnis į sužmogėjimą. Mėsiškame maiste yra beveik gatavos visos reikalingos maisto medžiagos. Pagreitėjo virškinimas, atsirado laiko bei energijos kitiems veiksmas. Mėsiškas maistas padėjo kauptis kūno jėgai ir žmogaus savarankiškumui. Taip pat ypač didelę reikšmę mėsiškas maistas turėjo smegenų vystymuisi. Dabar į smegenis pateko visos reikalingos medžiagos ir jos iš kartos įkartą galėjo tobulėti. Pažangi mėsiško maisto panaudojimo išdava lėmė ugnies panaudojimą ir gyvūnų prijaukinimą. Pradėjus vartoti ugnį sutrumpėjo virškinimo procesas, susitaupė jėgų, kurios buvo reikalingos kitiems procesams. Prijaukinti gyvūnai sudarė naują, papildomą maisto šaltinį. Pienas žmogui buvo naujas maisto produktas, savo reikšme prilygstąs mėsai. Maistas tapo įvairesnis ir tai atsiliepė sužmogėjimo procesui. Be to, žmogus prisitaikė gyventi bet kokiomis sąlygomis ir paplito visame gyvenamajame žemės paviršiuje.
Žmogui perėjus gyventi iš pirminės karštos klimato tėvynės į šaltas vietoves, kur žiemą pakeisdavo vasara, atsirado nauji reikalavimai. Prireikė drabužių ir pastogės. Atsirado naujos darbo sritys, kurios dar labiau atskyrė žmogų nuo gyvūnų.
Darbas per kartų kartas darėsi įvairesnis ir tobulesnis. Greta medžioklės ir žvejybos atsirado žemdirbystė, o paskui verpimas, audimas, metalų apdirbimas, puodų lipdymas, laivyba. Atsirado pramone ir prekyba, mokslas ir menas. Iš genčių susiformavo nacijos ir valstybės, atsirado teisė, politika, religija.
Žmonėms tolstant nuo gyvūnų jų poveikis gamtai darosi vis planingesnis, tam tikro tikslo buvo pasiekiama iš anksto tai nuplanavus. Gyvūnai taip pat turi įtakos gamtai, bet ne teik kiek žmonės. Jie paveikia ją atsitiktinai, be jokių išskaičiavimų.
Gyvūnai tik naudojasi supančia gamta, keisdami ją savo buvimu, gyvybine veikla. Žmogus gi pavergia ją, priverčia tarnauti savo tikslams. F. Engelsas pabrėžia, jog tai yra dar vienas esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno.
Vadinasi, F. Engelsas įrodė, kad žmogaus kilmės klausimas yra ne tik biologijos problema, jį galima išspręsti tik remiantis socialiniais veiksniais. Svarbiausiais socialinis veiksnys yra darbas. Žmogaus kūnas pritaikytas dirbti. Vaikščiojimas vertikalioje padėtyje ištobulėjo tik tobulėjant darbui. Darbo dėka žmogus evoliucionuodamas pamažu nustojo būti pavaldus gyvūnų gyvenimo dėsniams. Tolimesnis žmogaus vystymasis priklausė nuo darbo įrankių ir visuomeninių santykių.
2.Antrosios signalinės sistemos reikšmė. Labai svarbus indėlis į žmogaus kilmės problemą buvo I. Pavlovo mokymas apie besąlyginius ir sąlyginius refleksus. Jis parodė, kuo skiriasi žmogaus ir gyvūno aukštesnioji nervų sistema.
Gyvūnas signalus iš supančios aplinkos gauna kaip sudirginimą, kurį besąlygiškai priima regos, klausos ir kt. Receptorių ląstelės. Šie sudirginimai palieka tam tikras žymes didžiuosiuose pusrutuliuose ir sukelia besąlygines arba sąlygines refleksines reakcijas. Tokius signalus gauna ir žmogus, iš jų susidaro aplinkos pajautimo ir supratimo įspūdis. Šią ryšių sistemą su aplinka Pavlovas pavadino pirmąja signaline sistema, pabrėždamas, kad ją turi ir gyvūnai.
Žmogui būdinga antroji signalinė sistema, kuri, pasak Pavlovo, tai girdimas ir skaitomas žodis. Žodis – pirmųjų signalų signalas, sudaro specifinę žmogaus signalinę sistemą.
Antroji signalinė sistema leidžia atsitraukti nuo tikrovės, daryti apibendrinimus. Kaip tik tai sudaro aukštąjį specialų žmogaus mąstymą. Žodis, padarė mus žmonėmis, pažymi Pavlovas. Be žodžio negalėtų būti nei sąmonės, nei mąstymo. Žodis turi didžiulę socialinę ir biologinę reikšmę žmogaus auklėjimui, patyrimo kaupimui iš kartos įkartą.
V.Rasistinė žmogaus kilmės klausimo klasifikacija
1. Rasistinių ypatybių reikšmė. Žmonija biologiniu požiūriu sudaro vieną rūšį – homo sapiens, – kuri suskyla į keletą smulkesnių dalių, vadinamų rasėmis. Rasiniai požymiai, pagal kuriuos skiriasi žmonių rasės, susiję tik su fizinėmis žmonių savybėmis, pavyzdžiui odos spalva, plaukų forma, kai kurie veido bruožais, ūgiu, ir mažiausia – kūno proporcijomis.
Rasinai žmonių požymiai paliečia tik kūno ypatumus.
Požymiai, apibūdinantys žmonių rases, atitinka porūšius ir smulkesnes sistemines kategorijas, naudojamas zoologijoje, bet kartu nuo jų ir skiriasi. Porūšiniai ir rasiniai gyvūnų požymiai prisitaikomąją reikšmę.
Rasiniai žmogaus skirtumai, pavyzdžiui, kai kurie jo kūno organizacijos bruožai (kūno sudėjimas, odos spalva, nosies, akių, lūpų, galvos forma ir t.t.) atsirado žmogaus formavimosi procese, kaip prisitaikymo požymiai. Tolimoje praeityje, formuojantis rasiniams pažymiams, pagrindinį vaidmenį atliko geografinė aplinka ir įvairūs biologiniai veiksniai. Pavyzdžiui, negrų, etiopų, australiečių ir pietų mongolų rasių, tamsi odos pigmentacija, be abejo, atsiado kaip klimatinių sąlygų veikimo išdava ir, gal būt, dėl ypatingos mitybos.
Tačiau, kad dėl to vystydamasis žmogus vis labiau, ir labiau išsilaisvindavo iš gyvūnų pasaulio dėsnių ir vis labiau, ir labiau paklusdavo visuomeniniams dėsniams, šie požymiai nebeteko prisitaikomosios reikšmės. Į juos reikia žiūrėti kaip į pėdsaką labai senų žmogaus evoliucijos etapų.
2. Pseadomokslinės buržuazinės rasių nelygumo teorijos. XIX a. Vakarų Europos šalyse ir JAV pasirodė pseudo moksliškos, klaidingos teorijos apie rasinę žmonių nelygybę. Remdamiesi įvairiais fiziniais požymiais, kuriais skiriasi įvairios žmonių rasės, reakcingi buržuaziniai mokslininkai iš tų pozicijų aiškinti istorinį žmonių vystymosi procesą ir socialinius – politinius klausimus.
3. Pseudomokymo apie rasių nelygybę nepagrįstumas. Žmogus, apsigyvendamas įvairiose pasaulio vietose, prisitaikė prie gamtinių vietovės ypatumų, ne keisdamas savo fizinę išvaizdą, bet vystydamas tam tikra linkme savo materialinę kultūrą. Pavyzdžiui, eskimai prie tolimosios šiaurės sąlygų prisitaikė ne dėl kaukolės formos ir plaukų spalvos, bet dėl atitinkamos materialinės gamybos ir visuomeninių sąlygų. Svarbiausia, kas nulėmė eskimų pergalę prieš šiaurės gamtą, buvo stiprūs būstai iš sniego luotų, riebalinės lempos, šilti iš ruonių kailių rūbai, jūros žvėrių medžiojimas su žeberklais.
Rasiniai požymiai labai kinta. Šiuo metu nėra nepakitusių grynų rasių. Per daugelį žmogaus istorijos amžių vyko intensyvus rasių maišymasis dėl kilnojimosi, karų ir prekybos. Žmonių visuomenė pavaldi socialiniams, bet ne biologiniams dėsningumams.
4. Polifiletinės žmogaus kilmės kritika. Norėdami rasių nelygybės teorijai suteikti mokslinį pobūdį, rasistai iš galvojo prieštaraujančią Darvino mokymui polifiletinės žmogaus kilmės teoriją. Jei teigė, kad pagrindinės žmonijos rasės, – tai įvairios rūšys, kurios atsiranda visiškai atskirai viena nuo kitos. Europiečių rasė, jų nuomone, kilo iš neandertaliečių, mongolų – iš sinantropų, australiečiai iš pitekantropų, o negrai – iš austrolopiteko.
Polofilijos teorijos šalininkai tvirtina, kad polinesiečiai, melaneziečiai ir negrai atsirado vėliau už baltąją rasę. Taigi, reiškia, kad vadinamosios juodosios rasės tik neseniai baigė beždžionių stadiją. Tokia niekuo nepagrįsta išvada, yra visiškai klaidinga. Polifilinės žmogaus kilmės teorija prieštarauja faktams. Neandertaliečių aptikta ne tik Europoje. Jei buvo labai paplitę Senajame Pasaulyje.
Iš kitos pusės, įvairios rūšys tarp savęs nesikryžmina arba jų palikuonys esti nevislūs. Visiems žinoma, kad įvairių rasių atstovai visiškai laisvai kryžminasi tarpusavyje ir jų palikuonių vislumas ne tik nemažėja, bet, priešingai, padidėja. Šie ir daugelis kitų faktų liudija, kad visi žmonės priklauso tai pačiai rūšiai – Homo sapiens ir kilo iš bendro filogenetinio kamieno.
Naudota literatūra
1. J. Veselovas „Darvinizmas“
2. Č. Darvinas „Rūšių atsiradimas“