M. Wėberio biurokratija

1. ĮVADAS 2
2. BIUROKRATIJA 3
3. WĖBERIO POŽIŪRIS Į BIUROKRATIJĄ 3
4. IDEALIOS BIUROKRATIJOS TIPAS 4
5. M. WĖBERIO TEORIJOS REIKŠMĖ 5
6. BIUROKRATIJA IR DEMOKRATIJA 6
7. BIUROKRATIJA ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE 6
8. IŠVADOS 9
9. LITERATŪROS SĄRAŠAS 101. ĮVADAS
Biurokratija – sociologinė sąvoka nusakanti vyriausybės ir jos institucijų organizacinę struktūrą, kuriai būdingos formalizuotos procedūros, atsakomybės pasiskirstymas, hierarchija ir neasmeniniai santykiai. Biurokratija taip pat būdinga daugeliui verslo ir visuomeninių organizacijų. Dažnai pats modernios valstybės atsiradimas siejamas su biurokratijos atsiradimu, nes moderniai valstybei būdinga profesionali valdininkija. Biurokratai vykdo politikų sprendimus, jų vietoms užimti pagrindinis kriterijus yra kvalifikacija. Tuo biurokratai iš esmės skiriasi nuo modernių laikų politikų, kurie pareigas užima riinkimų keliu. Kaip neigiama biurokratijos pusė įvardinama tai, kad biurokratai turi visą informaciją reikalingą sprendimams priimti, dėl to gali įtakoti politikus priimančius sprendimus, taip pat nuslėpti jiems prieinamą informaciją. Kita vertus modernios valstybės praktiškai neįsivaizduojamos be biurokratijos, išskyrus anarchizmo siūlomas alternatyvas. Kasdieniniame gyvenime terminas „biurokratizmas“ vartojamas kaip valdininko, kurio veikla vertinama neigiamai. Tačiau politologams šis terminas suvokiamas kiek kitaip. Biurokratija – tai vienas iš daugelio valstybės administracijos organizavimo būdų, kuriems būdinga tai, kad vietą valstybės administracijoje gali užimti tik tas asmuo, kuurio išsilavinimas ir kvalifikacija atitinka numatomo darbo turinį; valdininko funkcijos yra aiškiai apibrėžtos ir standartizuotos, kad būtų išvengta jo savivaliavimo; visa valstybės administracija yra griežtai suorganizuota hierarchiškai; siekiant apsaugoti valdininkus nuo įvairių įtakų, iš jų užimamų pareigų jie gali būti at

tleidžiami tik pagal specialią programą; dažniausiai vietos valstybės administracijoje užimamos konkurso tvarka.
Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų, biurokratų – savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė vokiečių sociologas Weberis.Tačiau panašu, kad jo minėti principai liko nevisiškai ar ne visur įgyvendinti arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų biurokratijos modelį, kiek – pripažįstant biurokratinės valdymo organizavimo formos pranašumus – jos trūkumus ir apskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip ypatingos valdininkų grupės interesus. Taigi pats terminas „biurokratija“ gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį priimtiną šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme, biurokratijos kaip niekam neatsakingų valdininkų valdžios apibūdinimą.
Šiame darbe aš bandysiu apžvelgti M. Wėberio „idealios“ biurokratijos modelį, teoriją, jos poveikį šiuolaikinėje visuomenėje. Rašant šį darbą naudosiosi šia liiteratūra; Caleman, J Socialinės teorijos pagrindai, Denhardt, R. Viešųjų organizacijų teorijos, Viešasis administravimas, Robbins, S. Organizacinės elgsenos pagrindai, Viešojo administravimo efektyvumas.2. BIUROKRATIJA
Studijuojant biurokratijos veikalus, neišvengiamai tenka pradėti nuo M. Wėberio. Vokiečių sociologas teigė, kad biurokratija – tai visų pirma racionali organizacija. Wėberis suprato organizacijų veiklos analizę kaip atskirą procesą. Jis tyrė valdžios struktūrų sistemas ir nurodė, kodėl visuomenės nariai siekia tvarkos nenaudojant prievartos, tuo sukurdami valdžios sistemos legitimumą.
Yra naudojamos kelios pagrindinės biurokratijos sampratos. Pirma termino vartosena yra suformuluota Maxo Wėberio. Ki
ita biurokratijos termino vartosena priklauso politinei sociologijai: biurokratija yra valdymo būdas, kurio ląstelės yra biurai. Tai yra valdžia, valstybinis administravimas departamentų pagalba, kai jų darbas organizuotas hierarchiniu ir formaliu principu. Biurokratijos valdžia yra įstatymo ir tvarkos valdžia, biurai yra tik vykdytojai, instrumentai.
Biurokratija dažnai painiojama su „biurokratizmu“. Biurokratizmas yra neigiamas biurokratijos aspektas: perdėtas formalumas, centralizacija, oficialumas. Jis išauga iš biurokratinių organizacjių veikloje ir laikomas viena iš biurokratijos disfunkcijų, nes tada biurokratijos mechanizmo elementai netenka savo funkcinių proporcijų. Taip pat nereikėtų maišyti atributų „biurokratinis“ ir „biurokratiškas“, nes pirmasis nurodo teigiamą arba neutralią savybę, o antrasis – neigiamą.3. WĖBERIO POŽIŪRIS Į BIUROKRATIJĄ
Pagal Wėberį, visos didelės organizacijos iš principo esti biurokratiškos. Žodį „biurokratija“ 1745 metais sukūrė Vincentas de Gournay, kuris prie žodžio „biuras“, reiškiančio ir įstaigą, ir rašomąjį stalą, pridėjo terminą, išvestą iš graikiško veiksmažodžio „valdyti“. Taigi biurokratija apibūdina pareigūnų valdymą. Pirma šis terminas taikytimas tik valdininkams, bet tolydžio išsiplėtė ir apėmė apskritai visas dideles organizacijas. Iš pradžių ši sąvoka vartojama menkinamąja prasme. Tačiau kiti autoriai biurokratijoje įžvelgė kruopštaus, tikslaus ir veiksmingo administravimo modelį. Biurokratija, teigė jie, iš tiesų yra pati efektyviausia iš žmonių sumanytų organizacijos formų, nes visas užduotis reguliuoja griežtos procedūrų taisyklės. Wėberio biurokratijos terminas – tai kelias tarp šių dviejų kraštutinumų. Ribotą biurokratinių organizacijų skaičių, nu
urodo Wėberis, turėjo ir tradicinės civilizacijos. Pvz. Kinijoje biurokratinė valdininkija buvo atsakinga už visus valdymo reikalus. Bet galutinai biurokratija susiformavo tik moderniaisiais laikais. Wėberis laikė biurokratiją pagrindine visuomenės racionalizacijos dalimi, veikiančia visus gyvenimo elementus, pradedant mokslu, baigiant švietimu ir valdymu. Norėdamas išsiaiškinti biurokratinių organizacijų plėtros kilmę, Wėberis apibrėžė biurokratijos idealųjį tipą. Jo sąrašą sudaro šios skiriamosios ypatybės:
1. Aiškiai apibrėžti valdžios hierarchiją. Biurokratija atrodo tarsi piramidė, kurios viršūnėje – aukščiausioji valdžia.
2. Rašytinės taisyklės nustato kiekvieno organizacijos lygmens pareigūnų elgesį.
3. Pareigūnai dirba visą darbo laiką ir gauna algą.
4. Aiškiai skiriasi pareigūno atliekamos užduotys organizacijoje ir jo privačiame gyvenime.
5. Nė vienas organizacijos narys nėra darbui naudojamų išteklių savininkas.
Wėberio įsitikinimu, kuo organizacija artimesmė idealiam biurokratijos tipui, tuo veiksmingiau sieks tikslų, kuriems buvo įsteigta. Jis dažnai biurokratiją prilygindavo sudėtingoms mašinoms, nes ji tobulina įgūdžius, didina tikslumą ir greitį, atliekant nustatytas užduotis.4. IDEALIOS BIUROKRATIJOS TIPAS
Teorinį moderniosios biurokratijos modelį taip pat sukonstravo Wėberis. Jo sukurtas „idealusis tipas“ laikomas klasikiniu biurokratinės organizacijos modeliu, nes yra išsamus, pagrįstas ir neprieštaringas daugeliu savo aspektų. M. Wėberis nurodė dešimt idealaus biurokratinio modelio bruožų:
1) Administracinio personalo nariai turi būti asmeniškai nepriklausomi ir pavaldūs autoritetui tik kaip beasmeniai oficialių pareigų vykdytojai.
2) Tiksliai nustatyta pareigybių hierarchija
3) Aiškiai apibrėžtos tarnybinės funkcijos
4) Pareigoms tarnautojai skiriami laisvu susitarimu
5) Tarnautojai į pareigas parenkami, atsižvelgiant į profesinę kvalifikaciją, kuri tinkama egzaminuojant arba pa
atvirtinama atitinkamu diplomu.
6) Tarnautojams mokamas tiksliai nustatytas atlyginimas, paprastai jie turi teisę į pensiją; atlyginimas nustatomas pagal turimą vietą valdininkų hierarchijoje, nors kartais atsižvelgiama ir į atsakomybės laipsnį bei statusą.
7) Pareigų vykdymas yra vienintelis valdininko darbas.
8) Sistema remiasi karjera, grindžiama vyresniškumu ir nuopelnais; valdininko karjerą lemia aukštesnes pareigas turintys valdininkai
9) Pareigūnai yra atskirti nuo administravimo priemonių nuosavybės ir nesinaudoja savo padėtimi.
10) Pareigos vykdomos laikantis disciplionos ir yra griežtai kontroliuojamos.
Be viso to M. Wėberis nurodė ir tris pagrindinius idealios valdžios tipus:
1) Racionalųjį teisinį, kur biurokratinė forma yra gryniausia
2) Charizmatinį, kurio forma gana nestabili, nes valdžios turėtojas įgyja teisėtumą dėl asmeninių bruožų, kurie jo visuomenėje yra išskirtiniai, kaip antai Napoleonas
3) Racionali teisinė valdžios forma, pagrįsta administraciniu tarnautojų personalu. Jos nereikia tapatinti su vyraisybės sistema, kurioje dominuoja civiliniai tarnautojai, nes biurokratinė sistema yra tokia, kai valdo biurokratinis – administracinis personalas.

5. WĖBERIO TEORIJOS REIKŠMĖ

Pripažinę profesionalų biurokratijos pirmenybę, negalime nevertinti to, ką jos sėkmei padarė taip kritikuojamas mechaninis Wėberio modelis. Kokį naują ir pažangų biurokratijos modelį beišvestume, Wėberio teorija išliks pagrindu, ji aktuali dabar ir bus aktuali ateityje. Wėberio „idealusis tipas“ talpina savyje daug bruožų, kurie siektini šiandienos organizacijose: jie yra identiški demokratinės visuomenės reikalavimams, teisingumui. Ypač pabrėžtini yra šie principai:
• Siekis eliminuoti nepotizmą, protekcionizmą ir sudaryti visiems lygias įdarbinimo ir darbo sąlygas.
• Darbo vietos užtikrinimas, garantijos.
• Darbo taisyklių suvienodinimas ir organizacijos kultūros sukūrimas tam, kad su kiekvienu būtų elgiamasi garbingai.
Wėberis, kalbėdamas apie organizacijas pasisako prieš favoritizmą, privilegijuotumą ir išankstines nuostatas. Jis gynė žmogaus teises. Weberis pranašavo racionalumo evoliuciją ir jos įrankį – biurokratiją. Jis labai smarkiai nesuklydo – jo teigti racionalumo principai gyvi, tik šiek tiek neatitinka išsivysčiusio mokslo, technikos, kultūros reikalavimų. Wėberio biurokratija yra komandinė, o profesionalų – savirankiška, nes darbuotojų kultūra, išsilavinimas yra pažengę.
M. Wėberio tradiciją tęsė: J. Berchaimas, B. Rizzi, L. von Mises. Pastarojo kritika Weberio koncepcijai buvo itin didelė.6. BIUROKRATIJA IR DEMOKRATIJA
Demokratijos slopinimas, progresuojant modernioms organizacijos ir informacijos kontrolės formoms, labai jaudino Wėberį. Jį ypač trikdė beveidės biurokratijos valdymo perspektyva. Kaip demokratija gali išgyventi, susidūrusi su vis labiau žmones užvaldančia biurokratinių organizacijų galia? Šiaip ar taip, argumentavo Wėberis, biurokratijos privalo būti specializuotos ir hierarhiškos. Esantys organizacijos struktūros apačioje neišvengiamai patirs, kad vykdo vien pilkas kasdienines užduotis ir niekaip negali valdyti savo darbo – galia perduodama tiems, kurie viršuje. Wėberiui kėlė nerimą susvetimėjimo poveikis, kurį biurokratijos daro savo darbuotojams. Netekę galimybės rodyti iniciatyvos ir kūrybiškumo, biurokratai gali tiesiog paklusti paskirtajam vaidmeniui. Wėberis taip pat numatė galimą konfliktą tarp karjeros biurokratų ir demokratiškai išrinktų politikų. Politikai, kurių paskirtis moderniosiose visuomenėse yra vykdyti biurokratijos kontrolę, tuo pat metu priklauso nuo biurokratijos dėl jos turimos informacijos ir patirties. Wėberio akimis, iš esmės svarbu biurokratiją pajungti stipriai politinei kontrolei, kuri užtikrintų valdininkijos atvirumą ir skaidrumą. Wėberio susirūpinimas buvo ne be pagrindo.7. BIUROKRATIJA ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE
Biurokratija yra apibrėžiama labai įvairiai. Tačiau tiksliausiai jos vietą ir vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje apibūdina biurokratijos kategorija, vartojama dviem prasmėmis:
1) biurokratija – administracinis aparatas ir žmonės, tarnaujantys jame
2) biurokratija kaip moderniosios visuomenės valdymo organizmo forma.
Šiandien M. Wėberio biurokratijos modelis yra modifikuotas ir plačiai taikomas, tyrinėjant valdininkiją. Biurokratijos, kaip pozityviai dabartinėje valstybėje funkcionuojančios organizacijos, veikimas apibūdinamas šiais bruožais:
1) efektyvumu, kuris pasiekiamas griežtu funkcijų pasidalijimu tarp organizacijos narių ir sudarant sąlygas skirit aukštos kvalifikacijos specialistus į vadovaujančias pareigas
2) griežta valdžios hierarchija, leidžianti aukštesniesiems valdininkams kontroliuoti žemesniuosius
3) formali ir tiksliai apibrėžta taisyklių sistema, užtikrinanti valdymo vieningumą
4) administracinės veiklos beasmeniškumas ir emocinis neutralumas, kai kiekvienas tarnautojas yra tam tikrų pareigų vykdytojas.
Dabartinės biurokratijos vertinimų kriterijus yra ne organizacijos tikslai, o priemonės: hierarchija, disciplina, taisyklių laikymasis. Idealus M. Wėberio biurokratijos modelis taikomas, tirinat du valstybės tarnautojų veiklos aspektus:
• lyginant biurokratiją įvairiose šalyse
• nustatant klasikinės „neutralios“ biurokratijos ir „politinės“ biurokratijos skirtybes.
Iš tikrųjų šiuolaikinei valstybei organizuoti ir valdyti reikia profesionalumo, įgūdžių. Todėl didėja ne tik biurokratų skaičius, bet ir jos įtaka valdymui. M. Wėberio biurokratijos bruožai – profesionalumas, efektyvumas, apolitiškumas, partinis neutralumas – kartais net vadinami iškabomis, kurios neatitnka tikrovės. Pabrėžiama, kad per griežtas politikų ir valdininkų atsiskyrimas neleidžia pamatyti tikrųjų sprendimus priimančių subjektų. Nuolat stiprėjanti valdininkų įtaka, biurokratinio valdymo specifiką ir valdymo bei vadovavimo kompleksiškumas sudaro sąlygas rastis vis naujiems realios valdininkų galios didėjimo šaltiniams.
Vienas iš tokių pavyzdžių yra glaudžiai susijusios valdininkų ir renkamų vadovų funkcijos. Tradiciškai valdininkų funkcija apibrėžiama sprendimų įgyvendinimo sritimi. Tačiau įstatymai ir sprendimai politinius, ekonominius, socialinius santykius turi reguliuoti efektyviai. Todėl parlamento nariams būtinos profesionalų konsultacijos. Tie profesionalai yra administratoriai (biurokratai) ir techniniai darbuotojai, kurie neišvengiamai įtraukiami į svarbiausią sprendimų priėmimo grandį – įstatymų projektų parlamentui ir dokumentacijos, reikalingos tam tikriems įstatymams realizuoti, rengimą. Todėl vis sunkiau atskirti dvi teoriškai savarankiškas politinio proceso fazes: sprendimo priėmimą ir sprendimo įgyvendinimą. Valdininkai susiję su politika kaip ir politikai su jos įgyvendinimu. Tik skirtingais būdais. Tarnautojai veikia ne viešai, o už politinės scenos. Pavyzdžiui, derybose su interesų grupėmis politikai viešai atstovauja sau ir savo partijos pozicijai. Tačiau abi grupės dalyvauja, priimant politinius sprendimus.
Kita vertus, būtina skirti biurokratijos elitą ir paprastus valdininkus. Aukščiausieji valdininkai dirba viešosios politikos formavimo centruose ir atlieka patariamąją funkciją. Jie patenka į „didžiosios“ politikos verpetą, todėl jų įtaka didėja. Šios biurokratijos elito grupės galios didėjimas akivaizdus. Pavyzdžiui, JAV aukščiausi biurokratijos ešelonai labiau priklauso nuo politikų pasikeitimo valdžioje, negu nuo kompetencijos, pripažįstant konstitucinę teisę vykdyti išrinktos vyriausybės valią.
Europoje valstybės tarnautojai turi paklusti universaliems „racionalumo“ principams ir išlikti santykiškai nepriklausomi nuo politikų. Iš tikrųjų Vokietijoje ir Prancūzijoje biurokratų korpusas yra kur kas pastovesnis ir mažiau priklausomas nuo politinių jėgų pasikeitimo. Tačiau dauguma valdininkų dirba viduriniojo ir žemesniojo lygio institucijose. Skirstymas į aukščiausio ir žemiausio rango biurokratiją sva.rbus, nes matomas akivaizdus skirtumas tarp valdininkų, vadovaujančių kasdienei politikos rutinai. Tai praktikuojama, pvz., Švedijoje, kur ministerijos yra maži planavimo komitetai ir daugelis valdinikų dirba nedidelėse tarnybose bei tarnybose, atliekančiose rutininį darbą. Jos autonomiškos, nors valdininkai gauna standartinius atlyginimus ir dirba pagal atitnkamą reglamentą, o darbuotojas rekrutuojamas iš „savų“ žmonių.
Biurokratai dažnai perima sprendimų įgyvendinimą į savo rankas. Jie turi tam tikrą veiklos laisvę: jie vykdo politiką efektyviai, gali „pakreipti“ sprendimo įgyvendinimą savo padalinio ar interesų naudai.
Biurokratijos įtaka didėja susidarius politiniam vakuumui. Kai tik politikai tampa bejėgiai, valdininkai ima vykdyti jų funkcijas. Politikai keičiasi, biurokratija pasilieka. Tai lemia jos inertiškumą ir priešinimąsi pokyčiams.
Svarbus biurokratijos valdžios šaltinis yra informacijos pateikimas. Žinios ir patirtis kaupiami dešimtmečius. Dažnai naujas ministras yra priklausomas nuo valdininkų nuo valdininkų pateikiamos informacijos. Ministrai turi mažiau specialių žinių ir ne visuomet gali spręsti apie jos patikimumą. Kurią informaciją pateikti politikui, kurią nutylėti rengiant įstatymo projektą ar įgyvendinant sprendimą, nutaria valdininkai. Čia galimi du keliai: pateikti tendencingą informaciją arba pateikti tik tą, kuri patiks politikui. Taip sprendimo įgyvendinimą galima pakreipti savo žinybos interesų labui. Valdininkai susinteresuoti savo departamento likimu, t.y. jie siekia padidinti savo žinybai skiriamą biudžeto dalį, valdininkų skaičių, veiklos apimtį.
Biurokratijos santykių su valstybinėmis valdžios institucijomis ir piliečiais savivalės problemos yra aktualios visose politinėse sistemose. Daugeliu atveju jas bandoma spręsti biurokratijos rekrutavimo ir kontroliavimo priemonėmis.8. IŠVADOS
Apibendrinant referate pateiktą medžiagą, galima drąsiai teigti, kad biurokratija būtina kaip valdymo instrumentas, kurio funkcionavimas turi griežtai atitikti įstatymus. Teismo institucijos, įvairios administracijos šakos vykdo tai, ką numato įstatymas ir biudžetas. Biurokratija nei gera, nei bloga – tai metodas, kuris gali būti taikomas įvairiose žmonių veiklos srityse. Sritis, kurioje biurokratinis metodas labiausiai reikalingas, yra vyriausybės aparatas.
Didžiausia biurokratijos stiprybė yra ta, kad ji įgalina labai efektyviai vykdyti standartizuotą veiklą. Kai panašios srities specialistai suburiami į funkcinius padalinius, sumažėja darbuotojų skaičius, minimaliai dubliuojamas personalas ir įrengimai. Be to, esant biurokratijai, galima puikiai išsiversti su mažiau talentingais – todėl ir ne taip brangiai apmokamais – vidutinio ir žemesnio lygio vadovais.
Viena iš biurokratijos silpnybių ta, kad specializacija sukelia konfliktus tarp žemesnio lygio padalinių. Kita pagrindinė biurokratijos silpnybė, su kuria visi esame vienaip ar kitaip susidūrę, yra ta, kad organizacijoje dirbantys žmonės fanatiškai laikosi taisyklių. Biurokratija yra efektyvi tik tol, kol darbuotojai susiduria su problemomis, su kuriomis jau buvo susipažinę anksčiau ir kurioms jau nustatytos užprogramuotos sprendimo taisyklės.9. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Caleman, J (2005). Socialinės teorijos pagrindai. Vilnius
2. Denhardt, R. (2001). Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius
3. Giddens, A. (2001). Sociologija. Vilnius
4. Robbins, S. (2002). Organizacinės elgsenos pagrindai. Vilnius
5. Viešasis administravimas. (1999). KTU
6. Viešojo administravimo efektyvumas. (2001). KTU
7. Šiuolaikinė valstybė. (1999). Kaunas

Leave a Comment