Šlovinimo malda

TURINYS
ĮVADAS 2
1. “Šlovinkit Viešpatį amžiais, kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.” (Ps 103, 31) 3
2. DIEVO ŠLOVINIMAS – GYVENIMAS MALDOJE DIEVUI 4
3. ŠVENTOSIOS DVASIOS VAIDMUO ŠLOVINIME 5
4. ŠLOVINIMAS SENAJAME TESTAMENTE. PSALMĖS 7
5. GIEDOJIMAS IR MUZIKA KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGIJOJE 9
IŠVADOS 12
ŠALTINIAI 13
LITERATŪRA 13ĮVADAS
Dievo šlovinimas, arba šlovinimo malda, tikinčio žmogaus gyvenime turi labai didelę reikšmę. Visa tai, kas daroma dėl Dievo, galima įvardinti kaip šlovinimą. Gyvenimas, šlovinimas ir muzika – tai tie dalykai, kurie labai glaudžiai vienas su kitu susiję. Visas žmogaus – Dievo kūrinio – gyvenimas gali būti suprantamas kaip Dievo šlovinimas, kai viisa ko pagrindas jame yra Dievo nurodytas kelias. Tai plačioji Dievo šlovinimo samprata. Siaurąja prasme šlovinimas siejamas su konkrečia meno sritimi – muzika. Dažnai kasdienybėje paprastais žodžiais nesugebame išreikšti jausmų ir minčių, skirtų Dievui, todėl į pagalbą ateina viena gražiausių Dievo dovanų – muzikinio šlovinimo dovana. Šlovinimas, padedant muzikai, yra vienas svarbiausių būdų sužadinti žmoguje meilę Dievui, atstatyti sugriautą ryšį su Juo. Muzika tampa žmogaus ir Dievo tiltu: “Kiek kartų apsiverkdavau, klausydamasis tavo himnų ir giesmių, giliai sujaudintas maloniai skambančių garsų tavojoje Bažnyčioje! Tiie garsai aidėdavo mano ausyse, o tiesa sunkėsi į širdį; maldingi jausmai užplūsdavo mane, ir ašaros vilgė skruostus, bet man buvo gera nuo jų.” (Sv. Augustinas). Taigi siaurąja prasme šlovinimas yra malda, žodžius įpinant į melodiją ir palydint muzikos instrumentais.
Bažnyčia turtinga šventųjų gy

yvenimo pavyzdžių, sakralios muzikos ir giesmių, sudėtų Dievo garbei. Svarbiausia krikščioniškojo tikėjimo liudytoja Biblija Senajame Testamente pateikia tobulo šlovinimo pavyzdį – Jobo gyvenimo istoriją. Čia randame ir psalmyną -šlovinimo giesmių, vadinamų psalmėmis, rinkinį. Šlovinimo – ne tik muzikos ar žodžių, bet ir veiksmų – pilna Katalikų Bažnyčios liturgija. Net pati šlovinimo giesmė amžių bėgyje įgijo įvairias formas. Tarp tokių formų minėtinas dar vienas Katalikų Bažnyčios lobis – litanijos.
Visi šie šlovinimo būdai išreiškia pagrindinę šlovinimo sampratą – šlovinti Dievą visu savo gyvenimu. Šventajame Rašte daug vietų ragina garbinti Dievą savo širdimi: “Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu'” (Rf 5,19-20).
Šiame darbe trumpai apžvelgsime šlovinimo maldos esmę bei turinį irr paskirtį Šv. Rašte, Katalikų Bažnyčios dokumentuose ir liturgijoje.

1. “Šlovinkit Viešpatį amžiais, kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.” (Ps 103, 31)
Dievo šlovinimas visų pirma yra malda, viena iš maldos formų. Kiekvieną tikintį žmogų gyvenime lydi malda – Dievo jungtis su žmogumi, Kūrėjo su kūriniu. Pirmiausia malda lydi Dievo kūrybą – Jis pirmas taria savo žodį, t.y. mus kuria, o mūsų atsakas yra atsidavimas Jo kuriančioms rankoms. “Dievas yra anapus visų žodžių, arčiau negu visi žodžiai, pirmesnis už pirmąjį blyksnį, iš kurio užgimsta bet koks žodis.”1 Ma

alda yra žmogaus pašaukimas: Dievas žmogų pašaukė iš nebūties į būtį, apvainikavo “garbe ir didybe” (Ps 8, 6), todėl malda kyla iš žmogaus, kaip iš kūrinio savo Sutvėrėjui ir Kūrėjui: “Koks nuostabus [Viešpaties] vardas visoje žemėje!” (Ps 8, 2).
Šlovinimo malda yra tokia malda, kuria žmogus labiausiai betarpiškai pripažįsta, kad Dievas yra Dievas. Si malda šlovina Jį dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad JIS YRA. Dievas yra ir to pakanka, sako Šv. Pranciškus. Kas šlovina Dievą, dalyvauja tyrų širdžių laimėje: pirma negu Jį išvys garbėje, jau Jį myli tikėdamas: “tikėjimas yra tyras šlovinimas”. O šlovinimas yra tikėjimo į Kristų vaisius. “Dievas yra savo kūrinių Viešpats, ir visa sukurta Jo garbei. Tas, kuris tiki, kad Dievas yra žmogui palankus, kad Jam rūpi viskas, kas vyksta žemėje, tas jaučia, jog yra gera priklausyti Dievui, gera Jam dėkoti ir šlovinti Jį.”4
Šlovinimas – tai visiškos ir amžinos Jo valdžios ir garbės pripažinimas. Tokia doksologija užbaigiama ir “Tėve mūsų”malda:
“Tavo valdžia ir galybė, ir garbė per amžius! Amen!”
Malda tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente siekia atsiliepti Viešpačiui taip kaip reikalauja Jo šventumas. Tai “dėkingumo ku.pinas atliepas gyvajam Dievui, vieninteliam žemės ir dangaus Kūrėjui, geriausiai žmonių išgelbėjimo vilčiai”.5
“Didis esi, Viešpatie, ir be galo girtinas, didi Ta
avo galybė, ir Tavo išminčiai nėra ribų. Ir garbinti Tave nori žmogus, viena Tavo kūrinio dalelė, žmogus, besinešiojąs savo mirtingumą, besinešiojąs savo nuodėmės liudijimą<.>; ir vis dėlto nori Tave garbinti žmogus, viena Tavo kūrinio dalelė.”6
1 Carmody D.L. ir J.T. Malda pasaulio religijose. – Katalikų pasaulis, 2001. – P. 47.
2 KBK 2642.
J Žr. Unitatis Redintegratio, 23. – Vatikano II susirinkimo nutarimai. – Aidai, 2001. – P. 97.
4 Tikiu. Trumpas Katalikų Bažnyčios Katekizmas. – Madrid, 1999. – P. 140.
5 Carmody D.L. ir J.T. Malda pasaulio religijose. – Katalikų pasaulis, 2001. – P. 47.
6 Š. Aurelijaus Augustino IŠPAŽINIMAI. – K., 1933. – P 23.2. DIEVO ŠLOVINIMAS – GYVENIMAS MALDOJE DIEVUI
Malda apima visą tikinčio žmogaus būtį: tai laiminimo ir garbinimo, prašymo ir užtarimo, dėkojimo ir šlovinimo malda. Pastarojoje telpa visos maldos formos, kai ją suprantame plačiąja prasme. Šlovinimo malda vainikuoja žmogaus gyvenimo žemišką būtį danguje, kuriame vyksta nepaliaujamas Dievo šlovinimas: “Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!” (Apr 4, 8). Raktas į dangų – Tėvo valios vykdymas, arba Dievo pašlovinimas savo gyvenimu. Pirmiausia Dievas turi pašlovinti mus, kad mes galėtume Jam tuo pačiu atsiliepti. Juk to paties meldė ir Jėzus, atiduodamas save patį kaip tobuliausią šlovinimo auką Tėvui: “Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave” (Jn 17, 1). Daugelis šventųjų pašlovino Dievą savo gyvenimu, gyvendami Jėzaus, Dievo Sūnaus, vardu. Šiuo požiūriu suprantame šlovinimą kaip pasišventimą. Juk ir Jėzus pa
asišventė dėl mūsų: “Dėl jų aš pašventinau save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.” (Jn 17, 19).
Dievas visada pirmas ieško žmogaus: “O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.” (1 Jn 4, 9-10). Savo Kryžiaus auka Jėzus “prisijungia prie savęs visą žmoniją ir įtraukia ją į bendrą dievišką šlovės giesmę.”7 Taigi šlovinimo malda yra Jo dovana.
Regėdami tobuliausią Dievo meilės įrodymą – Jėzų, mes skubame atsiliepti į Jo meilę. Dievo kvietimas meilei ir mūsų atsiliepimas – tai malda. Tačiau Jo tobulos meilės akivaizdoje pažvelgę į savo netobulumą turime nusižeminti, todėl mūsų kreipimasis į Visagalį neįmanomas be nusižeminimo. Pats Dievas Kristuje Jėzuje nusižemino iki Kryžiaus mirties, todėl ir mes, sekdami Jo pavyzdžiu, atsiliepti Dievui galime tik nuolankia širdimi. Tik kas save žemina, bus išaukštintas, – kalba paradoksalusis Dievo Žodis. Tobulas šlovinimas kyla iš tobulo nusižeminimo.
O jei malda yra Dievo dovana, tai reikia mokėti ją priimti. Į žmogaus gyvenimą ji gali ateiti tik kartu su Juo. Tik priimdamas Dievą į savo širdį, žmogus yra pasirengęs priimti ir tinkamai naudoti Jo dovanas. Širdis yra žmogaus ir Dievo susitikimo vieta, maldos lopšys, sandoros tarp Dievo ir žmogaus skrynia ir Jo įsakymų plokštės. Šventas Raštas kviečia šlovinti ne lūpomis, o širdimi (Mk 7, 6 – Iz).
Vadinasi, šloviname Dievą, kai mylime Jį visa širdimi, ir, atsiliepdami į Jo meilę, vykdome Jo valią, visa tai darydami nusižeminę, lyg beturčiai, nes visa, ką turime, yra Jo dovana. Jis dovanoja žmogui ir šlovinimo maldą, kurią įlieja į mūsų širdis per Šventąją Dvasią.
7 Sacrosanctum consilium, 83. -Vatikano II susirinkimo nutarimai. -Aidai, 2001. – P. 113.3. ŠVENTOSIOS DVASIOS VAIDMUO ŠLOVINIME
Šlovinimas, kaip ir kitos maldos formos, yra Tėvo meilės ryšys su savo vaiku: “Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame “Aba, Tėve!” ” (Rom 8, 14 -15). Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai (plg Rom 8, 16). Ji liudija Vienatiniam Sūnui, kuriame esame įsūnyti ir per kurį garbiname Tėvą. Nėra kito krikščioniškos maldos kelio, kaip tik Kristus. Šiuo keliu mus veda Šventoji Dvasia : “Nė vienas negali ištarti “Jėzus yra Viešpats”, jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12, 3). Kiekvieną kartą, kai pradedame melstis ir šlovinti Dievą, į maldos kelią nukreipia ir jame lydi Šventoji Dvasia savo pranokstamąja malone. “Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.” – sako Šventasis Raštas9. Vadinasi, tikrai šlovinti Dievą galime tik iš Šventosios Dvasios. Ji moko mus melstis, tik iš jos kylantis šlovinimas yra tobulas, todėl Bažnyčia ragina kasdien kreiptis į Šventąją Dvasią, ne tik kreipiant į Dievą savo mintis ar kalbant žodžius, bet ir pradedant ar baigiant kiekvieną darbą.10 Šlovinimas, apimdamas ir kitas maldos formas, jas siunčia Tam, kuris yra jų šaltinis ir tikslas: tai “vienas Dievas, Tėvas, iš kurio yra visa ir Jam esame mes” (1 Kor 8, 6).
Senojo Testamento Ezechielio knygoje užsimenama apie Šventąją Dvasią, kurią Viešpats įlies į pačią žmogaus širdį ją pakeisdamas : “Aš duosiu jums naują širdį ir įvesiu į jūsų vidų naują dvasią; aš atimsiu iš jūsų kūno akmeninę širdį ir duosiu jums kūnišką širdį. Aš duosiu į jūsų vidų mano dvasią ir padarysiu, kad jūs vaikščiotumėte mano įsakymais, sergėtumėte mano teises ir jas vykdytumėte. Jūs gyvensite šalyje, kurią aš esu davęs jūsų tėvams; jūs būsite man tauta, ir aš būsiu jums Dievas” (Ez 36, 23. 25 – 28). Šventosios Dvasios gyvenimu savo tautoje Dievas parodo savo galybę ir savo vardo šventumą.
Šventoji Dvasia, kurios patepimas persunkia mūsų būtį, padeda pasiekti vienybę su Švč. Trejybe ir su visa Bažnyčia. Ta vienybė yra Dievo meilėje. “Meilė yra tikrasis maldos šaltinis; kas iš jo semia, pasiekia maldos viršūnę” . O meilės šaltinis yra Dievas, liejantis ją per Šventąją Dvasią: “Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5, 5). Šventoji Dvasia yra gyvasis šaltinis, “trykštantis į amžinąjį gyvenimą” (Jn 4, 14). Ji atsiunčiama Jėzaus mokiniams tam, kad juos mokytų ir vestų “į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13). Taigi Šventoji Dvasia yra ir tiesos šaltinis, tiesos, kuria turime šlovinti Dievą. Ir pats šlovinimas,
8 Žr. KBK 2664 9Jn4, 23. 10 Žr. KBK 2670 ” KBK, 2658 12 plg. Jn 14, 26

vedamas Šventosios Dvasios, stiprina ir maitina tikinčiųjų sielas tiesa apie Jėzaus viešpatavimą. Eiti Tiesos keliu, būti Jėzaus mokiniu – tai klausyti Jo Žodžio ir jį vykdyti: “Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai” (Jn 15, 8). Tik priimdamas Dievo Dvasią, t.y. atgimdamas iš aukštybių, žmogus gali tapti Jėzaus mokiniu ir tikru Dievo šlovintoju, nes Dvasia yra Globėja, suteikianti žmogui visas reikalingas dovanas – meilę, viltį, tikėjimą, išmintį, tiesos pažinimą, supratimą ir tvirtumą bei kitas dovanas, išlaikančias mus tikėjimo kelyje. Todėl žmogus turi melsti Šventosios Dvasios Krikšto, o jis juk pažadėtas kiekvienam prašančiam tikinčiajam: “juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo” (Lk 11, 13). Mes esame paženklinami “pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta Jo nuosavybė Jo didybės šlovei” (Ef 1, 13 – 14). Todėl jau šiame gyvenime ir po jo “mes dalysimės Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios garbe ir džiaugsmu.”13
Tikrajam garbintojui keliamas tiesos reikalavimas susijęs su savęs atsižadėjimu. Pastebime Tėvo ir Sūnaus atsidavimą vienas kitam: “Tėvas norėjo, kad Jo Sūnus būtų išaukštintas; Sūnus norėjo, kad Tėvas būtų garbinamas.” Tikrasis garbintojas, į Jėzų žvelgdamas kaip. į tobuliausią šlovintoją, supranta, kad tik vienintelį Dievą turi šlovinti ir tik toks žmogus šlovina Jį tiesa: “O kuriam rūpi jo Siuntėjo šlovė, tas tiesakalbis, ir nėra jame neteisybės.” (Jn 7, 18). Tikrasis šlovinimas yra suprantamas ne tik kaip šlovinimas dvasia, bet ir sąmoningas protu suvokiamas buvimas Dievui. Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams rašo: “Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu” (1 Kor 14, 15). Tai reiškia, kad maldoje, nesvarbu, ar tai būtų dėkojimo ar šlovinimo malda, žmogus privalo augti visomis savo esybės galiomis ir visomis savo esybės galiomis – visa siela, visu protu, visa širdimi – šlovinti Aukščiausiąjį. “Garbinimas mus pakelia prie Dievo sosto, kur Jo akivaizdoje mūsų protą gali apšviesti Jo tiesa. Lūpomis išpažinta tiesa padeda mums įsišaknyti ir įsitvirtinti meilėje, kuri yra pats Dievas.”14
‘”‘ Fr. Francis Martin, Fr. Theo Rush OFM. Kai meldžiatės. – Katalikų pasaulis, 1993. – P. 21. 14 Fr. Francis Martin, Fr. Theo Rush OFM. Kai meldžiatės. – Katalikų pasaulis, 1993. – P. 80.4. ŠLOVINIMAS SENAJAME TESTAMENTE. PSALMĖS
Išėjimo Knygoje penkioliktame skyriuje randame pirmą šlovinimą. Tai Pergalės giesmė,
kuri giedama izraelitų, pabėgusių iš faraono nelaisvės ir perėjusiems per jūrą:
Tada Mozė ir izraelitai giedojo Viešpačiui šią giesmę:
“Aš giedosiu Viešpačiui,
nes Jis šlovingai nugalėjo. ” (Iš 15, 1)
Didžiausias Senojo Testamento šlovinimo lobynas yra Psalmės knyga, dažnai vadinama “Piemens giesmėmis”, sudaryta iš apytikriai šimto penkiasdešimties Šlovės giesmių. Hebrajų kalba psalmės vadinamos “Tehilim” – “Šlovės giesmėmis”. Tai poezijos kūriniai: poemos, himnai ir giesmės Dievui pagarbinti, Jam padėkoti, prašyti ir išpažinti kaltes. Taigi matome jog šios šlovinimo giesmės apima visokią maldą. Jau 1000 m. pr. Kr. Daugelis psalmių buvo giedamos Izraelio Dievo garbinimo apeigose. Biblijos antroje Samuelio knygoje minima, kaip Dovydas ir visi Izraelio namai lydėjo šokdami ir giedodami Sandoros Skrynią į Jeruzalę.
Psalmių įvairumas atspindi visą išganymo istoriją. Dievas dalyvauja istoriškai išrinktosios tautos gyvenime. Dievas yra žmonijos istorijos Viešpats, kviečiantis Jį atrasti istoriniuose ir kasdieniniuose įvykiuose. “Hebrajai pirmieji išgyveno istorijos prasmę kaip Dievo apreiškimą ir mokėsi ne tik žvelgti istorijai į akis, bet ir drauge ją savyje justi”.13 Dažnai vaizdingai teigiama, jog psalmės – tai Senasis Testamentas, išgiedotas giesme . Daugelyje psalmių apdainuojama išrinktosios tautos išgyvenimo prasmė kaip Dievo planas. Jos byloja apie žydų tautos nuotykį su Dievu nuo pat Dovydo laikų iki Senojo Testamento užsklandos ir pranašauja apie Mesiją (Ps 110). Psalmyne išganingieji Dievo darbai išsakomi Dievui giedamais psalmininko žodžiais. Tai knyga, Kurioje Dievo Žodis tampa žmogaus malda. Tai Dievo Žodžiai žmogui ir žmogaus Dievui. Psalmių turinys dar kartą parodo, jog Dievo šlovinimas apima visa žmogiškąją būtį, visus žmogaus ir Dievo gyvenimo kartu aspektus. Psalmės taip pat parodo Tą, kurį šloviname, ir moko, kaip reikia Jį šlovinti.
Psalmių malda paprasta ir spontaniška, įkūnijanti savyje įvairiausius žmogaus išgyvenimus ir jausmus: džiaugsmą Dievo gerumu (“Šlovink Viešpatį, mano siela, /ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventoji vardą! / Šlovink Viešpatį, mano siela, / ir nepamiršk, koks jis geras! /Jis atleidžia visas tavo nuodėmes / ir išgydo visas tavo ligas”, Ps 103, 1 – 3), sunkumą (^’Viešpatie, išgirsk mano maldą <.>. Neslėpk nuo manęs savo veido, kai man sunku”, Ps 102, 2 – 3), atleidimo meldimą ir atgailą (Ps 51). Daugelis psalmių sklinda ramybe, pasitikėjimu Dievu – mylinčiu Ganytoju, kuris rūpinasi savo avimis ir jas gina, lydi per gyvenimo siaubus ir mirtį (Ps 23), trykšta džiaugsmu ir liaupse (Ps 117), kalba apie Dievo Žodį ir Jo įstatymą ir
15 Psalmynas. – Katalikų pasaulis, 2002. – P. 8.
16 Psalmynas. – Katalikų pasaulis, 2002. – P. 7.

išreiškia gėrėjimąsi jais {“Tavo žodis – žibintas mano žingsniams / ir šviesa mano takui”, Ps
119), nemažai skirtų bendruomenei, šventyklos pamaldoms (pasiruošimas aukojimui 11-oje
psalmėje).
Senojo Testamento šlovinimas glaudžiai susijęs su pačiu Dievo vardu:
“Šlovinsiu Tavo vardą, Viešpatie, nes Tu geras” (Ps 54, 8); “Skelbkite su manimi Viešpaties didybę, Aukštinkite Jo vardą drauge!” (Ps 34, 4)
Hebrajai šlovindavo Dievo vardą, nes asmens vardas atspindėdavo to asmens charakterį. Dievas pasirenka daugelį vardų, kad geriau apreikštų savo charakterį. Daugiausia Dievo vardų minima Išėjimo knygoje: Jehova – Rafa, kuris reiškia “Aš esu Viešpats, jūsų gydytojas”, Jehova – Jire, reiškiąs “Dievas pasirūpins savo tauta”, Jehova – Šamą, “Tenai yra Viešpats”, Naujajame Testamente Apreiškime Jonui Dievas vadina save Amen. Entuziastingame ir džiaugsmingame judėjų ir krikščionių šūkyje “Aleliuja!” taip pat šlovinamas Dievo vardas. Šis žodis kilo iš hebrajų kalbos šūksnio “hallelū – Jah”, reiškiančio “šlovinkite Dievą”. Jis taip pat reiškia meilę ir dėkingumą Dievui.
Psalmėse pabrėžiama tiesa apie sukūrimą. Dievas apreiškia ją savo Tautai iš savo gerumo, nes tai svarbu m.ūsų išganymui. Savo tautai jis apsireiškia kaip tas, kuriam priklauso visos žemės tautos ir visa žemė, kaip tas, kuris pats vienas “sukūrė dangų ir žemę” (Ps 115). Sukūrimas buvo apreikštas kaip pirmas žingsnis į sandorą, kaip pirmas ir visuotinis visagalės Dievo meilės liudijimas.
Psalmėse giedama, jog Dievas nepalieka savo kūrinijos nė mažiausiame dalyke. Dievas ir toliau palaikąs bei vedąs savo kūriniją: “Mūsų Dievas danguj viešpatauja, ką Jisai nutaria, tą ir padaro” (Ps 115), todėl šias šlovinimo giesmes galima laikyti didžiąja pasitikėjimo Dievu mokykla.17 Pasitikėjimas, reiškiamas psalmėse, nėra pasitikėjimas savimi – psalmių dejonėse randame dieviškojo “panašumo” nebetekusį subjektą, visas savo viltis sudėjusį į Dievo gailestingumą ir trokštantį Šventosios Dvasios. Pažadų laikais atlikdama savo slaptingą misiją Kristaus atėjimui parengti, Šventoji Dvasia galingai veikia nuolankiuosius ir romiuosius, laukiančius Mesijo teisybės. Tai Šventosios Dvasios išgrynintos ir apšviestos jų širdys – tarp jų pirmiausia Dovydo širdis – pragysta psalmėmis. Karaliaus Dovydo atsidavimas Dievo valiai, Dievui teikiama šlovė ir jo paties gailestis bus visai Tautai šlovinimo pavyzdys. “Dovydas gieda psalmes kaip pirmasis žydų ir krikščionių maldos pranašas. Tos maldos prasmę atskleis ir
17 KBK 304.
18 Žr. KBK716.

atbaigs Kristaus, tikrojo Mesijo ir Dovydo Sūnaus, malda.”1 Psalmes galima vadinti Senojo
Testamento maldų viršūne:
“Psalmės maitina ir išreiškia susirinkusios Dievo tautos maldas per didžiąsias šventes Jeruzalėje ir kiekvieną šabo dieną sinagogose. Ta malda yra neatskiriamai ir asmeninė, ir bendruomeninė; ji liečia ir pačius besimeldžiančiuosius, ir visus žmones; ji kyla iš Šventosios Žemės ir svetur gyvenančių bendruomenių, bet apima visą kūriniją; ji primena išganingus praeities įvykius ir siekia tuos laikus, kai istorija bus atbaigta; prisimena jau įvykdytus Dievo pažadus ir laukia Mesijo, kuris juos atbaigs galutinai. Kristaus kartojamos ir Jame išsipildžiusios psalmės lieka esminė Jo Bažnyčios maldos dalis.”205. GIEDOJIMAS IR MUZIKA KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGIJOJE
“Eucharistija apima visas maldos formas ir jas išreiškia”21. Tai “tikroji šlovinimo auka” , kurią aukojo pats Dievo Sūnus, ir ši auka sudabartinama per Šventąją Dvasią Mišių metu. “Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė, visur gyvai jį liudija, ypač tikėjimo bei meilės gyvenimu, ir aukoja Dievui šlovinimo auką – Jo vardą išpažįstančių lūpų vaisių (plg. Žyd 13, 15).”23 Dievo išgyvenimas – pagrindinė šv. Mišių mintis. Išgyvenamas ir sutinkamas Dievas dalijasi viskuo su kiekvienu ir su visais iš karto. Tai bendruomeniškumo apraiška. Tokias mintis šv. Mišiose atskleidžia šlovinimas muzika. Giedojimas ir muzika siekia pagarbinti Dievą ir pašventinti bei suartinti tikinčiuosius. Vatikano II susirinkimas nusprendė, kad pamaldos įgauna kilnesnę formą, kai apeigos atliekamos giedant: “šventa giesmė, sujungta su žodžiais, yra būtina arba neatskirtina iškilmingosios liturgijos dalis”.24 “Kas gieda, dvigubai meldžiasi” (Šv. Augustinas).
Sakralinei muzikai taikomi trys svarbiausi kriterijai: ji turi derėti su liturgija, vienyti pamaldų dalyvius, ji turi būti malda. Muzika tuo šventesnė, kuo ji labiau siejasi su liturgijos vyksmu, kelia žmogaus dvasią į Dievą, palaiko bendruomenės vienybę ir praturtina šventas apeigas savo iškilmingumu. Muzika neatskiriama nuo Dievo Žodžio. Giesmės žodžiai turi atitikti katalikų tikėjimo mokymą, II Vatikano susirinkimo siūlymu, jie “tebūna imami iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių.”26
I9KBK2579. 20KBK2586.
21 KB K 2643
22 Katalikų Bažnyčios Katekizmas (toliau KBK). – Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla, 1996.
23 Lumen Gentium, 12. -Vatikano II susirinkimo nutarimai. -Aidai, 2001. – P. 34.
24 Sacrosanctum consilium, 112. – Vatikano II susirinkimo nutarimai. – Aidai, 2001. – P. 119.
25 Sacrosanctum consilium, 112. – Vatikano II susirinkimo nutarimai. – Aidai, 2001. – P. 119.
26 Sacrosanctum consilium, 121. – Vatikano II susirinkimo nutarimai. -Aidai, 2001. – P. 121.

Šv. Mišių aukoje muzika vaidina labai didelį vaidmenį. Giedojimas nėra atsitiktinis -giesmės turinys ir nuotaika atitinka liturginio laiko ir tam tikros šv. Mišių dalies mintis. Giedojimo žodžių ir veiksmų harmonija yra dar reikšmingesnė ir turtingesnė, kai ji remiasi liturgiją švenčiančios Dievo tautos kultūros lobiais, nes “Bažnyčios muzikinis palikimas sudaro neįkainojamą vertės lobį, kuris tarp kitų meno formų pasižymi ypač tuo, kad kaip bažnytinis, žodžiais besiremiantis giedojimas, jis sudaro būtiną iškilmingos liturgijos dalį.”27
Šv. Mišių liturgija sudaryta iš dviejų dalių: žodžio liturgijos ir aukos liturgijos. Kiekvienoje iš šių dalių yra giedamos tam tikros giesmės.
Šv. Mišių pradžios giesmė paruošia bendruomenę aukos šventimui, išsako pagrindinę tos dienos Šv. Rašto skaitinių mintį.
Giesme “Kyrie eleison” arba malda “Viešpatie, pasigailėk” užbaigiamas gailesčio aktas. Tai giesmė, kuria visa Bažnyčia kreipiasi į Dievą, pripažindama Jo autoritetą, visagalybę ir prašydama pasigailėti. Ši giesmė išreiškia maldavimą, prašymą, kaltės jausmą, bet tuo pačiu ir didybę To, iš kurio laukiama gailestingumo. Šiame pagalbos šauksme slypi viltis, gerumo ir galybės nuojauta To, į kurį kreipiamasi nuolankia širdimi.
“Garbė Dievui aukštybėse” – senas krikščionių himnas (himnas – seniausia žinoma krikščionių šlovinimo forma), kuriuo Bažnyčia šlovina Dievą. Sis himnas skambėjo Kristui gimstant. “Gloria in excelsis Deo” išreiškia džiaugsmingą šv. Mišių pobūdį ir ragina tikinčiuosius sąmoningai visą savo gyvenimą paskirti Dievo garbei. Himno turinį sudaro šlovinimas ir dėkojimas už Dievo gailestingumą. Šioje giesmėje yra trys dalys: pradžioje angelų giesmė iš Luko evangelijos antro skyriaus, keturioliktos eilutės, kurios turinys – Dievo garbė, žmonėms teikiama ramybė ir taika, vėliau triasmenio Dievo garbinimas bei himnas Kristui Atpirkėjui.
Žodžio liturgijoje taip pat yra giedami tarpiniai giedojimai, kurių esmė – žmonės priima ir išpažįsta skaitytą Dievo Žodį. Po pirmojo skaitinio gieda.ma psalmė, sudaryta iš skirtingų psalmių eilučių, kurių pagrindinė mintis siejasi su tos dienos skaitiniu ir kurią kaip priegiesmį gieda visa bendruomenė. Psalmių komponavimas ir giedojimas, dažnai pritariant muzikos instrumentams, artimai siejasi su Senosios Sandoros liturginėmis apeigomis.
Po antrojo skaitinio arba po psalmės (kartais čia dar įsiterpia sekvencija) giedamas pagarbinimo šūksnis “Aleliuja” ir eilutės, paimtos iš Naujojo Testamento, paruošiančios mus išgirsti Jėzaus Gerąją Naujieną- Evangeliją.
Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje. – K., 1998. – P. 113.

Atnašaujant giedama “Atnašų giesmė”, kurios prasmė yra Dievo pasišventimas mums ir mūsų pasišventimas Jam. Per Eucharistinę maldą giedama “Prefacija” – padėkos giesmė. Joje kunigas visos Bažnyčios vardu šlovina Dievą ir dėkoja Jam už išganymą. Ši giesmė prasideda kunigo ir bendruomenės maldos dialogu, kuris suvienija visos bendruomenės mintis. Kiekviena Prefacija susideda iš kelių dalių: įžanginių žodžių, raginančių Dievui dėkoti, garbinimo teksto ir perėjimo žodžių į bendruomenės giedamą giesmę “Šventas, šventas, šventas.”. “Jungdamiesi su dangaus galybėmis”, visi susirinkusieji gieda šią giesmę. Giesmės tekstas paimtas iš Senojo Testamento Izaijo knygos. Prie šių žodžių dar pridedami žmonių šlovinimo šauksmai, Jėzui įžengiant į Jeruzalę: “Hosana” – “Padėk” (Mt 21, 9). Hebrajai šį žodį naudodavo kaip džiaugsmo šūksnį Dievui pašlovinti. Eucharistinės maldos užbaiga, kuri išreiškia garbės teikimą, yra giedama kunigo, kartais ir visos bendruomenės. Visi susirinkusieji, kurie dalyvavo Eucharistinėje maldoje, ją užbaigia, giedodami pritariamąjį “Amen”.
Kiekvieną sekmadienį yra giedama “Tėve mūsų” – Viešpaties malda. Tai Komunijos maldos pradžia. Prieš priimant Komuniją, turėtų būti giedamas “Komunijos priegiesmis”, kurį giedodami žmonės savo balsu pareikštų dvasios vienybę. Tačiau šį priegiesmį dažnai perskaito pats kunigas. Priegiesmio žodžiai dar kartą primena svarbiausią skaityto Šv. Rašto mintį, nes Komunija – tai vienybė su Dievu per Jo Žodį, tapusį Kūnu. Dalinant Komuniją ir tam tikrą laiką po to giedama Eucharistinė giesmė, himnas ar tam tinkama psalmė. Komunijos apeigas užbaigia kunigas, giedodamas (dažnai skaitydamas) Komunijos maldą. Ir šv. Mišių pabaigoje yra giedama giesmė, kurioje išreiškiamas padrąsinimas gyventi kasdienybėje su Dievu.
Taigi liturginės muzikos reikšmė tokia pat svarbi kaip ir liturginių maldų ar veiksmų: ja siekiama pagarbinti Dievą ir pašventinti tikinčiuosius. Mūsų mintys šv. Mišių metu prisipildo Dievo garbe ir mūsų pasitikėjimas Juo auga, išpažįstant Dievą kaip Kūrėją, Palaikytoją ir Gelbėtoją. Vienoje Prefacijoje, IV bendrojoje dėkojimo giesmėje, kunigas mūsų vardu meldžiasi: “Nors mūsų garbinimo Tu nesi reikalingas, tačiau maloningai mums leidi reikšti Tau dėkingumą. Tavęs mūsų gyrius nepadaro aukštesnio, tačiau mums patiems jis yra išganingas per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.” Šlovinimas yra visiškas nusigręžimas nuo savęs, ir tik toks Dievo pripažinimas, kuo Jis iš tikro yra, stebuklingu būdu mūsų širdis ir mintis suvienija su Juo tikruoju ryšiu. “Taigi iš liturgijos, ypač iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio, trykšta į mus malonė ir jos dėka veiksmingiausiai pasiekiamas žmonių pašventimas Kristuje bei Dievo pašlovinimas, kurių kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais.”29
Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje. – K., 1998.-P. 209-210. Sacrosanctum consilium, 10. -Vatikano II susirinkimo nutarimai. -Aidai, 2001. – P. 97..IŠVADOS
Šlovinimas – tai “Dievą mylinčios širdies kalba ir tikinčiųjų bendrumo ryšys” . Jis yra asmeninė ir bendruomeninė malda, galima išreikšti žodžiu, darbu ar net atodūsiu. Ši malda kyla iš Dievo ir į Jį sugrįžta. Šloviname Dievą, nes Jis yra mūsų Kūrėjas. Šloviname Jį, nes Jis atsiliepiame į Jo meilę, grožį ir didybę. “Šlovindami Dievą džiaugiamės jį egzistuojant ir mums apreiškiant savo dievystę; džiaugiamės jo buvimu, tuo, kad jis yra. Dievas yra Dievas.tai viskas!” Šloviname, nes Šventosios Dvasios malda veržiasi iš mūsų širdžių, skatindama ir mokydama gėrėtis Tėvu ir Sūnumi.
Šlovės giesmė Dievui kyla iš visos kūrinijos, kaip skelbiama psalmėse, kuriose
apdainuojamas visas išrinktosios tautos ir atskiro žmogaus išganymo kelias:
Šlovinkite Viešpatį! Šlovinkite Viešpatį iš dangaus -Šlovinkite jį aukštybėse! Šlovinkite jį, visi angelai, -Šlovinkite jį, visos dangiškos galybės! Šlovinkite jį saule ir mėnuli, Šlovinkite jį, visos mirksinčios žvaigždės!
(Ps 148)
Visa šlovinimo maldos esmė atsispindi šv. Augustino paraginime: “Tegu gieda jūsų
balsas, tegu gieda jūsų gyvenimas, tegu gieda jūsų darbai.” Taigi šlovinimas apima visą
žmogaus ir jį supančios kūrinijos būtį. Tobuliausią šlovinimo auką Tėvui paaukojo pats Kristus,
kurią Bažnyčia ir šiandien nekruvinu būdu aukoja Tėvui kaip vienintelę priimtiną atnašą,
šlovindama Dievą savo gyvenimu ir garbindama Jį už Jo šlovinguosius darbus.
M Giedokime visi. – V., 1993. – P. 3.
jl Lafrance J. Širdies malda. – Katalikų pasaulis, 2000. – P. 87.ŠALTINIAI
1. Biblija arba Šventasis Raštas. – V., 1999.
2. Katalikų Bažnyčios Katekizmas (toliau KBK). – Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla, 1996.
3. Naujasis Testamentas. – Lietuvos vyskupų konferencijos leidinys, 1989.
4. Psalmynas. – Katalikų pasaulis, 2002.
5. Š. Aurelijaus Augustino IŠPAŽINIMAI. – K., 1933.
6. Tikiu. Trumpas Katalikų Bažnyčios Katekizmas. – Madrid, 1999.
7. Vatikano II susirinkimo nutarimai. – Aidai, 2001.LITERATŪRA
1. Carmody D.L. ir J.T. Malda pasaulio religijose. – Katalikų pasaulis, 2001.
2. Fr. Francis Martin, Fr. Theo Rush OFM. Kai meldžiatės. – Katalikų pasaulis, 1993.
3. Giedokime visi. – V., 1993.
4. Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje. – K., 1998.
5. Lafrance J. Širdies malda. – Katalikų pasaulis, 2000.

Leave a Comment