Krikštas pirmaisiais amžiais

Krikštas atleidžia gimtąją nuodėmę, suteikia pašvenčiamąją malonę ir padaro žmogų Dievo vaiku, Bažnyčios nariu. Jis duoda teisę priimti kitus sakramentus. Tai tikras dvasinis gimimas, viso krikščioniškojo gyvenimo pradžia. Krikštas egzistuoja jau nuo Jėzaus Kristaus laikų. Kristus yra pasakęs: “man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.”. Taigi iš pradžių apžvelgsime šio sakramento istoriją.
Ankstyvaisiais Bažnyčios amžiais Krikšto sakramentą paprastai priimdavo suaugę tikintieji. Kūdikius krrikštydavo tik atsivertę į krikščionybę ir priėmę krikštą jų tėvai. Ankstyvoji Bažnyčia žmones, siekiančius tapti krikščionimis, kvietė prisidėti prie tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo kelionės arba įsitraukti į nuoseklų įkrikščioninimo procesą. Priėmusieji šį kvietimą ir pareiškusieji norą tapdavo kandidatais priimti įkrikščioninimo – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – sakramentus. Vėliau šiems kandidatams buvo suteikiams katechumenų vardas. Taip jie įžengdavo į laipsnišką procesą, vedantį į galutinę narystę Bažnyčioje. Katechumenatas tęsdavosi vienerius – trejus metus (o kartais dar ilgiau). Čia katechumenai ugdydavosi, mokydavosi, patirdavo išbandymus. Juos atidžiai stebėdavo tikinčiųjų bendruomenė, bandydami atpažinti, ar šiie žmonės pajėgs atsisakyti pagoniškų įpročių ir priimti krikščionišką tikėjimą bei juo gyventi. Krikščionių bendruomenės aplinkoje naujai įtikėjusiems būdavo aiškinama, kad jie yra atsakingi už Bažnyčios misijos ir tarnystės vykdymą. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais būti Bažnyčios nariu reiškė persekiojimus, kančią ir mi

irtiį, todėl nenuostabu, kad anuomet taip rimtai buvo žvelgiama į pasirengimą įkrikščioninimo sakramentams ir narystę Bažnyčioje. Ilgo katechumenato proceso metu Bažnyčia melsdavosi už katechumenus ir drauge su jais; mokydavo juos evangelinių vertybių, dalydavosi tikėjimo išgyvenimais ir nuosekliai švęsdavo dalyvaujančių tikėjimo kelionėje asmenų prasmingus dvasinio atsivertimo ir tikėjimo brendimo etapus: specialias pasveikinimo ir priėmimo į prieškatechumenatą, veliau – į katechumenatą apeigas; vardų užrašymo, arba išrinkimo, Šventojo Rašto ir kryžiaus įteikimo apeigas ir kt. Į asmens atėjimą arba atsivertimą į krikščionybę buvo žvelgiama kaip į visos bendruomenės atsakomybę. Buvo reikalaujama, kad šiame procese aktyviai dalyvautų visa tikinčiųjų bendruomenė. Paskutinysis bendravimo etapas vykdavo gavėnios metu. Tai primindavo 40 dienų rekolekcijas. Būdavo meldžiamasi, pasnikaujama ir kitaip siekiama apvalyti savo sielą. Šio laikotarpio svarba vienodai būdavo pabrėžiama tiek besirengiantiems priimti įkrikščioninimo sakramentus, tiek irr visiems tikintiesiems, kurie rengiasi atnaujinti savo krikšto pažadus. Ankstyvoji Bažnyčia katechumenų kelionės į tikėjimą kulminaciją džiagsmingai švęsdavo Velykų vigilijos metu priimdama naujuosius narius į išgelbstinčią Velykų slėpinio realybę per įkrikščioninimo sakramentus. Tokiu būdu buvo švenčiamas Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Taip pat svarbu prisiminti, kad įkrikščioninimo sakramentai būdavo švenčiami tik vieną kartą per metus ir tiktai Velykų vigilijos metu. Po Velykų prasidėdavo kitas naujakrikštų ugdymo laikotarpis, kurio tikslas – vesti į gilesnį tikėjimo paslapčių pažinimą.
Deja, ši puiki tikėjimo drauge su visa tikinčiųjų be
endruomene ugdymo praktika gyvavo neilgai. Imperatoriui Konstantinui 313m. nugalėjaus su Kristaus kryžiaus ženklu, krikščionybė tapo madinga, o ne persekiojama religija. Tuomet daug žmonių pareikšdavo norą krikštytis ir dėl politinių sumetimų – pavyzdžiui, kad gautų geresnį darbą arba ypatingą vietą imperijos valdžios struktūrose, o ne dėl tikro tikėjimo troškimo. Dėl šios ar kitų priežaščių reikalavimai katechumenatui pamažu sunyko, o norintys būti bažnyčios nariais buvo krikštydami, kai tik to paprašydavo, be jokio rimtesnio pasirengimo. Penktojo šimtmečio pradžioje katechumenato procesas visiškai sunyko. Pamažėl ir įkrikščioninimas tapo trimis atskirais sakramentais, švenčiamas skirtingu metu. Greitai išnyko ir suaugusiųjų krikštas, kūdikių krikštui tampant norma. Toks buvo ankstyvosios Bažnyčios praktikuoto suaugusiųjų įkrikščioninimo proceso ir apeigų praradimo kelias.
Palaipsniui Bažnyčia pradėjo suvokti, kad priimant naujus narius reikalingas ir naujas požiūris į jų įsipareigojimą tikėjimui bei į visų bažnyčios narių atsakomybė už narių augimą bei pagalbą trokštantiems pažinti Kristų. Tuo metu buvo kuriamos naujos ir tobulinamos senos idėjos. Pasiremta ir teigiamų rezultatų davusi, kai kurių šalių iš naujo pradėto katechumenato parktika. Šis sugrįžimas prie ankstyvosios Bažnyčios palikimo nešė gerus vaisius, nes ilgesnis ugdymo ir krikščionybei skirtas laikas katechumenate suteikdavo daugiau galimybių tiek naujiems nariams, tiek ir visiems tikintiesiems brandinti savo tikėjimą. Ši patirtis paskatino vyskupus, susirinkusius į Vatikano II Susirinkimą, studijuoti ir iš na
aujo atkurti suaugusiųjų įkrikščioninimą. Taip 1972m. atsirado ir buvo patvirtintas norminis Bažnyčios dokumentas lotynų kalba Ordo Initiationis Christianae Adultorum. Suaugusiųjų įkrikščioninimas dar kartą tapo integrali Bažnyčios dalis rengiantis priimti sakramentus juos švenčiant. Lietuvoje suaugusiųjų įkrikščioninimo procesas dar mažai žinomas, nors tai vienur, tai kitur vis bandoma šia linkme gilintis, siekti naujų krikščionių tikėjimo brendimo.
Šiomis dienomis krikšto sakramentas suteikiamas ir švenčiamas visai kitaip negu ankstyvaisiais Bažnyčios amžiais.
Katalikų tėvų pareiga gimusį kūdikį nedelsiant pakrikštyti. Patartina kūdikiams duoti krikščioniškus vardus, kad jie turėtų šventąjį globėją ir pavyzdį. Krikšratėviais kviestini paraktikuojantys katalikai, turintys bent 14 metų, nes jie tampa dvasiniais kūdikio globėjais ir įgyja pareigą pagelbėti tėvams krikščioniškai išauklėti krikštavaikį.
Atliekant apeigas krikštatėviai laiko kūdikį, atsakinėja į klausimus ir kalba skirtas maldas. Dera krikštyjant dalyvauti ir tėvams, kuriems pabaigoje yra suteikiamas specialus palaiminimas. Jei tik galima krikštyja kunigas ar diakonas, tačiau mirties pavojaus ar kitais atvejais, kai kunigo neįmanoma pasiekti, gali krikštyti kiekvienas žmogus, net ir būdamas nekrikštytas.
Tinkamiausia vieta krikštynom yra bažnyčia arba tam tikslui skirta koplyčia, vadinama krikštykla, tačiau galima krikštyti ir švariame kambaryje, kur parengiamas krikšto stalas. Ant jo pastatomas kryžius ir dvi degančios žvakės. Ten pat padedama indelis su krikšto vandeniu, lėkštelė, gumulėlis vatos, rankšluostis, žvakė ir knyga su Krikštyo ap
peigomis. Paprastai, krikštui vartojamas tam tikslui pašventintas vanduo, bet tinka ir šiaip švęstas arba ir nešvęstas švarus vanduo.
Jei krikštijamas berniukas, jį laiko krikštatėvis, o jei mergaitė – krikštamotė. Kūdikio galva turi būti ant dešinės laikančiojo rankos. Antrasis krikštatėvis atsistoja kūdikį laikančiojo kairėje, kad galėtų sekti apeigas ir, kai reikia atsakyti.
Jei Krikštas teikiamas bažnyčioje, tai jo apeigos prededamos zakristijoje ar prieangyje, o jei kambaryje – prie durų. Po klausimų ir atsakymų krikštytojas dešinės rankos nykščiu pažymi kryžiaus ženklą kūdikio kaktoje ir krutinėje. Vėliau sako maldą ir palietęs kūdikį stula veda jį bažnyčion ar bent prie krikšto stalo kambaryje. Visi eina paskui jį. Paskui sakomos maldos, vėl pateikiami klausimai ir krikštytojas dar kartą savo dešinės rankos nykščiu žymi kūdikio kaktoje kryželį. Vėliaus kunigas patepa šventu aliejumi kūdikio krutinę. Jei apeigos atliekamos bažnyčioje, tai visi eina prie krikštyklos. Tuomet užduodami klausimai. Nuimama kūdikio kepurėlė, antrasis ktrikštatėvis padeda ant kūdikio dešinę ranką. Krikštytojas kaire ranka laiko lėkštelę po kūdikio galva, o dešine pila ant jo kryžiumi vandenį ir taria krikšto žodžius. Dabar kunigas tepa kūdikio galvą krizma (vyskupo pašventinto aliejaus ir balzamo mišiniu). Nušluostęs galvą, krikštytojas uždeda ant kūdikio baltą drabužėlį. Po to, duoda uždegtą žvakę, kurią krikštatėviai paima dešinėmis rankomis. Jei dalyvauja kūdikio tėvai ar globėjai, tai krikštytojas kreipiasi į juos. Tada jie paima iš krikštaėvių kūdikį. Jei tėvai ar globėjai nedalyvauja, ši apeiga praleidžiama. Baigiant apeigas, krikštytojas visus kviečia kalbėti Viešpaties maldą. Pakrikštijus kūdikį, palaiminami jo tėvai.
Ištikus artimam mirties pavojui ir negalint atlikti visų krikšto maldų, krikštijama taip: kūdikį paima krikštatėvis ar krikštamotė. Jei negalima paimti į rankas, tai uždeda ant kūdikio dešinę ranką. Krikštytojas kokiu nors indeliu ant suvilgytos galvelės pila kryžmai vandenį ir taip pakrikštyja. Praėjus mirties pavojui ir kūdikiui pasveikus, reikia jį nunešti bažnyčion Krikšto apeigoms papildyti. Kad kūdikis jau krikštytas namie būtina pasakyti kunigui. Jei buvo krikštatėviai, krikštyjant namuose, tie patys turėtų būti ir papildant krikšto apeigas bažnyčioje.

Suaugusiųjų Krikštas

Suaugusieji krikštijami specialiomis ilgesnėmis apeigomis, bet bažnytinė vyriausybė gali leisti ir juos krikštyti kūdikių Krikšto apeigomis. Tuo atveju galioja visos taisyklės, kurių laikomasi krikštijant kūdikius. Skirtumas tik tas, kad suaugusieji patys atsako į klausimus ir kalba maldas. Krikštyjant suaugusius krikštatėviai taip pat yra būtini.

Krikšto pažadų atnaujinimas

Krikšte prisiimtas pareigas reikia vykdyti gyvenime. Kad jos neužsimirštų, Bažnyčia pataria dažnai prisiminti Krikšto pažadus ir juos atnaujinti. Privačiai pažadus galima atnaujinti bet kada. Viešai atnaujinti Bažnyčios įsakyta Didįjį šeštadienį. Privačiai krikšto pažadus atnaujinti geriausiai tinka po išpažinties ir šv. Komunijos, sukalbant specialią maldą.

Leave a Comment