Pasirinktos grupės katechezės ypatumai.

Katecheze pradėta vadinti Bažnyčios pastangas rasti sau mokinių, padėti žmonėms suprasti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Katechezė – tai vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų tikėjimo ugdymas, tai tikslas, įvesti juos į pilnutinį krikščionišką gyvenimą. Katechezė glaudžiai siejasi su Bažnyčia. Nuo katechezės priklauso ne tik Bažnyčios išplitimas ir jos kiekybinis didėjimas, bet jos vidinis augimas, Bažnyčios atitikimas Dievo planui. Katechezė kaip evangelizacija yra svarbi Bažnyčios apaštališkos misijos dalis. Nuolat auklėti tikėjimui ir yra katechezės vaidmuo. Katechezė yra vienas, labai svarbus evangelizacijos proceso momentas. Žmogaus tikėjimui į Dievą reikalingas Krikštas. Pats Kristus įsakė savo apaštalams padaryti mokiniais visas tautas ir jas pakrikštyti. Jie žmonės, kurie, atsiverčia į Kristų ir katechezės dėka brandina tikėjimą per krikščioniškuosius sakramentus – Krikštą, Sutvirtinimą, Eucharistiją, – bus „išlaisvinti iš tamsybių galios; mirę, palaidoti ir prisikėlę kartu su Kristumi; jie gauna įsūnystės Dvasią ir kartu su visa Dievo tauta švenčia Viešpaties mirties ir prisikėlimo priėmimą“17 Katechezė yra fundamentalus įvedimo į tikėjimą elementas ir yra glaudžiai susijęs su įvedimo sakramentais, o ypatingai su Krikštu. Katecheze ir Krikštą jungia tikėjimo, išpažinimas, kuris yra šio sakramento vidinis elementas ir katechezės tikslas. „Katechetinės veiklos tikslo esmė – skatinti gyvą, atvirą ir veiksmingą tikėjimo išpažinimą“19. Katechezė yra krikščionio dvasinio pastato pamatas, pratinantis tikinčiuosius priimti kasdieninį krikščionių bendruomenės gyvenimą. Jėzaus Kristaus mokiniai, krikščionių bendruomenėje gauna dvejopą peną: „Ir Dievo žodį, ir Kristaus Kūną“. Evangelija ir Eucharistija yra pagrindinis maistas. Nuolatinis tikėjimo ugdymas turi būti nukreiptas ne tik į kiekvieną krikščionį, bet ir į visą bendruomenę, nes ją daro brandesne tiek meilės Dievui ir savo brolių atžvilgiu. Jėzaus malda, kuria jis kreipiasi į Tėvą, tampa pabrėžtinu kvietimu: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš esu tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.31 (Jn 17, 21).

Norint priartėti prie šio idealo, reikia turėti begalinį pasitikėjimą Šventosios Dvasios veikimu; nuolatos maitintis Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju ir nuolat šviestis tikėjimo klausimais. Ugdant tikėjimą, žodžio tarnystė įtakoja daugelį katechezės formų.Formos yra šios:– tai gilinimasis ir skaitymas Šventąjį Raštą ne vien bažnyčioje, bet su Bažnyčia ir jos tikėjimu.– krikščioniškųjų įvykių studijos, kurių reikalauja krikščionių bendruomenės mesijinis pašaukimas.– liturginė katechezės, kuri paruošia sakramentų priėmimui ir padeda geriau suprasti liturgiją.– proginė katechezės, kuri padeda, šeimyninio bei bažnytinio gyvenimo situacijas suprasti ir išgyventi tikėjimo dvasia.– dvasinės farmacijos pratybos, jos stiprina religinius įsitikinimus.– sistemingas gilinimasis į krikščioniškąjį skelbimą teologinėmis studijomis, kuris tikrai veda į Tikėjimą. Tokį mokymą galime vadinti „tobulinimosi katecheze“.17AG 14; plg. CCC 1212, 1229.19CD 14.31Jn, 21.

Tikrasis katechezės subjektas yra Bažnyčia, kuri tęsdama Jėzaus misiją yra pasiųsta būti tikėjimo mokytoja. Bažnyčia, sekdama, Dievo Motiną, savo širdyje saugo ir brangina Evangeliją, ją skelbia, ja gyvena ir perteikia tiems, kurie apsisprendžia sekti Jėzų Kristų. Bažnyčia perteikia žmonėms tikėjimą, kuriuo pati gyvena. Įvedimu į krikščionybę žmonija pradeda naują gyvenimą, Bažnyčia tampa žmonijos motina. Bažnyčia, būdama mūsų Motina, yra, tuo pačiu ir mūsų tikėjimo auklėtoja. Per katechezę ji maitina savo vaikus tikėjimu ir juos įveda į bažnytinę šeimą. Ji kaip peną, jiems teikia autentiškąją Evangeliją. Katechezės tikslas yra ne tik supažindinti žmogų su Dievu, bet ir atvesti jį, į bendrystę su Jėzumi Kristumi.„Katechezė kyla iš tikėjimo išpažinimo ir veda prie tikėjimo išpažinimo“12. Nuolatinė katechezė padeda brandinti žmogui tikėjimo išpažinimą, jį skelbti per Eucharistiją ir vis atnaujinti krikščioniškuosius įsipareigojimus.

Katechezė vykdydama įvairius uždavinius įkvėpimo semiasi iš Jėzaus, stebėdama kaip Jėzus formavo savo mokinius. Jėzus mokė juos melstis, atskleidė evangelinius reikalavimus, „mokėtės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ Mt 11,29, rengė misijoms. Vatikano II susirinkime katechezės uždavinius taip apibūdino: „ …katechetinis mokymas apšviečia ir stiprina tikėjimą, maitina gyvenimą Kristaus dvasia“, įveda į sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą liturginėse paslaptyse ir skatina apaštalauti“..23Žmogui yra būdinga, tai, jog jis mylėdamas kitą žmogų, turi geriau jį pažinti. Todėl ir katechezė privalo vesti prie „ laipsniško dieviškojo plano pažinimo“25, supažindindama Jėzaus mokinį su Tradicija ir Šventuoju Raštu, kuris yra „aukščiausias Kristaus mokslas“26. „Kristus visada dalyvauja Bažnyčios gyvenime, ypač liturginėse apeigose“27. Bažnyčia norėtų, kad visi tikintieji būtų įtraukti į pilnutinį, sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą liturginėse pamaldose. Todėl katechezė, privalo Jėzaus Kristaus mokinius mokyti „maldos, dėkojimo, atgailos, visiško pasitikėjimo, bendruomeniškumo, gyvenimo prasmės ir liturginių simbolių kalbos supratimo“29, nes viso šito reikia tikram liturginiam gyvenimui. Išmokti melstis su Jėzumi Kristumi, reiškia melstis taip jaučiant, kaip jautėsi, kai kreipdavosi Tėvą: garbindamos ir šlovindamos, dėkodamas ir gėrėdamasis jo garbe. Šiuos jausmus atspindi, malda „Tėve mūsų“. Kurią Jėzus išmokė savo mokinius.

12MPD8; plg. CCC 185 -197Mt 11,2923Ge; plg. RICA 19, CIC 788,2.25DCG (1971) 24.26AV 25a.27SC7. 29DCG (1971) 25b.

Katechezė krikščionį parengia gyventi su bendruomene, dalyvaujant Bažnyčios gyvenime ir misijoje.Evangelijoje pagal Matą parodytas Kristaus mokymas apie bendruomeninį gyvenimą, nurodo reikalingas nuostatas, kurias diegti privalo katechezė: paprastumos nusižeminimas „Jei netapsite tokie kaip vaikai“ (Mt 18,3); užuojauta vaikams „Jei kas papiktins bent vieną iš šių mažutėlių“ (Mt 18,6); Jėzaus Kristaus abipusis atlaidumas, „net iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18,22). Broliška meilė visiems žmonėms „mylėkite vieni kitus taip kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13,34).

Katechezė siekia Jėzaus mokinius parengti būti krikščionimis visuomenėje, profesiniame kultūriniame ir socialiniame gyvenime.Jėzus Kristus mokė savo mokinius, prieš siųsdamas juos skelbti Evangeliją, juos mokė nuostatų, kurias taip pat turėtų skelbti katechezė: „ieškoti prapuolusios avelės; skelbti ir kartu gydyti; būti vargšais, be skatiko ar mantos; mokėti priimti atmetimą ir persekiojimus; pasitikėti Tėvu ir Šventąja Dvasia.“43.Katechezės uždaviniai sudaro visumą, kuri pasižymi bruožų turtingumu ir visapusiškumu. Brandžiam krikščioniškajam gyvenime būtina, kad būtų praktikuojamas: tikėjimo pažinimas, liturginis gyvenimas, moralinė formacija, malda, bendruomeninė priklausomybė, mesijinė dvasia, katechezė negali apleisti nei vieno iš jų, nes krikščioniškasis gyvenimas negalės bręsti.Katechezė savo uždaviniams įgyvendinti naudoja du pagrindinius dalykus: Evangelijos mokslo perteikimą ir krikščioniškojo gyvenimo patirtį. Liturginis auklėjimas aiškina, kas yra krikščioniškoji liturgija ir kas yra sakramentai.Moralinė formacija, perteikia krikščioniškosios moralės turinį ir aktyviai praktikuoja Evangelijos nuostatas bei krikščioniškąsias vertybes.Šventosios Dvasios dovanos tai – tikėjimo žinios, liturginis gyvenimas, Kristaus sekimas, jos gaunamos per maldą.Katechezės, skelbiamos tiesos šaltinis, yra Dievo žodis. „Katechezė savo turinį visada semias iš gyvojo Tradicijoje ir Šventajame Rašte randamo Dievo žodžio šaltinio, nes Šventoji tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieningą, Bažnyčios apsaugai pavestą šventąjį žodžio lobyną.“1Mt 18,3Mt 18,6Mt 18,22Jn 13,3443Plg. Mt 10,5 – 42 ir 10,1 – 20, 1CT 27.

Dievo žodis esantis Šventojoje tradicijoje ir Šventajame Rašte. Dievo žodis vartojamas: Bažnyčios mokyme, kuris jį aiškina. Yra švenčiamas šventojoje liturgijoje, kur be atvangos skelbiamos, klausomos, įsisavinamos ir aiškinamos. Dievo žodis, spindi Bažnyčios gyvenime, jos du tūkstantmetėje istorijoje, o taip pat krikščionių ir šventųjų liudijime.

Šventasis Raštas „yra Dievo žodis, nes jis užrašytas Šventosios Dvasios veikimo įkvėpimu“9. Šventoji tradicija „Dievo žodį, Viešpaties Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams, nepažeistą perduoda jų įpėdiniams“10. Magisterimo pareiga yra „autentiškai aiškinti Dievo žodį“11.Šventoji tradicija, Šventasis Raštas ir Magisteriumas, būdami tarpusavyje glaudžiai susiję, yra pagrindiniai katechezės šaltiniai.Jėzus Kristus ne tik perduoda Dievo žodį, bet jis pats ir yra Dievo žodis, todėl ir visa katechezė yra tiesiogiai su juo susijusi. Katechezės perduodama žinia, visų pirma išryškina „Kristocentriškumą“14.Jį galime suprasti įvairiai: Ir ištiktųjų, pagrindinis katechezės uždavinys yra atskleisti Kristų, o visi kiti dalykai – tik priedai susiję su tuo. Tai tiesiogiai skatina sekti Jėzų ir su Juo bendrauti. Kristus yra paskutinysis įvykis, į kurį krypsta visa išganymo istorija. Jis visos žmonijos istorijos raktas, centras ir tikslas. Katechezės skelbiama žinia padeda krikščioniui suprasti, jo vietą istorijoje, ir į ją įsilieti, tuo įrodant, kad Jėzus yra mūsų istorijos aukščiausia prasmė. Kristocentriškumas reiškia, jog ne iš žmogaus kyla evangelinė žinia, nes tai yra Dievo žodis. Kiekvienas katechetas gali drąsiai sakyti: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris mane yra siuntęs“ (Jn 7,16). Taigi, visa tai ką perduoda katechezė, yra Kristaus mokymas, tiesa, kurią jis skelbė, ar tikriau, tiesa, kuri yra jis pats“18. Katechezė yra įpareigota perteikti tai, ką Jėzus mokė Dievą, laimę, žmogų, gyvenimo moralę, mirtį ir kt., ir niekad neleidžiant iškreipti jo minties. Katechistinio skelbimė esmė yra Evangelijos, katechezėje užima svarbiausią vietą, nes jų centras yra Jėzus Kristus.9 DV 9.10Jb, d.11DV10 b.14Plg. CCC 426-429; CT 5-6; DCG (1971) 40.Jn 7,1618CT6

Jėzus yra „Kelias“, vedantis į Dievo slėpimo artumą.22. Krikščionys per krikštą supanašėja su Kristumi, „vienu iš Trejybės“23. Krikštas įveda pakrikštytuosius, Dievo vaikus, į vienybę su Tėvu ir Šventąja Dvasia.

Jėzaus žinia apie Dievą yra Geroji Naujiena žmonijai. Jėzus skelbė Dievo karalystę: galutinį Dievo įsikišimą, atliktą su perskiriančia galybe, kuri tokia pat didelė ar net didesnė už tą, kurios dėka buvo sukurtas pasaulis. Kristus daugiau skelbia išganymą, didžiąją Dievo dovaną, kuri yra ne vien išgelbėjimas nuo viso to, kas slegia žmogų, bet ir išsilaisvinimas iš nuodėmės ir blogio. Šią Karalystės žinią ir perteikė katechezė, nes ji yra pagrindinė Jėzaus skelbimo žinia. Per tą žinią atskleidžiami keliai žmonėms ir pasauliui. Jėzus nurodo, jog Dievas, pas mus ateidamas su savo Karalyste, atneša išganymo dovaną, laisvę nuo nuodėmės ir suvienija su Dievu, ir pažada amžinąjį gyvenimą, nugalėdamas mirtį. Šis visą apimantis išganymas „prasideda šiame gyvenime ir pasibaigia amžinybėje.“38 Kristus skelbia, jog Dievo Karalystė prasideda su juo, per jo paties asmenį. „Čia žemėje Karalystė jau įsteigta paslapčia, bet su Viešpaties atėjimu ji pasieks savo aukščiausią laipsnį.“41 Kristus paaiškina, jog jo mokinių bendruomenė, jo Bažnyčia, „yra tos karalystės žemėje užuomazga ir pradžia.“42. Bažnyčia ir yra konkreti Karalystės tarnaitė. Dievo Karalystės Geroji Naujiena, skelbia išsigelbėjimą. Skelbdamas Karalystę, Viešpats ypač kreipiasi į vargšus: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.“ (Lk 6, 20 – 21). Jėzaus palaiminimai, kuriais jis kreipiasi į vargstančius, yra eschatologinio išganymo, kurį teikia Karalystė, skelbimas. Čia parodoma baisi patirtis, kuriai Evangelija yra labai jautri: alkis, vargas, žmonijos kančios. Visos vargo formos, „ne vien ekonominio, bet ir kultūrinio bei religinio“47 pobūdžio, visuomet jaudina Bažnyčią.

22Plg. Jn 14, 6.

38EN 27.41GS 39.42LG 5.LK 6, 20 – 2147CA 57; plg. CCC 2444

Bažnyčios pareiga skelbti išsilaisvinimą milijonams žmonių, pareigą padėti šiam išsilaisvinimui, jį liudyti, stengtis, kad tai taptų visuotiniu reiškiniu.kad katechezė parengtų krikščionis šiam uždaviniui, privalo pasirūpinti:kad išsilaisvinimo žinią perteikti specifiniame evangelizacijos kontekste, nes kitaip ta žinia netektų prasmės, na, jeigu nukryptų nuo tikėjimo esmės – Dievo karalystės – ir visų pirma prarastų jos Teologinę prasmę.Todėl išsilaisvinimo žinia, negali apsiriboti vien ekonomine, politine socialine ar kultūrine plotme, ji turi siekti patį žmogaus vidų, skverbtis į visas žmogiškąsias plotmes, neužmirštant ir žmogaus atvirumo absoliutui – Dievui. Perteikiamai evangeliniai žiniai, ryškų bažnytinį pobūdį suteikia, Bažnytinės katechezės prigimtis.Katechezė kyla iš Bažnyčios tikėjimo išpažinimo ir veda prie katechizuojamojo tikėjimo išpažinimo. Katechezė yra Evangelijos, perteikimo procesas: kokią ją gavo krikščionių bendruomenė, kaip ją supranta, švenčia, išgyvena ir su ja vienijasi įvairiausiomis formomis. Taigi, kai katechezė perteikia Kristaus slėpinį, joje atsispindi visos Dievo tautos tikėjimas per visą istoriją: tai – apaštalų, kurie ją gavo iš Jėzaus Kristaus, iš kankinių, kurie išpažįsta savo krauju, šventųjų ir Bažnyčios tėvų ir Bažnyčios daktarų, kurie mokė apie tikėjimą. Mes katechezėje matome tikėjimą visų tų, kurie tiki ir pasiduoda Šventosios Dvasios veikimui. Bažnytinė bendruomenė perteikia tik vieną tikėjimą. Nors Kristaus mokiniai sudaro vieną bendruomenę, išmėtytą po visą pasaulį, ir nors katechezės perteikiamas tikėjimas labai skirtingų kultūrų kalbomis, yra perteikiam tik viena Evangelija, tik vienas tikėjimo išpažinimas ir vienas Krikštas: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas“ (Ef 4, 5 – 6).

Todėl katechezė yra Bažnyčios tarnaitė, kuri įveda katechumenus ir katechizuojamuosius į tikėjimo ir išpažinimo vienumą. Katechezė savo prigimtimi palaiko vienybės ryšį, kreipdama priklausomybės giją į viena didžiulę bendruomenę, kuriai nėra ribų nei erdvėje, nei laike: „Nuo tiesiojo Abelio iki paskutiniojo išrinktojo, iki žemės pakraščių, iki pasaulio pabaigos“59.Taigi katechezės užduotis atskleisti žmogui tikrovę. Tikrovę, apie Dievą. Apie tai kas laukia žmogaus, kai bus apavulio pabaiga, kad žmogus savo gyvenimą susitvarkytų taup, kad po mirties galėtų susitikti su Dievu.

Ef 4, 5 – 659EN 61, perteikiama Šv. Grigaliaus Didžiojo ir Didache mirtis.

Naudota Literatūra:

1. Dvasininkų kongregacija „Bendrasis katechezės vadovas“ 1998 m.

2. Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla„Katalikų Bažnyčios Katekizmas“ 1996m.