Gyvenamosios paskirties pastatų sienų apšiltinimo sprendimų alternatyviniai variantai ir technologijos

1. Įvadas

Apie 50% visų namo šilumos nuostolių sudaro šiluma, kurios netenkama per
sienas, nes jų plotas lyginant su kitomis atitvaromis yra pats didžiausias.

Mintis, kad daugelis šiuolaikinių statybinių konstrukcijų labiau kenkia
žmogaus sveikatai, nei ją saugo, skatina mus prisiminti tradicines
natūralias medžiagas. Tokios yra senai žinomas keramzitas, polistireno
putplastis, akytbetonis (dujų silikatas), termoputos, ekovata.

2. Keramzitas

2.1 Gamyba. Norint trumpai jį apibūdinti, užtektų pasakyti, kad tai geras
termoizoliacines savybes turintis bei išoriniams poveikiams atsparus birus
užpildas, maždaug 4-5 kartus lengvesnis už gamtinius analogus, kurio
sudėtyje nėra tirpiklių ar plaušinių dalelių.

Keramzitas gaunamas kepant natūralų molį sukamosiose kkrosnyse 1150°C
temperatūroje. Prie tokio karščio žaliavos gabaliukai išsipučia ir tampa
lengvomis, porėtą struktūrą bei tvirtą lukštą turinčiomis granulėmis. O
molis, kaip žinia, jau tūkstančius metų naudojamas statybose dėl savo
patvarumo bei puikių mikroklimatinių savybių. Gauto produkto ypatumai
priklauso nuo naudotų priedų bei pačios gamybos technologijos. Esant
nestabiliai krosnies temperatūrai ar nepakankamai kepimo trukmei, keramzito
granulės viduryje lieka neiškepusio molio, kuris, gavęs drėgmės, ima
plautis. Tai smarkiai sumažina tiek termoizoliacines, tiek ir
konstruktyvines keramzito savybes. Taip pat labai svarbu, kad kepimo metu
nebūtų utilizuojamos chemijos pramonės atliekos. Pastarosios dažniausiai
naudojamos kaip iššsipūtimą gerinantys priedai, tačiau turi didelę įtaką
keramzito higieninėms savybėms. Todėl, iš pažiūros panaši medžiaga, gali
smarkiai skirtis.

2.2 Atsparumas ir savybės. Keramzitas gaunamas didelėje temperatūroje –
dėl to ir pats yra nedegus bei atsparus ugniai (atitinka A1 klasės
priešgaisrinius reikalavimus). Kepimo metu išpūstų granulių poros s

sudaro
apie 75% vidinio tūrio. Didelė dalis šių porų yra uždaros, todėl keramzitas
yra mažai įgerianti , atspari drėgmei bei šalčiui medžiaga. Ventiliuojamas
10-20mm frakcijos keramzito sluoksnis turi tik 0,5%masės drėgmės.
Keramzitas – laidus garui , nekaupia savyje vandens, o kartu yra ir
cheminei aplinkai atspari medžiaga.

„Iškeptas“ keramzitas yra suskirstomas į frakcijas pagal skersmenį, o tuo
pačiu ir pagal savybes. Frakcijų dydžiai apsprendžia keramzito tankį, taip
pat jų atsparumą mechaniniam poveikiui bei termines savybes. Smulkus 2-4mm
frakcijos keramzitas sveria 400-600 kg/m³,tačiau jo atsparumas gniuždant
siekia 3MPa – jis kietas, nors ir lengvas. Viena populiaresnių yra 10-20 mm
frakcija, jos piltinis tankis yra apie 250-300 kg/m³, o šiluminio laidumo
koeficientas λ10 – apie 0.09 (W/mK), jei jį lygintume su mineralinės vatos
termoizoliacinėmis savybėmis, tai keramzitas šiek tiek atsilieka,
mineralinės vatos – λ10 = 0.035 – 0.04 W/mK. Tačiau keramzitas turi daug
didesnę šiluminę inerciją kuri yra proporcinga jo tankiui. Dėl šios
inercijos keramzitu apšiltinta ppatalpa ne taip greitai reaguoja į
temperatūrinius pokyčius viduje ar išorėje.

Kaip ir daugelis termoizoliacinių medžiagų, keramzitas puikiai absorbuoja
garsą, nepaversdamas patalpos hermetiška uždara erdve. Naudojant jį tarp
vidaus medinių perdangų, yra sudaromas garso barjeras. Šio užpildo tai pat
nepuola grybelis, neveikia korozija, jis nesukrenta.

2.3 Technologija. Keramzitą reikalui esant, galima panaudoti net kelis
kartus, taip pat įmanoma transportuoti pneumatine pompa net į 22-24m
aukštį, arba paskleisti 40m spinduliu horizontalia kryptimi. Kaip
apšiltinimo medžiaga, nenaudojant jokių rišiklių, keramzitas yra tiesiog
pilamas į tarpą tarp vidinės ir išorinės sienos, pasklisdamas jis užpildo
visas ertmes, todėl j
jo nereikia spausti mechaniškai. Tai dar labiau
pagreitina statybos procesą.

Neretai pastato rekonstrukcijos metu paaiškėja, kad pamato laikomoji
galia nedidelė. Tada stengiamasi kaip galima mažiau apkrauti esamą
konstrukciją – naudoti lengvas medžiagas. Net ir čia, ypač atliekant
betonavimo darbus, keramzitas yra nuostabus pagalbininkas. Naudojant jį
kaip užpildą, galima gauti betoną, kurio tankis nuo 400 iki 2300kg/m³.
Taigi, pasirinkus norimą betono stiprumą ,apkrova bus sumažinta, o tuo
pačiu pagerės ir sienos termoizoliacinės savybės.

3. Akytbetonis

3.1 Gamyba. Jau 19 a. pabaigoje buvo žinoma, kaip gaminti akytbetonį.
Amžių sandūroje akytbetonio gamybos technologija buvo patobulinta:
kietinimui imta naudoti suslėgtus garus. Taip buvo pradėta gaminti porėta
medžiaga – akytbetonis. Anksčiau ši medžiaga buvo vadinama dujų silikatu,
tačiau dabar šis pavadinimas būtų netikslus, nes porų išpūtimui naudojama
aliuminio pudra, išsisklaido dar iki medžiagos kietinimo proceso. Gaminant
akytbetonį, labai smulkiai sumaltą kvarco smėlį rišiklis paverčia tiršta
želę primenančia mase. Smiltelės stipriai sukimba. Vėliau iš šios masės
autoklave gaminamas porėtas kalcio silikatas.

3.2 Atsparumas ir savybės. Porose uždarytas oras suteikia išskirtinių
šilumos izoliacinių savybių. Atitvarinių konstrukcijų iš akytbetonio
pasipriešinimas šilumos skverbimuisi yra 3 kartus didesnis už keraminių
plytų ir 8 kartus didesnis už sunkaus betono. Labai svarbu yra tai, kad
akytbetonį galima naudoti ne tik išorinių ar vidinių sienų statybai, bet ir
perdangoms, ir denginiams. Taip šilumos nuostoliai sumažinami visame name.
Nors iš akytbetonio lengvai pasišalina perteklinė drėgmė, tačiau, statant
pastatus, akytbetonio konstrukcijas reikėtų apsaugoti nuo kritulių.
Akytbetonis ne tik puikiai sulaiko, bet ir
r akumuliuoja šilumą, todėl žiemą
sumažėja šilumos nuostoliai, o vasarą patalpos neįkaista, be to, išvengiama
staigių temperatūros svyravimų. Akytbetonis sugeba sugerti drėgmę, o vėliau
ją grąžinti: taip reguliuojamas oro drėgnumas patalpose ir sukuriamas
palankus mikroklimatas. Akytbetonis pasižymi dar viena puikia savybe – tai
ekologiška medžiaga, neišskiriant! į aplinkų jokių toksiškų junginių.
Gaminant akytbetonį, kuro sudeginama daug mažiau, nei gaminat tokį patį
tūrį keraminiu plytų, be to, akytbetonio radioaktyvumas yra kelis kartus
mažesnis nei tų pačių keraminių plytų. Pagal ekologiškumų akytbetonis užima
antrų vietų po medienos.

3.3 Technologija. Keli lemtingi gamybos proceso patobulinimai suteikė
akytbetoniui visiškai naujų savybių. Iš akytbetonio gaminami sienų
blokeliai, armuotos perdangos ir denginio plokštės, laikančios sąramos, U
formos blokai nelaikančioms sąramoms, laiptų pakopos, t.y. beveik visas
statybiniu medžiagų komplektas namui iš akytbetonio statyti. Dėl porėtos
struktūros jis yra masyvus, bet lengvas. Akytbetonis tvirtas it akmuo,
tačiau jį lengva ir paprasta apdirbti, be to, jis yra visiškai nedegus, juo
neplinta ugnis. Dėl ypatingos struktūros akytbetonį lengva pjaustyti,
gręžti ir frezuoti, todėl dirbant su šia medžiaga galima kurti įvairesnes
architektūrines formas. Geras gaminių tūrio ir svorio santykis leidžia
efektyviai išnaudoti transporto priemonių pajėgumų.

Tai bene vienintelė medžiaga, iš kurios galima statyti išorines sienas ir
papildomai jų nešiltinti. Tinkamai parinkus sienos storį bei blokeliu
tankį, tokią sieną pakanka nutinkuoti ir nudažyti (1 pav.). Nenaudojant
apšiltinimo medžiagų, žymiai atpinga ir sutrumpėja statybos laikas. Reikia
žinoti, kad išorinis tinkas turi būti la

aidus iš patalpų besiskverbiantiems
garams, bet nelaidus krituliams.

[pic]

1 pav. Siena iš akytbetonio blokelių

Gaminant akytbetonio elementus, naudojama tiksli pjaustymo technologija.
Kadangi gaminiu matmenys yra labai tikslūs, mūrijant vietoj skiedinio
galima naudoti klijus. Toks mūras daug geresnis šilumos laidumo atžvilgiu,
nes sienos savybės bet kurioje vietoje yra vienodos.

4. Ekovata

4.1 Gamyba. Ekovata – gaminama iš makulatūros pridedant nelakių organinių
medžiagų – borokso bei boro rūgšties, kurios nekelia jokio pavojaus žmogaus
sveikatai. Pasaulyje statybose ji naudojama nuo 1893m.

4.2 Atsparumas ir savybės. Apšiltinant šia termoizoliacine medžiaga
medines konstrukcijas, nebūtini antiseptikai, mediena apsaugoma nuo puvimo,
grybelinių lygų bei graužikų, o pastatą nuo pelėjimo bei drėkimo. Gaisro
atveju ekovata apsunkina ugnies prasiskverbimą prie pastato konstrukcijų,
turi geras garsą izoliuojančias savybes. Boro junginiai apsaugo ekovatą ir
su ja besiliečiančias konstrukcijas nuo puvimo ir grybelinių ligų,
ekovatoje nesiveisia vabzdžiai ir graužikai. Ekovatos drėgmė priklauso nuo
ją supančios aplinkos, t.y. jos drėgmė keičiasi kaip ir medienos (2 pav.).
Keičiantis santykinei oro drėgmei, drėgmė patenka ant viršutinio ekovatos
sluoksnio, jos plaušeliai sulimpa tarp savęs, sudarydami ploną plėvelę,
kuri užkerta kelią orui patekti į ekovatos vidų, todėl namų apšiltinimui
naudojant ekovatą nebūtina naudoti drėgmę izoliuojančias plėveles. Savo
sudėtyje neturi lakių sveikatai pavojingų medžiagų. Nustatyta, kad boro
rūgšties druskos visiškai negaruoja, o boro rūgštis garuoja (pernešama)
kartu su karštais vandens garais esant 100 laipsnių temperatūrai.
Eksploatacijos metu temperatūra taip aukštai nepakyla, todėl ir boro
rūgštis praktiškai negaruoja. Ji priskiriama sunkiai degių medžiagų grupei,
todėl ji saugo medines ir metalines konstrukcijas nuo aukštų temperatūrų ir
tiesioginio ugnies poveikio. Šią savybę suteikia į ekovatos sudėtį
įterpiamos boro-borokso druskos, kurios įkaitusios išskiria kristalizacinę
drėgmę ir pristabdo deguonies patekimą ir gaisro vietą, tuo stabdydamos
ugnies plitimą ir vėsindamos izoliacijos sluoksnį. Dėka boro junginių
ekovata nedega ir nesilydo, o tiktai lėtai rusena. Gaisro metu ekovata
neišskiria jokių nuodingų dujų.

[pic]

2 pav. Drėgmės pasiskirstymo EKOVATOJE (300 mm sluoksnyje)

priklausomybė nuo sluoksnio storio ir metų laiko

Ekovatos šilumos laidumo koeficientas yra λ10 = 0.039 W/mK, prie +10°C.
Šis termoizoliacinis rodiklis labai nedaug kuo skiriasi nuo pačio mažiausio
mineralinės vatos rodiklio.

4.3 Technologija. Remiantis laboratorijų išvadomis ir patirtimi, ekovata
nuo kitų termoizoliacinių medžiagų skiriasi tuo, kad ją naudojant daugeliu
atveju nereikalinga brangi pastatams neleidžianti kvėpuoti garo izoliacija.
Tai ne tik sumažina statybines išlaidas, bet pagerina ir pastatų
eksploatacines sąvybes. Naudojant ją nėra atliekų ir pertekliaus (tik
reikalingais kiekiais reikiamu metu), sandėliavimo išlaidų, pakrovimo-
iškrovimo išlaidų. Ji prailgina pastatų tarnavimo laiką, sumažina išlaidas
jų remontui, saugo pastatus nuo šalčio/karščio ir nuo gausios drėgmės.

4.4 Šiltinimo būdai:

4.4.1 Pastatų sienų šiltinimas ekovata “sausu” būdu

• Ekovata lengva, biri, suspausto oro pagalba lengvai paskirstoma

medžiaga, todėl ja patogu apšiltinti oro tarpus sienose, sunkiai

prieinamas konstrukcijų tuštumas ir vietas, kurioms netinka

plokščių ar demblių pavidalo termoizoliacinės medžiagos.

• Ekovatos izoliacinis sluoksnis būna tankus ir vientisas – nėra

siūlų šilumai nutekėti.

• Ekovatą į pastato atitvaras galima supilti rankomis arba

instaliuoti mechanizuotai specialiais išpūtimų įrengimais (3 pav.).

• Ekovatą instaliuojant mechanizuotai gaunamas vienodo tankio

izoliacijos sluoksnis, išpurenti ekovata plaušeliai tarpusavyje

lengviau sukimba, sumažėja medžiagos išeiga. įpučiant į atitvarų

ertmes ji suslegiama iki reikiamo tankio, todėl išvengiama

medžiagos nusėdimo.

[pic]

3 pav. Išpurkšti ekovatą yra labai paprasta ir lengva

4.4.2 Pastatų sienų šiltinimas ekovata “drėgnu” būdu

• Ekovata “drėgnu” būdu naudojama, kai nėra uždarų ertmių.

• Ekovata užpūsta “drėgnu” būdu išlaiko savo formą, apšiltinant sausu

metų laiku išdžiūsta per keletą dienų, apdailą atlikti galima

neskubant.

• Ekovata apšiltinant “drėgnu” būdu galima pasiekti norimą šiluminę

varžą, nes ekovatą galima užpūsti 5-15 cm storio sluoksniu.

Instaliuojant ekovatą mechanizuotu būdu, į sienų ertmes, tankiu daugiau
kaip 45 kg/m3 ji nesuslūgsta (4 pav.). Teisingai eksploatuojant pastatą
vata išlieka pilnavertė daugiau kaip 50 metų.

4 pav. Ekovatos išpurškimas.

4.4.3 Pastatų šiltinimas ekovata “klijiniu” būdu

• Ekovatą naudojant klijiniu būdu, nereikia įrengti karkaso.

• Ekovata klijiniu būdu galima apšiltinti horizontalius arba pasvirusius

paviršius (pučiant iš apačios)

• Ekovata klijiniu būdu gali būti naudojama kaip antikondensacinė danga

metalinių ir gelžbetoninių konstrukcijų pastatams.

• Ekovata apšiltinus paviršius klijiniu būdu nebūtina atlikti apdailą.

5. Termoizoliacinės putos

5.1 Gamyba. Sienų oro tarpui užpildyti naudojamos termoputos dar
vadinamos aminoplasto putomis.

5.2 Atsparumas ir savybės. Termoputos mažai praleidžia šilumą, jų šilumos
laidumo koeficientas tik 0,033 W/mK, tai vienas iš pačių mažiausių rodiklių
tarp mūsų tiriamų medžiagų. Termoizoliacinės putos yra atsparios degimui,
jos nepalaiko degimo proceso, joms yra suteiktas A2 kategorijos
priešgaisrinis sertifikatas. Putose nesiveisia nei graužikai, nei
vabzdžiai, nei grybeliai. Medžiaga yra ištirta laboratorijose ir turi
visuomenės sveikatos centro leidimą naudoti gyvenamų namų šiltinimui. Tai
ekologiškai švari medžiaga, į aplinka neišskiria jokių nuodingų cheminių
medžiagų.

5.3 Technologija. Efektyvus namų šiltinimo būdas – sienoje esančio oro
tarpo užpildymas porėta medžiaga. Termoputomis užpildžius oro tarpus,
pasiekiamas dvigubas efektas: sustabdoma ventiliacija tarp sienų ir
padidėja sienos šiluminė varža. Sienų šiltinimas, užpildant oro tarpus,
Europoje naudojamas daugiau kaip 40 metų ir yra pakankamai ištobulintas.
Termoputos yra specialiai skirtos sienų oro tarpams užpildyti ir atitinka
Europos bendrijos standartus ir ekologinius reikalavimus. Medžiaga
nepraleidžianti drėgmės ir atspari šalčiui, yra priskirta nepalaikančių
degimo medžiagų klasei. Įpurkštos termoputos leidžia sienoms kvėpuoti, yra
ilgaamžės ir praktiškai tarnaus nekeisdamas savo formos tol, kol stovės
namas. Apšiltinus sienų ertmes, bendrus namo šilumos nuostolius galima
sumažinti apie 30%, o tai leidžia sutaupyti apie 25% kuro per metus (5
pav.). Vadinasi sienų šiltinimui išleistos lėšos visiškai atsipirks per 4
metus.

[pic]

5 pav. Šilumos bei kuro nuostolių mažinimas naudojant termoputos

5.4 Šiltinimo eiga:

• Išorinėse namo sienose kas 1 m vertikalia ir horizontalia

kryptimi yra gręžiamos 16-18 mm skylutės.

• Specialioje įrangoje yra sumaišomi termoputų komponentai.

• Kompresoriaus suspausto oro pagalba komponentų mišinys yra

išpučiamas ir termoputos per žarną su antgaliu pro skylutes yra

įpurškiamos į tarpusienius.

• Užpildžius oro tarpus, darbuotojai užtaiso skylutes cemento

skiediniu taip, kad nelieka jokių žymių.

6. Polistireninis putplastis

6.1 Gamyba. Polistireninis putplastis (Expanded Polystyrene – EPS),
gaminamas iš plėtriojo polistireno kurį šeštajame dešimtmetyje pirmąkart
susintetino Vokietijos bendrovė BASF. Jis susideda iš tarpusavyje
susijungusių tuščiavidurių granulių. Jame yra 98 % oro ir 2 % polistireno.
Polistirenas gaminamas iš naftos perdirbimo produktų – stirolo (C8H8) ir
pentano (C5H12). Polimerizacijos metu stirolo molekulės jungiasi viena su
kita į grandines, polimerizacijoje dalyvaujant pentanui, gaunamas
polistirenas. Stirolas yra bespalvis skystis, 1831 pirmą kart išskirtas iš
medžio žievės, o šiandien gaminamas iš naftos. Pentanas, EPS medžiagoje
naudojamas kaip plėtiklis, yra sotusis angliavandenis, kurio sudėtyje yra
metano ir propano. Plėtrusis polistirenas aprūpinamas degumą slopinančiu
priedu. Dažniausia tai – heksabromciklododekanas (HBCD). Lietuvoje
draudžiama naudoti polistireninį putplastį be degumą slopinančių priedų.

[pic]

6 pav. EPS polimerizacijos procesas

6.2 Atsparumas ir savybės. Polistireninis putplastis yra labai lengva
medžiaga, turinti geras šilumos izoliavimo savybes, nedidelį vandens
įgertį. Lyginant su kitomis šilumą izoliuojančiomis medžiagomis, EPS turi
labai gerą mechaninį stiprį. Jis nesudaro pelėsiniams grybams palankios
terpės, degdamas išskiria mažai nuodingų medžiagų (kelis kartus mažiau negu
degant spygliuočiams), netirpus vandenyje. Polistireninis putplastis yra
pakankamai atsparus daugelio cheminių medžiagų poveikiui. Polistireninį
putplastį sudaro 98 % oro ir 2 % polistireno. Oras įskliaustas į uždaras
0,2–0, 5 mm skersmens akeles, kurių sienelių storis siekia 0, 001 mm. Oras
yra blogas šilumos laidininkas, todėl jis laiduoja puikias polistireninio
putplasčio termoizoliacines savybes. Kadangi oras iš akelių nesisklaido,
termozioliacinis poveikis išlieka pastovus.

Medžiagos termoizoliacines savybes nusako šilumos laidumas. Juo šilumos
laidumas mažesnis, juo geresnė termoizoliacija. Polistireninio putplasčio
gaminiams paprastai būdingas 0,030 – 0,045 W/(m·K) šilumos laidumas.

[pic]

7 pav. polistireninio puplasčio šilumos laidumas

Svarbi polistireninio putplasčio savybė yra mechaninis stipris veikiant
apkrovai. Skiriamas gniuždomasis įtempis (jis gali siekti, kai gaminys
deformuojamas 10%, net 450 kPa), lenkiamasis stipris (jis maksimaliai 750
kPa), statmenas paviršiui stipris tempiant (iki 400 kPa). Polistireninio
putplasčio atveju svarbesnis gniuždomasis įtempis, nes taikant
polistireninį putplastį dažniau tenka susidurti su gniuždomąja apkrova.
Gaminių kontrolės tikslais pasirinktas gniuždomasis įtempis esant 10%
deformacijai, nors praktikoje polistireninio putplasčio deformacija
apkrovos sąlygomis būna daug mažesnė. Gniuždomasis įtempis priklauso nuo
tankio, taip pat bandymo temperatūros.

Didelis polistirenio putplasčio privalumas statmenas paviršiui stipris
tempiant. Kintant garinei drėgmei bei temperatūrai, ši polistireninio
putplasčio savybė nekinta. Geros polistireninio putplasčio stiprio savybės
sąlygoja tai, kad pastatų išorinės sienos, apšiltintos polistireniniu
putplasčiu ir nutinkuotos plonasluoksniu tinku, gerai atlaiko fasadų
įrengimo kokybės tikrinimo bandymus. Polistireninis putplastis yra degus
(priskiriama E degumo klasė, tai ta pati kategorija, kuriai priskiriamos
kompozicinės sistemos su akmens vata). Veikiamas didesnės negu 100°C
temperatūros, polistireninis putplastis ima minkštėti, trauktis ir
galiausiai lydytis. Polistireninio putplasčio su degumą slopinančiais
priedais degumo temperatūra yra 374°C. Žemiau šios temperatūros degios
dujos iš besilydančio polistireninio putplasčio nesusidaro. Terminio irimo
produktai užsidega tik tiesiogiai susilietę su paviršiais ar erdvėmis,
kurių temperatūra yra 450–500°C. Polistireninis putplastis savaime
neužsidega esant žemesnei negu 450°C temperatūrai.

Polistireninis putplastis netirpsta vandenyje, todėl neskleidžia
vandenyje jokių tirpių medžiagų, galinčių užteršti požeminius vandenis.

Polistireninis putplastis nepūva ir neyra, todėl jokiomis kenksmingomis
medžiagomis neužteršia dirvožemio. Polistireninis putplastis nėra
radioaktyvus: neskleidžia jokio alfa, beta ar gama spinduliavimo.

6.3 Technologija. Polistireninis putplastis turi labai dideli panaudojimo
spektrą (8 pav.), jis nepūva, nedūla ir yra atsparus senėjimui. Pastatų
sienų šiltinimo kaina, naudojant polistireninį putplastį gali būti mažesnė
nuo 12 iki 33%, priklausomai nuo pasirinktos konstrukcijos ir medžiagos.
Polistireninis putplastis yra vertinga medžiaga, gamybos atliekas bei
nepanaudotą EPS galima pakartotinai naudoti gamybos cikle, o sumalus – kaip
lengvą priedą betono ir statybinių skiedinių mišiniams. Plokštės gaminamos
pageidaujamų matmenų. Jas labai lengva supjaustyti pagal pageidaujamą dydį
ir matmenis.

[pic]

8 pav. EPS panaudojimo spektras

7. Išvados

Palyginus keramzitą, polistireno putplastį, akytbetonį (dujų silikatas),
termoputas ir ekovatą, buvo prieita prie tokios išvados, jog daugelis šių
termoizoliacinių medžiagų ne tik, kad neatsilieka nuo jau tradicinėmis
tapusių „Paroc“ bei „Isover“ gaminių, bet juos kai kur net lenkia. Visos
šios termoizoliacinės medžiagos yra ekologiškai švarios, neteršia aplinkos.
Parvarios laiko atžvilgiu, bei aplinkos poveikiui. Kai kurios, reikalui
esant gali būti „prikeltos“ antrai jaunystei, panaudojamos iš naujo
(keramzitas, polistirolo putplastis). Tai laiko ir daugelio statybos
specialistų patikrintos ir pripažintos šilumos izoliavimo priemonės, tad
manau ateityje jos užims aukštą vieta gyvenamųjų pastatų šiltinime.

8. Literatūra

1. Statybinių medžiagų laboratorinės užduotys

2. Internetas: http://www.agine.lt; http://www.kaunosilas.lt;

http://www.baltijospolistirenas.lt; http://www.ekorema.lt.

3. Žurnalas „statyk“ 2001m.

Leave a Comment