statybines medziagos

2655 0

A

1. Pramones pastatu rusys.

Gamybiniai pastatai kuriuose isdestyti cechai isleidziantys baigtine produkcija, ruosinius. Sie pastatai skirstomi pagal gamybos sakas ir paskirti. Energetiniai yra silumines elektros stotys tiekiančios pramones imonems elektros energija ir siluma, katilines, elektros ir transformatorines pastotes, kompresorines. Transporto-sandeliu ukio pastatams priklauso garazai, grindimis riedančio cechu transporto priemoniu stogines, baigtines produkcijos, ruosiniu ir zaliavos sandeliai, gaisriniai depai ir t.t Pagalbiniuose pastatuose yra administracines, visuomeniniu organizaciju, buitines patalpos ir t.t.

2. Kėlimo ir transportavimo įrenginiai

– cechinis vidaus transportas. Cechinis transportas gali būti dvejopas: a) periodiškai veeikiantis; b) nuolatos veikiantis. Prie pirmos grupės skiriama riedančios nebėginės ir bėginės bei kabančiosios transporto, tiltiniai ir kitokie kranai; prie antrosios grupės – įvairūs konvejeriai, pneumatinės ir hidraulinės transporto priemonės. Racionalios yra transporto priemonės, nuo kurių mažiausiai priklauso pramonės pastato erdvinė ir konstrukcinė sandara.

3. Pagrindiniai pramonės pastatų rodikliai

Technologiniai: įrengimų erdvė; darbo erdvė; aplinkos oras; apšvietimo režimas; akustinis režimas. Techniniai: stiprumas; pastovumas; ilgaamžiškumas; technologijos proceso sprogimo, gaisro pavojingumas. Architektūros kompozicijos: urbanistiniai; pramonės komplekso architektūra; pastato architektūra; interjeras. Ekonominiai: erdvinės ir konstrukcinės sandaros; arrchitektūros.

4. Vienaaukščių pramonės pastatų pagrindiniai parametrai ir moduliai

Tarpsnis L modulis 6m, matmenys 6, 12, .. 30m. Kolonų žingsnis a modulis 6m, matmenys 6, 12, 18m. Aukštis pastate be kranų H modulis 0,6m, matmenys 3; 3,6; 4,2; 4,8; 5,4; 6m. Aukštis pastate su kranais H modulis 0,6m, matmenys 8,4; 9; 9,6;.. m. Pokraninių sijų ašių ir

r kolonų ašių padėtis be perėjų b1 modulis 0,25m, matmenys 0,75 m. Pokraninių sijų ašių ir kolonų ašių padėtis su perėjomis b2 modulis 0,25, matmenys 1 ir daug. Sienų ir nužymimųjų ašių padėtis b3 modulis 0,25 m, matmenys 0: 0,25; 0,5.

5. Daugiaaukščių pramonės pastatų erdvinė sandara

Daugiaaukščių pramonės pastatų erdvinė sandara skirstoma į tris tipus: reguliarią, sublokuotą su vienaaukščiais pastatais, arba reguliarią su didžiatarpsnėmis patalpomis viršutiniame aukšte ; nereguliarią . Daugiaaukščiai pramonės pastatai blokuojami iš tarpsniuotų arba gardelinių erdvinių elementų. Pastatai dažniausiai yra 2—5 aukštų, paprasto arba sudėtingo plano: stačiakampio, kampinio, trilypio, dvilypio ir su aklinais kiemais .

6. Vienaaukščių ir daugiaaukščių karkasinių pastatų konstrukcinių elementų padėtis nužymimųjų ašių atžvilgiu

Kolonų ir sienų . Kolonų ties temp. pjūviu skersinis išilginis.Kolonų ties aukščių slenksčiais išilginis skersinis.

7. Išorinių laikančiųjų sienų padėtis išilginių nužymimųjų ašių atžvilgiu

Vienaaukščių pastatų išorinių laikančiųjų sienų paadėtis išilginių nužymimųjų ašių atžvilgiu turi būti tokia, kad būtų pakankamai vietos atremti laikan¬čiąsias dengimo konstrukcijas (10.11 pav.) .

Jeigu dengimo plokštės remiamos ant galinės laikančiosios sienos, tai jos padėtis turi būti tokia, kaip ir išilginės laikančiosios sienos, ant kurios remiamos dengimo plokštės. Vidinių laikančiųjų sienų geometrinės ašys turi sutapti su nužymimosiomis ašimis.

8. Vienaaukščių ir daugiaaukščių pramonės pastatų planų schemos

Vienaaukščiai pramonės pastatai gali būti paprastos ir sudėtingos plano formos. , Pavilijoninis paprastos stačiakampės formos nedideli pastatai, kurie patogiausi statant įmones paviljonais.Šis planas turi daug tr
rūkumų jų galima išvengti, statant stačiakampės plano formos didžiulius vientisus pastatus . Sudėtingos dvilypės, trilypės , daugialypės plano formos pastatai statomi tik aeruojamiems cechams, kuriuose išsiskiria daug šilumos ir dujų; dėl didelio tokių pastatų perimetro patogu tiekti ir pašalinti iš patalpų orą. Aklini kiemai orientuojami lygiagrečiai su vyraujančių vėjų kryptimi arba 0-45° kampu į ją. Kiemai atviruoju galu atsukami į priešvėjinę pusę, aklinojoje dalyje turi būti ne siauresnės kaip 4 m ir ne žemesnės kaip 4,5 m aeracinės angos.

9. Pramonės pastato techniniai – ekonominiai rodikliai

Erdvinės sandaros kokybė, apibūdinama koeficientais K1, K2, K3. Koeficientas K1 yra darbo ploto ir naudingojo ploto santykis; K2 – pastato tūrio ir darbo ploto santykis. Kuo yra didesnis K1 ir mažesnis K2, tuo racionaliau panaudotas pastato plotas ir tūris. Koeficientas K3 yra atitvarinių konstrukcijų paviršių ploto ir naudingojo ploto santykis. Kuo mažesnis K3, tuo erdvinė pastato sandara kompaktiškesnė, tuo mažiau tokiame pastate šilumos nuostolių. Bendra pastato plota sudaro gamybinis, pagalbinis ir sandėlių plotas. Pastato statybinį tūrį sudaro antžeminės ir požeminės pastato dalies tūriai. Koeficientai K1, K2 ir K3 padeda projektuojant lyginti įvairius variantus vieną su kitu, su etaloniniais projektais ir norminiais rodikliais.

10. Tiltinių kranų padėtis pramonės pastate

Tiltinio krano padėtis pramonės pastate priklauso nuo technologijos proceso. Jeigu kranai netelpa viename pastato aukšte, juos galima išdėstyti dviem arba trimis au

ukštais . Kai plačiame tarpsnyje gaminami gremėzdiški, bet palygini nesunkūs gaminiai ir kai transporto operacijų yra labai daug, statomi nedidelių tarpatramių kranai. . Jeigu tame pat plote ir tuo pat metu turi darbuotis keletas kranų. tai po tiltinių kranu gali būti sumontuota keletas gembinių riedančių arba sukiojamų kranų . Kad kranas galėtų laisvai manevruoti, kėlimo ir transportavimo įrenginių parametrai turi būti suderinti su pastato parametrais. Jeigu ant tų pačių pokraninių kelių statomi du ir daugiau nevienodo galingumo kranai, tarpatramiai parenkami pagal galingiausiąjį.

11. Vienaaukščio pramonės pastato aukščio apytikslis nustatymas

Angų ir tarpsnių aikštis prikluso nuo technologinių, sanitarinių, ekonominių reikalavimų. Angose su tiltiniais kranais aukštis susideda iš atstumo nuo grindų paviršiaus iki krano bėgio viršaus ir atstumo nuo bėgio iki denginio laikančiosios konstrukcijos apačios. Apytikslis angos aukštis apskaičiuojamas sumuojant: 1) didžiausio technologinio įrenginio aukštį; 2) atstumą nuo didž. tech. įrenginio viršaus iki krovinio pakelti į viršutinę padėtį apačios; 3) keliamo krovinio aukštis; 4) atstuma nuo krovinio iki kablio centro; 5) nuo kablio centro iki krano bėgio; 6) krano aukščio ir tarpo tarp krano viršaus ir laikančios denginio konstr.

B

1.Teritoriju planavimo tikslai, lygmenys ir rusys:

Teritorijų planavimo tikslai yra šie: 1)subalansuoti Lietuvos teritorijos raidą; 2)formuoti pilnavertę, sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, stengiantis sukurti geresnes ir visoje Lietuvos teritorijoje lygiavertes gyvenimo sąlygas; 3)formuoti gyvenamųjų vietovių ir
r infrastruktūros sistemų plėtojimo politiką; 4)nustatyti teritorijas gyvenamųjų vietovių infrastruktūros ir kitų veiklos sričių, skirtingų rūšių žemės naudmenų plėtrai; 5)saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tarp jų ir rekreacijos išteklius; 6)palaikyti ekologinę pusiausvyrą arba ją atkurti; 7)suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos šioje teritorijoje plėtojimo sąlygų; 8)skatinti investicijas socialinei ekonominei raidai.

Teritorijų planavimo lygmenys yra šie: 1)Lietuvos Respublikos (teritorijų planavimui ir jo dokumentams, kuriuos tvirtina Seimas, Vyriausybė); 2)apskrities (teritorijų planavimui ir jo dokumentams, kuriuos tvirtina apskrities viršininkas arba valstybės valdymo institucijos); 3)savivaldybės (teritorijų planavimui ir jo dokumentams, kuriuos tvirtina savivaldybės taryba arba valdyba); 4)fizinio arba juridinio asmens (teritorijų planavimui ir jo dokumentams, kuriuos tvirtina juridinis asmuo).

Teritorijų planavimo rusys: 1)bendrasis – kompleksinis planavimas teritorijos naudojimo prioritetams, raidos tikslams ir strategijai nustatyti; 2)specialusis -planavimas vienos ar keleto veiklos sričių bei žemės naudmenų plėtros ir tvarkymo programoms, sąlygoms ir sprendiniams parengti ; 3)detalusis – savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms, teisėms ir prievolėms nustatyti, pakeisti arba panaikinti.

2.Svarbiausieji LR istatymai ir taisykles reguliuojantys teritoriju planavima.

Lietuvos respublikos teritoriju planavimo istatymas. Paskutinis atnaujinimas 2004m sausio 15d. Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, taip pat fizinių, juridinių asmenų ir valstybės institucijų tarpusavio santykius šiame procese.

Aplinkos ministerija taip pat rengia teritoriju planavimo, vertinimo taisykles.

3.LR įstatymuose nustatytos pagrindinės žemės naudojimo tikslinės paskirtys.

Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma arba keičiama suinteresuotų asmenų prašymu, atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus, remiantis LR žemės įstatymu. Tikslines paskirtys: Žemės ūkio, Miškų ūkio, Konservacinės paskirties žemė ir t.t.

4.Gyvenamųjų vietovių klasifikavimas ir jų dydžiai

Atsižvelgiant į darbo gyvenamųjų vietų padėtį, galima skirti 3 gyvenviečių tipus: miestelį, miestą ir gyvenviečių grupę (aglomeraciją). Miesteliais galima vadinti mažas gyvenvietes ir mažus miestus, kur gyvenamosios ir darbo vietos pasiekiamos pėsčiomis. Miestai pasižymi sudėtinga darbo ir buities ryšių sistema. Čia paprastai būna keli pramonės rajonai, centruse daug visuomeninių įstaigų ir organizacijų. Kiekvienas gyvenamasis rajonas susietas darbo ryšiais su daugeliu darbo vietų. Miestai – perspektyviausias gyvenviečių tipas. Aglomeracija laikytinas gyvenviečių, susijusių tarp savęs gamybos ir aptarnavimo ryšiais, junginys, kur be svarb. miesto – centro, yra įvairių dydžių ir funkcijų gyvenviečių.

5.Miestų funkcinės zonos.

Teritorijos, kuriose vyksta koks nors vienas procesas (darbas,buitis ir poilsis) vadinamos funkcinėmis zonomis. Visa miesto teritorija skirstoma į šias f-nes zonas: gyvenamąją, pramonės, sandėlių ir komunalinių įrengimų, užmiesčio transporto, poilsio. Svarbiausios iš jų: pramonės, gyvenamoji ir poilsio. Svarbus uždavinys – funkcines zonas išdėstyti taip, kad būtų sveikos ir patogios sąlygos žmonėms gyventi, dirbti, bendrauti ir ilsėtis.

6.Gyvenamosios zonos struktūriniai – planiniai požymiai.

Gyvenamąją zoną galima skirstyti į šiuos vienas nuo kito priklausančius struktūrinius elementus: mikrorajonus ir gyvenamuosius rajonus. Mikrorajono ribose statomos tik kasdienio aptarnavimo įstaigos ir įmonės. Gyvenamajame rajone statomos periodiškai lankomos aptarnavimo įstaigos. mikrorajoną dar galima suskaidyti į namų grupes. Namų grupei steigtinas pirminis aptarnavimas (vaikų lopšelis, parduotuvė, kai kada valgykla). Visos pirminio aptarnavimo įstaigos, išskyrus vaikų darželį ir lopšelį, talpinamos viename pastate.

7.Gyventojų kultūrinio-buitinio aptarnavimo sistema.

Gyventojai naudojasi kultūros lobiais pasyviai (stebėdami teatrų pastatymus, žiūrėdami kino filmus, lankydami bibliotekas) arba aktyviai (patys dalyvaudami liaudies teatrų pastatymuose, kino meno rateliuose). Dideliame mieste kultūros įstaigos sudaro tinklą, kurio žemiausias laipsnis -tai įmonės, įstaigos, namų valdybos klubas arba skaitykla. Aukštesniojo laipsnio įstaigų aptarnavimo spinduliai aprėpia gyvenamąjį rajoną (klubai, bibliotekos, kino teatrai). Vienos buitinių paslaugų įmonės atlieka paslaugas, betarpiškai dalyvaujant klientui (kirpyklos, fotografijos ateljė), kitose klientui dalyvauti nereikia (namų apyvokos reikmenų, batų, rūbų, radijo imtuvų dirbtuvės, cheminės valyklos).

8.Miestų pramonės rajonų struktūra.

Pramonės rajonas yra sudėtingas įvairių paslaugų ir įrengimų kompleksas, kurį sudaro: 1)įmonės ir kiti gamybos objektai, pramonės atliekų laikymo vietos; 2)mokslo ir tyrimo institutai ir kitos mokslo bei mokymo įstaigos, susijusios su pramonės įmonėmis; 3)transporto įrengimai; 4)inžineriniai įrenginiai ir tinklai; 5)žalieji plotai; 6)administraciniai, ūkiniai, kultūriniai ir medicininio aptarnavimo objektai.

9.Sanitarinės apsaugos zonos.

Pramonės įmonės, kurios technologinio proceso metu išskiriamomis medžiagomis (dūmais, dulkėmis) teršia aplinką, kelia didelį triukšmą ir vibraciją, ir kitas žmogaus sveikatai žalingas bangas ar spindulius, turi būti atskirtos nuo gyvenamųjų rajonų sanitarinėmis apsauginėmis zonomis. Jų plotis nustatomas pagal įmonių, cechų ar įrenginių žalingumą žmogaus sveikatai ir atmosferos užterštumą. Pagal žalingumą įmonės suskirstytos į klases, kurių nustatyti zonų pločiai yra: 1 klasė–1000m, 2 klasė–500m, 3 klasė-300m, 4 klasė–100m, 5 klasė-50m.

10.Miesto poilsio zonos. Želdynai

Vienas iš rajoninio planavimo tikslų yra išlaikyti pusiausvyrą tarp landšafto elementų visuomenės labui ir suformuoti patrauklų kraštovaizdį. Svarbiausi landšafto tvarkymo darbai yra tokie: 1)numatyti priemones, kuriomis būtų galima išvengti prieštaravimų tarp gamtos elementų ir žmogaus ūkinės veiklos; 2)paruošti išeities duomenis inžineriniams įrenginiams ir gyvenvietėms projektuoti; 3)duoti pasiūlymus, kaip pasiektikuo geriausią ūkinės veiklos režimą; 4)numatyti priemones gamtos apsaugai ir landšafto rekultivacijai pagerinti.

Iš visų miesto landšafto elementų svarbiausi poilsiui yra želdiniai. Želdiniai apsaugo nuo šaltų vėjų, dulkių ir dūmų, sugeria radioaktyviasias medžiagas. Želdynai klasifikuojami: 1)bendos paskirties; 2)ribotos paskirties (individualių ir visuomeninių pastatų sklypai, mokyklų, ligoninių, pramonės įmonių želdynai); 3)specialios paskirties (sanitarinės apsaugos zonos, kapinės, parodų teritorijos).

Atsižvelgiant į trukmę, poilsis skistomas į kasdienį, trumpalaikį ir ilgalaikį. Poilsio teritorijas reikėtų skirstyti taip: 1)mikrorajone –sodas, kuriame yra poilsio ir žaidimų aikštelės įvairaus amžiaus gyventojams; 2)gyvenamajame rajone – sodas arba parkas su sporto kompleksu; 3)gyvenamojoje zonoje (mieste) – centrinis parkas, jei mieste yra pavieniai rajonai; 4)priemiesčių zonoje –miško parkai, trumpalaikio poilsio vietos.

11.Gatvių ir kelių kategorijos.

Skiriamos tokios gatvių ir kelių kategorijos: 1)greitkeliai kurie tiesiami norint sujungti vieną nuo kito nutolusius rajonus, ryšiams su dideliais pramonės centrais. Greitkeliuose vyksta tik automobilių eismas, vietoj pėsčiųjų šaligatvių daromi 2 tarnybiniai 0.75m pločio šaligatviai; 2)Magistralinės gatvės skirstomos į šias klases: viso miesto reikšmės (netrukdomo ir reguliujamo eismo) ir rajoninės reikšmės. Netrukdomo eismo –ryšiams tarp gyvenamųjų pramonės rajonų, miesto centrų ir su greitkeliais. Reguliuojamo eismo –keleivinio transporto ryšiams mieste. Rajoninės reikšmės gatvių paskirtis keleivinio transporto ryšiams rajono ribose ir su miesto reikšmės magistralėmis; 3)Vietinio eismo gatvių grupei priklauso gyvenamųjų, pramonės ir sandėlių rajonų, pėsčiųjų gatvės. Gyvenamųjų rajonų gatvėmis susisiekiama mikrorajonų ribose, tarp kvartalų, namų grupių ir su magistralinėmis gatvėmis. Pramonės ir sandėlių zonos keliai skirstomi pervežti pramonės ir statybos kroviniams rajono teritorijoje Pėsčiųjų gatvės skirtos pasivaikščiojimui, pėsčiųjų kelionėms į darbą, visuomeninius centrus.

12.Gatvių ir kelių tinklas.

Labiausiai paplitusios šios gatvių tinklo shemos: 1)stačiakampė; 2)įstriža; 3)radialinė; 4)radialinė-žiedinė. Stačiakampis gatvių tinklas formuoja patogius užstatyti kvartalus, nes visos gatvės kertasi stačiu kampu; Įstrižų gatvių sistemos trūkumai: įstrižainių susikirtimuose su stačiakampėmis gatvėmis susidaro painūs transporto mazgai, miesto teritorija suskaidoma į nepatogius užstatyti kvartalus. Radialinis gatvių tinklas yra tada, kai visos magistralinės gatvės susikerta miesto centre, o užmiestyje virsta keliais. Radialinis-žiedinis gatvių tinklas nukrauna centrinius miesto rajonus nuo tranzitinio eismo, geriau sujungia periferinius gyvenamuosius rajonus.

13.Raudonosios ir statybinės linijos.

Gatvės ribas apibrėžia raudonosios linijos. Tarp raudonųjų linijų telpa visi gatvės skersinio profilio elementai. Statybinė linija parodo ribą, ties kuria prasideda gyvenamųjų arba visuomeninių pastatų konturai. Raudonosios linijos gali sutapti arba nesutapti su statybinėmis linijomis.

14.Skersiniai ir išilginiai gatvių profiliai, dangos ir želdiniai.

Projektuojant gatvių profilius, reikia atsižvelgti į transporto, technikos ir estetikos reikalavimus. Išilginiai gatvių nuolydžiai ir posūkių spinduliai priklauso nuo transporto priemonių rūšies ir judėjimo greičio. Didesnį greitį galima išvystyti tokiose gatvėse, kurių išilginis nuolydis kiek galint mažesnis, o posūkių spinduliai-didesni. Skersiniai gatvių profiliai projektuojami, atsižvelgiant į gatvės kategoriją, pėsčiųjų ir transporto priemonių srautus, eismo saugumą, sanitarinius ir estetinius reikalavimus. Skersiniai gatvių profiliai susideda iš tokių elementų: važiuojamosios dalies, šaligatvių, apsauginių žaliųjų juostų, eismo krypčių skiriamųjų juostų, dviratininkų takelių.

15.Techniniai – ekonominiai genplano rodikliai.

Genplano sprendimo techniniai –ekonominiai rodikliai yra šie: 1)užstatymo tankumas, t.y. santykis užstatymo ploto su įmonės teritorijos bendru plotu, išreikštas procentais; 2)teritorijos išnaudojimas –santykis išnaudojamos teritorijos ploto su įmonės teritorijos bendru plotu, išreiškiamas procentais; 3)apželdinimas –santykis apželdinimo ploto su įmonės teritorijos bendru plotu, išreikštas procentais. Užstatymo plotas lygus pastatų ir požeminių bei antžeminių statinių plotų, apskaičiuotų pagal lauko sienų išorinį perimetrą išplanuoto žemės paviršiaus aukštyje sumai. Išnaudojamos teritorijos plotą sudaro užstatyto ploto ir atvirų sandėlių, priegrindų, šaligatvių, kelių, geležinkelių ir jų pastatų, atvirų sporto, poilsio ir parkingo aikštelių plotų suma. Apželdinimo plotas lygus organizuotų žalių sodinių (medžių, krūmų, gazonų ir gėlynų) ploto sumai. Įmonės teritorijos bendrą plotą sudaro aptvertos teritorijos ir įmonei priklausančiais objektais užimtos teritorijos (už aptvaro ribų) plotų suma.

17. Saugomos teritorijos ir jų sistema.

Saugomos teritorijos: draustiniai, rezervatai nacionaliniai parkai, regioniniai parkai, gamtos paminklai, gamtiniai objektai. XX a. pabaigoje saugomos teritorijos sudarė 10 proc. planetos paviršiaus ploto. Jų pagrindinė paskirtis – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes.

C

1.Pirmykštės bendruomeninės santvarkos architektūra.

Priešistorinis laikotarpis skirstomas i tokius periodus: senąjį akmens amžių- paleolitą, naująjį akmens amžių- neolitą, žalvario ir geležies amžius. Paleolito epochoje pastatyti pirmieji papraščiausi gyvenamieji būstai. Vėlyvojo paleolito epochoje jau buvo kai kurių architektūros pradmenų. Neolito periode gyvenamieji namai statomi kapitališkesni, stčiakampio formos. Neolito epochoje buvo statomi poliniai pastatai. Žalvario amžiuje paplito megalitiniai statiniai – pastatai iš stambių akmens luitų ir plokščių.

2.Senovės Egipto architektūra.

Egipto architektūrai būdinga: vidaus kiemai, atviros galerijos, lėkšti stogai, naudojami kaip terasos ir stogai. Gyvenamieji namai susidėjo iš vieno ar kelių nedidelių kambarių ir ūkinių patalpų išdėstytų prie atviro kiemelio. Juos statė iš nedegtų plytų arba nendrių, stogas iš palmių lapų ir šakų. Aukštuomenės namai ir faraonų rūmai susidėjo iš daugybės salių ir kambarių. Pagrindinis fasadas padengtas hieroglifais ir stilizuotais piešiniais.

3.Mezopotamijos architektūra.

Pagrindiniai statybos objektai-gyv.namai, irigaciniai statiniai, rūmai, šventyklos. Pagr. statybinė medž. buvo nedegtos plytos. Degtos plytos buvo naudojamos tik apdailai. Kaip rišamoji ir izoliacinė medž. pastatams statyti buvo naudojamas bitumas, vėliau kalkių skiedinys.

4.Senovės graikijos architektūra.

Architektūros raida Senovės Graikijoje skirstoma į tris periodus: 1)archainį; 2)klasikinį; 3)helenistinį. Labiausiai paplitusi statybinė medž.-nedegto molio plytos. Degtos plytos vartojamos retai. Visuomeniniams pastatams, ypač šventykloms statyti vartojamas kalkakmenis, kartais ir marmuras.

5.Graikų klasikinis orderis.

Senovės Graikijoje, kaip ir senovės egipte, statramstinė- sijinė sistema buvo kuriama pagal orderinės sistemos dėsnius. Archainėje epochoje susiformavo klasikinis orderis. Jis susideda iš laikančiųjų ir laikomųjų elementų. Prie laikančiųjų priklauso pagrindas ir ant jo stovinti kolona. Horizontalus virš kolonų esantis laikomasis elementas antablementas paprastai susideda iš 3 dalių:apatinės- architravo, vidurinės-frizo ir viršutinės-karnizo. Buvo sukurtos 3 orderinės sistemos arba orderiai: dorėninis, jonėninis ir korintinis.

6.Senovės Romos architektūra.

Romėnų statybos menas pasiekė aukštą lygį: statomi monumentalūs visuomeniai pastatai, miestų forumai, šventyklos, aukštuomenės vilos, inžineriniai statiniai ir kt. greta mūrinių konstrukcijų plačiai naudojamas betonas. Betoną išrado romėnai. Plačiai naudojamos degtos plytos, inžineriniuose stitniuose- vandeniui nelaidus skiedinys sienų mūrui ir tinkui.

7.Senovės romėnų orderis, orderinės arkados.

Orderis romėnų architektūroje tapo viena iš svarbiausių architektūrinės išraiškos priemonių. Romėnai naudojo 5 orderius: dorėninį, jonėninį, korintinį, toskaninį ir kompozicinį. Senovės romėnų architektūroje pirmą kartą panaudotos kolonos su pjedestalu. Orderis su pjedestalu sudaro vadinamąjį pilnąjį orderį. Orderinėse kompozicijose romėnai sukūrė savotišką arkos ir orderio derinį- orderinę arkadą. Arka pabrėžiama archivolitu, kuris tartum vaizduoja pagal arkos kreivę išlenktą siją.

8.Bizantijos architektūra.

Buvo statomi didžiuliai pastatai-šventyklos, rūmai, triumfo arkos ir įvairūs inžineriniai statiniai. Sukurtas savitas architektūros stilius buvo naudojamas monumentaliuose šventyklų pastatuose. Bizantijos architektūroje tarp kupolo ir sienų naudotas cilindrinis tūris, vadimasis būgnas. Kupolas ir būgnas-būdingieji bizantinės architektūros elementai. Sukurtas kupolinės bazilikos tipas. Pagr. statybinė medž.-degtos plytos. Sienos iš plytų arba sluoksniuotos iš plytų ir tašytų akmenų.

9.Romaninė architektūra.

Romaninėje architektūroje panaudotos romėnų ir bizantinės architektūros tradicijos, jos išvystytos pilyse, bažnyčių ir vienuolynų pastatuose. Feodalų pilys- tai tvirtovinio tipo feodalų gyvenamieji namai. Pilys buvo statomos iš akmenų arba plytų, turejo storas sienas ir mažus langus. Bažnyčios skirstomos i du tipus: bazilikines ir halines. Bažnyčių sienos labai storos, išorėje su kontraforsais, suskaidančiais fasadą. Fasadai išpuošti dekoratyvinėmis juostomis, kolonėlėmis arkutėmis. Būdingas romaninių stiliaus bažnyčių elemntas yra bokštas. Pagrindinė statybinė medž. Tašytas kalkakmenis, degtos plytos, sienos buvo aptaisomos marmuru.

10.Gotikinė architektūra.

Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje. Būdingiausiais gotikinės architektūros pasatais buvo katedros ir rotušės. Gotikinė arka yra svarbiausia gotikinės architektūros forma. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti. Jos bazė ne storas mūras, bet piliastras. Skliautai daromi kryžminiai, aukštesni. Gotikinių pastatų bokštai yra labai aukšti ir smailūs. Gotikiniai pastatai atrodo lengvi. Buvo sukurta gotikinė karkasinė sistema, kuri pakeitė masyvius mūrus, sienas ir skiautus. Skliautose atsirado plytinės briaunos- nerviūros, sudarančios skliauto konstrukcinį karkasą. Jos yra stulpų elementų tęsinys. Gotikiniai pastatai buvo statomi iš balto natūralaus akmens, plytų. Stogus dengdavo šiferiu arba degtomis čerpėmis.

11.Renesansas.

Humanistai savo kuryboje atgaivino antikos kulturos tradicijas, del to si epocha ir vadinama renesansu. Renesanso stilius susiformavo Italijoje veliau paplito ir kitose vakaru europos salyse. Renesanso epochoje gyveno ir kure talentingi architektai, skulptoriai, menininkai pavyzdziui Leonardas da Vincis, Rafaelis, Mikelanzelas. Renesanso architekturoje buvo vartojami antikiniai orderiai ir konstrukcines sistemos – ivairiu tipu arkos, cilindriniai ir kryzminiai skliautai, kupolai, kolonos, piliastrai.

12.Barokas ir rokokas.

16a. pabaigoje paprasta ir logiska renesanso stiliaus arcitektura pakeite barokas. Siam stiliui laisvas arcitekturiniu formu traktavimas, ymantrus archutekturiniai elementai, turtinga, kartais ypatingai puosni pastatu apdaila daugiaspalviais lipdiniais, raitiniais, tapyba ir skulptura. Barokas, be romenu vartotu penkiu kolonu tipu, sukure savita kolona – susisukusia spiraline. Pamegtos ivairiaspalves su korintiskais kapiteliais, perdengtais bronza, kolonos isdestomos daznai nevienodais atstumais ir ne vienoje linijoje. Rokokas – susiformavo Prancuzijoje, paplito daugelyje europos saliu. Buvo susijes su karaliu rumu ir aristokratijos kultura. Budinga puosnumas dekoratyvumas, manieringumas, intymumas, gausi ornamentika.

13.Klasicizmas.

Klasicizmo stilius susiformavo Prancuzijoje 17a. Pabaigoje is renesanso ir antikines romenu klasikos. Buvo statomi daugiausia centrisko arba staciakampio plano pastatai. Prancuzu klasicizmo pradzia siejama su Paryziaus panteno statyba. Vienas zymiausiu prancuzu klasikines arcitekturos paminklu yra Liuvro rumai Paryziuje. Rytinis rumu fasadas – ilga lodzija su ritmiskai isdestytomis suporintomis korirtinio orderio kolonomis, suskaidytas isilgai trimis rizolotais.

14.Rusu architektura.

Senoves rusu architektos paminklu daugiausia islike Kijevo Rusijoj. Tai muriniai kulto pastatai kulto pastatai ir rumu bei tvirtovinio pobudzio pastatu, statytu 10 – 11a. liekanos. Senoves rusu miestu centrais buvo kremliai su cerkvemis, pasaulietiskais pastatais, aukstuomenes gyvenamaisiais namais. Cerkves naudojamos ne vien tik religinems apeigoms, bet ir susirinkimams, valstybes izdui saugoti arba kaip tvirtove. Del to jos yra dideliu gabaritu, interjero puosyba gausi.

15.Gynybine lietuvos architektura.

Tam kad apsiginti nuo priesu lietuvoje buvo statomos medines pilys, prie pilies prieigu kartais buvo irengiami ytvirtinimai – priespiliai. Pelketose ir miskingose vietose, vandeninguose sleniuose aptinkami slapti povandeniniai keliai grysti akmenimis. Ju buta 4-6m plocio 0.5km ir daugiau ilgio. Greta piliu kuresi kariu, amatininku ir pirkliu itvirtintos gyvenvietes vadinamos papiliais. Svarbiausios krasto pilys buvo isdestytos strateginese vietose y kurias dazniausiai verzesi priesai.

16.Lietuvos gotika.

Lietuvos architekturoje gotikos stilius eme plisti nuo 15a. vidurio. Gotikos architekturos raida skirstytina y du periodus: ankstyvuji, trukusi iki 15. vidurio ir brandi – nuo 15a. antrosios puses iki 16a. viduro. Ankstyvosos gotikos baznycios nesudetingos kompozicijos, santuriu formu, saikingo dydzio, neaukstos. Brandziuoju laikotarpiu buvo statomi originaliu formu, graksciu proporciju kulto pastatai, ju sienos aukstesnes, lengvesnes. Gotikai budinga vertikaluma pabrezia auksti keliu pakopu, daugiakampiai kontraforsai, smailus stogai, dideli smailiaarkei langai. Fasadu pavirsius netinkuojamas, langu, duru, fasadu dekorui placiai naudojamos yvairiu profiliu fasonines plytos. Vidaus perdengtas smailejanciais kryzminiais, zvaigzdiniais ir kristoliniais skliautais. Jie remiasi y astuoniakampius ir kitur retai pasitaikancius graksciu proporciju piliorius.

17.Lietuvos renesanso architektura.

Renesanso architektura Lietuvoje praejo plisti 16a. pradzioje ir glaudziai siejasi su gotika. Renesanso epochoje stengiamasi atgaivinti antikines arcitekturos elementus: kolonas, frontus, arkas, piliastrus. Cia dominuoja pusapskrites langu ir duru angos, pasitaiko zemu segmentiniu saramu. Fasadose ir interjeruose naudotinas plastinis dekoratas. Langus supo augalinio ornamento apvadai. Isplito kontrastingi baltu ir tamsiu elementu deriniai: geometriniai ir augaliniai grafikos motyvai, tapyti langu apvadai, istisos tamsaus tinko plokstumos su baltais karnizais ir nisomis. Skliautus pagal forma galima skirstyti y kryzminius, cilindrinius ir kupolinius. Kulto pastatuose atsisakyta budingu gotikai kontraforsu, pradeta daznai naudoti kupolus.

18.Lietuvos baroko architektura.

Barokas lietuvos architekturoje pradejo plisti 17a. pirmojoje puseje. Pradeta statyti baroko stiliaus baznycias, istaigingus rumus, dvaru kompleksus su parkais, vienuolynus. Daugiausia barokiniu pastatu buvo Vilniuje, kur ir vystesi lietuviskojo baroko pagrindai bei ypatybes. Broko klestejimo laikotarpi galima skirstyti y tris periodus: ankstyvaji, branduji ir velivaji. Budingiausi barokiu kulto pastai. Baznycios yvairaus plano, turio sienu ir stogo proporciju, bebokstes kupolines, su vienu ar dviem bokstais. Baznycios buvo lotynisko kryziaus plano, su kupolais o kaikurios ir su bokstais. Ju prototipas – Romos Jezaus baznycia. Zymiausias architekturinis paminklas yra sv. Kazimiero baznycia Vilniuje.

19.Neoklasicizmas.

18a.pabaigoje susiformavo naujas arcitekturos stilius, kuriam prigijo naujos klasikos – neoklasicizmo vardas. Klasicizmo epochoje tobulinamos statybines medziagos ir konstrukcijos. Klasicizmas gryzta prie tiesiu liniju, plokstumu, taisiklingu geometriniu figuru. Kolona atlieka ne dekoratyvini o arcitekturine funkcija. Savita neoklasicistinio stiliaus architektura kure M. Songaila ir V Dubeneckis – zymiausi to meto lietuvos architektai. Songailos kuribines kryptis ir profesini meistriskuma geriausiai apibudina lietuvos banko rumai kaune. Neoklasicistiniu formu buvo ir kitas Songailos kurinys – kauno universiteto fizikos ir chemijos instituto rumai. Dubeneckis projektavo ir state meno mokyklos rumus kaune, pagal jo projekta salia buvo pastatyta laikinoji Ciurlionio galerija. Reiksmingiausi Dubeneckio projektuoti pastatai Kaune: gyvenamasis namas Vytauto prospekte, medicinos rumai, vytauto didziojo muziejus ir Ciurlionio galerija.

20.Istorizmo architektura.

Istorizmo architektura plito 19a. antroje puseje ir 20a pradzioje is kaimyniniu saliu. Istorizmo architektura vystesi dviem kryptimis: imitacinio stilizavimo i

. . .

Join the Conversation

×
×