ĮVADAS
Šiame darbe nagrinėsiu teiginį, kad socialiniai mokslai gali ir turi būti “vertybiškai neutralūs”. Komentuodama moralinio reliatyvizmo idėją peržvelgsiu ir kitas jo atmainas, kurios adekvačiai svarbios ir tolygiai sociologijos mokslui yra neišviangiamos ir diskutuotinos – visuose kituose moksluose.
Socialiniuose moksluose egzistuoja du požiūriai ( vidinis ir išorinis ) į socialinį pasaulį ir jo funcionavimo1 būdą:
1) Paties veikėjo pasakojimas, ką reiškia socialinis gyvenimas; (natūralistinis)
“Tokia ontologija, kuri socialinį pasaulį aiškina pagal gamtos dėsnius, vadinama natūralistine” (Hollis 2000:17).
2) Stebėtojo pasakojimas apie socialinio elgesio ir socialinių įvykių priežastis; ( heremeneutinis)
Abejuose galima pripažinti, kad socialinio gyvenimo raidą įtakoja materialus pasaulis, kuris savo sąlygomis ir ištekliais įtakoja ir esminius veiksmo skirtumus ir esmines veiksmų galimybes.
“Galimybės ir norai drauge yra tiesioginės veiklos priežastys, (…) galimybės, be to formuoja norus”. (Elster 2000:22).
“Materialinio gyvenimo gamybos būdas sąlygoja socialinį, politinį ir dvasinį gyvenimo aspektus apskritai”. (Hollis 2000:15)
Iškyla sudetinga objektyvumo problema: natūralistai kelia objektyvumo reikalavimą su imperatyvumo sąlyga, kurio rezultatas – vieningos formos priežastinis paaiškinimas. Tuo tarpu hermeneutikai vadovaujasi intersubjektyvumu ir prasminga tvarka, kurią jie supranta tik iš vidaus ir dėl ko yra dažnai apkaltinami reliatyvizmu, t.y.subjektyvizmu. O tai reikštų, jog jie nėra objektyvūs kaip tai yra priimtina gamtos mokslams, kurių atradimai yra objektyvios tiesos ieškojimo objektyvūs rezultatai. Bet kita vertus, nė vienas tiesos ieškantis mokslas neišvengia vienokios ar kitokios reliatyvizmo formos.
“Jei supratimas negali pasiūlyti nieko daugiau, tik subjektyvius arba intersubjektyvius rezultatus, visas hermeneutinis projektas pasmerktas reliatyvizmui”. (Hollis 2000:244).
1. Funkcionavimas – ( plg. Funkcija; sk. Funkcijonavimas) : pareigų ėjimas; veiksmas.2. Imperatyvumas – (plg. – lot. Imperativus sk. -imperatyvumas) : liepiamas, įsakomas.3. Heremeneutika – (plg.: gr. hermeneutike;hermeneuo sk.: hermeneutinis) :aiškinu, dėstau.4. Intersubjektyvumas – ( lot. Inter – tarp) : priešdėlis reiškiantis buvimą tarp ko nors, kieno
nor tarpe, tarpusavyje; subjektyvumas – (lot.subjectivus – būdingas subjektui) : šališkumas, vertinimas , remiantis tik asmeninėm is pažiūromis, interesu, skoniu. 5. Reliatyvizmas – ( lot. Relativus – santykinis) : metodologinis principas, absoliutinantis pažinimo, vertybių, tikrovės kintamumą, sąlygiškumą ir neigiantis daiktų, reiškinių pastovumą, žinių perimamumą.Kalbant apie mokslo ir moralės žygiavimą greta, reiktia pažymėti, kad ši idėja nėra labai patikima vien jau todėl, kad mokslas tik suteikia mums galių, bet be moralinio ingrediento. Iš dalies taip yra ir dėl to, kad socialiniai teoretikai yra žmonės. Manoma, jog žmonių santykių sritis yra išskirtinė, o vertybės kurias jie pripažysta yra pagrindinis jų veiklos komponentas2. Jei socialinis mokslas būtų pateikiamas tik kaip natūralistinis (iš vidaus), tai faktų ir vertybių atskyrimas būtų mažai įtikinamas vien jau dėlto, kad faktai ir vertybės šiuo aspektu yra lyg dvi priešpriešos, kurios nors visuotinai pripažintos, yra aiškinamos skirtingais argumentais. M.Condorcet optimistiškas teiginys, kad “tiesa, dora ir laimė yra susieti neišardomo ryšio” , nors ir atrodo naivokai, tačiau jo požiūrio laikymasis, kad “mokslo pažangos kelias yra ir dorovinės pažangos kelias” grindžiamas pakankamai racionaliais argumentais etikos atžvilgiu, o tai adekvačiai atitinka ir ankstesnes racionalizmo ambicijas ir naują empirizmą.“Racionalus pasirinkimas yra instrumentinis : vadovaujamasi veiksmo rezultatais. Veiksmai vertinami bei pasirenkami ne tik kaip veiksmai, bet ir kaip daugiau ar mažiau veiksminga priemonė tolesniam tikslui pasiekti”.(J.Elster 2000: 25).
Tradicinis empirizmo principas yra indukcija, kuri mums leidžia daryti išvadas apie tai, kas galioja visais kitais atvejais, kurių sąlygos nesikeičia.
“Empirikai buvo linkę pasitikėti empirinėmis tiesomis apie žmogaus prigimtį ir laimę ir grindė kelią instrumentiniam mokslui apie laimę ir priemones jai pasiekti”.(Hollis 2000:247).
1. Ingredentas – (lot. Ingrediens; kilm. Ingredientis –įeinantis) – kurio nors junginio ar mišinio sudedamoji dalis.
2. Komponentas – ( lot. Componens, kil. Componentis – sudarantis): 1) sudedamoji sistemos dalis 2) komp. programų komplekso sudetinė dalis.3. Racionalus – (lot. Rationalis –protingas, pagrįstas, apgalvotas, tikslingas.4. Adekvatus – ( lot. Adaequatus – prilygintas, prilygęs) – tolygus, tapatus, visiškai atitinkantis.5. Empirizmas – (*empirija) – filos. Gnoseologinė koncepcija, svarbiausiu ar vieninteliu pažinimo šaltiniu laikanti patyrimą. Gnoseologinė (gr. Gnosis – pažinimas).Pabandykime išsiaiškinti faktus ir vertybes, kaip po tokių, priešpriešos esmę. Autoritetingai, socialiniai mokslai remiasi klasikine Weberio vertybinio nepriklausomumo ir vertybinio propogavimo priešprieša, kaip aktualia ir įtaigia koncepcija, kuri mokslinio tyrimo procesą skirsto į tris fazes: pradinę, galutinę ir tarpinę. Pradinėje fazėje yra atrenkamos tyrimų temos, kurios gali būti pačios įvairiausios, kur lemiami atrankos veiksniai visuomet vertybiniai, nes būtent jie ir išreiškia pačio socialinio teoretiko arba žmogaus, užsakiusio tokį tyrimą – įsitikinimus. Nuo vertybių priklauso ir tyrimų rezultatai, o tai kas su jais bus daroma, priklausys nuo kieno nors vertybinio sprendimo, bet ne būtinai nuo paties socealinio teoretiko. Tarpinėje fazėje, kuri gali būti vertybiškai neutrali, mokslininkui, kaip mokslininkui, pasak Weberio, rūpi tik faktai ir aiškinimai ir visai nesvarbu prie ko jie vestų… Šiuo atžvilgiu, mokslininkui labai sunku išlikti neutraliu atliekant tokius tyrimus. Pats mokslas nenurodo mokslininkams jokių moralinių apribojimų, išskyrus tik vieną – iškreipti tiesą. Etinėms dilemoms negalima daryti įtakos mokslo metodų ir rezultatų objektyvumui. Šis požiuris yra oficialus, tačiau kaip ir kiekvienoj teorijoj, taip ir čia kyla klausimų, kurių tris svarbesni ir bus aptariami. tai : 1. vertybės socealiniuose moksluose; 2. vertybės ir teorinis angažavimas ir 3. reliativizmas3 etikoje? Vertybės socealiniuose moksluose. Vertybės turi būti socealinių mokslų dėmesio centre, nes yra teiginys jog prasmė yra “specifinė gyvenimo ir istorinio pasaulio kategorija”. Vadinasi, norint suprasti žmonių veiksmus reikia atsižvelgti į jų vertybes. Skirtingi individai gali įvairiai vertinta tas pačias situacijas, todėl soceliniai teoretikai turi vertinti teikiamas interpretacijas1, bet ne vien būti tik metraštininkais. Bet aiškinimas ir supratimas jiems kelia tas pačias problemas, kaip ir socealinių vaidmenų atlikėjams. Stebėtojas ne visada žaidime mato daugiau, nei stebėtojas. Tačiau patys veikėjai kitaip suvokia savo veiksmus ir įsitikinimus.
Vertybinis ir teorinis angažavimas. Pragmatizmas2 bando įtikinti, jog protas yra visada aktyvus, sprendžiant hipotezių3 priėmimo, modifikavimo ar atmetimo klausimus, kad nėra nei faktų, nei interpretacijos, todėl vien logika ir patyrimas negali teikti to, kuo galėtume racionaliai tikėti. Vertybiniai sprendimai apima visa, kas laikoma pažinimu. Nuo įsitikinimų kilmės priklauso, kaip pasirenkam ir apibrėžiam atitinkamas sąvokas, kaip jas taikome ir kaip jungiame į visumą įvairias interpretacijas. Faktų ir vertybių priešstato šalininkai dažniausiai teigia, kadangi etikoje nėra objektyvumo, moksliniai teiginiai negali būti objektyvūs ir kartu implikuoti moralines išvadas. Kyla klausimas ar mokslas nuo etikos skiriasi tuo, kad mokslas yra objektyvus, o etika reliatyvi?Reliativizmas etikoje? Sakydamas, kad “tiesąa, dorą ir laimę sieja neišardomas rišys”, Condorcet neabejojo, kad dora gali būti mokslinio tyrimo objektas. Jis manė, jog etiką galima laikyti pažinimo sritimi, kur sprendžiami gyvenimo gerinimo tiek individualių, tiek kolektyvinių ligmenų uždaviniai. Condorcet nuomone, etika yra proto agrokultūra. Įvairiuos teorijos realetivizmą etikoje traktuoja savaip. Visos etinio reliativizmo teorijos versijos kelia abejonių,
1.Interpretacija- (lot. Interpretatio- aiškinimas): 1. ko nors prasmės aiškinimas interpretavimas, komentavimas pvz; teksto kalbos, fakto.2. Pragmatizmas (gr. Pragma, kilm. Pragmatos- darbas, veikla)- subjektyviojo idealizmo kryptis, praktinę empyrinę individo veiklą laikanti intelektualios veiklos pagrindu ir vertinimo kriterijumi.3. Hipotezė ( lot…, gr. Hypothesis- spėjimas) :1. vienas mokslinio pažinimo būdų 2. nelabai tvirtas spėjimas, neargumentuotas faktų aiškinimas.tad jas reikia pagrįsti. Yra etikos teorijų, kurios bando išsaugoti objektyvumo1 ir racionalumo principą nekreipdamos dėmesio į įprastinę, tradicinę objektyvios moralės tvarkos idėją. Dvi iš jų yra svarbios socealiniuose moksluose.Tai yra utilitarizmas2 ir Kanto pareigos etika. Utilitarizmas siūlo žmogaus gerovės teoriją, grindžiamą objektyviomis žmogaus prigimties savybėmis, o Kantas siūlo objektyvę pačios moralės analizę. Galima teigti, jog utilitaristai pripažysta pačių vertybių reliatyvumą, bet po pateikia preferencijų tenkinimo mokslą. Kantininkai nepripažysta vertybių reliatyvumo, bet nesiūlo ir konkretaus moralės kodekso ar specifinės politinės konstitucijos. Yra ir kitokių filosofijos koncepcijų tačiau šios dvi tebėra įtakingos socialiniams mokslams.
1. ( pranc. Objectivisme)1. bešaligiškumas, dalykiškumas, nepriklausomas nuo išankstinių nuostatų. 2. filos. Pasaulėžiūros kryptis reikalaujanti iš visuomeninių mokslų neutralumo, indiferentiškumo, faktų registravimo, griežtai atsisakant socealinio politinio, ideologinio vertinimo; priešprieša subjektyvizmui.2.Utilitarizmas ( lot. Utilitas- nauda)- 1. naturalistinė etikos teorija, naudingumą laikanti moralės pagrindu, poelgio doroviniu kriterijum; 2. visų reiškinių vertinimas naudingumo požiūriu.
IŠVADOS
Šiuo metu vyrauja nuostata, jog mokslas reiškinius gali aprašyti, interpretuoti1, bet negali jų teisinti. Mokslininkai gali turėti specifinių2 preidermių atrasdami, ar sukurdami savo išradimus, turi numatyti tų išradimų galimas pasekmes; tačiua viena iš šių priedermių šalinti iš paties mokslo vertybinius sprendimus. Socealiniai mokslai paprastai remiasi Weberio vertybinio neutralumo arba nepriklausomumo ir vertybinio angažuotumo priešprieša, pateikta Socealinių mokslų metodologijoje (1904). Mokslinio tyrimo procesą Weberis skirsto į tris dalis: pradinę, galutinę ir tarpinę. Socealiniai veikėjai, turi teorijų apie save pačius, socealinį pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje, nors oficealus požiūris yra gana įtaigus. Vistiek kyla klausimai tokie, kaip : vertybės socialiniuose moksluoe; vertybės ir teorinis angažavimas; Reliativizmas etikoje?Negalima daryti išvadų apie vertybinį neutralumą neapsvarstę mokslinės nuostatos pretendzijų į objektyvumą, nešališkumą ir universalumą.
1.Interpretacija ( lot. Interpretatio- aiškinimas): ko nors prasmės aiškinimas, komentavimas, pvz., teksto, kalbos, fakto2. Specifn/is~ë ( lot. Specificum- ypatingumas)- savitas, išsiskiriantis iš kitų
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Martin Hollis “Socialinių mokslų filosofija” Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilnius 2000m.