Sociologija

Sociologija – mokslas apie visuomenę, apie žmogų, žmonių grupių, visuomenės socialinį gyvenimą, tirianti visuomenę, jos struktūrą ir procesus. Tai mokslas apie visuomenę, jos grupes ir visuomeninį elgesį. Ji tiria ypatingą visuomenės realybės sferą, kurią tirinėja pagal specifinius būdingus tam mokslui dėsnius ir dėsningumus.
Sociologinio pažinimo objektas – socialinių reiškinių, procesų socialinių savybių, rūšių ir santykių visuma. Soc reiškinį ar procesą sukelia vieno ar kito individo poreikis kitam individui ar socialinei grupei. Sociologinio tyrimo objektas – socialiniai ryšiai, socialinė tarpusavio sąveika, socialiniai santykiai ir jų orrganizavimo būdas.
Sociologijos dalykas – tai socialiniai faktai, socialinė elgsena. Žmogaus elgesys yra socialinis, kai jis derinamas su kitų žmonių slgesiu. Socialinis dalykas – visuomenės socialinės sistemos ir ją sudarančių elementų – asmenybių, socialinių bendrijų, socialinių institutų – analizė.
Taikomojoje sociologijoje tyrimo objektas yra reiškinys ar procesas, į kurį nukreiptas sociologinis tyrimas.
Socialoginių tyrimų dalykas – ta mus dominanti objekto pusė, kuri bus tiriama.
Sociologiniam požūriui į visuomenę būdinga:
1. Demaskavimas – gebėjimas matyti, kas vyksta už tiriamų socialinių struktūrų, socialinių grupių fasadų. Sugebėjimas apnuoginti socialines sistemas, parodant tai, ką jos slepia.
2. Nepagarbumas – sociologas tuuri blaiviai ir kritiškai vertinti situacijas, negarbinti visuomenėje pripažįstamų vertybių, tiesų.
3. Reliatyvizmas – geografinis ir socialinis mobilumas modernioje visuomenėje reiškia galimybes įvairiai traktuoti pasaulį.
4. Kosmopolitizmas – sociologas turi teisę domėtis ne tik savo šalies, bet ir kitų šalių socialiniais reiškiniais.
Sociologinė vaizduotė – tai galėjimas matyti as

smeninį žmonių gyvenimą ir jų polinkius platesneme istoriniame ir socialiniame kontekste. Ji turi būti trimatė:

Istorinis matmuo – suvokti reiškinį istoriškai;

Antropologinis matmuo – gebėti objektyviai vertinti įvairių žmogaus gyvenimo organizavimo formų įvairovę;

Kritinis matmuo – susijęs su raidos galimybėmis, ateities alternatyviais variantais, nes visuomenėje mes pasmerkti paklusti jėgoms veikiančioms kaip gamtos dėsniai, kuriuos telieka pažinti ir pritaikyti savo reikmėms ir tikslams.
Sociologijos moksle kaip ir kitose moksluose pagrindiniai komponentai yra žinios ir jų gavimo priemonės. Sociologinės žinios apima metodologines žinias ir žinias apie dalyką.
Metodologinės žinios apima pasaulėžiūros ir metodologinius principus, mokymą apie sociologijos dalyką, žinias apie metodus, jų rengimą ir taikymą apie sociologines žinias, jų formas, tipus ir lygius, žinias apie sociologinio tyrimo procesą, jo struktūrą ir funkcijas.
Žinios apie dalyką – tai specialiai sukurtos klasifikacijos ir tipologijos, koonceptualūs arba matematiniai metodai, hipotezės ir teorijos, statistiniai duomenys.
Sociologijoje naudojami atskirų mokslų metodai (stebėjimas, apklausos) ir bendrieji mokslų metodai (statistiniai).
Metodai sociologijoje – tai priemonės mokslinėms žinioms apie socialinę realybę gauti ir sisteminti, apima pažintinės (tyrinėjimo) veiklos principus, reguliatyvines normas arba taisykles veikimo būdų visumą, tvarką. Veikimo priemonių ir būdų nuoseklumas vadinamas procedūra, kri yra bet kurio metodo neatskiriama dalis.
Metodika – tai metodo, o tuo pačiu ir pricedūros realizavimas praktikoje. Ji gali būti originali, naudojama tiktai viename tyrime, arba standartinė (tipinė), naudojama daugelyje ty
yrimu.
Tyrimo technika – tai metodo realizavimas paprasčiausių operacijų lygmenyje: duomenų rinkimo, apdorojimo, anketos parengimo technika.
Priklausomai nuo žinių lygio, sociologiniai tyrinėjimai skirstomi į:

Teorinius tyrinėjimus – orentuotus į teorinių teiginių patikrinimą remiantis empirika (faktais) ir tų teorinių teiginių išvystymu, sukuriant teorijas.

Empirinius tyrinėjimus – orentuotus į konkretaus socialinio reiškinio tyrimą ir praktinių rekomendacijų parengimą.
Sociologinė žinios atlieka dvi funkcijas: Socialinės realybės aiškinimo ir jo pertvarkymo funkciją. Teorinis tyrimas gali ne tik paaiškinti socialinę realybę bet ir pasiūlyti jos pertvarkos būdą. Empirinis tyrimas diagnozuoja socialinio reiškinio „ligą“ ir siūlo būdą jai gydyti, pateikdamas rekomendacijas. Empirinis būdas apjungia savyje teorines žinias, reikalingas išankstinei tiriamo socialinio objekto (reiškinio analizei ir gautų rezultatų apibendrinimui.
Metodologoniai tyrinėjimai priskiriami bet kokiam žinojimo lygmeniui ir vyksta tiek fundamentaliosios sociologijos rėmuose, tiek taikomosios.
Sociologiniai tyrimai susideda iš tryjų stadijų:
1) Metodologinė – susijusi su tyrimo programos rengimu
2) Empirinė, susijusi su empirinių duomenų gavimu. Tai lauko tyrimas, darbas su objektu, sociologinės informaijos rinkimas, jos apdorojimas ir analizė.
3) Teorinė, susijusi su teorinių žinių gavimu, tipologijų kūrimu (konstravimu), sociologinių teorijų formavimu ir tobulinimu.
Sociologiniai tyrinėjimai skirti tyrinėti įvairių socialinių bendrijų funkcionavimo ir vystymosi ypatumus bei dėsningumus, žmonių tarpusavio sąveikos pobūdį ir būdus, jų bendrą veiklą.
Socialiniai tyrinėjimai tyrinėja konkrečias socialinių dėsningumų socialinės žmonių tarpusavio sąveikos formas ir sąlygas: ekonomines, politines, demografines t.y. kartu su specifiniu dalyku (ekonomika, politika, gyventojai) ti
iria žmonių tarpusavio sąveikos aspektą.
Socialinių tyrimų rūšys:

Socialiniai – ekonominiai,

Socialiniai – politiniai

Socialiniai – psichologiniai tyrinėjimai.

Socioliginių žnių struktūros apibendrinta forma:

1. Metodologinės žinios;
2. Žinios apie dalyką;
3. Metodai;
4. Tyrimai.

Makrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį, jų tarpusavio sąveikoje, o mikrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį. Kasdieninis žmonių elgesys vyksta konkrečių socialinių sistemų, struktūrų ir institutų rėmuose. Šiuo požiuriu skiriami keturi socialoginės analizės lygiai: tarpasmeninis, grupės, visuomenės ir pasaulinės sistemos.
Socialinės sociologijos funkcijos:
1. Pažintinė – visoms struktūroms užtikrina naujų žinių apie skirtingas socialines gyvenimo sferos gausinimą atskleidžia socialinio visuomenės vystymosi dėsningumus ir perspektyvas, apibendrina faktinę medžiagą, teikia mokslui informaciją.
2. Taikomoji – suteikia galimybę kontroliuoti socialinių procesų vystymą, mažinant socialinę įtampą visuomenėje, socialinių krizių atsiradimą ir pasekmes.
3. Sociologinės prognozės – teikia ir grindžia galimų sprendimų alternatyvas bei jų tykimybinius nukrypimus, ilgalaikes pasekmes. Padeda nuspėti socialinių procesų kaitos tendencijas.
4. Socialinio planavimo – padeda racionaliau planuoti įvairių gyvenimo sferų vystymą.
5. Ideologinė funkcija – rezultatai panaudojami siekiant tam tikrų tikslų arba juos įtvirtinant.
6. Humanistinė – padeda žmonių, įvairių socialinių grupių, bendruomenių geresniam tarpusavio supratimui, konfliktų ir krizių vertinimui.
Sociologija turi ryšių su kitais mokslais:

Antropologija – mokslas apie žmogų, jo vystymosi įpatumus, elgesio pokyčius.

Demografija – tiria gyventojų skaičių, sudėtį, dinamiką ir jų priklausomybę nuo gimstamumo, mirtingumo ir migracijos, o tai turi įtakos socialinių grupių sudėčiai, jos elgesiui, tarpusavio sąveikai.

Ekonomikos mokslas tiria materialinių gėrybių gamybą, paskirstymą ir vartojimą.

Politikos mokslas tiria viešųjų ir visiems privalomų sprendimų priėmimą bei įg

gyvendinimą, panaudojant politinę galią ir valdžią.

Sociolizacija – socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostataws, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacijos procesas sąlygotas mūsų biologinės prigimties ir kultūros. Socialinio gyvenimo šaltiniai: kalba įgūdžiai, elgesio taisyklės, siekiai, vaidmenys ir padėtys. Socializacijoje sociologija skiria du procesus – tai kultūros ir savęs atskleidimas. Individo socializacija tęsiasi visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės.
Pirminė socializacija – tai perėjimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje. Skiriami du jos modeliai:

Socializacijos slopinant bruožai yra vaiko paklusnumas, baimės už blogą elgesį, apdovanojimai, komandos. Čia pagrindinis vaidmuo tenka suaugusiam, nes vaikas žiūri ko nori suaugusysis.

Socializacijos dalyvaujant bruožai yra atsidėkojimas už gerą elgesį, apdovanojimai, vaiko savarankiškumas, bendravimas. Čia pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, suaugusysis žiūri ko vaikas nori.

Antrinės socializacijos tipai:

Išankstinė socializacija – tai naujo vaidmens apmąstymas ir bandymad jį atlikti.

Profesinė socializacija – tai sudedamoji suaugusiųjų socializacijos dalis, trunkanti visą gyvenimą.

Resocializacija – tai vieno gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito.

Socializacijos institutai – tai socialiniai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese: šeima, bendraamžių grupės, mokykla, darbovietė, masinio informavimo priemonės.

Socialinė struktūra – tai socialinės sąveikos ir nuolatinių ryšių (santykių) veikimo būdas. Pagrindiniai spcialinės struktūros komponentai:

Socialinė padėtis – tai individo užimama pozicija visuomenėje. Žmogaus padėtis visuomenėje lemia net jo dvasinę būseną ir sveikatą. Padėtys visuomenėje:
1. Gautoji padėtis nepriklauso nuo individo asmeninių pastangų;
2. Įgytoji padėtis, kurią individas sąmoningai renkasi ir deda pastangas jai pasiekti
3. Pagrindinė padėtis apibrėžia žmogų socialiai (profesija).

Socialinis vaidmuo – tai elgesys, kuriuo tikimasi iš tam tikrą socialinę padėtį užimančio žmogaus, kuris priklauso nuo individo charakterio ir temperamento pagrindu susiformausių būdo bruožų.
Vaidmenų rinkinys tai – tai vaidmenys susiję su viena socialine padėtimi.
Vaidmens įtampa – tai sunkumai, kylntys dėl skirtingų lūkesčių ir reikalavimų vienam ir tam pačiam vaidmeniui.
Vaidmenų konfliktas – tai padėtis, kai žmogui reikia atlikti kelis sunkiai suderinamus vaidmenis (dirbanti mažamečių vaikų motina).
Vaidmenų apibūdinimo charakteristikos: emocianalumas, gavimo būdas, apimtis, formalizavimas, motyvavimas.

Socialinė grupė – tai, kai atlikdami vaidmenis žmonės sueina į socialinius ryšius. Kai šie ryšiai tampa pastoviais ir ilgalaikiais, susikuria socialinė grupė.

Institutas – tai pastovi bendros žmonių veiklos organizavimo forma. Jo paskirtis – enkinti kurį nors svarbų, socialinį poreikį: šeimos, ekonomikos, politikos, religijos ir išsimokslinimo.

Socialinė grupė – tai visuma sąveikaujančių žmonių, kuriė yra tos visumos nariai. Socialinės grupėe elementai:

Nariai. Individas priklauso grupei tik kaip atliekantis socialinį vaidmenį.

Vienijantys veiksniai – tai vertybės, sudarančios grupės egzistavimo dvasinį ir materialinį pagrindą.

Uždaviniai įprasmina grupės egzistavimą.

Grupės (klasifikuojamos) būna:

Pirminės – mažos, grindžiamos asmeniniais ryšiais, neformaliais lūkesčiais.

Antrinės – didesnės, grindžiamos beasmeniniais ryšiais, formaliais lūkesčiais.

Instrumentinės – kuriamos tam tikram darbui atlikti.

Ekspresyvinės – emocinaims poreikiams tenkinti.

Ingoups and outgroups.

Kiekviena grupė – unikali. Vidiniai grupės procesai:

komunikacija ir valdžia,

spaudimas jos nariams,

vaidmenų formavimas ir paskirstymas,

pašalinimo iš grupės mechanizmas,

lyderystė,

dykinėjimas

asmeninių ir kolektyvo interesų susikirtimas,

grupinis mąstymas,

prisitaikymas prie grupės normų.

Socialinė organizacija – tai didelė socialinė grupė, siekianti tam tikrų tikslų. Ji kuriama kaip visuomeninių uždavinių sprendimo instrumentas, tikslų siekimo priemonė ir formuojasi kaip žmonių bendrija ty kaip socialinių grupių, statusų, normų, lyderiavimo, susitelkimo – konfliktiškumo santykių visuma.

Socialinės organizacijos evoliucija – nuo tradicinės prie biurokratinės organizacijos.

Veberis suformulavo biurokratinės organizacijos bruožus, kurie atskiria ją nuo tradicinės organizacijos:

Darbo pasidalijimas (tradicinėje organizacijoje darbo pasidalijimo nebuvo);

Valdžios herarchija (biurokratinėje organizacijoje – aiški, o tradicinėje – silpna ir nepastovi);

Griežtų taisyklių buvimas ( biurokratinėje – rašytos, tradicinėje – nerašytos);

Viešo ir prieinamo biuro egzistavimo (renkami ir saugomi visi veiklos dokumentai);

Beasmeniškumas (tradicinėje organizacijoje vyrauja asmeninis paklusnumas vadovui);

Klasifikacija (Tradicinėje organizacijoje tarnybą lemia ištikimybė ir paklusnumas vadovui);

Darbuotojo lojalumas (biurokratinėje organizacijoje – vykdomos taisyklės, o tradicinėje – ištikimybė vadovui).

Biurokratija – socialinė grupė, žmonės dirbantys biure, valdymo sistema, kurioje dominuoja pareigūnai, elgesio būdas paremtas visuotiniu taisyklių taikymu.

Socialinės organizacijos (klasifikavimas) tipai:

Ekonominis (arba gamybinis). Teikia gėrybes ir paslaugas, užsiima prekių gamyba, paslaugų tiekimu, kapitalo kaupimu.

Palaikymo (mokykla, bažnyčia, ligoninė).

Integravimo (teismai, kalėjimai).

Politinis (vyriausybė) – bendras išteklių, žmonių, visuomenės reguliavimas, koordinavimas, kontrolė.

Socialinė stratifikacija – tai socialinių darinių, kurių atstovai naudojasi nevienodu valdžios ir materialinių vertybių, teisių, pareigų ir privilegijų bei prestižo turėjimo lygiu, egzistavimas vienoje ar kitoje visuomenėje. Tai socialinių padėčių hierarchija, kuri rodo nelygių turto, galios ir prestižo pasiskirstymą visuomenėje, ir kurios dėka ši nelygi padėtis perduodama iš kartos į kartą. Yra du socialinės stratifikacijos aiškinimai – funkcionalistinis ir konflikto teorijos.
Funkcionalistų teigimu, socialinę stratifikaciją lemia tam tikros veiklos rūšies vertinimas kiekvienoje konkrečioje visuomenėje ir žmonių nevienodi gabumai. Funkcionalistai teigia, kad stratifikacija yra neišvengiama visuomenės egzistavimo prielaida, ji priskirta teisėtai, kyla iš visuomenės poreikio susitelkti, palengvina optimalų visuomenės ir individo funkcionavimą, rodo bendras socialines vertybes ją formuoja socialiniai poreikiai ir jos sistemos keičiasi lėtai – evoliuciniu keliu.
Konflikto teorijos šalininkai teigia, kad stratifikacija egzistuoja todėl, kad tai naudinga žmonėms, kurie kontroliuoja visuomenės gerybes. Kiekvienoje socialinėje struktūroje žmogiškųjų konfliktų pagrindas yra žmonių siekis perskirstyti valdžią. Stratifikacija formuoja galingos socialinės grupės ambicijas ir kyla iš gupių konflikto ir varžybų. Ji tukdo optimaliam visuomenės ir individo funkcionavimui, todėl visuomenė ir individas kovoja dėl valdžios ir galių perskirtymo, siekdamas gauti sau didesnę dalį. Ekonominės valdžios turėjimas neišvengiamai skatina norą turėti politinę valdžią savo rankose. Stratifikacijos sistemos keičiasi revoliuciniu keliu.
Žmonės skirstomi į nelygias grupes pagal turtą, pajamas, prestižą, socialinę galią ir pagal amžių ir lytį. Kuo aukštesnį statusą užima žmogus tuo labiau jis nepasiekiamas – jį atskiria nuo kitų socialinė erdvė. Žmones skiria: turtas ir pajamos, prestižas ir socialinė galia (galėjimas įgyvendinti savo norus net ir prieš kitų valią, kuri remiasi prievarta, smurtavimu ir įtikinimu). „Statuso pasiekimo“ teorinės mokyklos atstovai pagrindiniais stratifikacijos kriterijais laiko: išsimokslinimą, profesiją, pajamas. Struktūrinio funkcionalizmo šalininkai teigia, kad yra ir kiti veiksniai – tokie kaip autoritetas, gyvenimo būdas, socialinė aplinka. Jungtinis socialinė stratifikacijos modelis nagrinėjamas dar pagrindinių išteklių rūšių pagalba – tai ekonominis, kultūrinis (išsimokslinimas, kalbos vartojimas), socialinį (socialiniai ryšiaiir santykiai), simbolinį (prestižas, reputacija, garbė) kapitalą.
Socialinį sluoksnį išskiriantys požymiai (rodikliai) susiję su:

ekonomine žmonių padėtimi,

darbo pasidalijimu,

valdžios įgaliojimų turėjimo lygiu,

socialiniu prestižu, autoritetu, įtaka.

Skiriami neformalūs lyderiai, elitinės grupės, nacionalinės kultūros veikėjai.

Papildomi socialinį sluoksnį išskiriantys požymiai pasireiškia paslėpta forma, tačiau glaudžiai susiję su pagrindiniais (baziniais) požymiais:

žmonių lyties, amžiaus charakteristikos, susijusios su psichologiniais žmonių įpatumais,

etnonacionalinės priklausomybė,

kultūros, pasaulėžiūros pozicijos,

šeimyniniai santykiai, giminystės ryšiai,

gyvenamoji vieta.
Stratifikasijos sistemų rūšys yra uždarosios ir atvirosios. Uždaroje sistemoje yra sunku pakeisti socialinę padėtį, atviroje – tai padaryti kur kas lengviau. Uždarosios sistemos: vergovė, kastos (baltųjų ir juodųjų bendruomenės gyvena skyrium), luomai (feodaliniai, kai skirtingos priedermės ir teisės viena kitos atžvilgiu), klasės.
Klasės nesiremia teisinėmis ar religinėmis priemonėmis; narystė nėra paremta paveldėta pozicija, apibrėžta teisiškai ar papročiais. Individuali klasinė padėtis įgyta, ne tik gauta gimus. Klasės priklauso nuo ekonominių skirtumų tarp grupių, jų skirtumai atsiranda dėl užmokesčio ir darbo sąlygų nelygybės. K.Marksas teigė, kad klasės – tai grupės žmonių, besiskiriančios savo santykiu su gamybos priemonėmis. Yra savininkai ir gamintojai. Savininkai išnaudoja gamintojus. Tarp šių klasių vyksta nuolatinė kova, ošių klasiųš viduje taip pat nuolat konfliktuojama.
Skiriamos klasės šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje: 1. aukštuomenė, 2. vidurinioje klasė, 3. darbininkų klasė, 4.valstietija. Smulkesnė tiplogizacija: kilmingi turtuoliai, prastos kilmės turtuoliai, aukštesnysis, žemesnysis viduriniosios klasės sluoksniai, aukštesnysis, žemesnysis darbininkų klasės sluoksniai.
Klasinės priklausomybės nustatymo metodai:

Objektyvusis (pagal pajamų dydį, profesiją, išsimokslinimą);

Subjektyvusis (respondentai patys save priskiria vienai ar kitai klasei);

Reputacijų (respondentai prašomi priskirti vienai ar kitai klasei kitus asmenis).

Klasės gyvena skirtingą gyvenimą, nevienodai elgiasi šeimoje, praleidžia laisvalaikį ir ieško pramogų. Aukštesnei klasei prikausantys žmonės gyvena ilgiau. Priklausimas klasei ar sluoksniui nėra amžinas. Individualų ar grupinį judėjimą iš vieno sluoksnio į kitą stratifikacijos sistemoje nusako socialinio mobilumo terminas. Socialinis mobilumas galimas: vertikalus ir horizontalus. Pagrindiniai socialinio mobilumo veisniai yra šeima, turtas ir išsimokslinimas.

Moteriškumo ir vyriškumo stereotipai kiekvienoje visuomenėje suvokiami skirtingai, biologinis skirtingumas atsispindi kultūroje ir skirtinfose visuomenėse paplitę nevienodai ir kinta. Sociolizacijos pagal lytį teorijos:

Indentifikacijos dėka berniukai mokosi vyriško savęs suvikimo, mergaitės – moteriško;

Kultūros perdavimo teorija, kai tevai ir suaugusieji formuoja vaiko elgesį, skatindami tuos elgesio aspektus, kurie laikomi tinkamais vaiko lyčiai, ir slopindami netinkamus;

Savisocializacijos teorija, kai vaikai patys siekia suvokti savo lytinį tapatumą ir stengiasi atitinkamai elgtis, pats formuoja savo savają srereotipinę moteriškumo ir vyriškumo sampratą.
Diskriminuojanti socializacija pagal lytį, kai skirtingos lyties atstovai skirtingai traktuojami.
Lyčių socialinius vaidmenis lemia vaidmenų kultūrinis sąlygotumas ir tradiciniai vaidmenys ir jų kaita.
Vaidmenų diferenciacijos aiškinimai:

Funkcionalistinis teigia, kad darbo pasidalijimas tarp lyčių pagrįstas biologiniu faktu. Skirtingų lyčių asmenys – skirtingų kompetencijų. Šeimoje vyrai sprendžia problemas, o moterys – reguliuoja emocinius santykius.

Konflikto teorijos šalininkų nuomuonė, kad kova tarp lyčių tebevyksta.
Labiausiai pastebima lyčių nelygybė šeimoje, išsimokslinime, karjeroje. Feminizmas – tai moterų judėjimas prieš socialinę moterų diskriminaciją.

Amžius, kai socioplogijos tyrimų objektas, yra besikeičiančios individo socialinės padėtys, kurias veikia fizinio brendimo ir senėjimo procesas. Amžius yra gauta ir pereinamoji socialinė padėtis. Kiekvienoje visuomenėje vienos amžiaus grupės yra galingesnės, turtingesnės nei kitos. Fizinis senėjimas lemia žmogaus socialinę padėtį.
Biologinis amžius yra chronologinis laikas, kuris skaičiuojamas po gimimo ir yra susijęs su tam tikrais neišvengiamais pakitimais organizme. Socialinis amžius – socialiai apibrėžtos gyvenimo ciklo fazės. Biologinis ir socialinis amžius nebūtinai turi sutapti.
Gyvenimo eiga – socialiai apibrėžtas gyvenimo ciklų etapų seka nuo gimimo iki mirties. Žmogaus raidos sąvoka apibūdina procesą nuoseklių pokyčių, įvykstančių per gyvenimą, pradedant apvaisinimu ir baigiant mirtimi. Žmogus pergyvena tam tikrus etapus, kurie socialiai sąlygoti.Visos visuomenės skirsti individus į amžiaus grupes ir nustato svarbiausių gyvenimo įvykių „tvarkaraštį“. Nevienodai vertinamas gyvenimo etapų skaičius, jų apibūdinimas ir ribos tarp etapų. Perėjimas iš vieno gyvenimo etapo į kitą gali būti laipsniškas arba staigus, nepastebimas ar specialiai pabrėžiamas. Visose visuomenėse kai kurie perėjimai (iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą) yra švenčiami, atliekant tam tikras ceremonijas ir ritualus, kurias sociologai vadina perėjimo ritualais (apeigomis). Jie sureikšmina pasikeitimus mūsų gyvenime.
Keturi svarbiausi žmogaus gyvenimo etapai yra vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Branda skirstoma į ankstyvaja, viduriniąją ir vėlyvają. Būtent šiuo laikotarpiu įgyjama profesija, sukuriama šeima, žmogus tampa savarankiškas, nepriklausomas ir kartu atsakingas už save ir savo tolesnį gyvenimą. Senatvės pradžia kiekvienoje visuomenėje skirtinga, priklausomai nuo vidutinės gyvenimo trukmės. Ekinomiškai stiprių šalių sociologai senatvės pradžia laiko pensijinį amžių (65m.).
Iš skirtingo amžiaus žmonių, užimančių analogiškas socialines padėtis, visuomenėje tikisi skirtingo elgesio, jiems taiko skirtingas normas. Per gyvenimą individas gauna, įgyja ir netenka daug socialinių padėčių, kurias lemia žmogaus nugyventi metai. Taip pat kiekvienoje visuomenėje egzistuoja elgesio normos, kurios yra skirtos skirtingo amžiaus žmonėms. Amžiaus normos – tai taisyklės, nurodančios, koks elgesys tinkamas ir netinkamas įvairiais gyvenimo periodais.
Senatvė – tai praradimų metas. Šiame gyvenimo etape žmogui tenka iš esmės keisti gyvenimo būdą. Jis patiria eilę praradimų:

Socialinės padedies bei vaidmenų praradimas, kai žmogus pajunta nereikalingumo jausmą;

Sveikatos praradimas. Silpstant sveikatai, žmonės labiau vertina gyvenimą.

Materialinės padėties prastėjimas. Pajuntamas sumažėjusių pajamų skonis.

Nusistatymas prieš senus žmones ir jų diskriminacija.

„Socialinio pokyčio“ sąvoka fiksuoja patį socialinio pokyčio vienoje ar kitoje srityje, posūkio, permainos plačiąją prasme faktą. Tai pokyčiai toje sferoje, kuri yra sociologijos dalykas, tai socialinių sistemų, socialinės stratifikacijos, socialinių procesų, institutų, organizacijų ir jų tarpusavio sąveikos pokyčiai. Socialinių pokyčių sferai taip pat priskiriami ir žmonių veiksmų bei elgsenos ir sąmonės pokyčiai, kurie glaudžiai susiję su žmonių socialine padėtimi. Žmonių socialinį statusą sąlygoja jų išsilavinimas, veiklos tyrinys ir pobūdis, pajamų ir turto lygis. Tai permainos vykstančios tam tikrą laiką:

tarpasmeninių santykių lygiu (šeimos struktūros ir jos funkcijų pokyčiai);

organizacijų ir institutų lygmeniu (švietimas, mokslas nuolat kinta ir turinio, ir organizavimo požiūriu);

mažų ir didelių socialinių grupių lygiu (kaip keičiasi klasės, atsiranda naujos);

visuomenės ir globaliniu lygiu (migracija, ekonominė raida, pakilimas, krizės).

Socialinių pokyčių rūšys:
1. Pokyčiai, susiję su įvairių socialinių darinių struktūromis (struktūriniai pokyčiai).
2. Pokyčiai, susiję su socialiniais procesais – tai pokyčiai vykstantys bendrijų socialinės sąveikos ir tarpusavio ryšių sferoje. Tai solidarumo, įtampos, konflikto santykiai, kurie nuolat kinta.
3. Pokyčiai, susiję su įvairių socialinių sistemų, institutų, organizacijų funkcijomis.
4. Pokyčiai, individualios ir kolektyvinės motyvacijos sferoje. Individų bendruomenių, grupių poreikių, elgesio ir veiklos pobūdis nuolat kinta.
Socialinių pokyčių šaltiniai: gyventojai, gamta, mokslas ir technologija, naujovių plitimas ir socialiniai konfliktai, kurių sprendimas lemia esmines permainas ir jie negali nekeisti visuomenės.
Socialinių pokyčių aiškinimo būdai:
1) Evolicionizmas siejamas su Č.Darvino biologinės evoliucijos teorija. Visuomenė kaip ir gamta nuolat tobulėja.
2) Ciklizmas teigia, kad visuomenės raida yra ciklinė: civilizacijos iškyla, suklesti ir žlunga.
3) Funkcionalizmas teigia, kad visuomenė atsiliepia į į neaiškias situacijas, tvarkos ardymą atitinkamomis priemonėmis, kurios padeda sugrąžinti pusiausvyrą.
4) Konflikto teorija teigia, kad kiekvienas reiškinys, visuomenė yra prieštaringi, – priešybių vienybė, tarp kurių vyksta nuolatinė kova.

Demografija yra mokslas, tirintis gyventojų skaičių, sudėtį ir dinamiką, nulemiamus jų gimstamumą, mirtingumą ir migraciją. Absoliutus skaičiai nusako esamą gyventojų kiekį, ir gimimų, mirimų, santuokų bei ištuokų kiekį. Santykinius skaičius (koeficientus, procentus, proporcijas). Pagrindiniai demografinių duomenų šaltiniai yra du: gyventojų surašymas ir statistika. Pagrindinis gyventojų surašymo ir statistikos tikslas – sužinoti kiek yra konkrečioje šalyje ir kokios gyventojų kitimo tendencijos. Iš esmės domina trys dalykai: gyventojų daugėjimas, gyventojų daugėjimas pagal atskirus regionus ir gyventojų tankumas.
Gyventojų sudėties analizės kriterijai: lytis, amžius, gyvenamoji vieta, šeimininė padėtis, kilmė.
Gyventojų dinamika yra nuolat vykstanti gyventojų skaičiaus ir sudėties kaita, kurią lemia tokie veiksniai kaip: gimstamumas, mirtingumas ir migracija. Ji rodo gyventojų daugėjimą ar mažėjimą, lyčių santykio pokyčius, įvairių amžiaus grupių didėjimą ar mažėjimą, vienišų žmonių ir susituokusių skaičiaus kitimą. Visi šie momentai turi įtakos visuomenės socialiems bei ekonominiams procesams, jų spartai ir krypčiai.
Gimstamumo kriterijai – tai gimstamumo, vaisingumao koeficientai, vaisingumo lygis. Gimstamumo objektyvūs veiksniai: socialinės ekonominės sąlygos, karai, ekonomikos pakilimas ir smukimas, individų pajamos ir išsilavinimas. Gimstamumo subjektyvūs veiksniai: individualūs požiūriai į vaikus kaip vertybes ir jų skaičių šeimoje.
Mirtingumo tyrimai leidžia apskaičiuoti vidutinę gyvenimo trukmę. Mirtingumą lemia biologinė žmogaus prigimtis, gyvenimo sąlygos, medicinos lygis.
Migracija yra žmonių judėjimas iš vienos geografinės vietovės į kitą. Emigracija, kai išvykstama iš šalies. Imigracija, kai atvykstama į kitą šalį. Vidinė migracija yra gyventojų mobilumas šalies viduje. Migracijos veiksniai lemiantis individo apsisprendimą emigruoti: „stumiantieji“ (skurdas, karas, politinis persekiojimas) ir „traukiantieji“ (aukštesnis pragyvenimo lygis, socialinis saugumas).

SOCIOLOGINIAI TYRIMAI
Mokslinis pažinimas skirstomas į empirinį ir teorinį, ty faktinės medžiagos rinkimą ir jos teorinį aiškinimą. Teorija yra tos tikrovės reiškinių aiškinimas abstrakčia logine forma. Empirinis tyrimas neįmanomas nesiremiant kokia nors teorija. Empirinė sociologija domisi socialiniais tyrimais, kurie orentuoti rinkti ir analizuoti konkrečius visuomenės gyvenimo faktus taikant specialius metodus.
Motodologija – mokslas apie mokslinio tyrinėjimo metodą, tyrinėjime naudojamų metodų visumą. Tai mokslas aiškinantis mokslinio tyrimo metodus, bendrų mokslo metodų teoriją ir tai tikrovės pažinimo teorija, tirianti mokslinio mąstymo būdą bei principus. Metodologija – tai teorija, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą, jo principus, mokslinio tyrimo metodus ir techniką. Tai žnių sistema, kuri gali būti aprašoma (deskripcinė), aprašanti pažinimo proseso veikimą ir normatyvinė (preskripcinė), nustatanti pažinimo proceso reikalavimus.
Tyrimo metodai ir procedūros – tai informacijos rinkimo, apdorojimo ir analizės taisyklių bei reikalavimų visuma.
Metodas – pagrindinių duomenų rinkimo, apdorojimo ar analizės būdas.
Technika – tam tikro metodo veiksmingumo panaudojimo būdų visuma.
Metodika – techninių priemonių (būdų) visuma.
Procedura – tai visų atliekamų operacijų, veiksmų nuoseklumo eiga. Tai socialoginės informacijos rinkimo bei apdorojimo būdų sistema.
Sociologinių tyrimų metodologija ir metodika – yra socialinių reiškinių tyrimo etrategijos ir taktikos parindai; metodologija – tyrimo būdų ir principų nustatymas, metodika – tyrimo būdų ir taisyklių visuma.
Sociologinį tyrimą galima apibūdinti kaip sistemą logiškai nuoseklių metodologinių, metodinių ir organizacinių-techninių procedurų, susietų tarpusavyje vieno tikslo – gauti patikimus duomenis apie tiriamą reiškinį ar procesą.
Žvalgomasis (pilotažinis) tyrimas taikomas pradiniame išsamių tyrimų etape kaip bandomasis tyrimas, kurio tikslas – patikslinti hipotezę, uždavinius, patikrinti metodiką. Šis tyrimas gali būti nedidelės apimties – ekspres apklausa (gatvėje praeivių).
Aprašomojo tyrimo tikslas yra gauti empirinius duomenis, suteikiančius išsamesnį tiriamų reiškinių vaizdą. Tyrėjas aprašo, įvertina, palygina jį dominuojančius požymius, aiškinasi jų tarpusavio ryšius, daro išvadas.
Analitinis tyrimas – gili sociologinė analizė, kur taikomi kompleksiniai sociologinėsinformacijos rinkimo metodai.
Vidinės sociologijos institulizacijos požiūriu, sociologiniai tyrimai skirstomi į:

Fundamentaliuosius tyrimus, kurioų tikslas yra kaupti mokslo žinias remiantis teorijomis padedančiomis atskleisti dėsningumus ir principus.

Taikomuosius tyrimus, kurių tikslas yra fundamentalių žinių pagrindu tirti aktualias socialines problemas.

Socialinės inžinerijos tyrimus, kurių tikslas yra fundamentalių mokslo žinių pritaikymas technikai ir naujoms technologijoms kurti.
„Skerspjūvio“ tyrimai atliekami vienąkartą. Longitiudiniai tyrimai trunka ilgą laiką.
Skiriami du socialoginių tyrimų tipai:

Kiekybinis – tai empyrinis tyrimas, kurio duomenis galima pateikti skaičiais. Jo paskirtis – patvirtinti ar nepatvirtinti esamą (hipotetinį) faktą. Jam būdingas objektyvus požiūris į aplinką ir nesikišimas į tikrovę.

Kokybinis tyrimas – tai, kai duomenys nėra pateikiamį kiekybine išraiška (skaičiais). Svarbu išsiaiškinti, kaip individas suvokia tą tikrovę. Jo paskirtis – aprašyti ir paaaiškinti reiškinį. Jam būdingas asmeniškas tyrėjo įsikišimas ir globėjiškas tyrėjo santykis santykis su žmogumi. Kokybiniai tyrimai naudingi siekiant išsiaiškinti esamą reiškinio (požiūrio, slgrsio) kokybę ir nustatyti ją (kaip atrodo) per individo asmeninio santykio su tuo reiškiniu prizmę.

Kiekybinio ir kokybinio tyrimo matavimų santykis. Yra keturi matavimų tipai: nominalinis, eilės, intervalo ir proporcinis.

Kokybinė ir kiekybinė analizė papildo viena kitą.

Kiekybinio tyrimo programa – tai teorinių metodologinių prielaidų išdėstymas uždaviniais ir tyrimo hipotezėmis, nurodant procedūros taisykles bei jų tikrinimo loginį pagrįstumą. Sociologinio tyrimo programos turinys ir struktūra priklauso nuo tyrimo tikslo. Tyrimų tipai būna teoriniai – taikomieji, padedantys spresti socialines problemas ir taikomieji sociologiniai tyrimai, kurių tikslas – apibūdinti socialines problemas ir pasiųlyti konkrečius veikimo būdus, siekiant jas išspręsti.

Metodologinė programos dalis – tai problemos formavimas, tyrimo objekto ir dalyko nustatymas, tyrimo tikslo ir uždavinių iškėlimas, pagrindinių sąvokų patikslinimas ir interpretacija, išankstinė sisteminė tyrimo objekto analizė, darbinių hipotezių iškėlimas.

Procedūrinė programos dalis – tai strateginis tyrimo planas, stebėjimo vienetų atrankos sistemos pagrindimas, sociologinės informacijos rinkimo ir analizės procedurų projektas.

Programa papildoma darbo planu.

Tyrimo išeities situacija visada yra probleminė. Yra dvi glaudžiai tarpusavyje susijusios problemos pusės:

Gnoseologinė probleminė situacija – tai prieštaravimas tarp žinojimo apie žmonių poreikius, kokius nors rezultatyvius teorinius ir praktinius veiksmus ir nežinojimo kelių, būdų ir priemonių šiems poreikiams patenkinti ar veiksmams realizuoti.

Dalykinė sociologinio tyrimo problemos pusė – tai socialinis prieštaravimas, kuriam pašalinti ar vienoms iš galimų socialinės plėtros alternatyvoms pasirinkti būtinas kryptingas veismų organizavimas.
Socialinis tyrimas orentuotas į konkrečios socialinės problemos suvokimą ir esanų prieštaravimų joje askleidimą bei įvardijimą. Problemos sudėtingumo laipsnis proklauso nuo socialinių objektų, visuomenės poreikio spręsti šiuos prieštaravimus sąmoningumo lygio ir mokslinių bei praktinių žinių kokybės. Konkretinant problemos formulavimą būtina tiksliau išskirti tai, kas „problematiška“, esminga ir problemą išskirti į joselementus ir surikiuoti pagal atskiras problemas.
Po tyrimo problemos formulavimo pasirenkamas konkretaus tyrimo objektas. Juo gali būti socialinis procesas arba socialinės realybės sritis, ar visuomeniniai santykiai, kuriuose glūdi socialinis prieštaravimas.
Socialinio tyrimo objektu gali būti visa tai, kas akivaizdžiai ar aeakivaizdžiai turi socialinį prieštaravimą ir sukelia probleminę situaciją, kurią reikia spręsti.
Socialinio tyrimo dalykas ty tokios teoriniu arba praktiniu požiūriu reikšmingos objekto sąvybės, pusės bei ypatybės, kurios tiesiogiai bus tyrinėjami. Objektas – socialinis prieštaravimas, o dalykas – to objekto sąvybės ir pusės, kurios akivaizdžiai atspindi duotą prieštaravimą.
Sociologinio tyrimo tikslas apibūina jo orentaciją – teorinę ar taikomąją. Tikslas gali būti nukreiptas į teorinio pažinimo rezultato siekimą ir į praktinio taikomojo rezultato siekimą.
Tyrimo uždaviniai – tai tikslinių pagrindų sankaupa nukreiptų sociologinio tyrimo problemos analizei ir sprendimui. Uždaviniai formuoja klausimus, į kuriuos turi būti atsakyta įvykdžius tyrmą. Tyrimo tikslai ir uždaviniai sudaro tarpusavyje susijusią grandinę. Galutinis tyrimo tikslas gali būti pavadintas jo bendru uždaviniu, o atskirus uždavinius, kurie reiškiasi kaip pagrindinio uždavinio sprendimo priemonės, galima pavadinti tarpiniais tikslais arba antros eilės tikslais.
Jei pagrindinis tikslas formuluojamas kaip teorinis taikomasis, tai uždavinys skiriamas mokslinės literatūros tuo klausimu studijavimu, mokslinei problemai išskirti ir loginėmis hipotezėmis analizuoti.
Jei tyrimo tikslai yra praktiniai, tai pradedant rengti programą atsižvelgiama į socialinio objekto specifiką ir aiškinamasi praktiniai uždaviniai, kuriuos reikia spręsti.
Uždaviniai yra skirtingo lygmens: bendrieji, pagridiniai, atskirieji ir papildomieji. Pagrindiniai ir atskirieji uždaviniai logiškai susieti. atskirieji išplaukia iš pagrindinių ir iš esmės yra jų sprendimo priemonės. Atskirieji uždaviniai kyla iš detalizuotų bendrųjų. Pagrindiniai uždaviniai atitinka tyrimo tikslinę nuostatą, o pagalbiniai – tarsi priderinami, rengiant būsimus tyrimus ar tikrinant šalutines, nesusietas su tiriama problema, hipotezes.
Programinių uždavinių kėlimo nuoseklumas priklauso nuo pagrindinio tyrimo tikslo. Informacija turi būti patikima, pagrįsta, pastovi. Iškeliamos tarpusavyje susijusios hipotezės daug kartų patikrinus jas išeities duomenimis. Tyrėjas turi būti pasiruošęs tikslinti klausimus ir kelti naujus uždavinius iki pat tyrimo pabaigos. Tyrimo sekmė priklauso nuo sąvokų aiškaus apibrėžimo.
Kad sėkmingai aprašyti pagrindines tyrinėjimo dalyko puses, patikslinti nuoseklios analizės kryptį reikia tiksliai apibrėžti sąvokas ir jas interpretuoti. Čia gali padėti visuotinai priimti sąvokų apibrėžimai iš žodynų, žinynų, kitos specialios literatūros. Sąvokų aiškinimas turi loginį-pažintinį charakterį ir vadinamas sąvokų interpretacija. Rengiant sociologinio tyrimo programą pirmiausia dera išskirti pagrindines sąvokas, išreiškiančias būdingiausius tiriamos problemos aspektus. Sąvokų interpretacija reiškia paiešką empirinių požymių, aiškinančių jų reikšmes. Pagrindinęs sąvokos interpretacija reikalauja jos išskaidymo į sudėtines sąvokas. Tiriamo dalyko struktūros procedūra – operacionalizacija. Ji detalizuoja pagrindinės sąvokos interpretaciją, ty anksčiau išskirtą pagrindinės sąvokos dedamasias dalis išskaido į jų smulkiasnius elementus – vienareikšmiškai suvokiamus terminus. Taip gautos pačios paprasčiausios sąvokos dar vadinamos operacionalinėmis. Teorinė sąvokų interpretacija praeina probleminę situaciją pervedama į formalizuotą mokslinę terminiją. Toliau kiekviena sąvoka išskaidoma į tokias operacines sudedamąsias, kurias būtų galima tyrinėti kiekybiniais metodais. Atliekama jų faktorinė interpretacija nustatant tyrimo dalyko išorinius ir vidinius ryšius. Ir tada sąvoka paruošiama taip, kad ją būtų galima skaičiuoti ir registruoti. Sutvarkytos sąvokos vadinamos sąvokomis – rodikliais (indikatoriais).
Išankstinės sisteminės tyrimo objekto analizės tikslas „išryškinti“ daikto vaizdą, padaryti jį aiškų, tikslų ir apibrėžtą. Tyrimo objektas pateikiamas išskaidytas į kokybiškai skirtingus elementus, sujungtus tarpusavyje į tam tikrą hipotetinį modelį. Kokia būtent kryptimi bus analizuojami empiriniai duomenys, priklausys nuo pasirinktos darbinės hipotezės. Išankstinės tyrimo objekto analizės metu vyksta tyrimo problemos „modeliavimas“, ty. Toks jos išskaidymas ir detalizavimas padeantis suformuluoti bendrąsias ir atskirąsias tyrimo hipotezes.
Hipotezė (pagrindimas, spėjimas) – tai teigimas apie socialinių reiškinių funkcionavimo ir vystymosi faktus, empirinius ryšius arba principus, neturintis empirinio ar liginio pagrindimo arba esant jam nepakankamam. Sociologiniame tyrime hipotezės pagrindžiamos prielaidomis apie socialinių objektų struktūrą, ryšių tarp tiriamų socialinių objektų pobūdį ir galimus socialinių problemų sprendimo būdus. Svarbu, kad visos hipotezės būtų logiškai sujungtos į aiškinimo – įrodymo sistemą. Pirmosios darbinės hipotezės atmetimas reikalauja iškelti naujas hiporezes. Išeities hipotezės turi būti išskleidtos į ištisą grandinę išvestinių hipotezių – pasekmių. Hipotetinio samprotavimo patikimumui padidinti būtina iškelti kiek įmamoma daugiau tarpusavy susijusių hipotezių ir kiekvienai nurodyti kuo daugiau jos empirinių požymių (indikatorių).
Hitezės būna priežasčių ir pasekmių. Pasekmių hipotezės išvedamos iš priežasčių. Hipotezių – pasekmių patvirtinimas ar atmetimas – tai hipotezių-priežasčių pagrįstumo įrodymas. Pagrindinės hipotezės paaiškina pagrindines prielaidas, susijusias su pagrindiniu tyrimo uždaviniu, šalutinės – paaiškina nepagrindines prielaidas. Dar hipotezės skirsomos į prmines ir antrines, aprašomasias ir aškinamasias.
Hipotėzėje neturi būti sąvokų, kurios nebuvo empiriškai interpretuotos. Hipotezė neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems moksliniams faktams ir „apaugti“ begale galimų prielaidų ir apribojimų. Ji turi būti pritaikoma platesniam reiškinių ratui, principingai tikrinama turimomis teorinėmis žiniomis ir praktinėmis tyrimo galimybėmis. Joje turi būti matomas realus jos patikrinimo būdas.
Visas tyrimas susideda iš nepertraukiamo prielaidų (hipotezių) iškėlimo ir jų tikrinimo proceso – nuo pagrindinės viso tyrimo hipotezės iškėlimo, antrinių hipotezių, kurios formuluojamos klaidingų atmetimo atveju, metodinių uždavinių iškėlimo. Tam, kad šis procesas vyktų sklandžiai būtina sudaryti strateginį tyrimo planą.
Sudarant tyrimo planą, būtina atsižvelgti į žinojimo apie tiriamą objektą lygį ir galimybes parengti darbines hipotezes, siekiant objektą ištirti. Tyrimo planų tipai:

Formulavimo (žvalgomasis)– naudojamas tada, kai žinios apie tyrimo objektą yra pačios bendriausios ir todėl negalima iškelti jokių hipotezių. Jis rengiamas tada, kai apie tyrimo objektą mažai žinių arba jis nežinomas. Yra jo trys sudarymo etapai: esamos literatūraos studijavimas; pokalbiai su kompetentingais asmenimis ir baigiasi problemų suformulavimu, tyrimo tikslų ir uždavinių nustatymu ir hipotezių, kurias reikės tikrinti iškėlimu. Formulavimo plano tikslas – problemų išaiškinimas ir hipotezių iškėlimas.

Aprašomasis – naudojamas tada, kai žinių apie objektą pakanka iškelti aprašomosioms hipotezėms. Jo tikslas – sisteminis objekto kokybinis ir kiekybinis aprašymas. Visi elementai, kuriuos reikia aprašyti, turi būti iš anksto apibrėžti klasifikacinėmis ir struktūrinėmis hipotezėmis. Todėl reikia griežtai interpretuoti sąvokas ir regostruoti duomenis. Infirmacija renkama remiantis monografiniu arba atrankiniu tyrimu, o duomenys klasifkuoti pagal iškeltus uždavinius. Reikėtų tyrimo objekto struktūrą detaliai aprašyti socialiniu-politiniu, socialiniu-demografiniu, teoriniu ar administravimo aspektais. Tipiškas aprašomojo plano pavyzdys – viešosios nuomonės apklausos, kuriose nustatomi gyventojų vertinimai ir nuomonės ekonominio, socialinio, politinio bei kultūrinio gyvenimo klausimais.

Analitinis-sintetinis – naudojamas tada, kai yra pakankamai žinių apie tiriamą sritį. Jis būna eksperimentinis ir praktinis. Analitinio-eksperimentinio plano tikslas – nustatyti socialinių objektų ir procesų funkcinius ir prestižinius ryšius, o relizuojant praktinį bandymą ieškoma optimalių vadybinių sprendimų.

Pakartotinis-lyginamasis – naudojamas išskirti socialinių procesų tendencijoms ir numato duomenų palyginamumą atitinkame laiko intervale.
Kiekviename tyrime būtina suformuluoti tyrimo kontingentą – tyrio aibę, nustyti respondentų skaičių. Kai tyrinėjimo objektas yra daugiau 500 žmonių, taikomas atrankos meodas. Atrankos arba tyrinėjamos aibės elementai (respondntai), kurie bus tirinėjami yra analizės vienetai. Analizės vienetais gali būti ne tik pavieniai individai, bet ir ištisi kolektyvai, ar socialinės grupės. Elementai atrenkami kiekviename atrankos etape pagal specialų planą, vadinami atrankos elementais. Atrankos aibė turi būti statistiškai reikšminga (pakankamai didelė, kad gautume patikimą informaciją). Atrankos aibė dar turi būti ekonomiška (optimali). Bandomiems tyrimams pakanka 100 žmonių. Masinėms apklausoms, kai generalinė visuma mažiau nei 5000 žmonių, tai atrankos dydis bus ne mažiau kaip 500 žmonių, o jeigu generalinė visuma 5000 ir daugiau žmonių, tai atrankos dydis – 10 procentų jos dydžio, bet ne daugiau kaip 2000 – 2500 žmonių. Jei nukrypimas neviršyja vidutiniškai 5 procentų, tai atrankos aibė laikytina reprezentatyvia (atspindinčia generalinės aibės charakteristikas), o atrankos klaidos atsitiktinės. Atrankos dydžio tikslumą pažeidžia ir sisteminės klaidos. Jos atsiranda dėl neteisingų išeities statistinių duomenų, atrankos neteisingo formavimo. Atrankos dydis skiriasi ir priklausomai nuo pasirinkto tyrimo metodo.
Netikimybinės atrankos rūšys:

Patogi atranka, kai pasinaudojama arčiausiai gyvenančių respondentų paslaugomis.

Kvotinė atranka, kai kiekviena strata sudaroma pagal profesiją, lytį ar amžių.

Dimensinė atranka, kai kiekvienas atrankos atvejis charakterizuojamas išsamiau.

Tikslinė atranka, kai pats tyrėjas nusprendžia, kuriuos respondentus tikslinga yra atrinkti.

„Sniego gniūžtės“ atranka, kai kiekviename tyrimo etape anksčiau į tyrimą įtrauktieji yra informacijos apie kitus, potencialius apklausiamuosius nešėjai (seksualinių mažumų tyrimai).

Sociologinis tyrimas be plano neįmanomas. Tyrimo planų esama įvairių. Tyrimo plane turėtų atsispindėti pagrindiniai jo elementai:

Problemos formavimas.

Tyrimo objekto ir dalyko nustatymas.

Tyrimo tikslų ir uždavinių iškėlimas.

Sąvokų aprašymas.

Hipotecių iškėlimas.

Tyrimo aibės (imties) nustatymas.

Sociologinės informacijos rinkimas.

Duomenų analizės metodų parinkimas bei analizė.

Rezultatų interpretacija, išvadų bei pasiūlymų formulavimas, ataskaitos parašymas.

Leave a Comment