Sociologija – mokslas apie visuomenę, apie žmogų, žmonių grupių, visuomenėssocialinį gyvenimą, tirianti visuomenę, jos struktūrą ir procesus. Taimokslas apie visuomenę, jos grupes ir visuomeninį elgesį. Ji tiria ypatingąvisuomenės realybės sferą, kurią tirinėja pagal specifinius būdingus tammokslui dėsnius ir dėsningumus. Sociologinio pažinimo objektas – socialinių reiškinių, procesųsocialinių savybių, rūšių ir santykių visuma. Soc reiškinį ar procesąsukelia vieno ar kito individo poreikis kitam individui ar socialineigrupei. Sociologinio tyrimo objektas – socialiniai ryšiai, socialinėtarpusavio sąveika, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas. Sociologijos dalykas – tai socialiniai faktai, socialinė elgsena.Žmogaus elgesys yra socialinis, kai jis derinamas su kitų žmonių slgesiu.Socialinis dalykas – visuomenės socialinės sistemos ir ją sudarančiųelementų – asmenybių, socialinių bendrijų, socialinių institutų – analizė. Taikomojoje sociologijoje tyrimo objektas yra reiškinys ar procesas, įkurį nukreiptas sociologinis tyrimas. Socialoginių tyrimų dalykas – ta mus dominanti objekto pusė, kuri bustiriama. Sociologiniam požūriui į visuomenę būdinga: 1. Demaskavimas – gebėjimas matyti, kas vyksta už tiriamų socialinių struktūrų, socialinių grupių fasadų. Sugebėjimas apnuoginti socialines sistemas, parodant tai, ką jos slepia. 2. Nepagarbumas – sociologas turi blaiviai ir kritiškai vertinti situacijas, negarbinti visuomenėje pripažįstamų vertybių, tiesų. 3. Reliatyvizmas – geografinis ir socialinis mobilumas modernioje visuomenėje reiškia galimybes įvairiai traktuoti pasaulį. 4. Kosmopolitizmas – sociologas turi teisę domėtis ne tik savo šalies, bet ir kitų šalių socialiniais reiškiniais. Sociologinė vaizduotė – tai galėjimas matyti asmeninį žmonių gyvenimąir jų polinkius platesneme istoriniame ir socialiniame kontekste. Ji turibūti trimatė: • Istorinis matmuo – suvokti reiškinį istoriškai; • Antropologinis matmuo – gebėti objektyviai vertinti įvairių žmogaus gyvenimo organizavimo formų įvairovę; • Kritinis matmuo – susijęs su raidos galimybėmis, ateities alternatyviais variantais, nes visuomenėje mes pasmerkti paklusti jėgoms veikiančioms kaip gamtos dėsniai, kuriuos telieka pažinti ir pritaikyti savo reikmėms ir tikslams. Sociologijos moksle kaip ir kitose moksluose pagrindiniai komponentaiyra žinios ir jų gavimo priemonės. Sociologinės žinios apima metodologinesžinias ir žinias apie dalyką. Metodologinės žinios apima pasaulėžiūros ir metodologinius principus,mokymą apie sociologijos dalyką, žinias apie metodus, jų rengimą ir taikymąapie sociologines žinias, jų formas, tipus ir lygius, žinias apiesociologinio tyrimo procesą, jo struktūrą ir funkcijas. Žinios apie dalyką – tai specialiai sukurtos klasifikacijos irtipologijos, konceptualūs arba matematiniai metodai, hipotezės ir teorijos,statistiniai duomenys. Sociologijoje naudojami atskirų mokslų metodai (stebėjimas, apklausos)ir bendrieji mokslų metodai (statistiniai). Metodai sociologijoje – tai priemonės mokslinėms žinioms apiesocialinę realybę gauti ir sisteminti, apima pažintinės (tyrinėjimo)veiklos principus, reguliatyvines normas arba taisykles veikimo būdųvisumą, tvarką. Veikimo priemonių ir būdų nuoseklumas vadinamas procedūra,kri yra bet kurio metodo neatskiriama dalis. Metodika – tai metodo, o tuo pačiu ir pricedūros realizavimaspraktikoje. Ji gali būti originali, naudojama tiktai viename tyrime, arbastandartinė (tipinė), naudojama daugelyje tyrimu. Tyrimo technika – tai metodo realizavimas paprasčiausių operacijųlygmenyje: duomenų rinkimo, apdorojimo, anketos parengimo technika. Priklausomai nuo žinių lygio, sociologiniai tyrinėjimai skirstomi į: • Teorinius tyrinėjimus – orentuotus į teorinių teiginių patikrinimą remiantis empirika (faktais) ir tų teorinių teiginių išvystymu, sukuriant teorijas. • Empirinius tyrinėjimus – orentuotus į konkretaus socialinio reiškinio tyrimą ir praktinių rekomendacijų parengimą. Sociologinė žinios atlieka dvi funkcijas: Socialinės realybėsaiškinimo ir jo pertvarkymo funkciją. Teorinis tyrimas gali ne tikpaaiškinti socialinę realybę bet ir pasiūlyti jos pertvarkos būdą.Empirinis tyrimas diagnozuoja socialinio reiškinio „ligą“ ir siūlo būdą jaigydyti, pateikdamas rekomendacijas. Empirinis būdas apjungia savyjeteorines žinias, reikalingas išankstinei tiriamo socialinio objekto(reiškinio analizei ir gautų rezultatų apibendrinimui. Metodologoniai tyrinėjimai priskiriami bet kokiam žinojimo lygmeniuiir vyksta tiek fundamentaliosios sociologijos rėmuose, tiek taikomosios. Sociologiniai tyrimai susideda iš tryjų stadijų: 1) Metodologinė – susijusi su tyrimo programos rengimu 2) Empirinė, susijusi su empirinių duomenų gavimu. Tai lauko tyrimas, darbas su objektu, sociologinės informaijos rinkimas, jos apdorojimas ir analizė. 3) Teorinė, susijusi su teorinių žinių gavimu, tipologijų kūrimu (konstravimu), sociologinių teorijų formavimu ir tobulinimu. Sociologiniai tyrinėjimai skirti tyrinėti įvairių socialinių bendrijųfunkcionavimo ir vystymosi ypatumus bei dėsningumus, žmonių tarpusavio
sąveikos pobūdį ir būdus, jų bendrą veiklą. Socialiniai tyrinėjimai tyrinėja konkrečias socialinių dėsningumųsocialinės žmonių tarpusavio sąveikos formas ir sąlygas: ekonomines,politines, demografines t.y. kartu su specifiniu dalyku (ekonomika,politika, gyventojai) tiria žmonių tarpusavio sąveikos aspektą. Socialinių tyrimų rūšys: • Socialiniai – ekonominiai, • Socialiniai – politiniai • Socialiniai – psichologiniai tyrinėjimai. Socioliginių žnių struktūros apibendrinta forma: 1. Metodologinės žinios; 2. Žinios apie dalyką; 3. Metodai; 4. Tyrimai. Makrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį, jų tarpusaviosąveikoje, o mikrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį.Kasdieninis žmonių elgesys vyksta konkrečių socialinių sistemų, struktūrųir institutų rėmuose. Šiuo požiuriu skiriami keturi socialoginės analizėslygiai: tarpasmeninis, grupės, visuomenės ir pasaulinės sistemos. Socialinės sociologijos funkcijos: 1. Pažintinė – visoms struktūroms užtikrina naujų žinių apie skirtingas socialines gyvenimo sferos gausinimą atskleidžia socialinio visuomenės vystymosi dėsningumus ir perspektyvas, apibendrina faktinę medžiagą, teikia mokslui informaciją. 2. Taikomoji – suteikia galimybę kontroliuoti socialinių procesų vystymą, mažinant socialinę įtampą visuomenėje, socialinių krizių atsiradimą ir pasekmes. 3. Sociologinės prognozės – teikia ir grindžia galimų sprendimų alternatyvas bei jų tykimybinius nukrypimus, ilgalaikes pasekmes. Padeda nuspėti socialinių procesų kaitos tendencijas. 4. Socialinio planavimo – padeda racionaliau planuoti įvairių gyvenimo sferų vystymą. 5. Ideologinė funkcija – rezultatai panaudojami siekiant tam tikrų tikslų arba juos įtvirtinant. 6. Humanistinė – padeda žmonių, įvairių socialinių grupių, bendruomenių geresniam tarpusavio supratimui, konfliktų ir krizių vertinimui. Sociologija turi ryšių su kitais mokslais: • Antropologija – mokslas apie žmogų, jo vystymosi įpatumus, elgesio pokyčius. • Demografija – tiria gyventojų skaičių, sudėtį, dinamiką ir jų priklausomybę nuo gimstamumo, mirtingumo ir migracijos, o tai turi įtakos socialinių grupių sudėčiai, jos elgesiui, tarpusavio sąveikai. • Ekonomikos mokslas tiria materialinių gėrybių gamybą, paskirstymą ir vartojimą. • Politikos mokslas tiria viešųjų ir visiems privalomų sprendimų priėmimą bei įgyvendinimą, panaudojant politinę galią ir valdžią.Sociolizacija – socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perimažinias, vertybes, nuostataws, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimuivisuomenėje. Socializacijos procesas sąlygotas mūsų biologinės prigimtiesir kultūros. Socialinio gyvenimo šaltiniai: kalba įgūdžiai, elgesiotaisyklės, siekiai, vaidmenys ir padėtys. Socializacijoje sociologijaskiria du procesus – tai kultūros ir savęs atskleidimas. Individosocializacija tęsiasi visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis.Pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės. Pirminė socializacija – tai perėjimas žinių ir įgūdžių, būtinųkasdieninio gyvenimo rutinoje. Skiriami du jos modeliai: • Socializacijos slopinant bruožai yra vaiko paklusnumas, baimės už blogą elgesį, apdovanojimai, komandos. Čia pagrindinis vaidmuo tenka suaugusiam, nes vaikas žiūri ko nori suaugusysis. • Socializacijos dalyvaujant bruožai yra atsidėkojimas už gerą elgesį, apdovanojimai, vaiko savarankiškumas, bendravimas. Čia pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, suaugusysis žiūri ko vaikas nori. Antrinės socializacijos tipai: • Išankstinė socializacija – tai naujo vaidmens apmąstymas ir bandymad jį atlikti. • Profesinė socializacija – tai sudedamoji suaugusiųjų socializacijos dalis, trunkanti visą gyvenimą. • Resocializacija – tai vieno gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito. Socializacijos institutai – tai socialiniai dariniai, atliekantysesminį vaidmenį individo socializacijos procese: šeima, bendraamžių grupės,mokykla, darbovietė, masinio informavimo priemonės. Socialinė struktūra – tai socialinės sąveikos ir nuolatinių ryšių(santykių) veikimo būdas. Pagrindiniai spcialinės struktūros komponentai: • Socialinė padėtis – tai individo užimama pozicija visuomenėje. Žmogaus padėtis visuomenėje lemia net jo dvasinę būseną ir sveikatą. Padėtys visuomenėje: 1. Gautoji padėtis nepriklauso nuo individo asmeninių pastangų; 2. Įgytoji padėtis, kurią individas sąmoningai renkasi ir deda pastangas jai pasiekti 3. Pagrindinė padėtis apibrėžia žmogų socialiai (profesija). • Socialinis vaidmuo – tai elgesys, kuriuo tikimasi iš tam tikrą socialinę padėtį užimančio žmogaus, kuris priklauso nuo individo charakterio ir temperamento pagrindu susiformausių būdo bruožų. Vaidmenų rinkinys tai – tai vaidmenys susiję su viena socialine padėtimi.
Vaidmens įtampa – tai sunkumai, kylntys dėl skirtingų lūkesčių irreikalavimų vienam ir tam pačiam vaidmeniui. Vaidmenų konfliktas – tai padėtis, kai žmogui reikia atlikti kelissunkiai suderinamus vaidmenis (dirbanti mažamečių vaikų motina). Vaidmenų apibūdinimo charakteristikos: emocianalumas, gavimo būdas,
apimtis, formalizavimas, motyvavimas. • Socialinė grupė – tai, kai atlikdami vaidmenis žmonės sueina į socialinius ryšius. Kai šie ryšiai tampa pastoviais ir ilgalaikiais, susikuria socialinė grupė. • Institutas – tai pastovi bendros žmonių veiklos organizavimo forma. Jo paskirtis – enkinti kurį nors svarbų, socialinį poreikį: šeimos, ekonomikos, politikos, religijos ir išsimokslinimo.Socialinė grupė – tai visuma sąveikaujančių žmonių, kuriė yra tos visumos nariai. Socialinės grupėe elementai: • Nariai. Individas priklauso grupei tik kaip atliekantis socialinį vaidmenį. • Vienijantys veiksniai – tai vertybės, sudarančios grupės egzistavimo dvasinį ir materialinį pagrindą. • Uždaviniai įprasmina grupės egzistavimą. Grupės (klasifikuojamos) būna: • Pirminės – mažos, grindžiamos asmeniniais ryšiais, neformaliais lūkesčiais. • Antrinės – didesnės, grindžiamos beasmeniniais ryšiais, formaliais lūkesčiais. • Instrumentinės – kuriamos tam tikram darbui atlikti. • Ekspresyvinės – emocinaims poreikiams tenkinti. • Ingoups and outgroups. Kiekviena grupė – unikali. Vidiniai grupės procesai: • komunikacija ir valdžia, • spaudimas jos nariams, • vaidmenų formavimas ir paskirstymas, • pašalinimo iš grupės mechanizmas, • lyderystė, • dykinėjimas • asmeninių ir kolektyvo interesų susikirtimas, • grupinis mąstymas, • prisitaikymas prie grupės normų. Socialinė organizacija – tai didelė socialinė grupė, siekianti tamtikrų tikslų. Ji kuriama kaip visuomeninių uždavinių sprendimoinstrumentas, tikslų siekimo priemonė ir formuojasi kaip žmonių bendrija tykaip socialinių grupių, statusų, normų, lyderiavimo, susitelkimo –konfliktiškumo santykių visuma. Socialinės organizacijos evoliucija – nuo tradicinės priebiurokratinės organizacijos. Veberis suformulavo biurokratinės organizacijos bruožus, kurieatskiria ją nuo tradicinės organizacijos: • Darbo pasidalijimas (tradicinėje organizacijoje darbo pasidalijimo nebuvo); • Valdžios herarchija (biurokratinėje organizacijoje – aiški, o tradicinėje – silpna ir nepastovi); • Griežtų taisyklių buvimas ( biurokratinėje – rašytos, tradicinėje – nerašytos); • Viešo ir prieinamo biuro egzistavimo (renkami ir saugomi visi veiklos dokumentai); • Beasmeniškumas (tradicinėje organizacijoje vyrauja asmeninis paklusnumas vadovui); • Klasifikacija (Tradicinėje organizacijoje tarnybą lemia ištikimybė ir paklusnumas vadovui); • Darbuotojo lojalumas (biurokratinėje organizacijoje – vykdomos taisyklės, o tradicinėje – ištikimybė vadovui). Biurokratija – socialinė grupė, žmonės dirbantys biure, valdymosistema, kurioje dominuoja pareigūnai, elgesio būdas paremtas visuotiniutaisyklių taikymu. Socialinės organizacijos (klasifikavimas) tipai: • Ekonominis (arba gamybinis). Teikia gėrybes ir paslaugas, užsiima prekių gamyba, paslaugų tiekimu, kapitalo kaupimu. • Palaikymo (mokykla, bažnyčia, ligoninė). • Integravimo (teismai, kalėjimai). • Politinis (vyriausybė) – bendras išteklių, žmonių, visuomenės reguliavimas, koordinavimas, kontrolė.
Socialinė stratifikacija – tai socialinių darinių, kurių atstovainaudojasi nevienodu valdžios ir materialinių vertybių, teisių, pareigų irprivilegijų bei prestižo turėjimo lygiu, egzistavimas vienoje ar kitojevisuomenėje. Tai socialinių padėčių hierarchija, kuri rodo nelygių turto,galios ir prestižo pasiskirstymą visuomenėje, ir kurios dėka ši nelygipadėtis perduodama iš kartos į kartą. Yra du socialinės stratifikacijosaiškinimai – funkcionalistinis ir konflikto teorijos. Funkcionalistų teigimu, socialinę stratifikaciją lemia tam tikrosveiklos rūšies vertinimas kiekvienoje konkrečioje visuomenėje ir žmoniųnevienodi gabumai. Funkcionalistai teigia, kad stratifikacija yraneišvengiama visuomenės egzistavimo prielaida, ji priskirta teisėtai, kylaiš visuomenės poreikio susitelkti, palengvina optimalų visuomenės irindivido funkcionavimą, rodo bendras socialines vertybes ją formuojasocialiniai poreikiai ir jos sistemos keičiasi lėtai – evoliuciniu keliu. Konflikto teorijos šalininkai teigia, kad stratifikacija egzistuojatodėl, kad tai naudinga žmonėms, kurie kontroliuoja visuomenės gerybes.Kiekvienoje socialinėje struktūroje žmogiškųjų konfliktų pagrindas yražmonių siekis perskirstyti valdžią. Stratifikacija formuoja galingossocialinės grupės ambicijas ir kyla iš gupių konflikto ir varžybų. Ji tukdooptimaliam visuomenės ir individo funkcionavimui, todėl visuomenė irindividas kovoja dėl valdžios ir galių perskirtymo, siekdamas gauti saudidesnę dalį. Ekonominės valdžios turėjimas neišvengiamai skatina norąturėti politinę valdžią savo rankose. Stratifikacijos sistemos keičiasirevoliuciniu keliu. Žmonės skirstomi į nelygias grupes pagal turtą, pajamas, prestižą,socialinę galią ir pagal amžių ir lytį. Kuo aukštesnį statusą užima žmogustuo labiau jis nepasiekiamas – jį atskiria nuo kitų socialinė erdvė. Žmonesskiria: turtas ir pajamos, prestižas ir socialinė galia (galėjimasįgyvendinti savo norus net ir prieš kitų valią, kuri remiasi prievarta,smurtavimu ir įtikinimu). „Statuso pasiekimo“ teorinės mokyklos atstovai
pagrindiniais stratifikacijos kriterijais laiko: išsimokslinimą, profesiją,pajamas. Struktūrinio funkcionalizmo šalininkai teigia, kad yra ir kitiveiksniai – tokie kaip autoritetas, gyvenimo būdas, socialinė aplinka.Jungtinis socialinė stratifikacijos modelis nagrinėjamas dar pagrindiniųišteklių rūšių pagalba – tai ekonominis, kultūrinis (išsimokslinimas,kalbos vartojimas), socialinį (socialiniai ryšiaiir santykiai), simbolinį(prestižas, reputacija, garbė) kapitalą. Socialinį sluoksnį išskiriantys požymiai (rodikliai) susiję su: • ekonomine žmonių padėtimi, • darbo pasidalijimu, • valdžios įgaliojimų turėjimo lygiu, • socialiniu prestižu, autoritetu, įtaka. Skiriami neformalūs lyderiai, elitinės grupės, nacionalinės kultūrosveikėjai. Papildomi socialinį sluoksnį išskiriantys požymiai pasireiškiapaslėpta forma, tačiau glaudžiai susiję su pagrindiniais (baziniais)požymiais: • žmonių lyties, amžiaus charakteristikos, susijusios su psichologiniais žmonių įpatumais, • etnonacionalinės priklausomybė, • kultūros, pasaulėžiūros pozicijos, • šeimyniniai santykiai, giminystės ryšiai, • gyvenamoji vieta. Stratifikasijos sistemų rūšys yra uždarosios ir atvirosios. Uždarojesistemoje yra sunku pakeisti socialinę padėtį, atviroje – tai padaryti kurkas lengviau. Uždarosios sistemos: vergovė, kastos (baltųjų ir juodųjųbendruomenės gyvena skyrium), luomai (feodaliniai, kai skirtingospriedermės ir teisės viena kitos atžvilgiu), klasės. Klasės nesiremia teisinėmis ar religinėmis priemonėmis; narystė nėraparemta paveldėta pozicija, apibrėžta teisiškai ar papročiais. Individualiklasinė padėtis įgyta, ne tik gauta gimus. Klasės priklauso nuo ekonominiųskirtumų tarp grupių, jų skirtumai atsiranda dėl užmokesčio ir darbo sąlygųnelygybės. K.Marksas teigė, kad klasės – tai grupės žmonių, besiskiriančiossavo santykiu su gamybos priemonėmis. Yra savininkai ir gamintojai.Savininkai išnaudoja gamintojus. Tarp šių klasių vyksta nuolatinė kova,ošių klasiųš viduje taip pat nuolat konfliktuojama. Skiriamos klasės šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje: 1.aukštuomenė, 2. vidurinioje klasė, 3. darbininkų klasė, 4.valstietija.Smulkesnė tiplogizacija: kilmingi turtuoliai, prastos kilmės turtuoliai,aukštesnysis, žemesnysis viduriniosios klasės sluoksniai, aukštesnysis,žemesnysis darbininkų klasės sluoksniai. Klasinės priklausomybės nustatymo metodai: • Objektyvusis (pagal pajamų dydį, profesiją, išsimokslinimą); • Subjektyvusis (respondentai patys save priskiria vienai ar kitai klasei); • Reputacijų (respondentai prašomi priskirti vienai ar kitai klasei kitus asmenis). Klasės gyvena skirtingą gyvenimą, nevienodai elgiasi šeimoje,praleidžia laisvalaikį ir ieško pramogų. Aukštesnei klasei prikausantysžmonės gyvena ilgiau. Priklausimas klasei ar sluoksniui nėra amžinas.Individualų ar grupinį judėjimą iš vieno sluoksnio į kitą stratifikacijossistemoje nusako socialinio mobilumo terminas. Socialinis mobilumasgalimas: vertikalus ir horizontalus. Pagrindiniai socialinio mobilumoveisniai yra šeima, turtas ir išsimokslinimas.Moteriškumo ir vyriškumo stereotipai kiekvienoje visuomenėjesuvokiami skirtingai, biologinis skirtingumas atsispindi kultūroje irskirtinfose visuomenėse paplitę nevienodai ir kinta. Sociolizacijos pagallytį teorijos: • Indentifikacijos dėka berniukai mokosi vyriško savęs suvikimo, mergaitės – moteriško; • Kultūros perdavimo teorija, kai tevai ir suaugusieji formuoja vaiko elgesį, skatindami tuos elgesio aspektus, kurie laikomi tinkamais vaiko lyčiai, ir slopindami netinkamus; • Savisocializacijos teorija, kai vaikai patys siekia suvokti savo lytinį tapatumą ir stengiasi atitinkamai elgtis, pats formuoja savo savają srereotipinę moteriškumo ir vyriškumo sampratą. Diskriminuojanti socializacija pagal lytį, kai skirtingos lytiesatstovai skirtingai traktuojami. Lyčių socialinius vaidmenis lemia vaidmenų kultūrinis sąlygotumas irtradiciniai vaidmenys ir jų kaita. Vaidmenų diferenciacijos aiškinimai: • Funkcionalistinis teigia, kad darbo pasidalijimas tarp lyčių pagrįstas biologiniu faktu. Skirtingų lyčių asmenys – skirtingų kompetencijų. Šeimoje vyrai sprendžia problemas, o moterys – reguliuoja emocinius santykius. • Konflikto teorijos šalininkų nuomuonė, kad kova tarp lyčių tebevyksta. Labiausiai pastebima lyčių nelygybė šeimoje, išsimokslinime,karjeroje. Feminizmas – tai moterų judėjimas prieš socialinę moterųdiskriminaciją.
Amžius, kai socioplogijos tyrimų objektas, yra besikeičiančiosindivido socialinės padėtys, kurias veikia fizinio brendimo ir senėjimoprocesas. Amžius yra gauta ir pereinamoji socialinė padėtis. Kiekvienojevisuomenėje vienos amžiaus grupės yra galingesnės, turtingesnės nei kitos.Fizinis senėjimas lemia žmogaus socialinę padėtį. Biologinis amžius yra chronologinis laikas, kuris skaičiuojamas pogimimo ir yra susijęs su tam tikrais neišvengiamais pakitimais organizme.
Socialinis amžius – socialiai apibrėžtos gyvenimo ciklo fazės. Biologinisir socialinis amžius nebūtinai turi sutapti. Gyvenimo eiga – socialiai apibrėžtas gyvenimo ciklų etapų seka nuogimimo iki mirties. Žmogaus raidos sąvoka apibūdina procesą nuosekliųpokyčių, įvykstančių per gyvenimą, pradedant apvaisinimu ir baigiantmirtimi. Žmogus pergyvena tam tikrus etapus, kurie socialiai sąlygoti.Visosvisuomenės skirsti individus į amžiaus grupes ir nustato svarbiausiųgyvenimo įvykių „tvarkaraštį“. Nevienodai vertinamas gyvenimo etapųskaičius, jų apibūdinimas ir ribos tarp etapų. Perėjimas iš vieno gyvenimoetapo į kitą gali būti laipsniškas arba staigus, nepastebimas ar specialiaipabrėžiamas. Visose visuomenėse kai kurie perėjimai (iš vieno amžiaustarpsnio į kitą) yra švenčiami, atliekant tam tikras ceremonijas irritualus, kurias sociologai vadina perėjimo ritualais (apeigomis). Jiesureikšmina pasikeitimus mūsų gyvenime. Keturi svarbiausi žmogaus gyvenimo etapai yra vaikystė, jaunystė,branda ir senatvė. Branda skirstoma į ankstyvaja, viduriniąją ir vėlyvają.Būtent šiuo laikotarpiu įgyjama profesija, sukuriama šeima, žmogus tampasavarankiškas, nepriklausomas ir kartu atsakingas už save ir savo tolesnįgyvenimą. Senatvės pradžia kiekvienoje visuomenėje skirtinga, priklausomainuo vidutinės gyvenimo trukmės. Ekinomiškai stiprių šalių sociologaisenatvės pradžia laiko pensijinį amžių (65m.). Iš skirtingo amžiaus žmonių, užimančių analogiškas socialines padėtis,visuomenėje tikisi skirtingo elgesio, jiems taiko skirtingas normas. Pergyvenimą individas gauna, įgyja ir netenka daug socialinių padėčių, kuriaslemia žmogaus nugyventi metai. Taip pat kiekvienoje visuomenėje egzistuojaelgesio normos, kurios yra skirtos skirtingo amžiaus žmonėms. Amžiausnormos – tai taisyklės, nurodančios, koks elgesys tinkamas ir netinkamasįvairiais gyvenimo periodais. Senatvė – tai praradimų metas. Šiame gyvenimo etape žmogui tenka išesmės keisti gyvenimo būdą. Jis patiria eilę praradimų: • Socialinės padedies bei vaidmenų praradimas, kai žmogus pajunta nereikalingumo jausmą; • Sveikatos praradimas. Silpstant sveikatai, žmonės labiau vertina gyvenimą. • Materialinės padėties prastėjimas. Pajuntamas sumažėjusių pajamų skonis. • Nusistatymas prieš senus žmones ir jų diskriminacija.„Socialinio pokyčio“ sąvoka fiksuoja patį socialinio pokyčio vienojear kitoje srityje, posūkio, permainos plačiąją prasme faktą. Tai pokyčiaitoje sferoje, kuri yra sociologijos dalykas, tai socialinių sistemų,socialinės stratifikacijos, socialinių procesų, institutų, organizacijų irjų tarpusavio sąveikos pokyčiai. Socialinių pokyčių sferai taip patpriskiriami ir žmonių veiksmų bei elgsenos ir sąmonės pokyčiai, kurieglaudžiai susiję su žmonių socialine padėtimi. Žmonių socialinį statusąsąlygoja jų išsilavinimas, veiklos tyrinys ir pobūdis, pajamų ir turtolygis. Tai permainos vykstančios tam tikrą laiką: • tarpasmeninių santykių lygiu (šeimos struktūros ir jos funkcijų pokyčiai); • organizacijų ir institutų lygmeniu (švietimas, mokslas nuolat kinta ir turinio, ir organizavimo požiūriu); • mažų ir didelių socialinių grupių lygiu (kaip keičiasi klasės, atsiranda naujos); • visuomenės ir globaliniu lygiu (migracija, ekonominė raida, pakilimas, krizės). Socialinių pokyčių rūšys: 1. Pokyčiai, susiję su įvairių socialinių darinių struktūromis (struktūriniai pokyčiai). 2. Pokyčiai, susiję su socialiniais procesais – tai pokyčiai vykstantys bendrijų socialinės sąveikos ir tarpusavio ryšių sferoje. Tai solidarumo, įtampos, konflikto santykiai, kurie nuolat kinta. 3. Pokyčiai, susiję su įvairių socialinių sistemų, institutų, organizacijų funkcijomis. 4. Pokyčiai, individualios ir kolektyvinės motyvacijos sferoje. Individų bendruomenių, grupių poreikių, elgesio ir veiklos pobūdis nuolat kinta. Socialinių pokyčių šaltiniai: gyventojai, gamta, mokslas irtechnologija, naujovių plitimas ir socialiniai konfliktai, kurių sprendimaslemia esmines permainas ir jie negali nekeisti visuomenės. Socialinių pokyčių aiškinimo būdai:1) Evolicionizmas siejamas su Č.Darvino biologinės evoliucijos teorija. Visuomenė kaip ir gamta nuolat tobulėja.2) Ciklizmas teigia, kad visuomenės raida yra ciklinė: civilizacijos iškyla, suklesti ir žlunga.3) Funkcionalizmas teigia, kad visuomenė atsiliepia į į neaiškias situacijas, tvarkos ardymą atitinkamomis priemonėmis, kurios padeda sugrąžinti pusiausvyrą.4) Konflikto teorija teigia, kad kiekvienas reiškinys, visuomenė yra prieštaringi, – priešybių vienybė, tarp kurių vyksta nuolatinė kova.
Demografija yra mokslas, tirintis gyventojų skaičių, sudėtį irdinamiką, nulemiamus jų gimstamumą, mirtingumą ir migraciją. Absoliutusskaičiai nusako esamą gyventojų kiekį, ir gimimų, mirimų, santuokų bei
ištuokų kiekį. Santykinius skaičius (koeficientus, procentus,proporcijas). Pagrindiniai demografinių duomenų šaltiniai yra du: gyventojųsurašymas ir statistika. Pagrindinis gyventojų surašymo ir statistikostikslas – sužinoti kiek yra konkrečioje šalyje ir kokios gyventojų kitimotendencijos. Iš esmės domina trys dalykai: gyventojų daugėjimas, gyventojųdaugėjimas pagal atskirus regionus ir gyventojų tankumas. Gyventojų sudėties analizės kriterijai: lytis, amžius, gyvenamojivieta, šeimininė padėtis, kilmė. Gyventojų dinamika yra nuolat vykstanti gyventojų skaičiaus irsudėties kaita, kurią lemia tokie veiksniai kaip: gimstamumas, mirtingumasir migracija. Ji rodo gyventojų daugėjimą ar mažėjimą, lyčių santykiopokyčius, įvairių amžiaus grupių didėjimą ar mažėjimą, vienišų žmonių irsusituokusių skaičiaus kitimą. Visi šie momentai turi įtakos visuomenėssocialiems bei ekonominiams procesams, jų spartai ir krypčiai. Gimstamumo kriterijai – tai gimstamumo, vaisingumao koeficientai,vaisingumo lygis. Gimstamumo objektyvūs veiksniai: socialinės ekonominėssąlygos, karai, ekonomikos pakilimas ir smukimas, individų pajamos irišsilavinimas. Gimstamumo subjektyvūs veiksniai: individualūs požiūriai įvaikus kaip vertybes ir jų skaičių šeimoje. Mirtingumo tyrimai leidžia apskaičiuoti vidutinę gyvenimo trukmę.Mirtingumą lemia biologinė žmogaus prigimtis, gyvenimo sąlygos, medicinoslygis. Migracija yra žmonių judėjimas iš vienos geografinės vietovės į kitą.Emigracija, kai išvykstama iš šalies. Imigracija, kai atvykstama į kitąšalį. Vidinė migracija yra gyventojų mobilumas šalies viduje. Migracijosveiksniai lemiantis individo apsisprendimą emigruoti: „stumiantieji“(skurdas, karas, politinis persekiojimas) ir „traukiantieji“ (aukštesnispragyvenimo lygis, socialinis saugumas).SOCIOLOGINIAI TYRIMAI Mokslinis pažinimas skirstomas į empirinį ir teorinį, ty faktinėsmedžiagos rinkimą ir jos teorinį aiškinimą. Teorija yra tos tikrovėsreiškinių aiškinimas abstrakčia logine forma. Empirinis tyrimas neįmanomasnesiremiant kokia nors teorija. Empirinė sociologija domisi socialiniaistyrimais, kurie orentuoti rinkti ir analizuoti konkrečius visuomenėsgyvenimo faktus taikant specialius metodus. Motodologija – mokslas apie mokslinio tyrinėjimo metodą, tyrinėjimenaudojamų metodų visumą. Tai mokslas aiškinantis mokslinio tyrimo metodus,bendrų mokslo metodų teoriją ir tai tikrovės pažinimo teorija, tiriantimokslinio mąstymo būdą bei principus. Metodologija – tai teorija, kurinagrinėja mokslinio pažinimo procesą, jo principus, mokslinio tyrimometodus ir techniką. Tai žnių sistema, kuri gali būti aprašoma(deskripcinė), aprašanti pažinimo proseso veikimą ir normatyvinė(preskripcinė), nustatanti pažinimo proceso reikalavimus. Tyrimo metodai ir procedūros – tai informacijos rinkimo, apdorojimo iranalizės taisyklių bei reikalavimų visuma. Metodas – pagrindinių duomenų rinkimo, apdorojimo ar analizės būdas. Technika – tam tikro metodo veiksmingumo panaudojimo būdų visuma. Metodika – techninių priemonių (būdų) visuma. Procedura – tai visų atliekamų operacijų, veiksmų nuoseklumo eiga. Taisocialoginės informacijos rinkimo bei apdorojimo būdų sistema. Sociologinių tyrimų metodologija ir metodika – yra socialiniųreiškinių tyrimo etrategijos ir taktikos parindai; metodologija – tyrimobūdų ir principų nustatymas, metodika – tyrimo būdų ir taisyklių visuma. Sociologinį tyrimą galima apibūdinti kaip sistemą logiškai nuosekliųmetodologinių, metodinių ir organizacinių-techninių procedurų, susietųtarpusavyje vieno tikslo – gauti patikimus duomenis apie tiriamą reiškinįar procesą. Žvalgomasis (pilotažinis) tyrimas taikomas pradiniame išsamių tyrimųetape kaip bandomasis tyrimas, kurio tikslas – patikslinti hipotezę,uždavinius, patikrinti metodiką. Šis tyrimas gali būti nedidelės apimties –ekspres apklausa (gatvėje praeivių). Aprašomojo tyrimo tikslas yra gauti empirinius duomenis, suteikiančiusišsamesnį tiriamų reiškinių vaizdą. Tyrėjas aprašo, įvertina, palygina jįdominuojančius požymius, aiškinasi jų tarpusavio ryšius, daro išvadas. Analitinis tyrimas – gili sociologinė analizė, kur taikomikompleksiniai sociologinėsinformacijos rinkimo metodai. Vidinės sociologijos institulizacijos požiūriu, sociologiniai tyrimaiskirstomi į: • Fundamentaliuosius tyrimus, kurioų tikslas yra kaupti mokslo žinias remiantis teorijomis padedančiomis atskleisti dėsningumus ir principus. • Taikomuosius tyrimus, kurių tikslas yra fundamentalių žinių pagrindu tirti aktualias socialines problemas. • Socialinės inžinerijos tyrimus, kurių tikslas yra fundamentalių mokslo žinių pritaikymas technikai ir naujoms technologijoms kurti. „Skerspjūvio“ tyrimai atliekami vienąkartą. Longitiudiniai tyrimaitrunka ilgą laiką. Skiriami du socialoginių tyrimų tipai: • Kiekybinis – tai empyrinis tyrimas, kurio duomenis galima pateikti skaičiais. Jo paskirtis – patvirtinti ar nepatvirtinti esamą (hipotetinį) faktą. Jam būdingas objektyvus požiūris į aplinką ir nesikišimas į
tikrovę. • Kokybinis tyrimas – tai, kai duomenys nėra pateikiamį kiekybine išraiška (skaičiais). Svarbu išsiaiškinti, kaip individas suvokia tą tikrovę. Jo paskirtis – aprašyti ir paaaiškinti reiškinį. Jam būdingas asmeniškas tyrėjo įsikišimas ir globėjiškas tyrėjo santykis santykis su žmogumi. Kokybiniai tyrimai naudingi siekiant išsiaiškinti esamą reiškinio (požiūrio, slgrsio) kokybę ir nustatyti ją (kaip atrodo) per individo asmeninio santykio su tuo reiškiniu prizmę. Kiekybinio ir kokybinio tyrimo matavimų santykis. Yra keturi matavimųtipai: nominalinis, eilės, intervalo ir proporcinis. Kokybinė ir kiekybinė analizė papildo viena kitą.Kiekybinio tyrimo programa – tai teorinių metodologinių prielaidųišdėstymas uždaviniais ir tyrimo hipotezėmis, nurodant procedūros taisyklesbei jų tikrinimo loginį pagrįstumą. Sociologinio tyrimo programos turinysir struktūra priklauso nuo tyrimo tikslo. Tyrimų tipai būna teoriniai –taikomieji, padedantys spresti socialines problemas ir taikomiejisociologiniai tyrimai, kurių tikslas – apibūdinti socialines problemas irpasiųlyti konkrečius veikimo būdus, siekiant jas išspręsti. Metodologinė programos dalis – tai problemos formavimas, tyrimoobjekto ir dalyko nustatymas, tyrimo tikslo ir uždavinių iškėlimas,pagrindinių sąvokų patikslinimas ir interpretacija, išankstinė sisteminėtyrimo objekto analizė, darbinių hipotezių iškėlimas. Procedūrinė programos dalis – tai strateginis tyrimo planas,stebėjimo vienetų atrankos sistemos pagrindimas, sociologinės informacijosrinkimo ir analizės procedurų projektas. Programa papildoma darbo planu. Tyrimo išeities situacija visada yra probleminė. Yra dvi glaudžiaitarpusavyje susijusios problemos pusės: • Gnoseologinė probleminė situacija – tai prieštaravimas tarp žinojimo apie žmonių poreikius, kokius nors rezultatyvius teorinius ir praktinius veiksmus ir nežinojimo kelių, būdų ir priemonių šiems poreikiams patenkinti ar veiksmams realizuoti. • Dalykinė sociologinio tyrimo problemos pusė – tai socialinis prieštaravimas, kuriam pašalinti ar vienoms iš galimų socialinės plėtros alternatyvoms pasirinkti būtinas kryptingas veismų organizavimas. Socialinis tyrimas orentuotas į konkrečios socialinės problemossuvokimą ir esanų prieštaravimų joje askleidimą bei įvardijimą. Problemossudėtingumo laipsnis proklauso nuo socialinių objektų, visuomenės poreikiospręsti šiuos prieštaravimus sąmoningumo lygio ir mokslinių bei praktiniųžinių kokybės. Konkretinant problemos formulavimą būtina tiksliau išskirtitai, kas „problematiška“, esminga ir problemą išskirti į joselementus irsurikiuoti pagal atskiras problemas. Po tyrimo problemos formulavimo pasirenkamas konkretaus tyrimoobjektas. Juo gali būti socialinis procesas arba socialinės realybėssritis, ar visuomeniniai santykiai, kuriuose glūdi socialinisprieštaravimas. Socialinio tyrimo objektu gali būti visa tai, kas akivaizdžiai araeakivaizdžiai turi socialinį prieštaravimą ir sukelia probleminęsituaciją, kurią reikia spręsti. Socialinio tyrimo dalykas ty tokios teoriniu arba praktiniu požiūriureikšmingos objekto sąvybės, pusės bei ypatybės, kurios tiesiogiai bustyrinėjami. Objektas – socialinis prieštaravimas, o dalykas – to objektosąvybės ir pusės, kurios akivaizdžiai atspindi duotą prieštaravimą. Sociologinio tyrimo tikslas apibūina jo orentaciją – teorinę artaikomąją. Tikslas gali būti nukreiptas į teorinio pažinimo rezultatosiekimą ir į praktinio taikomojo rezultato siekimą. Tyrimo uždaviniai – tai tikslinių pagrindų sankaupa nukreiptųsociologinio tyrimo problemos analizei ir sprendimui. Uždaviniai formuojaklausimus, į kuriuos turi būti atsakyta įvykdžius tyrmą. Tyrimo tikslai iruždaviniai sudaro tarpusavyje susijusią grandinę. Galutinis tyrimo tikslasgali būti pavadintas jo bendru uždaviniu, o atskirus uždavinius, kuriereiškiasi kaip pagrindinio uždavinio sprendimo priemonės, galima pavadintitarpiniais tikslais arba antros eilės tikslais. Jei pagrindinis tikslas formuluojamas kaip teorinis taikomasis, taiuždavinys skiriamas mokslinės literatūros tuo klausimu studijavimu,mokslinei problemai išskirti ir loginėmis hipotezėmis analizuoti. Jei tyrimo tikslai yra praktiniai, tai pradedant rengti programąatsižvelgiama į socialinio objekto specifiką ir aiškinamasi praktiniaiuždaviniai, kuriuos reikia spręsti. Uždaviniai yra skirtingo lygmens: bendrieji, pagridiniai, atskiriejiir papildomieji. Pagrindiniai ir atskirieji uždaviniai logiškai susieti.atskirieji išplaukia iš pagrindinių ir iš esmės yra jų sprendimo priemonės.Atskirieji uždaviniai kyla iš detalizuotų bendrųjų. Pagrindiniai uždaviniaiatitinka tyrimo tikslinę nuostatą, o pagalbiniai – tarsi priderinami,rengiant būsimus tyrimus ar tikrinant šalutines, nesusietas su tiriama
problema, hipotezes. Programinių uždavinių kėlimo nuoseklumas priklauso nuo pagrindiniotyrimo tikslo. Informacija turi būti patikima, pagrįsta, pastovi.Iškeliamos tarpusavyje susijusios hipotezės daug kartų patikrinus jasišeities duomenimis. Tyrėjas turi būti pasiruošęs tikslinti klausimus irkelti naujus uždavinius iki pat tyrimo pabaigos. Tyrimo sekmė priklauso nuosąvokų aiškaus apibrėžimo. Kad sėkmingai aprašyti pagrindines tyrinėjimo dalyko puses,patikslinti nuoseklios analizės kryptį reikia tiksliai apibrėžti sąvokas irjas interpretuoti. Čia gali padėti visuotinai priimti sąvokų apibrėžimai išžodynų, žinynų, kitos specialios literatūros. Sąvokų aiškinimas turi loginį-pažintinį charakterį ir vadinamas sąvokų interpretacija. Rengiantsociologinio tyrimo programą pirmiausia dera išskirti pagrindines sąvokas,išreiškiančias būdingiausius tiriamos problemos aspektus. Sąvokųinterpretacija reiškia paiešką empirinių požymių, aiškinančių jų reikšmes.Pagrindinęs sąvokos interpretacija reikalauja jos išskaidymo į sudėtinessąvokas. Tiriamo dalyko struktūros procedūra – operacionalizacija. Jidetalizuoja pagrindinės sąvokos interpretaciją, ty anksčiau išskirtąpagrindinės sąvokos dedamasias dalis išskaido į jų smulkiasnius elementus –vienareikšmiškai suvokiamus terminus. Taip gautos pačios paprasčiausiossąvokos dar vadinamos operacionalinėmis. Teorinė sąvokų interpretacijapraeina probleminę situaciją pervedama į formalizuotą mokslinę terminiją.Toliau kiekviena sąvoka išskaidoma į tokias operacines sudedamąsias, kuriasbūtų galima tyrinėti kiekybiniais metodais. Atliekama jų faktorinėinterpretacija nustatant tyrimo dalyko išorinius ir vidinius ryšius. Irtada sąvoka paruošiama taip, kad ją būtų galima skaičiuoti ir registruoti.Sutvarkytos sąvokos vadinamos sąvokomis – rodikliais (indikatoriais). Išankstinės sisteminės tyrimo objekto analizės tikslas „išryškinti“daikto vaizdą, padaryti jį aiškų, tikslų ir apibrėžtą. Tyrimo objektaspateikiamas išskaidytas į kokybiškai skirtingus elementus, sujungtustarpusavyje į tam tikrą hipotetinį modelį. Kokia būtent kryptimi busanalizuojami empiriniai duomenys, priklausys nuo pasirinktos darbinėshipotezės. Išankstinės tyrimo objekto analizės metu vyksta tyrimo problemos„modeliavimas“, ty. Toks jos išskaidymas ir detalizavimas padeantissuformuluoti bendrąsias ir atskirąsias tyrimo hipotezes. Hipotezė (pagrindimas, spėjimas) – tai teigimas apie socialiniųreiškinių funkcionavimo ir vystymosi faktus, empirinius ryšius arbaprincipus, neturintis empirinio ar liginio pagrindimo arba esant jamnepakankamam. Sociologiniame tyrime hipotezės pagrindžiamos prielaidomisapie socialinių objektų struktūrą, ryšių tarp tiriamų socialinių objektųpobūdį ir galimus socialinių problemų sprendimo būdus. Svarbu, kad visoshipotezės būtų logiškai sujungtos į aiškinimo – įrodymo sistemą. Pirmosiosdarbinės hipotezės atmetimas reikalauja iškelti naujas hiporezes. Išeitieshipotezės turi būti išskleidtos į ištisą grandinę išvestinių hipotezių –pasekmių. Hipotetinio samprotavimo patikimumui padidinti būtina iškeltikiek įmamoma daugiau tarpusavy susijusių hipotezių ir kiekvienai nurodytikuo daugiau jos empirinių požymių (indikatorių). Hitezės būna priežasčių ir pasekmių. Pasekmių hipotezės išvedamos išpriežasčių. Hipotezių – pasekmių patvirtinimas ar atmetimas – tai hipotezių-priežasčių pagrįstumo įrodymas. Pagrindinės hipotezės paaiškina pagrindinesprielaidas, susijusias su pagrindiniu tyrimo uždaviniu, šalutinės –paaiškina nepagrindines prielaidas. Dar hipotezės skirsomos į prmines irantrines, aprašomasias ir aškinamasias. Hipotėzėje neturi būti sąvokų, kurios nebuvo empiriškaiinterpretuotos. Hipotezė neturi prieštarauti anksčiau nustatytiemsmoksliniams faktams ir „apaugti“ begale galimų prielaidų ir apribojimų. Jituri būti pritaikoma platesniam reiškinių ratui, principingai tikrinamaturimomis teorinėmis žiniomis ir praktinėmis tyrimo galimybėmis. Joje turibūti matomas realus jos patikrinimo būdas. Visas tyrimas susideda iš nepertraukiamo prielaidų (hipotezių)iškėlimo ir jų tikrinimo proceso – nuo pagrindinės viso tyrimo hipotezėsiškėlimo, antrinių hipotezių, kurios formuluojamos klaidingų atmetimoatveju, metodinių uždavinių iškėlimo. Tam, kad šis procesas vyktųsklandžiai būtina sudaryti strateginį tyrimo planą. Sudarant tyrimo planą, būtina atsižvelgti į žinojimo apie tiriamąobjektą lygį ir galimybes parengti darbines hipotezes, siekiant objektąištirti. Tyrimo planų tipai: • Formulavimo (žvalgomasis)– naudojamas tada, kai žinios apie tyrimo objektą yra pačios bendriausios ir todėl negalima iškelti jokių hipotezių. Jis rengiamas tada, kai apie tyrimo objektą mažai žinių arba jis nežinomas. Yra jo trys sudarymo etapai: esamos literatūraos studijavimas; pokalbiai su kompetentingais asmenimis ir baigiasi problemų suformulavimu, tyrimo tikslų ir uždavinių nustatymu ir hipotezių, kurias reikės tikrinti iškėlimu. Formulavimo plano tikslas – problemų išaiškinimas ir hipotezių iškėlimas. • Aprašomasis – naudojamas tada, kai žinių apie objektą pakanka iškelti aprašomosioms hipotezėms. Jo tikslas – sisteminis objekto kokybinis ir kiekybinis aprašymas. Visi elementai, kuriuos reikia aprašyti, turi būti iš anksto apibrėžti klasifikacinėmis ir struktūrinėmis hipotezėmis. Todėl reikia griežtai interpretuoti sąvokas ir regostruoti duomenis. Infirmacija renkama remiantis monografiniu arba atrankiniu tyrimu, o duomenys klasifkuoti pagal iškeltus uždavinius. Reikėtų tyrimo objekto struktūrą detaliai aprašyti socialiniu-politiniu, socialiniu- demografiniu, teoriniu ar administravimo aspektais. Tipiškas aprašomojo plano pavyzdys – viešosios nuomonės apklausos, kuriose nustatomi gyventojų vertinimai ir nuomonės ekonominio, socialinio, politinio bei kultūrinio gyvenimo klausimais. • Analitinis-sintetinis – naudojamas tada, kai yra pakankamai žinių apie tiriamą sritį. Jis būna eksperimentinis ir praktinis. Analitinio- eksperimentinio plano tikslas – nustatyti socialinių objektų ir procesų funkcinius ir prestižinius ryšius, o relizuojant praktinį bandymą ieškoma optimalių vadybinių sprendimų. • Pakartotinis-lyginamasis – naudojamas išskirti socialinių procesų tendencijoms ir numato duomenų palyginamumą atitinkame laiko intervale. Kiekviename tyrime būtina suformuluoti tyrimo kontingentą – tyrioaibę, nustyti respondentų skaičių. Kai tyrinėjimo objektas yra daugiau 500žmonių, taikomas atrankos meodas. Atrankos arba tyrinėjamos aibės elementai(respondntai), kurie bus tirinėjami yra analizės vienetai. Analizėsvienetais gali būti ne tik pavieniai individai, bet ir ištisi kolektyvai,ar socialinės grupės. Elementai atrenkami kiekviename atrankos etape pagalspecialų planą, vadinami atrankos elementais. Atrankos aibė turi būtistatistiškai reikšminga (pakankamai didelė, kad gautume patikimąinformaciją). Atrankos aibė dar turi būti ekonomiška (optimali). Bandomiemstyrimams pakanka 100 žmonių. Masinėms apklausoms, kai generalinė visumamažiau nei 5000 žmonių, tai atrankos dydis bus ne mažiau kaip 500 žmonių, ojeigu generalinė visuma 5000 ir daugiau žmonių, tai atrankos dydis – 10procentų jos dydžio, bet ne daugiau kaip 2000 – 2500 žmonių. Jei nukrypimasneviršyja vidutiniškai 5 procentų, tai atrankos aibė laikytinareprezentatyvia (atspindinčia generalinės aibės charakteristikas), oatrankos klaidos atsitiktinės. Atrankos dydžio tikslumą pažeidžia irsisteminės klaidos. Jos atsiranda dėl neteisingų išeities statistiniųduomenų, atrankos neteisingo formavimo. Atrankos dydis skiriasi irpriklausomai nuo pasirinkto tyrimo metodo. Netikimybinės atrankos rūšys: • Patogi atranka, kai pasinaudojama arčiausiai gyvenančių respondentų paslaugomis. • Kvotinė atranka, kai kiekviena strata sudaroma pagal profesiją, lytį ar amžių. • Dimensinė atranka, kai kiekvienas atrankos atvejis charakterizuojamas išsamiau. • Tikslinė atranka, kai pats tyrėjas nusprendžia, kuriuos respondentus tikslinga yra atrinkti. • „Sniego gniūžtės“ atranka, kai kiekviename tyrimo etape anksčiau į tyrimą įtrauktieji yra informacijos apie kitus, potencialius apklausiamuosius nešėjai (seksualinių mažumų tyrimai). Sociologinis tyrimas be plano neįmanomas. Tyrimo planų esama įvairių.Tyrimo plane turėtų atsispindėti pagrindiniai jo elementai: • Problemos formavimas. • Tyrimo objekto ir dalyko nustatymas. • Tyrimo tikslų ir uždavinių iškėlimas. • Sąvokų aprašymas. • Hipotecių iškėlimas. • Tyrimo aibės (imties) nustatymas. • Sociologinės informacijos rinkimas. • Duomenų analizės metodų parinkimas bei analizė. • Rezultatų interpretacija, išvadų bei pasiūlymų formulavimas, ataskaitos parašymas.[pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic]