Visi žino, kad skaityti mintis neįmanoma ar bent labai sunku. Tačiau literatūra ir kinas savo herojų lūpomis nuolat skelbia: „Supratau atsakymą iš tavo akių”, „Mylinti širdis supras tave be žodžių”, „Parinkai tą dovaną, apie kurią nedrįsau nė užsiminti”. Todėl kone visi patiki, kad sugebės tiksliai žinoti, ką galvoja kiti, ar laukia, kad kiti suprastų mums patiems ne visada aiškias viltis ir norus. Kai kurios svetimų minčių „skaitymo” klaidos yra itin populiarios. Pravartu jas žinoti ir bent retkarčiais kritiškiau įvertinti savo sam
mprotavimus.
1. Sprendžiame apie kito mintis pagal tai, kaip jis elgėsi anksčiau.
Dukra vėlai pareina namo. Motina atidaro duris. Jos antakiai suraukti, balsas irzlus. Duktė nusprendžia, jog motina pyksta, nes anksčiau yra barta už vėlavimą. Patirtis naudinga įvertinant esamą situaciją. Bet šios dienos aplinkybės gali būti ir kitos. Priežasčių, dėl kurių motina galėjo būti nepatenkinta, gausybė.
2.Manome, kad žinome, ką galvoja kitas žmogus, nes jo vietoje taip galvotume patys.
Bendrovė rengiasi įkurti naują skyrių. Bendradarbės svarsto, kas bus jo viršininku. Joms atrodo, kad yra dvi tin
nkamos kandidatūros – patyrusios, aukštos kvalifikacijos darbuotojos. Vadovybė pasirenka neseniai dirbančią Laurą. nes ji vienintelė pasiprašė paaukštinimo. Likusios svarstė, kas patiks vadovybei, bet to nepaklausė.
3.Darome tą išvadą, kurios norime.
Dianai skambina jos buvęs draugas. Jis sužinojo, kad mirė Dianos teta. Draugas nori par
4.Darome išvadą, kurią jau darėme anksčiau.
Gintarė mano, jog vyrai ja nesidomi. Draugė kviečia Gintarę į vakarėlį. Ji ilgai atsisakinėja, nes nenori vieniša sėdėti kampe. Galiausiai sutinka eiti, nors žino – teks nuobodžiauti. Vakarėlyje Gintarei nusišypso vaikinas. Gal jis norėtų ją užkalbinti? Gintarė nekreipia dėmesio į vaikino ženklą. Ji įsitikinusi, kad šypsotasi ne jai, o šalia jos sėdinčiai merginai.
5.Sprendžiame neturėdami pakankamai informacijos.
Rūta ilgai rengėsi pranešimui. Surinko įdomių duomenų, parengė vaizdžias lenteles. Pradėjus skaityti pranešimą, du klausytojai išėjo iš salės. Rūtai tai buvo žlugimo ženklas. Ji
„nepastebėjo”, kad dvidešimt klausytojų pasiliko. Ji nepagalvojo, kad išėjusieji galėjo skubėti į traukinį.
6.Teisingai suvokiame jausmus, bet neteisingai vertiname jų priežastis.
Rimas vairuoja automobilį ir galvoja apie jo remontą. Dovilė mato, kad jis įsitempęs, ir nutaria pasikalbėti apie prieš kelias dienas buvusį jų nesutarimą, kuris jai neduoda ramybės. Ji atsargiai taria: „Lengviau būtų, jei nekiltų problemų, bet ne visada galima jų išvengti”. „Teisybė”, — sako Rimas galvodamas apie automechaniką. „Ar reikia slėpti, jei kas ne taip? — klausia Dovilė ir siūlo: – Norėčiau tau padėti”. „Ač
čiū, — sako Rimas, – susitvarkysiu pats”. Dovilė neužmiega visą naktį, skambina draugei ir pasakoja apie savo jausmus bei abejones Rimu. Dar po kelių dienų draugė teiraujasi Rimo, kodėl juodu su Dovile nutarė išsiskirti.
Panašių klaidų spėliodami apie kitų mintis yra padarę visi. Veikiausiai klysime ir toliau. Bet kai tenka siekti ko nors iš tikro svarbaus, šalia subtilių užuominų, giliamintiškų pasitarimų, ką jis ar ji iš tikro galvojo, kai tylėjo, atidaus gestų ir mimikos studijavimo, būtų galima ir tiesiai paklausti apie mums rūpimą dalyką bei aiškiai pasakyti, ko norime. Kodėl nors kartkartėmis nepamėginus atsisakyti mėgėjiškos telepatystės? Gal toks bandymas leis sėkmingiau tvarkyti savo reikalus ir geriau sutarti šeimoje.
Gerai parašyta.
Man tai geriausiai pažįstama kita situacija – kai prisigalvoju, kad kiti apie mane kažką negero pagalvojo, nes aš kažką ne taip pasakiau ir pan.
Neraliai teiSINGas straipsnis…. tikrai taip ir buna, manome vienaip, nors buna visai kitaip 🙂
Tikrai tikrai!!! 🙂 juokinga net, kaip megstam buti fantazoriais… 🙂 prisikuriam princu, o paskui bandom jais paversti kiekviena nauja mylimaji.
Tikrai dekoju ir as. Kazkaip atverete man akis. Vis galvoju, kodel naujas vaikinas man vis neitinka..? Ogi todel, kad jau pradedama bendrauti vis mastau – na, biski padraugausim, o tada jau galima bus jam pakeisti stiliu.. sukuosena… Na, dabar matau, kad reikia myleti zmogu, o ne tai, kaip ji isivaizduoji…
:DD smagios istorijos :DD
vis linksmiau gyvent :DD kad ir tau jos nutiko :DD
Butent – tikrai smagu paskaityti, kad tai, del ko kartais nesmagiai pasijuntu, patiria ir kiti.. 🙂 tas lietuviskas draugiskumas 🙂 tik.. kaip to atsikratyti? ar verta atsikratyti?
Na, juk visiokiu situaciju buna – kartais, tai, ka spejame buna tiesa, kartais – visai netiesa. Taciau man kartais pasitaiko ir tokiu "pokstu", kad sekundes dalele pagalvoji apie ka nors, ir tada paukst – po kokios savaiteles taip ir nutinka. Tai dar gerai, jei ka nors gero pagalvoji…
Prisiriši prie žmogaus, kai telepatas stengiesi įtikti žmogui, o tie norai ir pageidavimai vis auga ir auga Gerai pasakyta, kartais norisi pabūti pačiu savimi
Puikus straipsins..daugumai zmoniu deretu paskaityti..liuks!
zinoma buna ir tokiu atveju kaip aprasyta straipsnije.Taciau mano gyvenime yra gana daznas priesingas rezultatas. Kai budavo kad as ir mano mergina tesiogiai perskaitydavome vienas kito minti, tik pazvelge viens kitam i akis ar i pakausi. Man tokie atvejai yra tokie dani kad net nustojau stebetis, ir pradejau tai priimti kaip visai normalu dalyka. Tai gal as esu nenormalus kad man viskas atvirksciai gaunasi? 🙂
Ačiū už gerus patarimus. Tikra tiesa, jog nevisada yra taip, kaip iš karto pasirodo. Tad niekada nereikia skubėti. Dabar tą tikrai žinau, nors iki šiol manau esu padariusi keletą klaidų. Ką padarysi, juk iš klaidų mokomės. Ačiū Jums už straipsnius, kurie padeda nurimti
Rimustai, kažkaip tenka mokytis lepinti, bet ne per daug… 😉
Sunku patikėti, kad tokie atvejai būdavo dažni… Čia su ta pačia mergina, ar su skirtingom?
Diana, nereikia neigiamų minčių, kuo mažiau jų, kad neužsiprogramuotume neigiamiems įvykiams 😉
O as manau, kad yra dvi medalio puses: viena – loginis ismastymas ivykiu eigos bei priezasciu, o kita – iprastai zmogaus akies nefokusuojama, dar mokslo neisaiskinta, taciau materialiai jauciama. Tai nera kazkokia mistika, tik mes dar nesame uzauge, kad ja paaiskinti ir pagristi.
Ne visada apie kitus sprendziam pagal savo “sugedimo laipsni”.Jeigu taip butu, tai apie visus pazistamus galvotume vienodai.Vieni kitus stebedami kartais turim nuojauta kaip kitas gali pasielgt ir ne visada suklystam.Bet buna ir taip kad tikrai pora zodziu isgirde, ironiska sypsena isvyde, mintyse prikuriam romanu ir kai kurie net naktimis del to neuzmiegam.Tikriausiai daugiausiai ir prisigalvoja nebutu dalyku tie kurie daznai galvoja ka kiti apie juos pagalvojo ar ka pagalvos, jeigu pasielgs vienaip ar kitaip.