Visi žino, kad skaityti mintis neįmanoma ar bent labai sunku. Tačiau literatūra ir kinas savo herojų lūpomis nuolat skelbia: „Supratau atsakymą iš tavo akių”, „Mylinti širdis supras tave be žodžių”, „Parinkai tą dovaną, apie kurią nedrįsau nė užsiminti”. Todėl kone visi patiki, kad sugebės tiksliai žinoti, ką galvoja kiti, ar laukia, kad kiti suprastų mums patiems ne visada aiškias viltis ir norus. Kai kurios svetimų minčių „skaitymo” klaidos yra itin populiarios. Pravartu jas žinoti ir bent retkarčiais kritiškiau įvertinti savo samprotavimus.
1. Sprendžiame apie kito mintis pagal tai, kaip jis elgėsi anksčiau.
Dukra vėlai pareina namo. Motina atidaro duris. Jos antakiai suraukti, balsas irzlus. Duktė nusprendžia, jog motina pyksta, nes anksčiau yra barta už vėlavimą. Patirtis naudinga įvertinant esamą situaciją. Bet šios dienos aplinkybės gali būti ir kitos. Priežasčių, dėl kurių motina galėjo būti nepatenkinta, gausybė.
2.Manome, kad žinome, ką galvoja kitas žmogus, nes jo vietoje taip galvotume patys.
Bendrovė rengiasi įkurti naują skyrių. Bendradarbės svarsto, kas bus jo viršininku. Joms atrodo, kad yra dvi tinkamos kandidatūros – patyrusios, aukštos kvalifikacijos darbuotojos. Vadovybė pasirenka neseniai dirbančią Laurą… nes ji vienintelė pasiprašė paaukštinimo. Likusios svarstė, kas patiks vadovybei, bet to nepaklausė.
3.Darome tą išvadą, kurios norime.
Dianai skambina jos buvęs draugas. Jis sužinojo, kad mirė Dianos teta. Draugas nori pareikšti užuojautą. Diana samprotauja: „Jis vis dar myli mane. Ta ilgakojė blondinė jam nusibodo”. Diana pamiršta, jog draugas norėjo dalyvauti jos dėdės versle. Galbūt Diana ir teisi dėl atgijusių draugo jausmų, bet vis dėlto jai reikėtų sužinoti, kokie jo tikrieji ketinimai.
4.Darome išvadą, kurią jau darėme anksčiau.
Gintarė mano, jog vyrai ja nesidomi. Draugė kviečia Gintarę į vakarėlį. Ji ilgai atsisakinėja, nes nenori vieniša sėdėti kampe. Galiausiai sutinka eiti, nors žino – teks nuobodžiauti. Vakarėlyje Gintarei nusišypso vaikinas. Gal jis norėtų ją užkalbinti? Gintarė nekreipia dėmesio į vaikino ženklą. Ji įsitikinusi, kad šypsotasi ne jai, o šalia jos sėdinčiai merginai.
5.Sprendžiame neturėdami pakankamai informacijos.
Rūta ilgai rengėsi pranešimui. Surinko įdomių duomenų, parengė vaizdžias lenteles. Pradėjus skaityti pranešimą, du klausytojai išėjo iš salės. Rūtai tai buvo žlugimo ženklas. Ji „nepastebėjo”, kad dvidešimt klausytojų pasiliko. Ji nepagalvojo, kad išėjusieji galėjo skubėti į traukinį.
6.Teisingai suvokiame jausmus, bet neteisingai vertiname jų priežastis.
Rimas vairuoja automobilį ir galvoja apie jo remontą. Dovilė mato, kad jis įsitempęs, ir nutaria pasikalbėti apie prieš kelias dienas buvusį jų nesutarimą, kuris jai neduoda ramybės. Ji atsargiai taria: „Lengviau būtų, jei nekiltų problemų, bet ne visada galima jų išvengti”. „Teisybė”, — sako Rimas galvodamas apie automechaniką. „Ar reikia slėpti, jei kas ne taip? — klausia Dovilė ir siūlo: – Norėčiau tau padėti”. „Ačiū, — sako Rimas, – susitvarkysiu pats”. Dovilė neužmiega visą naktį, skambina draugei ir pasakoja apie savo jausmus bei abejones Rimu. Dar po kelių dienų draugė teiraujasi Rimo, kodėl juodu su Dovile nutarė išsiskirti.
Panašių klaidų spėliodami apie kitų mintis yra padarę visi. Veikiausiai klysime ir toliau. Bet kai tenka siekti ko nors iš tikro svarbaus, šalia subtilių užuominų, giliamintiškų pasitarimų, ką jis ar ji iš tikro galvojo, kai tylėjo, atidaus gestų ir mimikos studijavimo, būtų galima ir tiesiai paklausti apie mums rūpimą dalyką bei aiškiai pasakyti, ko norime. Kodėl nors kartkartėmis nepamėginus atsisakyti mėgėjiškos telepatystės? Gal toks bandymas leis sėkmingiau tvarkyti savo reikalus ir geriau sutarti šeimoje.