Kartu tik dėl vaiko

Pakankamai dažnai šią frazę galima išgirsti iš šeimyniniu gyvenimu nepatenkintos moters lūpų. Kažkodėl daug tėvų įsitikinę, kad skyrybos vaikui pakenks labiau nei gyvenimas šeimoje, kurioje jau seniai nėra meilės ir savitarpio supratimo, o mamos ir tėčio jau niekas neberiša. Išskyrus vaiką. Mažylis tampa nesibaigiančių barnių ir abipusių priekaištų liudininku, šeimos, besistengiančios išsaugoti padorumą, įkaitu, manipuliacijų priemone ir nuolatiniu koziriu pokalbiuose, pasibaigiančiuose žodžiais: “Jeigu ne vaikas.” Taigi kaip vis dėlto tai išspręsti? Ar tėvai, nusprendę bet kokiu būdu išsaugoti šeimą, nepadaro vaiikui “meškos paslaugos”?

Kodėl sutuoktiniai ir toliau gyvena drauge?

Sprendimą gyventi drauge ir tuomet, kai jau “sudeginti visi tiltai” ir nieko nebeliko iš kažkada buvusių jausmų, žmonės priima ne taip jau retai. Priežasčių gali būti keletas: tai ir kartu užgyventas turtas, įskaitant butą arba namą, kuriuos ne taip paprasta padalinti, ir negatyvi vieno ar abiejų sutuoktinių vaikystės patirtis, kai patiems kažkada teko išgyventi stabilumo pojūčio ir šeimos santykių neliečiamumo netekimą, ir kaltės jausmas prieš vaiką dėl nesusiklosčiusių santykių.

Tačiau jeigu materialines problemas vis dėllto įmanoma išspręsti, tai psichologinės priežastys, verčiančios kartu gyventi du nesutariančius žmones, dažnai susiveja į painų kamuolį, kurį išvynioti praktiškai neįmanoma.

Kaip bebūtų keista, skyrybų labiausiai bijo ne tie sutuoktiniai, kurių šeimos modelyje ir istorijoje nebuvo arba beveik nebuvo skyrybų, o tie, kur

rių tėvai buvo išsiskyrę. Prisimindami sunkius savo vaikystės išgyvenimus, susijusius su šeimos iširimu, šie žmonės iš visų jėgų stengiasi nepakartoti tėvų scenarijaus. Kaip bebūtų gaila, būtent jie dažniausiai pakartoja tai, ko bandė išvengti, ir patys, dažnai nesąmoningai, tampa skyrybų iniciatoriais.

Kai kurie tėvai mano, kad vienintelis priimtinas (ir socialiai, ir psichologiškai) variantas, kai šeima sukuriama vaikų gimdymui ir auginimui. Todėl savo “kryželį” reikia nešti iki galo net ir tuomet, kai jis tampa beprotiškai sunkus, o bendras gyvenimas neteikia pasitenkinimo nė vienam šeimos nariui (kaip bebūtų gaila, net ir vaikams). Toks įtemptas (ar iškreiptas?) sutuoktinių atsakomybės jausmas pagimdo kaltę dėl bet kokių veiksmų, vedančių link šeimos iširimo, net ir tada, kai iš šeimos telikęs tik pavadinimas.

Ar vaikui šioje situacijoje gerai? “Svarbiausia – atmosfera nammuose.”

Gyvenimo, bendravimo, santykio su pasaulio pavyzdys – tai svarbiausia, ką vaikui duoda šeima. Šeima patenkina pačius svarbiausius psichologinius mažylio poreikius – saugumo, bendravimo, meilės. Kaip žinome, pilnoje šeimoje mama atlieka emocinio fono funkciją, sukuria šiltą šeimyninę atmosferą, atlieka artumo, pasitikėjimo, supratimo užduotis. O tėvas vykdo normatyvinės kontrolės funkciją, kuria vertybių sistemą, realizuoja elgesio kontrolę. Pilna šeima, susidūrusi su kasdieniniais sunkumais, juos išgyvena kur kas lengviau. Vaikas tokioje šeimoje žino, kad už jo nugaros visada stovi tėtis ir mama, kritinėse situacijose jis mokosi nug

galėti pagal sprendimų, kuriuos priima visa šeima, pavyzdį. Tačiau taip būna tik idealiu atveju.

Sutuoktiniai, besistengiantys išsaugoti santuoką dėl vaiko, paprastai vadovaujasi pačio vaiko interesais. Jie mano, jog mažyliui geriau gyventi pilnoje šeimoje, nors jos viduje tarpusavio santykiai ir ne patys geriausi, nei su vienu iš tėvų. Tačiau spręsdami už vaiką, kas jam geriausia, tėvai remiasi savo patirtimi ir ateities įsivaizdavimu. Be to, sąmoningas mūsų noras gali kirstis su nesąmoningais motyvais. Taigi baimė, kad vaiko gyvenimas po tėvų skyrybų būtinai pasikeis į blogąją pusę, gali būti tik vidinių tėvų kompleksų, tiksliau baimės būti paliktam, likti vienišam, racionalizacija. Be to, tėvai dar gali projektuoti į vaiką savo jausmus, kai baimė būti paliktam kyla iš jų vaikystės.

Žinoma, būna atvejų, kai santykius šeimoje dar galima pataisyti. Pavyzdžiui, jausmai dar neatšalo ir susvetimėjimo jausmas tarp sutuoktinių dar neatsirado, o “koviniai veiksmai” nulemti kokios nors santykių krizės – gyvenimo situacijos arba, gali būti, vieno iš sutuoktinio pasikeitimų. Tokiu atveju, kai to nori abi pusės, santuoką išsaugoti įmanoma. Tačiau sutuoktiniams prireiks daugybės jėgų ir takto, kad į santykių aiškinimąsi neįtrauktų mažylio.

Apskritai vaikui niekada nebus gera tokioje šeimoje, kurioje tarp tėvų tvyro nesantaika, nors tai ir tebūtų “šaltas karas”. Bet kurio amžiaus vaikai yra labai jautrūs atmosferai namuose. Ir jeigu dideli vaikai pap

prastai reaguoja veiksmais – tampa agresyvūs tėvų ar bendraamžių atžvilgiu arba pabėga iš namų, – tai mažieji pradeda sirgti, reaguoja neurotiškai. Nemiga, mikčiojimas, enurezė, vaikiškos baimės, įkyrus elgesys, alerginės dermatozės, gastritai kūdikiui – tai tik trumpas šeimos nesantaikos simptomų sąrašas. Kartais susirgdamas vaikas nesąmoningai siekia vienintelio tikslo – pritraukti tėvų dėmesį, atitraukti juos nuo barnių ir sutaikyti du mylimiausius žmones.

Maži vaikai sugeba greitai “persijungti” pagal šeimoje susiklosčiusias aplinkybes. Taigi kieme, vaikų darželyje, svečiuose pas draugus ir giminaičius jie gali būti linksmi ir aktyvūs, tačiau negalima galvoti, kad jų niekas nejaudina. Kaip tik priešingai – išstumdamas nemalonius išgyvenimus mažylis jų energiją nukreipia prieš savo sveikatą.

Be kita ko, vaikas, kurio tėvai nuolat tarpusavyje pykstasi, išgyvena ypatingai sunkius subjektyvius pojūčius. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau susigaudo žmonių santykiuose, tuo labiau jis linkęs prisiimti kaltę dėl visko kas vyksta. Jis galvoja: “Jeigu mama su tėčiu pykstasi, tai kaltas esu aš. Reiškia, aš esu blogas”. Mažylis jaučiasi nesantaikos kaltininku. Tokių minčių pasekmė – tai vaiko jaučiama kaltė, liūdesys, baimė, įtūžis, pyktis. Visi šie jausmai ir mintys sumažina emocinį tonusą, vaikui pasidaro sunku bendrauti, jis tampa vienišas ir užsisklendžia, negatyviai supranta save ir nuvertina save. Tokie vaikai sudaro ypatingą probleminę grupę, kuriai reikia tėvų, psichologų ir pedagogų dėmesio.

Ne mažesnę griaunamąją jėgą turi ir

abejingumas. Sutuoktiniai gali netgi nesipykti. Jie susitaria kartu gyventi dėl vaikų, bet kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Žiūrint iš šalies, santykiai tokioje šeimoje atrodo beveik idealūs, bet būtent abejingumas vaikui sukelia absoliučios tuštumos jausmą – niekam nieko nereikia, tame tarpe ir jis pats sau nereikalingas. Slegianti namų, kuriuose nepriimta atvirai reikšti savo jausmus, atmosfera žaloja vaiko psichiką. Įpratęs slopinti savo emocijas, mažylis ir užaugęs nesugebės adekvačiai bendrauti su kitais žmonėmis. Pirma, jis nesupras, ko nori supantys žmonės, nes jis neturėjo šeimoje galimybės stebėti, kaip jausmus reiškia tėvai. Antra, jis pats nesugebės pademonstruoti savo emocijų, nes bijos būti atstumtas. Apskritai įprotis slėpti savo jausmus paauglystėje gali virsti agresija, nukreipta prieš tėvus, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis – netgi iki išėjimo iš namų.

Sutinkamas ir toks variantas, kai sutuoktiniai ir vienas be kito negali, ir kartu gyventi nesugeba. Tai tikriausiai pats negatyviausias atvejis. Tokioje situacijoje vaikas nežino, ko galima laukti iš tėvų, – jie tai susieina ir skiria jam dėmesio, tai pykstasi ir “pamiršta” apie tai, kad yra būtybė, skausmingai reaguojanti į tokias metamorfozes, tai išsiskiria, mažylio širdyje pasėdami kaltės dėl mamos ir tėčio elgesio grūdus.

Vaikai yra nepajėgūs išgyventi nemalonius pojūčius, susijusius su įtampa šeimoje, ir greitai išmoksta iš šios situacijos išspausti asmeninės naudos. Nuolat besipykstantys tėvai – idealus objektas manipuliacijoms. Labai paprasta gauti dėmesio, glamonių, paskatinimą ir dovanų palaikant vieno iš tėvų poziciją. O “tarnaujant dviems dievams”, naudos galima gauti dvigubai daugiau. Svarbiausia veikti paslapčiomis ir išvengti apgaulės.

Liūdna ir tolimesnio vaiko, užaugusio šeimoje, kurioje santykiai tarp tėvų nebuvo darnūs, gyvenimo perspektyva. Augdami žmonės paprastai kartoja tėvų scenarijų. Tai taisyklė. Žmogus mokosi pagal jam pačių artimiausių žmonių pavyzdį. Ar gyvendama santuokoje su nemylimu žmogumi “dėl vaiko” tokio likimo linkite ir savo atžalėlei? Be to, dažnai vaikai, vos tik sulaukę pilnametystės, skuba sukurti savo šeimas, kad tik “pabėgtų” iš tėvų šeimos. Gaila, bet sukurti normalius santykius savo šeimose jiems dažniausiai nepavyksta.

Koks sprendimas? Galimi įvykių klostymosi variantai

Kaip žinome, situacijų be išeities nebūna. Yra keletas tolimesnių įvykių klostymosi variantų.

Ir toliau gyventi kartu

Tereikia pasverti visus “už” ir “prieš” ir nuspręsti, ar rezultatas vertas pastangų. Jeigu egzistuoja bent mažiausia galimybė pataisyti santykius, jeigu nesusikalbėjimo siena, iškilusi tarp sutuoktinių, – tik vidinės šeimos krizės atspindys, tuomet verta padirbėti ir pasistengti išsaugoti šeimą dėl visų šeimos narių, o ne tik dėl vaiko, gerovės, kuri paskutiniu atveju tampa visai ne gerove. Tarpusavio santykių aiškinimosi periodu į tai nereikia įtraukti vaiko stengiantis palenkti į savo pusę, nereikia jam aiškinti visų smulkmenų, liečiančių tik du suaugusius žmones. Kad ir kiek metų bebūtų vaikui, jis niekada nesugebės suprasti tikrųjų tėvų nesutarimo priežasčių. Tačiau ir slėpti nuo jausmus nedera. Jam tereikia leisti suprasti, kad būna situacijų, kai žmonių tarpusavio santykiai gali būti ne visai sklandūs. Kalbėti su juo apie tai, kas vyksta, būtina. Ypatingai tuomet, kai jis klausinėja. Viskas, ką suaugusieji nutyli, vaikams yra siaubinga ir nepakeliama. Jų fantazijos gali būti daug kartų baisesnės nei realybė. Ir, savaime suprantama, vaikas niekuomet neturi tapti “scenų” liudininku. Vis dėlto tėvų statusas įpareigoja “išlaikyti žmoniškąjį veidą”. Ir dar. Niekada nereikia pradėti imtis inicijuotų skyrybų veiksmų, kol abu ar bent vienas iš sutuoktinių tvirtai neįsitikino, kad šis žingsnis yra neišvengiamas. Begalę kartų susieiti ir išsiskirti su tuo pačiu žmogumi galima tik tol, kol nėra vaikų. Jeigu vaikų šeimoje jau yra, tuomet reikia turėti jėgų priimti atitinkamus sprendimus ir juos įgyvendinti, nes nuolatinius tėvų mėtymusis vaikai išgyvena labai sunkiai.

Skirtis, bet nenutraukti tarpusavio santykių

Jeigu sutuoktiniams nepavyksta garbingai išspręsti situaciją, jeigu jiems neužtenka jėgų kuo neskausmingiau visiems užbaigti santuokinius santykius, tuomet, kaip bebūtų gaila, galimas kitas variantas, kuris nėra toks retas. Taigi žmonės išsiskiria, bet tarpusavio santykių nenutraukia. Nesugebėję išspręsti prieštaravimų, iškilusių santuokoje, jie tęsia kovą ir po skyrybų – į tai įvelia ir vaiką, nuteikia jį prieš buvusį sutuoktinį (sutuoktinę), bando palenkti į savo pusę. Dažniausiai taip nutinka, kai moteris lieka vieniša, o vyras susiranda naują žmoną. Tokiu atveju belieka patarti nustoti taip elgtis, nes kerštas dažniausiai nuodija ne to, į kurį jis nukreiptas, o pačio kerštautojo gyvenimą. Galų gale, jeigu negalite savarankiškai susitvarkyti su neigiamomis emocijomis buvusio sutuoktinio atžvilgiu, pasistenkite, kad vaikas netaptų mainoma moneta ir atpirkimo ožiu. Jis juk visiškai nekaltas. Pirmiausia pagalvokite apie tai, kaip jis jaučiasi šioje situacijoje. O savo energiją nukreipkite pozityvia linkme. Gyvenimas per trumpas, kad eikvotumėte jį kovai su fantomais.

Tiesiog – skirtis

Trečias variantas, kai sutuoktiniai išsiskiria, irgi neretas. Vaikas lieka su vienu iš sutuoktinių – dažniausiai su mama, – o antrasis jį dažnai lanko. Šis variantas beveik idealus, jeigu buvę sutuoktiniai šių susitikimų metu nesiaiškina santykių, o vaikas su abiem tėvais gali bendrauti taip dažnai, kaip jam norisi. Manoma, jog iš namų išėjus tėčiui trūksta vyriškojo prado. Žinoma, mamai sunkiau berniuką nuvesti į stadioną arba ugdyti grynai vyriškus interesus. Vaikas aiškiai nemato, kokį vaidmenį šeimoje užima vyras. O štai mergaičių santykiai su vyriškosios lyties atstovais gali lengvai išsikreipti dėl neslepiamo pykčio tėvui arba nelaimingos mamos patirties. Be to, ji vyrą suvokia ne remdamasi realiu pagrindu, tėvo pavyzdžiu, todėl jos įsivaizdavimas gali būti klaidingas. Tačiau tai stereotipai ir “suveikia” tuomet, kai mama, užgniaužusi pyktį visai vyrai giminei, “atsižegnoja” ir pasiryžta gyventi “tik dėl vaiko”. Jeigu ji į vaiko auklėjimą, o greičiau į bendravimą, aktyviai įtraukia visus giminaičius – vyrus, jeigu neužsidaro tarp keturių sienų, yra didelė tikimybė, kad vaikas suformuos adekvačius santykius su abiejų lyčių asmenimis.

Apskritai skyrybų atveju vaikams reikia ypatingo dėmesio, kantrybės ir abiejų tėvų meilės. Pasistenkite skirti daugiau laiko bendravimui su mažyliu. Suaugusiųjų užduotis – įtikinti vaiką, kad jis niekuo dėtas, kad skyrybos susijusios tik su tėvų nesusikalbėjimu ir jos visiškai neturės įtakos mamos ir tėčio santykiams su vaiku. Kad ir kokie bebūtų tėvų tarpusavio santykiai, vaikas turi jausti, kad tėtis ir mama jį mylės taip pat karštai kaip ir anksčiau. Beje, kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau bet kokią gyvenimišką situaciją priima kaip būtinybę ir neišvengiamybę. Mažylis dar nesusidūrė su visuomenės stereotipais, todėl jam gerai tai, kas gerai jo mamai ir tėčiui. Todėl saugoti santuoką iš altruistinių paskatų, kai vaikui, pavyzdžiui, suėjo 3 metukai, nėra jokios būtinybės.

Sekantis variantas mūsų šalyje nelabai paplitęs. Galvoje turime atvejį, kai vaikas gyvena tai vienoje, tai kitoje šeimoje (pavyzdžiui, vieną savaitę – su mama, kitą – su tėčiu). Amerikoje šis variantas praktikuojamas dažnai – mokslo metus vaikas praleidžia su mama, o vasarai važiuoja pas tėtį. Toks klausimo sprendimas protingesnis nei savaitė po savaitės, nes dažnai išsiskyrę tėvai gyvena skirtinguose miestuose ir vaikui būna nepatogu lankyti mokyklą. Tačiau ir šiuo atveju yra “povandeninių akmenų”. Gyvendamas dviejose šeimose, vaikas turi galimybę bet kuriuo momentu, kai kas nors nepatinka, išeiti pas kitą iš tėvų. Tačiau yra ir teigiamų pusių – tėvai, kurie vertina bendravimą su vaiku, turi realų stimulą iš tiesų juo rūpintis, nes nuolat gresia potenciali grėsmė, kad vaikas gyvens ten, kur jam geriau.

Ir galų gale, turint galvoje, kad pilna šeima optimaliausiai atlieka visas jai suteiktas funkcijas, nereikia atidėlioti naujos šeimos sukūrimo galvojant, kad “naujas tėtis” niekada nepakeis “seno”. Žinoma, tikro tėvo niekas nepakeis. Tačiau negalima paneigti tokios vaikui svarbios tėviškos rolės. Nereikia vienu metu stengtis būti ir mama, ir tėčiu savo atžalai. Jums tai nepavyks. Jūs liksite tik mama, vaikas taps dar labiau priklausomas nuo jūsų ir jis visiškai susipainios, ką gyvenime turi daryti moteris, o ką – vyras. Kuo ilgiau atidėliosite naują santuoką, tuo sunkiau bus apsiprasti su šia mintimi ir tuo sunkiau su nauju tėčiu apsipras vaikas.

Taigi skyrybos ir tėvų išsiskyrimas – tai nemalonūs išgyvenimai, sunki patirtis, bet ne katastrofa. Sutuoktinių pastangos bet kokiu būdu išsaugoti santuoką, kai nebeliko ne tik meilės, bet ir abipusės pagarbos, paprastai neatneša laukiamos naudos mažyliui. Todėl užuot bergždžiai švaisčius jėgas bandant “išgelbėti” arba ant vandens išlaikyti braškančią šeimos valtį geriau jas nukreipti susiklosčiusios situacijos, susijusios su tarpusavio santykių atšalimu, sprendimui. Galų gale teisingi dviejų žmonių poelgiai gali iki minimumo sumažinti šeimos iširimo pasekmes. Ir galbūt tai bus geriausia išeitis, priimtina visiems šeimos nariams, tarp jų ir tiems, kurių mama ir tėtis nenustos mylėję, kad ir kaip toli bebūtų.

0 thoughts on “Kartu tik dėl vaiko”

  1. Puikus straipsnis. Manau, kad kai kurie linkę save apgauti su ta nusibodusia fraze “dėl vaikų”. Vargšai tie mūsų vaikai, priversti atsakyti už mūsų nesusiklosčiusį gyvenimą. O juk jiems dar tiek visko prieš akis.

    Reply
  2. Didžiausia klaida būti kartu tik dėl vaiko/vaikų…Vaikai užaugs, išeis, kas tada? Ir ačiū jie jums už tai tikrai nepasakys…Greičiau pasmerks, kad buvot kartu…Nes, kai nemyli, esi piktas, nieko neatleidi savo antrai pusei, bariesi…vaikai visa tai mato ir sunkiai išgyvena, nes jie myli ir tėtį, ir mamą. Taigi, kai užaugs, jie jums pasakys, kad nekentė jūsų abiejų…Geriau skirtis ir paaiškinti vaikui, kad jūs nebemylite vienas kito, nenorite skaudinti ir t.t., kad gyventi atskirai jums daug geriau, pagaliau, tikrai turėsite dar vieną šansą surasti kitą žmogų ir gyventi pilnavertį gyvenimą, o ne kankintis…

    Reply
  3. Negalima gyventi del vaiku.Sakau taip,nes del manes su broliu “gyveno”…Pabusdavau 5 ryto nuo nesveiku barniu,uzmigdavau kaldra uzsidejusi ant ausu nuo tu paciu nesveiku barniu…Ir taip,visa paauglyste,kai su mama ir taip buvo ytempti santykiai,nes patevis jai buvo svarbesnis nei as(nepagalvokit,kad aikstinga paaugle buvau,tiesiog,kai karta gavusi nuo patevio per veida ir parkritusi ant lovos uz ne vietoje JO pastatytus batus,pavadinau ji durniumi,mama pasake,kad jis ne draugas,kad ji taip vadinciau.Arba-jis mane tvirkino,o as mamai net nepasakiau,juk vis tiek butu apkaltinusi mane…Ir tai-tik keli pavydziai del ko esu padarius tokia isvada).Jiems besiautejant namie uzsidarydavau tualete,kad nesimaisyciau po kojomis,nes savo kambario neturejau,o galiausiai as del ju barniu likdavau kalta,apkaltinti juk kazka reikia?..Gryzdavau is lauko,rasdavau isdauzytus stiklus,mama kruvina.Arba beruosiant virtuvej pamokas isgirsdavau,kaip patevis smaugia mama,arba dauzo jos galva i siena,arba prie mano akiu laikydavo peili jai po kaklu..Bet-jie gyveno del musu,vaiku…O kokia as uzaugau?..Kompleksuota,absoliuciai nepasitikincia savimi,nors ir linksma.Bet perkandau save,kad visada,kai kalbu su naujais zmonemis,nuolat sypsausi,kikenu,juokiuosi(nes sneku smaiksciai),bet po kiek metu suvokiau,kad linksmumas yra mano kauke,kuria dengiu tai,ka teko patirti vaikysteje,paauglysteje…Nzn ar tai sutapimas,pati esu ant skirybus slenkscio…Gal,kaip sakoma,viskas sukasi ratu.Bet zinau tikrai,kad del savo meiles,mazutes dukrytes,tikrai negyvensiu kartu.Nors pas mus nera taip,kaip buvo,kai as buvau vaikas…

    Reply

Leave a Comment