Atstumas: išskiria ar sujungia?

Porų, kurias skiria tūkstančiai kilometrų, vis daugėja. Stažuotės, ilgalaikės komandiruotės, darbai užsienyje. Ar vaikydamiesi pinigų, karjeros nerizikuojame savo šeima?

Gal dekabristų žmonos į pasaulio kraštą vyko paskui savo vyrus ne iš pasiaukojimo, o bijodamos, kad prie jų neprisėlintų daili blondinė? „Atstumas — porų artumo testas“, — nieko gera nežadančiu tonu perspėja psichologas. Suprask, jis kažkuo gresia šeimai.

Teigiama, kad viena iš dažniausių skyrybų priežasčių yra neištikimybė arba sutuoktinių gyvenimas atskirai. Nors tuokdamiesi pasižadėjome ir džiaugsme, ir varge mylėti, būti ištikimi, kol mirtis išskirs, netenka taip ilggai laukti damos su dalgeliu — dažna šeima neišlaiko atstumų. „Na, jau ne, stiprios meilės jokie atstumai neįveiks“, — imsite patetiškai deklamuoti turėdamos omenyje save. Bet nebūkite tokia tikra už savo vyrą.

Kartu, bet atskirai

Kai kurios poros gyvena skirtingose šalyse nuo pat santuokos pradžios. Kodėl jos pasirinko tokį netipišką šeimos modelį?

Dainininkė Agnė Armoškaitė-Šemberienė šešerius metus susituokusi su futbolininku Deividu Šemberu. Jis gyvena Maskvoje, ji su sūneliu — Vilniuje. „Tikiu likimu. Jei esi nusiteikęs būti su žmogumi, atstumai neišskirs. Juokauju, kad mus gali išskirti tik gyvvenimas kartu. Bandėme kartu gyventi Maskvoje, bet ištempiau tik tris mėnesius. Buvo pernelyg sunku. Vyras dažnai išvažiuodavo į varžybas. Likdavau viena su mažu sūneliu.

Maskvoje man buvo nyku, jaučiausi svetimoje aplinkoje. Nusprendėme, kad aš su sūnumi grįšiu į Vilnių. Su vyru per mėnesį mat

tomės savaitę. Susitinkame Paryžiuje, Londone, Lisabonoje kaip ką tik įsimylėję. Ugdome toleranciją, vienas kito neužgožiame, nėra buities, trinties ir monotonijos — to negaliu pakęsti. Svarbiausia žmonių ryšys. Žinoma, sūnui trūksta tėvo, bet tai bandome kompensuoti.“

Kauno valstybinio dramos teatro vadovė Ina Pupelytė su savo draugu ir dukros tėvu prancūzu Marcu susitinka kas du tris mėnesius. Jis dirba Prancūzijoje, ji — Kaune. Ina teigia, kad šitaip jai gyventi geriau, nei būnant kartu nereikia eikvoti energijos kompromisams. „Mano nervų sistema šiuo metu yra puiki, o to nebūčiau pasakiusi, kai gyvenome kartu“, — teigia teatrologė viename interviu.

Žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Beata Nicholson, ištekėjusi už anglo Tomo, jau kelerius metus kursuoja maršrutu Londonas—Vilnius. Pusę mėnesio čia, pusę — ten. Taip gyventi abiem patogiau dėl darbo: Tomas prekiauja nekilnojamuoju turtu, Beaata nenori mesti darbo televizijoje. „Būtų naivu Londone tokio tikėtis, — sako ji. — Esminis tokio šeimyninio gyvenimo būdo minusas — mažai emocinio ryšio. Bet man nėra laiko liūdėti. Vilniuje gyvenu su seserimi, turiu labai daug darbo ir reikalų. O nuvažiavus į Londoną tarsi prasideda atostogos. Susitinkame lyg vėl iš naujo. Pasaulyje daug kas taip gyvena, lietuviai gal nepripratę prie vakarietiško gyvenimo būdo, daugiau linkę trintis užpakaliais. Manau, svarbiausia bendravimo kokybė, o ne kiekybė.“

Bet ar tai gali ilgai trukti? Ar šeimai pakanka retų susitikimų? Ar

tokį bendravimą galima vadinti geros kokybės, o ne paviršutiniu? „Gyvenimas atskirai tinka brandžioms ir stiprioms asmenybėms. Tiems, kuriems nereikia tampraus emocinio ir intymaus ryšio, pakanka jausti dvasinį bendrumą. Jų negalima vadinti lengvabūdžiais ar neįsipareigojančiais, tačiau emocijų lygmenyje jų bendravimas paviršutiniškesnis. Jiems nebūdingi pavydo ar nepasitikėjimo jausmai. Jie nemoka reikšti emocijų, todėl jaučiasi drąsiau ir saugiau per atstumą. Atstumas neįpareigoja rodyti jausmų ir būti atviram. Būdami kartu jie kaipmat susipyksta“, — teigia psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.

Toks elgesys būdingas perfekcionistams ir šizoidinėms asmenybėms, kurioms proto ir jausmų pasaulis — tarsi atskiros karalystės. Ar nuo pat santuokos pradžios atskirai gyvenant galima teigti, kad gerai pažįstate savo žmogų, nes kartu suvalgėte pūdą druskos? Dažniausiai didieji išbandymai tūno kasdienybėje. O tokia teorinė giminiškų sielų meilė primena uogienės laižymą per stiklą.

Blondinė už kampo

O kaipgi seksas ir ištikimybė — gal gyvenantys atskirai sugeba išguiti pavydo ir savininkiškumo jausmus? Galima pamanyti, kad dvasingiems ir užsiėmusiems žmonėms nebūtinas seksas ar mylimojo šnabždesys prieš naktį — kai dvasinis ryšys toks stiprus, užtenka pabendrauti telepatiškai. Negali būti tikra, kaip vakarus leidžia sutuoktinis? Nežiūrėk pro rakto skylutę — ir nepamatysi to, kas tau nepatinka.

„Netardau ir neseku savo vyro. Juk nieko nepakeisi. Man juoką kelia draugės, bandančios kontroliuoti sutuoktinius. Arba teigiančios: „Maniškis tai jau niekada“. Jei negali atsakyti už

save, negali būti garantuotas ir už kitą. Tai palieku kiekvieno sąžinei. Aišku, kartais apie tai pagalvoju ir pasidaro neramu. Fizinė neištikimybė kiek sureikšminta, būna didesnių bėdų — kai žmonių niekas nebesieja, o gyvena kartu. Nesakau, kad sužinojusi apie neištikimybę nesijausčiau įskaudinta. Gal net skirčiausi“, — sako Agnė Armoškaitė-Šemberienė.

Ina Pukelytė teigia, kad jei žmogus turi tokį polinkį, tai ir šalia būdamas gali pasukti į šoną. O dėl Adelės tėvo ji yra visiškai rami. Iš jo išmokusi tikėti žmogumi. Marcas turi tvirtus moralinius kriterijus. Ir čia pat priduria: „Nors už kitą negaliu kalbėti. Nemanau, kad ir Marcas turėtų dėl ko išgyventi — nesuteikiu jam preteksto manyti, jog galiu būti neištikima“.

„Jau ketverius metus nė nematau vyrų — jie man vyriškomis spalvomis nenušvinta. Mudu su Tomu vienas kitu pasitikime. Netoleruoju seksualinės išdavystės. Jei tai įvyktų, skirčiausi. Tikiu, kad vieną kartą galima paklysti, bet kitą — ne“, — sako Beata Nicholson.

Bet kas garantuos, kad vieną dieną prie jų vyrų neprisėlins daili blondinė ir tai netaps lemtinga jų šeimai? Ar nesame naivios pelės, tampančios katiną už ūsų? Daugybė moterų, labai pasitikinčių savo vyrais ir vadinančių savo ryšį išskirtiniu, vieną dieną sužino, kad šie ypatingi ryšiai turi banalią pabaigą — neištikimybę. Pasitikėjimas eina šuniui ant uodegos.

Jei nematai, širdies neskauda

Išvykusieji uždarbiauti į užsienį teigia, kad dauguma pal

likę namuose šeimą laikinai susiranda porą. Moterys susitaiko su neištikimybe, kaip savaime suprantamu dalyku. Nors gyvendamos kartu pavydžiai klausinėjo: „Kada pareisi? Kur buvai? Kas ta moteris?“, vyrui išvykus uždarbiauti požiūris į sekso reikalus radikaliai pasikeičia. Į klausimą, ar nebijo, kad jis ten turi kitą, atsako išmintingai kaip Sokratas: „Ar aš galiu turėti pretenzijų, kai kas mėnesį jis siunčia keturis tūkstančius litų? Ar normalus vyras metus gali apseiti be sekso?“

Ar reikia manyti, kad į šeimos seksualinę laisvę žvelgiame liberaliau? Manau, jei šios poros gyventų kartu ir vienas pasuktų į kairę, kiltų neišvengiamas skandalas, gal net skyrybos. Jei nematai, tai ir širdies neskauda. Be to, įtariu, kad ta neištikimybės tolerancija tampriai susijusi su pinigais. Ko neatleisi už geresnį gyvenimą — tokia seksualinė šeimos išmintis. Ar sveikas vyras be sekso išties negali ištverti metų? Tai daugiau priklauso nuo požiūrio nei nuo fiziologijos. Išmintingas žmogus gal ir sugeba nusistatyti ribas, o ne bidzenti paskui hormonus. Bet dauguma nėra tokie tvirti — svetimoje aplinkoje dėl vienatvės, įtampos ar saugumo kito glėbyje pasišildo. Sureikšminti ar rasti pateisinimų neištikimybei — poros asmeninis reikalas. Nors, tiesą sakant, nepaisant to, ką viešai deklaruojame, nepažįstu tokių, kuriems tai nuoširdžiai patiktų.

„Abu suprantame, kad negyvenome kaip vienuoliai. Tačiau aš stengiausi nesusisaistyti rimtais ryšiais, iš vyro tikėjausi to paties“, — internete rašo viena moteris, keletą metų uždarbiavusi Amerikoje. Suprask, jei ne rimtai, tai neištikimybę galima pateisinti. Tik kas garantuos, kad ne lemtingai? „Žinau, dauguma gyvendami užsienyje bent laikinai susiranda kitą. Nesveika gyventi iliuzijomis. Kai grįžau namo, žmona jau turėjo kitą. Mūsų šeima iširo“, — internete rašo vyras.

„Niekam ne paslaptis, kad ilgesniam laikui išvykę žmonės įsivelia į romanus. Seksą ir meilę atskirti gali tik aukštesnio lygio žmogus, žemesnio socialinio sluoksnio suplaka į vieną. Bet visais atvejais lieka rizika nuo nuotykio pereiti į rimtus santykius“, — teigia psichologė Genovaitė Petronienė.

Kaltinti aplinkybes lengviausia. Bet juk visada gali pasverti, kas svarbiau — ryšys ar pinigai. Pinigų niekada nepakaks, o žmogų rizikuoji prarasti. Vyrai — kaip vaikai, visada neprošal į juos užmesti akį.

Rizikos zona

Kai kurioms poroms išvis negalima išsiskirti: jei neišvyktų, taip ir pragyventų kartu visą gyvenimą.

Pasak psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, rizikinga ilgam išleisti avantiūristišką, lengvai bendraujantį, drąsų, donžuanišką partnerį, juolab turėjusį ne vieną santuoką. Toks ilgai netruks susirasti nuotykių. Neišsilaksčiusieji irgi priklauso rizikos zonai. Šešerius metus gyvenusiai inteligentiškai porai teko laikinai išsiskirti — vyras matematikas išvyko stažuotis į Skandinaviją. Netrukus ten susirado kitą moterį. Po stažuotės grįžo į šeimą labai pasikeitęs — nuolat leidžiasi į romanus. Kaip toje reklamoje: „Kartą paragavęs negali sustoti“.

Į rizikos zoną patenka pora, jei vienam reikia daugiau emocinio, seksualinio ryšio nei kitam. Likęs vienas emocingas žmogus kentės, ilgainiui pasistatys sieną, tarsi perdegs. Gyventi atskirai jam pernelyg sunku, kai kurie apskritai nepajėgia. Jei šeimoje yra krizė, laikinas išsiskyrimas ją ne išspręs, o tik pablogins situaciją, gal net bus paskutinis lašas santuokoje.

Ilgas kelias namo

Mano draugė Rasa metus uždarbiavo Vokietijoje. Gaila buvo žiūrėti, kaip jos dukra tuos metus vaikščiojo skirtingų spalvų kojinėmis, o tėvas pamiršdavo ją pasiimti iš darželio. Grįžusi namo Rasa tiesiog neberado vietos, blaškėsi tarsi liūtas narve ir netgi ketino skirtis: „Aš pirmą kartą gyvenau sau. Ne vaikams, ne vyrui, ne buičiai. Nebenoriu gyventi kaip anksčiau, nusibodo visiems tarnauti“. Gal pusmetį jiedu rimtai pykosi. Nenuostabu, nes žmonės keičiasi, juos keičia kiti, nauja aplinka, jie nutolsta, išmoksta gyventi vienas be kito. Po ilgesnio laiko grįžus namo ne taip lengva atsikratyti svetimumo jausmo.

„Porą metų dirbau Amerikoje. Visą meilę ir ilgesį sudėjau į šeimai siunčiamus daiktus ir pinigus. Maniau, pagaliau prasigyvensime, nusipirksime naują butą. Ilgainiui telefonu nustojome kalbėti apie jausmus. Supratusi, kad pinigų nebus gana, grįžau namo. Bet pražiopsojau laiką, kai galėjau grįžti į ankstesnį gyvenimą. Mano šeima priprato turėti pinigų ir tenkinti savo poreikius, nesukdami galvos, kiek man tai kainuoja. Kelias savaites vyliausi, kad viskas bus kaip seniau, bet svetimumo jausmas neišnyko. Neberadau vietos, nemiegojau naktimis, darbo ryšiai buvo nutrūkę, o atlyginimai čia juokingi. Todėl sužinojusi, kad gavau Žaliąją kortą, vėl grįžau į Ameriką. Likimas nusprendė už mane“, — tokia liūdna vienos moters istorija.

„Po ilgo išsiskyrimo turi tarsi iš naujo susipažinti, prisijaukinti, suprasti, kad nebebus kaip anksčiau. Reikia laiko ir bendravimo — visai kaip pažinties pradžioje. Užuot aptarusi pasikeitusius abiejų vaidmenis, pora dažniausiai pasiduoda emocijoms ir veikia spontaniškai“, — sako psichologė Genovaitė Petronienė. Tai panašu į vidutinio amžiaus krizę, kai užauginę vaikus žmonės ima save realizuoti, pripranta prie laisvės, tampa savarankiški, stiprūs ir . vienas kitam nereikalingi. Bet ne visi laisvės šaukšte prisigeria.

0 thoughts on “Atstumas: išskiria ar sujungia?”

  1. visas straipsnis pilstymas is tuscio i kiaura.atrodo,kad zmones is gero taip gyvena,gyvena taip,kad galetu seimas islaikyti,o vejo pamusalai ir vietoj randa pramogu,nereikia nei isvaziuoti.zmona su vaiku laukia namie,o jie trainiojasi.taigi nera taisykliu,kiekv.seima atskiras atvejis ir joje gyvenantys zmones taip pat.

    Reply

Leave a Comment