Eksportas: TARPTAUTINIO VERSLO IR EKSPORTO SAMPRATA

1. TARPTAUTINIO VERSLO IR EKSPORTO SAMPRATA
Kiekviena šalis ir jos ūkio subjektai yra suinteresuoti, kad šalies ekonomika būtų kuo labiau išvystyta ir subalansuota. Svarbią šalies ekonomikos struktūros dalį sudaro jos ūkio tarptautiniai ekonominiai ryšiai.
Ūkio subjektai, veikiantys rinkos sąlygomis, siekia išlaikyti ir plėsti savo verslą, neapsiribodami veikla tik savo nacionalinėje rinkoje bet ieškodami būdų plėsti verslą užsienio rinkose.
Pasinaudojimo tarptautiniais ekonominiais ryšiais galimybės priklauso nuo šalyje įgyvendinamo ekonomikos politikos tipo. Galimi du kraštutinumai: uždara (autarkinė) ir atvira ekonomika.
Eksportas priklauso nuo šalies ekonomikos tiipo:
1) Uždara (autarkinė). Autarkija – valstybės ekonomikos politika, siekiant savo ekonomikos poreikius patenkinti be tarptautinių ekonominių operacijų, vystant uždaro tipo ekonomiką. (ekonomika, kurioje siekiama visus šalies poreikius patenkinti be importo, eksporto operacijų)
Pilnai autarkinėje ekonomikoje jokia BVP dalis nėra eksportuojama ir niekas neimportuojama. (patenkinti gamintojai)
2) Atvira ekonomika. Atvira ekonomika – tai ekonomika, kuri labai priklauso nuo tarptautinių ekonominių ryšių; eksportas ir importas yra didelis, palyginus su tos ekonomikos nacionalinių pajamų dydžiu.
Tai yra teoretinis ekonomikos modelis, kuriame visas BVP yra eksportuojamas ir viietinė paklausa patenkinama tik per importą.
Santykis realioje ekonomikoje visada svyruoja tarp šių dviejų kraštutinumų, santykiu, kuris efektyviai optimizuoja nacionalinę ekonomiką.
Nors teoriškai yra galima autarkinė valstybės ekonominė politika, vedanti prie autarkinės (uždaros) ekonomikos sukūrimo, siekiant savo poreikius patenkinti be eksporto-importo op

peracijų, tačiau tai daugiau teorinis, o ne praktinis klausimas, ypač dabartiniu spartaus tarptautinių ekonominių ryšių plėtimo metu.
Bet kurios valstybės vystymasis priklauso ne tik nuo jos pačios vykdomos vidaus ekonominės politikos, bet ir nuo kitų valstybių vykdomos ekonominės politikos. Tarptautiniai ekonominiai santykiai ypač dideliais tempais ėmė vystytis po antro pasaulinio karo.
Bendradarbiavimas tarptautinio verslo srityje šiandien smarkiai plečiasi tiek globaliniu, tiek regioniniu mastu. Jis visapusiškai paveikia šalių ekonomiką, politiką, technologijas, kultūrą ir socialinį gyvenimą.
Tarptautinių ekonominių ryšių atsiradimą ir plitimą galima nagrinėti kaip ekonominę šalių integraciją. Tarptautinį verslą galima apibūdinti kaip nacionalinėmis sienomis neapribotą verslą.
Tarptautinių ekonominių ryšių atsiradimą ir plitimą galima nagrinėti kaip ekonominę šalių integraciją. Tarptautinį verslą galima apibūdinti kaip nacionalinėmis sienomis neapribotą verslą. Tarptautiniai ekonominiai ryšiai gali būti vykdomi naaudojantis šiomis tarptautinio verslo, susijusio su visa verslo veikla vykdant sandėrius už savo šalies ribų, rūšimis:
Pagrindinės tarptautinio verslo rūšys:
1. Užsienio prekyba (eksportas, importas, reeksportas, atsakomoji prekyba).

Užsienio prekyba – tai prekyba su užsienio partneriais, apimanti prekių ir paslaugų
eksporto ir importo operacijas, įskaitant prekių reeksportą bei importą ir atsakomąją prekybą. Užsienio prekyba gali būti dvišalė ir daugiašalė.
Eksportas, tai šalyje pagamintų, užaugintų ar išgautų, taip pat laikinai iš užsienio
įvežtų ir papildomai apdorotų prekių išvežimas iš jos ekonominės teritorijos, bei paslaugų tiekimas kitų šalių piliečiams ir ūk
kio subjektams. Atitinkamos šalies įmonę, vykdančią prekių ir paslaugų pardavimą kitos šalies įmonėms, vadiname eksportuotoju.
Reeksporto objektas yra anksčiau įvežtų iš užsienio (importuotų) ir papildomai neapdorotų prekių eksportas; prekių iš laisvųjų ekonominių zonų ir muitinių sandėlių išvežimas į užsienį. Prie reeksporto operacijų priskinamos ir operacijos, atliekamos prekės neįvežant į savo šalį – iš esmės tokios operacijos nepriskiriamos konkrečios šalies eksportui arba importui, nors ir įtraukiamos į muitų statistiką.
Paprastai prekių eksporto ir importo operacijos atliekamos keičiant prekes į pinigus. Tarptautinėje prekyboje už prekes ir paslaugas atsiskaitoma užsienio valiutomis – kartu su prekėmis ar paslaugomis juda ir pinigų srautai. Pinigai iškeliauja iš importo šalies ir sugrįžta į eksporto šalį.
Atsakomoji prekyba – kai vienos prekės yra keičiamos į kitas prekes, šios operacijos vadinamos natūriniais prekių mainais (barteriu) ir yra paprasčiausia užsienio prekybos atmainos forma. PVZ., esant natūriniams mainams, pirmoji šalis eksportuoja prekes, antroji jas įveža savo prekių eksporto sąskaita. Įmonės ir tarpininkai renkasi šia prekybos formą tais atvejais, kai jos turi mažai užsienio valiutos arba kai šalys, susidūrusios su mokėjimų balanso sunkumais, pritaiko valiutos kontrolės įstatymą.
2. Bendra veikla sutarcių pagrindu (gamybos sutartys, licencijavimo, frančizės sutartys).
3. Užsienio investicijos (tiesioginės ir portfelinės investicijos).
Eksporto subjektai – kas gali eksportuoti – yra įmonės ir kitokios organizacinės struktūros, užmezgančios komercinius ryšius su užsienio partneriais.
Eksporto objektai – ką galima eksportuoti – materialinės gėrybės ir įv
vairiausios paslaugos.
Eksportuoti galima: prekės, paslaugas ir produktus. (Produktas = Prekė + Paslauga)
Prekių kategorijos: prekė – tai ką galima numesti ant kojų ir pajusti.
1. žemės ūkio produktai ir žaliavos – molis, smėlis, nafta.
2. užbaigtos prekės – drabužiai.
3. tarptautinio vartojimo prekės
4. įrengimai.
Paslaugų kategorijos: paslauga – nesandėliuojama, neapčiuopiama, negalima numatyti kokybės, ją suteikiant būtinas kontaktas tarp pardavėjo ir gavėjo.
1. suteikiama paslauga – jeigu įmonės atstovai išvyksta į užsienį. (statybininkai)
2. gaunama paslauga – kai užsienio klientai atvyksta į mūsų šalį. (turizmas)
Pagrindiniai skirtumai tarp pardavimo vidaus rinkoje ir užsienio prekybos: > Užsienio prekyba vykdoma už valstybės nacionalinių ribų;

> Naudojamos įvairių šalių valiutos;

> Eksporto ir importo apribojimai;

> Skirtingi reikalavimai produktams;

> Papildomos išlaidos;

> Papildoma rizika;

> Skirtingos verslo sąlygos;

> Skirtinga kalba ir verslo etika;

2. MOKĖJIMŲ BALANSAS
Visi šalies tarptautinio verslo sandėriai pateikiami jos mokėjimų balanse. Mokejimų balansas – šalies visų prekybos ir finansinių sandorių su visomis kitomis pasaulio šalimis per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus, apskaičiavimas. M.B. apima visų prekių ir paslaugų pirkimą bei pardavimą, kapitalo judėjimą, vyriausybės transakcijas.
Mokėjimų balanse vertine išraiška atitinkamu laikotarpiu apskaitomi visos ekonominio pobūdžio operacijos tarp atskiros valstybės ir kitų pasaulio šalių, kurias atlieka gyventojai, įmonės ir vyriausybė. Jis sudaromas dvigubo įrašo principu, kai kiekviena ekonominė operacija įrašoma debete ir kredite.
Kreditas – tai vertybės išvežimas iš šalies mainais už tokios pačios vertės įvežimą į šalį. Tai šalies pajamos užsienio valiuta.
Debetas – vertybės įvežimas į šalį ma

ainais už tam tikros vertybės išvežimą iš šalies. Tai šalies išlaidos užsienio valiuta. PVZ. prekių importas yra debetas ir sąlygoja valiutos išplaukimą iš šalies ar įsiskolinimus užsieniui, o prekių eksportas didina šalies valiutines pajamas bei užsienio įsiskolinimus mūsų šaliai.
Užsienio prekybos požiūriu, eksportas apibūdinamas tik kaip prekių ir paslaugų perkėlimas per nacionalines sienas.
Užsienio prekybos balansas – ta valstybės mokėjimų balanso dalis, kuri apibūdina prekių (“matomąjį”) importą ir eksportą. Jis apima gatavą produkciją, pusgaminius, tarpinio vartojimo prekes, žaliavas, kurias galima pamatyti ir užregistruoti, joms “peržengiant” valstybės sienas. Paprastai siekiama teigiamo prekybos balanso arba bent lygių eksporto ir importo apimčių.
Į “užsienio prekybos balansą” neįeina paslaugos (“nematomosios”) prekės. Suteiktų ir gautų paslaugų vertė atsispindi paslaugų balanse.
Jei apimamas “matomasis” (t.y. prekių) ir “nematomasis” (t.y. paslaugų) importas ir eksportas, gaunamas mokėjimų balanso einamosios sąskaitos balansas. Einamosios sąskaitos balansas yra labai atidžiai stebimas, nes jis nulemia valiutos kurso kitimą. Jeigu jo deficitas gilėja, tai galima laukti valiutos kurso kritimo arba devalvavimo bei importo apribojimų.
Mokėjimų balansas
I. Einamoji sąskaita
1. Prekės
1.1. Eksportas
1.2. Importas
Viso: Užsienio prekybos balansas
2. Paslaugos
2.1. Kreditas
2.2. Debetas
Viso: Paslaugų balansas
Viso 1+2 Einamosios sąskaitos balansas
II. Kapitalo ir finansinė sąskaita

A. Kapitalo sąskaita

B. Finansinė sąskaita
1. Lietuvos investicijos užsienyje
2. Užsienio investicijos Lietuvoje
2.1 Tiesioginės investicįjos
2.2. Portfelinės investicijos
2.3. Užsienio paskolos Lietuvai
3. Paskolų grąžinimas
4. Kiti finansiniai įsipareigojimai
Viso:Kapitalo ir finansinė sąskaita
Bendras balansas (I+II)
Šalies mokėjimų balansas yra svarbi priemonė vyriausybei/politikams, šalies vidaus ir užsienio ekonominei politikai formuoti, įvertinant vietinės pramonės bendrą konkurencingumą, nustatant valiutos kurso politiką ir tikslus; nustatant palūkanų normų politiką ir tikslus; eilei kitų tikslų. Investitoriams mokėjimų balansas padeda įvertinti investicijų būklę šalyje. Mokėjimų balansas yra vertingas šaltinis palyginant įvairias šalis.
EKSPORTO SVARBA ŠALIES EKONOMIKAI
Daugelis mano, kad pasaulinė rinka yra prieinama tik didelėms tarptautinėms korporacijoms. Tačiau pasaulyje tūkstančiai mažų įmonių, sėkmingi eksportuojančių į daugelį pasaulio valstybių. Tokios sėkmės priežastis yra sėkmingai nustatyti užsienio vartotojų poreikiai ir lūkesčiai. Kainai tapus ne pagrindiniu ir lemiamu veiksniu, sugebėjimas pateikti produktą, tenkantį vartotojų poreikius, lankstumas gamyboje ir aukštas aptarnavimo lygis leidžia įgauti konkurencinį pranašumą prieš didelius eksportuotojus. Produkto atitikimas poreikiams, specializuojantis siauroje srityje o ne masinėje gamyboje, leidžia rasti savo nišą ir mažai įmonei lanksčiau tenkinti vartotojų poreikius.
Eksporto nauda makro lygyje. Valstybės eksporto apimčių augimas teigiamai paveikia BVP augimą, mokėjimų ir prekybos balansą, turi įtakos nacionalinės valiutos vertei, fiskalinei (iždo) ir monetarinei politikai, užimtumui, leidžia gauti pajamas užsienio valiuta, reikalingas mokėti už importą ir grąžinti skolas. Augant eksporto apimtims kyla bendras gamybos, pajamų ir vartojimo lygis, o tuo pačiu ir bendra valstybės gerovė.
Eksporto nauda mikro lygyje. Mikro lygio įmonė apibūdinama kaip organizacinė ir technologinė visuma, kuri naudodama įvairaus pobūdžio išteklius gamina tam tikrą produkciją ar teikia paslaugas, skirtas vartotojams. Eksporto galimybės – tai gamybos pajėgumo ir pagaminto produkto galimybių parduoti t.t. užsienio rinkoje palyginimas.
Eksportas gali suteikti įmonėms nemaža privalumų: Jei vietinė rinka yra per daug prisotinta, ieškant realizavimo rinkų užsienio šalyse galima padidinti gamybos apimtis, pajamas ir pelną, dėl masto ekonomijos sumažinti produkcijos vieneto sąnaudas ir kainas.
Eksportuojanti įmonė pasinaudoja rizikos (išsklaidymo) naudomis, būdama nepriklausoma nuo vienos rinkos, nes paklausos sumažėjimas vienoje rinkoje gali būti kompensuojamas paklausos augimu kitose rinkose. Prekybinė veikla užsienio (ypač vakarų) rinkose, gali suteikti įmonėms galimybę įgyti ir pasinaudoti informacija apie gamybos tendencijų, kokybės, dizaino, įpakavimo, marketingo priemonių ir vartotojų preferencijų pokyčius, tuo padedant sustiprinti įmonių konkurencines pozicijas ir vietinėje rinkoje.
Pažymėtina, kad eksportas yra neatskiriama valstybinės politikos ir valstybės tarptautinių santykių dalis. Kiekviena šalis stengiasi turėti teigiamą užsienio prekybos balansą, kadangi gaunamos iš užsienio pajamos sudaro papildomas galimybes vystyti gamybines jėgas, geriau tenkinti tiek gamybinius, tiek asmeninius savo šalies gyventojų poreikius. Todėl eksporto didinimas turi labai svarbią reikšmę šalies ekonomikos plėtrai.

3. VERSLO INTERNACIONALIZACIJA
Vienu iš žymiausių pastarųjų dešimtmečių įvykių tapo pasaulinės ekonomikos internacionalizacijos ir globalizavimosi tendencijos, sąlygotos pastovaus ir spartaus tarptautinio verslo augimo. Nors šie du terminai dažnai naudojami pakeičiant vienas kitą, jie nėra sinonimai.
Internacionalizacijai (inter+nation=tarp tautų) toks aplinkos kitimo procesas, kai įm-ė apsisprendžia išeiti į užsienio rinkas, Tada prasideda pakitimai įm-je: produkcijoje ir įm.struktūroje; vis platesnio asortimento pateikimą; operacijų vykdymo metodų ir vadybos filosofinių kitimą.
Todėl internacionalizacijos procese įmonės internacionalizuoja savo funkcijas:
a) gamyba/ pardavimus, Globalizacija
b) gamybos veiksnius (žmogiškąjį kapitalą, technologijas, žinias),
c) struktūrą ir vadovų orientacijas.
Internacionalizacija susijusi su Internacionalizacija
• Užsienio prekybos (eks, imp, reeksp, reimp.) augimas vyksta inter-je, kurią skatino GATAS (taip pat skatino tarptautinį verslą paslaugomis)
• Eksporto vystymosi procesas.
Globalizacija – yra pažangesnė ir sudėtingesnė Internac-jos forma, G-aukščiausia I pakopa, kol nepraėjom visų I-jos pakopų, negalim dirbi globaliai, t.y.iškelti gamybą į įv.šalis.
Globalizacija – tai šalių ekonominė integracija(jungimas), intensyvėjantys tarpusavio rūšiai.
Globalizacijos procesas pasižymi:
a) stipriai išaugusia tarptautinė prekyba,
b) TUI(ties užs investicijos) apimtimis didėja.
Internacionalizacijos sampratos suvokiamos ir nagrinėjamos skirtingais požiūriais:
1. Galutinis rezultatas – įsiskverbti į tarptautines rinkas ir sąmoningai adaptuoti organizaciją, jos išteklius ir kompetencijas šiam tikslui.
2. Mąstymo būdas – kaip pagal numatytus tikslus pasirinkti ir keisti orientacijas:
a) parochialistinę – įmonė visiškai nenori užsiimti tarptautinio verslo operacijomis. (eksportas mažėja, importas didėja)
b) etnocentrinę – būdinga išsivysčiusių šalių verslininkams. Sutinka internacionalizuotis bet nori, kad veiktų pagal jų sąlygas. (tinka jei turite gerą produktą)
c) policentrinę – kada su kiekvienos šalies verslininkais elgiamės pagal jų kultūrą.
d) geocentrinę – mes pasaulyje nematome jokių skirtumų, žiūrim kaip į bendrą rinką.
3. Procesas (internacionalizacija kaip procesas) – kaip išskirti internacionalizaciją į evoliucinius laipsniškus etapus, tuo palengvinant internacionalizacijos planavimą ir atliekant reikiamo pasiruošimo perėjimui į kitą etapą veiklą.
Internacionalizacijos priežastys išskiriama eilė veiksnių arba jų kombinacijų, skatinančių ar verčiančių verslą internacionalizuotis ir globalizuotis:

I) Rinkos stūmimo ir rinkos traukimo veiksniai:
a) Stūmimo veiksniai – tai veiksniai, kurie apriboja verslo veiklą vietinėje rinkoje ir verčia ją plėstis į užsienio rinkas:-

– vietinės rinkos prisotinimas
– mažėjanti rinka
– ribojantys įstatymai ir vyriausybės politikos nestabilumas
– augančios išlaidos, susijusios su gamyba bei tiekimu, arba susidariusi nepalanki verslo aplinka.
– mažėjantis pelningumas
b) Traukimo veiksniai – tai užsienio rinkos veiksniai palankus plėtrai užsienio rinkose:
– greitai auganti rinka, kuri siūlo patrauklaus pardavimų lygio perspektyvą.
– mažesnės gamybos/tiekimo išlaidos dėl pigesnių vietinių išteklių (pvz. žaliavos, darbo jėga) arba dėl tinkamesnės aplinkos verslui.
– aukštesnis pelningumo lygis nei kad siūlo rinka, kurioje įmonė veikia tuo metu.
II) Proaktyvus (aktyvus) – reaktyvus (pasyvus) elgesys ir vidinis – išorinis motyvavimas:

vidinis motyvavimas (norim iš įm-ės vidaus inter-is.)

Išorinis motyvavimas (nenorim, bet išorinėje aplinkoje atsirado galimybės inter-is)

Proaktyvus elgesys (aktyvus) norim intern-tis – augimo ir pelno potencialas
– vadovų lūkesčių ir patirtis
– masto ekonomija
– unikalus produktas

– užsienio rinkos galimybės
– eksporto skatinimas

Reaktyvus (pasyvus) elgesys nenorim inter-is, bet neturim kitos išeities – rizikos diversifikavimas

– neplanuoti užsakymai
– pastovi ar maž-ti vietinė rinka
– auganti konkurencija vietinėje ri

BARJERAI INTERNACIONALIZACIJAI:
1. Išoriniai(baisiausi yra pradedantiesiems)
*tarifiniai ir netarifiniai; *valiutos kursas;
*sunkumai suprantant užsienio šalių verslo praktiką;
*skirtingi produktų standartai, *subsidijos vietiniams su importu konkuruojantiems gamintojams, *valstybės užsakymų teikimas tik vietiniams gamintojams.
2. Veikimo:
*eksporto dokumentacijos ruošimas, *logistika; *apmokėjimų organizavimas.
3. Vidiniai:
*ribotos ambicijos, *praleistos palankios galimybės; *inertiškumas-nenoras keistis; *būtinų išteklių stoka; *nerealios baimės.
4. Informaciniai:
*rinkų tyrimai, *konkurencijos būklė, *galimi įėjimo būdai, *mokėjimų sąlygos.
INTERNACIONALIZACIJOS PROCESAS
Internacionalizacija kaip eksporto vystymo procesas – tai nuoseklus įmonės įsitraukimas į eksportines operacijas tam tikrais etapais. Išteklių ir tarptautinės veiklos patirties ir žinių stoka yra kliūtis internacionalizacijai, todėl laipsniškas perėjimas iš vieno etapo į kitą padeda juos sukaupti.
Prieš pradedant internacionalizaciją, pradinė bazė jo vystymui

priešinternacionalizacijos etapas:Įmonės veikla visada prasideda vietinėje rinkoje, nes negalima pateikti prekės užsienio rinkoms, neišbandžius jos savo šalyje.

deinternacionalizaciją :pradėjom eksportuoti, t.y.internac-is ir mum nepasisekė, turim grižti į padžią ir veikti vietinėje rinkoje.
INTERNACIONALIZACIJOS PROCESO ETAPAI: Turim pasirinkti kriterijus:
1) Kriterijus – įėjimo į užsienio rinką būdas
– pastovaus eksporto nebuvimas; – eksportas per pardavimų dukterines kompanijas;
– eksportas per agentus; – gamyba užsienio dukterinėje kompanijoje.
2) Kriterijus – mokymosi etapų eiliškumas
1. etapas – vadovai nesuinteresuoti eksportavimui ir netgi gali atsisakyti neplanuotų užsakymų.
2. etapas – vadovai įvyko neplanuotus užsakymus, bet nedaro jokių pastangų tirti aktyvaus eksportavimo galimybes.
3. etapas – vadovai aktyviai tiria eksportavimo galimybes, rinkas į kurias galėtų eksportuoti
4. etapas – įmonė eksperimentiškai eksportuoja į kelias geografiškai artimas šalis.
5. etapas – įmonė tampa patyrusiu eksportuotoju į šias šalis.
6. etapas – vadovai tiria eksportavimo galimybes į kitas, geografiškai ir kultūriškai tolimesnes šalis.
3) Kriterijus – informacijos kaupimas ir įsitraukimas į eksportavimą
– vietinis marketingas, apimantis veiklą vietinėje rinkoje;
– prieš eksportinis etapas, kuriame ieškoma informacijos ir vykdomas tarptautinės prekybos ankstyvasis įvertinimas;
– eksperimentinis įsitraukimas, pradedant ribotą tarptautinę prekybą;
– aktyvus įsiraukimas, pastoviai tiriant eksportavimo plėtimo galimybės;
– pastovus įsitraukimas, kai įmonė paskirsto savo išteklius remdamasi tarptautinių galimybių pagrindu ne tik eksportui bet ir kitiems įėjimo į užsienio rinkos būdams.
4) Kriterijus – eksporto marketingo strategijų vystymas (7P)
1. etape – eksportuojamas tik produkcijos perteklius, dažniausiai atliekant neplanuotus užsakymus.(place keičiasi)
2. etape – vykdomas eksporto marketingas, kurio metu ieškoma galimybių parduoti esamą produkciją užsienio rinkose ir atliekamos ribotos modifikacijos produktuose ir marketingo veikloje siekiant geriau tenkinti užsienio vartotojų poreikius (produkt, price)
3. etape – vykdomas užsienio rinkų vystymas, pilnai modifikuojant eksportuojamus produktus ir marketingo veiklą.(price, pakuote, rėmimas)
4. lygyje – vykdomas technologijos vystymas, kuriant naujas prekes esamoms ar naujoms užsienio rinkoms.
4P-Price, Promotion, Place, Product + 5P pakavimas turi būti butinai panaudoti, po to
6P – įvaizdis
7P – (public power) reikalingas bendradarbiavimas, kad gauti geresnes sąlygas internac-jai.
TIPIŠKAS INTERNACIONALIZACIJOS PROCESAS
Rinkos – Veikla prasideda vietinėje rinkoje, įeinama į kaiminių šalių rinkas, turinčias panašią aplinką. Pozityvi patirtis artimose rinkose leidžia pereiti į tolimesnes ir turinčias skirtingesnę aplinką rinkas.(galiausiai globalioje atsidursime)
Produktai – Bandoma eksportuoti vietinei rinkai siūlomą produktą; atliekami minimalūs adaptavimai produkte; laipsniškai produktų tipų ir variantų didinimas adaptuojantis prie skirtingų rinkų reikalavimų; naujų produktų užsienio rinkoms kūrimas. Vėliau produktai gali būti standartizuojami, siekiant regioninės arba globalinės orientacijos.
Įėjimo būdai – Pradžioje vykdomi tik atsitiktiniai užsakymai iš užsienio. Vėliau netiesiogiai eksportuojama per vietines eksporto organizacijas, po to tiesiogiai pardavinėjant produktus užsienio eksportuotojui. Galiausiai kai kuriose užsienio rinkose steigiami prekybiniai ir/arba gamybiniai padaliniai.
Organizacija – Pradžioje eksporto operacijomis kartas nuo karto vienas darbuotojas, vėliau tampantis ar sakingu už eksporto operacijas. Vėliau įkuriamas atskiras eksporto departamentas. Galiausia kuriami padaliniai užsienyje.

Dirbti pagal schemą:
• Ką mes galim parduoti, kad inter-is?
• Kur į kokias rinkas?
• Kaip kokiu iš galimų būdų inter-is?

4. TARPTAUTINĖS PREKYBOS TEORIJOS
Tarptautinės prekybos teorijos nagrinėja:
– tarptautinę prekybą
– specializaciją lemiančias priežastis ir veiksnius,
– šalių eksportuojamų ir importuojamų prekių struktūrą, (jei eks>imp:užsienio prekyba atbeša naudą)
– laisvos prekybos(S ir D valdo ją) ir prekybos ribojimų privalumus ir trūkumus ir tuo sukuria pagrindą tarptautinės prekybos politikoms ir strategijoms.
I. Klasikinės tarptautinės prekybos teorijos:
Klasikinės teorijos vystymasis nagrinėja skirtingus ekonominius pranašumus: Ekonominiai pranašumai nulemia šalių tarptautinę specializaciją.
a) Lygus pranašumas – kai mes 2 šalyse galim pagaminti produktą, tokiais pačiais kaštais. Tai produkto kaina kitoje šalyje bus brangesne, jokios užsienio prekybos nėra.
b) Absoliutus pranašumas – tam tikrais ištekliais gaminami produktai žemesnėmis sąnaudomis (kaštais) ir kai yra vienintelis šio produkto gamintojas. Smito absoliutaus pranašumo teorija.
c) Lyginamasis pranašumas – produktai gaminami santykinai žemesnėmis sąnaudomis (kastais). Ricardo lyginamojo pranašumo teorija.
Prielaidos, kurioms esant galioja Ricardo teorija:
1. tradicinis eksportas ir importas yra vieninteliai būdai perkelti prekes per nacionalines sienas
2. tarptautinė prekyba vyksta tobulai konkurencingose rinkose, tad nė viena šalis negali paveikti pasaulinių kainų lygio
3. gamybos veiksnių nemobilumas tarp šalių
4. ta pati technologija, naudojant gamybos veiksnius: darbą ir kapitalą vienodais kiekiais pagaminti produktui skirtingose šalyse
5. masto ekonomijų nebuvimas
6. visi gamybos kaštai yra pastovūs, ir vienintelis gamybos yra darbas.
II. Neo-klasikinės tarptautinės prekybos teorijos:
1) Veiksnių įnašo teorija (veiksnių proporcijų, Heckschler-Ohlin teorija) – gamybos veiksniai: darbas ir kapitalas. Šalys gamina ir eksportuoja darbui ar kapitalui imlius produktus, naudodamos santykiai gausius gamybos veiksnius.
Ši teorija leidžia numatyti gamybos specializacijos sritis šalyse ir identifikuoti, kurie produktai gali įgyti pranašumą tarptautinėje prekyboje.
2) Tarptautinio produkto gyvenimo ciklo teorija – paaiškina ne tik prekybos kryptis ir struktūrą, bet ir multinacionalinį plėtimąsi ir priežastis, dėl kurių produktų, sukurtų ir pradėtų gaminti tokiose išsivysčiusiose šalyse kaip JAV, Vokietija, Anglija ar Prancūzija, gamyba yra perkeliama į mažiau išsivysčiusias šalis.
Teorija remiasi produktų ir technologijų inovacijomis, paveikiančiomis ne tik gamybos pokyčius, bet ir vietinę ir tarptautinę prekybą.
Ciklo etapai:
1. Inovacijos etapas – inovaciniai produktai, aukšta kaina, faktinė monopolija vietinėje ir užsienio rinkose. (turime absoliutų pranašumą) importą-reikią riboti, eksportą-skatinti.
2. Augimo etapas – gamybos proceso standartizavimas, žemesnės kvalifikacijos darbo jėga, kainos mažėjimas, gamybos ir eksporto apimčių augimas, konkurencijos atsiradimas. (turime konkurencinį pranašumą)
3. Prisotinimo etapas – masinė (prisotinta, reikia gaminti pigiau)gamyba, , pradeda mažėti inovacinės šalies eksportas. (turime lyginamąjį pranašumą)
4. Smukimo etapas – prarandamas pranašumas, atsisakoma gaminti, galima pradėti importuoti produktą iš žemesnių sąnaudų šalių. (reikia nutraukti gamybą ir už sukauptas lėšas pradėti naują ciklą)
3) Porter konkurencinio pranašumo teorija – teigia, jog nacionalinis/šalių konkurencinis pranašumas yra sukuriamas MESO lygyje, kurio sąlygų šalyje tiesiogiai paveikia įmonių konkurencingumą.
Šalies konkurencinio pranašumo determinantai:
4 pagrindiniai determinantai, kurios galima pagerinti ar pabloginti:
a) Veiksnių sąlygos: pagrindiniai (ištekliai ir darbo jėga) ir pažangus (aukštos kvalifikacijos darbo jėga, “know-how” ir kiti) veiksniai. Svarbiausia yra šalies sugebėjimas pastoviai kurti, gerinti ir panaudoti šiuos “pažangius” veiksnius.
b) Paklausos sąlygos: svarbu ne rinkos dydis, o vartotojų reiklumas, skatinantis gaminti konkurencingus produktus.
c) Susijusios ir palaikančios pramonės – klasterių, tarpusavyje susijusių šalies konkurencingų pramonės šakų, kūrimas ir palaikymas.
d) Įmonės strategija struktūra ir konkurencija

Determinantai galima tik prisitaikyti:
a) Šansas – įvykiai esantys už įmonės įtakos ir kontrolės ribų: užsienio vyriausybių priimami sprendimai, karai, nauji atradimai, pasaulinių kainų ar valiutų kurso kitimai ir t.t. gali tiek pagerinti, tiek pabloginti šalies įmonių konkurencinę poziciją.
b) Šalies vyriausybė gali paveikti visus keturis determinantus:
1) subsidijomis; 2) švietimo politika; 3) kapitalo rinkos reguliavimu ir dereguliavimu;
4) pirkdama prekes ir paslaugas; 5) mokesčių įstatymais; 6) antimonopoliniu reguliavimu.

Konkurencinis pranašumas – konkuruojama ne kaina, o kitais produkto elementais – kokybe, dizainu, naujumu, ilgaamžiškumu, patikimumu.

Keturi šalių konkurencinio vystymosi etapai:
a) Veiksnių skatinamas – konkurencinio pranašumo šaltiniai – natūralūs ištekliai ir pigi darbo jėga. Konkuruojama tik kainų pagrindu. Silpna pozicija. (natūralus ištekliai ir pigi darbo jėga; lyginamasis pranašumas; reikia protekcionistines užsienio politikos, kad apsaugoti savo pramonės šakas)
b) Investicijų skatinamas – kuriami pažangūs gamybos veiksniai, perkamos technologijos, vystoma infrastruktūra, pritraukiamos investicijos. Konkurencija daugiausia kainų pagrindu. (reikalingos vietinės ir tiesioginės užsienio investicijos; lyginamasis pranašumas ir etapo pabaigoje artėjam prie konkurencinio, diegti laisvos prekybos politika; padeda formuoti 4 determinantus)
c) Inovacijų skatinamas – naujų produktų kūrimas ir diferencijavimas. Ne kainų konkurencija. (remiasi naujo produkto sukūrimas; konkurencinis pranašumas, etapo gale absoliutus ir naudojam laisvos prekybos politika, jau turim 4 det puikiai sukurtus)
d) Turto skatinamas – nesugebama pagerinti ar prarandami esami konkurenciniai pranašumai. (smukimas) (jei mes atsiliekam tai smukam į lyginamaji arba lygu pranašuma arba nelieka jokio pranašumo; reikia protekcionistines prekybos politikos)
Protekcionistine prekybos politika – bet koks nukrypimas nuo laisvos prekybos, siekiant apsaugoti vietinė pramonę nuo užsienio konkurencijos.
Laisvos prekybos politika – nėra suvaržymų, atneša nauda visom šalim, kurios įdiegia kartu laisvos prekybos politiką.
Laisvos prekybos tarptautinės naudos:
– galimybė maksimizuoti pasaulines gamybos apimtis;
– didesnė prekių įvairovė, suteikianti vartotojams platesnį pasirinkimą ir pasitenkinimą;
– galimybė įsigyti jas pigiau, dėl specializacijos sąlygojamų žemesnių gamybos sąnaudų, masto ekonomijos ir t.t eksportuojant prekes į užsienio šalyse;
– pajamos ir pelnas;
– tarptautinė prekyba padidina konkurenciją ir padeda išvengti vietinės rinkos monopolistinės kontrolės.
Protekcionistinių prekybos politikų naudas galima apibūdinti kaip:
– norą padidinti šalies nacionalines gamybos apimtis, pajamas ir pelną;
– pagerinti esamus pranašumus;
– apsaugoti specifines pramonės šakas ar įmones; Paprastai tarptautinės prekybos neigiama įtaka pasireiškia toms pramonės šakoms, kurios yra stipriai orientuotos į vietinę rinką, Tai atsitinka dėl to, kad tarptautinė prekyba atveria vidaus rinkas užsienio gamintojams, kurie, norėdami konkuruoti su vietiniais gamintojais, paprastai į rinkas įsiveržia su pigesniu produktu. Todėl daugeliu atvejų vartotojams yra naudingas importas, nes sumažėja prekių, vietinėje rinkoje kaina.
– padidinti eksporto pajamas siekiant mokėti už žaliavų ir kitų produktų importą, modernizuoti gamybiniu pajėgumus ir tuo sumažinti vietinės pramonės gamybos sąnaudas;
– diversifikuoti gamybą, siekiant išvengti siauros šalies specializacijos;
– padidinti užimtumą šalyje

5. EKSPORTO MARKETINGAS
Marketingas – tai tokia verslo sritis, kuri yra susijusi su prekių ir paslaugų, kurių pageidauja vartotojas gamybos planavimu, pateikimu, pardavimų rėmimu, kainų nustatymu ir aptarnavimu.
Marketingo strategija – tai nuosekliai išdėstytų ir tarpusavyje suderintų marketingo veiksmų visuma, nukreipta pasiekti numatytus ilgalaikius marketingo tikslus.
Marketingo tipai pagal tikslinę rinką.
Nesegmentuojant rinkos.
1. Universalus marketingas – Visi vartotojai panašus ir vertina tuos pačius dalykus, todėl jiems galima siūlyti vienodai. Tinka ir universalioms prekėms.
2. Individualus marketingas – Visi vartotojai iš esmės skitingi ir vertina skirtingus dalykus, todėl jiems būtina siūlyti skirtingai. Labai brangus metodas
Segmentuojant rinką.
3. Koncentruotas marketingas – Visų grupių vartotojai vertina ne tuos pačius dalykus, įmonė pasirenka ir aptarnauja tik vieną grupę ir visiems jos nariams siūlo vienodai. Tinka nedidelėms įmonėms.
4. Diferencijuotas marketingas – Skirtingų grupių vartotojai vertina ne tuos pačius dalykus, įmonė pasirenka ir aptarnauja kelias grupes ir kiekvienai iš jų siūlo skirtingai. Reikia daug išteklių.
Geografinė marketingo tipų piramidė:
Marketingas vidaus rinkoje:
– vietinis
– regioninis
– nacionalinis
Tarptautinis marketingas:
– eksporto – viena arba kelios užsienio rinkos
– multinacionalinis – daug užsienio rinkų
– pasaulinis – pasaulinė rinka
Tarptautinis marketingas – tai valstybių nacionalinėmis sienomis neapribotas marketingas. Tarptautinis (eksporto) marketingas yra susijęs su tarptautinio verslo sandėrių planavimu ir vykdymu siekiant įmonės eksporto tikslų ir tenkinant vartotojų poreikius užsienio šalyse. Apibrėžimas skiriasi nuo bendro marketingo apibrėžimo tik tiek, kad produktas yra parduodamas už šalies ribų. Tačiau įmonės marketingo funkcijos vidaus ir užsienio rinkose įgyvendinamos skirtingais būdais. Tarptautinio marketingo specifika priklauso nuo įmonės įsitraukimo į užsienio ekonominę veiklą laipsnio.
Verslo plėtojimo modelis
K1. Eksportuoti ar plėsti veiklą vietinėje rinkoje?
K2. Į kokias rinkas plėstis?
K3. Kokius įėjimo būdus pasirinkti?
K4. Kokia turi būti marketingo programa?
K5. Kokia turi būti organizacinė struktūra?
Vienos įmonės gali pasirinkti veikti tik vidinėje rinkoje. Tos įmonės, kurios nusprendžia siekti tarptautinės plėtros, turi susidoroti su organizaciniais sunkumais tarptautiniame kontekste.
Jei pasirenkama tinkama strategija, galima peržengti rinkos sieną ir toliau vystyti verslą. Jei tarptautinio verslo strategija yra nevykusi, įmonė neišvengiamai turės pasitraukti iš
tarp rinkos arba išsilaikys ten tik trumpą laiką.
Alternatyvūs požiūriai į įėjimą į užsienio rinką:

Pardavimų plėtros požiūris Tarptautinio marketingo požiūris
Laiko horizontas Trumpas laikotarpis Ilgas laikotarpis (3-5metai)
Tikslinės rinkos Nėra sistemingo pasirinkimo Pasirinkimas vykdomas analizuojant rinkos/pardavimų potencialą
Pagrindinis tikslas Greitas pardavimas Nuolatinė pozicija rinkoje
Išteklių turėjimas Tik tiek kiek reikia pardavimams Tiek kiek reikia, kad išlaikyti turimą poziciją rinkoje
Įėjimo būdai Nėra sistemingo pasirinkimo Sistemingas labiausiai tinkamų būdų pasirinkimas
Naujų produktų kūrimas Išskirtinai tiktai vietinei rinkai Tiek vietinei, tiek ir užsienio rinkoms
Produkto adaptavimas Tiktai privalomas vietinių produktų adaptavimas (atsižvelgiant į teisinius/techninius reikalavimus) Vietinių produktų adaptavimas atsižvelgiant į užsienio vartotojų poreikius, pajamas, naudojimo sąlygas
Paskirstymo kanalai Nereikia jokių pastangų kontroliuoti Pastangas kontroliuoti, siekiant nustatytų tikslų
Kaina Kaina, taikoma užsienio rinkoje tokia pati kaip ir vietinėje rinkoje su tam tikrais pakeitimais atsižvelgiant į specifinę pardavimų situaciją Kaina nustatoma atsižvelgiant į paklausą, konkurentus, ir kitus marketingo veiksnius
Rėmimas Dažniausiai apsiriboja asmeniniu pardavimu arba tai paliekama tarpininkams Siekiant nustatytų tikslų, kartu vykdo reklamą, pardavimų rėmimą ir asmeninį pardavimą
Klausimai, kuriuos turėtų apsvarstyti įmonė prieš nuspręsdama ar eiti į eksporto rinkas:
• Ką įmonė nori laimėti iš eksporto?
• Ar eksportas derinasi su kitais įmonės tikslais?
• Kokius poreikius eksportas užims pagrindiniuose ištekliuose – valdymas ir personalas, gamybos apimtis, finansavimas – ir kaip šie poreikiai bus patenkinti?
• Ar laukiamas pelnas padengs sąnaudas, ar geriau, kad įmonė išteklius panaudotų naujo vietinio verslo vystymui.
Platesnis klausimų ratas, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą eksportuoti, pateiktas lentelėje.
Klausimai, kurie padės apsispręsti priimant sprendimą eksportuoti
Valdymo tikslai:
• Kokios priežastys įmonę skatina eksportuoti? Ar tos priežastys rimtos (t.y. susijusios su noru išplėsti pardavimo apimtis, surasti stabilesnius vartotojus)?
• Ar įmones vadovaujantis personalas yra pasiruošęs šiam žingsniui?
• Ar sprendimas pradėti eksportuoti yra susijęs su pozicijų vietinėje rinkoje praradimu? Ar įmonė atsisakys, o gal nukels į antrą vietą eksportą, jei sumažėjusi paklausa vietinėje rinkoje vėl ims augti?
• Ko įmonės vadovai tikisi iš eksporto? Ar greitai eksportas duos pelno? Kokio investicijų atsipirkimo tikimasi iš eksporto programos?
Patirtis:
• Su kokiomis šalimis įmonė yra užmezgusi verslo ir prekybos ryšius, arba iš kokių šalių įmonė gauna užklausas apie gaminamą produkciją?
• Kokie produktai ar jų grupės yra dažniausiai minimi?
• Ar yra vietinių pirkėjų, kurie perka jūsų produkciją tam, kad ją parduotų užsienyje? Jei taip, tai į kokias šalis?
• Ar prekybinių užklausų kiekis didėja ar mažėja?
• Kas yra pagrindiniai jūsų konkurentai vietinėje ir užsienio rinkoje?
• Kokias bendras ir specifines išvadas galėtumėte padaryti iš turimos prekybinės patirties vietinėje ir užsienio rinkoje?
• Kokie yra konkurentai toje šalyje, į kurią rengiatės eksportuoti, lyginant su jūsų užimama rinkos dalimi Lietuvoje?
• Kokia prekė pagal savo vartojimo pobūdį ruošiama eksportuoti? Vietinė (pakuotė, spaudos gaminiai, kai kurie maisto produktai) ar globali (baldai, elektroninė įranga, lengvosios pramonės gaminiai, standartizuotos prekes)?
Valdymas ir personalas:
• Kokią patirtį ir žinias turi įmonės darbuotojai (tarptautinės prekybos patirtis, kalbų mokėjimas ir pan.)?
• Kas bus atsakingas už eksporto skyriaus organizavimą, darbuotojų parinkimą?
• Kokia organizacinė struktūra turėtų būti pasirinkta organizuojant užsienio prekybą?
• Kaip personalas suvokia savo vietą visame pardavimo cikle? Ar jis yra įtrauktas į jį ir ar suvokia naujos užduoties prasmę?
• Kas prižiūrės eksporto marketingo plano įgyvendinimą?
Gamybiniai pajėgumai:
• Kaip yra panaudojami esami gamybiniai pajėgumai?
• Ar eksporto užsakymų vykdymas sumažins gamybą vietinei rinkai?
• Kokie bus papildomos produkcijos gamybos kaštai?
• Ar esama gamybos sezoninių svyravimų? Kuriuo metu? Kodėl?
• Koks galėtų būti minimalus užsakymo dydis?
• Kaip eksporto atveju reikia keisti dizainą ir įpakavimą?
Finansiniai pajėgumai:
• Kokie kapitaliniai įdėjimai gali būti skirti eksportinės produkcijos gamybai ir marketingui? • Kokios gali būti eksporto organizavimo skyriaus einamosios išlaidos?
• Iš kur bus gautos papildomos lėšos eksportui remti?
• Kokie kiti planai vietoj sprendimo eksportuoti galėtų būti nagrinėjami, kiek jie kainuotų?
• Kada investicijos į eksportą turėtų atsipirkti?
• Su kokia finansine rizika (valiutos kursai, kliento mokumai) galime susidurti ir kaip nuo jos apsisaugoti?
• Kokie turimi (arba galimi gauti) finansiniai ištekliai eksportui organizuoti bei apsidrausti nuo finansinių veiksmų rizikos?
• Ar galima (jei taip, tai kokia) finansinė išorės parama eksportui plėsti?
Klaidos, su kuriomis dažnai susiduria įmonės, pradedančios eksporto veiklą:
1. Prieš eksportuojant nepakankamai įvertinamos pirminės kliūtys bei finansinės galimybės. 2. Nepakankamai dėmesio skiriama pasirenkant užsienio agentus ar distributorius.
3. Nesugebėjimas vesti derybas su tarptautiniais distributoriais lygiomis teisėmis.
4. Nenoras modifikuoti produktus, pritaikant juos prie kitos šalies nustatytų pavyzdžių ar kultūrinių preferencijų
Šios klaidos nebūtinai turi atspindėti pagrindines problemas, su kuriomis susiduria eksportuotojai, nors iš dalies jos sutampa.
Su eksportu susijusios problemos yra pavaizduotos paveiksle: jos yra suskirstytos daugiau pagal procedūrinius ypatumus, su kuriais vadovai susiduria, kai jų įmonė pradeda eksportuoti.
SU EKSPORTU SUSIJUSIOS PROBLEMOS
Logistika:
• Transportavimo lūšies pasirinkimas
• Transporto sąnaudų nustatymas
• Dokumentacija
• Finansinės informacijos gavimas
• Koordinuotas paskirstymas
• Pakavimas
• Draudimo gavimas
Teisinės procedūros:
• Vyriausybini biurokratija (kanceliarija)
• Produktų dokumentai
• Licencijavimo susitarimai
• Muitinės procedūros
Paslaugos, susijusios su produktu:
• Detalių gaunamumas
• Remonto paslaugos
• Techninė informacija
• Sandėliavimas
Pardavimų rėmimas:
• Reklama
• Marketinginė informacija
Užsienio rinkos pažinimas:
• Rinkos nustatymas
• Apribojimai prekybai
• Užsienio konkurencija
Tarptautinio marketingo valdymas yra susijęs su 3 pagrindiniais sprendimais:
1. Pirmasis yra ar iš viso užsiimti tarptautiniu verslu.
2. Antrasis, jei įmonė nusprendžia, kad ji nori vykdyti verslą tarptautinėse rinkose, reikia priimti sprendimą, į kokias rinkas ji nori eksportuoti.
3. Galiausiai, įmonė turi nustatyti, kaip ji ketina aprūpinti šias rinkas, t.y. kokie metodai ar sistemos bus naudojamos. Paskutinis sprendimas gali būti vadinamas pagrindinio marketingo komplekso sprendimu ir apima planavimą ir strategijas, susijusias su įėjimo į užsienio rinką būdu, produktu, rėmimu ir kaina.
Eksporto marketingo planas. Eksporto planavimo eigoje reikia išsiaiškinti:
• Koks produktas turi būti pasirinktas eksportui? Kokie pakeitimai turi būti padaryti tą produktą pritaikant užsienio rinkai?
• Kokios šalys gali būti pasirinktos jūsų produktų eksportui?
• Kokia specifika (konkurencija, kultūrų skirtumas, importo kontrolė ir pan.) pasižymi kiekviena pasirinkta rinka ir kokia eksporto strategija turėtų būti taikoma?
• Kokio lygio ir kaip bus nustatyta eksportuojamo produkto kaina?
• Kokie numatomi veiklos etapai, jų eiliškumas?
• Kiek laiko reikia kiekvienam etapui įgyvendinti?
• Kokie įmonės darbuotojai dalyvaus ir kokie jų uždaviniai ir atsakomybė
eksportuojant?
• Kokie bus laiko ir finansiniai kaštai įgyvendinant kiekvieną eksporto etapą?
• Kaip gauti rezultatai bus įvertinami ir panaudojami modifikuojant eksporto planą?
Eksporto marketingo planavime išskiriami šie etapai:
1. Analizės etapas
2. Tikslų nustatymo
3. Koregavimo
4. Bei eksporto marketingo strategijos formavimo etapas.
Šiame etape analizuojami pagrindiniai principai, įsitvirtinant pasirinktoje rinkoje ar rinkos segmente ir suformuojamos atskirų marketingo komplekso elementų veiklos programos—aiškus ir konkretus numatomų atlikti darbų planas.
Šiame etape vykdomas strateginis ir taktinis planavimas.
Sudarius eksporto marketingo planą, pereinama prie trečiojo etapo- operatyvinio planavimo-atskirų marketingo komplekso elementų programų detalizavimo.
Eksporto marketingo planavimo procesas
l) Rinkos galimybių nustatymas ir įvertinimas
a) preliminarus įvertinimas
b) rinkos potencialo įvertinimas
c) pardavimų potencialo įvertinimas
d) rinkos segmentavimas
2) Eksporto marketingo strategijos formavimas
a) eksporto tikslų
b) marketingo komplekso planavimas (produktas, kaina, pateikimas, rėmimas)
3) Eksporto strategijos pavertimas operatyvine
a) pardavimų prognozes
b) pardavimų biudžetas
c) pardavimų kvotos
d) gamybos grafikai
e) atsargų kontrolė
f) žmog. išteklių poreikis
g) rėmimo biudžetas

h) finansinis biudžetas
I) pelno biudžetas
Eksporto marketingo plano struktūra:
I. Eksporto tikslai ir įsipareigojimai
II. Esamos padėties analizė:
– prekės arba paslaugos
– veikla
– personalas ir eksporto veiklos organizavimas
– įmonės ištekliai
– šakos struktūra, konkurencija ir paklausa
III. Marketingas:
– tikslinės rinkos atranka ir įvertinimas
– eksportui skirtų produktų ir jų kainų nustatymas
– paskirstymo-realizavimo metodai
– pristatymo sąlygos ir terminai
– pardavimų įvertinimas, pelno ir nuostolio ataskaitos prognozavimas
IV. Taktika: veiklos etapai:
– svarbiausios tikslinės rinkos
– antrinės tikslinės rinkos
V. Eksporto biudžetas
VI. Įgyvendinimo grafikas

Leave a Comment