Religijos filosofijos apibrėžtis

Religija, daugelio supratimu, yra bendravimas su pačia giliausia ir paskutiniąja tikrove. Už šios tikrovės ribų jau nėra nieko, ko dar būtų galima ieškoti ar rasti. Tačiau tai taip pat yra ir už darbo pasaulio ribų. Žmogui ši anapusybė jusliškai yra neprieinama, neapčiuopiama. Čia jau iškyla klausimas, aptarinėjamas daugelis filosofų – tai daiktų pradmens (arché) klausimas. “Didieji mąstytojai mielai tapatino savus aukščiausius pradmenis su Dievybe” kaip galutiniu filosofijos laimikiu.
Formali religijos filosofijos apibrėžtis yra kiek skirtinga, paprasta. Čia filosofijos mokslo tyrimo objektas yra įssivaizduojamas daug plačiau ir religijos filosofija suprantama kaip visos filosofijos sudedamoji dalis. Ji laikosi bendrojo filosofijos kelio ir turi savo objektą.
“Religija yra netikėjimas” (K. Barthas). Toks teiginys griauna visą paprastumą, akivaizdumą. Aukščiau pateikta filosofijos kaip bendravimo su giliausią tikrove apibrėžimas yra nelygus dialektinės protestantų teologijos paskelbimui, jog religija yra žmogaus sukilimas prieš Dievą. Kyla klausimas: kas gi iš tikrųjų yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstyti filosofiškai? Taip religijai tapus neapibrėžtai išbluko ir religijos filosofijos rėmai, kuriai pastaraisiais dešimtmečiais teko trrauktis filosofijos užnugarin. Religijos filosofija, taip, kaip ji yra suprantama, patenka į aklavietę susidūrusi su apreiškimo sąvoka, nes “visos religijos remiasi tikru ar tariamu apreiškimu”. “Kur tik esama religijos, ten esama ir įsitikinimo apreiškimu; apreiškimo sąvoka – nesvarbu, kokiu pavidalu – yra tiek pa

at paplitusi, kiek ir Dievo sąvoka”. Jei religijos filosofija įtraukia apreiškimą į savo svarstymus, padarydama jį savo objektu, tai ji virsta teologija, o nepaisydama apreiškimo religijos filosofija padaro religiją tokią, kokią ją savo sąvokomis yra surengęs mąstytojas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai yra aklavietė ir filosofija yra neįgali laikyti religiją savo tyrimo objektu. Šį keblų uždavinį būtų įmanoma išspręsti tik kitaip keliant pačius klausimus, ir einant kitokiu keliu, nei iki šiol ėjo religijos filosofija.
Norint tirti filosofiją reikia visų pirma aiškiai suvokti, kas tai yra. Čia vienas kitam yra priešpastatomi suvokimas ir nuvokimas. Kadangi kyla toks klausimas, kas tai yra religija, tai iš čia aišku, kad religija yra nuvokiama. Istorikai tiria religijas, jas grupuoja, išskiria jas iš meno, mokslo, technikos ar kitokio vyystymosi. Tačiau nuvokimas dar nėra suvokimas. Tai patvirtina ir visa eilė (apie 150) religijos apibrėžčių. Tai reiškia, kad nėra visiems priimtino religijos suvokimo. Kiekvienas ją gali įsivaizduoti kitaip.
Norint tirti religijos klausimą reikia išsiaiškinti jos pagrindines prielaidas ant kurių ji rymo. Kyla klausimas: kas buvo manyta pradžioje pirmą kartą ištarus žodį “religija”?
Yra trys pagrindiniai žodžio “religija” kildinimai:
1) Iš veiksmažodžio “relegere”, kuris reiškia: surinkti, siūlą suvynioti, praeiti, pravažiuoti, perskaityti, apsvarstyti, paisyti. Remiantis šiomis reikšmėmis religija yra aiškinama kaip rūpestingas kulto taisyklių svarstymas bei jų vy
ykdymas.
2) Iš veiksmažodžio “religare”, kuris reiškia: surišti, pririšti, apvynioti, pakinkyti. Čia suprantama, jog religija yra žmogaus ryšys su Dievu.
3) Iš veiksmažodžio “reeligere”, kuris reiškia: išrauti, išravėti, iš naujo rinktis. Anot šio aiškinimo – religija esanti atnaujintas Dievo pasirinkimas ir paties žmogaus atgimimas.
Visi šie aiškinimai vienas kito neneigia, o greičiau papildo. Tačiau kalbiškai žodis “religija” lieka neišaiškintas. Iš visko, kas pasakyta apie šį žodį jau galima daryti išvadas. Reikia atkreipti dėmesį vieną svarbią šio žodžio savybę – tai priešdėlis “-re”. Priešdėlinis lotynų kalbos skiemuo “re” geriausiai atitinka lietuviškąjį priešdėlį “-at” grįžtamojo veiksmo prasme. Lotynų kalbos veiksmažodžiai, turį priešdėlį “-re” nusako veiksmo ryšį su kuo nors kitu. Dabar jau aišku, kad religijos vardas sako, jog religijos dalykas nėra uždaras ir vienišas, bet atremtas į du polius, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Šie gi poliai yra: Dievas ir žmogus. Religija – tai Dievo ir žmogaus susitikimas tam tikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa. Taigi religija yra dievažmogiškasis atoveiksmis. Religijos filosofijos tyrimo objektas susideda iš dviejų dedamųjų: transcendentinės ir imanentinės. Atitrūkimas nuo vienos iš šių dalių tampa kyšimasis į kito mokslo tyrimo sferą. Nes Dievas atitrauktas nuo žmogaus, gali būti pažintas tik apreiškimo dėka, ir todėl apmąstomas tik teologiškai, o žmogus, atitrauktas nuo Dievo, virsta “psichiniu daiktu”, kurio pažinimas išsisemia psichologija ir so
ociologija.
Toliau aiškinant ir ryškinant žodžio atoveiksmis prasmę religija gali būti apibrėžta naudojant aiškesnį terminą – santykis, o būtent: religija – tai santykis tarp Dievo ir žmogaus. Šiam apibrėžimui dar būtų sunku paprieštarauti, nes čia naudojami du dar labai abstraktūs terminai: santykis ir Dievas. Nei vienas iš jų nėra sukonkretintas todėl ir susiaurintas. Dievo čia nedera suprasti kaip “begalybės”, “galutinybės”, “šventenybės” ar pan. Taipogi santykis – tai nėra tik žmogaus įsipareigojimas, atliekami veiksmai skirti tam Dievui. Į santyki reikia žiūrėti ne tik iš žmogaus taško. Santykio apmąstyme turi būti įtrauktas ir Dievas.
Štai čia tam, kad išryškinti religijos dvipoliškumą gali būti įvesta ir religingumo sąvoka. Religingumas kyla iš religijos kaip iš visa ko esmės. Religingumas – tai ta santykio tarp Dievo ir žmogaus dedamoji, kurią pilnai tvarko ir kontroliuoja pats žmogus. Religingas žmogus savo veiksmais parodo, suprantąs jog religija egzistuoja, Dievas kaip būtis yra aukščiau jo – kaip būtybės. Tai yra regimas santykio vykdymas. Tačiau pas santykis glūdi kur kas giliau, nei šis jo antropologinis paviršius.
Egzistuoja nemažai religijos mokslų aptariančiu santyki tarp Dievo ir žmogaus įvairiais aspektais. Tačiau jie visi yra nelygus religijos filosofijai, nes jų tyrimo objektas nėra filosofijos tyrimo objektas. Štai čia gali atsirasti žmonių, norinčių paprieštarauti ir teigiančių jog filosofijos objekto kaipo tokio vienintelio ir
r konkretaus iš viso nėra. Tai gal ir teisybė. Tada sąvoką filosofijos objektas galime pakeisti į panašią – pagrindinis, dažniausiai tiriamas filosofijos objektas. Nesunku susivokti, kad čia kalba eina apie būtį. Taigi: kaip siejasi Dievas ir žmogus būties atžvilgiu? Kaip jau buvo paminėta aukščiau, šie du poliai – Dievas ir žmogus – sujungti santykiu kaip būtine kategorija. Būtis grindžia būtybę šiosios būvime. Dievas – būtis, kūrėjas. Žmogus – būtybė, kūrinys. Kadangi religija yra santykis tarp būties ir būtybės, o būtybė yra kuriama, t.y. kyla iš būties, tai ir pati religija atsiranda tik atsiradus žmogui. Teisingai yra sakoma, jog religijos atsiradimas turi būti tapatinamas su žmonijos atsiradimu. Žmogui religija nėra kažkas, kas jį papildytų, patobulintų, atbaigtų, bet jis pats yra religijas, vadinasi, Dievu pagrįstasis būvimas. Religija nėra žmogaus sudedamoji dalis, kurios jis galėtų atsisakyti; religija yra tai – iš ko jis kyla. Žmogus gali atsisakyti nebent religingumo, tačiau ne religijos.
Dabar iš ontologinio svarstymo vėl nusileisime į antropologinį. Visas būties kaip visa ko esmės supratimas religiniu požiūriu kasdieniame pasaulyje pasireiškia kaip žmonių religingumas. Čia svarbu pabrėžti žodžius “religiniu požiūriu”. Nes būtis įvairiais laikmečiais įvairų žmonių buvo suprantama skitingai. Todėl nereligingumui, nedieviškumui nedera suteikti neigiamo atspalvio. Dažnai bedieviu pavadintas žmogus iš tikrųjų toks nėra, tiesiog jo veiksmai, elgesys galbūt neatitinka tame laikmetyje esančio būvimo religišku nusistovėjusio supratimo. Religiškumas išoriškai perteikiamas įvairiausiomis formomis: malda, menu, aukojimu, filosofinio ar teologinio pobūdžio mąstymu ir t.t. Svarbi šios religijos regimybės sąlyga yra ta, kad ji nebūtų veidmainiška. Pavyzdžiui malda yra prasminga tik tada, kai būtybė kreipiasi į būtį suprasdama jos egzistavimą visai kitoje plotmėje, o ne kaip siųsdama pagalbos šūksnį “stipresnei” būtybei. Religingumas kasdienybę paverčia tiesa.
Kaip jau aišku, religijos filosofijos tyrimo objektas nėra taip jau paprastai apibrėžiamas. Todėl natūralu, kad buvo ir klaidingų filosofavimų šiuo klausimu. Pagrindė klaida yra jau ne karta minėto Dievo ir žmogaus dvipoliškumo išskaidymas į du atskirus, nesusietus objektus. Kaip jau buvo minėta juos vertėtu palikti teologijai, psichologijai, sociologijai ir kitiems panašiems mokslams. Religijos filosofijai reikia tirti santykį. Pagrindiniai du religijos filosofijos klystkeliai yra Dievo metafizika ir religijos fenomenologoja. Toliau jie bus trumpai aptarti.
Vakarų metafizika, pasiekusi tinkamo aukščio, savaime virsdavo Dievo apmąstymu arba “filosofine teologija”. Vakarų mąstymas yra vykdomas tokiu būdu: žengiama būtybių sąrangos laiptais aukštyn ir šios pakopos viršūnėje randamas Dievas neperžengiant metafizikos rėmų, t.y. nuo būtybių analizės (tai fizika) pereinama prie būties analizės ne šuoliškai o palaipsniui (tai metafizikos principas). Daug nesigilinant į šį klystkelį yra matyti jo neteisingumas religijos filosofijos požiūriu. Kadangi Dievo supratimas žmogui sąlygoja jo atoveiksmį, kuris siauriau, bet aiškiau gali būti pavadintas religingumu, tai mažai tikėtina kad šis religingumas gali reikštis viso ko pradui – būčiai, kuri iš tikrųjų yra toje pačioje plotmėje kaip ir žmogus, tik esanti absoliučiai tobula. Taip mąstant asilai laisvalaikiu galėtų pasimelsti žmonėms.
Kitas klystkelis – religijos fenomenologija – ieško to, ką ji iš tikro jau turi ir kuo ji savuose ieškojimuose bei savose įžvalgose vadovaujasi. Taigi yra matyti, kad fenomenologija yra didelis ratilas – vyksmas kurio pabaiga glūdi jo pradžioje. Pavyzdžiui ar įmanoma sužinoti ar malda yra religinis reiškinys, jei ji atliekama kaip priemonė susitelkti prieš darbą? Čia tektų ieškoti religijos esmės religiniame reiškinyje, o tai jau yra loginė yda.
Abu šie religijos filosofijos klystkeliai be savo kitų klaidų dar ir neįvykdo pagrindinio religijos filosofijos reikalavimo – jei nenagrinėja Dievo ir žmogaus kaip santykio vieno su kitu. Dievo metafizika užmiršta žmogų, o religijos fenomenologija – Dievą.
Religijos filosofija pačia savo prigimtimi yra ontologija. Apie tai jau buvo kalbėta. Svarbu pabrėžti, kad ontologija – tai svarstymas apie būtį pačia plačiausia prasme. Ieškant būties pagrindo yra bandoma atsakyti į klausimą, kodėl yra kažkas, o ne niekas. Į metafizikos rėmus šis klausimas neįtelpa. Todėl tarp Dievo, tokio, koks jis čia yra apibrėžtas, ir būties apskritai galima dėti lygybės ženklą. Dievas, kaip jis suprantamas metafizikoje, nėra lygu būčiai, jis yra siauresnė sąvoka, todėl Dievas lyg ir atkeliamas į būtybių lygmenį, o tai aiškiai prieštarauja aukščiau keltom sąlygom.
Tikrasis religijos filosofijos uždavinys yra atsakyti į klausimą, ką reiškia grįsti būtybę jos būvime ir ką reiškia suprasti šį grindimą kaip santykį tarp Dievo ir žmogaus. Ontologija nėra religijos filosofijos svarstymo objektas ji yra tik šios filosofijos prigimtis. Todėl būtybė įsiglaudžia į religijos filosofijos turinį tik tiek, kiek ji būna ryšium su Dievu.

Literatūra:

1) Antanas Maceina “Religijos filosofija”

Leave a Comment