Baltų religija

Turinys

Įvadas..............................2
1. Indoeuropiečių religijos šaltiniai............3
2. Indoeuropiečių religijos įtaka baltų religijai.....4
3. Indoeuropiečių religijos struktūra...........5
4. ,,Bendrumas” Indoeuropiečių religijoje........7
Išvados..............................8
Literatūra.............................9 ĮVADAS
Senovės Europa labai mažai tebuvo panaši į šių dienų sukultūrintą žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žole apaugusios stepės sudarė būdingiausius ano meto Europos kraštovaizdžius. Pasėliams tinkamos žemės buvo maža; norint ją plėsti, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes.
Maždaug prieš 4000 metų, prie Juodosios ir Kaspijos jūrų gyveno indoeuropiečių protėviai. Netrukus jų gentys didelėmis bangomis ėmė plūsti pietryčių kryptimi į Iraną ir Indiją, pietvakarių kryptimi – į Graikiją, Italiją ir Ispaniją, į vakarus per Vidurio Euuropą – į Angliją ir Prancūziją, Šiaurės vakarų kryptimi – į Skandinaviją ir Šiaurės kryptimi – į Rytų Europą ir Rusiją. Atėję indoeuropiečiai įsiliedavo į senbuvių kultūras, tačiau vyrauti imdavo indoeuropiečių religija ir kalba.
Skirtinguose regionuose indoeuropiečiai suformavo savitas kultūras sąveikoje su tenykščiais, tačiau nepaisant skirtumų, dominuojančią indoeuropiečių kultūrą jungė ne tik kalbų ir religijos panašumai, bet ir bendras mąstymas, kurio dėka jie gana vienodai žvelgė į juos supantį pasaulį. Visa tai stipriausiai atsispindėjo to meto religijoje, kuri buvo ne tik dvasinis žmonių vedlys, bet ir kultūra, bei prriemonė padėjusi suvokti juos supantį pasaulį ir nurodžiusi tuometiniam žmogui jo vietą visatoje.
Šio darbo tikslas – išnagrinėti indoeuropiečių religijos ypatumus ir nustatyti jos įtaką bei reikšmę tolimesniam baltų religijos vystymuisi.1. Indoeuropiečių religijos šaltiniai
Indoeuropiečių religija iki šių dienų nėra išlikusi todėl tyrinėtojai ją re

ekonstruoja remdamiesi išlikusiais senaisiais šaltiniais. ,,Dabartinė indoeuropiečių mitinių vaizdinių sistema, rekonstruota remiantis istoriniais lyginamaisiais tyrinėjimais, reiškianti istoriškai konkrečią, tam tikromis indoeuropiečių kultūros tradicijomis pagrįstą šios sistemos bazę.”
Pagrindiniai Indoeuropiečių religijos ir mitologijos rekonstravimo šaltiniai yra:
• Mitologiniai tekstai;
• Folkloriniai tekstai;
• Mitologiniai žodžiai.
Mitologiniai tekstai: yra pagrindinis mitų rekonstrukcijos šaltinis. Svarbūs ir mitologijų aprašymai, įtakoti arba konkrečios kultūrinės tradicijos, arba kitos kultūrinės, kalbinė ar konfesinės tradicijos besilaikančių stebėtojų .
Folkloriniai tekstai: Vertingas žinių šaltinis yra folkloriniai tekstai, turintys mitologinių įvaizdžių ir motyvų.
Mitologiniai žodžiai: Kultūrinėmis tradicijoms, kurių likę tik fragmentai, svarbūs esti ir mitologiniai žodžiai, ypač asmenvardžiai, paminėti nemitologiniuose tekstuose.2. Indoeuropiečių religijos įtaka baltų religijai
Indoeuropiečių religija yra labai svarbi bendros mitologijos ir reginės sistemos grandis, kadangi ji yra daugelio vėlesnių religijų (Hetitų, Anatolijos tautų, Arijų, Ardų irr Nuristanų, Baltų ir Slavų) kilmės šaltinis.
Baltų religija ir mitologija išlaikė daug indoeuropiečių religijos ir mitologijos bendrų bruožų, būdingų pirmykštės bendruomenės patriarchalinei pasaulėžiūrai.
Indoeuropiečių religijos paplitimas yra tiesiogiai susijęs su indoeuropiečių kultūros skverbimusi į šiuos regionus. ,,Remiantis archeologiniais ir lingvistiniais šaltiniais teigiama, kad senosios indoeuropiečių kultūros atstovų anksčiausiai apgyventos buvo pietų Rusijos stepės, Europos pietryčių ir Artimųjų Rytų šiaurės rytų teritorijos.”
Anot R.Gimbutienės, indoeuropiečiai buvo gyvulių augintojų kultūros. Jų ūkyje dominavo gyvulininkystė. Naujieji ateiviai atsinešė visai kitokią kultūrą, religiją, socialinę struktūrą (p
patrilinearinę), skirtingą fizinį tipą. Tai buvo aukšti ilgagalviai, stambesni, nei viduržemio pajūrio žmonės, bet žymiai gracingesni. Archeologai jų kultūrą vadino „pilkapių kultūra“, „virvelinės keramikos“, „kovos kirvių“ kultūra. Maždaug dešimt tūkstančių metų tęsėsi ta kultūra ir vėliau turėjo labai didelės įtakos mūsų baltiškai kultūrai.
Indoeuropiečių ekspancija nebuvo žmonių transplantacija, bet užkariavimas ir destrukcija, nes Senosios Europos kultūra sunyko. Naujosios kultūrinės grupės kūrėsi ant Senosios Europos griuvėsių. Jau apie 2000 metus pr. Kr. Europoje pagal radinius matome naują kultūrų susigrupavimą, tarytum mozaiką sulipdyta iš naujo. Plote, kuris dabar apima dalį Lenkijos, išskyrus jos pietų – rytų dalį, Rytprūsius, Lietuvą, Latviją, Gudiją ir vakarinę vidurio Rusijos dalį, – amžių tekmėje išaugo ir diferencijavosi į smulkesnius vienetus baltų kultūra . Svarbiausias Indoeuropiečių religijos objektas (aukštesnioji dievybė) bendrojoje indoeuropiečių sistemoje buvo pavadintas kamienu , vėlesnėse iš Indoeuropiečių religijos kilusiose religijose taip bus vadinta daugybė dievų bei apskritai dievai. Baltų Dievas (prūs.Deivs, latv. Dievs) kaip vyriausioji Būtybė kilme sietinas su vyriausiuoju indoeuropiečių Dievu, o jo vardo reikšmė – su dangumi ir dangaus šviesa. Pats žodis dievas bei deivė yra bendras daugeliui indoeuropiečių šeimos kalbų. Tas pats žodis sanskrito kalboje (Dyaus), graikų (Zeus), lotynų (Deus) ir kitose kalbose, turįs tą pačią bendrą šaknį dyu. Sanskrito kalboje veiksmažodis dyut reiškia „švytėti, spinduliuoti“. „Dievo“ sąvoka aiškiai susijusi su
u dangumi, šviesa ir spinduliavimu. Lietuvių ir latvių „diena“ irgi yra „dievo“ giminė. Kalbos duomenimis besiremdami, mokslininkai jau seniai yra priėję išvadą, kad daugelyje kalbų išlikęs dievas turėjo būti bendras visiems indoeuropiečiams ir todėl siekia protautės laikus. Lietuvių ir latvių kalbose „dievo“ ir „dangaus“ sąvokos senovėje buvo neatskiriamos. Senas suomių skolinys iš baltų kalbos „taivas“ ir dabar tebereiškia „dangų“. Visa tai rodo, kad senaisiais laikais, prieš du, tris ar daugiau tūkstančių metų „dievas“ ir „dangus“ buvo sinonimai, bet vėliau jie išvirto į personifikuotą Dievą, įgijusį atskiro dievo vaidmenį. Dievas(dangus) ir Dievas(dievaitis) egzistavo vienas šalia kito, analogiškai kaip perkūnas (griausmas) ir Perkūnas (dievaitis), kaip saulė ir Saulė, kaip laimė ir Laima.
Baltai neturėjo vieno vyriausiojo dievo, o daug dievų, kaip graikai, romėnai, keltai, germanai, slavai ir kiti indoeuropiečiai, ir Dievas demokratiškai ir žmogiškai santykiavęs su kitais dievais ir deivėmis – su Saule, menuliu, Aušrine, Perkūnu ir Laima. Gyvybės skatintojo funkcijomis jis labai artimas saulei, Menuliui ir Perkūnui, o likimo lėmimo galia – Laimai. Dievas nebuvo nei valdovas, nei karo dievas, o želmenų skatintojas, likimo lėmėjas ir gyvenimo rikiuotojas.
Dievas galimas dalykas, sietinas su Voluinės kronikos minimu lietuvių dievu „Diveriks“ arba „Deiviks“, kuriam karalius Mindaugas aukojo 1252 metais, nors jau buvo apsikrikštijęs . 3. Indoeuropiečių religijos struktūra
,,Pirmiausia indoeuropiečių kultūrai bū
ūdingas tikėjimas daugeliu dievų. Tai vadinama politeizmu. Ir dievų vardai, ir daug svarbių religinių žodžių bei posakių atsikartoja visuose indoeuropiečių kraštuose.” .

Indoeuropiečių religijoje žmogus buvo kildinamas iš žemės. ,,Kuria¬moji žemės galia bendrojoje indoeuropiečių mitologijoje per¬teikta motyvų apie žmogų, kuris kilęs iš žemės ” . Tokie žodžių junginiai kaip senovės indų dyava-prthivi „dangus-žemė” lei¬džia manyti, kad egzistavo mitologinis motyvas apie dangaus ir žemės vienovę kaip seną sutuoktinių porą — pirmykš¬čius protėvius. Žmonių genealogija prasidėjo žemėje — iš moteriškojo (motiniškojo) prado. Indoeuropiečių mitologijoje žmogus yra mirtin¬gas, virsta dulkėmis. Mirtingasis žmogus supriešinamas su nemirtingaisiais dangaus vaikais — dievais, nugalinčiais mirtį nemirtingumo gėrimu .
Iš dangaus kaip vyriškasis pradas kilę dvyniai „dan¬gaus sūnūs” ir „dangaus duktė” . Dvynių principas Indoeuropiečių mitologijoje įsi¬smelkęs į kosmogoniją kartu su dangaus ir žemės pradinės vienovės idėja. Dvynių simboliai yra žirgai. Dieviškųjų dvynių kulto sąsaja su žirgo kultu, kuris identiškuose ritualuose (žirgo aukojimas, žirgo laidojimas kartu su žmogumi ir kt.) būdingas visiems senosioms indoeuropiečių tradicijoms. Indoeuropiečių dvynių kultui charakteringa ir medžio simbolika taip pat atsispindi su dvyniais susijusio kulto pavadinime.

Gana svarbus indoeuropiečių religijoje yra Perkūnas, kurio funkcijos ir vaidmuo indoeuropiečių mitologijoje yra labai skirtingas jis vaizduojamas ir kaip apgautas vyras ir kaip teisėjas, perkirtęs pusiau mėnulį už tai, kad tas buvęs neištikimas saulei. Manoma, kad istorinių laikų pradžioje jis pasidaro karių globėju. Vykstant karams su vokiečių Ordinais lietuvių kariai jį vadina savo dievu.

Perkūnui priklauso vežimas, žirgai ir tokie atributai kaip kirvis, kardas, strėlės. Perkūnas dar vadinamas žaibasvaidžiu. Žaibasvaidis paprastai yra aukštai – danguje, kalno viršuje ant uolos, medžio viršūnėje. Perkūno medis – ąžuolas, jame slypi Perkūno ugnis. Švento ąžuolo papėdėje nuolatos buvo deginama ugnis Perkūno garbei. Per vaidilas, kurie tą ugnį prižiūrėjo, Perkūnas pranešdavo savo valią žmonėms. Mito branduolys — žaibasvaidžio dvikova su priešininku pavadintu indoeuropiečiams bendru šakniniu vardu uel-, plg. sen. rusų Beлec (Velinas), liet. Velnias, Vielona, prūsų – Patolas, kuris XVI-XVII a. Rašytiniuose šaltiniuose vadinamas Pykulu, t.y.piktu. Velinas (Velnias) siejamas su pelkėmis, balomis,užtvankomis. Lietuviški vietovardžiai rodo jo gyvenamą vietą (Velnio raistas, Velnio akis) .
Žaibasvaidžio priešininkas gyvena žemai — kalno, medžio apačioje, prie vandens; svarbiausias jo turtas — naminiai gyvuliai, jo – ganyklos. Ganyklos pagal indoeuropiečių vaizdinį, suvokiamo kaip pomirtinis pasaulis, kuriame ganosi mirusiųjų sielos. Žaibasvaidžio priešininkas – pomirtinio pasaulio valdovas – yra galingas ir turtingas. Jis vaizduojamas kaip gyvatės pavidalo būtybė. Žaibasvaidis jį vejasi nukauna, sukapoja į gabalus ir išmėto į visas puses, po to išvaduoja naminius gyvulius ir vandenis. Pradeda lyti skalsus perkūnijos lietus. Pirmasis griaustinis pavasarį prikelia, sujudina žemę, pradeda dygti, žaliuoti augalai, apsivalo nuo piktųjų jėgų žemė ir vandenys. Žaibo trenkti daiktai įgauna ypatingų savybių, į juos pereina Perkūno žaibo jėga, todėl jais gydomos ligos, jie saugo nuo piktųjų dvasių.
Indoeuropiečių mituose gausu žmogui priešiškų gyvatės pavidalo baidyklių — apatinio pasaulio būtybių, susijusiu su vandeniu ir chaosu. Su kitu (apatiniu) vandens pasauliu susijusios būtybės simbolizuoja ir vaisingumą, turtingumą bei gyvybinę galią, kuri atitinka žemės motinos paveikslą bei visuotinio vaisingumo pirminio prado hipostazę.
Kartu į vieną su apatinio pasaulio pavadinimais susijusių mitologinių personažų ratą patenka dievybės, kurių vardai kilę iš indoeuropiečių Trit. Senovės graikų kalba Triton (Tritonas) – mitinis juros personažo ar srovės pav.adinimas. Indoeuropiečių religijoje svarbus vaidmuo tenka vandens dievui, kuris vadinamas Neptūnu. Jūros dievas Neptūnas yra labai panašus į graikų Poseidoną (šių dievybių atributas — trišakis, susijęs su trijų motyvu) ska¬tina laikyti šio tipo mitiniu didvyriu ir Poseidoną. Posei¬dono ryšiai su požemio pasauliu (jis sukelia žemės dre¬bėjimus, jam aukojamos juodos aukos ir t. t.) leidžia in¬terpretuoti jo vardą kaip „vandenų viešpaties” .
Indoeuropiečių religijoje vanduo yra supriešinamas su ugnimi, tačiau neretai vandens dievybės yra ir susijusios su ugnimi. Daugelis jų, ypač su vandeniu susiję personažai turi ryšį ir su ugnimi. Pagal slavų ritualą, kurio metu sudeginama ir įmetama į vandenį Marą-Moreną vaizduojanti lėlė. Tuo tarpu jūros dievo trišakis buvo suvokiamas kaip trys ugnys degančios vandenyje tuo metu, kai dieviškieji dvyniai — dangaus sūnūs – įžiebia dvi ugnis jūroje.
Ugnies ir vandenų supriešinimas, toks akivaizdus pirminiame mite, ryškėja ir anksčiau minėtuose senuosiuose motyvuose, susijusiuose su požemio pasauliu.
Be įvardytų svarbiausių indoeuropiečių mitologinių personažų atitikmenų, esama nemažai ir neesminių. Bendri pavadinimai būdingi vienodas funkcijas atliekantiems personažams pavyzdžiui augalų karalystės ir miško dievams. Dauguma mitinių vardų sieja su visiškai abstrakčios reikšmės pavadinimais, turinčiais aiškiai jaučiamų mitologinių charakterio asociacijų.
Daug panašaus charakterio sutapimų esama ritualinėje leksikoje, tai rodo senosios indoeuropiečių kultūros ritualo vientisumą.
Bendrojo indoeuropiečių mitologijos fondo skirtingų tradi¬cijų tolesnis plėtojimasis pasireiškė tipologiškai panašių tendencijų grandine, rodančia kiekvienos konkrečios šio fondo mitologijos pokyčių rezultatų panašumą.4. ,,Bendrumas” Indoeuropiečių religijoje
Nagrinėdami indoeuropiečių realigijos struktūrą nustatėme, kad visoms indoeurpietiškoms kultūroms būdingas bendrumas, kuris geriausiai atsispindi mituose. Kai kurie Snorio pasakojimai apie senovės skandinavų dievus primena indų mitus, kurie kilę dviem trim tūkstančiais metų anksčiau. Žinoma, Snorio mitams būdingi skandinaviškos gamtos aprašymai, o indų mituose vaizduojama Indijos gamta. Tačiau daugelis mitų turi bendrą branduolį, kuris leidžia spręsti apie bendrą kilme. Toks branduolys ryškiausiai matomas mituose apie nemirtingumą suteikiantį gėrimą arba dievų kovą su chaoso jėgomis. Savitos buvo ir laidojimo tradicijos. Tai patvirtina indoeuropiečių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Gana išsamiai baltų šermenų papročius yra aprašęs anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IXa.). Jis pasakoja, kad mirusysis buvo laikomas savo namuose paguldytas ant žemės. Mirusiojo giminaičiai vėliau nešdavo kūną deginti ant laužo ir rengdavo žirgų lenktynes, kurių laimėtojui atitekdavo mirusiojo turtas. Tokių papročių laikėsi ir kiti indoeuropiečiai. Akivaizdūs įvairių indoeuropietiškų kultūrų panašumai atsispindi ir mąstysenoje. Indoeuropiečiams bendra tai, kad pasaulyje jie matė nuolatine dramą, kur žūtbūtinai grumiasi gėrio ir blogio jėgos. Todėl indoeuropiečiai dažnai bandydavo “numatyti” pasaulio lemtį. Ir galiausiai indoeuropiečiai turi ciklinį požiūrį į istoriją. Tai reiškia, kad jiems atrodė, jog istorija eina ratais — arba “ciklais” — taip, kaip keičiasi metų laikai, žiema ir vasara. Taigi istorija neturi nei tikros pradžios, nei pabaigos. Dažnai kalbama apie įvairius pasaulius, kurie atsiranda ir išnyksta amžinoje gimimo ir mirties kaitoje. . Šių laikų archeologų, paleastronomų tyrimai rodo, kad senovės baltai taip pat turėjo išplėtotą kalendorinę sistemą, pagrįstą dangaus kūnų stebėjimais. Bendras indoeuropiečių pasaulio suvokimas turėjo įtakos ne tik jų religijai ir pasaulėžiūrai, bet ir pačiam gyvensenos formavimui, civilizacijos vystymuisi. Šis ,,bendrumas” indoeuropietiškos kilmės kultūrose išliko iki šiol.Išvados
1. Indoeuropietiškomis vadiname visas tautas ir kultūras, kuriose kalbama indoeuropiečių kalbomis. Prie šių priskiriamos visos Europos kalbos, išskyrus finougrų (samių, suomių, estų ir vengrų) ir baskų kalbas. Dauguma indų ir iranėnų kalbų taip pat priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai.
2. Indoeuropiečių religija iki šių dienų nėra išlikusi todėl tyrinėtojai ją rekonstruoja remdamiesi išlikusiais senaisiais šaltiniais Pagrindiniai Indoeuropiečių religijos ir mitologijos rekonstravimo šaltiniai yra: mitologiniai tekstai, folkloriniai tekstai ir mitologiniai žodžiai.
3. Baltų religija ir mitologija išlaikė daug indoeuropiečių religijos ir mitologijos bendrų bruožų, būdingų pirmykštės bendruomenės patriarchalinei pasaulėžiūrai.
4. Indoeuropiečių religija yra labai svarbi bendros mitologijos ir reginės sistemos grandis, kadangi ji yra daugelio vėlesnių religijų kilmės šaltinis.
5. Indoeuropiečių religijos paplitimas Rytų ir Vakarų Europoje, bei kitose Eurazijos regionuose yra tiesiogiai susijęs su indoeuropiečių kultūros skverbimusi į šiuos regionus.
6. Indoeuropiečių kultūrai būdingas tikėjimas daugeliu dievų – politeizmas.
7. Indoeuropiečių religijos pagrindą sudaro trys pagrindinės dievybės, kurių pagrindinė yra Dievas Tėvas. Iš dangaus kaip vyriškasis pradas kilę dvyniai „dan¬gaus sūnūs” ir „dangaus duktė”.
8. Danguje gyve¬nantį tėvą – spindintįjį dangų — atitinka moteriškoji die¬vybė ir dangaus apvaisinta motina žemė.
9. Indoeuropiečių religijoje žmogus buvo kildinamas iš žemės.
10. Indoeuropiečių religijai būdinga nuoltinė blogio ir gėrio kova, kurios vieni svarbiausių personažų yra Perkūnas (Žaibasvaidis) ir Velnias.
Idoeuropiečių religijoje dievai įkūnijo visus svarbiausius juos supančius gamtos reiškinius, nustatė tvarką pasaulio tvarką, ir atsakė į svarbiausius to meto žmonėms rūpėjusius klausimus. Indoeuropiečių religija buvo ne tik dvasinis vadovas, bet ir ,,priemonė” padedanti gyventi. Tačiau baltų religija nebuvo grynai indoeuropietiška, o indoeuropietiškos ir senosios Europos religijų mišinys. Patys giliausi ir gražiausi lietuvio charakterio ir tikėjimo bruožai yra ne indoeuropietiški, ne atnešti iš rytų, bet europietiški, vietiniai, paveldėti iš Senosios Europos žemdirbių kultūros. Ypatingas ryšys su žeme, su augalu, su gyvybės vandeniu, su akmeniu, su paukščiu, ir mūsų dainos yra iš senosios EuroposLiteratūra
1. Mitologijos enciklopedija.Vilnius:Vaga, 1997.
2. Bartninkas N. Didžiųjų mitų keliais.Vilnius: UAB.,,Neįgaliųjų reabilitacija”, 1999
3. Gimbutienė M. Baltų mitologija.Vilnius. Lietuvos rašytojų sąjunga. 2002.
4. Gimbutienė M. Laimos palytėta. Vilnius. Scena. 2002.
5. Toporov V. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Vilnius. Aidai. 2000.
6. Vėlius N. Senovės Baltų pasaulėžiūra.Vilnius:Mintis, 1983.
7. http http://perkunas.vtu.lt/filosofija/sofija/Sofija14.html

Leave a Comment