Prieš dvejus metus palaidojau vyrą. Tai buvo mano žmogus.

Prieš dvejus metus palaidojau vyrą. Tai buvo mano žmogus. Žinau, kad reikia jį paleisti,tačiau dažnai galvoju apie jį ir nuolatos lyginu jį su kitais. Kartu pragyvenome 9 metus,susilaukėme 2 vaikų. Tačiau “kirminas graužikas” (toks negeras jausmas) tiesiog kartais nepakeliamas. Nuolat galvoju, praeis laikas. Bet laikas eina, o vis tiek atrodo lyg viskas buvo vakar. Nenoriu, kad vaikai netekę tėvo būtų priversti matyti nuolat surūgusią mamą. Jie teikia daug džiaugsmo, tačiau dalijantis prisiminimais frazė “kai tėtis buvo gyvas”. Noriu vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą, steengiuosi, bet viduje lyg užsirakino kažkas.

Valeri

Yra sakoma, kad pirmieji metai po netekties yra skirti išgyvenimams, o antrieji parodo, koks žmogus yra vienišas. Greičiausiai būtent dėl vienišumo baimės dabartiniu metu ir neleidžiate sau „paleisti“ vyrą, pakeisti santykį su juo, atrodo „lyg viskas buvo vakar“, nesinori iš naujo suvokti ir atrasti save kaip atskirą vienetą. Tačiau Jūs esate teisingame kelyje, nes Jumyse rusena noras vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą. Tuo labiau kad turite svarbų motyvą dėl ko verta tai daryti – vaikus. Pakalbėkime apie juoos. Nerimaujate dėl to, kad „vaikai priversti matyti nuolat surūgusią mamą“. Prisiminkite, kad vaikų gedėjimą apsunkina slepiamos ir slopinamos suaugusiųjų reakcijos į netektį. Vaikams lengviau, kai jie mato tikrus suaugusiųjų jausmus, o ne slepiamus. Kai suaugusieji įsivaizduodami, kad saugo vaikų jausmus, įvy

ykus netekčiai elgiasi žvaliai ir linksmai, vaikams gali atrodyti, kad suaugusieji pamiršo mirusįjį, kad jie jau nebeliūdi, jiems nebeskauda. Ir nors vaikams dar „skauda širdelę“, tačiau jie pamano, kad neturėtų taip būti, nes suaugę taip jau nebesijaučia. Vaikai tiesiog netenka galimybės dalintis savo jausmais su suaugusiaisiais. Arba vaikai pradeda galvoti, kad apie tą, kurio nebėra – kalbėti negalima. Galiausiai, kai vaikai mato slepiančius savo jausmus suaugusiuosius, jie mokosi tokio elgesio ir patys taip pradeda elgtis. Todėl iš tiesų teisingiausia būtų suaugusiam siekti susitaikyti su netektimi, o kol tai neįvyko, neslėpti tikrųjų jausmų nuo savo vaikų.

Kita vertus, galima būtų spėti, kad greičiausiai ir anksčiau, t.y. iškart po netekties, stengėtės vaikus „apsaugoti“ nuo savo gilių ir sudėtingų išgyvenimų ir būtent slopinami jausmai galėjo praailginti gedėjimo trukmę. Taip gana dažnai nutinka, kai šeimoje auga maži vaikai.

Išgyvenančiam netektį žmogui labai svarbu išreikšti savo jausmus, kalbėti apie tai, kas įvyko ir kaip jis jaučiasi, nes pakartotinai mintimis grįžtant skaudžios patirties ir su ja susijusių sudėtingų išgyvenimų, išreiškiami susikaupę ir naujai atsiradę jausmai. Taip išsipasakojant mažėja emocinė įtampa, viduje viskas „rimsta“, netektis suvokiama ir priimama kaip gyvenimo dalis. Todėl nebeslopinkite savo jausmų – jie natūralūs šioje situacijoje. Rašykite dienoraštį arba tiesiog su kuo nors pasikalbėkite. Pagalvokite apie tai, su

kuo galėtumėte pasidalinti savo jausmais. Svarbu, kad tai būtų suprantantis žmogus, kuris neskubėtų raminti, nevertintų įvykių ir jausmų, nedalintų patarimų, o tiesiog palaikydamas padėtų Jums išsikalbėti ir pačiai susivokti šioje situacijoje.

Nors kiekvienas išgyvena netektį individualiai ir neįmanoma įtalpinti konkretaus sielvarto į visiems vienodus laiko rėmus, visgi manoma, kad netekties išgyvenimas trunka apie 1-2 metus. Žinoma, niekas niekada nepamiršta to, ką prarado. Netektis visuomet išliks Jūsų gyvenimo dalimi. Bet išgyvenus netektį, apie vyrą galėsite galvoti ramiai ir prisiminimų nelydės skausmas. Tačiau tai įvyks su laiku ir su Jūsų pačios pastangomis. Prisiminkite, kad netekties išgyvenimas yra procesas, kurio metu vienus jausmus keičia kiti, ir susirūpinti reikėtų tuomet, jei tam tikra emocinė savijauta trunka ilgiau nei pusę metų, t.y. santykis su mirusiuoju ir jausmai yra lygiai tokie patys kaip kad buvo prieš pusmetį. Tokiu atveju yra reikalinga kreiptis į psichologą.

Kaip yra pasakęs gydytojas Vamik D. Volkan – „netektis – tai žiauri dovana“. Išgyventa ir įveikta netektis gali skatinti asmenybės augimą. Išgyvendami netektį, turime galimybę giliau save pažinti, labiau subręstame kaip asmenybės, galiausiai išmokstame labiau vertinti gyvenimą ir savo artimuosius. Tad jei vyro netektis, kad ir kokia žiauri ji bebūtų, visgi yra dovana, priimkite ją, išgyvenkite ir tebūna ji Jūsų šeimos stiprybės šaltinu ir prasmingesnio gyvenimo pradžia.

Psichologė Laura Bra

atikaitė

www.seimospsichologas.lt

Tel. nr. 8 668 00 000

4 thoughts on “Prieš dvejus metus palaidojau vyrą. Tai buvo mano žmogus.”

  1. Man buvo 10 metų, kai mirė tėtis ir mes su mama likom dviese. Mamai buvo labai sunku ir matėsi, kaip ji bandė slėpti nuo manęs, kad blogai jaučiasi, bet aš mačiau ją “kiaurai” ir prisimenu galvodavau, kodėl ji bando juokauti, kai nori verkti, kodėl nusuka kalbą, kai prisimenu tėtį… Būdavo apsikabinu savo meškį ir su juo kalbuosi kaip ilgiuosi tėtuko. Kai dabar pagalvoju, gal būtų geriau, jei būčiau turėjusi galimybę apsikabinti mamą ir kartu paverkti dėl tėčio. Gal nebūtume viena nuo kitos po to įvykio atitolę?..

    Reply
  2. O manęs vyro mirtis visai neužgrūdino. Praėjo jau 5 – eri metai,o aš negaliu su tuo susitaikyti. Ir darosi tik sunkiau. Suprantu ,kad darau kažką ne taip, bet kaip susitaikyti su ta mintim, kad vyras jau niekada negrįš? Rašau dienoraštį, kalbuosi su mirusiu vyru…Ką dar galima būtų padaryti? Oi kaip sunku susitaikyti su ta mintim, kad mylėtas žmogus niekada nebegrįš į namus, pas vaikus.

    Reply
  3. 2 metai iš tikrųjų yra gedėjimo laikas. Ir tikrai reikia kalbėtis. Tai nėra paprasta, nes žmonės to nenori, jiems sunku, stengiasi užbaigti pokalbį kuo greičiau banaliais paguodos žodžiais. Aš kalbėdavausi valandomis su vyro seseria, ir mums abiems tai padėjo, ji gedėjo brolio, aš vyro. Kalbėjausi su kitomis moterimis, neseniai palaidojusiomis vyrus, kažkaip atpažindavom viena kitą net nebūdamos pažįstamos, iš kelių žodžių.
    Atsimenu, kaip nuėjusi darbo reikalais į valdišką įstaigą sužinojau, kad mano reikalą turėjusi išspręsti moteris to nepadarė, ji prieš mėnesį palaidojo vyrą. Mes sėdėjom jos kabinete, kalbėjomės gal valandą apie savo vyrus ir verkėm. Paskui ėmėmės reikalų.
    Ir trečiais metais man atsimerkė akys, ir pajutau kad gyvenu. O nebe stumiu gyvenimą, kaip iki tol. Vyras visada liks mano širdyje, bet žaizda užsitraukė. Linkiu visoms gedinčioms susitaikyti su gyvenimu.

    Reply

Leave a Comment