Draugystė su buvusiuoju? Į kai kuriuos klausimus tenka atsakyti plačiau , nes panašių klausimų iš DarniPora.lt narių esu gavęs bent keliolika. Išgirdę, kad vyras ir moteris yra geri draugai, jų pažįstami, o ypač vyresnio amžiaus, dažnai klausia: “Ar iš tikrųjų tik draugai?” Toks įtarumas suprantamas: dar visai neseniai vyrai ir moterys tiesiog neturėjo kito būdo pabendrauti, kaip užmegzti meilės ryšį. Dabar jie kartu dirba, kartu mokosi, randa bendrų pomėgių, tad gali tiesiog draugiškai bendrauti. Visgi dažnai to padaryti nesugeba, nes vaikystėje ir paauglystėje jie mokėsi draugauti “berniukiškai”, t.y., kartu ką nors veikti, sportuoti, žaisti, kurti būsimu darbu projektus, ir “mergaitiškai”, t.y., kalbėtis apie savo bei kitų mintis ir jausmus. Jaunystėje jie matė kitą lytį romantiškose vizijose, todėl suaugę sunkiau randa bendrų interesu bei pramogų, netgi šeimos ar bendradarbių vakarėliuose nesąmoningai pasidalina i “vyriškas” ir “moteriškas” grupeles.
Draugiškas bendravimas jiems būtų naudingesnis. Pirmiausiai todėl, kad iš viso gera turėti draugų. Be to, vyrui draugystė su moterimi paprastai padeda geriau suvokti ir išreikšti savo jausmus, o moteriai draugystė su vyru leidžia tarsi “pailsėti” nuo moteriško santykių nagrinėjimo, atsipalaiduoti, nebedemonstruoti subtilių jausmų. Jai gali būti tiesiog smagu turėti dar vieną “brolį”, su kuriuo galima saugiai jaustis, kuris padeda daugiau sužinoti apie vyrų požiūrį ir interesus.
Akivaizdu, kad draugaujame su žmonėmis, kurie mums kuo nors patinka. Taip pat akivaizdu, kad su kiekvienu patrauklesniu žmogumi neužmezgame seksualinių ryšių, taigi, ir su simpatišku vyru ar moterimi galima tik draugauti. Galima nutarti, kad draugystės ryšys yra vertingesnis už sekso ryšį, arba tiesiog pajusti, kad sekso ryšys jau nebėra itin gundantis, o pasikalbėti dar yra apie ką. Vokiečių seksologo K.Christiano atlikta apklausa liudija, jog tokiai minčiai nepritaria kone 90 proc. peržengusių šešiasdešimtmečio ribą, apie 50 proc. keturiasdešimtmečių ir tik 20 proc. dvidešimtmečių. Žmonės dažnai padaro tai, kuo tiki: jei tikima draugiškais santykiais su buvusiu vyru ar žmona, veikiausiai pavyksta juos sukurti.
Apie draugystę parašyta ir pasakyta daug gražių žodžių. Draugas neišduoda, neapgauna, nesavanaudiškai paremia ir t.t. Neištikimas meilužis, kuris šaiposi su savo sugėrovais iš naivios merginos jausmų, ar vyras besibylinėjantis, kad paliktai žmonai ir vaikams liktų kuo mažiau turto, yra labai nepanašūs į nesavanaudišką draugą. Todėl sunku likti draugais, kai dėl iširusių meilės ar šeimos santykių aiškiai kaltas tik vienas, kai šie santykiai suiro dėl apgaulės bei išnaudojimo. Tada geriau neapsimetinėti šiuolaikiškais, o išsakyti viską, ką jaučiame ir griežtai užtrenkti duris naujam suartėjimui. Draugui kai ką atleidžiame, susitaikome su jo klaidomis. Jei negalime atleisti, tai ir draugauti neįstengsime. Deja, ne visada galima vadovautis jausmais. Vaikų turinti pora ir po skyrybų priversta bendrauti, suderintai spręsti daug klausimų, rūpintis vaikais. Nors kaip pora jie nebeegzistuoja, tačiau yra pora savo vaikams. Suprantama, kad visiems – ir jiems, ir vaikams – yra geriau, jei tokioje poroje bendravimas draugiškas.
Psichologe Susana Stein mano, jog svarbiausios draugystės su buvusiuoju prielaidos yra dvi: pirma, neturėti jokiu slaptų ketinimų dėl bendros ateities ir, antra, jausti emocinę nepriklausomybę nuo jo. S.Stein teigia, kad draugystė neįmanoma, jeigu vienas iš buvusios poros vis dar jaučiasi susijęs su kitu, jei kito draugai bei draugės dar vertinami kaip grėsmė.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad pavadintas “draugišku” ryšys nebūtų grindžiamas neįsisąmonintais, nepilnai suvoktais kaltės (iš vienos puses) ir noro save skaudinti (iš kitos pusės) motyvais. Buvusysis, matydamas, kad kažkada artima moteris kenčia, gali galvoti, jog siūlydamas “likti tik draugais” tarsi ją guodžią, o kai kurios žlugusią meilę nori apraudoti. Joms atrodo, kad skausmo išgyvenimas patrauklesnis, nei abejingumas ir nejautrumas, todėl vėl ir vėl susitikdamos su buvusiu mylimuoju, gali užpildyti jausmų tuštumą. Tokiu būdu nesąmoningai siekiama skausmo, o ne draugystės.
Emocinė priklausomybė nuo buvusiojo gali atsiskleisti ir noru jį kontroliuoti. Draugai dažnai susitinka. Draugai jaučia palankumą vienas kitam. Draugai gali vienas kitam paskambinti, paprašyti paslaugos. Todėl draugyste su buvusiuoju palieka viltį ir vietos fantazijoms: o gal jis supras, kad klydo, o gal jis pasakys, kad vėl nori būti kartu. Kartais šios viltys netgi pripažįstamos teigiant: “Geriau žvirblis, t.y., draugystė, rankoje negu vienišumas”. Suprantama, žmogus, o tuo labiau patyręs neišsipildžiusią meilę, norintis ir bijantis naujų ryšių, nėra tiksliai savo veiksmus ir jausmus apskaičiuojantis kompiuteris. Susigaudyti santykių permainose nėra lengva, tačiau pakaktų nors pabandyti sąžiningai pasikalbėti su buvusiuoju apie tai, ko norima iš draugystės su juo, kokia ji turėtų būti, ir daugelio nesusipratimu bei tuščių vilčių pavyktų išvengti.
Perėjimas nuo meilės per skausmą ir neapykantą i draugystę įmanomas, bet visgi retas reiškinys. O jei nesinori eiti šiuo keliu? Kodėl nepripažinus, jog prieš daugelį ar kelis metus mylėtas ir/ar nekęstas žmogus dabar turėtų būti išstumtas iš minčių ir jausmų? Bendravimas su juo atgaivintų nemalonius išgyvenimus, o todėl būtų visiškai nereikalingas. Toks prisipažinimas galėtu tapti jausmų istorijos pabaiga bei galimybe užmegzti naujus meilės ryšius.
Comments are closed.