„ Hipių judėjimas Lietuvoje, Lietuvos roko pionieriai“
Ronaldas
Jakubovskis IId.
Hipių judėjimas Lietuvoje, Lietuvos roko pionieriai
|[pic] | |
Hipių judėjimą labiausiai veikė muzika. Ji buvo stipriausia ir paties judėjimo pusė. Hipių judėjimas chronologiškai susijęs ir su roko muzikos gimimu, o rokas šiems jaunuoliams nebuvo paprasta muzika – tai buvo kitoks bendravimo būdas, kita kalbos dimensija. Jis taip pat įkūnijo laisvės idėjas. „Roko muzika gimė kaip laisvės, meilės ir mirties metafora, metanti iššūkį moderniojo žmogaus sąmonei, kūrybai ir patirčiai.
Jis tapo geriausiu instrumentu įgyvendinti kontrkultūros programą.
Rokas tapo ne tik fenomenu, kuriame susiliejo kone visi įmanomi antistruktūros elementai bei jų išraiškos – karnavalas, stipriai teatralizuotas miesto gyvenimas, tyčinis socialinių vaidmenų supainiojimas ar net socialinių kaukių nuplėšimas, apnuoginantis nonkonformišką ir antistruktūrinę visuomenės gyvenimo konvenciją, prietarų ir dviprasmybių nepaisančią roko prigimtį – rokas tapo fenomenu, sąmoningai naikinančiu ribas, skiriančias realų, kasdienį gyvenimą nuo išgalvoto, nenatūralaus.“
Lietuvoje pirmieji alternatyvią tarybinei estradai muziką pradėjo groti džiazo kolektyvai, kurie pradėjo kurtis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių sandūroje Vilniuje ir Kaune. Kaip ir buvo galima tikėtis, iš viršaus buvo paskelbta, kad džiazas – tai nesveikas idėjiškai nesubrendusio jaunimo užsiėmimas, jam buvo priklijuota „amerikietiško ideologinio ginklo“
etiketė, su kuriuo reikia kovoti pačiomis ryžtingiausiomis priemonėmis.
„Ceгодня ты играеш джаз, а завтра Родину продаш!“ – taip skambėjo vienas iš populiariausių komjaunimo organizacijos lozungų.
Dėl Sovietų Sąjungos izoliacijos bene vienintelis šaltinis apie Vakarų pasaulyje vykstančius procesus buvo radijo imtuvas. Apie 1964 metus
Liuksemburgo radijo bangomis Lietuvos jaunimą pasiekė pirmosios grupės „The
Beatles“ dainos. Tos muzikos paprastumas, nuoširdumas bei novatoriškumas užbūrė ne vieną jauną širdį:
| |[pic] |
| |[pic] |
„Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotį išgirdau „The
Beatles“ dainą „Love Me Do“, visas mano gyvenimas pasikeitė.“
(K. Antanėlis)
Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje –
„Vienuoliai“, Kęstučio Antanėlio grupė, „Kėkštai“, pagrindinės Kauno roko grupės buvo „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini
Druskininkai, kur apie 1965 metus susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė. Kadangi naujoji muzikinė mada buvo įtakota grupės „The Beatles“, ji buvo pavadinta bitlomanijos terminu, o muzikinis stilius – bigbyto terminu.
|[pic] | |
|Gėlių vaikai. Nuotrauka iš | |
|elektroninės | |
|enciklopedijos „Lietuvos roko | |
|pionieriai 1965-1985“ | |
|[pic] | |
Nuo 1968-ųjų metų galima įžvelgti kokybiškai naują etapą, kuriame muzikuojančios grupės nuo „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir kitų grupių dainų kopijavimo perėjo prie savų muzikinių idėjų generavimo.
Kadangi savos kūrybos dainos buvo sunkiai toleruojamos, dauguma grupių pasuko neutraliu folk stilistikos keliu. Kūrėsi naujos grupės: Vilniuje –
„Bočiai“, „Gėlių Vaikai“, „Rupūs Miltai“, Šiauliuose – „Saulės Vaikai“,
Kaune – „Vyturėliai“, „Vaizbūnai“, „Perkūno Ainiai“, „Dainiai“, „Raganiai“
ir t.t.. Gitarinei muzikai neliko abejingos ir merginos. Vilniuje muzikavo merginų grupė „Bitės“, o Kaune susikūrė net dvi merginų gitarinės grupės –
viena be pavadinimo, o kita – „Eglutės“.
8-ojo dešimtmečio pradžioje šalia oficialiosios bigbyto scenos ėmė rastis alternatyvioji. Iki tol buvęs daugiau mados atributu, gitarinis judėjimas įgavo ir maištingumo atspalvį. Pirmieji šios krypties pranašai buvo
„Sartakovo Trio“ Vilniuje ir „Nuogi Ant Slenksčio“ Kaune, kurių grojama muzika neatitiko jau nusistovėjusios bigbyto muzikos sampratos ir demonstravo pirmąsias tikro roko užuomazgas.
Roko muzikos bumas greitai imtas aptarinėti palčiai ir visuotinai. Valdžia į šią muziką žiūrėjo neigiamai: roko muzika vadinta „triukšmingu ritminiu gitarų dundesiu ir žvangesiu, neturinčiu nieko bendra su muzika; vulgariu klyksmu „įkvepenčiu“ net instrumentų laužymą, daužymą ir pan.“. Tačiau valdžiai greitai supratus, jog žaibiškai plintančios muzikinės mados neįmanoma uždrausti, buvo stengiamas bent ją kontroliuoti (pvz., imta rengti saviveiklinių kolektyvų apžiūras).
| [pic] | |
|Bitės. Nuotrauka iš elektroninės | |
|enciklopedijos | |
|„Lietuvos roko pionieriai 1965-1985“ | |
|[pic] | |
Roko muzika buvo tiltas, jungiantis Vakarus su Sovietų Sąjunga, jai negaliojo jokios geležinės uždangos ir suvaržymai. Sovietinėje Lietuvoje rokas buvo kaip laisvės gurkšnis, tai buvo pagrindinis „uždraustas vaisius, telkiantis žmones ir skatinantis naujas pažintis“.
Muzikos hipiai klausydavosi, ne pavieniui, bet dažniausiai po keletą. Tai buvo savotiškas grupinis ritualas, religijos pakaitalas, magija:
„Susirinkdavome klausytis muzikos ir daugiau mums nieko nereikėjo – nei kalbų, nei žodžių. Kiti stebėdavosi: „Ką jūs veikiate, juk susirinkę apie nieką nekalbate? Kaip jūs laiką leidžiate? “. O mums tai buvo kitas pasaulis, kitas bendravimo principas. Mums nerūpėjo, kas kiek ko turi, kiek kieno tėvai gauna pinigų. Svarbiausia buvo muzika. “
(O. Zacharenkovas)
Įrašus gauti buvo sunku. Kai kam atsiųsdavo giminaičiai iš Amerikos, būdavo galima nusipirkti ir iš „spekuliantų“ (įrašai kainavo apie 3 rublius):
„Plokštelių tada buvo labai mažai. Klausydavomės šimtus kartų perrašytų, nutrintų, suklijuotų paprastu nagų laku magnetafono juostų. Siekdamas kuo daugiau sužinoti apie vakarietišką muziką, išmokau skaityti lenkiškai.
Mano mama gaudavo žurnalą „Kobieta ir žycie“. Kai ką išskaitydavau paskalų skyriuje. Eidavome į dokumentinius filmus, per kuriuos kartais 5-
7 sekundes parodydavo užsieninių koncertų ištraukų. Tai iliustruodavo kapitalizmo grimasas ir išsigimimą. Dėl tų kelių sekundžių filmus spoksodavome dešimtis kartų. “ (V. Kernagis)
„Trys taikos, muzikos ir meilės dienos“
„Woodstock‘o festivalis“
Ronaldas Jakubovskis IId.
Trys taikos ir muzikos dienos
1969-ųjų rugpjūtį beveik pusė milijono žmonių susirinko į „Vudstoko“
festivalį Niujorko valstijoje
Folkloro dainininkė Joni Mitchell pati nedalyvavo Vudstoko festivalyje. Kad nepraleistų pasirodymo per televiziją, ji verčiau liko Niujorke. Nes šeštadienį, rugpjūčio 16-ąją, visi keliai, vedantys į festivalio vietovæ
Betelyje, buvo beviltiškai užkimšti kilometrinėmis autokolonomis. Vietoj planuotų 50 tūkstančių į Niujorko valstijos užkampį patraukė 4–5 šimtai tūkstančių!
Vudstokas, pakrikštytas iš pradžių numatytos vietovės pavadinimu, švelniai tariant, buvo „baisi makalynė“ (Pete’as Townshendas). Visgi festivalis tapo legenda, ir ne vien dėl 150 operatorių apie jį susukto filmo. Geriausiai trijų dienų dvasią perteikė Mitchello daina „Vudstokas“, parašyta dar 1969 rugpjūty: sielos laisvė, žmogaus laisvė, meilė, taika ir harmonija – rojus žemėje.
Vudstokas buvo 7-ajame dešimtmetyje JAV ir Europoje praūžusių protestų kulminacija. Jaunimas, daugiausia studentai, „hipiai“, stojo prieš sustabarėjusios senosios kartos taisykles bei melagingą moralę, prieš vartotojiškumą ir militarizmą. Naujasis gyvenimo jausmas buvo išreikštas pirmiausia per muziką – Elvis Presley su savo klubų raitymu, agresyvieji
„Rolling Stones“, „The Who“ ir, žinoma, „grybų galvutės“, „Bitlai“, veikė kaip katalizatoriai. „Laikai keitėsi“, kaip kad rašo Bobas Dylanas – jis pats, beje, nepanoro dalyvauti Vudstoke – 1964-aisiais savo to paties pavadinimo dainoje:
„Motinos ir tėvai/ visame krašte/ nekritikuokit to/ ko nesuprantat./
Jūsų sūnūs ir dukros/ nebeklauso jūsų komandų/ lauke vyksta mūšis/ jis verda/ jis tuoj gali sudrebinti jūsų langus/ išklibinti jūsų tvoras/ nes laikai tiesiog keičiasi“
Betelyje, fermerio Maxo Yasguro valdose, nesiautė joks mūšis – visi čia buvo savi. Tiesa, susidarė spūstys prie tualetų bei aptarnavimo punktų, o scena tiesiog drebėjo nuo muzikantų ir aparatūros svorio ir nekart galėjo įgriūti. Apskritai Vudstokas kaip grandiozinis masinis renginys buvo nepaprastai taikus: niekas nieko neužmušė (tiesa, užfiksuotas vienas mirties atvejis dėl nelaimingo atsitikimo, vienas žmogus mirė natūralia mirtimi ir vienas – nuo narkotikų perdozavimo), neprimušė, neapiplėšė ir neišprievartavo. Beje, „Los Angeles Times“ pasipiktinæs rašė, kad „jaunimas… (esą) nusirito į patį dugną“, tačiau šis apleistas jaunimas bent jau nenužudė nė vienos nekaltos būtybės Vietname.
Visuomenės kritikus, aišku, šokiravo toks laisvo sekso ir narkomanijos paradas (manoma, kad 90 proc. dalyvių ir žiūrovų rūkė marihuaną) – būtent čia kilo 8-ojo dešimtmečio narkomanijos banga. Visgi jaunoji karta buvo ne taip jau nutolusi nuo tautos krikščioniško paveldo – visi laikė save „Dievo vaikais“ (žr. Mitchell dainą).
Žiūrint iš nūdienos perspektyvos Vudstokas, tiesą sakant, savo dvasia labiau priminė pamaldas po atviru dangumi arba sąskrydį Tezė nei roko koncertą. Tiesioginiai religiniai elementai panėšėjo labiau į „New Age“ krikščionybæ. „New Age“ miuziklas „Hair“ dar prieš tai paženklino Vandenio eros pradžią. Be kita ko, čia buvo ir tokių atlikėjų kaip Joan Baez, kuri dainavo vadinamuosius gospelsongus „Swing Low Sweet
Chariot“, „We shall Overcome“ ir pan. bei dainą „Amazing Grace“ („Malonė
Dievo suteikta“). Dauguma dainų buvo kupinos meilės, taikos ir laisvės ilgesio.
„Laisvė“, „Freedom“ – taip vadinosi improvizuota daina pirmojo atlikėjo Richie Havenso, kuriam neleido nulipti nuo scenos, nes dar nebuvo numatytas kitas pasirodymas. Havensas jau buvo atlikæs visą savo repertuarą, tad spontaniškai sugrojo „Laisvæ“ – su visišku atsidavimu ir iš paskutiniųjų sugrota daina buvo tinkama festivalio uvertiūra ir išgarsino
Havensą (kuris populiarios dainos daugiau taip ir nesukūrė) iki mūsų dienų.
Apskritai Vudstokas pateikė įvairiausių muzikinių stilių kokteilį su daug folklorinio ir trankaus roko, trupučiu egzotikos (indas Ravis
Shankaras) ir faktiškai tik vieno ilgesnio papildomo šou: šeštadienio naktį britų grupė „The Who“ pagrojo visą koncertinæ programą ir daug dainų iš savo roko operos „Tommy“. Palyginti su angeliška Joan Baez, „The Who“
atstovavo priešingam – brutaliam ir beviltiškam – poliui. Jų 1965-ųjų „himne“ „Mano karta“ („My Generation“), priešpaskutinėje programos dainoje, yra tokie žodžiai: „Žmonės bando mus prispausti/ vien todėl, kad mes esame čia/ Dalykai, kuriuos jie daro, yra baisiai šalti/ Aš ti kiuosi mirti, kol pasensiu“.
Priedo Townshendas, kaip ir visų savo pasirodymų pabaigoje, sudaužė savo gitarą ir dalį scenos aparatūros. Jėga pratrūko, bet buvo vilties sulaukti rojaus žemėje. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos, kai pankai griovė su tikru pasimėgavimu, atrodė, praeis ištisi amžiai.
Kas žvelgė giliau, visgi jau tuomet galėjo pamatyti ir tamsųjį
Vudstoko šešėlį. 26-erių Janis Joplin, kuri kerėjo naktinæ publiką savo „bliuziniu“ balseliu ir kurios veidas atrodė pasenæs ištisais metais ar net dešimtmečiais, po gerų metų pasimirė nuo narkotikų perdozavimo. 1970-ieji nusinešė ir paskutinæ festivalio žvaigždæ Jimį Hendrixą. Pirmadienio rytą amerikiečių gitaros genijus dar grojo 25 tūkstančiams žiūrovų (ir krūvoms šiukšlių). Astrononomiškai didelis tais laikais buvo ir Hendrixo honoraras
– 125 tūkst. dolerių – kas vargu ar atitiko antikapitalistinio judėjimo dvasią. Jis padaugino narkotikų likus kelioms savaitėms iki to, kai nuo jų mirė Joplin.
Prieš Vudstokui tampant tikru mitu, įamžinus jį kino juostoje, tikrovė dar kartą pasivijo „Vudstoko kartą“: gruodžio pradžioje Mickas Jaggeris iš
„Rolling Stones“ Altamonto festivalyje išreiškė savo „Simpatiją velniui“
(„Sympathy for the Devil“), prie jų derėjo „Hell’s Angels“ surengta prievartos orgija ir prie scenos nužudytas juodaodis.
Šiandien daug kam Vudstokas atrodo tik kaip neįtikėtinas, nepaprastas įvykis iš kito pasaulio: marga antimada, ilgi plaukai, primityvi koncertinė technika ir – pagal nūdienos kriterijus – gan nuobodus scenos šou. Kokie idealistai turėjo būti organizatoriai, galėjæ šeštadienio festivalį padaryti nemokamų koncertų diena! Šiandien iš pelno paskatų, esant tokiai paklausai, būtų pareikalauta dar ir priemokos.
Ką gi davė šis mega festivalis? Muzikiniu požiūriu nedaug, daugumos atlikėjų šiandien niekas nežino. Vieninteliai Joe Cockeris bei Carlosas
Santana Vudstoko dėka tapo pasaulinėmis žvaigždėmis. Kaip mitinis festivalis Vudstokas buvo vilties arba geriau – ilgesio ženklas. Geresnio pasaulio, žemiškosios taikos viešpatijos arba, kaip dainavo „Ten Years
After“, Tėvynės ilgesio: „I’m going home“ – „aš grįžtu namo“.