„ Hipių judėjimas Lietuvoje, Lietuvos roko pionieriai“
Ronaldas Jakubovskis IId.
Hipių judėjimas Lietuvoje, Lietuvos roko pionieriai
|[pic] | || | || | || | |
Hipių judėjimą labiausiai veikė muzika. Ji buvo stipriausia ir patiesjudėjimo pusė. Hipių judėjimas chronologiškai susijęs ir su roko muzikosgimimu, o rokas šiems jaunuoliams nebuvo paprasta muzika – tai buvo kitoksbendravimo būdas, kita kalbos dimensija. Jis taip pat įkūnijo laisvėsidėjas. „Roko muzika gimė kaip laisvės, meilės ir mirties metafora, metantiiššūkį moderniojo žmogaus sąmonei, kūrybai ir patirčiai. Jis tapo geriausiuinstrumentu įgyvendinti kontrkultūros programą. Rokas tapo ne tik fenomenu,kuriame susiliejo kone visi įmanomi antistruktūros elementai bei jųišraiškos – karnavalas, stipriai teatralizuotas miesto gyvenimas, tyčinissocialinių vaidmenų supainiojimas ar net socialinių kaukių nuplėšimas,apnuoginantis nonkonformišką ir antistruktūrinę visuomenės gyvenimokonvenciją, prietarų ir dviprasmybių nepaisančią roko prigimtį – rokas tapofenomenu, sąmoningai naikinančiu ribas, skiriančias realų, kasdienįgyvenimą nuo išgalvoto, nenatūralaus.“
Lietuvoje pirmieji alternatyvią tarybinei estradai muziką pradėjo grotidžiazo kolektyvai, kurie pradėjo kurtis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečiųsandūroje Vilniuje ir Kaune. Kaip ir buvo galima tikėtis, iš viršaus buvopaskelbta, kad džiazas – tai nesveikas idėjiškai nesubrendusio jaunimoužsiėmimas, jam buvo priklijuota „amerikietiško ideologinio ginklo“etiketė, su kuriuo reikia kovoti pačiomis ryžtingiausiomis priemonėmis.„Ceгодня ты играеш джаз, а завтра Родину продаш!“ – taip skambėjo vienas išpopuliariausių komjaunimo organizacijos lozungų.
Dėl Sovietų Sąjungos izoliacijos bene vienintelis šaltinis apie Vakarųpasaulyje vykstančius procesus buvo radijo imtuvas. Apie 1964 metusLiuksemburgo radijo bangomis Lietuvos jaunimą pasiekė pirmosios grupės „TheBeatles“ dainos. Tos muzikos paprastumas, nuoširdumas bei novatoriškumasužbūrė ne vieną jauną širdį:
| |[pic] || |[pic] || | || | |
„Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotį išgirdau „The
Beatles“ dainą „Love Me Do“, visas mano gyvenimas pasikeitė.“ (K. Antanėlis)Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolėdrožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpiogrupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje –„Vienuoliai“, Kęstučio Antanėlio grupė, „Kėkštai“, pagrindinės Kauno rokogrupės buvo „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Iš kitų Lietuvos miestų minėtiniDruskininkai, kur apie 1965 metus susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujamagrupė. Kadangi naujoji muzikinė mada buvo įtakota grupės „The Beatles“, jibuvo pavadinta bitlomanijos terminu, o muzikinis stilius – bigbyto terminu.|[pic] | ||Gėlių vaikai. Nuotrauka iš | ||elektroninės | ||enciklopedijos „Lietuvos roko | ||pionieriai 1965-1985“ | ||[pic] | |Nuo 1968-ųjų metų galima įžvelgti kokybiškai naują etapą, kuriamemuzikuojančios grupės nuo „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir kitųgrupių dainų kopijavimo perėjo prie savų muzikinių idėjų generavimo.Kadangi savos kūrybos dainos buvo sunkiai toleruojamos, dauguma grupiųpasuko neutraliu folk stilistikos keliu. Kūrėsi naujos grupės: Vilniuje –„Bočiai“, „Gėlių Vaikai“, „Rupūs Miltai“, Šiauliuose – „Saulės Vaikai“,Kaune – „Vyturėliai“, „Vaizbūnai“, „Perkūno Ainiai“, „Dainiai“, „Raganiai“ir t.t.. Gitarinei muzikai neliko abejingos ir merginos. Vilniuje muzikavomerginų grupė „Bitės“, o Kaune susikūrė net dvi merginų gitarinės grupės –viena be pavadinimo, o kita – „Eglutės“.
8-ojo dešimtmečio pradžioje šalia oficialiosios bigbyto scenos ėmė rastisalternatyvioji. Iki tol buvęs daugiau mados atributu, gitarinis judėjimasįgavo ir maištingumo atspalvį. Pirmieji šios krypties pranašai buvo„Sartakovo Trio“ Vilniuje ir „Nuogi Ant Slenksčio“ Kaune, kurių grojamamuzika neatitiko jau nusistovėjusios bigbyto muzikos sampratos irdemonstravo pirmąsias tikro roko užuomazgas.
Roko muzikos bumas greitai imtas aptarinėti palčiai ir visuotinai. Valdžia
į šią muziką žiūrėjo neigiamai: roko muzika vadinta „triukšmingu ritminiugitarų dundesiu ir žvangesiu, neturinčiu nieko bendra su muzika; vulgariuklyksmu „įkvepenčiu“ net instrumentų laužymą, daužymą ir pan.“. Tačiauvaldžiai greitai supratus, jog žaibiškai plintančios muzikinės madosneįmanoma uždrausti, buvo stengiamas bent ją kontroliuoti (pvz., imtarengti saviveiklinių kolektyvų apžiūras).| [pic] | ||Bitės. Nuotrauka iš elektroninės | ||enciklopedijos | ||„Lietuvos roko pionieriai 1965-1985“ | ||[pic] | |Roko muzika buvo tiltas, jungiantis Vakarus su Sovietų Sąjunga, jainegaliojo jokios geležinės uždangos ir suvaržymai. Sovietinėje Lietuvojerokas buvo kaip laisvės gurkšnis, tai buvo pagrindinis „uždraustas vaisius,telkiantis žmones ir skatinantis naujas pažintis“.
Muzikos hipiai klausydavosi, ne pavieniui, bet dažniausiai po keletą. Taibuvo savotiškas grupinis ritualas, religijos pakaitalas, magija: „Susirinkdavome klausytis muzikos ir daugiau mums nieko nereikėjo – nei kalbų, nei žodžių. Kiti stebėdavosi: „Ką jūs veikiate, juk susirinkę apie nieką nekalbate? Kaip jūs laiką leidžiate? “. O mums tai buvo kitas pasaulis, kitas bendravimo principas. Mums nerūpėjo, kas kiek ko turi, kiek kieno tėvai gauna pinigų. Svarbiausia buvo muzika. “ (O. Zacharenkovas)Įrašus gauti buvo sunku. Kai kam atsiųsdavo giminaičiai iš Amerikos, būdavogalima nusipirkti ir iš „spekuliantų“ (įrašai kainavo apie 3 rublius): „Plokštelių tada buvo labai mažai. Klausydavomės šimtus kartų perrašytų, nutrintų, suklijuotų paprastu nagų laku magnetafono juostų. Siekdamas kuo daugiau sužinoti apie vakarietišką muziką, išmokau skaityti lenkiškai. Mano mama gaudavo žurnalą „Kobieta ir žycie“. Kai ką išskaitydavau paskalų skyriuje. Eidavome į dokumentinius filmus, per kuriuos kartais 5- 7 sekundes parodydavo užsieninių koncertų ištraukų. Tai iliustruodavo kapitalizmo grimasas ir išsigimimą. Dėl tų kelių sekundžių filmus spoksodavome dešimtis kartų. “ (V. Kernagis)
„Trys taikos, muzikos ir meilės dienos“
„Woodstock‘o festivalis“
Ronaldas Jakubovskis IId.
Trys taikos ir muzikos dienos
1969-ųjų rugpjūtį beveik pusė milijono žmonių susirinko į „Vudstoko“festivalį Niujorko valstijoje
Folkloro dainininkė Joni Mitchell pati nedalyvavo Vudstoko festivalyje. Kadnepraleistų pasirodymo per televiziją, ji verčiau liko Niujorke. Nesšeštadienį, rugpjūčio 16-ąją, visi keliai, vedantys į festivalio vietovæBetelyje, buvo beviltiškai užkimšti kilometrinėmis autokolonomis. Vietojplanuotų 50 tūkstančių į Niujorko valstijos užkampį patraukė 4–5 šimtaitūkstančių! Vudstokas, pakrikštytas iš pradžių numatytos vietovės pavadinimu,švelniai tariant, buvo „baisi makalynė“ (Pete’as Townshendas). Visgifestivalis tapo legenda, ir ne vien dėl 150 operatorių apie jį susuktofilmo. Geriausiai trijų dienų dvasią perteikė Mitchello daina „Vudstokas“,parašyta dar 1969 rugpjūty: sielos laisvė, žmogaus laisvė, meilė, taika irharmonija – rojus žemėje. Vudstokas buvo 7-ajame dešimtmetyje JAV ir Europoje praūžusių protestųkulminacija. Jaunimas, daugiausia studentai, „hipiai“, stojo priešsustabarėjusios senosios kartos taisykles bei melagingą moralę, priešvartotojiškumą ir militarizmą. Naujasis gyvenimo jausmas buvo išreikštaspirmiausia per muziką – Elvis Presley su savo klubų raitymu, agresyvieji„Rolling Stones“, „The Who“ ir, žinoma, „grybų galvutės“, „Bitlai“, veikėkaip katalizatoriai. „Laikai keitėsi“, kaip kad rašo Bobas Dylanas – jispats, beje, nepanoro dalyvauti Vudstoke – 1964-aisiais savo to patiespavadinimo dainoje: „Motinos ir tėvai/ visame krašte/ nekritikuokit to/ ko nesuprantat./Jūsų sūnūs ir dukros/ nebeklauso jūsų komandų/ lauke vyksta mūšis/ jisverda/ jis tuoj gali sudrebinti jūsų langus/ išklibinti jūsų tvoras/ neslaikai tiesiog keičiasi“ Betelyje, fermerio Maxo Yasguro valdose, nesiautė joks mūšis – visičia buvo savi. Tiesa, susidarė spūstys prie tualetų bei aptarnavimo punktų,o scena tiesiog drebėjo nuo muzikantų ir aparatūros svorio ir nekart galėjo
įgriūti. Apskritai Vudstokas kaip grandiozinis masinis renginys buvonepaprastai taikus: niekas nieko neužmušė (tiesa, užfiksuotas vienasmirties atvejis dėl nelaimingo atsitikimo, vienas žmogus mirė natūraliamirtimi ir vienas – nuo narkotikų perdozavimo), neprimušė, neapiplėšė irneišprievartavo. Beje, „Los Angeles Times“ pasipiktinæs rašė, kad„jaunimas… (esą) nusirito į patį dugną“, tačiau šis apleistas jaunimasbent jau nenužudė nė vienos nekaltos būtybės Vietname. Visuomenės kritikus, aišku, šokiravo toks laisvo sekso ir narkomanijosparadas (manoma, kad 90 proc. dalyvių ir žiūrovų rūkė marihuaną) – būtentčia kilo 8-ojo dešimtmečio narkomanijos banga. Visgi jaunoji karta buvo netaip jau nutolusi nuo tautos krikščioniško paveldo – visi laikė save „Dievovaikais“ (žr. Mitchell dainą). Žiūrint iš nūdienos perspektyvos Vudstokas,tiesą sakant, savo dvasia labiau priminė pamaldas po atviru dangumi arbasąskrydį Tezė nei roko koncertą. Tiesioginiai religiniai elementai panėšėjolabiau į „New Age“ krikščionybæ. „New Age“ miuziklas „Hair“ dar prieš taipaženklino Vandenio eros pradžią. Be kita ko, čia buvo ir tokių atlikėjųkaip Joan Baez, kuri dainavo vadinamuosius gospelsongus „Swing Low SweetChariot“, „We shall Overcome“ ir pan. bei dainą „Amazing Grace“ („MalonėDievo suteikta“). Dauguma dainų buvo kupinos meilės, taikos ir laisvėsilgesio. „Laisvė“, „Freedom“ – taip vadinosi improvizuota daina pirmojoatlikėjo Richie Havenso, kuriam neleido nulipti nuo scenos, nes dar nebuvonumatytas kitas pasirodymas. Havensas jau buvo atlikæs visą savorepertuarą, tad spontaniškai sugrojo „Laisvæ“ – su visišku atsidavimu ir išpaskutiniųjų sugrota daina buvo tinkama festivalio uvertiūra ir išgarsinoHavensą (kuris populiarios dainos daugiau taip ir nesukūrė) iki mūsų dienų. Apskritai Vudstokas pateikė įvairiausių muzikinių stilių kokteilį sudaug folklorinio ir trankaus roko, trupučiu egzotikos (indas RavisShankaras) ir faktiškai tik vieno ilgesnio papildomo šou: šeštadienio naktįbritų grupė „The Who“ pagrojo visą koncertinæ programą ir daug dainų išsavo roko operos „Tommy“. Palyginti su angeliška Joan Baez, „The Who“atstovavo priešingam – brutaliam ir beviltiškam – poliui. Jų 1965-ųjų„himne“ „Mano karta“ („My Generation“), priešpaskutinėje programos dainoje,yra tokie žodžiai: „Žmonės bando mus prispausti/ vien todėl, kad mes esamečia/ Dalykai, kuriuos jie daro, yra baisiai šalti/ Aš ti kiuosi mirti, kolpasensiu“. Priedo Townshendas, kaip ir visų savo pasirodymų pabaigoje, sudaužėsavo gitarą ir dalį scenos aparatūros. Jėga pratrūko, bet buvo viltiessulaukti rojaus žemėje. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos, kai pankai griovėsu tikru pasimėgavimu, atrodė, praeis ištisi amžiai. Kas žvelgė giliau, visgi jau tuomet galėjo pamatyti ir tamsųjįVudstoko šešėlį. 26-erių Janis Joplin, kuri kerėjo naktinæ publiką savo„bliuziniu“ balseliu ir kurios veidas atrodė pasenæs ištisais metais ar netdešimtmečiais, po gerų metų pasimirė nuo narkotikų perdozavimo. 1970-iejinusinešė ir paskutinæ festivalio žvaigždæ Jimį Hendrixą. Pirmadienio rytąamerikiečių gitaros genijus dar grojo 25 tūkstančiams žiūrovų (ir krūvomsšiukšlių). Astrononomiškai didelis tais laikais buvo ir Hendrixo honoraras– 125 tūkst. dolerių – kas vargu ar atitiko antikapitalistinio judėjimodvasią. Jis padaugino narkotikų likus kelioms savaitėms iki to, kai nuo jųmirė Joplin. Prieš Vudstokui tampant tikru mitu, įamžinus jį kino juostoje, tikrovėdar kartą pasivijo „Vudstoko kartą“: gruodžio pradžioje Mickas Jaggeris iš„Rolling Stones“ Altamonto festivalyje išreiškė savo „Simpatiją velniui“(„Sympathy for the Devil“), prie jų derėjo „Hell’s Angels“ surengtaprievartos orgija ir prie scenos nužudytas juodaodis. Šiandien daug kam Vudstokas atrodo tik kaip neįtikėtinas, nepaprastasįvykis iš kito pasaulio: marga antimada, ilgi plaukai, primityvi koncertinėtechnika ir – pagal nūdienos kriterijus – gan nuobodus scenos šou. Kokieidealistai turėjo būti organizatoriai, galėjæ šeštadienio festivalįpadaryti nemokamų koncertų diena! Šiandien iš pelno paskatų, esant tokiaipaklausai, būtų pareikalauta dar ir priemokos. Ką gi davė šis mega festivalis? Muzikiniu požiūriu nedaug, daugumosatlikėjų šiandien niekas nežino. Vieninteliai Joe Cockeris bei CarlosasSantana Vudstoko dėka tapo pasaulinėmis žvaigždėmis. Kaip mitinisfestivalis Vudstokas buvo vilties arba geriau – ilgesio ženklas. Geresniopasaulio, žemiškosios taikos viešpatijos arba, kaip dainavo „Ten YearsAfter“, Tėvynės ilgesio: „I’m going home“ – „aš grįžtu namo“.