Roko muzikos stiliai

8-ajame deš. roko muzika plėtojosi įvairiais stiliais, kurių sparčiai
daugėjo. Tačiau daugelis jų buvo sukurti muzikos komercinimo tikslais ir
dažnai nieko ypatingo nereiškė. Kai kuriuose stiliuose išryškėjo ir rimti
roko muzikos reiškiniai. Šalia folkroko, acid roko, džiazroko, galima būtų
paminėti tokius nemažiau svarbius roko stilius, kaip hardrokas, “metalo”
rokas, artrokas, pankrokas, njuveivas, avangardinis rokas, speisrokas ir
roko opera.

Hardrokas

Hard – išvertus iš anglų kalbos reiškia “kietas”. Tai viena pagrindinių
roko muzikos krypčių. Ji pasižymi griežta akcentuacija, agresyvia dainavimo
maniera, garsumu. Pats apibūdinimas ir stilius susiformavo Didžiojoje
Britanijoje 7-ojo deš. pabaigoje ir 88-ojo deš. pradžioje. Ryškiausi
hardroko atstovai yra britų grupės “Led Zeppelin” (“Švino dirižablis”;
jaunuolių slengu posakis “leistis kaip švino dirižablis” reiškė nesėkmę);
“Deep Purple” (“Tamsusis purpuras” – džiazo dainos pavadinimas); “Black
Sabbath” (“Juodasis sabatas”, arba “Juodasis šeštadienis”). Visos trys
grupės susikūrė 1968 m. Jų muzika kupina bliuzo ir liaudies muzikos
elementų, kurie susijungia su aštriu ir “sunkiu” skambesiu. Daugelis roko
muzikantų ir gerbėjų ypač 8-ajame deš. buvo įsitikinę, kad būtent
hardrokas, vienintelis iš daugelio to meto roko stilių, atstovauja tikram,
bekompromisiniam rokui. Garsiausios anglų roko grupės turėjo didelės įtakos
tolesnei pasaulio roko muuzikos evoliucijai, tarp jų ir Jungtinėse Amerikos
Valstijose.

“Metalo” rokas

Anglų kalba jis paprastai vadinamas heavy metal – “sunkusis metalas”. Ši
stilistinė kryptis kaip hardroko modifikacija atsirado 8–9 deš. Jam būdinga
dar aštresnė ir “sunkesnė” akcentuacija, agresyvumas ir triukšmingumas. Kai
kurie specialistai mano, kad minėtosios hardroko grupės jau p

pirmuosiuose
plokštelių albumuose išplėtojo šį stilių. “Metalo” roko grupės pagrindą
sudaro elektrinės gitaros – solinė, ritminė, bosinė, kurių maksimaliai
sustiprintas garsas tampa tarytum savotiška akustinė siena (jaunimo
“akustiniu prieglobsčiu”) nuo suaugusiųjų, fiziškai neįstengiančių kęsti
šios muzikos intensyvumo, aštrumo ir garso.

Amerikos “metalo” roko šaknys ieškotinos tiek britų hardroke (be jau
minėtųjų grupių svarbus legendinis trio “Cream” (“Grietinėlė”) –
“išrinktieji”, su garsiuoju gitaristu Eriku Kleptonu), tiek amerikiečių
gitaristo Džimio Hendrikso muzikoje.

Apie “metalo” roką imta kalbėti jau antrojoje 8-ojo deš. pusėje, kai
išgarsėjo anglų grupės “Motorhead” (“Motorizuota galva”) ir “Iron Maiden”
(“Geležinė mergelė” – viduramžių kankinimo įrankis – įdubusi statula su
geležiniais spygliais, į kurią dėdavo auką). Tarp amerikiečių metalo roko
atstovų galima paminėti grupę “Metallica”, susikūrusią 1982 m., kuomet
maždaug ir suklestėjo “metalo” rokas.

“Metalo” rokas padėjo jaunimo subkultūroje plisti ryškiai negatyviam
požiūriui į pasaulį, žmogaus gyvenimą, religiją ir pan. Tai atsiskleidė ne
tik dainų ttekstuose, bet ir vizualiniuose efektuose koncertuojant,
muzikantų drabužiuose bei elgesyje, plokštelių grafiniame apipavidalinime.
“Metalo” roko gerbėjai gatvėse ir visuomeninėse vietose rodėsi apkaustytais
juodos odos drabužiais, sunkiais batais, apsikarstę metalinėmis
grandinėmis. Tiek “metalinė” simbolika – karstai, kryžiai, žaibai, tiek
prakeikimo pabrėžimas, “forsuoti” instrumentų garsai, isteriški dainininkų
riksmai, specialus jų elgesys, šėtono garbinimo elementai dainų tekstuose
ir pasirodymuose iš dalies buvo sutirštinimas, norint šokiruoti miesčionį
ar pakutenti nervus abejingam ir pasyviam jaunuoliui.

Artrokas

Art – išvertus iš anglų kalbos reiškia “menas”. Tai roko muzikos kryptis,
kuriai būdingas meninis subtilumas, dažnai naudojami Europos klasikinės
muzikos elementai bei i

instrumentai. Šis roko muzikos stilius taip pat
atsirado Didžiojoje Britanijoje ir didžioji šiuo stiliumi grojančiųjų dalis
buvo britų roko grupės. Žymiausios – “Emerson, Lake and Palmer” (įkurta
1970 m.), “Genesis” (1969 m.), “King Crimson” (1968 m.), “Pink Floyd” (1966
m.), “Yes” (1968 m.), “Jethro Tull” (1968 m.).

Visų pirma reikia pasakyti, kad šių grupių muzikantai dažniausiai turėjo
profesionalų muzikinį išsimokslinimą ir puikiai žinojo įvairius klasikinės
muzikos istorinius stilius bei žanrus. Į roko muziką jie įvedė įvairesnes
muzikines formas, subtilesnį tembro ir garsų niuansų pojūtį bei gebėjimą
ypač artistiškai koncertuoti.

Šio stiliaus roko muzikoje galima rasti aukštąjai kultūrai būdingo
intelektualumo, paradoksalaus šmaikštumo, filosofinės gelmės. Neretai
artroko grupių pavadinimas liudijo priklausomybę aukštajai kultūrai.
Pavyzdžiui, pavadinimas “Genesis” aiškintinas ne tik žodynuose esančia
reikšme – “kilmė”. Krikščioniškosios kultūros kontekste šis žodis susijęs
su pirmąja Biblijos knyga.

Pavadinimas “Jethro Tull” – tai XVIII a. anglų agronomo vardas. Šios
grupės muzikoje džiazo ir bliuzo intonacijos susilieja su viduramžių anglų
liaudies muzikos elementais. Anachronizmu pavadinime turbūt norėta pabrėžti
šios muzikos nepaprastąjį koloritą. “Pink Floyd” (pavadinimas sudarytas iš
dviejų amerikiečių bliuzo atlikėjų Pinko Andersono ir Floido Kaunsilo
vardų) ir “King Crimson” (Tamsiai raudonas karalius) susikūrė savotiškame
Londono menininkų pogrindyje. Tai buvo boheminė aplinka, kurioje roko
muzika buvo tarytum gyvenimo būdas. Artrokas – tai drąsi ir kartu naivoka
to meto roko muzikos pretenzija į visą praeities kultūros paveldą. Taip
elektroninei avangardo muzikai būdingą skambesį galėjo pertraukti buities
bei industrinis triukšmas, o choralai galėjo skambėti kartu su l
laisvojo
(angl. free) džiazo garsais.

Grupės “King Crimson” – tikros anglų roko scenos novatorės – centrinė
figūra buvo Robertas Fripas (g. 1946) – gitaristas, klavišinių instrumentų
atlikėjas bei kompozitorius. Vienas originaliausių artroko pasiekimų yra
grupės “King Crimson” albumas konceptualiu pavadinimu “Vyturių liežuvėliai
drebučiuose” yra sukurtas remiantis muzikantų virtuozinėmis
improvizacijomis. Po ansamblio iširimo, 1974 m., Robertas Fripas įsigilino
į avangardinį eksperimentavimą elektroninįje muzikoje, bendradarbiavo su
žymiu avangardistu Brajenu Eno ir naujesniosios muzikos superžvaigžde
Piteriu Geibrielu.

Artroko pavidalu roko muzika atvirai susilietė su elitine kultūra.

Pankrokas

Punck – išvertus iš anglų kalbos reiškia “pūvantis”. Tai roko muzikos
kryptis, 8-ojo deš. viduryje atsiradusi kaip reakcija į roko muzikos
sudėtingėjimą bei subtilėjimą. Jai būdingas ryškus socialinės kritikos
aspektas, sąmoningai grubi, “neteisinga”, “nešvari” muzika. 8-ojo deš.
pabaigoje roko muzika prarado savo bekompromisį būdą ir neretai ėmė
pataikauti masinio vartotojo skoniui. Didžiojoje Britanijoje atsirado
naujas judėjimas, kuris išreiškė idealistinį priešinimąsi šiam roko muzikos
pagrindų komercializavimui. Ir vėl, kaip rašė muzikos kritikai, britai
išgelbėjo muziką, besirengiančią griūti po savo pasiekimų našta.

8-ojo deš. viduryje susiformavo panaši situacija, kaip ir 7-ojo deš.
pradžioje, kai atsirado britų bigbitas bei “The Beatles”. Vėl padaugėjo
jaunuolių, kurie neturėjo nei darbo, nei pinigų, kurie piktinosi “sistema”,
sukūrusia socialinį nelygiateisiškumą bei politinę veidmainystę. Jie taip
pat niekino turtuose paskendusias roko žvaigždes, jau priklausančias šiai
“sistemai”. Šie maištingi jaunuoliai buvo įsitikinę perversmo visuomenėje
būtinybe, kad pasaulyje būtų geriau gyventi. Būtent tokios pažiūros
atsispindėjo jų dainose.

Kaip rašo kritikai, 1976 m. pradžioje sąžiningiems anglams a

atrodė, kad
britų jaunimas išsikraustė iš proto. Gatvėse plūdo minios bjaurios
išvaizdos jaunuolių. Odinėmis striukėmis ir tyčia per kelius suplėšytais
džinsais, su žiogeliais ausyse ir žiedais nosyse, skustomis galvomis arba
spalvingomis plaukų sruogomis, dažytais veidais ir per pečius permestomis
klozetų grandinėmis jie okupavo pavartes, vietos alaus barus bei kavines.
Jie akiplėšiškai elgėsi kino teatruose, iššaukiančiai bendravo su
policininkais ir priekabiavo prie praeivių. Taip buvo protestuojama prieš
pasaulį, kuriame gimė ir užaugo. Kitos protesto formos neatrodė pakankamai
efektyvios. Pankų filosofija – tai tam tikra prasme supaprastinta
“paprastosios kartos” filosofija: kiaulidėje geriausia pačiam būti kiaule.

Toks jaunimo maištas bei naujoji muzika buvo pavadinta “pank”. Šis žodis
turėjo ilgą ir įdomią istoriją. XVII a. Anglijoje šiuo žargono žodžiu buvo
vadinamos prostitutės, bet XX a. pradžioje JAV kalėjimuose taip
pravardžiuodavo kalinių pakalikus. Dabartinėje kasdienėje kalboje punck
reiškia nešvarumus, puvėsius ir šiukšles.

Be šio socialinio ir moralinio patoso, pankrokas ryškiai skyrėsi ir
muzikos prasme. Vienas garso įrašų koncerno atstovas yra pasakęs:
“Muzikalumo prasme tai paprasčiausiai nemuzikalu”. Taip ir buvo. Daugelis
pankroko atlikėjų išties neturėjo jokių muzikinių gabumų ir net nemokėjo
groti muzikos instrumentais. Pankai sukūrė savąjį alternatyvųjį roko
muzikos pasaulį, kuriame nereikėjo dešimties tūkstančių kainuojančios
aparatūros, kontraktų su solidžiomis garso įrašų kompanijomis. Pankai
nesidomėjo milijonine plokštelių rinka. Viskas, kas buvo reikalinga – tai
pora pigių gitarų ir mušamųjų instrumentų komplektas. Kiekvienas savo
namuose galėjo suburti ansamblį.

Pankrokas taip stipriai paveikė roko muzikos ir populiariosios muzikos
raidą, kad jo atsiradimas laikomas antrąja roko revoliucija (pirmoji –
rokenrolo atsiradimas). Ši antroji roko muzikos revoliucija prasidėjo 1975
m. lapkričio 6 dieną, kai įvyko grupės “Sex Pistols” (“Sekso pistoletai”)
pirmasis viešas pasirodymas, virtęs didžiuliu skandalu. Jo metu taip
šokiravo dainų tekstai, skambesys, muzikantų išvaizda ir elgesys, kad po
dešimties pasirodymo minučių buvo išjungta elektros srovė.

Štai grupės “Sex Pistols” dainos provokuojančiu pavadinimu “Dieve,
laimink karalienę” (Didžiosios Britanijos himno pavadinimas) tekstas:

|Dieve, laimink |Dieve, laimink |Bet jei nėra |
|karalienę. |karalienę, |ateities, |
|Tai juk fašistų |Toji juk nėra gyva|Ar gali egzistuoti |
|režimas |būtybė. |nuodėmė? |
|Padarė iš tavęs kvailį|Nėra ateities |Mes – šiukšliadėžės |
|– |Anglų svajonėse. |žiedai, |
|Potencialia |Neturi ateities, |Mes – žmonijos |
|vandeniline bomba. |neturi – tu. |nuodai. |
| | |Mes esame ateitis – |
| | |Jūsų ateitis. |

Jau 1976 m. rugsėjį Londone įvyko pankroko festivalis. Daugelis ansamblių
– festivalio dalyvių ir mėgino mėgdžioti “Sex Pistols”. Jų dainos,
atliekamos greitu rokenrolo ritmu, tęsėsi ne ilgiau dvi minutes,
monotoniška boso partija tyčia skambėjo aštriai ir nemelodingai.
Dainininkai kriokė, springo, rėkė, spiegė į mikrofoną. Dažnai pasirodymai
kėlė neužbaigtumo įspūdį.

1977 m. Didžiojoje Britanijoje pankroko grupių jau buvo tūkstančiai.
Greitai formavosi nauja – vadinamoji “nepriklausoma” roko industrijos
sistema. Atsirado mažutės privačios garso įrašų firmos, vadinamos indie
(sutrumpinimas iš anglų kalbos žodžio independent – nepriklausomas), imta
leisti pačių sumanytus informacijos apie roką žurnalus. Netrukus
pankrevoliucija susilaukė atgarsio. Paleidus pankroko muziką į
popindustrijos konvejerį. Pankų sąskaita imta kurti naują verslą. Jų
atributika tapo madinga. Didieji muzikos žurnalai savo populiariausių dainų
paradų stulpeliuose indie plokštelėms skyrė specialių skyrių. Niekas
nebedraudė pankų grupių koncertų, nebesulaikė paruoštų plokštelių tiražų.
Pankus imta rodyti per televiziją. Taip pankrokas ėmė deformuotis, keistis.
Atsirado šimtai naujų stilių, kurie vieni nuo kitų skyrėsi muzikinėmis bei
estetinėmis ypatybėmis, politine orientacija. Prasidėjo naujoji roko
muzikos banga.

Njuveivas

New Wave (“Naujoji banga”) – roko muzikos kryptis, atsiradusi 8-ojo deš.
pabaigoje Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Ji pasirodė kaip mėginimas roko
muzikai įkvėpti naujos gyvybės. Njuveive pasireiškia ankstyvojo roko,
Jamaikos ir kitų trečiojo pasaulio kraštų populiariausios, disko muzikos
elementai, taip pat elektroninės muzikos pasiekimai. Njuveivas nuo pat
pradžių atrodė labai “margas”. Bet be muzikinės ir estetinės įvairovės jame
įmanoma įžvelgti ir bendrų bruožų. Vienas jų – aiškumo, paprastumo
siekimas. Skirtingai nuo pankroko, njuveivas neatsisakė pramoginės
nuotaikos ir dažnokai tyčia naudodavo šokių muzikos elementus. Visi šios
krypties atlikėjai labai rūpinosi savo išvaizda, kartais net specialiai
siekdavo ekstravagantiškumo. Būtent vizualioji njuveivo muzikos pusė tapo
labai reikšminga. Koncertuose daug dėmesio buvo skiriama scenografijai,
atlikėjų judesių plastikai bei drabužiams. Šios krypties stiliai skirstomi
į pagrindines grupes, kurios viena nuo kitos skyrėsi: 1) orientacija į jau
esančius muzikos stilius, tarp jų ir trečiojo pasaulio populiariąją muziką;
2) polinkiu eksperimentuoti elektronika; 3) ankstyvojo roko atgaivinimu; 4)
pramoginių elementų vyravimu.

Pirmajai njuveivo stiliaus grupei priskirtini “ska”, “pankfankas”,
“hardrokas”, “pankdžiazas”. Šioms atmainoms būdinga “skolinta” iš kitų
muzikos kultūros sferų stilistinių elementų sintezė.

Antrąją grupę sudaro “jokia banga”, “alternatyvioji kryptis”,
“sintezpop”, ir “njueidžas”.

Prie trečiosios njuveivo grupės, kuri deklaruoja sugrįžimą į praeitį,
galima paminėti “neorokabiliją”, “neomadą”, “pauerpopą”.

Ketvirtoji stiliaus grupė labiau tinka popmuzikai; prie jos priskirtini
“elektropopas” ir “naujieji romantikai”.

Ansamblis “Police” (“Policija”), įkurtas 1976 m. ir yra turbūt vienas
žymiausių njuveivo atstovų. Daugelio žinovų nuomone, šiam ansambliui kaip
idealiai popgrupei arba roko grupei labiau nei kitiems britų njuveivo
atlikėjams pavyko maksimaliai priartėti prie “The Beatles” statuso. Šis
statusas – tai kūrybinės nuovokos ir aukšto meninio lygio koegzistavimas su
masiniu populiarumu. Šiai grupei pavyko pankroko paprastumą ir staigmenas
sujungti su spalvingu regio melodiškumu ir egzotinėmis intonacijomis.
“Police” muzika pasižymi subtiliu intelektualumu ir nepriekaištingu skoniu.
Kiekvienas iš penkių plokštelių albumų buvo parduoti daugiau nei 10
milijonų tiražu. Šios grupės pagrindinis solistas ir daugelio dainų
autorius Gordonas Samneris (g. 1951 m.), išgarsėjo vardu Stingas. Grupei
iširus (1984 m.) jis tęsė karjerą kaip plokštelių albumų autorius,
dainininkas, kino bei teatro aktorius.

Yra dar viena njuveivo grupė – airių “U2”. Vakaruose visiems žinoma, kad
taip 7-8 deš. vadinosi greičiausias pasaulyje amerikiečių žvalgybinis
lėktuvas. Grupę 1977 m. įkūrė vieno koledžo studentai. Pirmasis šios grupės
turnė po Didžiąją Britaniją 1980 m. ir pirmasis albumas paskatino kritikus
pavadinti “U2” “britų 9-ojo deš. roko muzikos viltimi”. Šios viltys
visiškai pasiteisino. Tolesniuose grupės albumuose turinio gelmė, emocinė
jėga, žavus muzikalumas susivienijo su socialinėmis ir net politinėmis
temomis. Muzikoje jaučiamos airių folkloro intonacijos. Savo dainomis ir
kalbomis spaudoje bei televizijoje grupės nariai reagavo į pilietinį karą
Centrinėje Amerikoje, rėmė kovą prieš aparteidą Pietų Afrikoje, lenkų
Solidarumo judėjimą. Bendradarbiavimo su žymiuoju muzikantu ir prodiuseriu
Brajenu Eno (1948 m.) rezultatu tapo albumas “The Joshua Tree” (“Džošua
medis” – Kalifornijos kaktusų porūšis), kuris įsitvirtino pirmosiose
populiariausių dainų vietose. Grupės atliekamų dainų tekstai atspindi
nerimą dėl narkotikų platinimo, dėl žmogaus teisių pažeidimų, regioninių
konfliktų.

Njuveivas paplito ne tik Europoje, jis pasiekė ir JAV. Ši muzika surado
savo nišą tarp Niujorko intelektualų. Žinomesnė amerikiečių grupė, grojusi
komplikuotą ir net keistoką muziką, buvo ansamblis “Talking Heads”
(“Kalbančios galvos”), susikūręs 1977 m. Šią grupę pradėjo globoti Brajenas
Eno, kuris kaip prodiuseris keletą metų dirbo su šiuo ansambliu. Kurdami
kompozicijas koncertinėms programoms bei albumams “Talking Heads” įkvėpimo
sėmėsi Lotynų Amerikos karnavaluose, Afrikos ritualų muzikoje ir
avangardinėje poezijoje. Albumo “Fear Of Music” (“Muzikos baimė”, 1979 m.)
dėka grupė išpopuliarėjo. Grupės lyderis Deividas Bairnas (g. 1952 m.),
turintis menininko išsilavinimą, dirbo konceptualiojo meno srityje. Todėl
nėra ko stebėtis, kad “Talking Heads” kai kuriuose savo projektuose labai
priartėjo prie avangardinio roko. Deivido Bairno bendri įrašai su brazilų
ir afrikiečių muzikantais savo koncepcija artimi world music (“Pasaulio
muzika”) krypčiai.

Avangardinis rokas

Avant-garde (išvertus iš prancūzų kalbos reiškia “priekinis pulkas”). Tai
roko muzikos kryptis, atsiradusi 8-ojo deš. viduryje. Muzikantai tarsi
tyčia kreipia klausytojų dėmesį į tai, kas paprastai sąmoningai nebūdavo
pabrėžiama, pavyzdžiui, į garso atsiradimo procesą arba kokios nors roko
krypties stiliaus specifines ypatybes. Muzikantai tarsi žaidžia jau
žinomomis muzikos raiškos priemonėmis, neretai išreikšdami ironišką požiūrį
į viską, kas yra roko muzika. Bene pagrindinė avangardinio roko pirmtakė
buvo amerikiečių grupė “The Velvet Underground” (“Aksominis pogrindis”).
Grupė egzistavo tiktai nuo 1966 iki 1970 m., bet šios truputės veiklos ir
dviejų lyderių Lu Rydo (g. 1944 m.) bei Džono Keilo (g. 1940 m.) dėka
atsirado daugelis šiuolaikinio avangardinio roko krypčių. Ypač ryški
asmenybė buvo amerikiečių gitaristas, kompozitorius ir grupės lyderis
Frenkas Zapa (1940 – 1993), kuris pajuokė ir parodijavo beveik visus roko
ir popmuzikos stilius bei kryptis. 7-ajame deš. jis taip drąsiai
eksperimentavo įvairių muzikinės raiškos būdų srityje, kad didžioji dalis
to, ką jis sukūrė tuo laiku, iki šiol yra laikoma neprilygstamais
avangardinio roko kūriniais.

Amerikiečių arba galbūt net tarptautinė grupė “Residents” (grupės
pavadinimas “Rezidentai”, be abejo, reiškia nuolatinius žvalgybinių tarnybų
atstovus svetimoje šalyje ir priešiškoje aplinkoje) ilgiau nei 20 metų yra
avangardinio roko siela. Visą šį laiką grupę gaubia paslaptis ir mistika, –
niekas iki šiol dorai nežino, kas groja šiame ansamblyje. Retų pasirodymų
metu grupės dalyviai slepia savo veidus po milžiniškomis kaukėmis. Visi
kontaktai su išorės pasauliu patikėti nedidelei firmai, pavadintai
“Paslaptingoji korporacija”. Plokštelių viršeliuose nėra nė vienos
pavardės. Savo kompozicijose “Rezidentai” pajuokia viską, kas egzistuoja
roko ir popmuzikos pasaulyje. Bet tai daroma taip šmaikščiai, taip puikiai
ir kartais taip žavingai, jog daugelis kritikų mano, kad šioje grupėje
dalyvauja patys garsiausi pasaulio roko muzikantai.

Speisrokas

Space – išvertus iš anglų kalbos reiškia “erdvė, kosmosas”. Speisrokas,
arba elektroninis rokas, – roko muzikos kryptis, kuriai būdingas įvairių
elektroninių klavišinių instrumentų naudojimas, orientacija į meditaciją.
Šis roko muzikos krypties pavadinimas vartojamas nuo 8-ojo deš. Vienas iš
speisroko komponentų yra psichodelinė muzika, kaip antrąjį variantą būtų
galima paminėti džiazroką su jam būdingu elektrifikuotu skambesiu. Prie
viso to prisijungė susižavėjimas Rytų misticizmu bei klasikine Indijos
muzika. Plėtojantis speisrokui vis dažniau imta remtis “rimtos”
avangardinės elektroninės muzikos pasiekimais.

Vienas įdomiausių ir kūrybingiausių šios krypties ansamblių buvo
“Tangerine dream” (“Mandarino sapnas”). 1970 m. ansamblio vadovas,
gitaristas, klavišinių bei elektroninių instrumentų žinovas Edgaras Frezas
ir Kristoferis Frankas, grojęs sintezatoriumi, išleido pirmąjį albumą,
pavadintą “Elektroninės meditacijos”, kuriame laisvosios improvizacijos
Džimio Hendrikso stiliumi susijungia su garso deformacijomis, be to, yra
jaučiama “akademinio” avangardisto Karlhainco Štokhauzeno įtaka. Albumo
muzikoje galima jausti Frezo ir įžymiojo menininko siurrealisto Salvadoro
Dali draugystės atšvaitus. Vėlesniųjų albumų muzikoje panaudoti sudėtingi
sintezatoriai ir kitokia elektronika. Tai leido kurti labai ilgas lėtos
pulsacijos ir keistų, neįprastų tembrų kompozicijas, retkarčiais
panaudojant gamtos garsus (vandenyno šniokštimą, paukščių balsus), tarytum
perkeliant klausytoją į kitus erdvėlaikius. Geriausi grupės albumai yra
“Atem” (1973 m.), “Rubycon” (1975 m.), “Ricochet” (1975 m.).

“Tangerine Dream” muzika turėjo didelės įtakos ne tik tolesnei
elektroninio roko raidai, bet ir tokių popmuzikos krypčių kaip space music
(“erdvės muzika”), electro/techno ir New Age (“naujųjų laikų muzika”)
formavimuisi.

Roko opera

Roko opera – roko muzikos žanras, muzikinio teatro porūšis. Ji susideda
iš sceninio veiksmo bei roko muzikos. Roko opera artima miuziklui.
Skirtingai nuo minėtųjų roko muzikos rūšių, kai dainos egzistuoja
savarankiškai, roko operoje jas jungia tam tikras siužetas. Be dainų gali
skambėti ir grynai instrumentinės kompozicijos.

Žymiausią roko operą “Jesus Christ Superstar” (“Jėzus Kristus
Superžvaigždė”) sukūrė anglų kompozitorius Endriu Loidas Vėberis (g. 1948
m.). 1970 m. ši roko opera buvo įrašyta į plokštelę, pirmą kartą pastatyta
Niujorke 1971 m., nufilmuota 1973-iaisiais. Ji visame pasaulyje turėjo
milžinišką pasisekimą. Londone spektaklis buvo atliekamas kiekvieną vakarą
aštuonerius metus iš eilės. Dėl šių pasiekimų susidarė įspūdis, kad roko
opera yra revoliucinis roko muzikos žanras, turintis puikias perspektyvas.
Atsirado daug panašaus pobūdžio kūrinių, kuriuose roko muzikos elementai
vienijosi su operos dramaturgijos principais. Vis tik net pačios
“Superžvaigždės” muzika labiau yra roko imitacija nei tikrasis rokas.

Naudota literatūra:

Pasaulio muzika

Leidykla “KRONTA” 2000

Boriss Avramecs ir Valdis Muktupavels

Leave a Comment