8-ajame deš. roko muzika plėtojosi įvairiais stiliais, kurių sparčiai daugėjo. Tačiau daugelis jų buvo sukurti muzikos komercinimo tikslais ir dažnai nieko ypatingo nereiškė. Kai kuriuose stiliuose išryškėjo ir rimti roko muzikos reiškiniai. Šalia folkroko, acid roko, džiazroko, galima būtų paminėti tokius nemažiau svarbius roko stilius, kaip hardrokas, “metalo”
rokas, artrokas, pankrokas, njuveivas, avangardinis rokas, speisrokas ir roko opera.
Hardrokas
Hard – išvertus iš anglų kalbos reiškia “kietas”. Tai viena pagrindinių roko muzikos krypčių. Ji pasižymi griežta akcentuacija, agresyvia dainavimo maniera, garsumu. Pats apibūdinimas ir stilius susiformavo Didžiojoje
Britanijoje 7-ojo deš. pabaigoje ir 8-ojo deš. pradžioje. Ryškiausi hardroko atstovai yra britų grupės “Led Zeppelin” (“Švino dirižablis”;
jaunuolių slengu posakis “leistis kaip švino dirižablis” reiškė nesėkmę);
“Deep Purple” (“Tamsusis purpuras” – džiazo dainos pavadinimas); “Black
Sabbath” (“Juodasis sabatas”, arba “Juodasis šeštadienis”). Visos trys grupės susikūrė 1968 m. Jų muzika kupina bliuzo ir liaudies muzikos elementų, kurie susijungia su aštriu ir “sunkiu” skambesiu. Daugelis roko muzikantų ir gerbėjų ypač 8-ajame deš. buvo įsitikinę, kad būtent hardrokas, vienintelis iš daugelio to meto roko stilių, atstovauja tikram, bekompromisiniam rokui. Garsiausios anglų roko grupės turėjo didelės įtakos tolesnei pasaulio roko muzikos evoliucijai, tarp jų ir Jungtinėse Amerikos
Valstijose.
“Metalo” rokas
Anglų kalba jis paprastai vadinamas heavy metal – “sunkusis metalas”. Ši stilistinė kryptis kaip hardroko modifikacija atsirado 8–9 deš. Jam būdinga dar aštresnė ir “sunkesnė” akcentuacija, agresyvumas ir triukšmingumas. Kai kurie specialistai mano, kad minėtosios hardroko grupės jau pirmuosiuose plokštelių albumuose išplėtojo šį stilių. “Metalo” roko grupės pagrindą sudaro elektrinės gitaros – solinė, ritminė, bosinė, kurių maksimaliai sustiprintas garsas tampa tarytum savotiška akustinė siena (jaunimo “akustiniu prieglobsčiu”) nuo suaugusiųjų, fiziškai neįstengiančių kęsti šios muzikos intensyvumo, aštrumo ir garso.
Amerikos “metalo” roko šaknys ieškotinos tiek britų hardroke (be jau minėtųjų grupių svarbus legendinis trio “Cream” (“Grietinėlė”) –
“išrinktieji”, su garsiuoju gitaristu Eriku Kleptonu), tiek amerikiečių gitaristo Džimio Hendrikso muzikoje.
Apie “metalo” roką imta kalbėti jau antrojoje 8-ojo deš. pusėje, kai išgarsėjo anglų grupės “Motorhead” (“Motorizuota galva”) ir “Iron Maiden”
(“Geležinė mergelė” – viduramžių kankinimo įrankis – įdubusi statula su geležiniais spygliais, į kurią dėdavo auką). Tarp amerikiečių metalo roko atstovų galima paminėti grupę “Metallica”, susikūrusią 1982 m., kuomet maždaug ir suklestėjo “metalo” rokas.
“Metalo” rokas padėjo jaunimo subkultūroje plisti ryškiai negatyviam požiūriui į pasaulį, žmogaus gyvenimą, religiją ir pan. Tai atsiskleidė ne tik dainų tekstuose, bet ir vizualiniuose efektuose koncertuojant, muzikantų drabužiuose bei elgesyje, plokštelių grafiniame apipavidalinime.
“Metalo” roko gerbėjai gatvėse ir visuomeninėse vietose rodėsi apkaustytais juodos odos drabužiais, sunkiais batais, apsikarstę metalinėmis grandinėmis. Tiek “metalinė” simbolika – karstai, kryžiai, žaibai, tiek prakeikimo pabrėžimas, “forsuoti” instrumentų garsai, isteriški dainininkų riksmai, specialus jų elgesys, šėtono garbinimo elementai dainų tekstuose ir pasirodymuose iš dalies buvo sutirštinimas, norint šokiruoti miesčionį ar pakutenti nervus abejingam ir pasyviam jaunuoliui.
Artrokas
Art – išvertus iš anglų kalbos reiškia “menas”. Tai roko muzikos kryptis, kuriai būdingas meninis subtilumas, dažnai naudojami Europos klasikinės muzikos elementai bei instrumentai. Šis roko muzikos stilius taip pat atsirado Didžiojoje Britanijoje ir didžioji šiuo stiliumi grojančiųjų dalis buvo britų roko grupės. Žymiausios – “Emerson, Lake and Palmer” (įkurta
1970 m.), “Genesis” (1969 m.), “King Crimson” (1968 m.), “Pink Floyd” (1966
m.), “Yes” (1968 m.), “Jethro Tull” (1968 m.).
Visų pirma reikia pasakyti, kad šių grupių muzikantai dažniausiai turėjo profesionalų muzikinį išsimokslinimą ir puikiai žinojo įvairius klasikinės muzikos istorinius stilius bei žanrus. Į roko muziką jie įvedė įvairesnes muzikines formas, subtilesnį tembro ir garsų niuansų pojūtį bei gebėjimą ypač artistiškai koncertuoti.
Šio stiliaus roko muzikoje galima rasti aukštąjai kultūrai būdingo intelektualumo, paradoksalaus šmaikštumo, filosofinės gelmės. Neretai artroko grupių pavadinimas liudijo priklausomybę aukštajai kultūrai.
Pavyzdžiui, pavadinimas “Genesis” aiškintinas ne tik žodynuose esančia reikšme – “kilmė”. Krikščioniškosios kultūros kontekste šis žodis susijęs su pirmąja Biblijos knyga.
Pavadinimas “Jethro Tull” – tai XVIII a. anglų agronomo vardas. Šios grupės muzikoje džiazo ir bliuzo intonacijos susilieja su viduramžių anglų liaudies muzikos elementais. Anachronizmu pavadinime turbūt norėta pabrėžti šios muzikos nepaprastąjį koloritą. “Pink Floyd” (pavadinimas sudarytas iš dviejų amerikiečių bliuzo atlikėjų Pinko Andersono ir Floido Kaunsilo vardų) ir “King Crimson” (Tamsiai raudonas karalius) susikūrė savotiškame
Londono menininkų pogrindyje. Tai buvo boheminė aplinka, kurioje roko muzika buvo tarytum gyvenimo būdas. Artrokas – tai drąsi ir kartu naivoka to meto roko muzikos pretenzija į visą praeities kultūros paveldą. Taip elektroninei avangardo muzikai būdingą skambesį galėjo pertraukti buities bei industrinis triukšmas, o choralai galėjo skambėti kartu su laisvojo (angl. free) džiazo garsais.
Grupės “King Crimson” – tikros anglų roko scenos novatorės – centrinė figūra buvo Robertas Fripas (g. 1946) – gitaristas, klavišinių instrumentų atlikėjas bei kompozitorius. Vienas originaliausių artroko pasiekimų yra grupės “King Crimson” albumas konceptualiu pavadinimu “Vyturių liežuvėliai drebučiuose” yra sukurtas remiantis muzikantų virtuozinėmis improvizacijomis. Po ansamblio iširimo, 1974 m., Robertas Fripas įsigilino į avangardinį eksperimentavimą elektroninįje muzikoje, bendradarbiavo su žymiu avangardistu Brajenu Eno ir naujesniosios muzikos superžvaigžde
Piteriu Geibrielu.
Artroko pavidalu roko muzika atvirai susilietė su elitine kultūra.
Pankrokas
Punck – išvertus iš anglų kalbos reiškia “pūvantis”. Tai roko muzikos kryptis, 8-ojo deš. viduryje atsiradusi kaip reakcija į roko muzikos sudėtingėjimą bei subtilėjimą. Jai būdingas ryškus socialinės kritikos aspektas, sąmoningai grubi, “neteisinga”, “nešvari” muzika. 8-ojo deš.
pabaigoje roko muzika prarado savo bekompromisį būdą ir neretai ėmė pataikauti masinio vartotojo skoniui. Didžiojoje Britanijoje atsirado naujas judėjimas, kuris išreiškė idealistinį priešinimąsi šiam roko muzikos pagrindų komercializavimui. Ir vėl, kaip rašė muzikos kritikai, britai išgelbėjo muziką, besirengiančią griūti po savo pasiekimų našta.
8-ojo deš. viduryje susiformavo panaši situacija, kaip ir 7-ojo deš.
pradžioje, kai atsirado britų bigbitas bei “The Beatles”. Vėl padaugėjo jaunuolių, kurie neturėjo nei darbo, nei pinigų, kurie piktinosi “sistema”, sukūrusia socialinį nelygiateisiškumą bei politinę veidmainystę. Jie taip pat niekino turtuose paskendusias roko žvaigždes, jau priklausančias šiai “sistemai”. Šie maištingi jaunuoliai buvo įsitikinę perversmo visuomenėje būtinybe, kad pasaulyje būtų geriau gyventi. Būtent tokios pažiūros atsispindėjo jų dainose.
Kaip rašo kritikai, 1976 m. pradžioje sąžiningiems anglams atrodė, kad britų jaunimas išsikraustė iš proto. Gatvėse plūdo minios bjaurios išvaizdos jaunuolių. Odinėmis striukėmis ir tyčia per kelius suplėšytais džinsais, su žiogeliais ausyse ir žiedais nosyse, skustomis galvomis arba spalvingomis plaukų sruogomis, dažytais veidais ir per pečius permestomis klozetų grandinėmis jie okupavo pavartes, vietos alaus barus bei kavines.
Jie akiplėšiškai elgėsi kino teatruose, iššaukiančiai bendravo su policininkais ir priekabiavo prie praeivių. Taip buvo protestuojama prieš pasaulį, kuriame gimė ir užaugo. Kitos protesto formos neatrodė pakankamai efektyvios. Pankų filosofija – tai tam tikra prasme supaprastinta “paprastosios kartos” filosofija: kiaulidėje geriausia pačiam būti kiaule.
Toks jaunimo maištas bei naujoji muzika buvo pavadinta “pank”. Šis žodis turėjo ilgą ir įdomią istoriją. XVII a. Anglijoje šiuo žargono žodžiu buvo vadinamos prostitutės, bet XX a. pradžioje JAV kalėjimuose taip pravardžiuodavo kalinių pakalikus. Dabartinėje kasdienėje kalboje punck reiškia nešvarumus, puvėsius ir šiukšles.
Be šio socialinio ir moralinio patoso, pankrokas ryškiai skyrėsi ir muzikos prasme. Vienas garso įrašų koncerno atstovas yra pasakęs:
“Muzikalumo prasme tai paprasčiausiai nemuzikalu”. Taip ir buvo. Daugelis pankroko atlikėjų išties neturėjo jokių muzikinių gabumų ir net nemokėjo groti muzikos instrumentais. Pankai sukūrė savąjį alternatyvųjį roko muzikos pasaulį, kuriame nereikėjo dešimties tūkstančių kainuojančios aparatūros, kontraktų su solidžiomis garso įrašų kompanijomis. Pankai nesidomėjo milijonine plokštelių rinka. Viskas, kas buvo reikalinga – tai pora pigių gitarų ir mušamųjų instrumentų komplektas. Kiekvienas savo namuose galėjo suburti ansamblį.
Pankrokas taip stipriai paveikė roko muzikos ir populiariosios muzikos raidą, kad jo atsiradimas laikomas antrąja roko revoliucija (pirmoji –
rokenrolo atsiradimas). Ši antroji roko muzikos revoliucija prasidėjo 1975
m. lapkričio 6 dieną, kai įvyko grupės “Sex Pistols” (“Sekso pistoletai”)
pirmasis viešas pasirodymas, virtęs didžiuliu skandalu. Jo metu taip šokiravo dainų tekstai, skambesys, muzikantų išvaizda ir elgesys, kad po dešimties pasirodymo minučių buvo išjungta elektros srovė.
Štai grupės “Sex Pistols” dainos provokuojančiu pavadinimu “Dieve, laimink karalienę” (Didžiosios Britanijos himno pavadinimas) tekstas:
|Dieve, laimink |Dieve, laimink |Bet jei nėra |
|karalienę. |karalienę, |ateities, |
|Tai juk fašistų |Toji juk nėra gyva|Ar gali egzistuoti |
|režimas |būtybė. |nuodėmė? |
|Padarė iš tavęs kvailį|Nėra ateities |Mes – šiukšliadėžės |
|– |Anglų svajonėse. |žiedai, |
|Potencialia |Neturi ateities, |Mes – žmonijos |
|vandeniline bomba. |neturi – tu. |nuodai. |
| | |Mes esame ateitis – |
| | |Jūsų ateitis. |
Jau 1976 m. rugsėjį Londone įvyko pankroko festivalis. Daugelis ansamblių
– festivalio dalyvių ir mėgino mėgdžioti “Sex Pistols”. Jų dainos, atliekamos greitu rokenrolo ritmu, tęsėsi ne ilgiau dvi minutes, monotoniška boso partija tyčia skambėjo aštriai ir nemelodingai.
Dainininkai kriokė, springo, rėkė, spiegė į mikrofoną. Dažnai pasirodymai kėlė neužbaigtumo įspūdį.
1977 m. Didžiojoje Britanijoje pankroko grupių jau buvo tūkstančiai.
Greitai formavosi nauja – vadinamoji “nepriklausoma” roko industrijos sistema. Atsirado mažutės privačios garso įrašų firmos, vadinamos indie (sutrumpinimas iš anglų kalbos žodžio independent – nepriklausomas), imta leisti pačių sumanytus informacijos apie roką žurnalus. Netrukus pankrevoliucija susilaukė atgarsio. Paleidus pankroko muziką į popindustrijos konvejerį. Pankų sąskaita imta kurti naują verslą. Jų atributika tapo madinga. Didieji muzikos žurnalai savo populiariausių dainų paradų stulpeliuose indie plokštelėms skyrė specialių skyrių. Niekas nebedraudė pankų grupių koncertų, nebesulaikė paruoštų plokštelių tiražų.
Pankus imta rodyti per televiziją. Taip pankrokas ėmė deformuotis, keistis.
Atsirado šimtai naujų stilių, kurie vieni nuo kitų skyrėsi muzikinėmis bei estetinėmis ypatybėmis, politine orientacija. Prasidėjo naujoji roko muzikos banga.
Njuveivas
New Wave (“Naujoji banga”) – roko muzikos kryptis, atsiradusi 8-ojo deš.
pabaigoje Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Ji pasirodė kaip mėginimas roko muzikai įkvėpti naujos gyvybės. Njuveive pasireiškia ankstyvojo roko,
Jamaikos ir kitų trečiojo pasaulio kraštų populiariausios, disko muzikos elementai, taip pat elektroninės muzikos pasiekimai. Njuveivas nuo pat pradžių atrodė labai “margas”. Bet be muzikinės ir estetinės įvairovės jame įmanoma įžvelgti ir bendrų bruožų. Vienas jų – aiškumo, paprastumo siekimas.
Skirtingai nuo pankroko, njuveivas neatsisakė pramoginės nuotaikos ir dažnokai tyčia naudodavo šokių muzikos elementus. Visi šios krypties atlikėjai labai rūpinosi savo išvaizda, kartais net specialiai siekdavo ekstravagantiškumo. Būtent vizualioji njuveivo muzikos pusė tapo labai reikšminga. Koncertuose daug dėmesio buvo skiriama scenografijai, atlikėjų judesių plastikai bei drabužiams. Šios krypties stiliai skirstomi į pagrindines grupes, kurios viena nuo kitos skyrėsi: 1) orientacija į jau esančius muzikos stilius, tarp jų ir trečiojo pasaulio populiariąją muziką;
2) polinkiu eksperimentuoti elektronika; 3) ankstyvojo roko atgaivinimu; 4)
pramoginių elementų vyravimu.
Pirmajai njuveivo stiliaus grupei priskirtini “ska”, “pankfankas”, “hardrokas”, “pankdžiazas”. Šioms atmainoms būdinga “skolinta” iš kitų muzikos kultūros sferų stilistinių elementų sintezė.
Antrąją grupę sudaro “jokia banga”, “alternatyvioji kryptis”, “sintezpop”, ir “njueidžas”.
Prie trečiosios njuveivo grupės, kuri deklaruoja sugrįžimą į praeitį, galima paminėti “neorokabiliją”, “neomadą”, “pauerpopą”.
Ketvirtoji stiliaus grupė labiau tinka popmuzikai; prie jos priskirtini “elektropopas” ir “naujieji romantikai”.
Ansamblis “Police” (“Policija”), įkurtas 1976 m. ir yra turbūt vienas žymiausių njuveivo atstovų. Daugelio žinovų nuomone, šiam ansambliui kaip idealiai popgrupei arba roko grupei labiau nei kitiems britų njuveivo atlikėjams pavyko maksimaliai priartėti prie “The Beatles” statuso. Šis statusas – tai kūrybinės nuovokos ir aukšto meninio lygio koegzistavimas su masiniu populiarumu. Šiai grupei pavyko pankroko paprastumą ir staigmenas sujungti su spalvingu regio melodiškumu ir egzotinėmis intonacijomis.
“Police” muzika pasižymi subtiliu intelektualumu ir nepriekaištingu skoniu.
Kiekvienas iš penkių plokštelių albumų buvo parduoti daugiau nei 10
milijonų tiražu. Šios grupės pagrindinis solistas ir daugelio dainų autorius Gordonas Samneris (g. 1951 m.), išgarsėjo vardu Stingas. Grupei iširus (1984 m.) jis tęsė karjerą kaip plokštelių albumų autorius, dainininkas, kino bei teatro aktorius.
Yra dar viena njuveivo grupė – airių “U2”. Vakaruose visiems žinoma, kad taip 7-8 deš. vadinosi greičiausias pasaulyje amerikiečių žvalgybinis lėktuvas. Grupę 1977 m. įkūrė vieno koledžo studentai. Pirmasis šios grupės turnė po Didžiąją Britaniją 1980 m. ir pirmasis albumas paskatino kritikus pavadinti “U2” “britų 9-ojo deš. roko muzikos viltimi”. Šios viltys visiškai pasiteisino. Tolesniuose grupės albumuose turinio gelmė, emocinė jėga, žavus muzikalumas susivienijo su socialinėmis ir net politinėmis temomis. Muzikoje jaučiamos airių folkloro intonacijos. Savo dainomis ir kalbomis spaudoje bei televizijoje grupės nariai reagavo į pilietinį karą
Centrinėje Amerikoje, rėmė kovą prieš aparteidą Pietų Afrikoje, lenkų
Solidarumo judėjimą. Bendradarbiavimo su žymiuoju muzikantu ir prodiuseriu
Brajenu Eno (1948 m.) rezultatu tapo albumas “The Joshua Tree” (“Džošua medis” – Kalifornijos kaktusų porūšis), kuris įsitvirtino pirmosiose populiariausių dainų vietose. Grupės atliekamų dainų tekstai atspindi nerimą dėl narkotikų platinimo, dėl žmogaus teisių pažeidimų, regioninių konfliktų.
Njuveivas paplito ne tik Europoje, jis pasiekė ir JAV. Ši muzika surado savo nišą tarp Niujorko intelektualų. Žinomesnė amerikiečių grupė, grojusi komplikuotą ir net keistoką muziką, buvo ansamblis “Talking Heads”
(“Kalbančios galvos”), susikūręs 1977 m. Šią grupę pradėjo globoti Brajenas
Eno, kuris kaip prodiuseris keletą metų dirbo su šiuo ansambliu. Kurdami kompozicijas koncertinėms programoms bei albumams “Talking Heads” įkvėpimo sėmėsi Lotynų Amerikos karnavaluose, Afrikos ritualų muzikoje ir avangardinėje poezijoje. Albumo “Fear Of Music” (“Muzikos baimė”, 1979 m.)
dėka grupė išpopuliarėjo. Grupės lyderis Deividas Bairnas (g. 1952 m.), turintis menininko išsilavinimą, dirbo konceptualiojo meno srityje. Todėl nėra ko stebėtis, kad “Talking Heads” kai kuriuose savo projektuose labai priartėjo prie avangardinio roko. Deivido Bairno bendri įrašai su brazilų ir afrikiečių muzikantais savo koncepcija artimi world music (“Pasaulio muzika”) krypčiai.
Avangardinis rokas
Avant-garde (išvertus iš prancūzų kalbos reiškia “priekinis pulkas”). Tai roko muzikos kryptis, atsiradusi 8-ojo deš. viduryje. Muzikantai tarsi tyčia kreipia klausytojų dėmesį į tai, kas paprastai sąmoningai nebūdavo pabrėžiama, pavyzdžiui, į garso atsiradimo procesą arba kokios nors roko krypties stiliaus specifines ypatybes. Muzikantai tarsi žaidžia jau žinomomis muzikos raiškos priemonėmis, neretai išreikšdami ironišką požiūrį į viską, kas yra roko muzika. Bene pagrindinė avangardinio roko pirmtakė buvo amerikiečių grupė “The Velvet Underground” (“Aksominis pogrindis”).
Grupė egzistavo tiktai nuo 1966 iki 1970 m., bet šios truputės veiklos ir dviejų lyderių Lu Rydo (g. 1944 m.) bei Džono Keilo (g. 1940 m.) dėka atsirado daugelis šiuolaikinio avangardinio roko krypčių. Ypač ryški asmenybė buvo amerikiečių gitaristas, kompozitorius ir grupės lyderis
Frenkas Zapa (1940 – 1993), kuris pajuokė ir parodijavo beveik visus roko ir popmuzikos stilius bei kryptis. 7-ajame deš. jis taip drąsiai eksperimentavo įvairių muzikinės raiškos būdų srityje, kad didžioji dalis to, ką jis sukūrė tuo laiku, iki šiol yra laikoma neprilygstamais avangardinio roko kūriniais.
Amerikiečių arba galbūt net tarptautinė grupė “Residents” (grupės pavadinimas “Rezidentai”, be abejo, reiškia nuolatinius žvalgybinių tarnybų atstovus svetimoje šalyje ir priešiškoje aplinkoje) ilgiau nei 20 metų yra avangardinio roko siela. Visą šį laiką grupę gaubia paslaptis ir mistika, –
niekas iki šiol dorai nežino, kas groja šiame ansamblyje. Retų pasirodymų metu grupės dalyviai slepia savo veidus po milžiniškomis kaukėmis. Visi kontaktai su išorės pasauliu patikėti nedidelei firmai, pavadintai
“Paslaptingoji korporacija”. Plokštelių viršeliuose nėra nė vienos pavardės. Savo kompozicijose “Rezidentai” pajuokia viską, kas egzistuoja roko ir popmuzikos pasaulyje. Bet tai daroma taip šmaikščiai, taip puikiai ir kartais taip žavingai, jog daugelis kritikų mano, kad šioje grupėje dalyvauja patys garsiausi pasaulio roko muzikantai.
Speisrokas
Space – išvertus iš anglų kalbos reiškia “erdvė, kosmosas”. Speisrokas, arba elektroninis rokas, – roko muzikos kryptis, kuriai būdingas įvairių elektroninių klavišinių instrumentų naudojimas, orientacija į meditaciją.
Šis roko muzikos krypties pavadinimas vartojamas nuo 8-ojo deš. Vienas iš speisroko komponentų yra psichodelinė muzika, kaip antrąjį variantą būtų galima paminėti džiazroką su jam būdingu elektrifikuotu skambesiu. Prie viso to prisijungė susižavėjimas Rytų misticizmu bei klasikine Indijos muzika. Plėtojantis speisrokui vis dažniau imta remtis “rimtos”
avangardinės elektroninės muzikos pasiekimais.
Vienas įdomiausių ir kūrybingiausių šios krypties ansamblių buvo
“Tangerine dream” (“Mandarino sapnas”). 1970 m. ansamblio vadovas, gitaristas, klavišinių bei elektroninių instrumentų žinovas Edgaras Frezas ir Kristoferis Frankas, grojęs sintezatoriumi, išleido pirmąjį albumą, pavadintą “Elektroninės meditacijos”, kuriame laisvosios improvizacijos
Džimio Hendrikso stiliumi susijungia su garso deformacijomis, be to, yra jaučiama “akademinio” avangardisto Karlhainco Štokhauzeno įtaka. Albumo muzikoje galima jausti Frezo ir įžymiojo menininko siurrealisto Salvadoro
Dali draugystės atšvaitus. Vėlesniųjų albumų muzikoje panaudoti sudėtingi sintezatoriai ir kitokia elektronika. Tai leido kurti labai ilgas lėtos pulsacijos ir keistų, neįprastų tembrų kompozicijas, retkarčiais panaudojant gamtos garsus (vandenyno šniokštimą, paukščių balsus), tarytum perkeliant klausytoją į kitus erdvėlaikius. Geriausi grupės albumai yra
“Atem” (1973 m.), “Rubycon” (1975 m.), “Ricochet” (1975 m.).
“Tangerine Dream” muzika turėjo didelės įtakos ne tik tolesnei elektroninio roko raidai, bet ir tokių popmuzikos krypčių kaip space music (“erdvės muzika”), electro/techno ir New Age (“naujųjų laikų muzika”)
formavimuisi.
Roko opera
Roko opera – roko muzikos žanras, muzikinio teatro porūšis. Ji susideda iš sceninio veiksmo bei roko muzikos. Roko opera artima miuziklui.
Skirtingai nuo minėtųjų roko muzikos rūšių, kai dainos egzistuoja savarankiškai, roko operoje jas jungia tam tikras siužetas. Be dainų gali skambėti ir grynai instrumentinės kompozicijos.
Žymiausią roko operą “Jesus Christ Superstar” (“Jėzus Kristus
Superžvaigždė”) sukūrė anglų kompozitorius Endriu Loidas Vėberis (g. 1948
m.). 1970 m. ši roko opera buvo įrašyta į plokštelę, pirmą kartą pastatyta
Niujorke 1971 m., nufilmuota 1973-iaisiais. Ji visame pasaulyje turėjo milžinišką pasisekimą. Londone spektaklis buvo atliekamas kiekvieną vakarą aštuonerius metus iš eilės. Dėl šių pasiekimų susidarė įspūdis, kad roko opera yra revoliucinis roko muzikos žanras, turintis puikias perspektyvas.
Atsirado daug panašaus pobūdžio kūrinių, kuriuose roko muzikos elementai vienijosi su operos dramaturgijos principais. Vis tik net pačios
“Superžvaigždės” muzika labiau yra roko imitacija nei tikrasis rokas.
Naudota literatūra:
Pasaulio muzika
Leidykla “KRONTA” 2000
Boriss Avramecs ir Valdis Muktupavels