Ištakos
Miuziklo žanras atsirado XIX a. pabaigoje JAV – išsivystęs iš operetės, pavadinimą gavo nuo sutrumpinto muzikinės komedijos (Musical comedy) termino. Tai pats jauniausias iš muzikinio teatro žanrų pasaulyje. Pirmieji žinomų miuziklų pavyzdžiai: „Vest Saido istorija“, „Oliveris“, „Juokinga mergaitė“, „Žmogus iš Lamanšo“, „Mano puikioji ledi“.Miuziklo žanro pirmtaku derėtų vadinti muzikinę komediją „Niūrus nusikaltėlis“ (1866 m.). Antrasis spektaklis, įėjęs į šio žanro istoriją, – E. Rice’o „Evangelina“ (1874 m.). 1890 – 1900 metais miuziklo žanras iškilo Amerikos scenoje, dauguma besidominčiųjų muzikinio pasaulio įvykiais miuziklą ėmė vadinti amerikietiškosios operetės atmaina. 1916 m. pasirodė pirmieji dėmesio verti kūriniai: J.Kerno, P.G.Woderhouse’o ir G.Boltono „Puiku, Edi“, ir H.Willerio „Airis“. O 1920 metai, kai buvo ekranizuotos populiarios muzikinės komedijos, tapo nemenku šuoliu miuziklo žanro istorijoje.
Užgimęs naujas kino miuziklo žanras sudarė rimtą konkurenciją teatro miuziklui ir atvėrė platesnę erdvę pastarojo intensyvesnei plėtrai. Viena svarbiausių miuziklo ypatybių buvo tai, kad muzikos numeriai turėjo pratęsti veiksmą ir plėtoti veikėjo charakterį, o dainos – atitikti siužetą ir spektaklio nuotaiką.
Miuziklo vingiai – nuo svingo iki roko
XX a. trečiasis dešimtmetis – tai amerikietiškojo miuziklo triumfo, tebesitęsiančio iki šiol, pradžia. Žymiausi šio laikotarpio atstovai yra J.Ketn, G.Gershwin, V.Youman. Sulaukta ir jau visiškai išbaigtų šio žanro pavyzdžių: R.Handerson „Geros naujienos“, V.Houmans „Ne, ne Nanete“ bei J.Kern’o „Plaukiojantis teatras“. Taip pat minėtini satyriniai miuziklai G.Gershwin’o „Apie tave dainuoju“, E.Berlin’o „Veidu į muziką“ bei K.Weill’o „Džoni Džonson“. Miuzikluose atsispindėjo džiazo įtaka (svingo stilius), folkloro elementai, juose pradėtos gvildenti ir rimtesnės problemos.
Ketvirtajame – penktajame dešimtmetyje aktyviausiai kūrė kompozitoriai G.Gershwin’as, C.Porter’is („Bučiuok mane Keit!“, „Kankanas“), ypatingai išpopuliarėjo R.Rodgers’o miuziklai „Oklahoma“ (1943), „Karuselė“ (1945), „Karalius ir aš“ (1951), „Muzikos garsai“ (1959). Jiems nenusileido F.Loewe „Mano puikioji ledi“ (1956), L.Bernstein’o „Vest Saido istorija“, K.Weill’o „Pasiklydę žvaigždėse“ (1949). Šiuo laikotarpiu sudėtingesnė tapo muzikos kalba, dramaturgija, išsiplėtė tematika. Siužetai – dažniausiai gyvenimiški, bet vietoj įprastų džiaugsmingų finalų neretai sutinkama tragiška baigtis. Sparčiai plėtojami choreografijos elementai, dainuojamosios struktūros, kai kurie epizodai įgavo simfoninės muzikos bruožų.
Miuziklo sužydėjimo metais (1950-1960) kompozitoriai tapo išrankesni literatūrinei ir muzikinei „medžiagai“. Siužetai čia jau yra ne vien gyvenimiškų scenų atspindys. Pasitelkiami istorijos, politikos, folkloro ir satyros elementai, kurie praturtino miuziklų tematiką. Literatūrinio teksto autoriais pasirenkami klasikai F.Voltaire, W.Shakepeare, Ch.Dickens. Melodingumas tampa svarbiausiu muzikos kalbos bruožu, jį praturtina chromatika ir disonansai. Žymiausiais šio laikotarpio miuziklais tapo J.Hermano „Sveika, Doli“ (1964), J.Bocko „Smuikininkas ant stogo“ (1964), Dž.Kandero „Kabare“ (1966), „Zorba“ (1968), M.Leight’o „Žmogus iš Lamančo“ (1965), bei G. Macdermott’o „Plaukai“ – jau roko miuziklo pavyzdys.
Miuziklas – roko operos sinonimas
Roko muzikos bei roko miuziklo istorijoje 1969 m. užgimė naujas terminas – „roko opera“. Šio termino autorė buvo roko grupė „The Who“, išleidusi albumą „Tommy“, kuriame visų dainų tekstai siejosi tarpusavy. Dėl šios priežasties šį 74 minučių savo kūrinį jie pavadino roko opera, nė nemanydami, kad sukūrė terminą naujam muzikos žanrui pavadinti.
Roko operą „Tommy“ parašė „The Who“ gitaristas Peter Townshend. Tommy – tai išgalvota Tommy Walker’io – kurčio ir aklo kiniško biliardo (“pinball’o”) čempiono, kuris stebuklo dėka peržengia savo negalias ir tampa mesiju, biografija.
„Tommy“ dainą „Go to the Mirror“ (“Eik prie veidrodžio”) galima vadinti kūrinio kulminacija. Muzikantams keliaujant su šia programa, tapo tradicija, jog publika būtent grojant šį kūrinį atsistoja ir lieka tylėdama stovėti iki paskutinio roko operos akordo.
„Tommy“ įtakoje nuo 1970 metų miuziklus imta skirstyti į avangardinius ir konservatyviuosius. Avangardinio miuziklo įtakoje gimsta tikroji roko opera – muzikos, teatro ir šokio menus į vieną sujungiantis žanras. Žaibiškai pasaulį užkariauja šio naujojo žanro šedevrai: E.Lloydo Webber’io ir T.Rice’o „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ („Jesus Chryst Superstar“, 1971) bei to paties E.L. Webber’io koncertinis miuziklas „Katės“.
„Jėzus Kristus – superžvaigždė“ atliko didelį perversmą pramoginės muzikos pasaulyje, sukėlė ir atgarsį Lietuvoje. Šio kūrinio dėka JAV užgimęs roko miuziklas susilaukė audringo pasisekimo ir greitai išpopuliarėjo daugelyje šalių.
1976 metais pasirodė miuziklas „Evita“, kurio pagrindas – Argentinos prezidento žmonos Evos Peron – gyvenimas. 1978 metais miuziklas „Evita“ buvo pristatytas vienoje iš Londono scenų. Tai buvo paskutinis žymus A.L.Webber ir T.Rice bendras kūrinys – judviejų kūrybai būdingas įvairiausių stilių rinkinys susilaukė pripažinimo.
1981 metais pristatytas miuziklas „Katės“ („Cats“), kuriame skamba T.S.Eliot eilės, buvo pripažintas tarptautiniu mastu. „Atmintis“ („Memory“) – yra garsiausias šio miuziklo kūrinys.
1986 metais parašytas miuziklas „Operos fantomas“ („The Phantom of the Opera“) žymus ir tuo, jog Kristinos partija buvo sukurta specialiai A.L.Webber žmonos Saros Brightman sopranui.
Miuziklo žingsniai Lietuvoje
Roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pasirodymas aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo impulsu ir Lietuvos kompozitoriams aktyviau tęsti kūrybinius ieškojimus lengvosios muzikos stambiosios formos žanre. Lietuvoje toliau intensyviai buvo kuriama estradinė muzika, dainuojamoji poezija, „sugrįžo“ džiazo muzikos populiarumas, sukurti ir pirmieji stambūs sceniniai kūriniai.
Ilgą laiką daugelio šalių muzikologai teigė, kad lengvoji muzika yra smulkių formų menas, jog operetė ar miuziklas yra vieninteliai įmanomi stambios formos žanrai. Tačiau jaunieji kompozitoriai įrodė, kad roko muzikos priemonėmis galima sukurti ir operą ir oratoriją.
Pirmieji tokios muzikos pavyzdžiai – tai aštuntajame dešimtmetyje pasirodę kūriniai: V.Barkausko oratorija – misterija „Nusilenk savo žemei“ (A.Drilingos ž.), G.Kuprevičiaus roko oratorija „Darbas ir duona“ (A.Mikutos ž.), T.Makačino kantata „Saulės poema“ (M.Martinaičio ž.), O.Balakausko, S.Gedos ir S.Šaltenio muzikinė misterija „Komunarų gatvė“, M.Tamošiūno ir B.Sriubo roko oratorija „Ugnies užkalbėjimas“, V.Ganelino opera „Rudaplaukė melagė“ (V.Ančiarovo libretu) ir kiti.
Lietuviškų miuziklų autoriai yra gerai perpratę klasikinės muzikos pagrindus. Vienas pirmųjų miuziklą pristatęs lietuviškajai klausytojų auditorijai – Benjaminas Gorbulskis (1925-1986). Tai kompozitorius, savo kūryboje daug vietos skyręs lengvosios muzikos žanrams.
B.Gorbulskio plunksnai priklauso pirmoji lietuviška satyrinė opera „Frank Kruk“ (1959), operetės „Meilė ir skarda“, „Laikas pamilti“ (pagal V.Bložės libretą 1960, 1965), „Naujametinis karnavalas“ (libretas J.Mackonio, 1965), „Trys vakarai“ (pagal V.Misevičiaus, G.Astrausko, R.Skučaitės libretus, 1967).
1973 m. pagal K.Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“ kompozitorius V.Ganelinas ir poetas S.Geda sukuria kino miuziklą „Velnio nuotaka“.
1981 metais kompozitorius K.Antanėlis ir poetas S.Geda sukuria roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje” pagal W.Shakespeare’o tragediją „Romeo ir Džiuljeta“. Tai miuziklui giminingas, bet juo neįvardintas spektaklis. Savo forma šis kūrinys skyrėsi nuo tradicinio miuziklo, todėl buvo pavadintas roko opera.
Tačiau klasikinio siužeto modernizacijos principas, jo atnaujinimas šiuolaikine masine muzika (1997 m. režisierius E.Nekrošius ir Vilniaus jaunimo teatras šį kūrinį pristatė antrą kartą) kaip tik ir apibrėžia miuziklo žanro ypatumus. Taip pat minėtini: N.Čereškevičienės muzikinis filmas „Mergaitė su degtukais“, T.Leiburo miuziklas „Išgirsk mokyklą“ 1998 m. (libreto ir filmo režisierius V.Pauliukaitis), G.Kuprevičiaus ir V.Palčinskaitės miuziklas “Aš tau siunčiu labų dienų”. Naujausias kompozitoriaus R.Radzevičiaus ir poeto R.Stankevičiaus darbas šiame žanre – roko opera „Jūratė ir Kastytis“.
MIUZIKLAS „UGNIES MEDŽIOKLĖ SU VAROVAIS“
1974 metų pabaigoje publikai pristatomas kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus bei libreto autorių Sauliaus Šaltenio ir Liudo Jacinevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“, kurį teatro kritikai iš karto pakrikštijo pirmuoju lietuviškuoju miuziklu. Šis miuziklas – tai tuometinės jaunosios kartos sintetinio žanro kūrinys, natūralus atsakas į jaunystės dvasinius ir estetinius poreikius, apsvarstąs ir sovietinės ideologijos „neginčytinus“ teiginius.
Sceninis miuziklo pastatymas debiutavo 1974 m. Latvijoje Valmieros mieste. Po to itin didelio populiarumo sulaukęs spektaklis buvo pastatytas Rygoje, Taline, Kijeve, Kazanėje, Kišiniove ir tik jau 1976 metais Vilniuje. Įdomus faktas yra ir tai, kad į latvių, estų, ukrainiečių, rusų kalbas buvo išverstas ir kūrinio libretas.
Miuziklo autoriaus Giedriaus Kuprevičiaus teigimu, „Ugnies medžioklę su varovais“ galima laikyti ir pirmuoju sovietinės valdžios palaiminimo sulaukusiu stambios apimties roko muzikos kūriniu, ir itin disidentišku projektu, nes visuomet įtariai į naujoves žvelgiančiai sovietinei valdžiai roko muzika ir miuziklo žanras visų pirma asocijavosi su asmenybės laisvę, pacifizmą bei panieką režimui propaguojančiu hipių judėjimu. Tačiau, pasak kompozitoriaus, buvo žaibiškai išnaudota akimirka, kai net valdžios sluoksniuose trumpam blykstelėjo visuotinė mintis, kad reikia kurti miuziklą.
Buvo „gudriai“ pasirinktas ir nesikertantis su sovietine ideologija miuziklo siužetas. Pagrindinis herojus Julius – tarybinis karys, niekinantis materialines vertybes, tikintis žmogaus darbu ir šviesia ateitimi. O po „tarybiniu“ paviršiumi buvo paslėpta aštri jaunų žmonių drama, ryškus mirties, rezignacijos motyvas, socrealizmo epochai atrodytų visai netinkanti meilės tragedija.
Tvirta muzikos ir žodžio sinteze, naujais, šiuolaikiškais ritmais autoriai siekė atspindėti komplikuoto gyvenimo dramatiškus lūžius ir vis greitėjančius tempus. Į sceną autoriai „pakvietė“ savo bendraamžius – miuziklas buvo pastatytas tuo metu didelį pakilimą išgyvenančio Jaunimo teatro scenoje.
Pirmojoje miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ versijoje pagrindinių herojų partijas įdainavo tuo metu jauni – siužeto herojų amžių atitinkantys dainininkai: Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė, Arvydas Navalinskas.
Lygiavertė tekstui muzika (kaip ir būdinga miuziklo žanrui) šiame spektaklyje tapo labai svarbia grandimi, jungiančia scenas, užpildančia neišsakytas mintis, herojų išgyvenimus ir jų jausmus. Spalvinga ir jaunatviška muzika atskleidžia veikėjų charakterių bruožus, jų nuotaikas bei vidines būsenas, nuoširdžiai įprasmina tariamus ir tikrus jausmus. G.Kuprevičiui, sugebančiam jautriai charakterizuoti personažus, puikiai pavyko išreikšti ir atskleisti bendrą dramos kūrinio atmosferą.
Dramaturgija kūrinyje gan schematiška, tarytum punktyru nužymėtas karkasas, kurį plėtoja ir užpildo G.Kuprevičiaus sukurta muzika. Jaunimui skirtas kūrinys paskatino kompozitorių, gerą jaunimo muzikinio skonio žinovą, ieškoti tokio muzikos stiliaus, išraiškos priemonių, kurios sugebėtų perteikti jaunosios kartos lūkesčius. Todėl lyrinės miuziklo arijos pasižymi itin dideliu melodingumu ir „hitiškumu“. Ir šiandien „Ugnies medžioklės su varovais“ kūriniai „Kregždutės“ ar „Kaip mažas paukštukas“ tebegyvena savo populiarumo laikus.
Šiandien aktuali išliko ir kūrinio tema, ir muzikinė jos išraiška. Todėl 2004 m. lapkričio mėnesį sostinės žiūrovams bus pristatyta atgimusio pirmojo lietuviško miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ versija. Scenoje po 30 metų ji pasirodys sušiuolaikinta, įgavusi visai kitą kontekstą, šiandienis postmodernizmas į vieną monolitą susilies drauge su sovietmečio meniniais elementais. Dabartiniai herojų bendraamžiai spektaklyje suras nuo anų laikų nė kiek nepakitusias – amžinąsias jaunimo problemas: gyvenimo kelio pasirinkimo, nelaimingos meilės dramą, o 1975–ųjų „jaunuoliai“ meninėje erdvėje ras atkurtą šaižią, į šviesų rytojų, t.y., į niekur skubančią sovietmečio viziją, kurią atgimstančio miuziklo režisierius Gytis Padegimas vadina terminu, apibūdinančiu sovietinių laikų ilgesį: Ost-algija.
Miuziklas bus parodytas originalioje, specialiai pastatymui atgimusioje Vilniaus „Pergalės“ kino teatro erdvėje. Muzikines partijas spektaklyje atliks specialiai jam parinkti jaunosios kartos atlikėjai – konkurso metu pagrindinius vaidmenis atlikti buvo išrinkti pretendentai. Vienintelis apribojimas pretenduoti dalyvauti projekte buvo iki 25 metų nuleista amžiaus kartelė. Tokia riba pasirinkta atsižvelgiant tiek į pjesės herojų amžių, tiek į organizatorių norą atkurti spektaklį maksimaliai autentiškai dar kartą pakartoti Jaunimo teatro „dešimtuko“ aktorių triumfą jau kitos kartos akivaizdoje. Choro partijas atliks M.K.Čiurlionio menų gimnazijos choras (2003 m. gruodį bei 2004 m. kovą jau atlikęs naują miuziklo versiją). Vaidmenų interpretacijai režisuojant tai pat pasirinktos ost – algiškos priemonės.
„Pergalės“ kino teatras pasirinktas neatsitiktinai – jame dar išlikusi autentiška spektaklyje tvyranti sovietinė dvasia, ją dar labiau sustiprina per pastaruosius dešimtmečius praktiškai nepasikeitęs interjeras su daugybe praeitį menančių autentiškų detalių: sovietmečio architektūra (nors pastatas projektuotas XX amžiaus viduryje italų architekto), sovietiniu bufetu, sovietine lože CK sekretoriui, sunkiais sienas dengiančiais apmušalais.