Black Metal istorija

Jie išsiskyrė savo – necro lyrika ir grojo Black metalą. Per visą egzistavimo laikotarpį garsėjo kaip viena baisiausiu grupių ir ne veltui, nes tikrai pateisino savo reputacija. Ji išsiskyrė savo neįtikėtinais skandalais. žmogžudystės, savižudybės, bažnyčių padegimais. Count Grishnackh’as (anot kitų šaltinių Grishnacht’as) ko gero tapo vienu įžymiausiu nariu po to kai nužudė savo grupės narį Eronymous ir padegė bažnyčią. Kas liečia muziką, Mayhem kaip black metal propaguotojai kartu su Bathory evoliucionavo ir išvystė šį stilių nuo primityvaus senamadiško ritmiško metalo (Venom, Celtic Frrost) į naujovišką, pilną agresijos, brutalumo, fatališkumo ir tuo pačiu pripildyta paprastumo. Ši norvegų viena garsiausių black metal atstovių pasaulyje- grupė Mayhem susikūrė 1984. Iš pradžiu grojimas buvo šiek tiek gremėzdiškas, grubus ir netaktiškas, bet su laiku jis tapo pilnas ritmo ir prievartos. Mayhem’ai muzikiniam pasauliui pristatė painią, toli siekiančią, estetiškai abstrakčią viziją ankstesniajam black metalui.

(Benediction)
Šiandien jau sunku pasakyti, kas yra TRUE black metal. Pagal ką gi juos atskirti? Tarkim, Cradle Of Filth ir Dimmu Borgir buvo populiarūs underground’e, tačiau kai tik jiie papuolė į spaudą, išleido kelis itin nusisekusius albumus komerciškai, tai tada iš karto pasigirdo kalbos, kad jie “parsidavė” ir populiari muzika jau nebe black metal, o popblack metal – tai jau nebe undreground’as. Pažiūrėkim, kas yra black metalas iš esmės: Venom &#

#8220;išrado” šį terminą, tačiau iš esmės jų grojama muzika yra daugiau heavy/death. Bathory, kurie laikomi inovatoriais šiame tamsiame žanre, pavadino jį “viking metal”. Gal Black Sabbath, jei jau sakysite kad Black metal esmę sudaro lyrika? Tačiau juk Deicide ar Incantation taip pat turi tamsią lyriką, nors jie vadinami death metal žanro atlikėjais. Galbūt Mayhem, Burzum ar Darkthrone? Gal, bet jie turi nemažai death elementų, kurie laikui bėgant transformavosi. Emperor? Jie juk naudoja klavišinius beveik taip pat kaip ir Dimmu Borgir. Enslaved arba Immortal – juk beveik kiekvienas jų paklausęs pavadins šių grupių atliekamą muziką black’u. Tačiau ne, jie abu teigia, kad groja ne tai. Tai gal esmė apsirengime – diržuose darytuose iš šovinių – ir grime? Alice Cooper, Kiss jau daugybę metų grimuojasi. Ir taai, ką groja jie, visai neprimena black metal. Ko gero, tiksliausiai black metalą būtų galima apibrėžti kaip įdėją, apribotą tam tikruose muzikos ir lyrikos rėmuose. Tai per daug nenuklystume ir nuo daugybės black metalo apibrėžimų ir tuo pačiu galėtume iš dalies “atrūšiuoti” grupes, neprikalusančias tamsiausiai metalo pusei.

Iš esmės tai – satanistų muzika. Jo įdėjos – krikščioniškosios religijos atmetimas, veiksmai, tiek išoriškai, tiek netiesiogai nukreipti prieš bažnyčią. Nors skirtingi Black Metal pasakėjai tai interpretuoja įvairiai. Štai švedų black’eriai (didžiausieji The Black Circle priešai) ti

ikėjo vadinamąją “Šėtono Biblija”, nors neaišku, ar tai buvo kažkoks senas, eretiškas veikalas, ar populiarusis Anton LaVey skaitalas. Na, o Norvegijos black’eriai nebuvo tokie skrupulingi. Jie garbino paskutinįjį skyrių: mirtį iš esmės. Tuo metu, kai Immortal po visų tragiškų įvykių atmetė visus bandymus priskirti savo muziką prie Black Metal, ir tam susigalvojo holocaust metal pavadinimą (beje, pirmas Immortal albumas vadinosi įtartinu pavadinimu „Diabolical Fullmoon Mysticism“), satanistų grupių yra buvo ir bus. Tam kad suprastume visa ko pradžią, reikia pažvelgti į praeitį.

Welcome To Hell – Venom

Venom susikūrė Anglijoje, 1979 metais, tuo metu, kai pačios sunkiausiai grojančios grupės buvo Motorhead ir Judas Priest. Tada dar buvo sunku įsivaizduoti, kad metalas gali būti toks koks yra dabar, tuometinėje muzikoje tokių įdėjų nebuvo. Kas gi ryšis patraukti tamsiu metalo keliu toliau? Tai ir buvo Venom.

Jau pačiu pirmu albumu jie sukrėtė visus. Tai buvo ne tiek pati muzika, kiek įvaizdis. Iki tol, kol nebuvo Venom, vienintelė grupė išdrįsusi paminėti tiesiogiai šėtoną, buvo Black Sabbath. Ką gi, Black Metal pradininkai nutarė, kad Black Sabbath eina per lengvu keliu, ir nutarė satanizmą griebti už ragų. Aišku, tuo metu buvo žmonių, kurie išgirdę Venom, sakė kad tai net ne muzika, o triukšmas. Tuo metu Venom buvo sunkiausiai planetoje grojanti grupė.

Išleidus an

ntrąjį albumą, kuris sudarė visiškai naują muzikos šaką, pavadinimu „Black Metal“. Tai – kultinis albumas. Nors tai nebuvo tas Black‘as kurį turime šiandien, tai daugiau priminė Heavy Metal, bet tai buvo pradžia, ir albumo dainos iki šiol perdaromos kitų grupių. Beje, kad įsivaizduoti, kas darydavosi per koncertus tereikia paklausinėti liudininkų. Štai scenos apsaugininkas taip atsiliepė apie koncertą: „Maniau, kad viską, kas buvo baisiausia, mačiau Vietname. Tačiau pripažįstu, kad ši grupė mane išgąsdino. Jei norite, galite visi sulipti ant tos prakeiktos scenos, aš ten tikrai neisiu.“

Būtent tada jie išleido dar vieną šedevrą – „At War With Satan“ – kuris irgi buvo nepaprastas. Tuo metu tai buvo kažkas naujo – dar niekas nebuvo įrašęs 21 minutės ilgio metalo dainos! Tikriausiai iki šiol tai yra pats ilgiausias trash gabalas. Kiek vėliau atsirado ir daugiau konkurentų, kurie kiek susilpnino Venom įtaką – tai buvo Metallica ir Slayer. Ir ką gi.

Jaunas norvegas, vardu Oystein Aarseth, buvo labai smarkiai inspiruotas Venom. Jis sakė, kad viso to pykčio ir neapykantos jis sėmėsi iš pačių pirmųjų trijų grupės albumų (Welcome To Hell, Black Metal, At War With Satan“). Jam nepakako tik klausyti, todėl jis įkūrė savo Black Metal grupę, kurią pavadino Mayhem (pavadinimas iš Venom „Mayhem With Mercy“). Tada jam tebuvo vos penkiolika metų. Pa

asivadinęs Euronymous (graikų mirties kunigaikštis), jis tapo šios grupės gitaristu. “Galiu pasakyti, kad dėl Venom’ų kaltės mirė mažiausiai šeši žmonės”, teigė Euronymous. “Štai NME grupės girtaristas nužudė motiną žirklėmis, prisiklausęs būtent Venom”.

Kaip metalistas, Euronymous turėjo tikrai grandiozinių planų – metams bėgant Mayhem populiarėjo, Euronymous Osle įkūrė savo įrašų parduotuvę “Helvete”, kas reiškė “Pragaras” (Hellvete vykusios orgijos buvo tikrai legendinės. Pasak ten besilankiusių žmonių, tai buvo tarsi šikšnosparnių ola, iš kur naktį į visas puses sklisdavo blogis. Black Metal Mafia – vidinio rato metalistai čia dažnai šėldavo. Apšvietimas būdavo tik žvakėmis, visi būdavo su grimu, juodais apsiaustai, ar dėvėjo vikingų tipo drabužius ir šarvus. Daugelis jų pjaustydavosi peiliais ar butelių šukėmis. Dalis eidavo niekinti kapinių, kur dažais išpurkšdavo pentagramas ar 666. Hellhammer teigė, kad vieną kartą kažkuris net įsikalė į galvą vinį), kelis Black Metal žurnalus, netgi įrašų kompaniją “Deathlike Silence Recording” – pirmąją, kuri kontraktus pasirašinėjo tik su “grupėmis, kurios atstovavo totalų blogį”. Per dešimtmetį jis tapo Norvegijos Black Metal krikštatėviu. Kas be ko, jis neapsiribojo vien tuo, ko užtektų, tačiau ėmėsi ir antiįstatimiškos veiklos – pasirodo, jis buvo Juodosios Brolijos (The Black Circle arba The Black Metal Mafia) lyderiu. Iš esmės tai buvo brolija, jungianti pagrindines Norvegijos Black Metal grupes: pačio Euronymous Mayhem, Darkthrone, Emperor ir Enslaved. Šios grupės tuo metu buvo pagrindinės. Dar viena, penktoji, prisijungusi vėliau buvo “vieno žmogaus grupė”, Burzum, o jos lyderis buvo Varg Christian Vikernes, kuris grojo ir įėjo į Mayhem sudėtį, labiau žinomas kaip “Count Grishnackh.” Euronymous su juo sutarė labai gerai. Jie turėjo ne vien bendrų interesų – kai kiti sėdėdavo ir plepėdavo, maldami š. apie Black Metal rifus ir pasaulio užkariavimą, jie buvo Juodoji Brolija. Viešumoj, dar geriau žinomi pavadinimu The Satanic Terrorists.

The Black Metal Circle – Juodoji Brolija

Kaip paiškėjo, Euronymous, Grishnackh, kiti black’eriai, ne tik degino bažnyčias (pvz. Fantoft, bažnyčia, kuri bvuvo pastatyta 12 a., iki pamatų supleškėjo 1992 birželio 2 dieną) bet dar ir niekino kapines, mušė švedus, bei visus krikščionybės pasekėjus. Kaip tikra mafija jie ne vien užsiemė tokia veikla, bet ir saugojo savo arealą nuo konkurencijos. Labai geras įrodymas būtų Paradise Lost (Anglijos doom-gothic metal grupė) kelioninio autobuso užpuolimas koncertinio turo per Norvegiją, metu. Autobusas buvo užpultas Black Metal pasekėjų. ” Aš jų nebijau, bet jie tikrai nesveiki” – Konstatavo tada Paradise Lost vokalas Nick Holmes – ” Juk jie dar visai vaikai.. Mažvaikiai!!! Bet tai ir yra baisiausia. Maniakų kultas, kažkas panašaus į nacių hitlerjugend‘ą rytų Vokietijoje..” Vėliau Euronymous pabrėžė, kad grupės, keliaujančios į Norvegija turi būti rimtai pasiruošusios rizikai. Aišku, tokių išsišokimų buvo ir daugiau. Tačiau įrodymų broliją patraukti į teismą nepakako. Tada, kai buvo padegta Fantoft bažnyčia, Grishnackh apkaltintas prisidėjęs prie jos padegimo, tačiau netrukus buvo išteisintas. Euronymous pakomentavo, kad Count‘as į kalėjimą tikrai nesės, ir pareiškė kad ateityje bus dar daugiau. Savo nelaimei jis buvo teisus. Tačiau tai negalėjo testis ilgai. Šėtoniškiesiems Teroristams koją pakišo infrastruktūra – senas, kai pasaulis ginčas – kuris vis dėlto yra viršesnis? Ne visi buvo tokie atsargūs ar žemiški, kaip Euronymous. Pelle Dead (Mayhem vokalas), nusišovė. Euronymous, nors ir skelbėsi humanistu, nufotografavo lavoną būsimiems albumų viršeliams. Kaukolės kaulų atplaišas jis pasiliko kaip talismanus.

Štai interviu iš Euronymous buvo paimtas 1992m. ir tai yra paskutinis jo interviu. Tuo metu į grupę jau buvo priimtas naujas narys – Occultus.

“Taigi, išmetus Necro Butcher, mes priemėme Occultus, ir manau, kad nuo dabar mūsų muzika pasikeis iš esmės, vokalas bus visiškai kitoks. Dėl Dead galiu pasakyti, kad jis nekentė šios planetos ir visų padarų, gyvenančių joje, ir vienintelis dalykas, kuris jį laikė gyvą – muzika. Jo meilė ancient death/black gyvenimo būdui – visiem tiems grimavimams, spygliams, odiniams juodiems drabužiams, satanizmui ir brutalumui. Šiandieną, tos vadinamosios ‘death’ metal grupės dėvi baltus drabužius, treningus, sportbačius, “bermudų” šortus, ir dar varo socialine (visuomeninę) lyriką, taigi, Dead atrodė, kad viskas, dėl ko jis gyveno, buvo sunaikinta, ir jau nebeliko dėl ko gyventi. Ne kas kitas, o aš jį ir radau negyvą, ir man teko peršliaužti per jo smegenis, norint patekti į namą, kuriame kartu gyvenome. Žinau, jis buvo draugas, bet žinau ir tai, kad jis norėjo mirti, ir vienintelis dalykas, kurį galėjo padaryti – atiduoti save tamsai. Manau, kad būsų buvę neteisinga jį nuo to atkalbinėti. Klausiate, ar fotografavau jo lavona? Žinoma! Ne kasdien pasitaiko tokia galimybė.. Gaila. Tie kurie vaikėsi mados, pražudė jį. Ir mes skelbiame jiems KARĄ. Nors dabar likome trise, tačiau nemanau, kad bus kokių nors problemų dėl grojimo, nes visos mūsų dainos visada buvo rašomos vienai gitarai, bet ne dviems. Be to mes nežadame groti daug gyvai, nes tie patys mados besivaikantys žmonės koncertuose sudaro daugumą. Aš atsisakau jiems groti. Na nebent mes juo pjaustytume koncertų metu, o jie bėgtų pro avarinį išėjimą, klykdami, kraujuodami, nupjautomis kūno dalimis. Bet kita vertus, pinigus irgi gerai uždirbti. Gal ateityje ir priimsim ketvirtąjį narį. Nors narys Mayhem’uose privalo būti tikrai juoda ir tamsi asmenybė. Pamišėlis, garbinantis black/death metalą. Mayhem nėra kokia nors politinė – antipolitinė grupė, tačiau aš pats asmeniškai prisipažįstu, kad esu stalinizmo pasekėjas. Esu sužavėtas tokių šalių, kaip Albanija ar Rumunija, senais gerais jų laikais. Manau, išeisiu iš komunistų partijos, bet tik todėl kad jie neturi tos ugnies. Jie jau nebe tokie, kaip anksčiau. Septintam dešimtmetyje Albanijos diktatorius aplankė Kambodžą Raudonųjų Khmerų dienomis, ir net gi pietavo su Pol Pot’u! Va tada tai buvo laikai. Tiesa sakant seniau buvo žymiai geresni laikai ir black metal grupėms. Tokios kaip Venom ar Bathory buvo didžiulės, jos galėdavo sau leisti milžiniškus koncertus ir surinkdavo nemažas sumas. Ir viskas buvo gerai. O dabar? Mes jau AŠTUONIS metus grojam underground’e. Ir kas gi mums iš to? Mes neturime pinigų, kartais neturim net ir už ką nusipirkti maisto. Mūsų aparatūra sup****, arba išvis neegzistuojanti. Tai būtų dar nieko, jei mes būtume prieš tikrąją sceną, bet jūs pažiūrėkit į tuos žmones, kuriems visą laiką grojome, dabar: underground’as pilnas vaikučių trumpais plaukais, idiotų baltais drabužiais ar treningais. Visos tos underground’o taisyklės atrodo neblogai iš pirmo žvilgsnio – šita muzika tampa protestu prieš komercinę muziką. Bet, kita vertus – tai ŽUDO grupes. Po aštuonių metų pastovaus pinigų trūkumo, jaučiuosi išsekęs. Kodėl gi negalėčiau gyventi iš muzikos? Faktiškai, yra dvi išeitys. pirma – lieku underground’e, groju toliau, bet galų gale turiu visa tai mesti, ir susirasti darba, nes dviem dalykam nebeužteks laiko. Kitas – pasakyt F**K OFF visiems tiems underground’o principams ir imti uždirbinėti pinigus. Tada galėčiau kurti daugiau ir su grupe, ir išleisti krūvą albumų su normaliom grupėm. Niekad nenorėjau kurti muziką mados besivaikantiems žmonės, bet jei man už tai moka – galiu. Man nesunku imti pinigus, nes mes juos seniai užsidirbom. Underground’as yra miręs. Jis liovėsi egzistuoti. Bet čia, Norvegijoj, naujas ir tikras underground’as auga iš tamsos. Jis susideda iš tikrų grupių ir tikrų fanų. Laikas atskirtis tikruosius black’erius nuo netikrų, bedugne”

Kaip Burzum nužudė Mayhem

Kaip tik tuo metu pradėjo išsišoti Grishnackh. Pats Count skelbėsis esąs tiesioginis vikingų palikuonis, Odino sekėjas (Odinas buvo karingas ir nesutaikomas dievas, priešprieša krikščionių dievui), na ir tai galbūt paaiškintų pačio Count mąstymą, bet ne jo veiksmus. Jis degino bažnyčias, kaip senaisiais laikas, bet argi dabar galime sugrįšti atgal, į viduramžius, į barbarizmą? Kita vertus, bažnyčia nuo to įgydavo tik dar daugiau jėgos, visuomenės akyse tapusi skriaudžiama kankine. Jis tapo per daug aršus ir per daug neatsargus, bei per daug mėgstantis besireklamuoti viešumoje, žiūrint iš Euronymous pusės. Tai buvo ne vien Count’o problema. Viso per keturis metus sudegintos buvo 22 bažnyčios, iš kurių dalis dar stovėjo nuo viduramžių. Pavydžiui Fantoft bažnyčia, kuri stovėjo jau nuo viduramžių, buvo daryta iš medžio. Ji garsėjo savo kolonų raižiniais- ir tokia buvo nuo pat 12 amžiaus iki 1992 liepos 6 dienos, kai ją sudegino. nesuskaičiuojami išsišokimai – visa tai darėsi vis pavojingiau ir pavojingiaus – juk juodosios brollijos nesudarė keli žmonės – čia buvo ir visa krūva nepilnamečių, kuriem buvo sunku tylėti, kurie nuolat gyrėsi apie deginimus, “šėtoniškuosius ritualus”, muštynes. Nereikėtų pamiršti, kad Grishnackh’as dar buvo kaltinamas pats padegęs kelias bažnyčias. Gaisrų metu žuvo vienas ugniagesys – už visa tai Count‘ui grėsė 12 metų bausmė, tačiau Euronymous teigė, kad Count’as už grotų nesės, nes niekas nedrįs liudyti prieš jį.

Dalis interviu, paimto iš Old Man’s Child (Norvegijos Black Metal grupė) įkūrėjo Galder:

“.Asmeniškai jų [Euronymous, Count Grishnackh] nepažinojau, bet turėjau problemų su policija, per šitą “bažnyčių deginimo madą”. Tuo metu dalinomės vienu plotu su Dimmu Borgir, kol vieną naktį pasirodę mentai padarė kratą ir paėme viską, kas buvo nors kiek susiję su satanizmu. Visa tai baigėsi tuo, kad praradome vietą kur grojome, nes buvome apkaltinti kaip satanistai. Buvau ir tampomas po teismus dėl tų visų padegimų. Tačiau tiesa buvo ta, kad jei jau dėvėjei juodą odinę striukę rizikavai būti suimtas.”

Burzum reklaminėse skrajutėse buvo kaip tik pavaizduota deganti bažnyčia. “Savo dainose mes būtent tai ir propaguojame.” Sake Count’as “Ten sakoma : “Daryk tai, tu tai gali.” Nebijau pakliūti į kalėjimą. Tačiau turiu problemą – mane pastoviai bando įkišti į beprotnamį. Bet kaip nors išsisuksiu.” Pamažu Norvegijoje ėmė daugėti areštų. Bet tada dėmesys į Juodają Broliją nebuvo nukrypęs, iki tol, kol Count’as įvykdė vieną rimtesnių teroro aktų.

1992 liepą, 18 metų mergina, vardu Suuvi Puurunen – Juodosios Brolijos narė, Pagal vieną versiją Count’o draugė – padegė Christotter Jonsson (švedų grupės Therion vokalas) namą, su peiliu ji ant durų išraižė “The Count Was Here, and He Will Come Back.” (Count’as buvo čia, ir jis dar sugrįš), bei prie sienos prismeigė Burzum albumą. Laimė Jonsson užuodė dūmus laiku, ir spėjo pabėgti iš degančio pastato. Pagal kitą versiją, ji tiesiog pakūrė nedidelį lauželį prie Jonsson durų ir pabėgo, šiaip taip pritvirtinus Buzum Lp. Pačiam daininikui niekas negrėsė, jokia mirtis, nes jis buvo išvykęs į Vokietiją. Kad ir kaip ten įvyko, mergina buvo netrukus areštuota, ir policija rado jos dienoraštį, kuriame ne kartą buvo minimas Count Grishnack. Jame buvo tokių frazių kaip: “I did it on a mission for our leader, The Count. I love The Count. His fantasies are the best. I want a knife, a fine knife, sharp and cruel.” Tačiau viskas tuo dar nesibaigė. Count’as dar parašė trumpą laiškelį Jonsson’ui iš Norvegijos: “Sveikas, nukentėjusysis! Tau rašo Count Grishnack iš Burzum. Ką tik grįžau iš Suomijos, bijau, kad pamečiau degtukus, ir Burzum Lp su parašu, cha cha. Galbūt netrukus sugrįšiu, ir šį kartą tu jau nebeatsibusi vidurį nakties. Aš tave pamokysiu. Mes tikrai išprotėję, mūsų metodai mirtini ir skausmingi, o aukos miršta lėtai. Jie TURI mirti lėtai.” Jau galima iš kart suprasti, kad įtarimas dėl padegimo krito ir ant Count’o. Tačiau per apklausą Grishnackh neigė visus ryšius su Suuvi, bei padegimą. Merginai tai baigėsi metais laiko psichiatrinėj ligoninės, po tiek laiko ji buvo iš ten paleista. Count’as pagaliau sulaukė trokštamo spaudos dėmesio, ir pareiškė ne vien fašistiškus įsitikinimus, bet dar ir tokius teiginius “Aš už Staliną, Hitlerį, Aucesku ir pats tapsiu Skandinavijos diktatorium. Esu vikingas, todėl privalau kovoti.” Po viso šio skandalo Euronymous ir pradėjo pyktis su Grishnack. Jei prisimintume ankstesnį pačio Euronymous interviu, jame sakoma, kad jis irgi diktatorių šalininkas, komunistas. Tai buvo interesų kova.

Deja tai nesibaigė paprastu pokalbiu, tai baigėsi tragedija. Šnekama, kad dar daugiau alyvos į ugnį šlūštelėjo ir pats Euronymous, kuris nuo Count’o nuviliojo švedę merginą, nors pats Count neigė, kada nors apskritai turėjęs merginą švedę. Ši istoija, tikra ji ar ne, galbūt kilo iš tokio fakto, kad tokia megina, Ilsa, iš tiesų buvo, ir kad ji iš tiesų bendravo tiek su Euronymous, tiek su Grishnack. Kova tesėsi vis smarkiau, ir Count’as vis daugiau išsišokdavo, kaltindamas Black Metal krikštatėvį – netgi tuo, kad šis “nusukinėjo” pelną ir t.t.

Nuo Bergeno iki Euronymous namų Osle buvo septynios valandos kelios. Count’as ir jo bendrininkai turėjo paaiškinti policija, ką jie veikė visą tą laiką. Taigi, gauja sumąstė tokį alibi: vienas iš jų nueina išsinuomuoti filmą (kurį visi jie buvo matę), naudodami Count’o kreditinę kortelę. Tai buvo tam, kad atrodytų, jog jis net nebuvo palikęs Bergeno. Deja, deja, pats Grishnack’as nebuvo toks šaltakraujis. Jis netyčia paduoda ne kreditinę, o telefono kortelę, o kai tai supranta, jau būna per vėlu. Jie jau vyko į Euronymous namus. Count’as sėdėjo gale, kad nebūtų atpažintas ir netgi slėpėsi už atlošų, kai jie trumpam užsuko į degalinę. Kad nekeltu įtarimo, vienas iš bendrininkų apsirengė baltą megztinį “kad atrodytų mažiau šėtoniškas”. Kas žino, kokios buvo Grishnack’o mintys visą tą kelią. Faktas lieka faktu – jo įniršis neatslūgo. Žmogžudystė buvo suplanuota – jie nutarė, kad Count’as vienintelis eis į vidų, paprašys Euronymous kažką parodyti jam kompiuteryje, kai šis nusisuks, smeigs peiliu į nugarą. Rugpjūčio 9, 1993, pirmadienį, 5.15 ryto gauja atvyko iki Euronymous namų. Toliau nėr ką ir pasakoti – Count’as smogė duris atidariusiam Euronymous peiliu, šis bandė gelbėtis bėgdamasis, tačiau tai jau buvo per vėlu. Juodosios Brolijos vadą pilicija rado nebegyvą laiptinėje tarp pirmo ir antro aukšto. Autopsija parodė, kad peiliu smogta buvo 23 kartus, iš jų 16 į nugarą. Euronymous tuo metu buvo 25 metai.

Tada istorija išsiskiria: vieni šaltiniai teigia, kad Count’as žinojo apie žmogžudystę dar 1.15 – keturio valandos prieš Euronymous mirtį kiti (tai Lee Barrett, vienas iš Candlelight įrašų kompanijos savininkų teigia sulaukęs tokios turinio skambučio iš žmogžudžio 9.00 : “Eutonymous miręs! ir aš myšiu ant jo kapo!”. Žinoma, šiaip ar taip, visi domėjosi – juk Count’as buvo viena žymiausių Black Metal asmenybių, susijusių su Euronymous. Žiniasklaidai Grishnackh teigė, kad žmogžudystė tikriausiai buvo užsakyta priešiškai nusiteikusių metalistų, “tikriausiai švedų”. Žinoma, neapsėjo ir be pareiškimo, kad nedalyvaus laidotuvėse nes jos per daug “bažnytiškos”, o intervių pabaigė reklama savo grupės Burzum Lp “Det Som En Gang Var.” Tačiau nepaisant visų išsisukinėjimų, įkalčiai šį kartą buvo nenuginčyjami (name rasti kruvini pirštų antspaudai). Po keturių dienų Count’as buvo areštuotas, apkaltinus ne tik žmogžudyste, bet dar pridėjus ir kaltinimą dėl 150 kilogramų dinamito jo namuose, Bergene. Sklido kalbos, kad su tokiu kiekiu sprogmenų jis ketino susprogdinti Nidaros bažnyčią Trondheime, kurioje buvo saugomi karališkosios norvegų karūnos brangakmeniai. Grishnack’as tai neigė, duodamas interviu jau iš kalėjimo, o tuo tarpu išleistas Mayhem albumas “De Mysteriis Dom Sathanas” (“Paslatingieji Šėtono Ritualai”), fantastiškai išpopuliarėjo ir bemat buvo išpirktas.

Norvegijos įstatymai nėra tokie griežti, kaip kitų šalių, ir Count Grishnack’as gavo maksimalią 21 metų bausmę. Jis sutiko, atsisakęs advokato pasiūlytos “psichiškai nepakaltinamo” teorijos, nes būtų iki gyvos galvos sėdėjęs psichiatrinėj. Taigi, jis dar išeis, būdamas kiek daugiau keturiasdešimties. Mayhem nustojo egzistavusi po paskutinio albumo išleidimo. Vėliau ją atkuria Hellhammer, tačiau tai tas pats, kas sukurti naują grupę – iš Mayhem telieka tik pavadinimas..

Geriausiai žinomas leidinys, bandęs apšviesti to meto įvykius buvo Michael Moynihan knyga, pavadinimu “Lords of Chaos: The Blood Rise of the Satanic Metal Underground”. Išleista 1998 m. ji bandė analizuoti 1993 metų įvykius, taip pat ir “nenormalų” susidomėjimą kraštunine muzika.

Interviu, paimtas iš Hellhammer, jau atsikūrus Mayhem.

“Vienu metu mūsų grupė buvo giliai įklimpusi į satanizmą. Bet dabar jau to užteks – mūsų muzika ir toliau išlieka tamsi bei niūri, tačiau tikrai nepasakyčiau, kad satanistiška, kaip buvo anksčiau. Tiesa pasakius, jautėme, kad gali įvykti kažkas tokio. Apie Euronymous žmogžudystę sužinojau atsitiktinai – skambinau jam kitą dieną, tačiau niekas nekėlė ragelio, ir paskambinau jo motinai. Ši atsiliepė verkdama, ir pasakė, kad jos sūnus nebegyvas. Aš pasakiau kažką tokio kaip “A. gerai.. iki.” ir viskas. Maniau, kad tai padarė kokie nors švedų metalistai. Tuo metu tarp Norvegijos ir Švedijos vyko šaltasis karas, taigi mes visi pasirūpinome ginklais, kad ir mums taip nenutiktų. Vėliau pasišnekėjau su Blackthorn, jis man viską papasakojo. Įdomiausia, kad Count’as visad buvo toks kuklus ir mandagus. Blackthorn irgi prisidėjo prie viso šito. Aš skambinau Count’ui, norėdamas jam papasakoti apie žmogžudystę, ir ten atsiliepė Blackthorn. Paklausiau, ar yra Count’as, o jis ėmė verkti. Viską supratau tik po to. Jis susirgo, tačiau dabar geria vaistus ir vėl yra normalus vyrukas. Gavo devynis metus. Šiaip mes visi tuo metu “važiavome” ant Euronymous. Jam kažkas užėjo, ir jis staiga puolė į komerciją. Paliko visus principus.”

Ko gero, viską, kas čia išdėstyta, tiksliausiai bendrais bruožai nusako Nargaroth daina “Possessed By Black Fucking Metal”

“Once Upon A Time As Black Metal Ruled.
The Blood Was Hot. The Hearts Were Strong.
The Future Seems To Be Ours.

But Nothing More Remained. Because Black Metal Died.
Gone The Days Of Pure Underground. Of Spirit, Pain And Fire.

So Listen To Your heart, What Black Metal Means To You.
You’re Weak Destroy Yourself. You’re From Old Days Remember His Corpse.

So I Summon The Old Warriors. That We Shall Begin.
To Kill The False And Hate One To Satisfy Our Hate.”

Manau, kad kam aktualu, tas ir pats išsivers. Nargaroth yra retas pavyzdys, išlaikęs iki šių dienų patį tikrąjį black metalo stilių – tarkim jų koveriuoto Burzum dainos “Black Spell Of Destruction” variantą išgirdęs iš esmės natskirtum, ar tai tie patys Burzum, ar nargaroth. Tai grupė, kurios kūryba yra paradoksali – tvirtindami, kad black metalas yra miręs jie groja ta patį tikrą black metalą. Tai yra ne kas kita kaip šauksmas pasauliui ir visiem tiems kurie mano kad klauso tikrą metalą – įskymas nepamiršti savo šaknų ir kas visa tai pradėjo. Iš esmės tai puiku ir originalu. bet argi verta? Ko gero, Kanwulf persistengė. Tai tas pats, kas balsas tyruose. Tie, kurie nepamiršo – ir nepamirš, tiems kurie tai neigė ir niekino – fuck you. Tokia jo filosofija, kuriai, beje, pritariu.

Emperor istorija

Tai buvo neblogi laikai, prisimena Sammoth, Emperor gitaristas. “Mes sėdėdavome ir šnekėdavome apie savo neapykantą krikščionybei ir kaip sugrąžinti senąją vikingų religiją”

Sammoth pats prisijungė prie jų. Karu su Grishnack jis nuvyko sudeginti Skjold bažnyčios Rogalande. Pats Samoth apibudina šį įvykį kaip “beveik šventą”. Jį sužavėjo ugnis, pats degantis bažnyčios vaizdas. Kai jie grįžo į Oslą, jautėsi tarsi pakylėti. Beje, tas pakylėjimas buvo pajustas 1995 metais, tik į atvirkščią pusę – už padegimą Samoth gavo 16 mėnesių. Tai buvo vien dėl Burzum ‘Aske’ mini albumo, kur ir buvo jo paties nufotografuota sudegusi Skjold bažnyčia.

Kitas įvykis tuo pat metu sukrėtęs Norvegiją, buvo dar viena juodojo metalo išpažinėjo žmogžudystė. Šį kartą jau nebuvo tokio kriminalo, koks buvo su Euronymous. Nusikaltimą padarė Faust, vienas iš tuometinės black metal lyderių grupės EMPEROR narių. 1992 metų rudenį Faustas vaikštinėjo po ką tik pabaigtą olimpinį stadioną Lillehammeryje. Prie jo priėjo vyras ir pasiūlė Faustui.. hmm.. eiti kartu į mišką. Buvo aišku, ko jis nori. “Aš nieko nebuvau išgėręs, apsirūkęs ar dar kas nors” pasakoja Faustas- “Tiesiog ramiai nuspręndžiau: turiu užbaigti šio žmogaus gyvenimą.

Taigi, jis sutiko ir nusekė paskui tą vyrą į mišką. Šis jau ruošėsi apkabinti Faustą, kai jis išsitraukė peilį, kurį suvarė iškrypėliui į pilvą. Šis pradėjo rėkti, tačiau Faustas nesustojo. “Mane tarsi apsėdo” – pasakoja jis “Negalėjau sustoti, badžiau jį vėl vėl ir vėl. Vyras nugriuvo, jo akys prigeso. Faustas dar įspyrė. patikrinimui, kad homoseksualistas tikrai miręs ir ramiai išėjo namo. Jo galva buvo tuščia, tarsi kokio zombio.

Dvi dienos po žmogžudystės Grishnack, Euronymous ir Faustas nuvažiavo prie Holmenmonkell katedros, kuri buvo visai netoli nuo Olimpinių žaidynių stadiono vietos šuoliams. Šioje bažnyčioje lankėsi ir karališkosios šeimos nariai. Tai buvo tarsi simbolinis apsivalymo aktas Faustui. Iš pradžių jie padėjo savadarbę bombą ant altoriaus, tačiau ši nesprogo. Tada jie sudėjo giesmynus ir biblijas į krūvą, apipylė benzinu ir padegė. Nuvažiavo kiek toliau ir sustojo ant netoliese buvusio kalnų kelio. “Vaizdas buvo labai gražus ir jaudinantis” – prisimena jis “kai grįžome atgal į Hellvete, sunkiai galėjome užmigti.”

Po šio nusikaltimo Faustas pradėjo skaityti laikraščius, tikėdamas sis ką nors rasti apie žmogžudystę, tačiau ėjo dienos, savaitės, o apie tai nebuvo nė užsimenama. Laikas bėgo ir Faustas beveik pamiršo esąs žmogžudys. Neaišku, kaip būtų buvę iš tikrųjų, tačiau, kai po Euronyumous mirties buvo smarkiai pradėta domėtis juodojo metalo pasekėjais, Faustas kažkokiu būdu buvo apkaltintas nusikaltimu ir nuteistas keturiolikai metų kalėjimo. Net ir praėjus keliems metams po nusikaltimo, Faustas gailisi tik to, kad buvo sugautas, o ne kad nusikalto.

Vienintelis iki šiol nesantis kalėjime Emperor narys Ihsahn, taip pat prisimena bažnyčias. “Nėjau su Count ir Sammoth tik todėl, kad tą dieną nebuvau su jais namuose. Jei jie būtų mane radę, būčiau tikrai važiavęs.

To be continued.

Leave a Comment