Kol mirtis mus išskirs

Kaip gražu žiūrėti į senus žmones, kurie sugeba išsaugoti pagarbą vienas kitam ligi pat senatvės.

Kai veidus išvagoja raukšlės, o kūno skausmai neduoda ramybės, telieka būti atrama vienas kitam, atjausti bei suprasti šalia esančio, skausmus bei jausmus.

Šią mintį puikiai iliustruoja turkų ilgaamžiai Abdulla ir Elif Adigiuzel neseniai atšventę 90 – ies metų vedybų sukaktį. Iki šiol jie yra labai laimingi būdami kartu.

Abdulla, kuriam dabar 112 metų bei jo žmona Elif, 110 metų, susipažino praeito amžiaus dvidešimtaisiais metais, dar prieš tai, kai buvo paskelbtas Turkijos Respublikos įkūrimas, praaneša Turkijos laikraštis “Radikal”. Mažyčio Arguvano kaimo gyventojai susituokė iš meilės ir užaugino dešimt vaikų, daugybę anūkų bei proanūkų. Apytiksliais skaičiavimais, šiandieną jų šeimą sudaro apie 113 žmonių.

Sutuoktiniai, kurie viso interviu metu, nuolat laikėsi susikibę rankomis, yra įsitikinę, jog jų santuokos paslaptis – gili meilė bei tarpusavio pasitikėjimas. Tiea, Elif mano, jog jiedu su vyru gyvena taip ilgai, kadangi sveikai maitinasi. Pora, kaip ir anksčiau, gyvena tame pačiame kaime su savo jauniausiu sūnumi, kuriam šiuo metu yra vos tik 70 metų.

Sutuoktiniai atšventė granitines vesstuves, o iki platininių arba, kitaip tariant, raudonųjų vestuvių, kurios švenčiamos po šimto metų santuokinio gyvenimo, jiems liko vos tik dešimt metų.

Tiesa, man regis, jog jie laimingi būdami kartu ne tik dėl sveikos gyvensenos, o, visų pirma, dėl pagarbos bei sup

pratimo, vienas kito atžvilgiu. Belieka palinkėti jog šių senelių ir toliau neapleistų sveikata bei santarvė šeimoje.

Straipsnis parašytas remiantis užsienio literatūra.

 Gerda Zemenskaitė

Leave a Comment