Įsimylėjimo fenomenas (II)

73 1

Praeitoje dalyje aptarėme įsimylėjimo fenomeną bei potyrius, patiriamus esant šiam reiškiniui. Šioje dalyje aptarsime įsimylėjimo įtaką vedybiniam gyvenimui ir pabandysime į įsimylėjimą pažvelgti kitu kampu.

Įsimylėjimas ir vedybinis gyvenimas

Deja, įsimylėjimo potyrio amžinumas yra fikcija, ne faktas. Daktarė psichologė Dorotėja Tennov ilgą laiką studijavo įsimylėjimo fenomeną. Ištyrusi aibes porų, ji padarė išvadą, kad vidutiniškai romantiškų “kerų” trukmė yra dveji metai. Jeigu tai slaptas meilės romanas, jis gali trukti ilgėliau.

Bet galiausiai mes visi nusileidžiame iš debesų ir vėl tvirtai atsistojame ant žemės. Atsiveria akys, ir

pamatome kito žmogaus ydas. Suvokiame, kad kai kurie jo asmenybės bruožai mus erzina. Vyrą nervina žmonos elgesio stereotipai, o žmona pamato, kad vyras sugeba įžeisti ir net grubiai kalbėti.

Sveiki atvykę į vedybinio gyvenimo tikrovę, kur praustuvėje visada rasi plaukų, veidrodis nusėtas baltais taškeliais, kur ginčai kyla dėl to, iš kurios pusės vynioti tualetinį popierių ir ar klozeto dangtį palikti nuleistą ar pakeltą. Tai – pasaulis, kur batai nenueina į dėžę ir stalčiai neužsidaro patys.

Kas atsitiko įsimylėjimo jausmui? Deja, jis tebuvo iliuzija, kurios apg

gauti mes pasirašėme ant gražaus popieriaus lapo “džiaugsme ir varge”. Nenuostabu, kad daugelis pradėjo keiksnoti santuoką ir partnerį, kurį kažkada mylėjo. Galiausiai mes turime teisę pykti, jeigu mus apgavo. Mūsų problema ta, kad buvome neteisingai informuoti.

Toji bloga informacija buvo idėja, kad

d įsimylėjimo kerai išliks per amžius. Turėjome tai suprasti. Net atsitiktinis pastebėjimas turėjo mus pamokyti, kad jeigu žmonės taip ir liktų pakerėti, visi atsidurtume rimtoje bėdoje. Verslą, pramonę, bažnyčią, švietimo sistemą, pačią visuomenę mėtytų šoko bangos. Kodėl?

Todėl, kad įsimylėję žmonės praranda domėjimąsi kitais dalykais. Štai kodėl vadiname tai “kerais”. Įsimylėjęs iki ausų kolegijos studentas pastebi, kad blogėja jo pažymiai. Sunku studijuoti, kai įsimyli. Rytoj turėsi laikyti egzaminą iš 1812-ųjų karo, bet kam rūpi tas karas? Kai tu įsimyli, viskas atrodo nesvarbu.

Įsimylėjimas suteikia iliuziją

Įsimylėjimo euforija teikia iliuziją, kad mūsų santykiai labai rimti. Mes jaučiamės tarsi priklausą vienas kitam. Tikime, kad galime įveikti visas problemas. Su mylimuoju elgiamės altruistiškai.

Vienas jaunas vyras apie savo sužadėtinę pasakė: “Man net mintis neateitų padaryti tai, kas ją

įžeistų. Vienintelis mano troškimas – padaryti ją laimingą.” Toks pakerėjimas sukelia apgaulingą pojūtį, kad mūsų egocentriškos nuostatos su šaknimis buvo išrautos ir dabar esame panašūs į Motiną Teresę, dėl savo mylimojo trokštantys atiduoti bet ką.

Priežastis, kodėl niekieno neverčiami tai padarysime, yra mūsų nuoširdus įsitikinimas, kad mylimasis mums jaučia tą patį. Vyras tiki, kad mylimoji pasiryžusi patenkinti jo poreikius. Mergina tiki, kad vyras myli ją taip stipriai, kaip ir ši jį, ir niekada nepadarytų nieko, kas ją įskaudintų.

Taip mąstyti yra klaidinga. Ne tik

k mūsų mintys ir jausmai nenuoširdūs, bet mes ir nemąstome realistiškai. Neatsižvelgiame į tikrąją žmogaus prigimtį. Iš prigimties mes esame egocentriški. Mūsų pasaulis sukasi apie mus. Nė vienas nesame visiškas altruistas. Tokią iliuziją mums sukuria įsimylėjimo jausmas.

Kai šitie išgyvenimai prieis savo natūralią pabaigą (atsimenate, vidutiniškai įsimylėjimas tęsiasi dvejus metus?), mes grįšime į tikrovę ir imsime reikalauti savo teisių. Staiga ims skirtis vyro ir žmonos norai: jis norės sekso, bet ji bus pavargusi.

Lašas po lašo didelio artimumo iliuzija išgaruoja ir pradeda reikštis individualūs troškimai, emocijos, sumanymai ir elgesio stereotipai. Juk jiedu ir yra individai. Jų protai nesusijungė, o emocijos tik trumpam susiliejo meilės jūroje.

Dabar tikrovės bangos pradeda juos skirti. Jie “išsimyli”, ir arba du žmonės atšąla vienas kitam, išsiskiria ir leidžiasi ieškoti naujų įsimylėjimo pojūčių, arba imasi sunkaus darbo – mokosi mylėti vienas kitą išsisklaidžius įsimylėjimo kerams ir euforijai.

Straipsnis parašytas remiantis užsienio šaltiniais.

Vitalija Čižauskaitė

Join the Conversation

1 comment

  1.   

    del to ir neapsimoka mokytis psichologijos…ji nieko neturi bendra su romantika…mokslas ir romantika nesugyvena…kas renkasi isimylet du metus – realiai, o pamise dievina savo Dama kaip kad Don Kichotas Dulsineja ir tris ir keturis ir penkis ir sesis ir t.t.
    taigi as pamiselis jau trecius metus:)dinkit realistai nuo jusu bloga