Praeitoje dalyje aptarėme įsimylėjimą ir jos įtaką santuokai. Taip pat nutarėme, kad įsimylėjimas suteikia mums iliuziją. Šioje, paskutinėje dalyje aptarsime skirtumus tarp įsimylėjimo bei tikros meilės.
Įsimylėjimas ir meilė
Kai kurie tyrinėtojai, tarp jų psichiatras Skotas Pekas ir psichologijos daktarė Dorotėja Tennov, padarė išvadą, kad įsimylėjimo jausmas iš viso neturėtų būti vadinamas meile. Dr. Tennov įsimylėjimo potyriui apibūdinti sukūrė žodį “limerance” (lietuviškas atitikmuo būtų “pamesti galvą” ir pan.), kad skirtųsi nuo to išgyvenimo, kurį ji laiko tikra meile.
Dr. Pekas daro išvadą, kad įsimylėjimo potyris nėra tikra meilė dėl trijų žemiau išvardytų priežasčių.
Pirma, įsimylėjimas nėra valios aktas ar sąmoningas pasirinkimas. Kad ir kaip norėtume įsimylėti, negalime priversti to įvykti. Kita vertus, galime ir netrokšti šito išgyvenimo tuo metu, kai jis mus apima. Dažnai mes įsimylime netinkamu laiku ir netinkamą sau žmogų.
Antra, įsimylėjimas nėra tikroji meilė, nes nereikalauja pastangų. Nesvarbu, ką darome būdami įsimylėję, tai nereikalauja iš mūsų disciplinos ar sąmoningų pastangų. Kaip paukščiui įgimtas instinktas liepia sukti lizdą, taip ir gaivalinga įsimylėjimo prigimtis paskatina mus daryti vienas kitam neįprastus ir stebinančius dalykus.
Trečia, įsimylėjęs žmogus iš tikrųjų nėra suinteresuotas skatinti kito dvasinę brandį. “Jei įsimylėję ir turime kokį tikslą, tai jis yra nutraukti savo vienatvę ir pasirūpinti, kad tai įvyktų susituokus”. Įsimylėjimo potyris nei mus brandina, nei augina ar ugdo kitą žmogų. Jis tik suteikia pojūtį, kad jau subrendome ir mums nereikia daugiau augti.
Įsimylėjimas tėra instinktas
Jeigu įsimylėjimas nėra tikroji meilė, tai kas jis tuomet yra?
Dr. Pekas daro išvadą, kad tai yra “genetiškai nulemtas instinktyvus poravimosi komponentas. Kitaip tariant, žmogus laikinai nugriauna savojo egoizmo sienas. Tai patvirtina, kad įsimylėjimas yra stereotipinė žmonių reakcija į vidinio seksualinio poreikio ir išorinio seksualinio stimulo konfigūraciją, o tai didina seksualinio poravimosi galimybę, idant būtų užtikrintas rūšių išlikimas.”
Sutinkame su šia išvada ar ne, bet daugelis iš mūsų, kurie buvome įsimylėję ir “išsimylėję”, greičiausiai pritarsime, kad šis jausmas, kaip nė vienas kitas mūsų patirtas išgyvenimas, tikrai išmeta žmogų į emocijų orbitą. Jis turi tendenciją blokuoti mūsų gebėjimą mąstyti, todėl dažnai pagauname save sakant ir darant tai, ko, būdami šviesesnio proto, niekada nedarytume.
Tiesą sakant, išnirę iš emocinio žavesio miglos, dažnai stebimės, kodėl taip elgiamės. Kiek iš mūsų, nusiritus emocijų bangai ir grįžus į realų pasaulį, kur išryškėja mūsų skirtumai, klausėme savęs: “Kodėl mes tuokėmės – juk nesutariame nė vienu klausimu?” Tačiau apėmus įsimylėjimo ekstazei mums atrodė, kad sutariame dėl visko – bent jau to, kas svarbu.
Ar tai reiškia, kad, įsimylėjimo iliuzijos įvilioti į santuoką, dabar turime du pasirinkimo variantus:
1) man lemta gyventi su vyru (žmona) nelaimingam arba
2) turiu perbėgti į kitą laivą ir pabandyti viską dar kartą?
Mūsų kartos žmonės renkasi pastarąjį variantą, o vyresnioji karta dažnai rinkosi pirmąjį.
Prieš darydami neapgalvotą išvadą, kad mūsų kartos žmonės renkasi geriau, turėtume patyrinėti duomenis, kurie sako, kad 40 proc. santuokų, sudaromų pirmą kartą, išyra. Antroji santuoka išyra 60 proc. atvejų, o trečioji – 70 proc. Taigi antrosios ir trečiosios laimingesnės santuokos perspektyva yra nepagrįsta.
Geriausias sprendimas
Tyrimai rodo, kad yra trečiasis, geresnis, variantas: galima pripažinti, kad įsimylėjimas tebuvo tai, kas jis ir yra, – laikinas emocinis pakilumas, – o dabar kartu su sutuoktiniu ieškoti tikros meilės.
Šioji meilė iš prigimties yra emocinė, bet ne apžavinti. Tai – meilė, jungianti protą ir jausmus. Ji yra ir valios aktas, reikalauja disciplinuoti save ir pripažįsta, kad “aš” turi asmeniškai augti. Pagrindinis mūsų emocinis poreikis nėra įsimylėti, bet būti nuoširdžiai mylimam kito žmogaus, pažinti meilę, kurią užaugina protas ir pasirinkimas, o ne instinktas.
Tokia meilė reikalauja pastangų ir disciplinos. Ji reikalauja atiduoti jėgas dėl kito gerovės. Jeigu jo gyvenimas taps turtingesnis dėl mano pastangų, aš taip pat jausiu pasitenkinimą – palaimą nuoširdžiai mylėti kitą žmogų. Tiesą pasakius, tikra meilė ir negali prasidėti, kol nesibaigė įsimylėjimo laikas.
Mes negalime tinkamai įvertinti savo gerumo ir dosnumo būdami paveikti “meilės kerų”. Mus stumia ir neša instinkto jėga, kuri nepaiso normalaus elgesio normų. Jeigu grįžę į tikrovę mes norime būti geri ir dosnūs, – tai yra tikroji meilė.
Kad būtume emociškai sveiki, turi būti patenkinamas mūsų emocinis meilės poreikis. Iš sutuoktinio ilgimės dėmesio ir šilumos. Mes jaučiamės saugūs būdami tikri, kad sutuoktinis mus noriai priima ir yra mums atsidavęs. Kol buvome įsimylėję, jautėme visa tai; tai buvo tarsi dangus. Klydome manydami, kad tai tęsis amžinai.
Tačiau tai “manijai” nebuvo lemta trukti visą laiką. Ji tėra įžanga į santuokos vadovėlį, o šios knygos esmė – racionali, valinga meilė. Taip mylėti mus visada kvietė sakmės. Tokia meilė yra sąmoninga.
Straipsnių ciklas “Įsimylėjimo fenomenas” paremtas G. Chapman knyga “Penkios meilės kalbos”.
Vitalija Čižauskaitė
