Virusinės ligos

Virusinės ligos

VIRUSAS (lot. virus – nuodas), neląstelinės sandaros savarankiška
mažiausių mikrobų grupė. Virusas, kaip ir visi gyvi organizmai, gali
daugintis, evoliucionuoti, kisti. Tačiau jie neturi baltymus sintetinančių
ir energetinių sistemų, nevyksta jų medžiagų apykaita su aplinka, o patys
paprasčiausi virusai niekuo nesiskiria nuo sudėtingų org. medžiagų
molekulių. Virusai paplitę visur, kur yra gyvybė. Visi virusai yra
užkrečiami.
Virusai būna lazdelės, daugiakampio ikoseadro, rutulio pavidalo.
Mažiausieji esti 12 – 18 nm, didžiausieji – 300 – 400 nm dydžio. Matomi
pro elektrinį mikroskopą, o poksvirusai – ir pro optinį. Daugelį virusų
galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas
chemines meedžiagas.

Kiekvienos rūšies virusas paprastai susideda iš dviejų dalių: iš
baltymo dalelių sudarytos išorinės kapsidės bei vidinės šerdies, sudarytos
iš nukleorūgšties – arba DNR, arba RNR, bet ne iš abiejų kartu. Viruso
genome daugiausia yra keli šimtai genų. Kapsidę dar gali supti išorinis
membraninis apvalkalas; jei nesupa , sakoma, kad virusas yra “nuogas”.
Apvalkalas yra šeimininko plazminės membranos dalis, kurioje taip pat yra
viruso glikoproteinų spyglių.

Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai. Tai reiškia, kad
jie negali daugintis už gyvos ląstelės ribų. Virusai apkrečia visokias
ląstelių rūšis – nuo bakterijų iki žmogaus ląstelių, tačiau vvirusai yra
labai specifiški.

Virusai taip pat gali keistis arba evoliucionuoti. Besikeičiantys
virusai gali sukelti daug rūpesčių, ne veikli vakcina šiandien gali būti
neveikli rytoj.

Dauginantis virusas prilimpa prie šeimininko ląstelės išorinio
paviršiaus receptorių. Tada viruso nukleorūgštis patenka į ląstelę. Jau
viduje ji koduoja kapsidės baltymines daleles. Daugiausia

virusų
dauginimasis priklauso nuo šeimininko fermentų, ribosomų, transportinės RNR
ir ATP. Virusas perima šeimininko ląstelės medžiagų apykaitos aparatą.
Labiausiai virusai žinomi todėl, kad sukelia užkrečiamas ligas. Vieni iš
labiausiai žinomų žmogaus virusų yra – hepatito, papilomų, ŽIV, gripo,
tymų, kiaulytės, raudonukės virusai.prieš kai kurias virusines ligas yra
sukurtos vakcinos – vaistai, skiriami didinti atsparumą virusinėms ligoms.

ŽIV – Žmogaus imunodeficito virusas. Jis sukelia ligą – Žmogaus
imonudeficito virusinę infekciją. Šios ligos paskutinė stadija –
akvizitinis imunodeficito sindromas – AIDS. Žodis “akvizitinis” reiškia
“įgytas”, o “sindromas” – ligos požymių visuma. Virusas naikina organizmo
imuninę sistemą, kuri saugo žmogų nuo infekcijos. ŽIV gyvena žmogaus kūne
nuo užsikrėtimo iki mirties. Svarbu suprasti, kad žmogus užsikrėtęs ŽIV,
ilgus metus ( 6 – 12 m. ) paprastai jaučiasi sveikas ir gali nežinoti, kad
yra užsikrėtęs, bet gali užkrėsti kitus. Ar žmogus yra užsikrėtęs ŽIV, gali
pasakyti tik gydytojai po kraujo tyrimo. AIDS diagnozuojama kai,
susilpnėjus imuninei organizmo sistemai, prasideda plaučių ligos ( pvz.
plaučių uždegimas ), nervų sistemos ligos ( pvz. encefalitas, meningitas ),
navikinės ligos ir kitos. Kiek laiko sergama iki mirties? Jau sergant AIDS,
vartojant priešvirusinius vaistus gyvenama vidutiniškai 5 – 7 metus, o
kartai ir dar ilgiau ( tai priklauso nuo ligonio sveikatos būklės ). Ar
visi užsikrėtę ŽIV serga AIDS? Liga žinoma dar labai neseniai, tik 18 metų.
Nustatyta, kad apie 1,5 procento visų užsikrėtusiųjų gyvena su virusu
ilgiau nei 15 metų ir nejaučia jokių ligos požymių. Galbūt jie niekada
nesusirgs, bet niekas dar negali to užtikrinti.

Trumpa statistika
pasaulyje: 1998 m. pabaigoje pasaulyje gyveno 33,4 milijonai žmonių su
ŽIV/AIDS. PSO duomenimis, kas 100-asis lytiškai aktyvus pasaulio gyventojas
yra užsikrėtęs ŽIV. Kas dieną daugėja ŽIV užsikrėtusių vaikų: 2,7 milijonai
mirė nuo AIDS, 1,5 gyvena su ŽIV, 8,2 milijonai dėl AIDS liko našlaičiai.
Lietuvoje: Lietuvoje iki 1999 m. užregistruoti 135 ŽIV nešiotojai ( 123
vyrai, 12 moterų ). Klaipėdoje – 84, Vilniuje – 21, Kaune – 6, Panevėžyje –
4, Šiauliuose – 3, kituose miestuose – 7, ne Lietuvos piliečių – 10. 21
asmuo sirgo AIDS, 8 mirė dėl AIDS sukeltų komplikacijų.
Užsikrėtusių asmenų amžius nuo 16 iki 65 metų.

ŽIV kilmė

Žmogaus imunodeficito viruso kinmė nėra aiški, Tačiau dauguma
mokslininkų linkę manyti, kad virusas ilgą laiką buvo paplitęs labai
nedidelėje subsacharinės Afrikos teritorijoje. Žmonės galėjo užsikrėsti nuo
beždžionių. Žlugus kolonijiniai sistemai ( 1961 m. ), Afrika tapo laisva ir
atvira. Gyventojų migracija “padėjo” virusą iš epidemiškai pavojingų
teritorijų perkelti į visai naujas, neturinčias minimalaus atsparumo ŽIV
infekcijai, teritorijas. Infekcijos plitimą paspartino ir medikai, aktyviai
propaguodami ir plačiai naudodami kraujo perpilimus.

Kaip virusas pateko į Lietuvą?

Pirmieji virusą į Lietuvą galėjo įvežti tolimojo plaukiojimo
jūrininkai, pabuvoję šalyse, kur virusas jau buvo labai išplitęs,
pavyzdžiui, Centrinėje Afrikoje. Dažniausiai jūrininkai užsikrėčia
naudodamiesi uostų prostitučių paslaugomis (heteroseksualus lytinis
užsikrėtimo būdas). Antra grupė žmonių, kurie galėjo pirmieji įvežti virusą
– tai asmenys, dirbę ar kurį laiką gyvenę užsenyje. Tai dažniausiai
homoseksualūs vyrai, užsikrėtę per homoseksualius santykius. Pirmieji
užsikrėtimai Lietuvoje galėjo įvykti apie 1983 – 1985 m.

Viruso plitimo būdai
Per lytinius santykius

• Lytiniai santykiai. Tikimybė užsikrėsti – nuo 1 iki 10 proc. Ypač

pavojinga, jei žmogus yra užsikrėtęs lytiškai plintančiomis

infekcijomis (chlamidijomis, lytiniu h

herpesu, sifiliu, gonorėja ir

kt.)
Per kraują

• Kraujo perpylimai. Daugelyje pasaulio šalių nebuvo tikrinama, ar

kraujas užkrėstas ŽIV. Tikimybė užkrėsti žmogų ŽIV perpilant kraują,

siekė iki 100 proc. Pradėjus tirti donorų kraują, užkrėstųjų skaičius

sumažėjo iki 0,01 proc. ŽIV infekcija pasižymi inkubaciniu (lango)

periodu, kai antikūnai prieš virusą dar nesigamina arba jų

nepasigamina pakankamai, tačiau jau galima jį perduoti perpilant

kraują. Lietuvoje donorų kraujas dėl ŽIV antikūnų pradėtas tirti 1989

m.

• Narkotikų vartojimas. Tikimybė užsikrėsti – 90 proc. Pavojinga leistis

narkotines medžiagas, naudojantis bendromis adatomis ir švirkštais,

nes virusas labai lengvai patenka į kraują. Net naudojantis savo

švirkštais ir adatomis, tačiau vartojant narkotiką iš bendro indo,

išlieka galimybė užsikrėsti ŽIV ir virusiniu hepatitu C (tai viena

pagrindinių virusinio hepatito C plitimo tarp narkomanų, priežasčių).

Lietuvoje ŽIV tarp intraveninių narkomanų pradėjo plisti 1996 m.

• Nenaudokite svetimų ar bendrų švirkštų ir adatų, kadangi virusas labai

lengvai gali patekti į kraują. Nenaudokite narkotikų iš bendro indo.

• Tatuiruotės ir kraujo ritualai. Paprastai adatos ar peiliai, skirti

šiam tikslui, po naudojimo gali būti tinkamai nedezinfekuojami.

Virusas gali patekti į kraują lygiai taip pat, kaip ir naudojant

nesterilias adatas.

• Organų transplantacija. Žmogus rizikuoja, jei jam transplantuojamas

organas priklauso ŽIV infekuotam donorui. Tyrimus sunkina inkubacinis

periodas.Pasiteiraukite ar audinių kraujas prieš transplantaciją

patikrintas dėl ŽIV.

Iš motinos – vaisiui

• Serganti motina – kūdikis. Tikimybė, jog infekuota motina užkrės

kūdikį nėštumo metu ar gimdydama prieš 10 metų siekė – 15-60 proc.

Šiuo metu besilaukiančioms ŽIV užsikrėtusioms moterims taikant tinkamą

gydymą (priešvirusiniai vaistai), ir kitas pr
riemones (Cezario pjūvis,

nemaitinimas krūtimi) kūdikių užsikrėtimo galimybė sumažinta iki 0,1

proc. Lietuvoje diagnozuota ŽIV užsikrėtusių moterų, tačiau dar

neužregistruota vaikų, kuriuos pagimdė infekuotos motinos.
ZIV neplinta:

• Oro lašeliniu būdu. Neužsikrėsite kosint, čiaudint, bučiuodamiesi, per

prakaitą ar ašaras.

• Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu Neužsikrėsite naudodamiesi

tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais,

liesdami vienas kitą, žaisdami, gyvendami šalia infekuoto asmens,

valgydami infekuoto asmens paruoštą maistą.

• Vabzdžių įkandimus. Neplatina uodai ir erkės.

Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) fizinės ir cheminės savybės

ŽIV naikiną:

1. Šiluma. 56 –60 laipsnių šilumos temperatūroje virusas žūsta per 15 –
20 minučių, o viruso temperatūroje – akimirksniu.

2. Chloras. Visos buityje naudojamos dezinfekuojančios medžiagos,
turinčios chloro, sunaikina virusą (chlorkalkės, “Ace”, “Domestos”, “Comet”
ir kt.).

3. Deguonies molekulės. Kurias išskiria vandenilio peroksidas, ozonas
(visos buityje naudojamos balinimo priemonės).

4. Medžiagos, tirpdančios riebalus. Tai 70 – 80 laipsnių alkoholiai,
acetonas, bencinas ir kt.

Šarmai ir rūgštys (muilai, skalbimo milteliai).

5. Gama spinduliai.

Pastaba: virusas atsparus šalčiui ir
ultravioletiniams saulės spinduliams.

Leave a Comment