Virusinės ligos
VIRUSAS (lot. virus – nuodas), neląstelinės sandaros savarankiškamažiausių mikrobų grupė. Virusas, kaip ir visi gyvi organizmai, galidaugintis, evoliucionuoti, kisti. Tačiau jie neturi baltymus sintetinančiųir energetinių sistemų, nevyksta jų medžiagų apykaita su aplinka, o patyspaprasčiausi virusai niekuo nesiskiria nuo sudėtingų org. medžiagųmolekulių. Virusai paplitę visur, kur yra gyvybė. Visi virusai yraužkrečiami.Virusai būna lazdelės, daugiakampio ikoseadro, rutulio pavidalo.Mažiausieji esti 12 – 18 nm, didžiausieji – 300 – 400 nm dydžio. Matomipro elektrinį mikroskopą, o poksvirusai – ir pro optinį. Daugelį virusųgalima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitaschemines medžiagas. Kiekvienos rūšies virusas paprastai susideda iš dviejų dalių: išbaltymo dalelių sudarytos išorinės kapsidės bei vidinės šerdies, sudarytosiš nukleorūgšties – arba DNR, arba RNR, bet ne iš abiejų kartu. Virusogenome daugiausia yra keli šimtai genų. Kapsidę dar gali supti išorinismembraninis apvalkalas; jei nesupa , sakoma, kad virusas yra “nuogas”.Apvalkalas yra šeimininko plazminės membranos dalis, kurioje taip pat yraviruso glikoproteinų spyglių. Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai. Tai reiškia, kadjie negali daugintis už gyvos ląstelės ribų. Virusai apkrečia visokiasląstelių rūšis – nuo bakterijų iki žmogaus ląstelių, tačiau virusai yralabai specifiški. Virusai taip pat gali keistis arba evoliucionuoti. Besikeičiantysvirusai gali sukelti daug rūpesčių, ne veikli vakcina šiandien gali būtineveikli rytoj. Dauginantis virusas prilimpa prie šeimininko ląstelės išoriniopaviršiaus receptorių. Tada viruso nukleorūgštis patenka į ląstelę. Jauviduje ji koduoja kapsidės baltymines daleles. Daugiausia virusųdauginimasis priklauso nuo šeimininko fermentų, ribosomų, transportinės RNRir ATP. Virusas perima šeimininko ląstelės medžiagų apykaitos aparatą.
Labiausiai virusai žinomi todėl, kad sukelia užkrečiamas ligas. Vieni išlabiausiai žinomų žmogaus virusų yra – hepatito, papilomų, ŽIV, gripo,tymų, kiaulytės, raudonukės virusai.prieš kai kurias virusines ligas yrasukurtos vakcinos – vaistai, skiriami didinti atsparumą virusinėms ligoms.ŽIV – Žmogaus imunodeficito virusas. Jis sukelia ligą – Žmogausimonudeficito virusinę infekciją. Šios ligos paskutinė stadija –akvizitinis imunodeficito sindromas – AIDS. Žodis “akvizitinis” reiškia“įgytas”, o “sindromas” – ligos požymių visuma. Virusas naikina organizmoimuninę sistemą, kuri saugo žmogų nuo infekcijos. ŽIV gyvena žmogaus kūnenuo užsikrėtimo iki mirties. Svarbu suprasti, kad žmogus užsikrėtęs ŽIV,ilgus metus ( 6 – 12 m. ) paprastai jaučiasi sveikas ir gali nežinoti, kadyra užsikrėtęs, bet gali užkrėsti kitus. Ar žmogus yra užsikrėtęs ŽIV, galipasakyti tik gydytojai po kraujo tyrimo. AIDS diagnozuojama kai,susilpnėjus imuninei organizmo sistemai, prasideda plaučių ligos ( pvz.plaučių uždegimas ), nervų sistemos ligos ( pvz. encefalitas, meningitas ),navikinės ligos ir kitos. Kiek laiko sergama iki mirties? Jau sergant AIDS,vartojant priešvirusinius vaistus gyvenama vidutiniškai 5 – 7 metus, okartai ir dar ilgiau ( tai priklauso nuo ligonio sveikatos būklės ). Arvisi užsikrėtę ŽIV serga AIDS? Liga žinoma dar labai neseniai, tik 18 metų.Nustatyta, kad apie 1,5 procento visų užsikrėtusiųjų gyvena su virusuilgiau nei 15 metų ir nejaučia jokių ligos požymių. Galbūt jie niekadanesusirgs, bet niekas dar negali to užtikrinti. Trumpa statistikapasaulyje: 1998 m. pabaigoje pasaulyje gyveno 33,4 milijonai žmonių suŽIV/AIDS. PSO duomenimis, kas 100-asis lytiškai aktyvus pasaulio gyventojasyra užsikrėtęs ŽIV. Kas dieną daugėja ŽIV užsikrėtusių vaikų: 2,7 milijonaimirė nuo AIDS, 1,5 gyvena su ŽIV, 8,2 milijonai dėl AIDS liko našlaičiai.Lietuvoje: Lietuvoje iki 1999 m. užregistruoti 135 ŽIV nešiotojai ( 123
vyrai, 12 moterų ). Klaipėdoje – 84, Vilniuje – 21, Kaune – 6, Panevėžyje –4, Šiauliuose – 3, kituose miestuose – 7, ne Lietuvos piliečių – 10. 21asmuo sirgo AIDS, 8 mirė dėl AIDS sukeltų komplikacijų.Užsikrėtusių asmenų amžius nuo 16 iki 65 metų.ŽIV kilmė Žmogaus imunodeficito viruso kinmė nėra aiški, Tačiau daugumamokslininkų linkę manyti, kad virusas ilgą laiką buvo paplitęs labainedidelėje subsacharinės Afrikos teritorijoje. Žmonės galėjo užsikrėsti nuobeždžionių. Žlugus kolonijiniai sistemai ( 1961 m. ), Afrika tapo laisva iratvira. Gyventojų migracija “padėjo” virusą iš epidemiškai pavojingųteritorijų perkelti į visai naujas, neturinčias minimalaus atsparumo ŽIVinfekcijai, teritorijas. Infekcijos plitimą paspartino ir medikai, aktyviaipropaguodami ir plačiai naudodami kraujo perpilimus…
Kaip virusas pateko į Lietuvą?
Pirmieji virusą į Lietuvą galėjo įvežti tolimojo plaukiojimojūrininkai, pabuvoję šalyse, kur virusas jau buvo labai išplitęs,pavyzdžiui, Centrinėje Afrikoje. Dažniausiai jūrininkai užsikrėčianaudodamiesi uostų prostitučių paslaugomis (heteroseksualus lytinisužsikrėtimo būdas). Antra grupė žmonių, kurie galėjo pirmieji įvežti virusą– tai asmenys, dirbę ar kurį laiką gyvenę užsenyje. Tai dažniausiaihomoseksualūs vyrai, užsikrėtę per homoseksualius santykius. Pirmiejiužsikrėtimai Lietuvoje galėjo įvykti apie 1983 – 1985 m.
Viruso plitimo būdaiPer lytinius santykius • Lytiniai santykiai. Tikimybė užsikrėsti – nuo 1 iki 10 proc. Ypač pavojinga, jei žmogus yra užsikrėtęs lytiškai plintančiomis infekcijomis (chlamidijomis, lytiniu herpesu, sifiliu, gonorėja ir kt.)Per kraują • Kraujo perpylimai. Daugelyje pasaulio šalių nebuvo tikrinama, ar kraujas užkrėstas ŽIV. Tikimybė užkrėsti žmogų ŽIV perpilant kraują, siekė iki 100 proc. Pradėjus tirti donorų kraują, užkrėstųjų skaičius sumažėjo iki 0,01 proc. ŽIV infekcija pasižymi inkubaciniu (lango) periodu, kai antikūnai prieš virusą dar nesigamina arba jų
nepasigamina pakankamai, tačiau jau galima jį perduoti perpilant kraują. Lietuvoje donorų kraujas dėl ŽIV antikūnų pradėtas tirti 1989 m. • Narkotikų vartojimas. Tikimybė užsikrėsti – 90 proc. Pavojinga leistis narkotines medžiagas, naudojantis bendromis adatomis ir švirkštais, nes virusas labai lengvai patenka į kraują. Net naudojantis savo švirkštais ir adatomis, tačiau vartojant narkotiką iš bendro indo, išlieka galimybė užsikrėsti ŽIV ir virusiniu hepatitu C (tai viena pagrindinių virusinio hepatito C plitimo tarp narkomanų, priežasčių). Lietuvoje ŽIV tarp intraveninių narkomanų pradėjo plisti 1996 m. • Nenaudokite svetimų ar bendrų švirkštų ir adatų, kadangi virusas labai lengvai gali patekti į kraują. Nenaudokite narkotikų iš bendro indo. • Tatuiruotės ir kraujo ritualai. Paprastai adatos ar peiliai, skirti šiam tikslui, po naudojimo gali būti tinkamai nedezinfekuojami. Virusas gali patekti į kraują lygiai taip pat, kaip ir naudojant nesterilias adatas. • Organų transplantacija. Žmogus rizikuoja, jei jam transplantuojamas organas priklauso ŽIV infekuotam donorui. Tyrimus sunkina inkubacinis periodas.Pasiteiraukite ar audinių kraujas prieš transplantaciją patikrintas dėl ŽIV. Iš motinos – vaisiui • Serganti motina – kūdikis. Tikimybė, jog infekuota motina užkrės kūdikį nėštumo metu ar gimdydama prieš 10 metų siekė – 15-60 proc. Šiuo metu besilaukiančioms ŽIV užsikrėtusioms moterims taikant tinkamą gydymą (priešvirusiniai vaistai), ir kitas priemones (Cezario pjūvis, nemaitinimas krūtimi) kūdikių užsikrėtimo galimybė sumažinta iki 0,1 proc. Lietuvoje diagnozuota ŽIV užsikrėtusių moterų, tačiau dar neužregistruota vaikų, kuriuos pagimdė infekuotos motinos.ZIV neplinta: • Oro lašeliniu būdu. Neužsikrėsite kosint, čiaudint, bučiuodamiesi, per prakaitą ar ašaras. • Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu Neužsikrėsite naudodamiesi tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liesdami vienas kitą, žaisdami, gyvendami šalia infekuoto asmens, valgydami infekuoto asmens paruoštą maistą. • Vabzdžių įkandimus. Neplatina uodai ir erkės.Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) fizinės ir cheminės savybės
ŽIV naikiną: 1. Šiluma. 56 –60 laipsnių šilumos temperatūroje virusas žūsta per 15 –20 minučių, o viruso temperatūroje – akimirksniu. 2. Chloras. Visos buityje naudojamos dezinfekuojančios medžiagos,turinčios chloro, sunaikina virusą (chlorkalkės, “Ace”, “Domestos”, “Comet”ir kt.). 3. Deguonies molekulės. Kurias išskiria vandenilio peroksidas, ozonas(visos buityje naudojamos balinimo priemonės). 4. Medžiagos, tirpdančios riebalus. Tai 70 – 80 laipsnių alkoholiai,acetonas, bencinas ir kt. Šarmai ir rūgštys (muilai, skalbimo milteliai). 5. Gama spinduliai.
Pastaba: virusas atsparus šalčiui irultravioletiniams saulės spinduliams.