ĮVADAS
Lytinio gyvenimo kultūra – visuomenės kultūros dalis. Svarbiausia čia – išanalizuoti galimybes kaip formuoti lytinį potraukį, kad jis taptų žmogaus ir jo šeimos sveikatos bei laimės konstruktyviu elementu. Seksologija negalėjo vystytis kaip mokslas, kol lytinis potraukis nebuvo pradėtas laikyti natūraliu gyvenimo reiškiniu. Lytiniai jausmai moralės ir estetikos požiūriu nėra kažkas „nešvaru“ arba „ nuodėminga“. Jie nėra ir vien technikos klausimas, nes nė vieno žmogaus potraukio negalima aiškinti izoliuotai nuo visos psichikos. Lytinis potraukis svarbus tuo, kad yra žmogiškas veiksmas; jis vyksta tarp žmonių, plačiai suprantančių sudėtingus, kartais labai svarbius, tarpusavio santykius. Sekso srities normų negalima nustatyti, remiantis tik statistinių duomenų vidurkiais. Jose turi būti atsižvelgta į optimalias biologines, psichologines, socialines ir etines charakteristikas, kurios tinka kaip auklėjimo ir elgesio pavyzdžiai. Įvairiais civilizacijos vystymosi laikotarpiais ir daugelyje kultūrų egzistavo romantinės meilės istorijos. Jausmų tyrinėtojai išskiria dvi meilės „ kategorijas“ – aistringą ir draugišką. Specifiniai aistringos meilės požymiai yra nuolatinės mintys apie kitą asmenį, nenugalimas noras kalbėti jam apie savo jausmus, jo trūkumų nepastebėjimas. Kai kurių mokslininkų nuomone, aistringa meilė gali būti genetiškai nulemtas giminės pratęsimo komponentas, padedantis poroms neiširti ilgesnį laiką – kol truks nėštumas ir motinystė. Yra ir tokia prielaida: aistringiems santykiams pereinant į draugiškus smegenyse daugiau pasigamina tam tikrų cheminių elementų, panašių į narkotikus ir tai veikia žmogų raminančiai. Tuomet susiklosto naujas požiūris į partnerį, atsiranda kitokių pojūčių, sustiprėja artumo jausmas. Tokia meilė įvardijama kaip draugiška. Dažnai kai aistringos meilės metas eina į pabaigą, pradedama realiai vertinti partnerį. Tarpusavio santykiai tampa lyg ir panašūs į dalykinę partnerystę. Jei santykiai buvo pakankamai nuoširdūs, abipusiai, tai paprastai išlieka ir kai kurie aistringos meilės elementai. Abu partneriai tada ima siekti pilnakraujo gyvenimo, atsiranda geriausi draugiški jausmai. Pasiekti tokių santykių ne visada lengva. Poros privalo sutvarkyti savo lytinį gyvenimą, privalo paklusti kasdieninio gyvenimo reikalavimams. Naujo tipo meilė reikalauja mobilumo ir noro pašalinti nesutarimus. Jausmų aptarinėjimas, sugebėjimas pripažinti savo klaidas, partnerio poreikių supratimas ir abipusis kompromisų ieškojimas – visa tai yra būtina gyvenant kartu. Draugiška meilė visiškai neatmeta lytinių kontaktų. Atvirkščiai, gerai žinant, kas jaudina ir priveda prie orgazmo partnerį, galima santykius pagerinti. Tačiau svarbu abiem tai aptarti atsižvelgiant į kiekvieno pageidavimus. Visokie santykiai formuoja taisykles, ir jų laikytis privalu abiem. Viena iš pagrindinių taisyklių – lytinis išskirtinumas, t.y. intymus ryšys su vienu partneriu. Kitaip manau – problemos neišvengiamos. Mylėti ir pasiduoti pagundai manyčiau yra natūralu. Nėra visų priimtos amžiaus ribos, kada lytinius santykius galima pradėti ir kada juos reikia baigti, tai sakyčiau asmeninis kiekvieno reikalas. Tačiau tam priimant sprendimą, manau yra svarbūs tokie faktoriai: emocinis brandumas, etiniai sumetimai, moralinės vertybės. Žmogus privalo turėti patikimos informacijos apie seksą ir būti pasiruošęs imtis atsakomybės už savo lytinį aktyvumą, į tai įeina saugojimasis lytiniu keliu plintančių ligų ir nepageidaujamo nėštumo. Norint išsaugoti žmonių, visų pirma jaunimo, psichinę sveikatą, reikia vykdyti aiškų lytinį švietimą. Tai yra viena iš sąlygų, siekiant formuoti normalų lytinį potraukį ir nustatyti deramą jo vietą visuose žmogaus psichofiziniuose pergyvenimuose. Todėl ir yra labai svarbu aiškinti seksualines problemas.
AR APSAUGO SVEIKATĄ LYTINIS ŠVIETIMAS?
Lytinis auklėjimas ir švietimas turi būti sistemingi. Dar prieš 15 – 20 metų buvo ginčijamasi, ar reikia vaikams aiškinti lytinius klausimus. Dauguma gydytojų, pedagogų bei psichologų sutiko, kad tokius klausimus būtina aiškinti, ir dabar jie kaip neatskiriama sudėtinė dalis įtraukiami į lytinio auklėjimo ir apskritai jaunimo auklėjimo programą. Psichoprofilaktikos sumetimais labai svarbu išaiškinti lytinio gyvenimo klausimus vaikams, kad jie galėtų išvengti daugelio psichoneurozių ir asmenybės vystymosi sutrikimų. Šie aiškinimai padeda įveikti didelius sunkumus atsiradusius brendimo laikotarpiu, ir išvengti įvairių lytinių sutrikimų, pvz., kai kurių iškrypimų. Aiškinant reikia pateikti įvairią informaciją apie vaikų gimdymą, lytinį gyvenimą, bet prieš laiką nesužadinti lytinio potraukio. Neišaiškinus vaikystėje lytinius klausimus vyliau žmogui gali įvykti asmeninė tragedija. Mat vaikams ne visuomet užtenka drąsos pasidalyti savo abejonėmis net su artimiausiais iš vyresniųjų, o negalėdami patys išspręsti kai kurių seksualinių problemų, vaikai labai sielojasi. Pirmieji ir svarbiausieji vaikų auklėtojai yra tėvai, jie perteikia vaikams emocijas, jausmus, padeda žengti sunkiausius gyvenimo žingsnius ir rodo pavyzdį, kaip gyventi. Lytinis auklėjimas bus sėkmingas tik tuomet, kai:– padės vaikui suvokti, jog kiekviena jo fizinės ir psichinės raidos fazė ir atitinkami pokyčiai yra būtini ir neišvengiami; vaikas turi pažinti savo kūną, jo funkcijas ir neturi varžytis apie tai kalbėti;– padės tinkamai suprasti dauginimosi procesus;– paaiškins vaikui kaip keisis jo kūnas brendimo laikotarpiu;– suprantamai išaiškins, kad lytinių santykių pamatas yra meilė, pagarba bei rūpinimasis partnerio sveikata ir apskritai juo, kaip žmogumi;– ne tik išugdys pasididžiavimą savo lytimi, bet ir išmokys vertinti kitos lyties atstovo savybes;– įtikins, kad lytinis gyvenimas (seksualumas) yra viena svarbiausių ir atsakingiausių mūsų gyvenimo sričių. Paauglystėje lytiškai santykiauti iš tikrųjų pavojinga. Visą laiką reikia bijoti neplanuoto nėštumo. Be to visai realus pavojus užsikrėsti venerine liga. Pagal statistiką paaugliams tai nutinka kas 13 sekundžių. Pasekmės apverktinos: reprodukcinės sistemos pažeidimai, nevaisingumas. Be nėštumo ir ligų, yra kita grėsmė: intymiems santykiams nutrūkus patiriamas didžiulis stresas. Seksualinės sveikatos švietimas gali būti viena iš priemonių apsaugant jaunus žmones nuo šių problemų, gerinant jų būsimą reprodukcinę sveikatą. Atlikti tyrimai parodė, kad lytinis švietimas gali padėti atidėti pirmus lytinius santykius paaugliams, kurie dar nėra lytiškai aktyvūs. Lytiškai aktyviems paaugliams, įskaitant tuos kurie yra vedę, lytinis švietimas gali paskatinti teisingai ir nuosekliai vartoti kontraceptines priemones.
Baimė, kad lytinio švietimo programos paskatins seksualinį aktyvumą, yra nepagrįsta. Tyrimai parodė, kad efektyviausios lytinio švietimo programos yra tos, kurios įtraukia daugiau informacijos apie reprodukcinę sveikatą. Tokios programos taip pat padeda jaunimui pagerinti bendravimo įgūdžius, išsiaiškinti sau gyvenimo vertybes ir galbūt pakeisti savo rizikingą elgseną. Informacijos ir supratimo apie kontracepciją neturėjimas padidina lytiniu būdu plintančių ligų ir neplanuoto nėštumo riziką tarp paauglių. Įvertinti, kaip lytinio švietimo programos veikia paauglių žinias ir elgseną yra problematiška. Programos skiriasi savo turiniu, yra sunkios. Asmeninė užduodamų klausimų prigimtis taip pat gali priversti jaunus žmones nenoriai sakyti tiesą. Remiantis tyrimais daroma prielaida, kad negalima atskirti lytinio švietimo programos nuo kitų informacijos šaltinių, tokių, kaip žiniasklaida ar tėvai. Jaunų paauglių tiek besivystančiose, tiek industrializuotose šalyse tyrimai parodė, kad nuoseklios lytinio švietimo programos gali pakelti reprodukcinės sveikatos žinias ir pagerinti kontraceptinių metodų naudojimą prieš nėštumą ir lytiniu keliu plintančias ligas.KAS YRA (LPL) LYTIŠKAI PLINTANČIOS LIGOS ?
Lytiškai plintančia liga (LPL) yra vadinama liga, kuri perduodama vieno asmens kitam lytinių santykių (sekso, mylėjimosi) metu. Gydytojai LPL dar vadina šlapimo ir lyties takų ligomis, nes jos gali pažeisti lyties takų, ir šlapimo sistemas, pvz., šlapimo kanalą. Šlapimo ir lyties organų ligos dažniausiai plinta lytinio kontakto metu.Pasaulyje per metus lytiškai plintančiomis ligomis (kurių šiandien žinoma apie 25) suserga apie 250 mln. žmonių. Iš jų: 120 mln. užsikrečia trichomonomis, 50 mln. chlamidijomis, 30 mln. papilomos virusu, 25 mln. gonorėja ir 3,5 mln. sifiliu. Dėl gerai sukoordinuotos sveikatos apsaugos sistemos kai kuriose vakarų šalyse, pvz., Švedijoje, sergamumas LPL, o ypač gonorėja ir sifiliu, labai mažas. Tuo tarpu visoje Rytų Europoje, įskaitant Lietuvą, LPL, o ypač sifilis, yra labai paplitusios. Lytiškai plintančios ligos priklauso tų ligų grupei, apie kurias mes mieliau nutylime arba kalbame pašnibždomis. Iškreipti vaizdiniai ir žinių apie šias ligas stoka sukelia bereikalingą įtampą, nerimą o neretai ir baimę.Koks skirtumas tarp veneros ir lytiškai plintančių ligų? Jokio skirtumo čia nėra. Abu pavadinimai apibūdina ligas, plintančias lytinio akto metu. Anksčiau šios ligos, dažniausiai sifilis ir gonorėja, buvo vadinamos meilės deivės Veneros vardu, t.y. venerinėmis.Dėl tuometinio požiūrio į seksą, deja pasitaikančio ir dabar, venerinės ligos buvo laikomos „nešvariu“ žodžiu, peršančiu mintis apie amoralų gyvenimą. Todėl dažnai buvo bijoma net šį žodį ištarti.Šiandienos visuomenėje seksas yra pripažintas normalaus gyvenimo dalimi. Nustatyta, kad nemaža dalis infekcijų plinta būtent lytinio akto (sekso) metu. Tad dauguma žmonių yra linkę vadinti šias ligas lytiškai plintančiomis ligomis. Jomis užsikrečia vyrai ir moterys nepriklausomai nuo amžiaus, gyvenamos vietos, etninės grupės ir pajamų. JAV (skelbiančioje daugiausia statistinių duomenų) kas penktas gyventojas (t.y. apie 56 mln.) yra užsikrėtęs kokia nors LPL. Paaugliai yra didžiausia rizikos grupė dėl elgesio (dažnai linkę rizikuoti), nepakankamų žinių (nežino, kad rizikuoja užsikrėsti), ekonominės padėties (neturi už ką nusipirkti apsaugos priemonių) ir galiausiai dėl biologinių ypatybių (paauglių mergaičių gimdos kaklelis yra jautresnis chlamidijoms ir gonorėjai nei vyresnių).Dėl moters anatominių ypatumų rizika užsikrėsti lytiškai santykiaujant be apsauginių priemonių joms yra didesnė nei vyrams. Moterys du kartus dažniau užsikrečia chlamidijomis vienkartinio lytinio akto metu su užsikrėtusiu partneriu nei vyrai analogiškoje situacijoje. Tie patys anatominiai ypatumai prisideda prie to, kad ankstyvi ligos požymiai dažniau lieka nepastebėti. Dėl negydytų LPL moterys nukenčia sunkiau nei vyrai, t.y. suserga dubens organų ligomis arba lieka nevaisingos. Tačiau laiku diagnozavus, dauguma jų išgydomos.Gyvenime mes kiekvienas „pasigriebiame“ vienokią ar kitokią infekciją. Tačiau lytiškai plintančios infekcijos ypatingos tuo, kad visai negydomos ar netinkamai gydomos jos gali sukelti ilgalaikius ar net nepranykstančius sveikatos pakitimus. Nėštumo metu LPL galima užkrėsti dar negimusį kūdikį. Užsikrėtusi motina gali perduoti infekciją savo vaikui gimdymo metu. Taigi labai svarbu, kad visos LPL būtų gydytojų diagnozuojamos ir kuo greičiau gydomos.Įspėjamieji simptomai:– Atvira žaizdelė, rausvos ar baltos spalvos patinimai arba išbėrimai, skysto turinio pūslelės (kad ir visai mažytės) lyties organų srityje.– Ryškūs makšties išskyrų kiekio, spalvos, kvapo ar konsistencijos pokyčiai.– Skausmas dubens ar pilvo srityje, šleikštulys arba vėmimas.– Nemalonūs pojūčiai per lytinį aktą arba kraujavimas jam pasibaigus.– Kirkšnių arba kaklo limfmazgių (liaukos, saugančios organizmą nuo infekcijos) padidėjimas, karščiavimas, apetito nebuvimas, nuovargis.– Neįprastai aštrūs mėnesinių skausmai.– Dažnai vargina mieliagrybių ar kitos infekcijos.
DIDĖJANTI RIZIKA UŽSIKRĖSTI LYTIŠKAI PLINTANČIOMIS LIGOMIS
Lytiškai plintančios ligos per keletą pastarųjų dešimtmečių labai išplito, tačiau nemažai moterų mano, kad jomis gali užsikrėsti visi – tik ne jos. Mažiau nei trečdalis lytiškai aktyvių moterų rūpinasi, kaip išvengti lytinių ligų, naudoja prezervatyvą. Rizika užsikrėsti lytiškai plintančia liga moterims gerokai didesnė nei vyrams. Šilta, drėgna makšties terpė puikiai tinka daugintis ligos sukėlėjams. Šie mikroorganizmai nesaugaus lytinio akto metu kartu su sėkla gali patekti į makštį.
Moterys, užsikrėtusios nuo vyrų% Vyrai, užsikrėtę nuo moterų%Chamidiozė 40 20Gonorėja 50 25Išorinių lytinių organų karpos 10 10Herpesas 30 30Virusinis B hepatitas 10 5Sifilis 30 20Minkštasis šankeris 30 15Živ 1 0,9
Moterys taip pat greičiau nei vyrai užsikrečia ir ŽIV, AIDS sukeliančiu virusu, nes švelnus moters makšties audinys labai pažeidžiamas, jame kur kas greičiau nei ant vyro varpos gali atsirasti žaizdelių, per kurias virusas patenka į kraujotaką.
Moterys dažnai nepastebi lytiškai plintančių ligų simptomų (pirmiausia jie pasireiškia makštyje), todėl jos ilgiau nediagnozuojamos. Nereta atvejų, kai lytiškai plintanti liga diagnozuojama praėjus keliems mėnesiams ar metams. Per tą laiką infekcija pasiekia gimdą ir kiaušintakius; išsivysto dubens organų uždegimas (infekcija, prasidėjusi viršutinių lytinių organų dalyje, dažniausiai gimdoje, kiaušintakiuose arba kiaušidėse). Susirgus dubens organų uždegimu, kiaušintakiuose susidaro sąaugų, kurios blokuoja kiaušintakius, sąlygoja negimdinį nėštumą, nevaisingumą ar nuolatinį skausmą dubens organų srityje. Lytinės ligos kenkia ne tik moters sveikatai, jos gali pakenkti ir vaisiui nėštumo metu. Kai kurios iš jų gali sukelti persileidimą ir priešlaikinį gimdymą. AIDS ar B hepatitu serganti moteris gali užkrėsti savo kūdikį maitindama jį krūtimi, nes šie virusai per pieną gali patekti į kūdikio organizmą. B hepatitu sergančių motinų naujagimių rizika susirgti kepenų ciroze ir kepenų vėžiu itin didelė. Dauguma vaikų, užsikrėtusių ŽIV, AIDS viruso sukėlėju miršta sulaukę aštuonių metų. Gonorėja ar sifiliu sergančių motinų kūdikiai esti mažo svorio, serga kvėpavimo takų ligomis, dažnai gimsta akli arba sutrikusio intelekto. Kai kurias lytiškai plintančias ligas (pvz., clamidiozę, gonorėją ir sifilį) sukelia bakterijos, todėl jos gydomos antibiotikais. Kitas (pvz., pūslelinė) sukelia virusai, todėl jos apgydomos, tačiau neišgydomos. AIDS – nepagydoma, nuo jos mirštama.LYTIŠKAI PLINTANČIOS LIGOS – OPI PROBLEMANustatyta, kad daugiau kaip 12 milijonų žmonių JAV kasmet suserga kokia nors lytiškai plintančia liga. Pateikiu lentelę su labiausiai paplitusiomis ligomis, užregistruotomis per vienerius metus.
Lytiškai plintančios ligos Užregistruota
Chlamidiozė………………………………………………………………………………….4000 000Trichomonozė……………………………………………………………………………….3000 000Išorinių lytinių organų karpos………………………………………………………….1000 000Gonorėja…………………………………………………………………………………………800 000Lytinių organų pūslelinė (herpesas)……………………………………………………500 000ŽIV/AIDS………………………………………………………………………………………141 000Sifilis……………………………………………………………………………………………. 101 000B virusinis hepatitas…………………………………………………………………………..53 000
LIGOS, PLINTANČIOS TIK PER LYTINIUS SANTYKIUS
Dauguma lytiškai plintančių ligų yra nemalonios, skausmingos, atneša labai daug nerimo, būgštavimų ir trikdo. Kai kurios ligos sugniuždo. Jomis gali užsikrėsti mums patys brangiausi žmonės: žmonos, vyrai ir net dar negimę kūdikiai. Užsikrėtęs ŽIV žmogus po kiek laiko nepagydomai suserga ir dažniausiai miršta. Papiloma virusai, nuo kurių atsiranda smailiagalės kondilomos (išaugos) ant genitalijų, – tai pirmas žingsnis į genitalijų srities vėžį. Negydomas sifilis gali per daug metų sukelti paralyžių, smegenų ligas ir mirtį (dabar šią ligą suranda ir išgydo ankstyvoje stadijoje). Kitų ligų eiga gali būti slaptesnė. Antai herpeso virusas, kartą patekęs į organizmą, gali ilgai nepasireikšti, bet tam tikromis aplinkybėmis suaktyvėja, sukelia ligos protrūkį ir dingsta, o paskui gali vėl suaktyvėti. Jei tokių ligų negydysime, tai lytiniai organai surandės. Dėl to moteris pasidaro nevaisinga arba būna negimdinis nėštumas, paskui prasideda kraujoplūdis ir kartais gresia mirtis. Ir pagaliau daugeliu ligų motina gali užkrėsti vaisių per kraują nėštumo metu arba gimdydama, o tai ir pasireikš ilgalaikėmis ligomis suaugusiame amžiuje. Tikiuosi, visiems labai aišku, jog akivaizdūs įvairių infekcijų požymiai turi būti nedelsiant diagnozuojami ir išgydomi, ir gydyti būtina abu partnerius. Tačiau įvairūs mikroorganizmai gali pasireikšti vienodai – ir tai yra viena iš diagnostikos problemų.Literatūros apie lytiškai plintančias ligas tikrai nemažai, tačiau mano tikslas yra reziumuoti. Darbo apimties ribojimas tokiu būdu leidžia išdėstyti esminius faktus, pateikti abstrakčią charakteristiką. Taigi, dažniausiai pasitaikančios ligos, kuriomis užsikrečiama tik lytiniu būdu:Gonorėja – tai viena iš seniausių venerinių ligų, kuria užsikrečiama vaginalinio, analinio ar oralinio lytinio akto metu. Daugelyje šalių nėra tikslios statistikos, kiek žmonių kasmet suserga šia liga, tačiau, tyrimų duomenimis, susirgimų gonorėja ėmė mažėti po jos protrūkio 1975 m. Dar labiau sumažėjo susirgimų Švedijoje, o taip atsitiko, matyt, dėl to, kad buvo imtasi seksualinio švietimo ir leista vartoti prezervatyvus.Gonorėja užsikrečiama tik per lytinį aktą (ir serganti motina gimdydama gali užkrėsti naujagimį). Moterims užkratas dažniausiai pažeidžia gimdos kaklelį, tačiau 90% ligonių bakterijų randama ir šlapimo organuose. O vien tik juose infekcija gali būti randama toms moterims kurioms padaryta histerektomija. Daugumai moterų ligos požymiai būna neryškūs arba jų visai nėra. Jei liga vis dėlto kokiais nors simptomais pasireiškia, tai praėjus 10 dienų nuo užsikrėtimo atsiranda makšties išskyrų, šlapinimasis pasidaro skausmingas ir sunkus, tarp mėnesinių iš makšties pasirodo kraujo, pagausėja mėnesinės. Nėščioms moterims lytinių organų gonorėja gali sukelti persileidimą, priešlaikinį gimdymą ar užkrėsti kūdikį.Maždaug 40% homoseksualių vyrų gonorėjos židinys būna tiesiojoje žarnoje – užsikrečiama per analinį lytinį aktą. Dažniausi požymiai: skausmas, sudirgimas arba nemalonus jausmas, kraujas išmatose.Gonorėja paprastai nustatoma laboratorijose ištyrus gimdos kaklelio sekretą. Tiriant vyrus, imamas varpos išskyrų pavyzdys.Gydoma didelėmis antibiotikų dozėmis. Kokie antibiotikai tinka – priklauso nuo ligos sukėlėjo.Sifilis – tai bakterijų sukeliama gyvybei pavojinga liga. Negydoma savaime nepraeina. Ji gali pasislėpusi tūnoti organizme dešimtmečius ir pagaliau žmogus gali numirti.Pirmoji epidemija Europoje plykstelėjo 1400 m., kada Kolumbas atrado Ameriką. Tada manyta, kad liga atvežta iš Naujojo Pasaulio. Tarp kitko, atrodo, kad Kolumbo sugrįžimas ir sifilio paplitimas tuo pačiu metu – paprastas sutapimas. 1950 m. išradus peniciliną, susirgimų sifiliu sumažėjo. Vėliau ši liga vėl ėmė sparčiai plisti, todėl gydytojai pradėjo tikrinti visas nėščiąsias , ar jos neužsikrėtusios sifiliu.
Sifiliu dažniausiai užsikrečiama per lytinius kontaktus: per bet kokį lytinį aktą, oralinį – genitalinį seksą. Tikimybė užsikrėsti pabendravus su infekuotu partneriu – 1:3. Negydoma liga turi tris stadijas. Pirmoji trunka 10 – 90 dienų, jai būdinga žaizdelių atsiradimas tose kūno vietose, kur bakterija įsitvirtino. Paprastai tos žaizdelės skausmingos, pabrinkusios ir dirglios. Net ir negydomos žaizdelės po kelių savaičių išnyksta. Esti atvejų, kai infekcija tarsi užmiega ir niekada nepasikartoje. Antroji stadija prasideda po kelių savaičių ar mėnesių nuo pirminio užsikrėtimo. Pasireiškia tokie simptomai: bendras negalavimas, galvos skausmas, limfmazgių padidėjimas, svorio kritimas, plaukų slinkimas arba suplonėjimas. Kontaktuodamas su pažeistomis vietomis užsikrečia ir partneris. Šioje stadijoje atsiranda nugaros ir galvos smegenų pažeidimo pokyčių. Jei ir nesigydoma simptomai išnyksta kaip ir pirmoje stadijoje. Inkubaciniame periode liga vystosi be jokių matomų apraiškų. Paskutiniai stadijai būdingi dideli negalavimai, sukeliantys paralyžių, smegenų ligą ir mirtį. Ligoniai šioje stadijoje mažiau užkrečiami negu ankstesnėse.Sifilis paprastai diagnozuojamas per ginekologinę apžiūrą, padarius kraujo testą arba ištyrus žaizdelės turinį pro mikroskopą. Kraujo testu, daromu praėjus 6 sav. po užkrato patekimo į organizmą, nustatoma, ar organizmas pradėjo gaminti antikūnius kovai su ligos sukėlėjais. Jei ne kitas testas daromas dar po 6 sav., kad organizmas turėtų pakankamai laiko pradėti gaminti antikūnius.Sifilis gydomas (net ir paskutinėje stadijoje) leidžiamaisiais antibiotikais. Tačiau paskutinėje stadijoje pokyčiai yra negrįžtami. Abu lytiniai partneriai gydomi tuo pačiu metu.Gardnerela vaginalis – tai mikroorganizmas, dažniausiai sukeliantis įvairias makšties infekcijas. Sveikoje makštyje visada yra daug bakterijų. Mokslininkų nuomone, aprašomasis mikroorganizmas sudaro 1% visų makšties terpės mikroorganizmų. Tai nekelia problemų, kol bakterijos nepradeda nekontroliuojamai daugintis. Būtent ši bakterija ir yra 40% moterų makšties infekcijų priežastis. Vyrams ši liga paprastai jokiais simptomais nepasireiškia, todėl jie infekcijos neįtaria ir užkečia partneres.Veiksmingiausias gydymas metronidazolu (90% ligų išgydoma). Kremai makščiai, kuriais gydomos mieliagrybių infekcijos, deja, nepadeda. Išgijus galima užsikrėsti antrąkart, 80% moterų liga recidyvuoja 99 mėn. laikotarpiu pabaigus gydytis metronidazolu). Nuo ligos atsinaujinimo neapsaugo net ir moterų partnerių vyrų gydymas.Chlamidiozė – chlamidija tai bakterija parazitas. Išgyventi ji gali tik kitų organizmų ląstelėse, šiuo atveju žmogaus. Infekcija patenka į vyrų ir moterų šlaplę, į vyro antsėklidį, į moters gimdos kaklelį ir kiaušintakius. Dėl to prasideda įvairūs uždegimo procesai mažajame dubenyje, galimas negimdinis nėštumas. Uždegimai ir antsėklidžio pažeidimai daugelį moterų ir vyrų padaro nevaisingus.Chlamidija dažnai egzistuoja kartu su kitais mikroorganizmais. Kadangi ją sunku nustatyti, tai gretutinių, lengvai atpažįstamų infekcijų gydymas neveiksmingas. Chlamidija gali metų metais būti organizme niekaip nepasireikšdama ir kenkti reprodukciniam traktui. Taip pat gali patekti per rankas į akis nuo lytinių organų.9 – dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Amerikoje ir Europoje chlamidiozė pasidarė labiausiai paplitusi iš visų per lytinius santykius užkrečiamų ligų. Laimė, ateity bus geriau, nes sukurtas testas, kaip išaiškinti chlamidijas. Kaip ir Pap testo, jo esmė – ištirti ląstelę, o rezultatai būna po 30 minučių. Nors testas būna teigiamas tik 75 – 80% infekuotų žmonių, bet neteisingų rezultatų pasitaiko labai retai. Visos infekuotų vyriškių partnerės turi tikrintis ir gydytis tetraciklinu ar dokciklinu 7 – 14 dienų. Taip turi daryti ir cervicitu sergančių moterų partneriai. Jei vyriškiai ir nejaučia infekcijos, vis tiek 2 – 31% tiriamųjų ji randama. Abu partneriai turi būti gydomi vienu metu iki visiško pasveikimo. Živ ir Aids – įgyto imuniteto deficito sindromas (AIDS ) – tai komplikuot liga, beveik visada pasibaigianti mirtimi. Virusas, kuris sukelia AIDS, vadinamas žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV). Nuo AIDS daugiausia miršta 25 – 44 m. vyrai ir moterys.Ši liga užfiksuota palyginti neseniai – 1981 m. užregistruoti pirmieji jos atvejai Amerikoje. Devinto dešimtmečio pradžioje didžioji dalis susirgusiųjų buvo homoseksualistai ir narkomanai, kurie naudojosi tais pačiais nesteriliais švirkštais. Tačiau šiandien ŽIV infekcija ir AIDS užsikrečia vis daugiau moterų. Pirmiausia per lytinius santykius su užsikrėtusiu partneriu.ŽIV infekcija palengva griauna žmogaus imuninę sistemą, padaro ją bejėgę, negebančią kovoti su infekcijomis ir kai kuriais vėžio tipais. Prasiskverbęs į imuninę sistemą, virusas naikina imunitetą reguliuojančias ląsteles – T limfocitus.ŽIV yra ligonio kraujyje, sėkloje bei makšties sekretuose. Per šiuos skysčius dažniausiai ir užsikrečiama. Lytiškai santykiaujant su ŽIV infekuotu žmogumi, virusu užsikrečiama pro makštį, išorinius moters lytinius organus, pro varpą, tiesiąją žarną ar burną. Heteroseksualinio lytinio akto metu tikimybė užsikrėsti šia infekcija didesnė moterims nei vyrams.Kai kurie ŽIV užsikrėtę žmonės jaučiasi taip, lyg sirgtų gripu: karščiuoja, jiems skauda raumenis, jaučiasi pavargę, padidėja limfmazgiai. Kiti nepastebi jokių simptomų. Esama atvejų, kai žmogui užsikrėtusiam ŽIV, 10 ar daugiau metų nepasireiškė jokių ligos požymių. Simptomų gali ir nebūti, bet infekuotas žmogus vis tiek gali užkrėsti kitą asmenį.ŽIV savybė pasislėpti organizmo ląstelėse ir nepasireikšti jokiais simptomais – tai dar vienas argumentas, įrodantis, kaip svarbu vengti netvarkingo, nesaugaus lytinio gyvenimo.Nei ŽIV infekcija, nei AIDS kol kas neišgydoma. Kai kurie vaistai, kaip antai zidovudinas (AZT), gali tik sulėtinti ligos progresavimą. Skiriant antiinfekcinius vaistus, siekiama išvengti plačiai paplitusių ir ūmių vadinamųjų oportunistinių infekcijų. Antibiotikai taip pat padeda kovoti su infekcijomis, kuriomis dažnai serga ŽIV infekuoti ligoniai. Mokslininkai toliau tęsia bandymus, stengiasi sukurti nuo šio viruso apsaugančią vakciną ir rasti infekciją išgydančius vaistus.Šalia mano išvardintų ligų būtina paminėti ir tai, kad virusinės infekcijos, tokios kaip lytinių organų herpesas arba pūslelinė, žmogaus papilomavirusai (genitalijų karpinės išaugos), išoriniai parazitai: gaktinės utėlės, niežai arba mieliagrybiai ir pirmuonys taip pat plinta lytiniu keliu. Iš tiesų plintant informacijai apie AIDS, gonorėją, sifilį, atrodo visos šios ligos dingo. Deja, jos dingo tik iš vedamųjų ir Amerikos žmonių sąmonės. Iš tiesų šios ligos dar pavojingesnės nei bet kada. Ne tik dėl to, kad nemažėja sergančių, bet taip pat manoma, kad kartu su kai kuriom iš jų didėja rizika užsikrėsti ir AIDS.Tikriausiai nei vienas iš mūsų nebūtume nustebę, jei peršaltume ar susirgtume gripu, bet užsikrėsti LPL yra sunkiai įsivaizduojama. Pagalvokit apie tai minutę. Jūs galit susirgti gripu būdami arti sergančio gripu, kodėl stebina, kad galit užsikrėsti LPL spausdamasis prie kito asmens lūpų ar intymiai liesdamas kito asmens lytinius organus? Faktas, kad kuo artimesnis kontaktas, tuo didesnė galimybė užsikrėsti šiom ligom.Nėra nieko paslaptingo apie AIDS, gonorėją, sifilį, herpes ir kitas lytiškai plintančias ligas. Tai ligos, kaip ir gripas, su kai kuriais svarbiais skirtumais:1. Jos paprastai perduodamos per gilų petingą ar intymų lytinį kontaktą.2. Ne taip kaip gripas, jos nesibaigia savaime. Lytiškai plintančios ligos turi būti gydomos gydytojų. Kitaip jos gali labai pažeisti jūsų kūną ar net nužudyti jus, net jei simptomai išnyksta.Yra ir kitas skirtumas. Dėl stereotipų daug žmonių mano, kad LPL yra blogiau nei maras. Jie galvoja, jog LPL užsikrečia tik „nešvarūs“, „blogi“, „amoralūs“ žmonės. Dažnai tai priverčia juos slėpti ligą, neiti tikrintis ir reikiamai nesigydyti. Nesmagumas priverčia žmones slėpti ligą nuo partnerių tada, kai ši informacija natūrali ir gali išgelbėti kitą nuo susirgimo ar apsaugoti nuo rimto fizinio pakenkimo kaip nevaisingumas.LPL yra gana paplitusios Jungtinėse Valstijose tarp paauglių ir jaunų žmonių, tad galima jas vadinti „pandemija“(plačiau paplitusi epidemija). Pagal Atlantos ligų kontrolės centro duomenis, kiekvienam tūkstančiui 15 – 19 metų amžiaus paauglių JAV tenka 12 gonorėjos ar sifilio atvejų. Šie duomenys tik apie dvi lytiškai plintančias ligas. Be to, daug atvejų lieka neužregistruota, nes ne visi sergantys ieško gydymo. Jei būtų visi atvejai užregistruoti, kiekis būtų keletą kartų didesnis.Lytiškai plintančios ligos tarp paauglių nekontroliuojamos dėl kelių priežasčių. Dvi svarbiausios yra: daugiau paauglių yra lytiškai aktyvūs ir jie linkę keisti partnerius. Trečia priežastis yra sumažėjęs sargių ir spermicidų, kaip kontraceptinių priemonių, kurie gali apsaugoti nuo LPL, populiarumas. Ir ketvirta, daug žmonių, kuriems nėra simptomų, nežino, kad turi LPL ir nežinodami užkrečia kitus.LYTIŠKAI PLINTANČIŲ LIGŲ PROFILAKTIKA
Vienintelis būdas išvengti lytiškai plintančių ligų – susilaikyti nuo netvarkingo lytinio gyvenimo, vengti nesaugaus vaginalinio, analinio ar oralinio sekso, nes kaip tik taip dažniausiai užsikrečiama kokia nors infekcija. Lytiškai plintančių ligų galima išvengti tuo atveju, kai per kiekvieną sueitį taisyklingai naudojamasi iš latekso ar poliuretano pagamintu vyrišku ar moterišku prezervatyvu su spermicidais.Populiariausi kontracepcijos būdai – chirurginė sterilizacija (kiaušintakių perišimas moterims, vazektomija vyrams) ir kontraceptinės tabletės – neapsaugo nuo lytiškai plintančių ligų, nes nesudaro jokių kliūčių ligos sukėlėjams patekti į gimdos kaklelio bei makšties gleivinę.Sąvoka „saugus seksas“ paplito prasidėjus AIDS epidemijai. Tačiau analogiškų priemonių reikia imtis, saugantis ir nuo kitų ligų, užkrečiamų per lytinius santykius. Yra pagrindo tokį seksą vadinti ne „saugiu“, o „saugesniu“, nes nė viena apsisaugojimo priemonė neduoda visiškos garantijos. Bet užsikrėtimo pavojus smarkiai sumažėja, jei laikysimės tam tikrų taisyklių.„Saugaus sekso“ taisyklės:¹1. Kuo ilgiau nepradėkite intymių ryšių. Visiškai saugu tik susilaikyti.2. Apribokite seksualinių partnerių skaičių. Kuo jų mažiau, tuo mažiau rizikuojate užsikrėsti.3. Jūs beveik nerizikuojate, abu su partneriu turėdami vienintelį seksualinį ryšį, t.y. santykiaudami tik vienas su kitu. Taigi jei abu esate neužsikrėtę, kokį lytinio aktyvumo būdą bepasirinktumėte, susirgti negalite.4. Kuo daugiau sužinokite apie savo potencialų partnerį, bet neužduokite tiesioginių klausimų. Deja, tyrimai rodo, kad žmonės linkę slėpti seksualinių partnerių skaičių. Vieno tyrimo rezultatai parodė, kad 47% vyrų ir 42% moterų pasako mažiau partnerių, negu iš tikro turi. Spėjama, kad daugiausia stengiamasi neigti homoseksualizmą, ryšius su prostitutėmis, narkomanais.5. Nemanykite, kad apie savo seksualinę orientaciją žmogus sako visą tiesą. Stebėjimų duomenimis, daugiau kaip 30% vyrų yra turėję mažiausiai po vieną homoseksualinį aktą. Trys homoseksualių vyrų apklausos parodė, kad 79% jų turėjo heteroseksualinių lytinių santykių. Kitų keturių apklausų duomenimis, 15 – 26% homoseksualistų yra vedę. O per atliktą paskutinį tyrimą nustatyta, kad 74% lesbiečių nuo 18 metų turėjo bent vieną heteroseksualinę sueitį. Todėl negalima moters automatiškai priskirti mažos rizikos grupei ir manyti, kad vyras niekada nėra turėjęs lytinių santykių su vyrais.6. Venkite rizikingo seksualinio elgesio tol, kol neįsitikinote, jog partneris neužsikrėtęs ŽIV.7. Nepavojingas seksualinio aktyvumo pasireiškimas yra apsikabinimas ir prisilietimas.8. Labai erotiški abiem partneriams ir visiškai nepavojingi yra pokalbiai intymiomis temomis.Kol santykiai su partneriu nėra grindžiami pasitikėjimu ir nėra vieninteliai, jūs turite imtis atsakomybės už savo ir jo sveikatą. Kai tik susirasite naują draugą arba draugę, kurie ateityje galėtų tapti jūsų seksualiniais partneriais, pradėkite nuo apatinės „saugaus sekso“ sąrašo eilutės ir lėtai kilkite aukštyn.
Daugelio nuostabai, lėtas seksualinių santykių vystymasis turi daugybę pranašumų, o jei nepagailėsite laiko išsiaiškinti, kas partneriui svarbiausia, tai tikrai turėsite didesnį malonumą.¹Reiniš D., R. Gyslėj. Intymus gyvenimas: problemos, nesėkmės ir kaip jų išvengti.-K.: Tyrai,1996.-337 psl.
IŠVADOS
Nėra nieko absoliučiai bloga ar gera. Daug kas priklauso nuo požiūrio į tam tikrą reiškinį, taip pat nuo to, kaip jis priimamas. Tam tikras kiekis ir atitinkamos koncentracijos net baisiausių nuodų gali turėti gydomąją galią. Taip pat yra ir su lytiniu potraukiu. Netinkamai panaudota jame esanti didžiulė energija gali sukelti baisias kančias ir nelaimes, išardyti šeimą; kartais dėl to žmogus net sunkiai suserga. Bet ta pati žmogaus valios pažabota energija, nukreipta reikiama vaga, gali tapti džiaugsmo ir laimės šaltiniu, gali pasidaryti tvirtu santuokos pagrindu ir pagerinti sveikatą. Bet kokiam gyvenimo procesui tinkamai formuoti reikia žinių.¹Jaunimas turi įsitikinti, kad tik švarių jausmų žmogus gali tikrai mylėti. Morališkai kritęs, žmogus taip pat ilgisi tobulos meilės ir jos siekia; bet jam labai sunku idealiai vertinti tai, ką jis yra įpratęs tik išnaudoti, ką yra paniekinęs. Žmogus, kuris yra įpratęs žiūrėti į moterį savo įgeidžių patenkinimo požiūriu, jau nepajėgia jos tikrai gerbti, ir jo meilė nebeturi dvasinio pagrindo. Moralinis palaidumas kaip jaunuoliui, taip ir jaunuolei sugriauna pagrindą sukurti laimingą šeimą.
Jaunimui žinotinas vienas dėsnis: daugelį dalykų praradus, galima juos vėl atgauti; yra tik du dalykai, kurie, kartą prarasti, daugiau jau nebeatgaunami: tai garbė ir svei- kata. Kas kurią jų kartą prarado, gyvenime jau nebepajėgia atstatyti. Tačiau be jų sumažėja ir paties gy- venimo vertingumas…
¹Imelinskis K. Lytinio gyvenimo psichohigiena. – V.: Avicena,1999.- 205 psl.LITERATŪRA
1. American Medical Association. Viskas apie moters sveikatą. – V.: Algarvė, 2000. – 336p.2. Gale J.Tėvams apie paauglių lytinį brendimą. K.: ,1996. – 94 p.3. Irmelinskas K. Lytinio gyvenimo psichohigiena. – V.: Avicena, 1999. – 10 p.4. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. V.: Alma Litera, 1997. – 348 p.5. Klimas V. Seksologijos enciklopedija. – V.: Nearti dirvonai, 1996. 249, 302, 306 p.6. Reiniš D., R. Gyslėj. Intymusis gyvenimas: problemos, nesėkmės ir kaip jų išvengti. – K.: Tyrai, 1996. – 335 p.7. http:// dainius @ post. medcentras. lt.
ĮVADAS
Lytinio gyvenimo kultūra – visuomenės kultūros dalis. Svarbiausia čia – išanalizuoti galimybes kaip formuoti lytinį potraukį, kad jis taptų žmogaus ir jo šeimos sveikatos bei laimės konstruktyviu elementu. Seksologija negalėjo vystytis kaip mokslas, kol lytinis potraukis nebuvo pradėtas laikyti natūraliu gyvenimo reiškiniu. Lytiniai jausmai moralės ir estetikos požiūriu nėra kažkas „nešvaru“ arba „ nuodėminga“. Jie nėra ir vien technikos klausimas, nes nė vieno žmogaus potraukio negalima aiškinti izoliuotai nuo visos psichikos. Lytinis potraukis svarbus tuo, kad yra žmogiškas veiksmas; jis vyksta tarp žmonių, plačiai suprantančių sudėtingus, kartais labai svarbius, tarpusavio santykius. Sekso srities normų negalima nustatyti, remiantis tik statistinių duomenų vidurkiais. Jose turi būti atsižvelgta į optimalias biologines, psichologines, socialines ir etines charakteristikas, kurios tinka kaip auklėjimo ir elgesio pavyzdžiai. Įvairiais civilizacijos vystymosi laikotarpiais ir daugelyje kultūrų egzistavo romantinės meilės istorijos. Jausmų tyrinėtojai išskiria dvi meilės „ kategorijas“ – aistringą ir draugišką. Specifiniai aistringos meilės požymiai yra nuolatinės mintys apie kitą asmenį, nenugalimas noras kalbėti jam apie savo jausmus, jo trūkumų nepastebėjimas. Kai kurių mokslininkų nuomone, aistringa meilė gali būti genetiškai nulemtas giminės pratęsimo komponentas, padedantis poroms neiširti ilgesnį laiką – kol truks nėštumas ir motinystė. Yra ir tokia prielaida: aistringiems santykiams pereinant į draugiškus smegenyse daugiau pasigamina tam tikrų cheminių elementų, panašių į narkotikus ir tai veikia žmogų raminančiai. Tuomet susiklosto naujas požiūris į partnerį, atsiranda kitokių pojūčių, sustiprėja artumo jausmas. Tokia meilė įvardijama kaip draugiška. Dažnai kai aistringos meilės metas eina į pabaigą, pradedama realiai vertinti partnerį. Tarpusavio santykiai tampa lyg ir panašūs į dalykinę partnerystę. Jei santykiai buvo pakankamai nuoširdūs, abipusiai, tai paprastai išlieka ir kai kurie aistringos meilės elementai. Abu partneriai tada ima siekti pilnakraujo gyvenimo, atsiranda geriausi draugiški jausmai. Pasiekti tokių santykių ne visada lengva. Poros privalo sutvarkyti savo lytinį gyvenimą, privalo paklusti kasdieninio gyvenimo reikalavimams. Naujo tipo meilė reikalauja mobilumo ir noro pašalinti nesutarimus. Jausmų aptarinėjimas, sugebėjimas pripažinti savo klaidas, partnerio poreikių supratimas ir abipusis kompromisų ieškojimas – visa tai yra būtina gyvenant kartu. Draugiška meilė visiškai neatmeta lytinių kontaktų. Atvirkščiai, gerai žinant, kas jaudina ir priveda prie orgazmo partnerį, galima santykius pagerinti. Tačiau svarbu abiem tai aptarti atsižvelgiant į kiekvieno pageidavimus. Visokie santykiai formuoja taisykles, ir jų laikytis privalu abiem. Viena iš pagrindinių taisyklių – lytinis išskirtinumas, t.y. intymus ryšys su vienu partneriu. Kitaip manau – problemos neišvengiamos. Mylėti ir pasiduoti pagundai manyčiau yra natūralu. Nėra visų priimtos amžiaus ribos, kada lytinius santykius galima pradėti ir kada juos reikia baigti, tai sakyčiau asmeninis kiekvieno reikalas. Tačiau tam priimant sprendimą, manau yra svarbūs tokie faktoriai: emocinis brandumas, etiniai sumetimai, moralinės vertybės. Žmogus privalo turėti patikimos informacijos apie seksą ir būti pasiruošęs imtis atsakomybės už savo lytinį aktyvumą, į tai įeina saugojimasis lytiniu keliu plintančių ligų ir nepageidaujamo nėštumo. Norint išsaugoti žmonių, visų pirma jaunimo, psichinę sveikatą, reikia vykdyti aiškų lytinį švietimą. Tai yra viena iš sąlygų, siekiant formuoti normalų lytinį potraukį ir nustatyti deramą jo vietą visuose žmogaus psichofiziniuose pergyvenimuose. Todėl ir yra labai svarbu aiškinti seksualines problemas.
AR APSAUGO SVEIKATĄ LYTINIS ŠVIETIMAS?
Lytinis auklėjimas ir švietimas turi būti sistemingi. Dar prieš 15 – 20 metų buvo ginčijamasi, ar reikia vaikams aiškinti lytinius klausimus. Dauguma gydytojų, pedagogų bei psichologų sutiko, kad tokius klausimus būtina aiškinti, ir dabar jie kaip neatskiriama sudėtinė dalis įtraukiami į lytinio auklėjimo ir apskritai jaunimo auklėjimo programą. Psichoprofilaktikos sumetimais labai svarbu išaiškinti lytinio gyvenimo klausimus vaikams, kad jie galėtų išvengti daugelio psichoneurozių ir asmenybės vystymosi sutrikimų. Šie aiškinimai padeda įveikti didelius sunkumus atsiradusius brendimo laikotarpiu, ir išvengti įvairių lytinių sutrikimų, pvz., kai kurių iškrypimų. Aiškinant reikia pateikti įvairią informaciją apie vaikų gimdymą, lytinį gyvenimą, bet prieš laiką nesužadinti lytinio potraukio. Neišaiškinus vaikystėje lytinius klausimus vyliau žmogui gali įvykti asmeninė tragedija. Mat vaikams ne visuomet užtenka drąsos pasidalyti savo abejonėmis net su artimiausiais iš vyresniųjų, o negalėdami patys išspręsti kai kurių seksualinių problemų, vaikai labai sielojasi. Pirmieji ir svarbiausieji vaikų auklėtojai yra tėvai, jie perteikia vaikams emocijas, jausmus, padeda žengti sunkiausius gyvenimo žingsnius ir rodo pavyzdį, kaip gyventi. Lytinis auklėjimas bus sėkmingas tik tuomet, kai:– padės vaikui suvokti, jog kiekviena jo fizinės ir psichinės raidos fazė ir atitinkami pokyčiai yra būtini ir neišvengiami; vaikas turi pažinti savo kūną, jo funkcijas ir neturi varžytis apie tai kalbėti;– padės tinkamai suprasti dauginimosi procesus;– paaiškins vaikui kaip keisis jo kūnas brendimo laikotarpiu;– suprantamai išaiškins, kad lytinių santykių pamatas yra meilė, pagarba bei rūpinimasis partnerio sveikata ir apskritai juo, kaip žmogumi;– ne tik išugdys pasididžiavimą savo lytimi, bet ir išmokys vertinti kitos lyties atstovo savybes;– įtikins, kad lytinis gyvenimas (seksualumas) yra viena svarbiausių ir atsakingiausių mūsų gyvenimo sričių. Paauglystėje lytiškai santykiauti iš tikrųjų pavojinga. Visą laiką reikia bijoti neplanuoto nėštumo. Be to visai realus pavojus užsikrėsti venerine liga. Pagal statistiką paaugliams tai nutinka kas 13 sekundžių. Pasekmės apverktinos: reprodukcinės sistemos pažeidimai, nevaisingumas. Be nėštumo ir ligų, yra kita grėsmė: intymiems santykiams nutrūkus patiriamas didžiulis stresas. Seksualinės sveikatos švietimas gali būti viena iš priemonių apsaugant jaunus žmones nuo šių problemų, gerinant jų būsimą reprodukcinę sveikatą. Atlikti tyrimai parodė, kad lytinis švietimas gali padėti atidėti pirmus lytinius santykius paaugliams, kurie dar nėra lytiškai aktyvūs. Lytiškai aktyviems paaugliams, įskaitant tuos kurie yra vedę, lytinis švietimas gali paskatinti teisingai ir nuosekliai vartoti kontraceptines priemones. Baimė, kad lytinio švietimo programos paskatins seksualinį aktyvumą, yra nepagrįsta. Tyrimai parodė, kad efektyviausios lytinio švietimo programos yra tos, kurios įtraukia daugiau informacijos apie reprodukcinę sveikatą. Tokios programos taip pat padeda jaunimui pagerinti bendravimo įgūdžius, išsiaiškinti sau gyvenimo vertybes ir galbūt pakeisti savo rizikingą elgseną. Informacijos ir supratimo apie kontracepciją neturėjimas padidina lytiniu būdu plintančių ligų ir neplanuoto nėštumo riziką tarp paauglių. Įvertinti, kaip lytinio švietimo programos veikia paauglių žinias ir elgseną yra problematiška. Programos skiriasi savo turiniu, yra sunkios. Asmeninė užduodamų klausimų prigimtis taip pat gali priversti jaunus žmones nenoriai sakyti tiesą. Remiantis tyrimais daroma prielaida, kad negalima atskirti lytinio švietimo programos nuo kitų informacijos šaltinių, tokių, kaip žiniasklaida ar tėvai. Jaunų paauglių tiek besivystančiose, tiek industrializuotose šalyse tyrimai parodė, kad nuoseklios lytinio švietimo programos gali pakelti reprodukcinės sveikatos žinias ir pagerinti kontraceptinių metodų naudojimą prieš nėštumą ir lytiniu keliu plintančias ligas.
KAS YRA (LPL) LYTIŠKAI PLINTANČIOS LIGOS ?
Lytiškai plintančia liga (LPL) yra vadinama liga, kuri perduodama vieno asmens kitam lytinių santykių (sekso, mylėjimosi) metu. Gydytojai LPL dar vadina šlapimo ir lyties takų ligomis, nes jos gali pažeisti lyties takų, ir šlapimo sistemas, pvz., šlapimo kanalą. Šlapimo ir lyties organų ligos dažniausiai plinta lytinio kontakto metu.Pasaulyje per metus lytiškai plintančiomis ligomis (kurių šiandien žinoma apie 25) suserga apie 250 mln. žmonių. Iš jų: 120 mln. užsikrečia trichomonomis, 50 mln. chlamidijomis, 30 mln. papilomos virusu, 25 mln. gonorėja ir 3,5 mln. sifiliu. Dėl gerai sukoordinuotos sveikatos apsaugos sistemos kai kuriose vakarų šalyse, pvz., Švedijoje, sergamumas LPL, o ypač gonorėja ir sifiliu, labai mažas. Tuo tarpu visoje Rytų Europoje, įskaitant Lietuvą, LPL, o ypač sifilis, yra labai paplitusios. Lytiškai plintančios ligos priklauso tų ligų grupei, apie kurias mes mieliau nutylime arba kalbame pašnibždomis. Iškreipti vaizdiniai ir žinių apie šias ligas stoka sukelia bereikalingą įtampą, nerimą o neretai ir baimę.Koks skirtumas tarp veneros ir lytiškai plintančių ligų? Jokio skirtumo čia nėra. Abu pavadinimai apibūdina ligas, plintančias lytinio akto metu. Anksčiau šios ligos, dažniausiai sifilis ir gonorėja, buvo vadinamos meilės deivės Veneros vardu, t.y. venerinėmis.Dėl tuometinio požiūrio į seksą, deja pasitaikančio ir dabar, venerinės ligos buvo laikomos „nešvariu“ žodžiu, peršančiu mintis apie amoralų gyvenimą. Todėl dažnai buvo bijoma net šį žodį ištarti.Šiandienos visuomenėje seksas yra pripažintas normalaus gyvenimo dalimi. Nustatyta, kad nemaža dalis infekcijų plinta būtent lytinio akto (sekso) metu. Tad dauguma žmonių yra linkę vadinti šias ligas lytiškai plintančiomis ligomis. Jomis užsikrečia vyrai ir moterys nepriklausomai nuo amžiaus, gyvenamos vietos, etninės grupės ir pajamų. JAV (skelbiančioje daugiausia statistinių duomenų) kas penktas gyventojas (t.y. apie 56 mln.) yra užsikrėtęs kokia nors LPL. Paaugliai yra didžiausia rizikos grupė dėl elgesio (dažnai linkę rizikuoti), nepakankamų žinių (nežino, kad rizikuoja užsikrėsti), ekonominės padėties (neturi už ką nusipirkti apsaugos priemonių) ir galiausiai dėl biologinių ypatybių (paauglių mergaičių gimdos kaklelis yra jautresnis chlamidijoms ir gonorėjai nei vyresnių).
Dėl moters anatominių ypatumų rizika užsikrėsti lytiškai santykiaujant be apsauginių priemonių joms yra didesnė nei vyrams. Moterys du kartus dažniau užsikrečia chlamidijomis vienkartinio lytinio akto metu su užsikrėtusiu partneriu nei vyrai analogiškoje situacijoje. Tie patys anatominiai ypatumai prisideda prie to, kad ankstyvi ligos požymiai dažniau lieka nepastebėti. Dėl negydytų LPL moterys nukenčia sunkiau nei vyrai, t.y. suserga dubens organų ligomis arba lieka nevaisingos. Tačiau laiku diagnozavus, dauguma jų išgydomos.Gyvenime mes kiekvienas „pasigriebiame“ vienokią ar kitokią infekciją. Tačiau lytiškai plintančios infekcijos ypatingos tuo, kad visai negydomos ar netinkamai gydomos jos gali sukelti ilgalaikius ar net nepranykstančius sveikatos pakitimus. Nėštumo metu LPL galima užkrėsti dar negimusį kūdikį. Užsikrėtusi motina gali perduoti infekciją savo vaikui gimdymo metu. Taigi labai svarbu, kad visos LPL būtų gydytojų diagnozuojamos ir kuo greičiau gydomos.Įspėjamieji simptomai:– Atvira žaizdelė, rausvos ar baltos spalvos patinimai arba išbėrimai, skysto turinio pūslelės (kad ir visai mažytės) lyties organų srityje.– Ryškūs makšties išskyrų kiekio, spalvos, kvapo ar konsistencijos pokyčiai.– Skausmas dubens ar pilvo srityje, šleikštulys arba vėmimas.– Nemalonūs pojūčiai per lytinį aktą arba kraujavimas jam pasibaigus.– Kirkšnių arba kaklo limfmazgių (liaukos, saugančios organizmą nuo infekcijos) padidėjimas, karščiavimas, apetito nebuvimas, nuovargis.– Neįprastai aštrūs mėnesinių skausmai.– Dažnai vargina mieliagrybių ar kitos infekcijos.DIDĖJANTI RIZIKA UŽSIKRĖSTI LYTIŠKAI PLINTANČIOMIS LIGOMIS
Lytiškai plintančios ligos per keletą pastarųjų dešimtmečių labai išplito, tačiau nemažai moterų mano, kad jomis gali užsikrėsti visi – tik ne jos. Mažiau nei trečdalis lytiškai aktyvių moterų rūpinasi, kaip išvengti lytinių ligų, naudoja prezervatyvą. Rizika užsikrėsti lytiškai plintančia liga moterims gerokai didesnė nei vyrams. Šilta, drėgna makšties terpė puikiai tinka daugintis ligos sukėlėjams. Šie mikroorganizmai nesaugaus lytinio akto metu kartu su sėkla gali patekti į makštį.
Moterys, užsikrėtusios nuo vyrų% Vyrai, užsikrėtę nuo moterų%Chamidiozė 40 20Gonorėja 50 25Išorinių lytinių organų karpos 10 10Herpesas 30 30Virusinis B hepatitas 10 5Sifilis 30 20Minkštasis šankeris 30 15Živ 1 0,9
Moterys taip pat greičiau nei vyrai užsikrečia ir ŽIV, AIDS sukeliančiu virusu, nes švelnus moters makšties audinys labai pažeidžiamas, jame kur kas greičiau nei ant vyro varpos gali atsirasti žaizdelių, per kurias virusas patenka į kraujotaką. Moterys dažnai nepastebi lytiškai plintančių ligų simptomų (pirmiausia jie pasireiškia makštyje), todėl jos ilgiau nediagnozuojamos. Nereta atvejų, kai lytiškai plintanti liga diagnozuojama praėjus keliems mėnesiams ar metams. Per tą laiką infekcija pasiekia gimdą ir kiaušintakius; išsivysto dubens organų uždegimas (infekcija, prasidėjusi viršutinių lytinių organų dalyje, dažniausiai gimdoje, kiaušintakiuose arba kiaušidėse). Susirgus dubens organų uždegimu, kiaušintakiuose susidaro sąaugų, kurios blokuoja kiaušintakius, sąlygoja negimdinį nėštumą, nevaisingumą ar nuolatinį skausmą dubens organų srityje. Lytinės ligos kenkia ne tik moters sveikatai, jos gali pakenkti ir vaisiui nėštumo metu. Kai kurios iš jų gali sukelti persileidimą ir priešlaikinį gimdymą. AIDS ar B hepatitu serganti moteris gali užkrėsti savo kūdikį maitindama jį krūtimi, nes šie virusai per pieną gali patekti į kūdikio organizmą. B hepatitu sergančių motinų naujagimių rizika susirgti kepenų ciroze ir kepenų vėžiu itin didelė. Dauguma vaikų, užsikrėtusių ŽIV, AIDS viruso sukėlėju miršta sulaukę aštuonių metų. Gonorėja ar sifiliu sergančių motinų kūdikiai esti mažo svorio, serga kvėpavimo takų ligomis, dažnai gimsta akli arba sutrikusio intelekto. Kai kurias lytiškai plintančias ligas (pvz., clamidiozę, gonorėją ir sifilį) sukelia bakterijos, todėl jos gydomos antibiotikais. Kitas (pvz., pūslelinė) sukelia virusai, todėl jos apgydomos, tačiau neišgydomos. AIDS – nepagydoma, nuo jos mirštama.
LYTIŠKAI PLINTANČIOS LIGOS – OPI PROBLEMANustatyta, kad daugiau kaip 12 milijonų žmonių JAV kasmet suserga kokia nors lytiškai plintančia liga. Pateikiu lentelę su labiausiai paplitusiomis ligomis, užregistruotomis per vienerius metus.
Lytiškai plintančios ligos Užregistruota
Chlamidiozė………………………………………………………………………………….4000 000Trichomonozė……………………………………………………………………………….3000 000Išorinių lytinių organų karpos………………………………………………………….1000 000Gonorėja…………………………………………………………………………………………800 000Lytinių organų pūslelinė (herpesas)……………………………………………………500 000ŽIV/AIDS………………………………………………………………………………………141 000Sifilis……………………………………………………………………………………………. 101 000B virusinis hepatitas…………………………………………………………………………..53 000
LIGOS, PLINTANČIOS TIK PER LYTINIUS SANTYKIUS
Dauguma lytiškai plintančių ligų yra nemalonios, skausmingos, atneša labai daug nerimo, būgštavimų ir trikdo. Kai kurios ligos sugniuždo. Jomis gali užsikrėsti mums patys brangiausi žmonės: žmonos, vyrai ir net dar negimę kūdikiai. Užsikrėtęs ŽIV žmogus po kiek laiko nepagydomai suserga ir dažniausiai miršta. Papiloma virusai, nuo kurių atsiranda smailiagalės kondilomos (išaugos) ant genitalijų, – tai pirmas žingsnis į genitalijų srities vėžį. Negydomas sifilis gali per daug metų sukelti paralyžių, smegenų ligas ir mirtį (dabar šią ligą suranda ir išgydo ankstyvoje stadijoje). Kitų ligų eiga gali būti slaptesnė. Antai herpeso virusas, kartą patekęs į organizmą, gali ilgai nepasireikšti, bet tam tikromis aplinkybėmis suaktyvėja, sukelia ligos protrūkį ir dingsta, o paskui gali vėl suaktyvėti. Jei tokių ligų negydysime, tai lytiniai organai surandės. Dėl to moteris pasidaro nevaisinga arba būna negimdinis nėštumas, paskui prasideda kraujoplūdis ir kartais gresia mirtis. Ir pagaliau daugeliu ligų motina gali užkrėsti vaisių per kraują nėštumo metu arba gimdydama, o tai ir pasireikš ilgalaikėmis ligomis suaugusiame amžiuje. Tikiuosi, visiems labai aišku, jog akivaizdūs įvairių infekcijų požymiai turi būti nedelsiant diagnozuojami ir išgydomi, ir gydyti būtina abu partnerius. Tačiau įvairūs mikroorganizmai gali pasireikšti vienodai – ir tai yra viena iš diagnostikos problemų.
Literatūros apie lytiškai plintančias ligas tikrai nemažai, tačiau mano tikslas yra reziumuoti. Darbo apimties ribojimas tokiu būdu leidžia išdėstyti esminius faktus, pateikti abstrakčią charakteristiką. Taigi, dažniausiai pasitaikančios ligos, kuriomis užsikrečiama tik lytiniu būdu:Gonorėja – tai viena iš seniausių venerinių ligų, kuria užsikrečiama vaginalinio, analinio ar oralinio lytinio akto metu. Daugelyje šalių nėra tikslios statistikos, kiek žmonių kasmet suserga šia liga, tačiau, tyrimų duomenimis, susirgimų gonorėja ėmė mažėti po jos protrūkio 1975 m. Dar labiau sumažėjo susirgimų Švedijoje, o taip atsitiko, matyt, dėl to, kad buvo imtasi seksualinio švietimo ir leista vartoti prezervatyvus.Gonorėja užsikrečiama tik per lytinį aktą (ir serganti motina gimdydama gali užkrėsti naujagimį). Moterims užkratas dažniausiai pažeidžia gimdos kaklelį, tačiau 90% ligonių bakterijų randama ir šlapimo organuose. O vien tik juose infekcija gali būti randama toms moterims kurioms padaryta histerektomija. Daugumai moterų ligos požymiai būna neryškūs arba jų visai nėra. Jei liga vis dėlto kokiais nors simptomais pasireiškia, tai praėjus 10 dienų nuo užsikrėtimo atsiranda makšties išskyrų, šlapinimasis pasidaro skausmingas ir sunkus, tarp mėnesinių iš makšties pasirodo kraujo, pagausėja mėnesinės. Nėščioms moterims lytinių organų gonorėja gali sukelti persileidimą, priešlaikinį gimdymą ar užkrėsti kūdikį.Maždaug 40% homoseksualių vyrų gonorėjos židinys būna tiesiojoje žarnoje – užsikrečiama per analinį lytinį aktą. Dažniausi požymiai: skausmas, sudirgimas arba nemalonus jausmas, kraujas išmatose.Gonorėja paprastai nustatoma laboratorijose ištyrus gimdos kaklelio sekretą. Tiriant vyrus, imamas varpos išskyrų pavyzdys.Gydoma didelėmis antibiotikų dozėmis. Kokie antibiotikai tinka – priklauso nuo ligos sukėlėjo.Sifilis – tai bakterijų sukeliama gyvybei pavojinga liga. Negydoma savaime nepraeina. Ji gali pasislėpusi tūnoti organizme dešimtmečius ir pagaliau žmogus gali numirti.Pirmoji epidemija Europoje plykstelėjo 1400 m., kada Kolumbas atrado Ameriką. Tada manyta, kad liga atvežta iš Naujojo Pasaulio. Tarp kitko, atrodo, kad Kolumbo sugrįžimas ir sifilio paplitimas tuo pačiu metu – paprastas sutapimas. 1950 m. išradus peniciliną, susirgimų sifiliu sumažėjo. Vėliau ši liga vėl ėmė sparčiai plisti, todėl gydytojai pradėjo tikrinti visas nėščiąsias , ar jos neužsikrėtusios sifiliu. Sifiliu dažniausiai užsikrečiama per lytinius kontaktus: per bet kokį lytinį aktą, oralinį – genitalinį seksą. Tikimybė užsikrėsti pabendravus su infekuotu partneriu – 1:3. Negydoma liga turi tris stadijas. Pirmoji trunka 10 – 90 dienų, jai būdinga žaizdelių atsiradimas tose kūno vietose, kur bakterija įsitvirtino. Paprastai tos žaizdelės skausmingos, pabrinkusios ir dirglios. Net ir negydomos žaizdelės po kelių savaičių išnyksta. Esti atvejų, kai infekcija tarsi užmiega ir niekada nepasikartoje. Antroji stadija prasideda po kelių savaičių ar mėnesių nuo pirminio užsikrėtimo. Pasireiškia tokie simptomai: bendras negalavimas, galvos skausmas, limfmazgių padidėjimas, svorio kritimas, plaukų slinkimas arba suplonėjimas. Kontaktuodamas su pažeistomis vietomis užsikrečia ir partneris. Šioje stadijoje atsiranda nugaros ir galvos smegenų pažeidimo pokyčių. Jei ir nesigydoma simptomai išnyksta kaip ir pirmoje stadijoje. Inkubaciniame periode liga vystosi be jokių matomų apraiškų. Paskutiniai stadijai būdingi dideli negalavimai, sukeliantys paralyžių, smegenų ligą ir mirtį. Ligoniai šioje stadijoje mažiau užkrečiami negu ankstesnėse.Sifilis paprastai diagnozuojamas per ginekologinę apžiūrą, padarius kraujo testą arba ištyrus žaizdelės turinį pro mikroskopą. Kraujo testu, daromu praėjus 6 sav. po užkrato patekimo į organizmą, nustatoma, ar organizmas pradėjo gaminti antikūnius kovai su ligos sukėlėjais. Jei ne kitas testas daromas dar po 6 sav., kad organizmas turėtų pakankamai laiko pradėti gaminti antikūnius.Sifilis gydomas (net ir paskutinėje stadijoje) leidžiamaisiais antibiotikais. Tačiau paskutinėje stadijoje pokyčiai yra negrįžtami. Abu lytiniai partneriai gydomi tuo pačiu metu.Gardnerela vaginalis – tai mikroorganizmas, dažniausiai sukeliantis įvairias makšties infekcijas. Sveikoje makštyje visada yra daug bakterijų. Mokslininkų nuomone, aprašomasis mikroorganizmas sudaro 1% visų makšties terpės mikroorganizmų. Tai nekelia problemų, kol bakterijos nepradeda nekontroliuojamai daugintis. Būtent ši bakterija ir yra 40% moterų makšties infekcijų priežastis. Vyrams ši liga paprastai jokiais simptomais nepasireiškia, todėl jie infekcijos neįtaria ir užkečia partneres.Veiksmingiausias gydymas metronidazolu (90% ligų išgydoma). Kremai makščiai, kuriais gydomos mieliagrybių infekcijos, deja, nepadeda. Išgijus galima užsikrėsti antrąkart, 80% moterų liga recidyvuoja 99 mėn. laikotarpiu pabaigus gydytis metronidazolu). Nuo ligos atsinaujinimo neapsaugo net ir moterų partnerių vyrų gydymas.Chlamidiozė – chlamidija tai bakterija parazitas. Išgyventi ji gali tik kitų organizmų ląstelėse, šiuo atveju žmogaus. Infekcija patenka į vyrų ir moterų šlaplę, į vyro antsėklidį, į moters gimdos kaklelį ir kiaušintakius. Dėl to prasideda įvairūs uždegimo procesai mažajame dubenyje, galimas negimdinis nėštumas. Uždegimai ir antsėklidžio pažeidimai daugelį moterų ir vyrų padaro nevaisingus.Chlamidija dažnai egzistuoja kartu su kitais mikroorganizmais. Kadangi ją sunku nustatyti, tai gretutinių, lengvai atpažįstamų infekcijų gydymas neveiksmingas. Chlamidija gali metų metais būti organizme niekaip nepasireikšdama ir kenkti reprodukciniam traktui. Taip pat gali patekti per rankas į akis nuo lytinių organų.9 – dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Amerikoje ir Europoje chlamidiozė pasidarė labiausiai paplitusi iš visų per lytinius santykius užkrečiamų ligų. Laimė, ateity bus geriau, nes sukurtas testas, kaip išaiškinti chlamidijas. Kaip ir Pap testo, jo esmė – ištirti ląstelę, o rezultatai būna po 30 minučių. Nors testas būna teigiamas tik 75 – 80% infekuotų žmonių, bet neteisingų rezultatų pasitaiko labai retai. Visos infekuotų vyriškių partnerės turi tikrintis ir gydytis tetraciklinu ar dokciklinu 7 – 14 dienų. Taip turi daryti ir cervicitu sergančių moterų partneriai. Jei vyriškiai ir nejaučia infekcijos, vis tiek 2 – 31% tiriamųjų ji randama. Abu partneriai turi būti gydomi vienu metu iki visiško pasveikimo. Živ ir Aids – įgyto imuniteto deficito sindromas (AIDS ) – tai komplikuot liga, beveik visada pasibaigianti mirtimi. Virusas, kuris sukelia AIDS, vadinamas žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV). Nuo AIDS daugiausia miršta 25 – 44 m. vyrai ir moterys.Ši liga užfiksuota palyginti neseniai – 1981 m. užregistruoti pirmieji jos atvejai Amerikoje. Devinto dešimtmečio pradžioje didžioji dalis susirgusiųjų buvo homoseksualistai ir narkomanai, kurie naudojosi tais pačiais nesteriliais švirkštais. Tačiau šiandien ŽIV infekcija ir AIDS užsikrečia vis daugiau moterų. Pirmiausia per lytinius santykius su užsikrėtusiu partneriu.ŽIV infekcija palengva griauna žmogaus imuninę sistemą, padaro ją bejėgę, negebančią kovoti su infekcijomis ir kai kuriais vėžio tipais. Prasiskverbęs į imuninę sistemą, virusas naikina imunitetą reguliuojančias ląsteles – T limfocitus.ŽIV yra ligonio kraujyje, sėkloje bei makšties sekretuose. Per šiuos skysčius dažniausiai ir užsikrečiama. Lytiškai santykiaujant su ŽIV infekuotu žmogumi, virusu užsikrečiama pro makštį, išorinius moters lytinius organus, pro varpą, tiesiąją žarną ar burną. Heteroseksualinio lytinio akto metu tikimybė užsikrėsti šia infekcija didesnė moterims nei vyrams.Kai kurie ŽIV užsikrėtę žmonės jaučiasi taip, lyg sirgtų gripu: karščiuoja, jiems skauda raumenis, jaučiasi pavargę, padidėja limfmazgiai. Kiti nepastebi jokių simptomų. Esama atvejų, kai žmogui užsikrėtusiam ŽIV, 10 ar daugiau metų nepasireiškė jokių ligos požymių. Simptomų gali ir nebūti, bet infekuotas žmogus vis tiek gali užkrėsti kitą asmenį.ŽIV savybė pasislėpti organizmo ląstelėse ir nepasireikšti jokiais simptomais – tai dar vienas argumentas, įrodantis, kaip svarbu vengti netvarkingo, nesaugaus lytinio gyvenimo.Nei ŽIV infekcija, nei AIDS kol kas neišgydoma. Kai kurie vaistai, kaip antai zidovudinas (AZT), gali tik sulėtinti ligos progresavimą. Skiriant antiinfekcinius vaistus, siekiama išvengti plačiai paplitusių ir ūmių vadinamųjų oportunistinių infekcijų. Antibiotikai taip pat padeda kovoti su infekcijomis, kuriomis dažnai serga ŽIV infekuoti ligoniai. Mokslininkai toliau tęsia bandymus, stengiasi sukurti nuo šio viruso apsaugančią vakciną ir rasti infekciją išgydančius vaistus.Šalia mano išvardintų ligų būtina paminėti ir tai, kad virusinės infekc