Ūminis bronchitas. Įvairios etiologijos dažniausiai kvėpavimo takų uždegimas, kuris dažnai pareina savaime, sukelia dažniausiai virusinė infekcija: rino, adeno, gripo, paragripo virusai. Paprastai sergama šaltu metų laiku. Ū. B. parsidėti skatina nuovargis, peršalimas kontaktas su kenksmingom medžiagom. Ankstyviausi ū. b. patomorfologiniai požymiai: bronchų epitelio hiperemija(paraudimas), virpamojo epitelio deskvamacija(paburkimas). Klinika: liga prasideda bendru negalavimu, sloga, nedideliu karščiavimu, kosuliu. Pagal vyraujančius simptomus galima iškirti 3 ū.b, klinikines formas: 1) pgr. simpt. sausas varginantis kosulys, ligai užsitęsus gali vargint 6 – 8 sav., plaučiuose karkalų paprastai neišklausoma.2) pgr. simt. Kosulys, skrepliavimas. Skrepliai būna gleivingai pūlingi, auskultuojant girdimi karkalai.3) pgr. simt. Dusulys sąlygotas bronchų obstrukcijos (pažeidimo), auskultuojant išklausomi įvairūs sausi karkalai. Diagnostika. Grindžiama ligonio nusiskundimais ir klinikiniais simptomais. Gydymas. Karščiuojančiam ligoniui taikomas namų rėžimas, poilsis, duodama gerti daug šiltų skysčių. Jei didelė temp. skiriami antiperetikai (temp. mažinantys vaistai). Jei vargina kosulys rekomenduojama keletą dienų vartoti kosulį slopinančius vaistus, užsitęsus kosuliui 2 – 3 sav. dažniausiai taikomos inhaliacijos, mukolitikai(skystina skreplius). Prognozė. Gera retai pasitaiko komplikacijos.
Lėtinis broncitas. Patologinė būklė, kai pacientas dvejus metus iš eilės mažiausiai 3 mėnesius per metus kosėjo , skrepliavo ir tai nepaaiškinama kt. priežastimis. Įrodyta, kad tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga. Jos patogenezė siejamas su uždegiminiai gleivinės ir pogleivio pokyčiais. Etiologija. L.b. – polietiologinė liga, svarbiausi rizikos faktoriai: rūkymas(ir pasyvus), profesiniai kenksmingi veikniai, oro užterštumas, klimatas, socialinės problemos(alkoholizmas…), dažnos virusinės kvėpavimo takų ligos, sutrikęs kvėpavimas per nosį(polipai). Veikiant šiems veiksniam pažeidžiamas kvėpavimo takų struktūra ir funkcija. Klinika. Ligoniai skundžiasi kosuliu, skrepliavimu. Ligos remisijos metu (paūmėjimo) skreplių būna nuo 5 iki 40ml per parą. Paūmėjus bakteriniai infekcijai gali prasidėti karščiavimas, pasireikšti bronchų obstrukcijos sindromai: dusulys. Plaučiuose išklausomi įvairūs karkalai. Klasifikacija. 1) paprastas – lėtinis pūlingas atkostimi pūlingi skrepliai.2) katarinis – pasireiškia bronchų obstrukcijos sindromas(dusulys, švokštimas, plaučių ventiliacinės funkcijos sutrikimas). Tyrimo metodai. Kraujo tyrimai gali būti nepakitę, progresuojant ligai padidėja eritrocitų sk., hemoglobino konc., mažėja ENG. Kraujo dujų remisijos metu ryškesnių pokyčių nenustatoma. Rentgeninis krūtinės ląstos tyrimas taikomas pneumonijai ir kt. ligoms paneigti. Citologinis tyrimas: ligos remisijos metu skrepliuose būna alveolinių makrofagų, ligai paūmėjus padaugėja neutrofilų, nedaug eozinofilų. Taikomas ir bakteriologinis tyrimas. Gydymas. Gydymo efektyvumas priklauso nuo to ar ligonis nekontaktuos su kvėp. takus dirginančiomis medžiagomis. Gydymui skiriami antibiotikai(naikina lazdeles), mukolitikai, šilti skysčiai, taikytinis fizioterapinės priemonės. Prognozė. Stabili, tačiau jei kvėp. takuose apsigyvena bakterijos išsivysto bronchektazės.
Plaučių uždegimas. Ūminis infekcinis plaučių audinio uždegimas, kai dėl į plaučius patekusių mikroorganizmų plaučių alveolėse susikaupia uždegiminio skysčio ir ląstelių. Etiologija. Plaučių uždegimą sukelia įvairūs infekcijos sukėlėjai (patogeniniai bakterijos ir virusai). Dažniausiai ligą sukelia Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenzae, Staphylococcus aureus. Klinika. Plaučių uždegimui būdinga staigi pradžia, aukšta temperatūra su šaltkrėčiu, kosulys, skrepliavimas, kartais – atkosėjimas krauju, krūtinės skausmas, dusulys. Tyrimo metodai. Klausydamas plaučius gydytojas girdi drėgnų karkalų. Atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką-stebimi plaučių uždegimui pakitimai (uždegimo vietose „pritemusios”). Kraujo tyrime būdingas leukocitų skaičiaus padidėjimas, atsiranda jaunų leukocitų formų, padidėja ENG. Skreplių tyrime ieškoma ligos sukėlėjų,jautrumas antibiotikams. Gydymas. antibiotikais. Be antibiotikų gali būti skiriami atsikosėjimą gerinantys , temperatūrą mažinantys vaistai, vaistai nuo skausmo ir uždegimo. Prognozė. Kai nepradedama laiku ir tinkamai gydyti, plaučių uždegimas gali komplikuotis(ūminiu kvėpavimo nepakankamumu).Gali išsivystyti sepsis– ligos sukėlėjas patenka į kraują, o su krauju į kitus organus ir juos pažeidžia. Netinkamai gydant plaučių uždegimas gali pereiti į plaučių pūlinį. Dažna komplikacija yra pleuritas – tai pleuros (plautį dengiančio lapelio) uždegimas, jo metu pleuros ertmėje gali susikaupti skysčio. Rečiau plaučių uždegimas komplikuojasi meningitu, perikarditu, endokarditu.
Reumatinis artritas – tai liga sukelianti socialinių problemų,lėtinė autoimuninės kilmės liga, kuri gali pakenkti daugelių kūno sąnarių, periartikulinius audinius, vidaus organus, akis, gali vystytis vaskulitai, amiloidozė.Etiologija.Tiesioginės RA priežastys nenustatytos.Nustatomas genetinis polinkis į RA. RA – autoimuninė liga. Dėl nežinomų priežasčių organizmo imuninė sistema neatpažįsta savo ląstelių, reaguoja į jas kaip į svetimas ir pažeidžia jas. Prasideda lėtinis, pats save palaikantis uždegimas. KlinikaEsant RA sąnariai tinsta apimdami ir aplinkinius audinius, o pačiose sąnariuose gaminasi medžiagos, kurios ardo sąnario paviršių.Pakenkiami plaštakų ir pėdų sąnariai. Artritas vystosi pirštų proksimaliniuose, delnakaulių – pirštakaulių, padikaulių – pirštakaulių ir riešų sąnariuose. Didesni sąnariai, pvz.; klubai, keliai ir alkūnės, taip pat gali būti apimti ligos. Beveik niekada nepažeidžiami distaliniai pirštų ir nykščio sąnariai.RA budinga:• Patinimas, skausmas ir sąstingis labiausiai išreikšti, kai sąnarys nejuda• Rytinis sąnarių sąstingis (trunkantis netrumpiau kaip vieną valandą) – ankstyvas ligos požymis kuris ilgą laiką gali būti vienintelė būsimos ligos apraiška. Rytinio sąstingio trukmė rodo uždegimo stiprumą.• Sergant RA sąnariai pakenkiami simetriškai.• Iš pradžių tai pasireiškia sąnarių skausmais ir tinimu, o vėlesnėse stadijose sukelia sąnarių deformacijas. Sąnariai praranda lankstumą ir stabilumą. Plaštakų ir pėdų patikimai(plaštakos krypsta į išorę – ruonio ranka,pėdos suplokštėja vystosi hallux valgus, žnyplių, plaktuko formos kojų pirštų deformacijos)Ligoniai skundžiasi, kad skauda padai ties padekaulių galvutėmis,
• Vystosi aplinkinių raumenų atrofija, prisideda tendovaginitai.• nuovargis, silpnumas, prakaitavimas, svorio kritimas ir karščiavimas.• Maždaug 20-30 %ligos atvejų randama poodinių reumatoidinių mazgelių. Jie yra žirnio, riešuto ar slyvos dydžio, neskausmingi, paslankūs, dažniausiai aptinkami ties alkūnėmis, smulkiaisiais plaštakų sąnariais. Panašių mazgų galima aptikti ir vidaus organuose, pvz., plaučiuose, smegenyse. Manoma, kad reumatoidinių mazgelių dažniau randama esant sunkesnei ligos eigai. Jų labai retai teatsiranda pačioje ligos pradžioje, paprastai išsivysto vėlesnėse ligos stadijose – ne anksčiau kaip po pusės metų nuo ligos pradžios.• Pakenkus kraujagysles gali atsirasti pakitimų apie nagus, neskausmingų blauzdų opų.RA budinga atkakli uždegimo eiga. Tiesa, gali būti pavienių skausmų ir tinimo susilpnėjimų, bet didesnis ar mažesnis skausmas vargina kasdien – metais ir dešimtmečiais. Po kilių ar keliolikos mėnesių nuo artrito pradžios pradeda keistis sąnarių išvaizda. Anksčiausiai tai pastebima plaštakoje, tačiau palaipsniu į šį procesą įtraukiama vis daugiau sąnarių. Labai išsivysčius ligai, ligoniai nebepajėgia susišukuoti, pavalgyti, o dėl stambiųjų kojų sąnarių pažeidimo jiems sunku vaikščioti. RA sergančius žmones labai vargina nuolat jaučiamas skausmas.
Diagnostika Katrais gali padėti keletas mėnesi, kol RA diagnozė tampa aiški.RA įtariamas įvertinus subjektyvius (sąnarių skausmas, rytinio sąstingio trukmė, bendra savijauta, funkcijos sutrikimas) ir objektyvius (sąnarių patinimas ir skausmas, ribotas judrumas, krepitacija, nestabilumas, deformacijos, sisteminiai reiškiniai) klinikinius simptomus.Diagnozei nustatyti atliekama:• bendrieji tyrimai (bendras kraujo tyrimas, C reaktyvusis baltymas) – rodo uždegiminio proceso aktyvumą;• kraujyje gali būti aptiktas ligai būdingas reumatoidinis faktorius, antikūnų prieš ciklinius citrulinizuotus proteinus;• sąnario punkcija (įdūrimas į sąnario ertmę plona adata) bei gauto sąnarinio skysčio ištyrimas;• plaštakų ir pėdų ar kitų pažeistų rentgenogramos. Praėjus kelioms savaitėms nuo ligos pradžios galima matyti sustorėjusius minkštuosius sąnario audinius. Per keletą mėnesių išsivysto sąnarinių kaulų galų osteoporozė, mikrocistinių jų pakitimų, ima siaurėti plyšys. Ilgainiui atsiranda budingiausias požymis – erozijos. Ligai progresuojant sąnarys iš dalies arba visiškai išnyra, atsiranda ankilozė. Pagal rentgenologinius pakitimus nustatomas RA stadijos.RA diagnozę patvirtina reumatologas, atmetęs kitų ligų galimybę. RA diagnozė nustatoma esant bent 4 iš 7 klasifikacijos kriterijų (Amerikos reumatologų kolegija, 1987 m.):1. Rytinis sąnarių sąstingis, trunkantis ne trumpiau kaip 1 valandą.2. Bent trijų sąnarių grupių artritas, pasireškiantis sąnario audinių tinimų.3. Sąnarių pažeidimo simetriškumas.4. Plaštakų sąnarių (riešai, metakarpofalanginiai, proksimaliniai interfalanginiai sąnariai).5. Reumatoidiniai mazgeliai.6. Reumatoidinis faktorius.7. Radiologiniai pokyčiai, būdingi reumatoidiniam artritui (ypač erozijos).Pirmiesiems keturiems būtina ne trumpesnė kaip 6 savaičių trukmė.Diferencinė diagnostika.Yra daug ligų nuo kurių dažnaiusiai tenka skirti RA. Tai osteoartitas, seronegatyvios spondiloartoratija, reaktyvūs artritai, infekciniai artritai, sisteminės jungiamojo audinio ligos ir vaskulitai, reumatinė polimialgija, mikrokristalinės artropatijos, antrinės artropatijos ir artritai, minkštųjų audinių patoologija ir fibromialgija. Kai kyla diagnostinių neaiškumų, papildomai gali būti atliekama įvairių kitų tyrimų ir siunčiama pas kitus specialistus.KlasifikacijaPagal TLK 1 reumatoidinis artitas klasifikuojamas:• M05 – seropozityvus RA ( kraujyje aptinkamas reumatoidinis faktorius)• M06 – kitas reumatoidinis artritas• M08,8 – jaunatvinis reumatoidinis artritas.GydymasGydymo tikslas yra mažinti skausmą, patinimą, gerinti judesius, didinti raumenų jėgą, išsaugoti sąnarių judrumą, grąžinti prarasta darbingumą, pagal galimybes atitolinti ligos progresavimą, defomacijas, neįgalumą. Ypač eletas dygymo priemonių.Visu pirma artritu sergančiam ligoniui reikalinga tinkama informacija apie jo ligą, prognozę, gyvenimo būdo keitimo ir gydymo galimybes nes stokodami šių žinių labai dažnai ligoniai jaučia ateities baimę,nepasitenkinimą gydymo rezultatais. Jie pradeda ieškoti kitų gydytojų kurie galu gale juos visiškai išgydytų, kreipiasi į ekstrasensus arba pradeda gydytis patys, dažnai visai netinkamos priemonėmis, remdamiesi tik kokio nors pažįstamo ar kaimyno patirtimi. Tai gali paskatinti ligis progresavimą, gali atsirasti įvairių artrito komplikacijų, kurios per anksti prikausto ligonį prie invavido vežimėlio arba lovos, gerokai sutrumpina jo gyvenimą. Teisingas, psichologiškai adaptuotas paaiškinimas padėtų ligoniui realiai įvertinti visiško pasveikimo glimybę, paskatintų peržiūrėti savo gyvenimo prioritetus, tinkamai pasirinkti ar laiku pakeisti darbą, būstą, iš anksto ruoštis galimiems judėjimo funkcujų sutrikimams. Tokią informaciją turi suteikti ligonio šeimos gydytojas ir specialistas reumatologas. Viena svarbiausių taisyklių, kurias turi žinoti ligonis, yra , kad judesiai sąnariams būtini, todėl būtina kasdien makštintis. Tik esant, smarkiam artrito paūmėjimui trumpam, kelioms dienoms, galima paskirti tausojantį režimą. Skausmas ir tinimams bent šiek tiek aprimus ligonis vėl turi pradėti makštintis. Sąnariai turi judėti maksimalia įmanoma amplitude, kita vertus, jie neturi būti perkraunami, nes tai sustiprina skausmus ir gali skatinti užgedimą. Būtina stegtis išsaugoti sąnarių lankstumą ir raumenų jėga. Netgi besinaudojantiems lazdele ar ramentais svarbukuo daugiau judėti. Kitais sąnariai stingsta, o aplinkiniai raumenys silpnėja. Tai gi gydomoji mankšta yra vienas svarbiausių gydymo metodų. Makštintis reikia siatemingai, ilgai ir kantriai, keltą kartų per dieną, bet be prievartos. Po kiekvieno pratimo reikia atsipalaidoti. Pratimus galima atlikti iršiltame vandenyje. Gydomąją mankštą galima derinti su vaikščiojimu gamtoje, važiavimu dviračiu, plaukimu. Tokia bendro poveikio mankšta teigiamai veikia visą organizmą gerina širdies darbą, deguonies pasisavinimą audiniuose. Patyrusio kineziterapeuto konsultacijos gali būti naudingos parenkant ligoniui tinkamą mankštos programą, ir ją keičiant pagal sąnarių ir raumenų būklę.serganr artritu labai svarbio yra fizioperapinės bei kitos reabilitacinės priemonės. Yra metodai kurios galima taikyti panaudojant įprastais namų priemones. Pvz. Gydymas, naudojant vandenį.Dažnai naudojami kompresai. Ta, kad kompreso poveikis būtų geresnis, virš jo dedami įvairus šidikliai. Namuose galima naudoti gydomąjį purvą. Pirmiausia jis šildomas vonioje, o paskui dedamas tiesiog ant odos arba suvyniotas į marlę ir suslėgtas pagal kūno formą. Kad nesušlaptų paklodė po ja galima patiesti klijotė. Apdedant kūną lygiu purvo sluoksniu, siekiama vienodai paskirtstyti šilumą ir kad ji ilgiau vektų po proceduros. PAprastai tas pats purvas, pašildytas virš garų, naudojamas keletą kartų.
Neįrodyta, kad kokia nors speciali dieta arba konkretus maisto produktas turėtų esminės ligos eigai. Tiesa, jeigu pavyktų iš maisto visiškai pašalinti gyvulinės kilmės riebalus, pakeičiant juos žuvu taukais, tai yra jeigu ligonis grežtai laikytųsi žuvies dietos, būtų gakima laukti tam tikro teigiamo poveikio. Kai kuriems ligoniams tiktų iš dalies vegetarinė dieta. Lėtiniu artritu sergantys asmenys linkę į mažakraujystę, osteoporozę, raumenų atrofiją. Šiuos procesus dar labiau skatina kai kurių autorių rekomenduojama greižtai vegetariška dieta arba gydymsisu badavimu. Ligoniai turi gauti maisto, kuriame nestinga geležies, kalcio, kalio, ir kitų mineralinių medžiagų, mikroelementų, vitaminų. Omega 3 riebiosios rūgštys yra veiksmingos sergantiesiems artritu.Gydant artritą labai svarbūs meduikamentai. Kelios jų grupės:Didelė vaistų ghrupė – tai nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Tai bene dažniausi reumatologijoje vaistai, simptimiškai slopinantys uždegimą, skausmą ir patinimą.Sisteminiai vaskulitai
Jungiamojo audinio ligos anksčiau buvo vadinamos kolagenozėmis. 1940m. jos buvo atskirtos į atskirą grupę, remiantis panašiais morfologiniais pakitimais. Morfologiškai joms būdinga jungiamojo audinio pagrindinės substacijos, fibrioidinė nekrozė, limfocitų ir plazmocitų infiltracija ir vaskulitas. Kiekviena jungiamojo audinio liga turi skirtingų požymių, tačiau joms visoms būdinga progresuojanti, cikliškai recidyvuojanti eiga. Pradinėse stadijose pasireiškia odos, raumenų, sąnarių pakitimais, vėliau vidaus organų sistemų pažeidimai, daudiasisteminio pobūdžio. Jungiamojo audinio ligoms būdinga nespecifiniai uždegimo požymiai: karščiavimas, silpnumas, pagreitėjęs ENG, hiperglobulinemija, C reaktyvinis baltymas. Svarbiausios jungiamojo audinio ligos yra sisteminė raudonoji vilkligė, sisteminė sklerodemija, dermotomiozitas.
Sisteminė sklerodemija
Tai liga, pasireiškianti būdingais odos ir vidaus organų fibroriniais pakitimais dėl smulkiųjų arterijų oblideracijos jungiamojo audinio desorganizacijos. Tai reta liga, dažniausiai serga 30-50m. moterys.EtiologijaNažinoma. Provokuojantys veiksniai: šaltis, traumos, stresinės būklės, infekcija, endokrininiai sutrikimai.PatogenezėAiškinama dvejopai:1. Sutrikusi fibroblastų funkcija, dėl to atsiranda holageno hiperprodukcija.2. Dėl arteriolių sienelių proliferacinių pakitimų sutrikdoma jų mikrocirkuliacija. Dėl šių priežasčių prasideda odos, judėjimo atramos aparato ir daugelio vidaus organų fibrozė.KlinikaLiga prasideda bendru silpnumu, apetito netekimu, kūno masės sumažėjimu, periodiniais sąnarių skausmais, parastezijomis. Anksti atsiranda vazospazminiai reiškiniai, būdingi Reino sindromai. Kartu ima standėti, pabrinksta pirštų, plaštakų ir kitų kūno vietų oda, rankos darosi nevikrios, sunku atlikti smulkius darbus. Odos pabrinkimas pereina į indiuraciją ir prasideda atrofija. Plaštakos pasidaro lyg mulažinės, veidas be raukšlių. Vėliau oda lyg suauga su poodiniais audiniais, veido bruožai paaštrėja, siaurėja burnos ir akių plyšiai, apie lūpas susidaro raukšlės. Ima slinkti plaukai, lūžinėja nagai. Judėjimo atramos aparatas pažeidžiamas visiems ligoniams, dėl to jie dažnai tampa invalidais, sutrinka rankų funkcija, gali net rankų galiukai išopėti, pažeidžiami plaučiai, virškinamasis traktas, ligoniai gali skųstis skausmu apie bambą, šleikštulys, pažeidžiama širdis, stebima tachikardija, hipertenzija, išsiplečia širdies ribos, vystosi širdies nepakankamumas. Sisteminiai sklerodemijai specifinių tyrimų nėra. Jei prasideda uždegimas, kraujyje stebima anemija, leukocitozė, C reaktyvinis baltymas, pagreitėja ENG, dažnai nustatoma antibranduolinių antikūnių, šiai ligai būdinga lėta eiga su daug metų trunkančiais išoriniais pakitimais.GydymasSisteminė sklerodemija nepagydoma liga. Simptominėmis priemonėmis stengiamasi sulėtinti jos progresavimą ir gerinti sveikatos būklę, atitolinti invalidumą. Būklė gerėja nuo fizioterapijos procedūrų ( sieros vandenilio vonios, baro kameros).
LĖTINIS ENTERITAS
Liga pasirieškai plonosios žarnos gleivnės atrofija, maisto medžiagų, vitaminų ir druskų virškinimo bei rezorbcijos sutrikimu, viduriavimu.Etiologija. Pasireiškia dėl ilgalaikio mitybos rėžimo nepilnavertiškumo, kuris sutrikdo gleivinės regeneravimą, atrofiją; pastovus sunkiai virškinamo maisto vartojimo; dėl sunkių skrandžio ligų( achilija- trofinis gastritas); dėl nepakankamo kasos fermentų išsiskyrimo į žarnyną(lėtinio pankreatito); dėl sutrikusios tulžies patekimo į žarnyną; liambliozės; kirmėlės.Klinika. Liga išsivysto iš ūminio enterito. Sergantieji skundžiasi: viduriavimu, skausmais bambos srityje, pilvo gurgėjimu, svorio kritimu, jėgų sumažėjimu. Bendra ligonio būklė priklauso nuo enterito sunkumo ir trukmės. Sunkiais atvejais liginiai išsenka, esti kachetiški. Lengvesniais atvejais- saikingai sumažėjusi mityba, pablogėjęs odos turgoras.Objektyviai tiriant: stebima gyva žarnų peristaltika, gausus žarnų gurgėjimas, palpuojant- nestiprūs pilvo skausmai; išmatos- dėl sutrikusios vandens rezorbcijos gausios, skystos, dėl angliavandenių rūgimo- rūgštaus kvapo,putotos, dėl nesuvirškintų riebalų ir pasikeitusių tulžies pigmentų- gelsvos. Mikroskopiškai: nepastebima gleivių, kraujo ar pūlių, o mikroskopiškai- randama nesuvirškinto maisto liekanų. Sunkesniais atvejais kraujo serume sumažėja kalcio, natrio, chlorido, baltymų, padidėja liekamojo azotoEiga. Lėtinis enteritas yra sunki liga, protarpiais paūmėjanti, dažnai pereinanti į storąją žarną, ilgainiu galinti sukelti sunkių komplikacijų: bendrą išsekimą ir kacheksija, lėtinį heatitą, cholangitą. Sunkiausiai atvejais gali baigtis mirtimi.Gydimas. Gydoma šalinant ligos priežastis- pirmiausiai lovos rėžimu, vėliau tausojančiu ambulatoriniu rėžimu, pilnaverte nedirginančia dieta, vitaminais, kalcio chlorido, natrio chlorido tirpalų įšvirkštimais. Virškinimui gerinti: pankreatitu, mezym forte, Kreton, alacholiu. Antibakterine terapija, sunkiais atvejais- kraujo perpylimai.
Ezofagitas
Ūminis ezofagitas – ūminis stemplės ir jo gleivinės uždegimas.
SUKELIA: išoriniai ir vidiniai stemplės ir jo gleivinės pažeidimai: IŠORINIAI: karšti valgiai ir gėrimai; Stipri alkoholio gėrimai; Cheminės m-gos; Svetimkūnai; Endoskopinio tyrimo metu. VIDINIAI: infekcijos; Bendra alerginė reakcija; Spindulinė energija.
Kai ligos eiga lengva, stemplės gleivinė tik paraudusi, paburkusi. Sunkiaisiais atvejais pogleivinėje susidaro kraujostovų, erozijų, opų ir fibrino apnašų.Ūm. ezofagitas g.b. savarankiška liga, bet ir kitų ligų komplikacija.
KLINIKA: Simptomai: nuolatinis deginantis sustiprinantis ryjant skausmas, plitusi į viršų, į nugarą;
Gausus seiletėkis; Atsirūgimas ir praryto maisto atpilimas; Ligonis jaučia skausmas ryjant, maisto slenkimo stemplėje.Bendra ligonio būsena priklauso nuo ją sukelusių priežasčių + infekcijos : pablogėja būklę, temper. kyla, dažnėja pulsas, leukocitozė.
Diagnozuojama dažniausiai remiantis priežastimi: alkoholis; trauma; svetimūn. ( atliekamas rentgrninis endoskopinis tyrimai ).
GYDYMAS: 1) šalinti priežastį; 2) kai ligonis negali ryti porą dienų, maitinti lašeliniu būdu.
Lėtinis ezogagitas – 3 mėn. ir daugiau trunkantis stemplės uždegimas.
SUKELIA: vidiniai ir išoriniai veiksniai: IŠORINIAI: karštas valgis, aštrus; Nuolatinis vartojimas alkohol. gėrimų; Maistas laikymas stemplėje naviku atvejais; Rūkymas.
VIDINIAI: įv. infekcijos (tuberkuliozės, sifilio, grybelinių); Kraujotakos sutrikimai; Hipoksija, padidina kraujagyslių pralaidumą ir atsiranda kraujotakai
KLINIKA: (skiriama į: PIRMINĘ ir ANTRINĘ). SIMPTOMAI: panaš. Į ūm. ezofagito simptomus– nemalonus jutimas skausmas ryjant;– deginimas;– skausmas už krūtinkaulio;– kartais vėmimas;– retkarčiais kraujavimas iš stemplės.
GYDYMAS: 1) gydyti pagris. liga; 2) šalinti ezogagitą priež. (svetimkūnis).
TULŽIES PŪSLĖS AKMENLIGĖ
Tulžies pūslės akmenligė – tai liga, kai tulžies pūslėje ar jos latakuose susidaro akmenys ir pasireiškianti riebalų ir maisto su prieskoniais netoleravimu, staiga prasidedančiu dešinio šono skausmu ir pilvo pūtimu. Tulžies pūslės akmenligė itin dažna liga.. Tulžies pūslėje susidarę akmenukai būna dvejopi – cholesteroliniai ir pigmentiniai. Daugiausia – 80% – akmenų būna susidarę iš cholesterolio.. Šie akmenys susidaro dėl pakitusio tulžies rūgščių, lecitino ir cholesterolio santykio tulžyje, santykinai padidėjus cholesterolio kiekiui. Tai gali įvykti, kai į kepenis patenka didesnis kiekis mažo tankio lipoproteinų (MTL) (pavyzdžiui, vartojant estrogenų preparatų), padidėjus cholesterolio sintezei (antsvoris, badavimas, hipertrigliceridemija), sumažėjus tulžies rūgščių gamybai (polinkis sirgti kepenų ligomis) ar padidėjus tulžies rūgščių netekimui (Krono liga, kolitas, žarnos rezekcija).
Etiologija.Tulžies pūslės akmenligei turi įtakos amžius, lytis (moterys serga dažniau), hormonų balansas, medžiagų apykaitos sutrikimai, mityba (badavimas, daug cholesterolio ir mažai skaidulų turinčio maisto vartojimas) ir kt. Dėl šių priežasčių didėja tulžies klampumas, sutrinka jos rūgščių apykaita ir motorika, tulžis ilgiau lieka pūslėje, iškrenta nuosėdomis, kurių daugėjant susidaro akmenų. Tulžies pūslės akmenligė dažniausiai diagnozuojama vyresnio amžiaus žmonėms. Moterys ja serga du kartus dažniau nei vyrai. Net 40 % vyresnių nei 60 metų amžiaus moterų tulžies pūslėje aptinkama akmenų. Pastebėta, kad ypatingą reikšmę turi tokie veiksniai: • antsvoris; • nėštumas; • mityba (gyvulinės kilmės riebalai, angliavandeniai); • paveldimumas; • gretutinės ligos (cukrinis diabetas, Krono liga); • vaistai (geriamieji kontraceptikai, kofibratai); • alkoholis, rūkymas.
Sergant tulžies pūslės akmenlige gali pasireikšti tokie simptomai: • šleikštulys; • vėmimas; • rėmuo; • pilvo pūtimas; • raugulys; • riebalų ir maisto su prieskoniais netoleravimas; • staiga prasidedantis dešinio šono skausmas.
Klasifikacija.Skiriamos 3 akmenligės formos:1)latentinė forma- akmenys nustatomi atsitiktinai.Ligoniai niekuo nesiskundžia.2)dispepsinė forma-vargina namalonus jutimai ir veržimas dešinėje pašuonėje.Ligoniai jaučia šleikštulį ir skausmus po riebiasnio maisto.3)priepuolinė forma-tai dažniausiai tipiškas ligos variantas.
Klinika.Skausmas gali ir nebūti pagrindinis požymis, rodantis, kad žmogus serga tulžies pūslės akmenligę. Tačiau dažniausiai akmenligei skausmo sindromas vis dėlto yra būdingas. Pacientui pradeda skaudėti pavalgius riebesnio, aštresnio maisto (tuo momentu, kai iš tulžies pūslės išstumiama tulžis). Jeigu tulžies latakuose įstringa akmenukas, gali atsirasti dieglių pobūdžio ūminis priepuolinis skausmas. Jį dažnai lydi pykinimas, vėmimas, pacientas tiesiog negali prisiliesti prie skaudančio dešiniojo šono, griuvinėja. Tada būtina kuo skubiau kreiptis į gydymo įstaigą. Tulžies pūslės akmenligei būdingas ir lėtinis, maudžiantis skausmas. Dažnai atsiranda diegimo, dūrimo pojūtis, skausmas plinta į nugarą, pilvą (bambos sritį), kartais leidžiasi žemyn. Šis skausmas ne visada toks stiprus, kad žmogus nepajėgtų su juo susitaikyti.
Gydymas. Rekomenduojama sureguliuoti kūno svorį, tačiau nepamiršti, kad per greitas suliesėjimas gali turėti ir neigiamų pasekmių. Valgyti patariama nedidelėmis porcijomis kas 4-5 valandas, per dieną išgerti 2-2,5 l skysčių. Valgyti daugiau patiekalų iš kruopų. Galima valgyti neriebias žuvis: menkę, silkę, upėtakį. Rekomenduojama vištiena ir kalakutiena be odos. Tinka visi liesi pieno produktai: pasukos, pienas, liesa varškė, liesas sūris, jogurtas. Maiste turi būti daug vitamino C (1g per parą), nes vitaminas C dalyvauja iš cholesterolio susidarant tulžies rūgštims. Patartina vartoti lecitino ( galima įsigyti vaistinėse) – jis yra sudedamoji tulžies dalis ir neleidžia susidaryti akmenims. Tulžies pūslės išsituštinimui turi įtakos ir diafragmos judesiai, todėl sergančiajam rekomenduojama padidinti fizinį aktyvumą, t.y. atlikti nesudėtingus pratimus, vaikščioti.Liaudies medicinos žinovai pataria vartoti varnalėšos šaknų užpilo bei nuoviro. Jis skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Norint pasigaminti varnalėšos šaknų nuoviro, reikia 10 g džiovintų smulkintų šaknų suberti į puodą ir užpilti 200 ml verdančio vandens. Tada 30 min. pakaitinti verdančio vandens vonelėje, uždengti, palaikyti 10 minučių, nukošti. Geriama po pusę stiklinės 2-3 kartus per dieną, po valgio. Liga gali būti gydoma tirpinant akmenis vaistais, skaldant juos (ekstrakorporinė litotripsija) arba operuojant. Tirpinant akmenis vaistais gerų rezultatų pasiekiama tik tuomet, kai tulžies pūslėje susidarę akmenukai nėra dideli ir ne itin sukietėję. Taigi puikių rezultatų gali tikėtis tos moterys, kurioms akmenukai susiformavo nėštumo metu. Kodėl visiems kitiems asmenims, gydomiems šiuo būdu, derėtų ilgėliau laukti trokštamo rezultato? Tulžies pūslės akmenys formuojasi pamažu ir pradžioje dažniausiai jokių simptomų nesukelia, todėl dažniausiai jie diagnozuojami atsitiktinai, tai reiškia, kad dažniausiai jie jau būna ganėtinai sukietėję.
Jei akmenys nesukėlė komplikacijų, neužkemša išėjimo iš tulžies pūslės, yra nedideli, nesukalkėję (sudaryti iš cholesterolio) ir jų nedaug, galima juos tirpdyti vaistais (ursodezoksicholio arba chenodezoksicholio rūgštimi). Tačiau apčiuopiamų gydymo rezultatų nederėtų tikėtis anksčiau nei po 1–1,5 metų (nuolat vartojant minėtų vaistų). Be to, šis gydymas neužtikrina, kad, ateityje tulžies pūslės akmenligė daugiau nevargins. Statistiškai paskaičiuota, kad, pasirinkus šį gydymo metodą, net 50 % atvejų liga pasikartoja. Gydymas vaistais nepašalina akmenų susidarymo priežasties, neapsaugo nuo dieglių ir nesumažina galimų komplikacijų tikimybės.Medikamentinis tulžies akmenų tirpinimas įmanomas tuomet, kai: • akmenligė nekomplikuota; • tulžies pūslė funkcionuoja; • cholesteroliniai akmenys nesukalkėję; • jų diametras ne didesnis nei 2 cm; • akmenys užpildo ne daugiau kaip pusę tulžies pūslės.
Medikamentais negalima tirpinti akmenų, kai: • pacientas serga ūmine uždegimine tulžies pūslės ar jos latakų liga; • tulžies pūslės akmenų diametras didesnis nei 2 cm; • pacientas serga cukriniu diabetu, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, lėtiniu pankreatitu; • nėštumo metu; • esant nefunkcionuojančiai tulžies pūslei.
Dar vienas konservatyvaus gydymo metodas – litotripsija, t.y. akmenų skaldymas. Deja, taikant jį galimos komplikacijos, t.y. tulžies latakuose gali įstrigti akmenukų skeveldros, užkimšti juos, sukelti mechaninę geltą, pankreatitą ir pan. Tulžies pūslė dažniausiai šalinama laparoskopinės operacijos būdu, pilvo sienelėje darant keturis mažus 1-2 cm ilgio pjūvelius. Jei operacija praeina be komplikacijų, pacientas jau tą pačią dieną keliasi iš lovos, o trečią dieną yra išleidžiamas iš ligoninės.
Krūtinės angina Etiologija.Kai arterijos, tekančios kraują širdies raumeniui,susiaurėja arba užsikemša viena tų arterijų šaka,tada kraujo pasiula širdžiai nebeatitinka kraujo poreikio.Klinika.Skausmo,dažnai širdies plote kyla dėl to ,kad kai kurios širdies raumens sritys negauna pakankamai kraujo ,tose vietose kaupiasi ,rūgščių medž. apykaitos produktus.Priepuolį išprovokuoja arba fizinė įtampa,dėl kurios padidėja kraujo poreikis,mažas kraujo spaudimas.,sutrikdantis pasiūlos ir poreikio pusiausvyrą.Priepuolis užtrunka sek. arba 1 min.,jeigu ilgiau galima įtarti širdies įnfarktą.Skausmas dažnai išplinta į k.petį ir k.ranką,kartais į kaklą,apat.žandikaulį ,arba po krutine.Jei stenokardijos Jei nepašalinami veiksniai ,priepuoliai kartuojasi,gali buti staigios mirties priežastis,Gydymo principai :Reikia pašalinti ligą prasidėti skatinančius faktorius ,reguliuotidarbo ir poilsio režimą,skirti kraujagyslės plečiančiujų vaistų.(gresia rukymas,didelė kūno masė,žalingi įpročiai)Skrandžio opaEtiologija Opa –taiaudinių defektas,atsiradęs skrandžio sienelėje,arba pradinėje 12 žarnos dalyje..Kartais būna paviršinės gleivinės pažeidimas ,kartais opinis procesas,kuris skverbiasi į raumeninį sluoksnį,o jį išgydžius lieka randai.Opa dažniausiai vystosi skrandžio mažojoje kreivėje,prievarčio srytyje arba 12 žarn. viršutinyje dalyje.Opos sukelėjai infekcija. 80 pr-. randoma Helikobakter pilier.Kenkia rukimas,ilgalaikis vaistų vartojimas.Klinika Opaligė prasideda iš lėto ,rėčiau staigiai .Pasireiškia įvairiais viršk. organų sistemos veiklos sutrikimais..Ypač jai būdinga 3 ligos požymiai:skausmas,vėmimas,ir kraujavimas..Skausmas-kad rūgščioje aplinkoje spazmiškai susitraukia skrandžio raumenys. Budingiausiai nusiskundimai –spazmiški arba spaudžiantys skausmai po krūtine, susiję su valgymų:išalkus skauda labiau,pavalgius skausmas atslūgsta.Maždaug po vidurnakčio ir 3 val, ryto ligonis jaučia „naktinį skausmą“,kuri kelia padidėjusi skrandžio sulčių sekrecija tuščiame skrandyje.Diagnozė patvirtinama remiantis anamnezė,endoskopija,biopsija,rentgenas.,gastroskopija.Sergant opaligė,gali buti tuštinimasis tamsiomis išmatomis,troškulis,,prakaitavimas dėl kraujo netekimo.Opa gali perforuoti,staigus ,intensivus skausmas.Pilvas įtemptas,žarnų peristaltika susilpnėja.Gydymas:Visų gydymo priemonių tikslas-slopinti gleivinę žeidžiančius veiksnius ir stiprinti apsauginius veiksnius.,svarbu dieta
PODARGRA – tai dėl sutrikusios purinų metabolizmo, hiperurikemijos prasidėjusi lėtinė liga, kurios klinikinius reiškinius sukelia uratų mikrokristalų kaupimasis sąnariuose, apie juos esančiuose audiniuose, taip pat inkstuose ir kituose vidaus organuose. Podagra serga apie 0,5% gyventojų, vyrai 10 kartų dažniau negu moterys. Liga retai pasireiškia vyrams iki brendimo, o moterims – iki menopauzės. Etiologija: skiriama pirmine ir reta antrinė podagra. Pirminės podagros priežastis yra genetiškai sąlygota enzimopatija, dėl kurios sutrinka purinų apykaita. Tam tikros reikšmės turi ir maitinimosi ypatybės (gausus valgymas, alkoholio vartojimas), ypač mažai judantiems žmonėms. Antrinė podagra gali pasireikšti sergantiesiems įvairiomis ligomis, kartais ji būna jatrogeninė, sukelta medikamentinio gydymo. Jos priežastis gali būti padidėjusi uratų produkcija. Patogenezė: Hiperurikemija yra bent 10 kartų dažnesnė už podagrą ir gali būti visai besimptomė. Podagra susergama tada, kai natrio uratų koncentracija kraujyje ilgai viršija ribinę, tada jie nebetirpsta, ima kristalizuotis. Mikrokristalai kaupiasi sinovijoje, kremzlėje, kauluose, poodyje, inkstuose. Jie fagocituojami, o fagocitai žūdami išskiria lizosominius fermentus, skatinančius vietinį uždegimą. Dirginimui kartojantis, uždegimas tampa lėtinis, pasireiškia sinovijos proliferacija, sąnario ir aplinkinių audinių destrukcija. Inkstuose susidaro uratinių akmenų arba prasideda intersticinis nefritas. Uratų sankaupos po oda sudaro mazgelius, vadinamus tofusais. Klasifikacija: skiriama metabolinė (padidėjusi šlapimo rūgšties druskų sintezė), inkstinė (sumažėjusi jų ekskrecija) ir mišri podagros forma. Podagra skirstoma į kelis periodus: 1) ūminis (kai tarp priepuolių pacientas jaučiasi visai gerai); 2) lėtinė podagra, kai sutrikusi sąnarių ir vidaus organų funkcija. Klinika: Podagra prasideda ūminiu monoartritu, kartais bursitu arba trumpalaikiu migruojančiu poliartritu. Ūminis podagrinis artritas gali apimti bet kurį sąnarį, tačiau 80% atvejų – I padikaulio-nykščio. Podagros priepuolį sukelia šaltis, drėgmė, ilgas vaikščiojimas, interkurentinė infekcija, gausus mėsiškas riebus maistas, alkoholis. Naktį sutinsta, ima skaudėti sąnarys, per kelias valandas jis gali pasidaryti karštas, raudonas, oda būna blizganti, įtempta. Kartais skauda labai stipriai, ligonis negali pakęsti net antklodės lietimosi. Gali pakilti kūno temperatūra, atsirasti dispepsijos reiškinių. Negydant tokia būklė gali užtrukti kelias savaites, gydant išnyksta per kelias dienas. Buvusio sutinimo vietoje tam tikrą laiką gali šerpetoti, niežėti oda. Praėjus priepuoliui, jokių nusiskundimų ir objektyvių pakitimų nelieka. Ligos pradžioje priepuoliai kartojasi retai, 1-2 kartus per metus. Vėliau jie darosi lengvesni, mažiau skausmingi, tačiau dažnėja, ilgiau užtrunka ir apima jau kelis sąnarius. Toks intermituojantis ligos periodas, kai tarp atakų sąnarių funkcija būna nesutrikusi, trunka ilgai, keliolika metų. Monoartritas ir oligoartritas iš lėto tampa migruojančiu, recidyvuojančiu poliartritu, į ligą įtraukiančiu vis naujus sąnarius ir periartikulinius audinius, t.y. podagra tampa lėtine, deformuojančia daugelį sąnarių. Per 5-10 metų nuo ligos pradžios, dažnai kartu su sąnarių funkcijos sutrikimu atsiranda poodinių podagrinių mazgelių (tofusų). Jie būna neskausmingi, nuo smeigtuko galvutės iki slyvos dydžio, dažniausiai pirštų, ypač kojų nykščių, alkūnių, kelių srityse, ausų kaušeliuose. Tofusų gali susidaryti ir kauluose, perikarde, širdies vožtuvuose, inkstuose, ragenoje. Tokios fibrozinio audinio apsuptos uratų kristalų sankaupos gali pratrūkti, iš atsiradusių fistulių tada skiriasi į dantų pastą panaši balkšva masė. Beveik visada podagra pažeidžia inkstus, sukeldama pačius įvairiausius patologinius jų pakitimus. Uratų kristalai kaupiasi intersticiniame audinyje, kanalėliuose, dažnai pažeidžiami ir glomerulai. Pasireiškia intersticinis nefritas, prisidėjus infekcijai – pielonefritas, neretai prasideda arterinė hipertenzija, progresuoja inkstų nepakankamumas. Dažnai susidaro uratinių akmenų, kartojasi inkstų diegliai. Sergantiems podagra paprastai nustatoma ne tik hiperurikemija, bet ir įvairiausių kitų medžiagų apykaitos sutrikimų. Dažnai šie ligoniai būna nutukę, jiems nustatoma hiperlipidemija, sumažėjusi gliukozės tolerancija, gana dažnai tulžies pūslės akmenligė, kepenų riebalinė degeneracija, trombozės, ischeminė liga, cukrinis diabetas. Laboratoriniai tyr: Per podagros priepuolį sinoviniame skystyje randama uratų kristalų. Jie būna adatų pavidalo, laisvi arba leukocitų fagocituoti, matomi tiriant mikroskopu poliarizuotoje šviesoje. Uratų kristalų galima rasti ir punktuojant arba chirurgiškai pašalinant tofusus. Per priepuolį būna leukocitozė ir pagreitėjęs eritrocitų nusėdimas. Beveik visada nustatoma hiperurikemija – šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje didesnė kaip 0,4mmol/l, tačiau, ją įvertinant, būtina, kad ligonis būtų nevartojęs šlapimo rūgšties metabolizmą veikiančių vaistų ir daug purinų turinčių maisto produktų. Būna įvairių šlapimo pakitimų – proteinurija, mikrohematurija, cilindrurija, daug uratų. Dekompensuojantis inkstų funkcijai, pasireiškia hipostenurija, hiperkreatinemija. Sąnarių rentgenogramose dėl nekontrastinių tonusų epifizėse gali būti matoma podagrai būdingų apvalių „štampuotų“ kaulinių defektų, kartais visiškai suardančių kaulą. Kartu matomi sustorėję periartikuliniai minkštieji audiniai. Kartais rentgeninis vaizdas primena artritą, nes vyrauja osteoporozė, matomos uzūros.
Eiga: dažniausiai lėtinė, priepuoliai pasikartoja retai, nėra kaulų ir sąnarių destrukcijos, nedaug tofusų. Jauniems žmonėms ligos eiga gali būti sunki, su dažnais poliartrito recidyvais, greta sąnarių deformacija, destrukciniai pakitimais, inkstų nepakankamumu. Ligos eiga priklauso nuo purinų apykaitos, sutrikimo tipo – metabolinio ar inkstinio. Mišraus tipo eiga būna padidėjusi šlapimo rūgšties sintezė ir sumažėjęs jos išsiskyrimas, yra sunkiausia. Diagnozė: Siūlomi šie podagros pagrindiniai kriterijai: 1) šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje didesnė kaip 0,41mmol/l vyr ir 0,34mmpl/l mot.; 2) podagriniai mazgeliai (tonusai); 3) šlapimo rūgšties kristalai sinoviniame skystyje arba udiniuose; 4) būdingi skausmų priepuoliai ligos pradžioje. Gydymas: Gydymo tikslas – koreguoti metabolizmo sutrikimus, slopinti ūmines podagros atakas, išsaugoti sąnarių ir vidaus organų funkciją. Skirtingai nuo kitų sąnarių ligų, gydant podagrą, turi reikšmės dieta. Ribojami daug purinių medžiagų turintys produktai – riebi mėsa, žuvis., šokoladas, alkoholis ir kt. galima valgyti liesos mėsos, rek. pieno produktai, vaisiai, daržovės, skatinama daug gerti. Patariama daug judėti, sportuoti, naudingas nesunkus fizinis darbas, reikia sunorminti savo kūno masę. Podagrinius mazgelius galima pašalinti chirurginiu būdu. Pažeistų sąnarių funkcijai sugrąžinti tinka masažas, mankšta, gydymas kurorte radono, sieros vandenilio voniomis, gydomojo purvo aplikacijomis.Prognozė: Laiku diagnozavus ir tinkamai gydant podagrą, galima visiškai koreguoti šlapimo ir rūgšties metabolizmo sutrikimus, gali regresuoti jau atsiradę pakitimai. Sąnarių pažeidimas retai būna toks ryškus, kad padarytų ligonį invalidu. Prognozė blogesnė tada, kai pažeidžiami inkstai, sutrinka jų funkcija. Kai yra šeiminis polinkis sirgti podagra, profilaktiškai būtina laikytis atitinkamos dietos ir nevartoti podagros priepuolius provokuojančio alkoholio.ARTRITAS– tai periferinių sąnarių ir stuburo ligomis, pasireiškiantis kremzlės, o vėliau ir kitų sąnario elementų degeneracija, kompensaciniais kaulų sąnarių galų pakitimais, sąnario deformacija. Tai labiausiai paplitusi liga. Ja serga apie 10% visų gyventojų. Dažniausiai pasireiškia 40-50metų žm. Etiologija: tai polietiologinė liga. Skiriamos dvi pagrindinės priežasčių grupės: Pirmajai priklauso pažeidžiantis kremzlės vientisumą, mažinantys jos atsparumą veiksniai. Tai įvairios mikrotraumos įgimtas kandrocitų nepilnavertiškumas, metabolizmo sutrikimai. Antrosios gr. Priežastys sąlygoja ilgalaikį ir funkcinį są.perkrovimą. tai gali būti sunkus fiz.darbas, nutukimas, įvairios statikos darbai. Klinika: Ligos pradžia daž.nepastebima, sunkiai nustatoma. Svarbiausias simptomas bukas iš pradžių daž., juosmens kelio sąnarių skausmas atsirandantis krūvio metu arba baigiantis darbo dienas. Būdingas ir trumpas 10-15min t.v. „starto“ skausmas ir są-ių sustingimas kai keliamasi iš lovos rytais, arba pradedant eiti ilgiau pasidėjus. Labiau skauda lipant laiptais. Ilgainiai skausmas sustiprėja atsiranda naktį. Sąnarai gana ilgai išlieka judrus, tačiau pastoviai veikiami raukšlėjantis kapsuliai, didėjant kaulų pakitimas są-iai palengva deformuojais, jaučiama dekriditacija. Dėl degeneracinių pakitimų nusilpsta raiščiai ir raumenys. Są-iai darosi nestabilus linkę išnirti. Letai progresuojanti liga gali paūmėti. Įvairūs pervargimai, peršalimai, trauma sukelia paūmėjimą, kuris pasireiškia sąnario patinimu ir kitais uždegimo požymiais. –Artrozės gali pasireikšti rankų pirštų osteoartroze kuriai būdingi distalinių sąnarių daugybiniai simetriniai pažeidimai vadinami Heberdeno mazgeliai, kurie yra standus iki žirnio didžio labai skausmingi, reaguoja į temperatūros pakitimus.; – Klubo sąnario pakitimai gana daž. Sunkus klubo sąnario uždegimaas koksatrozė. Gali prasidėti ir jauniems. Jeigu pacientas turi traumų ir sklaidos defektų. Paprastai tokiemas pac.,ilgiau pastovėjus, jaučiamas bukas skausmas kirkšnių, sėdinės kelio sąnarių dalyje, greitai pavargsta šlaunų raum., nepatogu sėdėti ant žemos kedutės. Jeigu yra vienos pusės koksatrozė koja sutrumpėja, sutrinka eisena, kruopojančios anties arba surištų kojų sindromas. Paprastai ligoniai šlubuoja. Kleio są-io daž moterims, nutukusiems, sergančioms kojų varikozė ir klimakteriniu periodu. Pakitimai visada simetriški. Sunkiau ištiesti kojas per kelius są-iai braška, deformuojais, kojos krypsta. Stuburo degeneraciniai pakitimai. Simptomai labai įvairūs, įvairios lokalizacijos sutrikimai, parastezios. Paprastai daž., stebimi kaklinės stuburo dalies pakitimai. Skauda kaklą judinant galvą. Skausmas plinta į pečius, rankas. Galimi motorikos ir jutimo sutrikimai, skauda galvą ypač pakaušę, sunkus, mažėja kaklo judrumas, jis braška. Nuo staigu judesių svaigsta galva. Stuburo krūtinės degeneraciniai pakitimai pasireiškia buku skausmu tarp menčių, ypač ilgiau stovint ir nepatogiai sėdint. Juosmeninią stub dalies pakitimo simptomai plintančiu buku skausmu į dalis. Diagnozė: liga lėtai progresuojanti buvusių sąnarių pervargimo ar traumų, kaulų pakitimai, rentgeniniai pakitimai gali tai patvirtinti. Gydymas: turi būti ilgas simptominis. Jo tikslas sustabdyti ligos progresavimą sumažinti skausmą, pagerinti sąnario funkciją. Prognozė: Priklauso nuo pažeidimo lokalizacijo ir gydymo efektyvumo. Invalidais tampa sergantieji koksartroze. Sergantiems osteoartroze netinka darbai susiję su dideliu fz.krūviu, nepotogia kūno padėtim/
Reumatas yra infekcinė-alerginė liga, pažeidžianti organizmo jungiamojo audinio sistemą ir sukelianti įvairius daugelio organų, pirmiausia širdies, kraujagyslių, sąnarių morfologinius ir funkcinius pakitimus.Etiologija ir patogenezė. Reumatą sukelia A grupės β hemolizinis streptokokas, kuris dažniausiai būna tonzilėse bei ryklėje, taip pat sveikų žmonių organizme. Reumatui išsivystyti padeda šios papildomos aplinkybės ir faktoriai: 1). padidėjęs streptokoko virulentiškumas; 2). peršalimas; 3). organizmo sensibilizacija, kai pakartotinai sergama streptokokinės kilmės ūminėmis ir lėtinėmis ligomis. Palankios sąlygos reumatui susidaro tuomet, kai peršalus susergama angina arba ūminiu faringitu. Kraujyje susikaupia daug streptokokinės kilmės aktyvių medžiagų. Jos dirgina organizmą ir tiesiogiai veikia svarbias jungiamojo audinio sistemos dalis. Todėl organizmas retikuloendotelinėje sistemoje intensyviai gamina antikūnus.Klinika. Reumato klinika prklauso nuo to, kuriuose organuose vystosi jungiamojo audinio destrukcija ir serozinio uždegimo reiškiniai. Pažeidus širdies raumenį (pažeid. beveik visadą), išsivysto reumatinis miokardas, kai kartu pažeidžiamas širdies vožtuvų endokardas – endokarditas (15% atvejų).Rečiau reumatinis perikarditas. G.b. sąnarių uždegimo, pleurito, nefrito, reumatinio nervų sist. pažeidimo požymių.
Liga prasideda ūmiai, poūmiai arbavisai nepastebimai, dažniausiai 2-3 sav. po peršalimo, anginos. Pasireiškia nedideliu karščiavimu ir įvairiais širdies bei sąnarių pažeidimo reiškiniais.Sergantieji skundžiasi nedideliu silpnumu, širdies plakimu bei kardialginiais skausmais. Skauda sąnarius, kartais išberia odą.Apžiūrint g.b. pastebimi pakitimai: 1). nedidelis veido blyškumas (nes dėl miokardo pablogėja kraujo apytaka); 2). stambių sąnarių paraudimas arba patinimas; 3). blauzdų tiesiamosiuose paviršiuose rausvi ar rausvai melsvi stamboki mazgai (mazginė eritema); 4). alerginiai odos išberimai. Reumatiniam miokardui būdingi padūslėję širdies tonai.Tiriant kraujagysles, galima nustatyti: 1). padažnėjusį pulsą; 2). pablogėjusį pulso prisipildymą; 3). kartais ekstrasistolinio tipo aritmiją; 4). truputį sumažėjusį art. kraujospūdį (retai, kai yra aortinis endokarditas, sist. kr. spaud. padidėja, o diastolinis – sumažėja, kaip būdinga aortos vožtuvo nepakankamumui).Rentgenologiškai nustatoma: 1). ligos pradžioje maždaug normalaus dydžio širdis ir padažnėjęs sumažėjusiu ampl. širdies pulsavimas; 2). vėliau – išsiplėtusi širdis.Kai reumatinis poliartritas, požymiai: 1). pažeistų sąnarių (kelio, alkūnių, riešo, čiurnos) srities oda paraudusi ir šiltesnė; 2). sąnarių sritis patinusi; 3). sumažėjęs sąnarių judrumas ir judinant didėjantis skausmingumas; 4). lakus ir trumpalaikis sąnarių pakitimus pobūdis; 5). rentgenogramoje kaulų ir jų sąnarinių paviršių struktūrinių pakitimų nematyti; 6). ties sąnariais prie sausgyslių apčiuopiami kieti reumatiniai mazgeliai (gydant išnyksta).Vaikams reumatas kartais pažeidžia nervų sistemą (atsiranda reumatinė chorėja, pasireiškianti nevalingais ir beprasmiškais judesiais). Kartais g.b. reumatinis pleuritas, peritonias, pneumonija, nefritas, hepatitas.Laboratoiškai tiriant, nustatomi poslinkiai: 1). iš tonzilių paimtame tepynėlyje išauginamas hemolizinis streptokokas; 2). padidėjęs antistreptolizino-0 titras (1:100 ir >); 3). padidėjęs ENG; 4). elektroforegramoje sumažėjusi albuminų, padidėjusi α2 ir γ globulinų koncentracija kraujo serume; 5). padidėjęs mukoproteidų kiekis paros šlapime; 6). teigiama C reaktyvo baltymo reakcija.Diagnozė. Reaumatas yra viena iš sudėtingiausių ligų. Jo aktyvaus laikotarpio diagnozė remiasi unifikuotais Džonso diagnostiniais kriterijais: penkiais pagrindiniais (didieji) ir penkiais papildomais (mažieji). Reumatas aktyvus, kai yra du didieji arba vienas didysis ir du mažieji reumato kriterijai.Didieji reumato kriterijai: 1). karditas; 2). artritas; 3). chorea minor; 4). žiedinė eritema; 5). reumatiniai mazgeliai.Mažieji kriterijai: 1). remituojantis karščiavimas; 2). padidėjęs ENG (>20mm/val); 3). elektrokardiogramoje padidėjusi PQ trukmė (>0,22 s); 4). anamnezėje angina (sirgta ne anksčiau kaip prieš 35 dienas); 5). patikimi duomenys apie persirgtą chorea minor, žiedinę eritemą, poliartritą, širdies ydos požymiai.Reumatiniu karditu laikomas toks širdies pažeidimas, kai: a) nustatomi širdies ūžesiai, kurių intensyvumas ir pobūdis ligos metu keičiasi; b) ligai besivystant, didėja širdies matmenys; c) atsiranda širdies nepakank. požymių.Reumatiniu laikomas toks poliartritas, kuris pasireiškia būdinagais požymiais: pažeidžiami stambieji sąnariai, pakitimai lakaus pobūdžio, nėra rentgenologiškai matomų struktūrų pakitimų; ir nenustatoma kitos priežasties.Eiga. Reumato eiga cikliška. Pirmą kartą prasidėjęs reumatinis uždegimas paprastai per kelias savaites aprimsta. Per kelis mėnesius pereina į neaktyvią fazę, kuriai būdingi širdies raumens, o kartais ir vožtuvų randiniai pakitimai; sergantysis dažniausiai jaučiasi sveikas. Tam tikromis sąlygomis (peršalimas, angina) vėl prasideda uždegimas, kurio eiga jau sunkesnė. Kartais reumatas nebepasikartoja. Sunkiais atvejais nuola recidyvuojant aktyviam reumatui miršta jauni žmones. Kai ligos eiga vid. sunki ar lengva, procesas retai recidyvuoja. Gydymo principai. Aktyvus reumatas gydomas lovos režimu, penicilinu, aspirinu, kortikosteroidiniais hormonais. Neaktyvus – racionaliu darbo ir poilsio režimu. Išsivysčius širdies nepakank., skiriama dieta, širdį veikiantys glikozidai ir diuretikai.Cholecistitas
Ūminis cholecistitasŪminis cholecistitas tai bakterinis tufžies pūslės uždegimas, kuris pažeidžia tulžies pūslės sieną, sutrikdo jos motorinė, ekskrecine, bei rezorbcinę funkcijas, sukelia bendrinę, intoksikaciją.Etiologija. Ūminį tulžies pūslės uždegimą sukelia limfos arba kraujo tėkme atneta infekcija. Infekcijai isiskverbti i tulžies pūslė sieną padeda tulžies pūsIės diskinezija, tužies akmenys. Ligai prasidėti turi įtakos susidaręs sąstovis tulžies pūslėje, įvairios kilmės tulžies kraujagyslių flebotrombozė (periarteritas, sarkoidoz6 ir kt.).Patogenezė. Užburkus latakams ar įstrigus akmenukui, įtempiama tulžies pūslė sutrinka sienos kraujotaka, pasireiškia jos ischemija, nekrozė. įsiskverbus infekcijai, prasideda bakterinis uždegimas. GaIi pasireikšti tulžies pūslė sienos gangrena, kurią dažnai lydi pilvaplėvės uždegimas.Patologinė anatomija. tulžies pūslė padidėjusi, paraudusi, storomis sienomis, serozinis sluoksnis padengtas fibrinu. Gleivinė grublėta, paburkusi. Mikroskopuojant visi sienos sluoksniai paburkę, kraujagyslės pilnakraujigkos su flebotrombozės reiškiniais. Tose vietose matoma ryški eksudacija ir leukocitų polinukleartų infiltratai.Klinika. Pradžioje stipriai skauda deginšnėje pašonėje, skausmas vis stiprėja ir plinta i epigastriumą, dešne mente. Ligoniai vemia, temperatūra febrili. PaIpuojant nustatomas skausmas dešinėje pašonėje, virdutiniame medialiniame pilvo kvadrate, būna raumenų itempimas. užčiuopiama padidėjusi tulžies pūslė, pasireiškia gelta, vyrauja tiesioginis bifirubinas. būna leukocitozė, padidėja ENG, saikingai padidėja ALT ir 9F aktyvumas. Tiriant echoskopiškai, nustatoma padidėjusi, storomis sienomis tulžies pūslė, dažnai matomi išsiplėtę intrahepatiniai tužies latakai, tulžies pūslė gali būti akmenų. Ūminio cholecistito eiga priklauso nuo ji sukėlusios pagrindinės ligos. Nekomplikuotu atveju ir tinkamai gydomi ligoniai pasveiksta per 2 savaites. Liga linkusi kartotis.Komplikacijos. Pavojingiausia komplikacija yra tulžies pūslė gangrena ir prakiurimas.Diagnozė . Ūminis cholecistitas nustatomas pagal būidingus nusiskundimus (skausmas dešinėje pašonėje, šleikštulys, padidėjusi temp., gelta), palpacijos duomenis (pilvo raumenų įtempimas kraujo ir echoskopini tyrimus.Diferencini diagnozė. Ūminį cholecistitą reikia skirti nuo ūminio pankreatito, perforuotos skrandžio opos. Gydymas. Sergant ūiminiu cholecistitu būtina hospitalizuoti. Gydoma didelėmis išvirkščiamomis antibiotikų dozėmis. Visais atvejais būtina chirurgo konsultacija ir stebėjimas. .
Prognozė. 70% ligonių tenka operuoti. Po operacijos galimas visiškas pasveikimas. 10% ligonių prognozės priklauso nuo pagrindinės ligos ir komplikacijų.Profilaktika. ūminio cholecistito profilaktika kaip akmenligės, nes tik 5 10% sergandiųjų ūminiu cholecistitu tulžies pūslėje nebūna akmenų.Lėtinis cholecistitas
lėtinis tulžes puslės uždegimas tai Iėtinė dažniausiai mikrobinė, tulžies pūslės ir stambiųjų latakų liga, pasireiškianti organų morfologijos pakitimu, tulžies kaupimo, koncentracijos ir ekskrecijos i žarnas sutrikimu.Etiologija. lėtinis cholecistitas yra polietiologinė liga, tačiau svarbiausias vaidmuo priklauso infekcijai. Nurodoma, kad 40% Iėtini cholecistitą sukelia žarninė lazdelė, nustatoma ir streptokokinų bei stafilokokinų mikroflora..Patogenezi. Infekcija i tulžies latakus patenka descendentiftai ir ascendenti§kai. Biūtina sqlyga, kad mikrobai prasiskverbtų i tulžies latakus, yra sutrikusi kepenq barjerinė funkcija, kurią pažeidžia virulentiški mikrobai ar hepatitas. Todėl cholecistitas pasireiškia po anginos , taip pat sergant virusiniu hepatitu.Į tulžies pūslę infekcija gali patekti ir limfogeniniu būdu. Tai ivyksta sergant ivairiomis kasos, skrandžio, žarnų ir kt ligomis.2 Klasifikacija. 1. Pagal kilmė:1. 1. Bakterinis (hematogeninis, limfogeninis, ascendentinis).1. 2. Stazinis discholinis:1. 2. 1. Diskinezinis (cheminis, fermentinis).1. 2. 2. Organinis obstrukcinis (tulžies latakų nždegimas)1. 2. 3. Dismetabolin’is cholesterolinis (nutukimas, diabetas,).1. 3. Trauminis (tulžies pūslė akmenligė tulžies pūslė trauma)2 Pagal sunkumą2. 1. Lengvas.2.2. Vidutinio sunkumo.2.3. Sunkus.3. Pagal eigą3 1. Recidyvuojantis.3. 2. Poūmis.3. 3. Vangus. 4. Pagal fazę:4. 1. Paūmėjimas.4. 2. Remisija.5. Pagal komplikacijas:5. 1. Nekomplikuotas.5. 2. Komplikuotas Klinika. Ligoniai skundžiasi ivairaus pobūdžio skausmu dešnėje pašonėje. Skaudėti pradeda persivalgius,po alkoholinių gęrimių, susijaudinus, sunkiaidirbant. Skausmas būna maudžiantis,bukas, rečiau priepuolinis ir stiprus, plintantis i dešinę mentę Jis trunka nevienodai, nuo kelių minučių iki kelių dienų, o kartais užsitęsia savaites ir net mėnesius. Paprastai būna ir dispepsijos reiškiniai :š;eikštulys, vėmimas, raugėjimas, kartumas burnoje, apetito stoka. Būdinga, kad, išsivėmus nepalengv&ja. Būna karščiavimas, kartais odos niežulys ir gelta.Patologini anatomija. tulžies pūslė būna normalaus dydžio arba kiek sumažėjusi, deformuota, žalsvai balzganos spalvos, gleivinė grūblėta, susirėjusi, kietoka, kartais infiltruota cholesteroliu ir kalciu.Mikroskopuojant visi sienos sluoksniai atrofiški, raumeninis sluoksnis fibroziškas, sienos spindyje gausu limfocitinių plazmocitinių infiltratų,Objektyviai tiriant, reikia atkreipti dėmesį i odos hiperesteziją po deginišniąjja mentimi . Palpuojant nustatomas skausmingumas tulžies pūslės projekcijoje ir raumenš itempimas dešnėje pačonėje.1. Kero simptomas – palpuojant tulžies pūslės projekcijoje, skauda giliai įkvepiant.2. Ortnerio simptomas skauda stuktelėjus i šonkaulių lanką ties tulžies pūsle.3. Miusi simptomas skausmas spaudžiant virš raktikaulio tarp galvos sukamojo raumens.4. Merfio simptomas spaudžiant nykščiu tulžies pūslė projekcijoje, skauda giliai įkvepiant.Kraujo tyrimas kinta tik ligai paūmėjus. Nustatomas leukocitozų, padidėjęs ENG. Biocheminiai tyrimai išryškina įprastinius, uždegimui būdngus pakitimus: padidėjusi a, globulino, fibrinogeno kiekis. Mikroskopuojant tulžyje randama gleivių, epitelio ląstelių, mikrobų, parazitų .Didelis dėmesys skiriamas intraveninei cholecistografijai ir tulžiees pūslės echoskopijai. Dažniausiai tulžies pūslė blogiau kontrastuojasi, jos kontūrai būna deformuoti.. Echoskopuojant nustatomas pakitęs tulžies pūslė dydis, sienos būna sustorėjusios, o kepenų latakai gali būti išsiplėtę. Lengvas cholecistitas. Paūmėjimai reti, trunka 2 3 dienas, temperatūra subfebrili, laboratoriniai tyrimai artimi normaliems.Echoskopiškai – truputi sustorėjusios pūslės sienos, latakai neišsiplėtę. Zonduojant B porcijoje daug gleivių ir epitelio ląstelių.Vidutinio sunkumo cholecistitas. Priepuoliai dažni, paūmėjimas trunka iki dviejų savaičių. Gydant medikamentais, praeina be komplikacijų. Stipriai skauda dešnėje pašonėje ir kepenų plote,gali padidėto kepenys. Būna subfebrili arba febrili temperatūra, leukocitozė, padidėjęs ENG, hiperbilirubinemija, hiperfermentemija. Echoskopiškai matoma storomis sienomis, blogai funkcionuojanti tulžies pūslė, gali būti išsiplėtes bendrasis ir kepenų latakai. Zonduojant dažnai negaunama tužies B porcijos, jos koncentracija gali būti maža, joje gausu gleivių ir epitelinių ląstelių. Tiriant bakteriologiškai, nustatoma patogeninių mikrobų.Sunkus cholecistitas. Priepuoliai dažni. Net gydant, visiškos remisijos negaunama. Būna padidėjusios kepenys ir tulžies pūslė, gali būti lokalaus pilvaplėvės dirginimo požymių, gelta. Temperatūra febrile. Laboratoriniai rodikliai (leukocitozė,padidėjęs ENG, hiperbilirubinemij. Tiriant rentgenu, tulžies pūslė nesikontrastuoia arba yra pericholecistito požymių lėtinio cholecistito eiga dažniausiai yra recidyvuojanti. Po tariamai ramaus periodo, nesilaikant dietos, režimo, peršalus, liga paūmėja ir primena ūminį cholecistitą. Cholecistitas gali būti vangus, kai vyrauja dispepsinis sindromas, poūmis, kada padmūjimai seka vienas po kito, būna komplikacijų.Komplikadjos. Pavojingiausia komplikacija yra tulžies pūslė sienos gangrena ir perforacija.lėtinis cholecistitas skatina susidaryti akmenis. Kliniškai tai pasireiškia tulžiniais diegliais.Gana dažna komplikacija yra cholangitas. Jam būinga padiėjusios kepenys, gelta ir dažnai pasikartojanti bei ilgai trunkanti, kartais sepsinio pobildžio temperatūra. Pakinta laboratoriniai tyrimai.Diagnozė. lėtitą cholecistitą reikia itarti, kai skausmas dešinėje pašonėje sutampa su užtrukusiu karščiavimu, leukocitoze, padidėjusiu ENG, rečiau gelta ir padidėjusiu fermentų aktyvumu. Tiriant rentgenu, tulžies pūslė nesikontrastuoja, matyti pericholecistito požymių. Echoskopuojant tulžies pūslė sienos sustorėjusios, deformuotos.Diferencini diagnozė. Lėinj bakterinį cholecistitą reikia skirti nuo tulžies pūslės akmenligės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos.Gydymas. Ligoni, kuriam liga paūmėja, reikia gydyti ligoninėje. Skiriama dieta. Svarbiausi medikamentai antibiotikai. Jeigu cholecistito forma sunki arba nuo penicilino per dvi dienas nėra efekto, papildomai švirkščiama aminoglikozidq (gentamicino 240 300 mg per parq). ~iuos preparatus galima derinti su rifampicinu, kurio geriama 300 600mg per parq. Vietoj nurodytq antibiotikq galima
Diagnozė. Sergant lengvu arba vidutinio sunkumo cholecistitu, galima pasveikti. Jeigu cholecistitas sunkus, pasireiškia komplicijos.Prorilaktika. Svarbiausia reguliariai ir racionaliai maitintis, gydyti diskineziją skrandžio ir žarnų ligas.*ischemija*
Tai liga, kurią sukelia sumažėjęs ar nutrūkęs arterinio kraujo pritekėjimasį organą ar jo dalis.
Išemiją vystytis skatina:1- veiksniai, kurie sukelia arterinių sienelių pakitimus2- veiksniai, kurie sutrikdo normalų arterijos veiklos reguliavimą3- veiksniai, kurie skatina hipertofuoti širdies raumenis, didinti jomasę.
Klasifikacija. Skirstoma į variantus: 1. krūtinės angina 2. stambiai židinį išplitusį miokardo infarktą 3. tarpines židinines širdies raumens mitybos sutrikimo formas 4. beskausmė išeminė kardiopatija.
Požymiai:– pabalimas;– kraujagyslių kiekio sumažėjimas;– atšalimas;– ischemijos sritiestūrio sumažėjimas;– medžiagų apykaitos autrikimas;– organų funkcijos sutrikimas– skausmo, tirpimo ar „skruzdžių bėgiojimas” jausmas.
Šios ligos rizikos faktoriai laikoma:1- gausus cholesterolio ir riebalų vartojimas2- hipertonija3- rūkimas4- podarga5- tachikardija6- širdies veiklos sutrikimai požymiai7- nutukimas8- cukrinis diabetas9- individualios charakterio ypatybės10- aterosklerozė.
Pasekmės:– priklauso nuo infarkto lokalizacijos, apimties. Taip pat turiįtakos sveikatos būklė, slauga.– Galima mirtis, dėl ritmo ir laidumo sutrikimo, širdies kairiojoskilvelio nepakankamumo, širdies plyšio.– Žarnų infarktaiŪminis enteritas, ūminis enterokolitas
Ūminis enteritas – ūmiai išsivystęs plonosios žarnos gleivinės gleivinės uždegimas. Procesui išplitus ir į storąją žarną, liga vadinama enterokolitu. Etiologija: Ūminį enetritą sukelia maisto toksinė infekcija, ūminės infekcinės ligos, apsinuodijimas grybais, cheminėmis medžiagomis, didelis kūno paviršiaus nušalimas ar nudegimas, alergija maisto produktams ir vaistams. Ligą predisponuoja nusilpusi skrandžio sekrecinė galia, sutrikusi kasos funkcijos. Klinika: Liga prasideda staiga, pilvo gurguliavimu, viduriavimu nuo kelių iki keliolikos kartų per parą, nemalonaus kvapo, vėliau vandeningomis beveik be kvapo, blyškiai gelsvos ar žalsvos spalvos. Apie bambą jaučiamas skausmas ar net stiprus spazminis skausmas. Išsituštinus skausmas aprimsta, bet sergantysis jaučia silpnumą, išpila šaltas prakaitas. Gausiai ir dažnai viduriuojant organizmas netenka daug skysčių, atsiranda dehidratacija. Pranyksta apetitas, atsiranda pykinimas, vėmimas maisto liekanomis, gleivėmis. Apžiūrint veidas pabliškęs, liežuvis sausas, pilvas išpūstas dėl meteorizmo, skausmingas palpuojant, auskultuojant – girdimas garsus gurgėjimas dėl intensyvios peristaltikos. Periferiniame kraujuje leukocitozė, EKG padidėjimas. Išmatose nesuvirškinto maisto liekanos riebalų, riebiųjų rūgščių, muilų, raumenų skaidulų, krakmolo, įvairių mikroorganizmu; jose gali nebūti sterkobilino, o nustatomas bilirubinas (tai greito žarnų turinio praėjimo plonąja žarna, požymis).Ligos eiga: priklauso nuo sukėlėjų pobūdžio. Infekcinis (tifo, paratifo sukeltas) enterokolitas pasižymi sunkia eiga. Alimentatinės toksikoinfekcijos tipo, jeigu maistą užteršusi infekcija nėra per daug virulentiška, dažniausiai per kelias dienas aprimsta, ligoniai pasveiksta. Ūminis iritacinis (dėl virškinimo sistemos perkrūvio) pasižymi palankia eiga, ligoniai per savaitę visiškai pasveiksta. Tik sunkiausiais bakterinio enterokolito atvejais išsivysto organizmo išdžiūvimo (dehidratacijos) požymiai: troškulys, sausumas burnoje, išdžiūvusi oda, oligurija, pasireiškia hipochloreminė betanija, hipotenzija, ūmus kraujagyslių nepakankamumas. Galimos komplikacijos: cholangitas, kepenų abscesas, cistitas, tromboflebitas, pielitas. Gydymas: Infekcinis enterokolitas gydomas infekciniuose stacionaruose. Alimentinė toksikoinfekcija, iritacinis enterokolitas terapiniuose skyriuose. Skyriamas lovos režimas, tausojanti dieta. Pirmosiomis dienomis duodama tik nesaldinta arbata, vėliau leidžiama valgyti baltų džiūvėsėlių, trintų obuolių tyrės, ryžių nuovirų, ar kitų kruopų sriubu su sviestu, mėlynių kisieliaus, trintų daržovių, garuose virtų mėsos maltinių. Skiriami vaistai ( antibakteriniai vaistai, dehidracijai mažinti skiriamos vandens ir elektrolitų balansą koreguojančios infuzijos, vitaminiai, kraujo plazma.Profilaktika: Griežta sanitarinė visuomeninio maitinimo įstaigų priežiūra; Individualių higienos taisyklių laikymas; Lėtinių virškinimo sistemos ligų racionalus gydymas; Racionali mityba, vengiant pasenusių, nekokybiškų, per daug riebaus maisto ar sudėtingų ir todėl sunkiai virškinamų patiekalų.
Deformuojanti osteoartrozė (artritas)ARTRITAS- tai periferiniu sąnariu ir stuburo liga pasireiškianti kremzles deformacija, kaulu, sąnariu galu pakitimais.EtiologijaTai polietiologine liga . Priežasčių grupes:– veiksniai pažeidžiantis kremzles vientisumą ir jos atsparumą (metabolizmo sutrikimai,mikrotraumos)– priežastys dėl kuriu įvyksta ilgalaike, mechanine sąnario perkrova (fizinis darbas, statikos sutrikimai)Klinika– Liga sunkiai nustatoma– Simptomai: bukas skausmas atsirandantis nuo krūvio nuovargio metu kelio ir juosmens sąnariuose– Būna ir trumpas skausmas, sąnariu sustingimas, pavaikščiojus ryte. Po kiek laiko stiprėja skausmas ir atsiranda naktį. Po truputi raukšlėjantis kapsuliai, didėjant kaulu pakitimams sąnarys pradeda treškėti.– Dėl degeneraciniu pakitimu silpsta raiščiai, raumenys ir sąnariai tampa nestabilus.
RANKŲ PIRŠTŲ ARTROZĖ- budinga distaliniu sąnariu daugybiniai simetriniai pažeidimai (heberdeno mazgeliai)
KLUBO SANARIO- gali prasidėti ir jauniems jai jis turėjo traumų. Tokiems pacientams ilgai stovint jaučiasi bukas skausmas aplink klubo sritis. Sunku pritūpti , vaikšto krypuojant nes viena koja gali būti trumpesne
KELIO SANARIO- Pažeidžia dažnai moterys: nutukusios, klimakteriniu periodu. Pakitimai simetriški: sunku koja ištiest.Sąnariai deformuojasi braška.
STUBURO- simptomai įvairus, parasterijos, kraujotakos ir inervacijos sutrikimai.
KAKLINES DALIES- skausmas iš kaklo plinta I pečius rankas. Galimi motoriniai sutrikimai, migreniniai skausmai, kaklas nejudrus, braška
Diagnoze:Grindžiama lėtai progresuojančia eiga, buvusiom sąnariu trauma, kaulu pakitimais, tiriami rentgeniniai pakitimai
Gydymas:Ilgas, simptominis. Tikslas sustabdyti ligos progresavimą, skausmą, pagerint sąnario funkcijas
Prognoze:Priklauso nuo pažeidimo lokalizacijos, sergantiems netinka nepatogios pozos darbas, didelis krūvis.