Mityba ir burnos patologija

Mityba ir burnos patologija

Mityba turi reikšmės burnos organų patologijos atsiradimui, pavyzdžiui, dantų kariesui- kulinariškai gerai paruoštas maistas, ypač angliavandenių perteklius. Dėl to labia svarbi burnos higiena.Be būtiniausių maisto medžiagų- proteinų, lipidų ir angliavandenių, labai svarbi maisto raciono dalis yra vitaminai ir mikroelementai. Vitaminai ir mineralinės medžiagos dalyvauja sudėtingose organizmo cheminėse reakcijose. Tyrimais irodyta, kad jie papildo vienas kitą ir veikia kartu. Mikroelementai būtini vitaminų aktyvumui, o tam tikras vitaminų kiekis reikalingas mikroelementų veiksmingumui, pvz: cinkas, geležis ir vitaminas C stiprina imuninę sistemą; vitaminas D, magnis, kalcis stiprina kaulus ir dantis. Jų stoka ar perteklius maiste gali sukelti ne tik kai kurių šių virškinimo organų ir kitų sistemų funkcijų sutrikimus, bet ir burnos ertmės pakitimų.

Burnos organų pažeidimai priklausomi nuo mitybos

Dantų ėduonis(caries)

Dantų ėduonies etiologijos pagrindu gali būti kariesogeninė dieta, kurioje nesubalancuotas pagrindinių mastomedžiagų santykis(vyrauja angliavandeniai). Cukraus produktų perteklius ir burnos higienos stoka intensyvina dantų karioziškumą, nes skatina apnašų susidarymą. Dantų apnašos kaupia burnoje susidariusias rūgštis, o šios sukelia danties kietųjų audinių demineralizacją.

Embrioniniu laikotarpiu formuojasi dantų užuomazgos, vyksta pilnavertė dantie kietųjų audinių mineralizacija, kuri nulemia dantų atsparunmą kariesui. Jis priklauso nuo dantų mineralizacijos bei fluorapatitų kiekio emalyje. Mineralinės medžiagos(kalcis, fosforas, fluoras) iš burnos ertmės turinio tiesiogiai absorbuojasi į emalį ir jų antikariozinis poveikis priklauso nuo jonų apykaitos procesų, fluoropatitų susidarymo bei emalio hidroksilapatitų tirpumo sumažėjimo.

Dantų ėduoniui būdingi progresuojanti danties kietųjų audinių(emalio ir dentino) destrukcija ir defektų susidarymas. Svarbiausi etiologijos veiksniai yra dantų apnašų mikroorganizmai, dažniausiai A grupės streptokokai. Atsiradus ėduoniui, tarp emalio paviršiaus ir apnašo vyksta biocheminiai pakitimai, padaugėja laktato ir kt. Susidariusios organinės rūgštys prasiskverbia pro pelikulą ir tirpina emalį, o emalio ištirpusių mineralinių komponentų jonai patenka į seiles, pakinta ir pelikulos cheminė sudėtis. Baltosios caries dėmės paviršiuje floro yra 2-3 kartus daugiau negu kituose caries apimtuose emalio dalyse. Remineralizacijos ir demineralizacijos procesų pusiausvyros pokyčiai rodo fiziologinį emalio tirpumą, kuris yra rodiklis, nusakantis emalio sudetį ir savybes. Funkcinės ir cheminės apykaitos tarpemalio ir seilių komponentųdėka, padidėjus mineralinių seilių kiekiui, didėja ir emalio remineralizacijos potencialas.

Ėduonies procesą lėtina fluoras,bet visiškai jo nesustabdo. Todėl profilaktikai naudojamos aplikacijos, dantų pastos su fluoru, fluoro lakas ir kitos priemonės, kurios padeda dantų emaliui ir dentinui ilgiau sukaupti fluoro jonų, mažina kietųjų danties audinių jautrumą ir pasižymi anibakteriniu poveikiu. Kompleksinei kariso profilaktikai didelę reikšmę turi subalansuota mityba, todėl skiriamos antikariozinės dietos su papildomu fluoru, kalcio druskų, fosforo, geležies, mangano kiekiu bei maksimaliomis B grupės vitaminų, vitaminų Dir C dozėmis.

Nekariozinės dantų ligos

Su medžiagų, ypač mineralinių, apykaitos sutrikimais yra susijusi dantų hipoplazija arba hiperplazija. Mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimų gali atsirasti sergant alimentine distrofija, ūminėmis infekcinėmis ligomis bei avitaminozėmis. Žinoma, kad dantų mineralizacija prasideda 5-6 mėnesių kūdikiams ir tęsiasi iki 8 metų. Tuo laikotarpiu susidaro kalcinacijos židiniai dantyse.

Hipoplazija – danties kietųjų audinių neišsivystymas, kuris pasireiškia emalio sluoksnio išplonėjimu, padidėjusiais tarpprizminiais tarpais. Dentine didesni interglobuliniai tarpai, pulpos odontoblastai pasiskirstę netaisyklingai, sumažėja ląstelinių elementų. Hipoplazija priklauso nuo bendros organizmo mineralinių medžiagų apykaitos, nuo nervų bei endokrininės sistemos veiklos. Ypač sunki hipoplazijos forma yra aplazija, kai niera viso danties ar jo dalies emalio.

Hiperplazija – tai danties audinių pertekliaus susidarymas. Emalio perteklius arba „emalio laša“ dažniausiai lokalizuojasi danties kaklelyje ties emalio cemento riba ir yra sudarytas iš dentino, padengto emaliu.

Vartojant rūgštų maistą (pavyzdžiui HCl skrandžio achilijai gydyti) arba kai patenka rūgščių garų ar chloro vandenilio į burnos ertmę, atsiranda rūgštinė danties audinių nekrozė – emalio ir dentino mineralinių medžiagų dekalcinacija, o vėliau pradeda irti ir organinės medžiagos. Dažniausiai nukenčia priekiniai dantys.

Vartojant rūgštų maistą prasideda dantų erozija – tai lėtinė progresuojanti liga, pažeidžianti dantų emalį ir dentiną, dėl to padidėja dantų jautrumas įvairiems dirgikliams (hiperestezija). Žmonoų, sergančių dantų erozija, seilėse yra daugiau mucino, leukocitųū ir pirofosfato. Yra dvi erozijos formos: pradinė (emalio) ir didelio laipsnio (dentino) erozija. Klinikinės stadijos yra: 1) aktyvi hiperestezija – danties audiniai greitai nyksta; 2) pastovi _ ant danties paviršiaus nėra apnašo, jautrumas normalus.

Medžiagų (ypač baltymų) apykaitos sutrikimai, hipovitaminozės, hipoksijos gali būti distrofinės ar mišrios parodontozės etiologijos veiksniai. Vitaminų ir medžiagų apykaitos sutrikimai sudaro sąlygas parodonto nepakankamumui atsirasti, tai yra parodonto prisitaikomųjų reakcijų sumažėjimas.

Seilių liaukų patologija

Didelę įtaką maisto virškinimui burnoje turi porinių paausinių, pažandinių ir paliežuvinių seilių liaukų sekrecija, nors, priklausomai nuo kai kurių mitybos ypatumų, priklauso ir jų veikla. Seilės yra kompleksinis sekretas, vadinamas „mišriomis seilėmis“, kuris susideda iš didžiųjų ir mažųjų seilių liaukų sekreto. Be to, seilės turi daug ne seilių kilmės komponentų, tai yra dantų – dantenų skysčiai, kraujo ląstelės, plazmos komponentai, bakterijos, jų apykaitos produktai, epitelio ir ląstelių dalys, virusai,grybeliai, maisto liekanos ir bronchų išskiriamas sekretas.

Pagrindinės seilių savybės, kurios apsaugo nuo karieso, yra:

1) maisto cukraus praskiedimas ir klirensas;

2) rūgščių neutrlizacija cukraus apnaše ir buferio palaikymas;

3) jonų aprūpinimas remineralizacijos procesui.