Mityba ir burnos patologija

Mityba ir burnos patologija

Mityba turi reikšmės burnos organų patologijos atsiradimui, pavyzdžiui, dantų kariesui- kulinariškai gerai paruoštas maistas, ypač angliavandenių perteklius. Dėl to labia svarbi burnos higiena.Be būtiniausių maisto medžiagų- proteinų, lipidų ir angliavandenių, labai svarbi maisto raciono dalis yra vitaminai ir mikroelementai. Vitaminai ir mineralinės medžiagos dalyvauja sudėtingose organizmo cheminėse reakcijose. Tyrimais irodyta, kad jie papildo vienas kitą ir veikia kartu. Mikroelementai būtini vitaminų aktyvumui, o tam tikras vitaminų kiekis reikalingas mikroelementų veiksmingumui, pvz: cinkas, geležis ir vitaminas C stiprina immuninę sistemą; vitaminas D, magnis, kalcis stiprina kaulus ir dantis. Jų stoka ar perteklius maiste gali sukelti ne tik kai kurių šių virškinimo organų ir kitų sistemų funkcijų sutrikimus, bet ir burnos ertmės pakitimų.

Burnos organų pažeidimai priklausomi nuo mitybos

Dantų ėduonis(caries)

Dantų ėduonies etiologijos pagrindu gali būti kariesogeninė dieta, kurioje nesubalancuotas pagrindinių mastomedžiagų santykis(vyrauja angliavandeniai). Cukraus produktų perteklius ir burnos higienos stoka intensyvina dantų karioziškumą, nes skatina apnašų susidarymą. Dantų apnašos kaupia burnoje susidariusias rūgštis, o šios sukelia danties kietųjų audinių demineralizacją.

Embrioniniu laaikotarpiu formuojasi dantų užuomazgos, vyksta pilnavertė dantie kietųjų audinių mineralizacija, kuri nulemia dantų atsparunmą kariesui. Jis priklauso nuo dantų mineralizacijos bei fluorapatitų kiekio emalyje. Mineralinės medžiagos(kalcis, fosforas, fluoras) iš burnos ertmės turinio tiesiogiai absorbuojasi į emalį ir jų antikariozinis poveikis priklauso nu

uo jonų apykaitos procesų, fluoropatitų susidarymo bei emalio hidroksilapatitų tirpumo sumažėjimo.

Dantų ėduoniui būdingi progresuojanti danties kietųjų audinių(emalio ir dentino) destrukcija ir defektų susidarymas. Svarbiausi etiologijos veiksniai yra dantų apnašų mikroorganizmai, dažniausiai A grupės streptokokai. Atsiradus ėduoniui, tarp emalio paviršiaus ir apnašo vyksta biocheminiai pakitimai, padaugėja laktato ir kt. Susidariusios organinės rūgštys prasiskverbia pro pelikulą ir tirpina emalį, o emalio ištirpusių mineralinių komponentų jonai patenka į seiles, pakinta ir pelikulos cheminė sudėtis. Baltosios caries dėmės paviršiuje floro yra 2-3 kartus daugiau negu kituose caries apimtuose emalio dalyse. Remineralizacijos ir demineralizacijos procesų pusiausvyros pokyčiai rodo fiziologinį emalio tirpumą, kuris yra rodiklis, nusakantis emalio sudetį ir savybes. Funkcinės ir cheminės apykaitos tarpemalio ir seilių komponentųdėka, padidėjus mineralinių seilių kiekiui, didėja ir emalio remineralizacijos potencialas.
Ėduonies prrocesą lėtina fluoras,bet visiškai jo nesustabdo. Todėl profilaktikai naudojamos aplikacijos, dantų pastos su fluoru, fluoro lakas ir kitos priemonės, kurios padeda dantų emaliui ir dentinui ilgiau sukaupti fluoro jonų, mažina kietųjų danties audinių jautrumą ir pasižymi anibakteriniu poveikiu. Kompleksinei kariso profilaktikai didelę reikšmę turi subalansuota mityba, todėl skiriamos antikariozinės dietos su papildomu fluoru, kalcio druskų, fosforo, geležies, mangano kiekiu bei maksimaliomis B grupės vitaminų, vitaminų Dir C dozėmis.

Nekariozinės dantų ligos

Su medžiagų, ypač mineralinių, apykaitos sutrikimais yra susijusi dantų hipoplazija arba hi

iperplazija. Mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimų gali atsirasti sergant alimentine distrofija, ūminėmis infekcinėmis ligomis bei avitaminozėmis. Žinoma, kad dantų mineralizacija prasideda 5-6 mėnesių kūdikiams ir tęsiasi iki 8 metų. Tuo laikotarpiu susidaro kalcinacijos židiniai dantyse.
Hipoplazija – danties kietųjų audinių neišsivystymas, kuris pasireiškia emalio sluoksnio išplonėjimu, padidėjusiais tarpprizminiais tarpais. Dentine didesni interglobuliniai tarpai, pulpos odontoblastai pasiskirstę netaisyklingai, sumažėja ląstelinių elementų. Hipoplazija priklauso nuo bendros organizmo mineralinių medžiagų apykaitos, nuo nervų bei endokrininės sistemos veiklos. Ypač sunki hipoplazijos forma yra aplazija, kai niera viso danties ar jo dalies emalio.
Hiperplazija – tai danties audinių pertekliaus susidarymas. Emalio perteklius arba „emalio laša“ dažniausiai lokalizuojasi danties kaklelyje ties emalio cemento riba ir yra sudarytas iš dentino, padengto emaliu.
Vartojant rūgštų maistą (pavyzdžiui HCl skrandžio achilijai gydyti) arba kai patenka rūgščių garų ar chloro vandenilio į burnos ertmę, atsiranda rūgštinė danties audinių nekrozė – emalio ir dentino mineralinių medžiagų dekalcinacija, o vėliau pradeda irti ir organinės medžiagos. Dažniausiai nukenčia priekiniai dantys.
Vartojant rūgštų maistą prasideda dantų erozija – tai lėtinė progresuojanti liga, pažeidžianti dantų emalį ir dentiną, dėl to padidėja dantų jautrumas įvairiems dirgikliams (hiperestezija). Žmonoų, sergančių dantų erozija, seilėse yra daugiau mucino, leukocitųū ir pirofosfato. Yra dvi erozijos formos: pradinė (emalio) ir didelio laipsnio (dentino) erozija. Klinikinės stadijos yra: 1) aktyvi hiperestezija – danties audiniai greitai nyksta; 2)
) pastovi _ ant danties paviršiaus nėra apnašo, jautrumas normalus.
Medžiagų (ypač baltymų) apykaitos sutrikimai, hipovitaminozės, hipoksijos gali būti distrofinės ar mišrios parodontozės etiologijos veiksniai. Vitaminų ir medžiagų apykaitos sutrikimai sudaro sąlygas parodonto nepakankamumui atsirasti, tai yra parodonto prisitaikomųjų reakcijų sumažėjimas.

Seilių liaukų patologija

Didelę įtaką maisto virškinimui burnoje turi porinių paausinių, pažandinių ir paliežuvinių seilių liaukų sekrecija, nors, priklausomai nuo kai kurių mitybos ypatumų, priklauso ir jų veikla. Seilės yra kompleksinis sekretas, vadinamas „mišriomis seilėmis“, kuris susideda iš didžiųjų ir mažųjų seilių liaukų sekreto. Be to, seilės turi daug ne seilių kilmės komponentų, tai yra dantų – dantenų skysčiai, kraujo ląstelės, plazmos komponentai, bakterijos, jų apykaitos produktai, epitelio ir ląstelių dalys, virusai,grybeliai, maisto liekanos ir bronchų išskiriamas sekretas.
Pagrindinės seilių savybės, kurios apsaugo nuo karieso, yra:
1) maisto cukraus praskiedimas ir klirensas;
2) rūgščių neutrlizacija cukraus apnaše ir buferio palaikymas;
3) jonų aprūpinimas remineralizacijos procesui.

1. Svarbūs veiksnai klirense: a) seilių kiekis prieš ir po rijimo; b) nestimuliuotų seilių išsiskyrimo greitis. Klirensas bus greitesnis, esant mažam seilių tūriui prieš rijimą ir dideliam nestimuliuotų seilių išsiskyrimo greičiui. Reikia ištirti ir fluoro kiekį, nes įvairūs veiksniai, kurie skatina greitą žalingų cukrų pasišalinimą iš burnos ertmės, gali skatinti ir naudingų medžiagų greitą išsiskyrimą. Fluoro klirensas vyksta žymiai lėčiau nei cukraus, nes fluoridai geba prisijungti prie ki

ietųjų ir minkštųjų burnos ertmės audinių paviršiaus, iš kur ir lėtai atsipalaiduoja. Lėtas atsipalaidavimas iš šių laik,inų medžiagų labai svarbus fluoro statiniam veikimui prieš kariesą. Svarbiausias fluoro veikimo mechanizmas – balansas tarp demineralizacijos ir remineralizacijos palaikymas. Šis mechanizmas veiki esant ir mažai fluoro koncentracijai, ir tada, kai klirensas greitėja.
2. seilių įtaka pagreitėjusiam cukraus klirensui iš dalies gali paaiškinti, kodėl seilės sumažina rūgščių kaupimąsi apnašose ir taip mažina dantų karieso aktyvumą. Didelė seilių antikariesinio veikimo dalis vyksta dėl rūgščių neutralizacijos ir buferinio poveikio, kurį užtikrina seilių bikarbonatai. Nestimuliuotose seilėse seilių bikarbonatų lygis mažas, greitėjant seilių išsiskyrimui, bikarbonatų koncentracija didėja, padidėja pH ir buferinis seilių tūris. Cukrus sumažina dantų apnašų pH. Jei po cukraus pavartojimo stimuliuojamas seilių išsiskyrimas, tai dantų apnaše aptinkamas staigus pH padidėjimas ir pieno rūgšties koncentracijos sumažėjimas bei amino rūgščių spektro pakitimai. Tokių reiškinių pastebima ribotą laiką kramtant becukrę ar sacharoze pasaldintą kramtomąją gumą. Žmonių, kurių dantys atsparūs kariesui, dantų apnašose ph pradinė reikšmė žymiai didesnė, o ph kritimas, pavartojus cukraus , mažesnis. O buferinis tūris (gebėjimas neutralizuoti dantų apnašų rūgštis) žymiai didesnis nei kariesui jautrių Žmonių.
3. Seilės įsotintos kalcio, fosfato, hidroksilo jonais, kurie įeina į dantų mineralinių druskų sudėtį. Įsotinimo laipsnis didesnis dantų apnašose, ypač ekstraląstelinėje skystoje terpėje, kuri turi tiesioginį kontaktą su dantų paviršiumi. Seilės sudaro kliūtį demineralizacijai ir yra remineralizacijos varomoji jėga apykaitos proceso kintamoje pusiausvyroje, kuriai didelės įtakos turi fluoridai. Prisotintų jonais seilių būklė sutrikdoma tuomet, kai dantų apnašų ph labai sumažėja, o hidroksilo jonų ir fluoro koncentracija sumažėja žemiau kritinės reikšmės dėl PO43- virtimo į HPO42- ir H2PO4-.Stimuliuotos seilės du kartus labiau įsotintos jonais negu nestimuliuotos ir yra tinkamas remineralizacijos tirpalas. Eksperimentais įrodyta, kad karieso profilaktikai stimuliuotas seilių išsiskyrimas, kramtant, svarbus kaip ir fluoro preparatų vartojimas.
Seilių tam tikros savybės, turi įtakos kariesui. Nemažai seilių baltymų turi svarbią reikšmę pažeisto emalio paviršiaus remineralizcijai, tai statkserinas,rūgštūs prolino turintys baltymai ir nemažai fosfoproteinų. Jų molekulės turi savybę surišti kalcį. Mažėjant pH dantų apnašose, jie atpalaiduoja Ca ir fosfato jonus į skystą dantų apnašų terpę, tai stiprina remineralizaciją.

Ant švariai nuvalyto danties paviršiaus greitai formuojasi seilių kilmės plėvelė, sudaryta iš baltymų ir lipidų. Ši plėvelė, vadinama „įgyta pelikula“, stabdo rūgščių patekimą į dantį ir kalcio bei fosforo difuziją iš danties audinio. Taip susidaro barjeras dantų paviršiaus susidėvėjimui.
Seilių a amilazė yra nuo kalcio priklausomas metalofermentas, kuris greitai hidrolizuoja krakmolą. Galutiniai irimo produktai yra maltozė (apie 80 procentų) ir gliukozė (apie 20 procentų), kurių kariesogeninės savybės gerai žinomos

Seilės, skalaudamos dantis ir burnos ertmės gleivinę, atlieka apsauginę ir trofikos funkcijas. Seilių fermentai (kalikreinas ir salivainas) reguliuoja pačių seilių liaukų ir burnos gleivinės mikrocirkuliaciją, tačiau, jų pagausėjus ar padidėjus audinių jautrumui, šie fermentai gali skatinti uždegimą, mažinti regeneraciją ar sukelti distrofinių pakitimų.

Karieso profilaktika

Pagrindiniai karieso rizikos faktoriai yra neracionali mityba, didelis angliavandenių kiekis maiste, netinkamas mitybos režimas, sumažėjęs emalio rezistentiškumas, dantų apnašos, mažas fluoro kiekis geriamąjame vandenyje, paveldėjimas ir kt.pagrindiniai kariesogeniniai veiksniai tarpusavyje susiję tampriai. Kariesogeninės dietos įtaka kariesui atsirasti neabejotina.trūkstant baltymų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų, gali susiformuoti neatsparūs rūgščių poveikiui danties audiniai. Todėl pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į nėščių moterų racionalią mitybą, kadangi pieninių dantų mineralizacija prasideda jau 5-6 nėštumo mėnesį.
Kariesogeniniu poveikiu pasižymi ir turintis daug angliavandenių maistas, ne tiek jo kiekis, kiek vartojimo dažnumas. Dažnai užkandžiaujant saldumynais, nevalant dantų, ant dantų paviršiaus susidaro storas apnašų sluoksnis, jame dauginasi mikroorganizmai, jų veikla lemia pH sumažėjimą, vėliau emalio demineralizaciją. Taip pat svarbu ir maisto konsistencija, nes , vartojant minkštą maistą, dantys ir žandikauliai nepakankamai dirba, silpnai skatinamas seilių išsiskyrimas, blogai vyksta savaiminis apsivalymas. Svarbus vaidmuo tenka seilių sudėčiai, kiekiui ir jų tekėjimo greičiui. Juo geriau ir greičiau išsiskiria seilės, juo geriau dantys apiplaunami, mažiau lieka maisto likučių ant danties svarbu ir seilių pH. Sumažėjus pH iki 4,5-5,0 susidaro kritinė situacija, gali pradėti vystytis demineralizacija. Seilių pH gali sumažėti ir dėl angliavandenių skilimo burnoje iki rūgščių, suvalgius rūgštaus maisto.
Maisto poveikis dantims yra skirtingas. Dantims vystantis dar ebmrioniniu periodu ir vaikui gimus (kol dantys dar neišdygę), maisto medžiagos patenka per kraują, o dantims išdygus, maistas veikia per kraują ir tiesiogiai su seilėmis.
Danties audinių fiziologijoje svarbų vaidmenį vaidina ne tik kalcis bet ir fluoras, fosforas, manganas ir kt. Mikroelementai pagal danties poveikį danties audiniams gali būti skiriami: 1)sukeliantys kariesą – selsnas, silicis, švinas. 2) neturintys įtakos kariesui atsirasti – geležis, litis, baris. 3)vidutiniškai kariesostatiški – kalcis, magnis, manganas. 4)stipriai kariesostatiški – fluoras ir fosforas.
Svarbią funkciją organizme atlieka vitaminai, kuriuos vaikas gauna su maistu. Žiemos, pavasario metu vaiko organizmas dažnai jaučia vitamino C trūkumą, dėl to sumažėja atsparumas infekcinėms ligoms, dažniaus sergama dantenų uždegimais. Vitamino C yra juoduosiose serbentuose, petražolėse, svogūnuose, kopūstuose ir kt.
Dantų vystymuisi ir mineralizacijai svarbus vitaminas D , dėl kurio trūkumo gali sutrikti Ca apykaita. Jo yra svieste, kiaušinio trynyje, žuvies kepenyse ir kt. Vitaminas A taip pat padeda danties audiniams susiformuoti, ypač odontoblastų veikloje. Jo daug piene, grietinėje, kiaušinio trynyje, morkose.Svarbi ir vitaminų B grupė, kurios yra ruginėje ir kvietinėje duonoje, žirniuose, grikiuose , piene, kiaušiniuose, mielėse.
Labai svarbu , kad maistas būtų gerai pasisavinamas, o tam reikalingas baltymų , riebalų ir angliavandenių balansas, kuris turėtų būti 1:1:4.
Labai naudinga valgyti vaisius ir daržoves. Jie ne tik gerina burnos savaiminį apsivalymą, bet ir yra vitaminų šaltinis. Negalima po karšto tuoj valgyti labai šaltą maistą ar atvirkščiai. Tai gali pažeisti emalį. Kuo mažiau reikia valgyti saldaus, lipnaus maisto, ypč prieš miegą. Angliavandenių perteklius organizme virsta riebalais, vartojant daugiau nei 50 gr. Cukraus per dieną – nutunkama, padidėja galimybė sirgti kariesu.
Maistas geriau pasisavinamas , kai valgoma 4 kartus per dieną. Labai svarbu išlaikyti vandens ir druskų balansą. Tokiu atveju reikia didinti maiste mineralinių medžiagų kiekį.
Nepatartina vaikams dantimis gliaudyti riešutus, vaisių kauliukus, nes taip lengvai mechaniškai sužalojamas emalis, tokiame dantyje greičiau gali vystytis kariesas.
Kad vaiko dantys būtų sveiki, jis turi išgerti du puodelius pieno per dieną, du kartus valgyti mėsos ar žuvies, tris – keturis kartus – vaisių ir daržovių. Ryte vaikams nepatartina duoti saldumynų, nereikėtų jų leisti neštis į darželį ar mokyklą. Ypač kariesogeniški yra šie maisto produktai : karamelės, ledinukai, marmeladas, medus, šokoladas, saldieji pyragaičiai.
Visiškai atsisakyti saldumynų gana sunku. Patartina juos naudoti desertui , o pavalgius tuoj išsivalyti dantis.

Literatūros sąrašas:
1. „Burnos patologinė fiziologija“ – A.Kondrotas, K.Jankauskienė; V.Meškelevičius, V.Jurkštienė, G. Šimonienė, V.Gailys, G.Juodžbalys. Kauans 2001
2. „Vaikų burnos ligų gydymas ir profilaktika“ – S.Milčiuvienė, E.Bendoraitienė, P.Paipalienė, G. Stropienė; J.Šemetova, J.Narbutaitė, V.Mačiulskienė, V.Vitkauskienė., J. Špokas. Kaunas 1995m.

Leave a Comment