Mityba ir burnos patologija
Mityba turi reikšmės burnos organų patologijos atsiradimui, pavyzdžiui, dantų kariesui- kulinariškai gerai paruoštas maistas, ypač angliavandenių perteklius. Dėl to labia svarbi burnos higiena.Be būtiniausių maisto medžiagų- proteinų, lipidų ir angliavandenių, labai svarbi maisto raciono dalis yra vitaminai ir mikroelementai. Vitaminai ir mineralinės medžiagos dalyvauja sudėtingose organizmo cheminėse reakcijose. Tyrimais irodyta, kad jie papildo vienas kitą ir veikia kartu. Mikroelementai būtini vitaminų aktyvumui, o tam tikras vitaminų kiekis reikalingas mikroelementų veiksmingumui, pvz: cinkas, geležis ir vitaminas C stiprina imuninę sistemą; vitaminas D, magnis, kalcis stiprina kaulus ir dantis. Jų stoka ar perteklius maiste gali sukelti ne tik kai kurių šių virškinimo organų ir kitų sistemų funkcijų sutrikimus, bet ir burnos ertmės pakitimų.
Burnos organų pažeidimai priklausomi nuo mitybos
Dantų ėduonis(caries)
Dantų ėduonies etiologijos pagrindu gali būti kariesogeninė dieta, kurioje nesubalancuotas pagrindinių mastomedžiagų santykis(vyrauja angliavandeniai). Cukraus produktų perteklius ir burnos higienos stoka intensyvina dantų karioziškumą, nes skatina apnašų susidarymą. Dantų apnašos kaupia burnoje susidariusias rūgštis, o šios sukelia danties kietųjų audinių demineralizacją.
Embrioniniu laikotarpiu formuojasi dantų užuomazgos, vyksta pilnavertė dantie kietųjų audinių mineralizacija, kuri nulemia dantų atsparunmą kariesui. Jis priklauso nuo dantų mineralizacijos bei fluorapatitų kiekio emalyje. Mineralinės medžiagos(kalcis, fosforas, fluoras) iš burnos ertmės turinio tiesiogiai absorbuojasi į emalį ir jų antikariozinis poveikis priklauso nuo jonų apykaitos procesų, fluoropatitų susidarymo bei emalio hidroksilapatitų tirpumo sumažėjimo.
Dantų ėduoniui būdingi progresuojanti danties kietųjų audinių(emalio ir dentino) destrukcija ir defektų susidarymas. Svarbiausi etiologijos veiksniai yra dantų apnašų mikroorganizmai, dažniausiai A grupės streptokokai. Atsiradus ėduoniui, tarp emalio paviršiaus ir apnašo vyksta biocheminiai pakitimai, padaugėja laktato ir kt. Susidariusios organinės rūgštys prasiskverbia pro pelikulą ir tirpina emalį, o emalio ištirpusių mineralinių komponentų jonai patenka į seiles, pakinta ir pelikulos cheminė sudėtis. Baltosios caries dėmės paviršiuje floro yra 2-3 kartus daugiau negu kituose caries apimtuose emalio dalyse. Remineralizacijos ir demineralizacijos procesų pusiausvyros pokyčiai rodo fiziologinį emalio tirpumą, kuris yra rodiklis, nusakantis emalio sudetį ir savybes. Funkcinės ir cheminės apykaitos tarpemalio ir seilių komponentųdėka, padidėjus mineralinių seilių kiekiui, didėja ir emalio remineralizacijos potencialas.
Ėduonies procesą lėtina fluoras,bet visiškai jo nesustabdo. Todėl profilaktikai naudojamos aplikacijos, dantų pastos su fluoru, fluoro lakas ir kitos priemonės, kurios padeda dantų emaliui ir dentinui ilgiau sukaupti fluoro jonų, mažina kietųjų danties audinių jautrumą ir pasižymi anibakteriniu poveikiu. Kompleksinei kariso profilaktikai didelę reikšmę turi subalansuota mityba, todėl skiriamos antikariozinės dietos su papildomu fluoru, kalcio druskų, fosforo, geležies, mangano kiekiu bei maksimaliomis B grupės vitaminų, vitaminų Dir C dozėmis.
Nekariozinės dantų ligos
Su medžiagų, ypač mineralinių, apykaitos sutrikimais yra susijusi dantų hipoplazija arba hiperplazija. Mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimų gali atsirasti sergant alimentine distrofija, ūminėmis infekcinėmis ligomis bei avitaminozėmis. Žinoma, kad dantų mineralizacija prasideda 5-6 mėnesių kūdikiams ir tęsiasi iki 8 metų. Tuo laikotarpiu susidaro kalcinacijos židiniai dantyse.
Hipoplazija – danties kietųjų audinių neišsivystymas, kuris pasireiškia emalio sluoksnio išplonėjimu, padidėjusiais tarpprizminiais tarpais. Dentine didesni interglobuliniai tarpai, pulpos odontoblastai pasiskirstę netaisyklingai, sumažėja ląstelinių elementų. Hipoplazija priklauso nuo bendros organizmo mineralinių medžiagų apykaitos, nuo nervų bei endokrininės sistemos veiklos. Ypač sunki hipoplazijos forma yra aplazija, kai niera viso danties ar jo dalies emalio.
Hiperplazija – tai danties audinių pertekliaus susidarymas. Emalio perteklius arba „emalio laša“ dažniausiai lokalizuojasi danties kaklelyje ties emalio cemento riba ir yra sudarytas iš dentino, padengto emaliu.
Vartojant rūgštų maistą (pavyzdžiui HCl skrandžio achilijai gydyti) arba kai patenka rūgščių garų ar chloro vandenilio į burnos ertmę, atsiranda rūgštinė danties audinių nekrozė – emalio ir dentino mineralinių medžiagų dekalcinacija, o vėliau pradeda irti ir organinės medžiagos. Dažniausiai nukenčia priekiniai dantys.
Vartojant rūgštų maistą prasideda dantų erozija – tai lėtinė progresuojanti liga, pažeidžianti dantų emalį ir dentiną, dėl to padidėja dantų jautrumas įvairiems dirgikliams (hiperestezija). Žmonoų, sergančių dantų erozija, seilėse yra daugiau mucino, leukocitųū ir pirofosfato. Yra dvi erozijos formos: pradinė (emalio) ir didelio laipsnio (dentino) erozija. Klinikinės stadijos yra: 1) aktyvi hiperestezija – danties audiniai greitai nyksta; 2) pastovi _ ant danties paviršiaus nėra apnašo, jautrumas normalus.
Medžiagų (ypač baltymų) apykaitos sutrikimai, hipovitaminozės, hipoksijos gali būti distrofinės ar mišrios parodontozės etiologijos veiksniai. Vitaminų ir medžiagų apykaitos sutrikimai sudaro sąlygas parodonto nepakankamumui atsirasti, tai yra parodonto prisitaikomųjų reakcijų sumažėjimas.
Seilių liaukų patologija
Didelę įtaką maisto virškinimui burnoje turi porinių paausinių, pažandinių ir paliežuvinių seilių liaukų sekrecija, nors, priklausomai nuo kai kurių mitybos ypatumų, priklauso ir jų veikla. Seilės yra kompleksinis sekretas, vadinamas „mišriomis seilėmis“, kuris susideda iš didžiųjų ir mažųjų seilių liaukų sekreto. Be to, seilės turi daug ne seilių kilmės komponentų, tai yra dantų – dantenų skysčiai, kraujo ląstelės, plazmos komponentai, bakterijos, jų apykaitos produktai, epitelio ir ląstelių dalys, virusai,grybeliai, maisto liekanos ir bronchų išskiriamas sekretas.
Pagrindinės seilių savybės, kurios apsaugo nuo karieso, yra:
1) maisto cukraus praskiedimas ir klirensas;
2) rūgščių neutrlizacija cukraus apnaše ir buferio palaikymas;
3) jonų aprūpinimas remineralizacijos procesui.
- 1. Svarbūs veiksnai klirense: a) seilių kiekis prieš ir po rijimo; b) nestimuliuotų seilių išsiskyrimo greitis. Klirensas bus greitesnis, esant mažam seilių tūriui prieš rijimą ir dideliam nestimuliuotų seilių išsiskyrimo greičiui. Reikia ištirti ir fluoro kiekį, nes įvairūs veiksniai, kurie skatina greitą žalingų cukrų pasišalinimą iš burnos ertmės, gali skatinti ir naudingų medžiagų greitą išsiskyrimą. Fluoro klirensas vyksta žymiai lėčiau nei cukraus, nes fluoridai geba prisijungti prie kietųjų ir minkštųjų burnos ertmės audinių paviršiaus, iš kur ir lėtai atsipalaiduoja. Lėtas atsipalaidavimas iš šių laik,inų medžiagų labai svarbus fluoro statiniam veikimui prieš kariesą. Svarbiausias fluoro veikimo mechanizmas – balansas tarp demineralizacijos ir remineralizacijos palaikymas. Šis mechanizmas veiki esant ir mažai fluoro koncentracijai, ir tada, kai klirensas greitėja
- 2. Seilių įtaka pagreitėjusiam cukraus klirensui iš dalies gali paaiškinti, kodėl seilės sumažina rūgščių kaupimąsi apnašose ir taip mažina dantų karieso aktyvumą. Didelė seilių antikariesinio veikimo dalis vyksta dėl rūgščių neutralizacijos ir buferinio poveikio, kurį užtikrina seilių bikarbonatai. Nestimuliuotose seilėse seilių bikarbonatų lygis mažas, greitėjant seilių išsiskyrimui, bikarbonatų koncentracija didėja, padidėja pH ir buferinis seilių tūris. Cukrus sumažina dantų apnašų pH. Jei po cukraus pavartojimo stimuliuojamas seilių išsiskyrimas, tai dantų apnaše aptinkamas staigus pH padidėjimas ir pieno rūgšties koncentracijos sumažėjimas bei amino rūgščių spektro pakitimai. Tokių reiškinių pastebima ribotą laiką kramtant becukrę ar sacharoze pasaldintą kramtomąją gumą. Žmonių, kurių dantys atsparūs kariesui, dantų apnašose ph pradinė reikšmė žymiai didesnė, o ph kritimas, pavartojus cukraus , mažesnis. O buferinis tūris (gebėjimas neutralizuoti dantų apnašų rūgštis) žymiai didesnis nei kariesui jautrių Žmonių
- 3. Seilės įsotintos kalcio, fosfato, hidroksilo jonais, kurie įeina į dantų mineralinių druskų sudėtį. Įsotinimo laipsnis didesnis dantų apnašose, ypač ekstraląstelinėje skystoje terpėje, kuri turi tiesioginį kontaktą su dantų paviršiumi. Seilės sudaro kliūtį demineralizacijai ir yra remineralizacijos varomoji jėga apykaitos proceso kintamoje pusiausvyroje, kuriai didelės įtakos turi fluoridai. Prisotintų jonais seilių būklė sutrikdoma tuomet, kai dantų apnašų ph labai sumažėja, o hidroksilo jonų ir fluoro koncentracija sumažėja žemiau kritinės reikšmės dėl PO43- virtimo į HPO42- ir H2PO4-.Stimuliuotos seilės du kartus labiau įsotintos jonais negu nestimuliuotos ir yra tinkamas remineralizacijos tirpalas. Eksperimentais įrodyta, kad karieso profilaktikai stimuliuotas seilių išsiskyrimas, kramtant, svarbus kaip ir fluoro preparatų vartojimas
- Literatūros sąrašas:
- 1. „Burnos patologinė fiziologija“ – A.Kondrotas, K.Jankauskienė; V.Meškelevičius, V.Jurkštienė, G. Šimonienė, V.Gailys, G.Juodžbalys. Kauans
- 2. „Vaikų burnos ligų gydymas ir profilaktika“ – S.Milčiuvienė, E.Bendoraitienė, P.Paipalienė, G. Stropienė; J.Šemetova, J.Narbutaitė, V.Mačiulskienė, V.Vitkauskienė., J. Špokas. Kaunas 1995m