MIEGO STRUKTŪRA IR JO ATSTATOMOJI REIKŠMĖ

Turinys

Įvadas 3
I Biologiniai ritmai. 4
1.1 Biologinis laikrodis. 6
1.2 Melatoninas ir šviesa. 8
II Miego charakteristika. 9
2.1 Miego rūšys: 9
2.2 Biologinė miego reikšmė 10
2.3 Miego tyrimo metodai 11
2.4 Miego fiziologija. 12
2.4.1 Miegą reguliuojantys mechanizmai: 12
2.4.2 Miego fazės. 12
III. Miego teorijos. 16
3.1 Cheminė – toksinė miego teorija. 16
3.2 Nervinės, miegą aiškinančios, teorijos. 17
IV. Miego netekimo efektai. 17
Išvados 20
Literatūra 21Įvadas
Jau Hipokratas pastebėjo, kad žmogaus nuotaika, sugebėjimas mąstyti bei fizinė būsena kinta cikliškai. Dabar nustatyta, kad žmogaus organizme yra daugiau kaip 100 biologinių ritmų, atspindinčių įvairius fiziologinius procesus. Tai miego ir budėjimo, kūno temperatūros kitimo, širdies bei kraujagyslių sistemos veiklos, kraujo sudėties ir kiti paros ritmai.
Yra žinoma, kad žmogui būdingas gana tobulas laiko jausmas, biiologinis laikrodis primena laiką miegoti ar pietauti, jis juntamas darbingumo padidėjimo ir sumažėjimo momentais.
Biologinis ritmas valdo miegą. Jis gyvybiškai būtinas kiekvienam žmogui. Miegas – tai funkcinė žmogaus smegenų ir viso organizmo būklė, kokybiškai besiskirianti nuo budrumo būklės ir kuriai būdingas aktyvios organizmo sąveikos su aplinka sumažėjimas bei dalinis psichinės veiklos slopinimas. Miego ir budėjimo mechanizmai gana sudėtingi. Šiame darbe pabandysiu atsakyti į klausimus kokia žmogaus organizmo ritminė veikla miegant? Panagrinėsiu svarbiausius procesus, kurie vyksta miegant, paanalizuosiu miego struktūrą bei jo atstatomąją reeikšmę organizmui.I Biologiniai ritmai.
Žmogus, taip pat, kaip ir kiti gyvūnai milijonus metų veikiami besikartojančių globalinių faktorių, prie jų prisitaikė; todėl, nors mes ir nejaučiame, pasireiškia tam tikri funkciniai svyravimai, susiję su paros, metų laikų ir panašiais kitimais, vadinami biologiniais ritmais. Bi

iologiniai ciklai yra ritmiški gyvų organizmų biologinių procesų ir reiškinių pobūdžio ir intensyvumo svyravimai. Atstumas tarp dviejų svyravimų vienodų padėčių vadinamas periodu, arba ciklu. Kiekvieną ciklą paprastai sudaro dvi fazės: vienoje jų procesas pasiekia maksimumą, o kitoje- minimumą. Amplitudė rodo maksimalų ir minimalų nukrypimą nuo vidutinės reikšmės. Vienoje ciklo fazėje yra svyravimų bangos nuoslūgis, o tai atitinka proceso susilpnėjimą, kitoje banga pakyla, ir tuo metu procesas sustiprėja.
Ciklų trukme biologiniai procesai paprastai daugiau ar mažiau sutampa su geofiziniais ciklais. Pavyzdžiui, daugelį organizmo fiziologinių funkcijų lemia išorinių veiksnių, kurie tiesiogiai susiję su Žemės sukimosi paros periodiškumu, paros cikliškumas.

Bioritmai yra skirstomi į funkcinius ir ekologinius:
1. Funkcinių bioritmų (širdies ritmo, kvėpavimo, ir kt. procesų, palaikančių organizmo aktyvumą ir gyvybingumą) svyravimų ciklai matuojami sekundėmis, minutėmis, valandomis ar neet dienomis. Funkciniai bioritmai genetiškai sąlygoti ir prasideda žmogui gimus.
2. Ekologiniai bioritmai sutampa su atitinkamais geofiziniais ritmais (paros, sezoniniai, daugiamečiai ir kt.).
Dar ritmai skiriami į:
– infradianinius, trunkančius ilgiau nei viena diena;
– ultradianinius, trunkančius trumpiau nei viena diena.
Žmogaus fizinis darbingumas emocijos bei protinės veiklos ypatybės svyruoja tam tikrais ciklais. Žinomi metų, mėnesio ir paros arba cirkadiniai ritmai (lotyniškai circa- apie, dies- diena, para).
Cirkadiniai ritmai. Endogeninė cirkadinė sistema suderina vidinius biologinius procesus maždaug pagal 24 val. ciklą. Šis ritmas nepriklauso nuo astronominio ir socialinio ritmo; ji
is gali veikti atskirai, kai reikia prisitaikyti prie tam tikrų sąlygų, bet natūraliose sąlygose egzistuoja sinchronizacija (derinimas) su išoriniais ritmais.

Kiekvienos dienos cirkadiniai visų sistemų kitimai yra panašūs ir ypač aiškiai matomi stebint smegenų nervinių ląstelių aktyvumą, neuromediatorius, hormonus, fiziologines funkcijas, pažinimo ir suvokimo galimybes. Per parą (per 24 val.) kartojasi visų fiziologinių, psichologinių funkcijų bei elgesio savaiminiai pokyčiai. Cirkadinės sistemos visuma yra ekstremaliai glaudžiai susijusi, griežtai hierarchinė ir labai inertiška. Paros bėgyje kūno temperatūra kinta: naktį mažėja, diena didėja. Kortikosteroidų sekrecija didžiausia yra ryte, o vakare – mažiausia. Jei mėginama staiga pakeisti nors vieną iš funkcijų, atsiranda desinchronizacijos simptomų.
Labai nesunku suprasti savo paros ritmą. Kiekvieno žmogaus jis gali būti individualus, nors egzistuoja ir tam tikri bendri dėsniai. Tarkime, pirmasis rytinis pakilimas prasideda 4-5 valandą ryto. Atsikėlus tuo metu, galima mėgautis saulės tekėjimu, bundančia gamta, pajusti, kaip užplūsta jėgos ir visiškai nebesinori miego. Tą energijos bangą dažniausiai ,,pagauna” vyturiai. Antrasis rytinis pakilimas būna tik 9-10 valandą ryto. Jį jaučia beveik visi, nes tuo metu jau būna mokykloje ar darbe.

Visiškai pabudęs kūnas gali sutelkti jėgas veiklai. Pakilimas trunka apie pusantros valandos. Prieš pietus prasideda didelis aktyvumo nuosmukis, mąstymas ir reakcijos sulėtėja. Dauguma žmonių tokią būseną išgyvena nuo 13 iki 15 valandos. 16-17 valandos – darbingas laikas, organizmo tonusas vėl pa
akyla. Bet 18-19, po darbo valandų atrodo, kad visiškai apleido jėgos ir nenori nieko daugiau, tik pareiti namo ir kristi į minkštą krėslą. Neveltui tuo metu tingisi kur nors eiti iš namų. Tačiau praėjus šiam energijos kritimo laikui toliau žmogus vėl gali būti aktyvus. Stipri aktyvumo banga būna apie vidurnaktį ir po jo. Jei žmogus neužmigo, jam prasideda tarsi ,,antrasis kvėpavimas”.. Šią energijos bangą pagauna pelėdos.

Sezoniniai ritmai. Kiekvienas žmogus jaučia, kaip tam tikru metų laiku jį užplūsta jėgos. Tarkime, vienam rudenį norisi gilintis į mokslus, susikaupti veiklai, daug ir produktyviai dirbti, bet pavasarį jį gali kamuoti apatija, energijos trūkumas. Kitam pats geriausias laikas vasara ar žiema. Žmogaus organizme sezoniniai ritmai reiškiasi pagreitėjusia medžiagų apykaita pavasarį ir sulėtėjusia- rudenį bei žiemą, padidėjusiu hemoglobino procentu kraujyje ir kvėpavimo centro jaudrumo kitimu pavasarį ir vasarą. Kai kurie tyrėjai nurodo, kad fiziologinių procesų sezoninis kitimas vykstantis ištisus metus, primena paros periodiškumą. Organizmo būklė vasarą ir žiemą tam tikra prasme atitinka jo būklę dieną ir naktį. Žiemą mažiau negu vasarą cukraus kraujyje, daugiau adenozitrifosforo rūgšties ir cholesterino.
Priklausomai nuo amžiaus skiriasi žmonių aktyvumas. Vaikystėje ir paauglystėje ląstelių augimas kur kas didesnis už jų irimą, senatvėje – atvirkščiai. Su amžiumi bioritmai keičiasi. Jauniems žmonėms (16-25 metų) dažniau būdingas pelėdos tipas, senatvėje net už
žkietėjusi pelėda gali pradėti keltis 5 ryto ir virsti tikru vyturiu. Per 12 metų laikotarpį pasikeičia beveik visos žmogaus organizmo ląstelės – net 80 procentų. Todėl maždaug kas 12 metų galime pastebėti savo energingumo piką.

Migracija ir veisimas. Žmogus nuo senų laikų žavėjosi paukščių gebėjimu rasti kelią. Tyrimai leido padaryti svarbią išvadą: dauguma paukščių kasmet migruoja tūkstančius kilometrų tam tikru maršrutu nepriklausomai nuo to, kad aplinka dar nepakitusi. Mokslininkas G. Krameris nustatė, kad dieną paukščiai orientuojasi gretindami Saulės padėtį su laiku, kurį rodo jų biologiniai laikrodžiai. Paukščių vidiniai laikrodžiai nustatyti labai tiksliai, paklaida ne didesnė už minutę.

Dauguma gyvūnų gyvena migracijos ritmais, kai keliauja žiemoti ar veistis. Pavyzdžiui juodieji gandrai žiemoja Vidurinėje ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Indijoje ir parskrenda pavasarį, balandžio mėnesį. Sugrįžę dažniausiai peri keletą metų tame pačiame lizde. Žuvys taip pat turi savo neršimo ritmą. Stintos antroje žiemos pusėje renkasi iš Baltijos jūros į marias, kad čia apsipratusios, pavasarį toliau keliautų į Nemuną neršti, o lašišos plaukia į upes neršti vėlai rudenį.1.1 Biologinis laikrodis.
Paros ritme biologinio laikrodžio vaidmenį atlieka pagumburio virškryžminis branduolys, esantis virš regos nervų kryžmės. Jis gauna tiesioginę informaciją iš tinkalainių apie šviesos ir tamsos kaitą. Šis branduolys koordinuoja ir sinchronizuoja daugelio funkcijų ritmiškumą. Pagumburio motyvaciniai centrai dėl jų pačių vidinio metabolizmo gali veikti ir automatiškai – be jokių dirgiklių poveikio iš šalies. Kai kurių centrinės nervų sistemos ląstelių savidirgos savybė, veikiant metaboliniams procesams, taip pat nerviniams bei humoraliniams faktoriams, vadinama biologiniu laikrodžiu.
Biologinis laikrodis priklauso nuo mūsų organizmo ląstelių veiklos ir kontroliuoja pagrindinius organizmo ritmus: miego – budravimo ritmą, temperatūrą ir hormonų sekreciją. Aktyvumo periodus galima paaiškinti remiantis žmogaus fiziologija, mat tuo metu dalijasi organizmo ląstelės. Vyturio ar pelėdos gyvenimą mes esame paveldėję genetiškai. Paminėtina ir tai, kad dažniausiai populiacijoje pasitaiko tarpinis variantas. Šie žmonės yra vadinami balandžiais.

Chronobiologai teigia, kad organizmas nubunda 6 valandą ryto ir pradeda ko nors labai aktyviai reikalauti, 8 ir 9 valandomis atsiranda lytinis aktyvumas. Vadinasi, mylėtis geriausia rytais. Kreiptis į gydytojus taip pat geriausia ryte. Ryte labiausiai patariama eiti pas stomatologą. Taip pat labai naudinga ryte nueiti pas masažistą, kadangi oda dienos pradžioje būna labai imli. Kraujas į smegenis geriausiai patenka 10 valandą ryto. Tuomet lengviausia įsiminti visus pamatytus ir išgirstus dalykus (įsijungia trumpalaikė atmintis). Nuo 10 ir 12 valandos geriausia užsiimti meniniais dalykais. Vidurdienį reikia ilsėtis. Nuo 16 val. pradeda labai gerai veikti ilgalaikė atmintis. Nuo 15 iki 16 valandos mūsų pirštai būna lanksčiausi, todėl šis laiko tarpas vadinamas „meistro valanda“.
Šešta valanda vakaro geriausiai tinka pasivaikščiojimams, kadangi šiuo metu suaktyvėja kvėpavimas. Nuo 18 val. iki 20 val. galima išgerti, kadangi tuo laiku kepenys aktyviausiai paskirsto alkoholį. Galbūt todėl užsieniečiai labiau linkę išgerti antroje dienos pusėje (su darbu tai visiškai nesusiję, kadangi lygiai taip pat jie elgiasi ir atostogų metu).
Apie septintą valandą vakaro krinta spaudimas, sumažėja aktyvumas bei smegenų veikla, taip pat stipriai sumažėja dėmesingumas. Dirbti tokiu laiku labai sunku, kadangi beveik neįmanoma susikoncentruoti. Naktį darbuotis taip pat beprasmiška, nors daugelis labai mėgsta tai daryti. Mokslininkai tvirtina, kad pirmą valandą nakties smegenų veikla – minimali. Anksti ryte taip pat nedera užsiimti rimtais dalykais. Nustatyta, kad nuo 3 val. ryto iki 4 val., darbininkai, dirbantys naktinėje pamainoje, padaro daugiausiai broko. Taigi norėdami naudingai ir produktyviai darbuotis bei gerai jaustis, turėtume įsiklausyti į vidinio laikrodžio tiksėjimą, nesureikšmindami rankinio laikrodžio parodymų.
Miego ir budrumo sistema ypač pažeidžiama dažnai keičiant miego laiką. Darbo ir poilsio ritmo pokyčiai sukelia budrumo ir miego pakitimus, pasireiškiančius mieguistumu bei darbingumo stoka. Pamaininis darbas ar dar blogiau – slenkantis grafikas sukelia socialinio gyvenimo pakitimus. Pasikeitus darbo ir miego laikui, pablogėja savijauta ir tai ypač apsunkina protinę veiklą. Manyta, kad dienos miegas nepilnavertis, nes miegą blogina triukšmas, šviesa, gyvenimo ritmas. Tačiau ne tik šie veiksniai daro įtaką. Miegant neįprastu paros laiku, pvz., dieną, miegama 1-4 valandomis trumpiau nei naktį, cirkadinių ritmų vientisumas pakinta, miegas lyg sutrūkinėja, negali tęstis tiek kiek norėtųsi. Miego ir budrumo ritmas tais atvejais nesusiderina su “vidiniu organizmo laikrodžiu” – biologiniais ritmais. Žmogaus biologiniai vidiniai ritmai per parą nekinta. Tai temperatūros kreivė (ji aukščiausia 18 val. ir žemiausia 6 val. ryto), kortizolio, prolaktino, somatotropinio hormono ekskrecijos bei nervinių ląstelių aktyvumo fazių kitimai. Didžiausia gero miego galimybė yra esant žemiausiai kūno temper.atūrai. Štai kodėl net įpratusieji dirbti nakties metu jaučia nenumaldomą miego poreikį 4-5 val. ryto ir yra gana darbingi 18-21 val. vakaro.1.2 Melatoninas ir šviesa.
M. Lobano bandymai patvirtino šviesos įtaką žmogaus miego ir budėjimo paros ciklo reguliavimui. Šviesa ir visi su ja susiję aplinkinio pasaulio regimieji įspūdžiai daugiausia lemią tam tikrą galvos smegenų žievės tonusą. Į galvos smegenų žievę regėjimo kanalais patenka iki 80 procentų visos žmogaus gaunamos informacijos. Šviesa- veiksnys, turintis įtakos budėjimui. Šviesa slopina melatonino sintezę organizme.
Hormoną melatoniną sintetina kankorežinė liauka iš pirmtako seratonino. Taip ji reguliuoja organizmo bioritmus, o liaukos ciklišką aktyvumą veikia kintanti dienos ir nakties trukmė. Konkoriežinė liauka adaptuoja endokrininės sistemos aktyvumą bei organizmo metabolizmą, kintant dienos ir nakties bioritmui. Mažėjant šviesos kiekiui, pavyzdžiui, žiemą, didėja melatonino sekrecija. Melatonino paros ritmą kontroliuoja simpatinė nervų sistema. Noradrenalinas, gaminamas antinksčiuose, aktyvina konkorežinės liaukos β adrenoreceptorius ir per cAMF sistemą skatina melatonino sintezę bei sekreciją. Tai vyksta kintant kintant šviesos ir tamsos laikotarpiui, retinohipotaliaminiu keliu. Melatoninas išsiskiria tik tamsoje ir greitina cirkadinės sistemos adaptaciją. Pastebėta, kad fiziologinėse sąlygose melatonino išsiskyrimo pikas sutampa su “noru užmigti” ir miego pradžia. Padidėjus melatonino koncentracijai smegenų skystyje, slopinama adenohipofizės gonadotropinų sekrecija ir lytinių liaukų veikla. Sumažėjus šio hormono, pavyzdžiui, pavasarį ar vasarą, kai dienos ilgos, melatonino išsiskiria mažiau ir taip skatinama lytinių hormonų sekrecija, o taip pat ir lytinis aktyvumas. Šiuo metu gerėja nuotaika, atsiranda įvairūs jausmai. Žiemos metu stebimi „sezoniniai emocijų sutrikimai“, aukštas melatonino kiekis gali būti nuotaikos kritimo priežastimi. Paminėtina ir tai, jog žiemos metu, esant ilgam tamsos periodui, kai poliarinės naktys trunka pusę metų, eskimų moterims vystosi sezoninė amenorėja (mėnesinių nebuvimas) dėl lytinių hormonų nepakankamumo tuo periodu.
Trys pagrindinės biologinio laikrodžio komponentės įtakojamos šviesos:
-Yra pagrindinis kelias per kurį perduodama informacija laikrodžiui apie šviesą;
– Yra „pacemakeris“ (duodantis ritmą), kuris generuoja ritmą;
– Yra kelias nuo laikrodžio iki organizmo struktūrų, kad reguliuoti jų aktyvumą.II Miego charakteristika.
Miegas – tai funkcinė žmogaus smegenų ir viso organizmo būklė, kokybiškai besiskirianti nuo budrumo būklės ir kuriai būdingas aktyvios organizmo sąveikos su aplinka sumažėjimas bei dalinis psichinės veiklos slopinimas. Tai natūrali organizmo savybė. Miego metu sukaupiama reikalinga organizmui energija; regeneruoja pažeistos ląstelės; susidaro daug naujų medžiagų; imuninė žmogaus sistema sintetina naujas gynybinių medžiagų molekules, kurios nukenksmina ligų sukėlėjus; nervai ir smegenys atsigauna nuo buvusių dirgiklių.2.1 Miego rūšys:
1) Fiziologinis. Žmonėms ir aukštesniesiems gyvūnams yra paros periodinis procesas. Kai kuriems gyvūnams (meškoms, barsukams, mangustams, varlėms, žalčiams) miegas dar yra ir sezoninis periodinis reiškinys.
2) Dirbtinis:
a) Hipnozinis. Pasitaiko kai kuriems gyvūnams. Tai lyg apmirimas, pastebimas netikėto pavojaus metu. Tuo metu gyvūnas tartum sustingsta, jam pasireiškia vadinamoji katalepsija. Žmonėms, tai dalinis slopinimas, kurį sukelia kitas asmuo, panaudodamas monotoniškus, silpnus dirgiklius. Žmogus gali būti hipnotizuojamas žodiniais dirgikliais arba monotoniškais judesiais. Taip pat tam tikslui naudojami hipnotizuotojo akyse, stikliniame ar metaliniame rutulėlyje šviesos blykčiojimai, į kuriuos hipnotizuojamajam liepiama fiksuoti žvilgsnį. Kartais keli dirgikliai yra suderinami, pavyzdžiui, hipnotizuotojo žodžiai ir metronomo tiksėjimas. Kadangi hipnozė yra dalinis slopinimas, tai dėl indukcijos apie smegenyse likusius veikiančius židinius susidaro stiprus slopinimas ir veiklieji židiniai lieka izoliuoti. Būtent per šiuos židinius palaikomas ryšys tarp hipnotizuotojo ir hipnotizuojamojo. Toks izliuotas dirglus darinys gali likti ir naturalaus miego metu. Šio proceso dėka galime pabusti tam tikrą užplanuotą valandą.
b) Narkozinis miegas sukeliamas kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, pavyzdžiui, anestetikais operacijų metu.
3) Patologinis miegas gali pasitaikyti, kai yra galvos smegenų tam tikrų struktūrų augliai ar sergant kitomis ligomis. Pavyzdžiui, letarginis miegas, trunkantis mėnesius arba metus, būna išsekus nervų sistemai, sutrikus smegenų struktūrų, palaikančių būdravimo ir miego pusiausvyrą, sąveikai.2.2 Biologinė miego reikšmė
1) Miego funkcija yra budėjimo metu gautos informacijos perdirbimas. Smegenų apsaugojimas nuo nereikalingos informacijos, biologiškai svarbios informacijos pervedimas į ilgalaikę atmintį;
2) miego metu vyksta individo patirties psichologinis perdirbimas, įvyksta emocinės sferos stabilizavimas, padedami pagrindai taip vadinamai psichologinei ginybai. Šios ginybos pagrindą sudaro sapnai. Jei žmogui trukdoma sapnuoti (nutraukiamas miegas, išsivysčius greitai miego fazei), sutrinka visa psichologinės ginybos sistema: didėja emocinė įtampa, blogėja atmintis, slopinamas asmenybės kūrybiškumas. Poreikis sapnuoti ryškiai padidėja esant nerimui, depresijai, bejėgiškumui, nesugebant aktyviai likviduoti nemalonia situaciją;
3) miego metu atsistato energetiniai smegenų ir organizmo rezervai: miegant sustiprėja baltymų sintezė. RNR sintezė smegenyse ir kūne, taip pat, STH sintezė ir pan.
4) miegas sąlygoja augimo hormono, prolaktino, kortizolio, oksitocino, skydliaukės stimuliuojančio hormono sekreciją.2.3 Miego tyrimo metodai
Miego ir budravimo būsenos jau nuo seno buvo tiriamos stebint miegantįjį. Jei žmogus nejuda, neatsako kalbinamas ir nereaguoja į palietimą, manoma, kad jis miega. Objektyviai įvertinti miego sutrikimus padeda polisomnografijos tyrimas. Jo metu registruojami kelių tyrimų, būtinų miego struktūrai įvertinti, tokių kaip elektroencefalografijos (EEG), elektromiografijos (EMG), elektrookulografijos (EOG), parametrai. EEG užrašoma uždėjus elektrodus ant galvos paviršiaus. EEG – tai smegenų žievės neuronų, dažniausiai piramidinių, postsinapsinių potencialų suma. Ramaus budravimo metu užsimerkus EEG vyrauja 8-13Hz dažnio vidutinės amplitudės (apie 50µV) ritmiški svyravimai, vadinami alfa ritmu, kuris ryškiausias yra pakaušio srityje. Atsimerkus ar aktyvumo metu EEG virsta desinchronizuota: svyravimų amplitudė mažėja, o dažnis didėja. Šis didesnis už alfa dažnis (13-30Hz) vadinamas beta aktyvumu. Išradus EEG, A. L. Loom su bendraautoriais aprašė penkias budrumo ir miego būsenas. 1953m. E. Aserinsky ir N. Kleitmanas Čikagoje aprašė ypatingą miego būseną, kuriai būdingas gilus išorinis miegas ir greiti akių judesiai. 1962m. Šią miego būseną visiškai ištyrė M. Jouvet Lione dėl išnykusio raumenų tonuso ir tuo pat metu suaktyvėjusios smegenų veiklos ši būsena buvo pavadinta paradoksiniu (aktyviuoju, greitų akių judesių) miegu. Atliekant poligrafinius miego tyrimus buvo pastebėta ne tik smegenų veiklos, bet ir raumenų bei akių inervacijos pokyčių. Taigi, norint objektyviai ir tiksliai įvertinti miegą, reikia visą naktį atlikti nenutrūkstamus poligrafinius tyrimus. Pagal tarptautinį susitarimą būtina užrašyti elektroencefalogramą, elektromiogramą (parodo raumenų aktyvumą) ir elektrookuliogramą (akių judesių užrašymas). Polisomnografijos individualus vaizdas susiformuoja asmeniui subrendus ir paprastai nekinta. Jos pokyčiai atspindi smegenų veiklos sutrikimus ir naudojami miego sutrikimams vertinti, nervų ir psichikos ligų diagnostikai. Deja, ne visada yra galimybė atlikti šį tyrimą, gydytojui tenka remtis vien klinika, o tai dažnai pasunkina diagnostiką. Ne visada sutampa subjektyvus ir objektyvus miego sutrikimo įvertinimas, nors dažniau jis vis dėlto sutampa. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai subjektyvus paciento pojūtis – kad jis visiškai nemiega daugelį naktų, o objektyvi polisomnografija parodo, kad pacientas miega, miego trukmė 5 val. ir ilgiau, jo struktūra nėra pernelyg deformuota. Tokia situacija vadinama miego suvokimo sutrikimu, arba “miego agnozija”.2.4 Miego fiziologija.
2.4.1 Miegą reguliuojantys mechanizmai:
1. Homeostatinis reguliavimo mechanizmas yra susijęs su organizmo metabolizmo procesais. Jų metu keičiasi miego slenkstis.
2. Cirkadinis mechanizmas sąlygoja miego atsiradimą nepriklausomai nuo budrumo. Jis priklauso nuo pagumburio struktūrų veiklos, kurią kontroliuoja pagumburio branduolys, jautrus šviesai ir melatonino sekrecijai kankorėžinėje liaukoje
3. Ultradinis nervų sistemos ritmas sąlygoja miego fazių kaitą ir daro poveikį vidinei miego struktūrai. Pastaroji yra yra susijusi su spontaniniu nervų sistemos „poilsio – aktyvumo“ ultradiniu 90-100min.ritmu. Tai priklauso nuo kamieno tinklinio darinio monoaminerginių (seratonino, noradrenalino, acetilcholino) branduolių aktyvumo ir jų sinergiškos veiklos.
2.4.2. Miego fazės.
W.Dement ir N.Kleitman 1968m. miegą suskirstė į dvi fazes. Išskiriamos dvi miego fazės – greitasis miegas ir lėtasis. Parametrai, kuriais remiantis išskiriamos miego fazės:
– sumarinis elektrinis smegenų aktyvumas (elektroencefalograma)
– atsakų į sensorinius stimulus slenkstis
– raumenų tonusas ir raumenų aktyvumas (elektromiograma)
– kūno temperatūra
– kvėpavimas
– širdies funkcijos
– hormonų sekrecija.

Greito miego fazė dar vadinama greitų akių judesių faze, paradoksiniu miegu. Miego fazės skiriasi pagal elektroencefalogramą (EEG): greito miego metu stebimas didelis jos aktyvumas, lėto – mažas.
2.1 Lėtasis miegas.
Lėto miego eigoje dar išskiriamos 4 stadijos:
I stadija – snaudulys arba snaudimas, jos metu išnyksta EEG alfa ritmas būdingas budėjimo būklei, ir atsiranda lėtos mažos amplitudės bangos (3-7Hz, vadinamos teta ir delta ritmai).
II stadija – miego pradžia. Vidutinio gylio miegas, atsiranda miego verpsčių ritmas – 13-16Hz. Taip pat pavienės labai aukštos bangos viršugalvio srityje – K kompleksai. I ir II stadijų metu okulogramoje užrašomi lėti akių judesiai. Pastebima ir elektromiogramos sumažėjusi amplitudė.
III stadija – gilus miegas – atsiranda lėtas delta ritmas (1-2Hz.), sudarantis 25-50% užrašymo laiko. Elektromiogramos amplitudė dar labiau sumažėja.
IV stadija – giliausias miegas – stebimos didelės (virš 50µV) amplitudės, lėtos (0,5-1 per sekundę) delta bangos, užimančios daugiau kaip 50% užrašymo laiko, ir išnykusios miego verpstės. Akys nejuda, o elektromiogramos amplitudė dažniausiai labai sumažėjusi.
Paprastai III ir IV lėto miego stadijos vadinamos „delta-miegu“. Šio miego metu bundama sunkiai, apie 5-10% žmonių prisimena neaiškius sapnus. Delta migas dar vadinamas giliuoju.
Lėto miego fazėje taip pat pastebima tam tikra vegetacinių procesų bei kūno judesių dinamika ir psichinės veiklos ypatybės. Šio miego pradžia priklauso nuo regimojo gumburo struktūrų būsenos. Jų gabaerginis aktyvumas slopina budrumą palaikančią cholinerginę impulsaciją, seratoninerginė impulsacija palaiko gilųjį miegą. Be to, lėtojo miego metu gaminama daugiau prostaglandino D, insulino, adenozino bei delta miegą indukuojančio specifinio peptido). Didžiausią reikšmę lėtojo miego metu turi pagumburis – vienu metu dirginama priekinė preoptinė jo dalis (hipnogeninės struktūros) ir slopinamos jo užpakalinėje dalyje esančios ventrolateralinės struktūros, nuo kurių priklauso budrumas. Esant priekinio pagumburio pažeidimui sukeliama nemiga, o esant užpakalinio – prasudeda mieguistumas.
2.2. Greitasis miegas.

Greitas miegas dar vadinamas paradoksinis arba aktyvusis miegas. Jis labai svarbus žmogaus organizmo gyvybinei veiklai. Greitasis miegas elektroencefalogramoje pasireiškia greitu mažos amplitudės ritmu – alfa ir beta bangos, ant kurių dažnai atsiranda pjūklo pavidalo iškruviai, greitai juda akys, labai sumažėja arba visai išnyksta skeleto raumenų tonusas, išskyrus trumpus raumenų iškrūvius, vadinamuosius trūkčiojimus, matomus veido ir galūnių raumenyse. Pabudę šiuo metu 80-90% žmonių prisimena sapnus. Tuo tarpu pažadinus po 5min., tik 8% tiriamųjų prisimena sapnus. 15-20% žmonių sapnai yra spalvoti, o visų kitų – tik juodo – balto pobūdžio. 60% sapnų yra vizualiniai, rečiau pasitaiko g.irdimojo, juntamojo ir rečiausiai uodžiamojo pobūdžio sapnai. Išskiriamos dvi paradoksinio miego aktyvumo rūšys:
a) toninis – dėl raumenų atonijos, EEG panaši į I lėtojo miego stadijos,
b) fazinis – trumpi savaiminiai galūnių ir greiti akių obuolių judesiai, EEG aktyvumas mišrus, akių judesiai greiti,vyzdžiai susiaurėję, raumenys ar net galūnės trūkčioja, kvėpavimas nelygus, tachikardija, kraujospūdžio pakilimas, kraujotaka žymiai sustiprėja ir gerokai viršija budėjimo metu ramybėje esančią kraujotaką. Padidėja ir smegenų temperatūra. Būdingas greito miego požymis vyrams, nepriklausomai nuo amžiaus – erekcija.
Cholinerginės struktūros, sukeliančios ir palaikančios greitojo miego fazę, yra tilto ir pailgųjų smegenų branduoliuose. Jos sukelia noradrenerginės ir seratoninerginės sistemos slopinimą. Paradoksinį miegą taip pat veikia ir jį sukelia nervinių struktūrų grupė, susijusi su neuromoduliacinių peptidų sekrecija. Tai pagumburio – hipofizio struktūrų aktyvacija. Trečioji greitojo miego atsiradimą sąlygojanti sistema yra daugiau humoralinė, priklauso nuo cirkadinių veiksnių. Manoma, kad hipnogeninės medžiagos sintezuojamos ar sekretuojamos miego metu, o akumuliuojamos budrumo metu ir sukelia miegą. Miegui turi reikšmės hormonai: cholecistokininas, augimo hormonas, prolaktinas, melatoninas, somatostatinas, bei peptidai: vazointestinalinis peptidas, pirogeniniai peptidai, o taip pat ir kitos medžiagos, pavyzdžiui, prostaglandinai, uridinas ir kiti.

Prancūzas M. Žuvė įrodė, kad paradoksinio miego fazė yra labai svarbi. Jis atliko eksperimentą su pelytėmis. Patupdyta ant vandenyje plūduriuojančio kamščio gabalėlio ji, po kurio laiko užmigdavo. Tačiau, prasidėjus gilaus miego fazei, atsipalaidavus raumenims ir sumažėjus jų tonusui, ji nukrisdavo į vandenį. Tokiu būdu pelytė miegojo be paradoksinio miego fazės. Po kurio laiko tokioms pelytems išsivystydavo nervų sistemos veiklos ir kiti sutrikimai, o kartais jos net žūdavo. Vėliau panašus ekperimentas buvo atliktas ir su savanoriais studentais, kurie 3-5 dienas miegojo kiek norėjo, tik buvo žadinami kiekvinos gilaus miego fazės pradžioje. Rezultatai buvo atitinkami, kaip ir su pelytėmis. Savanoriams išsivystė panašūs somatiniai, vegetaciniai bei ypač sunkūs psichiniai sutrikimai.
Abi miego fazės, lėtoji ir paradoksinė, sudaro vieną miego ciklą, kuris trunka 60-100 minučių. Šis ciklas dar vadinamas pamatiniu nervų sistemos poilsio – aktyvumo ciklu. Ciklų skaičius visos nakties laikotarpiu svyruoja nuo keturių iki šešių. Iš karto užmigus prasideda lėtasis miegas, o po 1-1,5 val. Pirmą kartą atsiranda greitasis miegas. Gilus delta miegas būdingas pirmiems dviems miego ciklams, o greitojo miego trukmė maksimali trečio ir ketvirtociklo metu (paryčiais). Jauno ir vidutinio amžiaus žmogaus lėtas miegas sudaro apie 75-80% viso miego, o greitam miegui tenka apie 20-25% viso miego laiko. Šie skaičiai labai skiriasi kūdikiams ir seneliams. Abi miego fazės glaudžiai sąveikauja, tačiau kiekviena iš jų yra savaip reikšminga. Kai bet kuri miego fazė sutrumpėja, ji kompensuojama sekančio miego ciklo metu arba kitą naktį.
Miego ypatybės priklauso nuo žmogaus amžiaus, o taip pat įpročių. Suaugęs žmogus miega vieną kartą per parą, naktį. Toks miegas vadinamas monofaziniu. Tačiau yra žmonių, kurie mėgsta nusnūsti ir po pietų, tai – difazinis miegas. Kūdikiai miega daug kartų per dieną – polifazinis miegas.
Miego struktūra nusistovi paauglystėje ir palaipsniui kinta gyvenimo eigoje. Vidutiniame amžiuje ir senstant, naktinis miegas palaipsniui trumpėja, ilgėja užmigimo periodas, dažnėja pabudimai naktį. Ilgėja pirmoji lėto miego fazė ir trumpėja ketvirtoji, tai yra, trumpėja delta – miegas. Difazė paros struktūra senatvėje palaipsniui pereinaį polifazinę. Dažnai miegama dieną, naktinis miegas tampa su pertraukomi.s. Jauniems žmonėms intensyvus psichinis ir fizinis darbas vakare padidina delta – miego trukmę, o ilga hipodinamija sukelia žymius miego sutrikimus iki pat nemigos.
Daugiausiai miega maži vaikai ir pagyvenę žmonės. Naujagimiai miega maždaug 21val., 1 metų vaikai – apie 14val., 4 metų – 12val., 10 metų – 10 val., o suaugusiems užtenka 7-8val. Suaugusiųjų miego trukmė yra labai skirtinga ir priklauso nuo individualių poreikių ir įpročių. Didelę reikšmę miego struktūrai turi emociniai dirgikliai, magnetinio lauko pokyčiai ir kiti veiksniai.
Norėdami greičiau užmigti ir geriau miegoti stengiamės mažiau gauti aferentinės informacijos. Todėl išjungiame šviesą bei televizorių, patogiai atsigulame ir šiltai apsiklojame. Taip teigiamai veikiamos miegą organizuojančios struktūros, ypač sumažinama tinklinio darinio veikla. Miegą greičiau sužadina monotoniški dirgikliai, o įvairi veikla gerina budravimą. Labai svarbu ne tiek miego trukmė, kiek jo kokybė, o pastarajai – optimali aplinka ir pastovus miego bioritmas, tai yra, įprotis kasdien tuo pačiu metu gulti ir keltis (be žadintuvo).III. Miego teorijos.
Moksliškai tyrinėti miegas buvo pradėtas tik XIXa. antrojoje pusėje.3.1 Cheminė – toksinė miego teorija.
Buvo aiškinamas fizinėmis ir cheminėmis hipotezėmis. Manyta, kad miegas pasireiškia dėl kraujo apytakos pakitimų smegenyse. Vieni mokslininkai teigė, jog, daugiau pritekėjus į galvą kraujo užmiegama, o kiti – atvirkščiai. Taip pat, buvo teigiama, kad miegas išsivysto dėl to, kad nutrūksta impulsų srautas į smegenų pusrutulius, bet šios teorijos gėdingai žlugo, kai pasirodė, jog apsigimę naujagimiai, kurie visai neturi smegenų pusrutulių, o taip pat ir suaugusieji, kuriems trauma visiskai suardė smegenų pusrutulius, turi tokį pat miego – budėjimo ciklą, kaip ir sveiki asmenys. Dar buvo nurodomos medžiagos, kurios susikaupia budravimo metu ir sukelia miegą. Šią teoriją moksliniais tyrimais bandė įrodyti prancūzų mokslininkai Lažandris ir Pironas. Jie imdavo pervargusio ir ilgai nemiegojusio šuns kraują ir perpildavo budraujančiam. Tai tuoj pat sukeldavo miegą. Tačiau vėliau buvo pastebėta, kad siamo dvyniai turintys bendrą kraujo apytakos ratą miegojo ne vienu metu ir turėdavo tartis šiuo klausimu. Be to, taip ir nepavyko rasti ir cheminių medžiagų, vadinamųjų hipotoksinų, sukeliančių miegą.3.2 Nervinės, miegą aiškinančios, teorijos.
Daug duomenų buvo gauta, tiriant ligonius letarginio encefalito epidemijos metu, kuri pasireiškė per pirmąji pasaulinį karą. C. Ekonomas nustatė, kad sergant šia liga, pažeidžiama smegenų IV skilvelio dugno sritis, taip pat, kad pagumburyje yra miego bei būdravimo centrai. C. Ekonomo darbus toliau tęsė R. Hesas bei I. Pavlovas. R. Hesas eksperimentuodamas su katėmis surado zonas, kurias stimuliuojant emocijos sumažėdavo, išryškėdavo parasimpatinės nervų sistemos veikla ir miego elgsenos vaizdas. Stimuliuojant kitas zonas, pasireikšdavo priešingas efektas, todėl buvo manoma, kad yra lokalizuoti miego ir budravimo centrai. Tačiau I. Pavlovas nustatė, kad šuo darosi mieguistas arba ir visiskai užmiega, veikiant gesimą ir diferencinį vidinį slopinimą sukeliantiems dirgikliams. Šiuos reiškinius jis vertino kaip aktyvaus vidinio slopinimo išplitimą ir teigė, kad slopinimas ir miegas – tas pats procesas, kitaip tariant, miegas yra refleksinės kilmės slopinimas. Taip buvo pripažinta, kad yra aktyvūs miego organizacijos mechanizmai.
Klinikiniai – morfologiniai tyrimai rodo, kad pažeidus giliųjų smegenų struktūrą, padidėja mieguistumas arba būdravimas, kitaip tariant, sutrinka normalus miegas.
1935m. F. Bremeris naudodamasis encefalografiniais tyrimais, atliko eksperimentus su katėmis ir įrodė galvos smegenų kamieno reikšmę normaliam miegui ir būdravimui palaikyti.
Dabar jau nustatyta, kad vidurinių smegenų tinklinis darinys palaiko būdravimą. Lokaliai suardžius šią struktūrą, sukeliamas patologinis miegas, o perpjovus specifinius laidus, einančius į žievę, miego ir būdravimo funkcija nesutrinka. Aktyvių būdravimą palaikančių darinių veikla eleltroencefalogramoje pasireiškia desinchronizacija (didesnio dažnumo ir žemos amplitudės ritmai), miegą organizuojančių darinių veikla pasireiškia sinchronizacija (mažo dažnumo ir aukštos amplitudės ritmai). Taigi nustatyta, kad smegenyse yra sinchronizuojančis ir desinchronizuojančios sistemos, kurių sąveika nulemia ir palaiko miegą būdravimą bei jų kaitą.IV. Miego netekimo efektai.
Mažai miegant sulėtėja medžiagų apykaita, organizme padaugėja streso hormono kortizolio, dėl to žmogus gali jausti bendra silpnumą, pastebėti atminties sutrikimus. Lygiai tokius pat simptomus gali jaustis ir persimiegojęs. Tačiau miego laiko sumažėjimas sukelia ryškesnius psichologinius ir psichikos negu fizinius sutrikimus, tartum nervų sistemos nuovargį, taip didinamas psichikos sutikimų pavojus. Nemiegojus 3-4 paras žmogus patiria iškraipytus jausmus, atsiranda irzlumas, bet uždaviniai reikalaujantys fizinių įgūdžių arba protinių sprendimų yra nepaliečiami. Miego netekimas sumažina paprastų ir nuobodžių užduočių atlikimą ir neveikia jei uždaviniai yra įdomūs arba nereikalaujantys visų jėgų.

Sutrikus miegui, susilpnėja neuroimuninės sistemos, o tai gali pabloginti ne tik gyvenimo kokybę, bet ir somatinių ligų bei psichikos sutrikimų eigą, padidinti mirštamumą.
Beveik kiekvienas žmogus patiria su miegu susijusių problemų. Apie 2/3 gyventojų blogai miega arba yra turėję miego sutrikimų. Nemiga kankina net 15-35% visų gyventojų. Apie 35% vidutinio amžiaus žmonių nesijaučia pailsėję ryte. Pagyvenusius žmones nemiga vargina dar dažniau. Todėl miego sutrikimai yra svarbi medicininė – socialinė problema, kuriai skiriamas vis didesnis dėmesys visame pasaulyje. Pasaulinė sveikatos organizacija vasario 24dieną yra paskelbusi pasauline miego diena. Lietuvoje 2000m.įsteigta Miego medicinos draugija, kurios įkūrėja ir pirmoji pirmininkė yra prof.habil.dr. Vanda Liesienė. Draugija vienija įvairius specialistus, besidominčius miego medicinos sritimi.
Labai svarbu žinoti bendras miego higienos taisykles, stiprinančias paros ritmą ir gerinančias miegą:
1) Miegui labai svarbi aplinka. Miegamasis turi būti tamsus, vėsus ir ramus;
2) reikia sukurti naktinio miego ritualą;
3) eiti miegoti kiekvieną naktį tuo pačiu metu;
4) nuolat keltis tuo pačiu laiku;
5) nemiegoti dienos metu, nes blogėja nakties miegas. Stengtis judėti, prasiblaškyti. Geras budrumas dieną gerina miegą;
6) negulėti lovoje nemiegant, nes per ilgas lepinimasis lovoje trigdo kitos nakties miegą ir daro jį paviršutinišką. Lovą naudoti tik miegui ir seksui;
7) jeigu neužmiegama reikia atsikelti ir pasivaikščioti, išeiti į kitą kambarį;
8) reguliariai mankštintis. Fizinius pratimus atlikti popietinėmis valandomis. Nesimankštinti vakare. Nereguliarūs fiziniai pratimai miegui įtakos neturi;
9) triukšmas kenkia miegui, net jei nuo jo ir nepabundama, o ryte neatsimenama. Nuolatinis triukšmas veikia lėtai ir pamažu sutrikdo miegą. Galima naudoti ausų kaštukus;
10) per šiltai miegant, miegas blogėja, bet per šaltas oras jo taip pat negerina;
11) vakare išgėrus kavos, arbatos, vaisvandenių (kurių sudėtyje yra kofeino) sutrikdomas miegas net ir tų žmonių, kurie užmiega vėliau;
12) net ilgalaikių miego sutrikimų atveju nevartoti migdomųjų nuolat retkarčiais išgerti migdomieji veikia stipriau ir mažiau kenkia sveikatai;
13) alkanas žmogus sunkiau užmiega. Vakare šiek tiek užkandus (tinka šiltas pienas ir jo produktai) užmiegama lengviau;
14) jeigu žmogus buvo susinervinęs, neramus, išgėręs alkoholio jis užmiega lengviau, bet miegas nebūna pilnavertis, o paryčiais net pablogėja.Išvados
Miego trukmė yra individuali ir kintama. Tačiau ne tik miego trukmė, bet vidinė miego organizacija, jo stabilumas nulemia poilsio jausmą ir kokybišką budrumą dienos metu.

Taigi norint padidinti darbo produktyvumą ir sveikatą, labai svarbu suvokti tiek darbo ypatumus, tiek žmogaus miego ir budrumo ritmo skirtumus. Suvokęs, kaip reguliuoti poilsio ir aktyvumo ciklą, gali prisitaikyti prie naujo miego ir budrumo režimo.

Fiziologiniu ir socialiniu požiūriu dirbti ir gyventi perstumiant darbo laiką yra nepageidautina, tačiau vis dažniau mūsų darbo ir miego valandos trikdomos. Norint minimalizuoti nemalonius simptomus ir gerinti darbo kokybę, reikėtų atsižvelgti į du momentus:
1. Pritaikyti darbo valandas, organizuoti darbo pobūdį ir jo sudėtį. Galvojant apie sugebėjimų silpnėjimą per parą, numatyti laiką, kada bus dirbamas atsakingas darbas.
2. Pasekti individo cirkadinę sistemą padedant jam prisitaikyti.

Chronobiologijos – žmogaus biologinių ritmų egzistavimo – žinojimas pagerino situaciją. Europos Sąjungos šalyse įvedus privalomą miego ir budrumo valandinį režimą ilgų reisų vairuotojams, sumažėjo autoavarijų. Vairuotojų miegą keliuose vis dėlto pablogina susikaupusi įtampa, nuovargis, šviesa, amžius bei sveikatos ir psichologinės būklės. Tie patys veiksniai veikia miego ir budrumo kokybę visose situacijose. Taigi miego ir budrumo sistemos vientisumo bei suderinamumo su kitais biologiniais ritmais supratimas leidžia vertinti galimas problemas.

Literatūra:

1. Padegimas B. Fiziologija. V.,- 1978.
2. Kėvelaitis E., Illert M., Hultoborn H. Žmogaus fiziologija. K.,-1999.
3. Dembinckas A. Psichiatrija. V.,- 2003.
4. Budrys V. Klinikinė neurologija. V.,- 2003.
5. Liesienė V. Miego medicina. K.,- 1999.
6. Kuprijanovičius L. Biologiniai ritmai ir miegas. V.,-1987.
7. Stankus A. Psichosomatinės medicinos aspektai. T.1.,-2001.
Internetas:
http://www.medicine.lt/straipsnis.asp?StraipsnioID=4532
http://medicine.vdu.lt/medicina/Nervu_ligos/00766067-70E903AC

Leave a Comment