Kardiovaskulinės reabilitacijos tikslai, uždaviniai ir strategija
Bendrasis kardiovaskulinės reabilitacijos(KR) tikslas yra atkurti sutrikusią širdies ir kraujagyslių funkciją, gydyti klinikinius simptomus, išvengti komplikacijų ir ligos plitimo, atnaujinti darbingumą bei pagerinti ligonio gyvenimo kokybę. Antrinės profilaktikos, kaip ilgalaikės KR dalies, tikslas yra lėtinti ligos progresavimą, mažinti reinfarktus, vainikinių širdies arterijų anastamozių užsidarymo ir mirties galimybę. Vykdant KR programą, siekiama stabilizuoti ligonių būklę, didinti fizinį pajėgumą, mažinti riziką, hospitalizacijų skaičių dėl ligos paūmėjimų, gerinti socialinį prisitaikymą, prailginti išgyvenamumą, siekti geresnės gyvenimo kokybės. Kad KR būtų sėkminga, rengiami konkretūs somatikos, medicinos, antrinės profilaktikos, psichologinės reabilitacijos, miego sutrikimų ir nemigo korekcijos bei socialiniai uždaviniai: Somatikos: a) žinoti savo fizines galimybes ir išmokti gyventi, atsižvelgiant į jas; b) optimizuoti krūvio pakėlimą, nustatyti jį mažinančias priežastis. Medicinos: a) užkirsti kelią širdies ligų sukeliamoms mirtims, mažinti sergamumą širdies ligomis, infarktų prasidėjimą, pooperacinių anastomozių užsidarymą; b) šalinti simptomatiką. Antrinės profilaktikos: a) suprasti ligos pobūdį ir rizikos veiksnius; b) atsikratyti žalingų įpročių (nerūkyti, saikingai vartoti alkoholį); c) pradėti aktyvesnį fizinį gyvenimą; d) pradėti sveikai maitintis, sudaryti teigiamas būtinų vaistų vartojimo nuostatas. Psichologinė reabilitacija: a) grąžinti pasitikėjimą savimi; b) išlaikyti emocinį stabilumą, mažinti nerimą, depresiją, gerinti prisitaikymą prie stresų; c) išmokti gyventi sergant šia liga. Miego sutrikimų ir nerimo korekcija: a) normalizuoti miegą ir jo struktūrą; b) normalizuoti širdies ir kvėpavimo funkcijos sutrikimus miego metu; c) gerinti miego kokybę. Socialiniai: a) socialinis prisitaikymas, sergant šia liga; b) išlaikyti nepriklausomą gyvenimą; c) grįžti į darbą; d) optimaliai naudotis laisvalaikiu; e) atkurti šeimos, bendruomenės santykius. Siekiant šių tikslų ir sprendžiant nurodytus uždavinius būtinos bendros medikų (kardiologas, reabilitacijos gydytojas), kineziterapeutų, ergoterapeutų, psichologų, slaugytojų, dietologų ligonio ir jo šeimos narių, darbdavio, socialinio darbuotojo, likimo draugo ir kitų reabilitacijos programos dalyvių pastangos. Jie privalo vienodai vertinti reabilitacijos tikslą ir siekti jo darniomis pastangomis. Išskirtinis KR bruožas – visais tarpsniais gali prasidėti pavojingos IŠL komplikacijos. Todėl KR privalo būti specializuotos kardiologijos tarnybos grandis, ir turi būti sudaryta reali galimybė skubiai organizuoti kardiologo konsultacija.
Reabilitacijos indikacijos ir kontraindikacijos
Kardiovaskulinė reabilitacija indikuotina:• Ligoniams po miokardo infarkto.• Ligoniams po aortos – vainikinių arterijų jungčių operacijos.• Ligoniams po perkutaninės transliuminalinės vainikinių arterijų angiopastikos.• Ligoniams, turintiems stabilią krūtinės anginą.• Stabilios būklės ligoniams, turintiems širdies nepakankamumą, gydomiems vaistais.• Ligoniams, turintiems širdies nepakankamumą po kardiochirurginių operacijų.• Ligoniams po vožtuvų plastikos.• Ligoniams po širdies transplantacijos.
KR kontraindikacijos:• Nestabili krūtinės angina.• Nekoreguojama prieširdžių ar skilvelių aritmija.• Nekompensuotas širdies nepakankamumas.• Vidutinė ar ryžki aortos angos stenozė.• Dešiniojo skilvelio displazija.• Ryžki širdies blokada.• Ūminis tromboflebitas ar plaučių embolija.• Nepriklausančios nuo širdies priežastys.
Pagrindinės KR kaip daugiaveiksnio proceso dedamosios
Pagrindinės KR kaip daugiaveiksnio proceso dedamosios yra šios:• Klinikinės būklės (simptomų ir sindromų) stabilizavimas, optimizuojant gydymą vaistais.• Fizinė reabilitacija.• Psichoemocinės būsenos stabilizavimas.• Miego sutrikimų ir ligų gydymas.• Rizikos veiksnių modifikavimas.• Ligonių ir jų šeimos narių mokymas ir konsultavimas apie rizikos veiksnių mažinimą, gyvensenos keitimą.• Ilgalaikis būklės stebėjimas.Sprendžiant KR programos kiekvienos dedamosios klausimus, pirmiausia būtina apibūdinti kiekvieną dedamąją ir jos tikslus, numatyti poveikio priemones bei jų veiksmingumą, ilgalaikes reabilitacijos priemones bei kontrolės poveikį. Rizikos stratifikavimas yra individualiosios reabilitacijos programos pagrindas. Atsižvelgiant į ūminės fazės komplikacijas, širdies ir kraujagyslių sistemos būklę, nustatomas ūminių širdies vainikinių arterijų procesų rizikos laipsnis. Įvertinus buvusias ir esamas širdies ir kraujagyslių sistemos ligų komplikacijas, kairiojo skilvelio funkciją ir dozuoto fizinio krūvio testo duomenis, nustatomas fizinio treniravimo rizikos laipsnis. Taip pat nustatomi psichologiniai rizikos veiksniai bei veiksnių, lemiančių išeminės širdies ligos ryškėjimą, rizika. Atsižvelgiant į riziką, numatomos individualiosios poveikio priemonės ir jų kontrolė aparatais.
KLINIKINĖS BŪKLĖS STABILIZAVIMAS IR GYDYMO POREIKIS
Viena svarbiausių KR dedamųjų yra klinikinės būklės stabilizavimas bei gydymo optimizavimas. Norint šį uždavinį įvykdyti, pirmiausia būtina:
1. Įvertinti ligonio klinikinės dedamąsias:• širdies ir kraujagyslių sistemos būklę (simptomus ir sindromus),• chirurgines komplikacijas,• gretutines liga.2. Nustatyti ūminių koronarinių procesų riziką.3. Suformuluoti siektinus klinikinės būklės stabilizavimo tikslus.4. Nustatyti gydymo poreikį.5. Įvertinti tikėtiną reabilitacijos veiksmingumą.FIZINĖS REABILITACIJOS PRIEMONIŲ PROGRAMA
Bendrieji fizinės reabilitacijos tikslai – gerinti sveikatą, gyvenimo kokybę, kasdienę veiklą, gerinti/normalizuoti fizinį pajėgumą, padėti keisti gyvenseną (sveikesnė ir aktyvesnė), lėtinti ligos progresavimą (didinant fizinį aktyvumą). Fizinės reabilitacijos (FR) priemonių programa – tai atitinkamų fizinių krūvių taikymas, norint gerinti ligonio širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų funkcinį pajėgumą bei fizinį darbingumą, siekiant jo greitesnio ir sėkmingesnio grįžimo į darbinę veiklą bei kasdienį gyvenimą. Sergančiųjų MI ir po vainikinės kraujotakos atkūrimo operacijų fizinė reabilitacija prasideda stacionariniu etapu (reanimacijos, kardiologijos, kardiochirurgijos skyriai – I etapas) ir tęsiasi stacionarinės kardiologinės ar ambulatorinės reabilitacijos skyriuje arba namuose (II etapas), po to tęsiama ilgalaikė reabilitacija(III etapas). Turi būti garantuojama nenutrūkstamas FR programos perimamumas. Krūvio protokolai turi būti pritaikyti ir įtraukti į bendrąją daugiaveiksnę KR programa. Fizinės treniruotės tikslas – atkurti fizinį pajėgumą, atnaujinti profesinės bei darbinės veiklos įgūdžius, stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis ir savarankiškumą. Ligoniui turi būti paaiškinta, kad, norėdamas grįžti į darbą, jis turi atkurti jo fizinį pajėgumą ir raumenų jėgą. Negalint atlikti didesnių fizinių krūvių, nurodomos to priežastys. Programoje nurodomi ankstyvieji ir tolimieji fizinio aktyvumo tikslai. Specifiniai kiekvieno ligonio fizinės reabilitacijos tikslai yra skirtingi – atsižvelgiama į individualias reikmes. Be to, ligonis turi būti nuteiktas ilgalaikei FR, nes teigiami širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai išlieka tol, kol pacientas mankštinasi. Gydytoja atsako už skiriamą pratimų programą, saugumą ją vykdant bei medicinos priežiūrą. Individuali FR priemonių programa turi būti skiriama su kitomis rizikos veiksnių modifikavimo priemonėmis (antsvoris, lipidų, gliukozės kiekio reguliavimas, dieta ir kt.) bei vaistai, kurie turi būti paskirti prieš fizinę terapiją.
Fizinio treniravimo indikacijos ir kontraindikacijos
Galima treniruoti šiuos ligonius:• Sergančiuosius išemine širdies liga, nesant širdies ir kraujagyslių sistemos būklės apribojimų:-jei nėra ryškių vainikinių kraujagyslių obstrukcijų, o KS funkcija gera-visiška revaskuliarizacija ir gera KS funkcija.• Sergančiųjų obstrukcine išemine širdies liga(IŠL), neturinčius išemijos požymių.• Sergančiuosius IŠL ir esant krūvio sukeltai miokardo išemijai.• Ligonius, kurių mažas fizinis pajėgumas dėl miokardo disfunkcijos.• Sergančiuosius širdies vožtuvų ligomis, kuriems reikės/nereikės chirurginio gydymo.• Ligonius po širdies vožtuvų ligų chirurginio gydymo,turinčius/neturinčius miokardo disfunkciją.Fizinis treniravimas kontraindikacijos:• Ligonių, turinčių nestabilią krūtinės anginą.• Ankstyvasis laikotarpis po ūminio MI.• Ligonių, turinčių grėsmingą aritmiją ramybės ir/arba krūvio metu.• Ligonių, turinčių nekompensuotą ŠN.• Ryški aortos stenozė.• Uždegiminės miokardo ligos.• Disekuojamoji aortos aneurizma.• IIIo atrioventrikulinė blokada.• Ūminis tromboflebitas.
FR programos sudarymo aspektai
Sudarant ir atliekant FR programą, turi būti laikomasi šių reikalavimų:• Ligonio ir jo aplinkos vertinimas.• Dozuoto fizinio krūvio mėginys (VEM, tredmilo testas, spiroergometrija) ir jo duomenų vertinimas.• Fizinės veiklos ir treniravimo rizikos vertinimas.• Individuali mažos, vidutinės, didelės rizikos ligonių FR programa.• Fizinės treniruotės stebėjimas.• Fizinio treniravimo veiksmingumo vertinimas.• Ilgalaikės FR vykdymas, etapinė kontrolė.
PSICHOEMOCINĖS BŪSENOS STABILIZAVIMAS
Psichologinės rizikos veiksniai:• Veiksniai, susiję su emocine būsena – nerimas, depresija;• Veiksniai, susiję su asmenybės ypatumais – A tipo elgesio modelis (požymiai – garsi, greita ir pagreitėjanti sakinio pabaigoje kalba, atsakymų greitumas, įkvėpimai,iškvėpimai kalbant, įtempti veido raumenys, dažnas mirksėjimas, energingi gestai ir t.y.), priešiškumas ir siekimas kontroliuoti.
Pagrindiniai psichologinės reabilitacijos tikslai, atsižvelgiant į vyraujančius veiksnius, yra šie:
• Konstruktyvūs ligos įveikimo būdai;• Emocinės būsenos vertinimas (nerimo mažinimas);• Realus savęs vertinimas (depresijos mažinimas);• Nepavojingas sveikatai elgesys.Individuali reabilitacijos programa sudaroma atsižvelgiant į vyraujančius rizikos veiksnius. Remiantis ja, numatomi ir psichoterapijos metodai. Psichoterapija gali būti individuali – individualus konsultavimas ar psichoterapija, arba grupinė – savireguliacijos įgūdžių lavinimas bei mokomosios grupinės pratybos. Psichologinės reabilitacijos veiksmingumas vertinimas atsižvelgiant į tam tikrų psichologinių rizikos veiksnių ryškumą ir numatytų tikslų pasiekimą. Veiksmingumas vertinamas balais.MIEGO SUTRIKIMŲ IR LIGŲ ŠALINIMAS
Reabilitacijos laikotarpiu dažnai nustatomi miego sutrikimai. Miego sutrikimai dažniausiai pasireiškia pasunkėjusiu užmigimu, dažnais atsibudimais naktį, trumpu miegu ir savijauta rytais (miegu, po kurio morganizmas būna nepailsėjęs). Šiuo metu yra šiems sutrikimams šalinti yra veiksmingi nemedikamentiniai gydymo metodai. Kurių tikslas: a) keisti netinkamus miego įpročius; b) mokyti pacientą taisyklingos miego higienos; c) keisti nepagrįstus įsitikinimus. Pagrindiniai metodai: a) „gero miego“ patarimai; b) miego restrikcija; c) pažintinis gydymas; d) miego higiena. „Gero miego“ patarimų esmė – stiprinti su miegu susiję įpročiai, o slopinami – miegą trikdantys įpročiai. Miego restrikcijos metodas – trumpinamas gulėjimo laikas lovoje, todėl ilgėja miegojimo trukmė ir didėja miego veiksmingumas.
Pažintinis gydymas skirtas šalinti skirtingus sutrikimus. Tai psichoterapijos metodas, kuriuo grindžiami paciento įsitikinimai, nusistatymai, lūkesčiai, o netikrieji miego įpročiai. Miego suvokimas dažnai būna nemigos priežastį lemiantis veiksnys, todėl pirmiausiai būtina sužinoti paciento požiūrį į miegą, įvertinti klaidingus įsitikinimus. Po to būtina pakeisti nerealius nemigos paaiškinimus,suteikti galimybę valdyti veiksnius, bloginančius miegą. Taip pat būtina dar kartą įvertinti ligonio padarinius.Miego higiena yra vienas svarbiausių veiksnių, sprendžiant nemigos sunkumus. Ji apima ne tik miego aplinką, bet ir veiklą iki užmigimo, ritualo sukūrimą bei bendruosius patarimus, galinčius tiesiogiai veikti miegą ir jo kokybę. Taigi rekomendacijos priklauso nuo nemigos ypatumų ir paciento požiūrio į miegą. Farmakoterapija – dažniausias nemigos gydymo metodas, tačiau prie jo priprantama bei gali atsirasti priklausomybė. Todėl nemigos gydymą reikia stengtis pradėti nuo nemedikamentinio gydymo metodų.
ANTRINĖS PROFILAKTIKOS UŽDAVINIAI
Antrinės IŠL profilaktika – tai priemonių visuma, skirta ligos progresavimui stabdyti ir regresijai skatinti. Pagrindiniai antrinės IŠL profilaktikos tikslai:• prailginti bendrąjį išgyvenamumą,• gerinti gyvenimo kokybę,• mažinti intervencines procedūras (vainikinių arterijų angioplastikos ir aortokoronarinės nuosrūvos),• mažinti reinfarktų ir kitų ūminių koronarinių būklių pasikartojimo dažnį.Epidemiologijos studijomis nustatyti klasikiniai širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai – tai rūkymas, dislipidemija, arterinė hipertenzija, taip taip cukrinis diabetas, nutukimas bei genetinė predispozicija. Širdies ir kraujagyslių ligų etiologija yra daugiaveiksnė, rizikos veiksniai persipynę, todėl gydytojas privalo įvertinti jų derinį, o ne atskirą rizikos veiksnį. Vykdant antrinės IŠL profilaktikos priemonių programą, reikia laikytis šių reikalavimų: a) kuo anksčiau ją pradėti ( paciento dar neišrašius iš ligoninės); b) modifikuoti kuo daugiau rizikos veiksnių; c) tęsti profilaktika visą paciento gyvenimą. Pagrindiniai antrinės IŠL profilaktikos principai:1. Gyvensenos modifikavimas:• rūkymo nutraukimas,• dietos modifikavimas,• reguliarus fizinis aktyvumas.2. Rizikos veiksnių šalinimas.• iš pradžių antsvorio, dislipidemijos, hipertenzijos kontrolė gyvensenos modifikavimo priemonėmis. Vaistai dislipidemijai ir hipertenzijai gydyti skiriami tik tuomet, jei nemedikamentinės priemonės neveiksmingos (po šešių mėn.)• optimali daibetikų kraujo gliukozės kontrolė,• polinkio trombozei šalinimas – rūkymo, riebalų, geriamųjų kontraceptikų vartojimo nutraukimas vaisingo amžiaus moterims.3. Vaisto parinkimas. 4. Artimų giminių rizikos veiksnių vertinimas, ypač įtarus šeiminę dislipidemiją.
LIGONIŲ IR JŲ ŠEIMOS NARIŲ MOKYMO ASPEKTAI
Pagrindinis mokymo tikslas yra pagerinti širdies ir kraujagyslių būklę ir gyvenimo kokybę. Suprantamai perteiktos žinios padeda ligoniui suprasti, kaip keičiasi jo sveikatos būklė ir kaip pasiekti programoje numatytus tikslus bei uždavinius. Mokantis gali sumažėti širdies ligomis sergančiųjų beviltiškumas ir bejėgiškumas, ugdomas pasitikėjimas savimi, didėja tikėjimas sėkminga ligos baigtimi, sugebama įveikti ligos sukeltus sunkumus. Suprantant ligą, labiau pasitikima tolesnio gydymosi ir slaugos rekomendacijomis.
Ligonių mokymo principai:1. Įvertinti pradinį ligonių supratimą apie ligą.2. Įtraukti ligonių šeimos narius į mokymo programą.3. Mokomoji medžiaga skiriama konkrečiam ligoniui, todėl į jo klausimus reikia išsamiai atsakyti. Norint pasiekti optimalų sprendimą, mokymo planą reikia sudaryti kartu su ligoniu, išsiaiškinus svarbiausius jo poreikius.4. Informaciją reikia teikti suprantamai, vartoti įprastus, kasdienius žodžius,atsižvelgti į paciento išsilavinimą, ankstesnį mokymąsi bei kalbos kliūtis.5. Mokant vartoti profesionaliai parengtą medžiagą.6. Mokymas stiprinamas kartojant, pabrėžiant ir papildant teikiamą informaciją. Ligoniai turi būti sveikinami, net jeigu ir nevisiškai pasiekė užsibrėžtą tikslą.Ligoniams ir jų šeimos nariams reikalingi pagrindiniai duomenys: IŠL pobūdis, progresavimas, kontrolė ir galimos komplikacijos bei gydymo vaistais tikslai, vaistų dozės ir jų poveikis bei galimi šalutiniai reiškiniai.
GYVENIMO KOKYBĖS VERTINIMO ASPEKTAI
Išeminė širdies liga yra svarbi sergamumo, invalidumo ir mirštamumo priežastis. Ši liga turi įtakos ir kasdienei fizinei, socialinei, emocinei, intelektualiajai asmens veiklai, sutrikdo pacientų fizinį aktyvumą ir veiklą. Sveikatą galima apibūdinti kaip fizinę, psichinę ir socialinę gerovę. Remiantis PSO, gyvenimo kokybė yra kiekvieno individo subjektyvus savęs suvokimas, atsižvelgiant į kultūros ir kitų vertybių sistemą, kurioje jis gyvena, turėdamas tikslų, lūkesčių, rūpesčių ir vadovaudamasis gyvenimo standartais.
Veiksniai, lemiantys gyvenimo kokybę
Ekonominiai Aktyvumas veiksniaiAnatominė ir Fiziologinė būklė Šeima
GYVENIMO KOKYBĖ Darbo ir buities Simptomai, aplinka rizikos veiksniai Psichikos Gydymo ir būsena reabilitacijos intensyvumas Socialiniai, kultūriniai veiksniai
Gyvenimo kokybės vertinimo metodams yra keliami tam tikri reikalavimai:1. Jautrumas, t.y. turi būti jautrius pasikeitimams, kurie yra tikėtini reabilitacijos proceso metu.2. Pateikti kliniškai svarbius duomenis, t.y. turi atitikti klinikinę tiriamojo būklę.3. Lengvai vartojami, t.y. nesunku užpildyti ligoniui ir vertinti personalui.4. Būti stebėjimo priemonė, t.y. galintis padėti nustatyti kitas ligonio reikmes, pvz., psichologinį distresą, priešingai veikiantį gyvenimo kokybę.
Gyvenimo kokybė išsamiai vertinama vartojant anketas.Kol kas nėra prieita vienos nuomonės , kaip geriausiai vertinti gyvenimo kokybę kardiologinės reabilitacijos metu. Tačiau gyvenimo kokybės vertinimas turėtų tapti įprastine sudėtine dalimi, nustatant proceso veiksmingumą.SOCIALINĖS IR DARBO REABILITACIJOS ASPEKTAI
Ligoniai po širdies ligų yra laikinai nedarbingi. Grįžimui į darbą turi įtakos fiziniai, psichologiniai ir tam tikri socialiniai veiksniai. Sprendžiant dėl ligonio įdarbinimo, labai svarbi ligonio nuostata dirbti. Esant neigiamam ligonio požiūriui į darbą, dažnai pervertinami subjektyvūs nusiskundimai, kartais net pastebima agravacija. Todėl vienas iš socialinės reabilitacijos uždavinių yra kryptingai formuluoti ligonio supratimą apie ligą, jos blogėjimo priežastys, išsiaiškinti, kad tinkamas sveikatos būklei darbas, buitinė veikla skatina adaptacines ir kompensacines organizmo jėgas. Svarbu, kad ligonis suprastų, jog ilgas nedarbo laikas neigiamai veikia psichiką, sutrikusių funkcijų grąžinimą, kompensacinių mechanizmų atsiradimą.
REABILITACIJOS EFEKTYVUMO VERTINIMAS
Vertinant reabilitacijos efektyvumą (RF) būtina nustatyti ligonio būklės sunkumą prieš pradedant reabilitaciją, numatyti tikėtiną būklę tam tikru reabilitacijos laikotarpiu ir įvertinti būklę po stacionariosios reabilitacijos. RE vertinimas atsižvelgiant į funkcinės būklės požymių pokytį tam tikrais būklės vertinimo etapais: reabilitacijos pradžioje, numačius tikėtiną būklę ir baigus stacionariąją reabilitaciją. Funkcinė būklė vertinama atsižvelgiant į tam tikrų sindromų (simptomų kompleksų) ryškumą balais prieš ir po reabilitacijos, taip pat ir kitais numatytais būklės stebėjimo etapais.
Slaugos personalo vaidmuo reabilitacijos specialistų komandoje
Reabilitacijos slaugytoja įvertina paciento būklę ir padeda nustatyti trumpalaikius ir ilgalaikius slaugos tikslus. Reabilitacijos slaugytoja atsakinga už asmeninę paciento higieną:• pacientą supančios aplinkos veiksnius (šilumą, triukšmą);• paciento daiktų priežiūrą;• sanitarines sąlygas, jų kontrolę ir saugumą;• komunikavimo priemonių panaudojimą; Specifines priemones pasyvumui sumažinti bei savarankiškumui užtikrinti:
• terapijos integravimą į paciento kasdieninę veiklą;• aprūpinama vaistais;• medicininės reabilitacijos priemones ir jų panaudojimą. Slaugytoja privalo stebėti paciento savarankiškumo pokyčius, nesudaryti sąlygų priklausomybei nuo slaugos vystytis, bei padėti mokytis funkcijų, kurios sustiprintų paciento savarankiškumą.Pacientų, sergančių ūmiu širdies infarktu slauga:
Pacientą, sergantį ūmiu širdies infarktu, reikia ypač atidžiai stebėti. Ūmaus periodo metu reikia dažnai užrašyti simptomus ir problemas. Tai svarbu, kad būtų galima pradėti teisingą gydymą ir užkirsti kelią komplikacijoms. Tai taip pat yra svarbu ir tam, kad būtų įmanoma planuoti, atlikti bei įvertinti slaugą. Reikia stebėti ir įvertinti:• skausmą;• baimę ir nerimą;• aritmijas;• kraujospūdį;• oliguriją;• kvėpavimą;• karščiavimą;• pykinimą ir vėmimą.Veiksmai ir priemonės už kuriuos atsako slaugytoja:• skausmo malšinimas;• medikamentu pastovus tiekimas (fibrinolitikai);• deguonies tiekimas;• nuolatinis paciento stebėjimas;• paciento nejudrumo ir veiklos organizavimas;• poilsio ir miego organizavimas;• paciento ir šeimos narių mokymas;• mitybos ir skysčių balansas;• paskyrimų ir nurodymų stebėjimas.Slaugytoja yra reabilitacijos komandos narė ir jos vaidmuo reabilitacijoje yra labai svarbus, ji padeda pacientui prisitaikyti prie naujo gyvenimo. Svarbu, kad pacientas jaustų, jog slaugytojas rūpinasi, klauso ir supranta jo situaciją.
Literatūros sąrašas:1. J.Gučinskienė, L.Šepežinskienė, L.Švedienė Komandos organizavimo principai: reabilitacijos specialistų komandos pavyzdžiai Kaunas 2003.2. D.M.Žemaitytė Kardiovaskulinė reabilitacija Kaunas 2001.3. H.Almos Klinikinė slauga 1 Vilnius 1999.