LIAUDIES MEDICINA
Atskirą liaudies kultūros sritį sudaro medicina. Liaudies gydymas (terapija, slaugymas, gydymas) buvo žinomas žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai ar giminės, tik kai savi nepadėdavo, buvo kreipiamasi į garsius apylinkės žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, šaknų, taip pat burtų, magiškų priemonių. Tuo tarpu chirurginius veiksmus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą atlikdavo vyrai. Nuo įvairiausių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau _ vyrai. Į garsius užkalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolimesni gyventojai. Vieni jų gydė, norėdami padėti, kiti iš to uždarbiavo. Vieni gydė tik kokią nors vieną ligą, kiti _ įvairias. Dažniausiai kiekviena liga turėjo savo gydytoją. Ypatingą galią gydyti nervų ir proto ligas liaudis manydavo turint psichiškai nenormalius žmones, linkusius į ekstazę. Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, nuleidžiamas kraujas, masažuojama, vanojama, gimdoma.Liaudies požiūris į etiologiją yra labai įvairus. Ligų šaltiniu buvo laikomi kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reiškiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas. Buvo tikima, kad žmogus susergąs, apšviestas mėnulio, kad jam labai kenkiąs saulės ir menulio užtemimas, nes iš dangaus krintanti kenksminga migla. Plačiai buvo paplitęs ir iki nesenų laikų išlikęs išsilaikęs tikėjimas, kad ligą gali atnešti vėjas. Ypač piktas, sunkias ir įvairias ligas galįs atnešti vėjo sūkurys. Nuo jo sunkiai susergą žmonės bei gyvuliai. Nuo tokio vėjo žmogus apsergąs kvaituliu, paralyžiumi, votimis, sutinsiąs, apankąs ir panašiai. Ligos būdavusios nuo vandens, nuo ugnies, nuo žemės, nuo kirminų, “esančių” žmogaus organizme, dantyse, nuo medžių arba juose “gyvenančių” dvasių, nuo “patekusių” į žmogaus organizmą gyvačių ar varlių. Iš “vaikščiojančių” po žmogaus organizmą ligų minėtinas yra gumbas ir gimda.Ligų šaltiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užrišant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Mūsų akimis žiūrint visa tai yra gryniausia nesąmonė, tačiau jiems (turiu omenyje žmones gyvenusius prieš kokius du šimtus metų) visi šie nekalti veiksmai neretai sukeldavo taikomam asmeniui didelį, kartais net ir mirtiną priepuolį. Buvo laikoma esant kenksminga peržengti gulintį žmogų, ypač per vaiką, nes jis tuomet neaugsiąs ir negaluosiąs. Plačiai buvo žinomas ligų kildinimas iš demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, širdies ligas ir kt. Kai kurios užkrečiamos ligos, tokios kaip maras, cholera ir kt. būdavo įasmeninamos. Žmonės jas dažniausiai jas ėmė įsivaizduoti antgamtinės moters pavidalo, apie jas sukūrė daug mitų ir padavimų. Pasak jų, prieš marą vaikščiodavusios pamėklės. Jos sunešdavusios ant kalno įvairiausių daiktų, kaukolių , plaukų, ragų ir uždegdavusios. Į kurią pusią eidavę dūmai, ten ir kildavęs maras. Maro metu tos pamėklės daužydavusios į namų sienas. Kiek kartų suduodavusios, tiek žmonių tuose namuose numirdavę. Kartais šaukdavusios žmones vardais, ir iššauktieji tuojau pat numirdavę. Kituose pasakojimuose maro liga nusakoma kaip mergina su raudonu drobės gabalu rankoje, kurį įkišdavusi pro langą, plėvesuodavusi ir tokiu būdu skleisdavusi ligą ir mirtį. Ligos buvo vaizduojamos važinėjančios karietomis, jojančios ir panašiai. Retkarčiais manyta, kad tai baisūs vyrai, šunys ir kitokie baisūs padarai. Demonai galėdavę apsargdinti žmogų, naktį jį pabučiuodami. Iš pasakojimų žinome, kad demonai ( uparai, plevėsos) galį iščiulpti iš žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkėjąs, išblykštąs ( argi tai neprimena vampyrų?)… Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsirasdavo tada, kai į žmogų iššaunanti ragana, todėl jie dažnai buvo vadinami “raganos šūviais”. Vaikams nemigą ir ligas galinčios atnešti laumės. Kad nuo jų apsaugotų, prie naujagimio nuolat degindavo šviesą, laikydavo graudulinę žvakę, atrius daiktus.
Įgimtos ligos (įvairūs apsigimimai) liaudžiai buvo “tamsus miškas”. Visiškai nesuprantamas dalykas. Jeigu jau taip atsitikdavo, kad vaikelis gimdavo apsigimęs, ar šiaip labai ligotas, tai kaltę suversdavo nužiūrėjimui arba prakeiksmui. Plačiai buvo žinoma liga nuo išgąsčio, susigraužimo, “blogų akių”, nuomaris (epilepsija). Kadangi liaudis ligą laikė suasmeninta esybe, tai tikėjo, kad ją galima nukreipti nuo žmogaus ant sausų medžių, negyvenamų vietų, klampių pelkių. Tai buvo daroma įvairiais budais. Daug kur buvo mėginama apgauti, išgąsdinti ir nukreipti besiartinančią ligą. Gresiant maro ar kitų ligų epidemijai, suėjusios moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir išausdavo rankšluosčius, juos pakabindavo ant abiejuose kaimo galuose pastatytų stulpų, tikėdamos, kad tada liga nepateksianti į kaimą. Taip darydavo Tverečiaus, Valkininkų kaimuose. Dieveniškių kaime buvo daroma kiek kitaip: moterys išausdavo ilgą audinį, vadinamą bradiniu ir ištempdavo jį aplink visą kaimą. Tai būdavo tarsi magiškas ratas, turėjęs uždaryti kelią ligai. Be to, žmonės kurdavo gatvėse laužus, tikėdami, kad ugnis ir dūmai nukreipsią ligą, taip pat apsirūkydavo neva apotropeinę mistinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vištų mėšlu, apsipurkšdavo alumi, valgydavo česnaką bei nešiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir panašiai. Tais laikais tai buvo lyg kokia profilaktika. Čia tik mums dabar atrodo, kad tai buvo visiška nesąmonė, bet jeigu kas nors tais laikais būtų to nedaręs, bet dargi pasijuokęs iš šitų apeigų, tai jį būtų apšaukę raganiumi ir sudeginę ant laužo…Liga iš sergančiojo buvo varoma labai įvairiai. Vienas būdas _ ligos iščiulpimas: susirgusio “nuo akių” vaiko motina pačiulpdavo akutes ir tris sykius nusispjaudavo, tikėdama, kad ligos daugiau nebuvę. Taip pat motina tris kartus nusispjaudavo į saują ir paprausdavo vaiką, nušluostydama jį palanka. Panašiai buvo iščiulpiamos žaizdos, išgąstis. Kitos ligos būdavo išvaromos išspaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant bei nuprausiant ligą. Ligą galėję nuplauti, maudydamiesi saulėtekyje ar saulėleidyje, per Velykas ar Jonines. Buvo priemonių ligai išvaryti ją išgąsdinant: prie ligonio šūkaudavo, daužydavo į sieną, barškindavo. Vienas iš pirmykščių būdų buvo ligos varymas dūmais ir ugnimi. Kaip dūmų ir ugnies bijo įvairūs vabzdžiai, plėšrūs žvėrys, taip ir liga bijanti tų pačių reiškinių. Sergantį vaiką uždėdavo ant ližės, įkišdavo į karštą krosnį ir vėl ištraukdavo, tikėdami, kad liga liksianti krosnyje ir ten sudegsianti. Kai kur ( Marcinkonyse ) “ligą išplakdavo” beržinėmis rykštėmis ir dilgėlėmis. Plačiai buvo žinomas sergančiojo perkišimas per skylę dvišakai suaugusiame medyje, tikint, kad tada liga išeisianti. Terapinėje magijoje nemažą vietos užėmė bandymai ligą perkelti į kitą objektą _ medį, gyvulį ar kitą pašalinį asmenį. Tai buvo daroma, kabinant ant medžių medžiagos gabalus, juostas, kuriomis nušluostomas ligonis ir kt. Buvo tikima, kad liga supūsianti arba sudegsianti. Ligonio prakaitu sumirkytas siūlas buvo apvyniojamas apie medžio kamieną. Sergantį drugiu vežiodavo tuščiais ratais, kad išsikratytų liga. Gydydavo numirėlių kaulais, dantimis, pirštais ir panašiai. Į skaudamą dantį dėdavo slaptai paskusto numirėlio kaulo. Lavono pirštu trindavo apgamus, karpas, dedervines. Kad neprakaituotų rankos, jose palaikydavo numirėlio kaulų. Lietuvių liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai, taip pat gimdymo metu dėvėtiems marškiniams, placentai, virkštelei. Virkštelės būdavo sudžiovinamos ir jomis barstomos žaizdos, iššutimai, sutinimai, stabdomas kraujoplūdis.Atskirą liaudies terapijos rūšį sudarė termoterapija, t.y. vanojimas bei masažavimas. Dažnai pirtyse buvo statomos taurės. Ligonis buvo sodinamas ant kubilo su karštu vandeniu ir apdengiamas paklode _ garai turėję pagydyti. Visa tai dažnai lydėdavo įvairiausi magiški veiksmai.Kraujas buvo nuleidžiamas, dedant dėles arba perpjaunant veną. Labai plačiai lietuviai gydė žolėmis. Jų žinojo daugiau kaip du tūkstančius rūšių. Žolių vartojimas irgi buvo racionalus ir neracionalus. Pirmajam priklauso apotropeinę galią turintys augalai, kurių bijančios visos blogybės, iš jų _ ir ligos. Blogį nukreipiančiu augalu buvo laikomos dilgėlės; jomis plakant arba rūkant buvo išvaroma liga iš žmogaus. Tam pačiam tikslui buvo vartojami kartūs augalai: pelūnas, ožkanagės.“Gydoma” buvo ir ieškant nesveikos kūno dalie panašumo su augalu ar gyvuliu. Pavyzdžiui, bėgant kraujui, prie žaizdos dėdavo raudono kraujininko žiedų, nuo geltligės _ morkos ir geltonžiedės, nuo kaltūno _ medžio kempinės arba kaltūnžolės. Tokių pavyzdžių galima surasti daugybę.Kitą liaudies iracionaliosios terapijos dalį sudarė ligos siejimas su tikra ar fiktyvia jos priežastimi. Išsigandusį šuns ar žmogaus aprūkydavo jų plaukais. Buvo tikima, kad nervų ligas sukeliančios juodosios dvasios, todėl jos buvo gydomos juodais daiktais, ypač dažnai juodu šunim ar katinu: jų krauju girdydavo ir tepdavo ligonį.Liaudies medicinoje plačiausiai paplitęs įvairių ligų gydymas vaistiniais augalais. Tai buvo racionalus būdas paremtas ilgų šimtmečių patyrimu. Nuo peršalimo, slogos, gripo, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir šakelių, liepžiedžių ( juos vartojo ir kosmetikai: užpiltus vandeniu visą parą laikydavo šaltoje vietoje, po to uždengus virdavo pusantros valandos, po to į nuovirą dėdavo medaus ir vėl virdavo pusę apie valandos. Tuo skysčiu trindavo veidą, kad būtų skaistus), jonažolių ( kartais su medumi ), juodųjų serbentų, ramunėlių arbatą. Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, šlapimo pūslės, žarnyno ligų ir kt. Jos, kaip ir jonažolės, laikomos vaistu nuo šimto ligų. Vidurių ligos buvo gydomos kmynų, puplaiškių arbata, nemiga _ aguonų galvučių nuoviru arba aguonų pienu, krapų arbata. Skaudamą gerklę skalaudavo šalpusnių arbata. Gydymui plačiai buvo vartojama vyšnių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių šakų, pataisų, sporų, džiovintų mėlynių, bruknienojų, arkliauodegių, valerijonų, kadagių, ožkabarzdžių, ąžuolo žievės, pipirmėtės ir kt. arbata.Beveik kiekviena vaistažolė buvo renkama tam tikru laiku. Veliuonos apylinkėse, taip pat kai kur kitur, pvz., arnyko ir ajerų šaknis, beržo pumpurus, įvairias pievų žolių šaknis, kiaulpienes rinko pavasarį prieš žydėjimą; ožkabarzdžius, žibuoklių lapus ir žiedus _ balandyje ir gegužyje; beržo lapus, šv.Petro raktelius, puplaiškius, šalavijų ir žemuogių lapus _ gegužyje ir birželyje; kraujažoles, žliūgę, gysločius _ nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio; arnyko žiedus, dilgėlių ir paparčio šaknis bei lapus, sidabražolę, našlaites, kmynų sėklas, ramunėles, mėlynių uogas ir lapus, šaltmėtes _ liepos ir rugpjūčio mėnesiais; valerijono šaknis, beržo žievę _ rugsėjo ir spalio, o bruknių lapus ir uogas _ rugsėjo mėnesį. Rudenį rinko kadagio uogas ir ūglius, kasė krienų ir pienažolių šaknis ir kt.Būdavo gydoma ir kitokiais būdais. Peršalusiam dėdavo prie kojų karštą plytą, mirkydavo kojas karštame vandenyje, įbėrę į jį pelenų ir druskos. Jeigu žmogus turėdavo daug karščio, prie galvos dėdavo ledo. Jei nuo peršalimo krūtinėje įsimesdavo dieglys, dėdavo sūryme sumirkytą skepetą arba apteptus sviestu kopūstų lapus. Be to, ant diegiamos vietos statydavo dėles arba taures. Persišaldymo nelaikyta rimta liga. Apie Veliuoną, susirgusį plaučių uždegimu, devynias dienas girdydavo nasturtų nuoviru ir liepžiedžių arbata. Jei ligonis nė kiek nesitaisydavo, pradėdavo ruoštis laidotuvėms.Liaudies terapijoje lietuviai plačiai vartojo visokias gyvulinės kilmės medžiagas. Ypač daug kur nuo įvairių ligų gydytasi sudžiovinta ir spiritu ar degtine užpilta gyvate. Kepenų ligas gydydavo gyvulių tulžimi, plaučių ligas _ šuns, barsuko taukais. Nuo nusilpimo duodavo kumelės, avies ar ožkos pieno, veršiuko kepenų. Dažnai nuo kai kurių ligų vartojo gyvukių šlapimą ir mėšlą. Kiti duodavo sudžiovintą ir sugrūstą bitę su vandeniu. Nuo difterijos duodavo valgyti virtą rupūžę. Sergantį reumatizmu statydavo į skruzdėlyną. Be to, atskiras ligas gydydavo kiškio, barsuko, žąsies ir kitų gyvūnų taukais. Nuo pilvo skaudėjimo duodavo gerti ant gyvatės užpilto spirito.Iš senų senovės buvo užsilikęs tikėjimas, kad galvą skauda tam, kuris iššukuotus ar nukirptus plaukus išmeta, o paukštis juos įveja į lizdą. Dažnai buvo sergama vidurių ligomis. Baisiausia liga kaime buvo vadinamas gumbas ( apendiksas), nuo kurio dažniausiai žmonės mirdavo. Nuo jo specialių vaistų nežinota, vartota tie patys, kaip ir nuo kitų vidurių ligų, arba buvo einama pas užkalbėtojus. Kai kas tikėjo, kad jeigu atėjęs pas kaimyną ir radęs valgant nepasakysi “skalsum”, tai susirgsi gumbu. Vaikai ir paaugliai sirgdavo kirmėlėmis. Nuo jų dažniausiai duodavo gerti deguto ( mazuto ), sūrymo, valgyti česnakų.Reumatiniai susirgimai, kuriuos žmonės kai kur vadindavo “grižu”, dažniausiai buvo gydomi magiškomis priemonėmis. Jei ranką per riešą skaudėdavo, aukštaičiai “rišdavo grižą”: paimdavo siūlą, megzdavo pirmą mazgelį sakydami “ne vienas”, antrą _ “ne du”, trečią _ “ne trys” ir t.t.. Tokių mazgelių užmegzdavo tris kartus po devynis, t.y. dvidešimt septynis ir jais aprišdavo skaudamą ranką. Jei grižas grauždavo kojas, paimdavo iš kampo šluotą, atrišdavo jos raištelį ir juo aprišdavo skaudamą vietą, o šluotą atgalia ranka vėl padėdavo į tą pačią vietą, tada liga išnykdavusi ( Mielagėnai ).Rankų, kojų sukimą, plaukų susivėlimą žmonės vadino kaltūnu, gydė jį, trindami musmirėmis ar beržo spurgais, užpiltais degtine, gerdami arbatą iš rūtų, balandų, barkūno ir kaltūnžolių. Dzūkai susivėlusių į kaltūną plaukų nekirpdavo ( manė, kad nukirpus ligoniui skaudėsianti galva ), bet nudaužydavo dviem akmenimis, nudegindavo karšta geležim. Kaltūną, kaip ir kitas ligas gydydavo užkalbėjimais.Dėl sunkių gyvenimo sąlygų, peršalimo, nevitaminingo maisto, dėl švaros ir higienos stokos nuo senų senovės buvo paplitusios įvairios odos ligos: niežai, votys, rožės, dedervinės, karpos. Jei niežais susirgdavo vienas žmogus, tai greitai ir visas kaimas ar net visa apylinkė jais užsikrėsdavo. Radikalių gydymo priemonių nežinota. Nuo niežų paruošdavo skystį iš mėlynojo akmenėlio ( vario druskos ), druskos ir raugintų kopūstų ir juo trindavosi. Be to, prausdavosi aguonų nuoviru, tepdavosi degutu. Iš niežų magiškųjų gydymo priemonių buvo maudymasis prieš saulės užtekėjimą didįjį ketvirtadienį, tikint, kad vanduo nuplausiąs niežus ir jie išnyksią.Odos ligų šaltinio buvo ieškoma ir kitur. Manyta,kad votys atsirandančio nuo šunų žargstymo. Jas gydydavo, dėdami kompresus iš žibalo, apdėdami voratinkliais, užpildami pekiapirščiais ( tokios žolės ), tepdami iš eglės dervos, svogūnų ir dalies sviesto pagamintu tepalu, dėdavo keptą svogūną, skepetaitę su sviestu. Skaudulį trindavo ir su vestuviniu žiedu. Rytų aukštaičiai tikėjo, kad įsisenėjusiose votyse įsiveisią “valasnykai” ( plaukai ), kurių esą trejos devynerios rūšys. Juos gydė, pridėdami rugių varpų šluotelę ar pušies šakelę ir pildami ant jos šiltą vandenį: plaukai išeidavę į varpas ar šakeles. Plačiai buvo žinoma odos liga rožė, kuri, žmonių manymu, įsimesdavusi arba nuo vandens, arba nuo išgąsčio, arba nuo vėjo. Rožę dažniausiai gydydavo šieno voniomis, trindami degtine, sumaišyta su druska, be to,_ burtais ir užkalbėjimais. Kad besikeliančią rožę “atsodintų”, dzūkai ją trindavo sugrūstomis pleiskanėmis kanapėmis arba sena pavalkų pyne, prisigėrusia arklio prakaito. Po to tokį ligonį paguldydavo į patalą, apklodavo vilnone antklode ir smilkydavo mišiniu iš ruginių miltų, šventųjų verbų ( žilvičio) ir kadagio spyglių. Pasmilkytajam duodavo išgerti tris stiklines alaus arba pieno, kuriame buvo pamerkta sena įkaitinta arklio pasaga. Dedervinės, žmonių manymu, atsirandančios, perėjus per vietą, kurioje voliojosi arklys. Vaikai jas gaudavę, jeigu juos motinos prausdavusios saulei nusileidus. Kad dedervinės išnyktų, vakare, nusileidus saulei, mažuoju pirštu sugraibydavo nuo lango rasą ir jas tepdavo. Tikėta, kad spuogai atsirandą nuo pavasarį žydinčio vandens, todėl buvo vengiama juo praustis. Sergantį geltlige gydydavo trindami jo akis raudonais karoliais, kurie turėję pakeisti odos spalvą iš geltonos į raudoną. Be to, girdydavo jonažolėmis, valgydindavo morkomis.Iš visų odos ligų plačiausiai buvo paplitusios karpos. Jas gydė, tepdami žolėmis arba duodami apkandžioti žiogui, bet dažniausiai _ magija ( švenčionėlių apyl.).Vaikų ligos atsirasdavusios nuo išgąsčio, nuo “akių” , nuo dvasių, dažniausiai laumių. Gydydavo jas įvairiais magiškais veiksmais ir užkalbėjimais. Susirgus vaikui nuo “blogų akių”, paimdavo nuo tako ar slenksčio purvo, paskusdavo nuo stalo kampų medienos, dėdavo į indą ir rūkydavo. Taip pat duodavo gerti šaltekšnio, atnešto iš miško nesidairant ir nieko nekalbant. Susirgusį akimis vaiką rūkydavo kiaulių migio šiaudais arba vištų mėšlu, prausdavo vandeniu su šventosios Agotos druska ir šluostydavo sijono palanka. Be to, triskart pildavo iš burnos ant durų rankenos vandens ir susemtu juo prausė nužiūrėtąjį. Po to “iščiulpdavo” jo akis ir nusispjaudavo ant tos pačios rankenos. “Nužiūrėtus” vaikus maudydavo vandenyje, kuriame išmirkydavo pirmąjį supjautą rugių pėdą. Jei vaikas dažnai verkdavo, manydavo, kad po jo oda auga plaukai. Tuomet į geldą pripildavo šilto vandens, ant keturių jos kampų papildavo po saują pelenų ir tame vandenyje vaiką prausdavo, tikėdami, kad plaukai išeisią į pelenus.Vaikai sirgdavę ir vadinamu “užsisapnavimu”, kada juos “apžibindavo” mėnulis. Toks vaikas miegodamas atsikeldavo, vaikščiodavo, laipiodavo per tvoras, stogus. Buvo draudžiama vaikščiojantį šaukti, nes pabudęs jis galįs nukristi ir užsimušti. Tokią ligą gydė užkalbėjimu. Kad vaiko “neapžibintų” mėnulis, ant lango statydavo lėlę.Iš moteriškų ligų daugiausia buvo paplitusios gimdos ligos. Sergančios moterys gerdavo rūtas, kmynus, ramunėles, devyniažiedžius ir kitokius žolynus. Ligos atveju dažnai jos kreipdavosi ir į užkalbėtojus. Užkalbant negalima buvo sakyti žodžio “amen”, nes moteris tapsianti nevaisinga.Keturiasdešimt dienų po gimdymo ir per menstruacijas moteris buvo laikoma nešvaria. Pirtyje ji sėdėdavo nuošaliai, nes buvo tikėta, kad jeigu jos vietoje atsisėsianti kita moteris, tai sergančiosios kraujas pereisiąs pas aną, t.y. atsisėdusi gausianti “svetimą kraują”. Dzūkai darydavo taip: geldą su vandeniu, kurioje buvo išskalbti jos baltiniai, dėjo prie slenksčio. Iš abiejų slenksčio pusių statė po ąsotį. Po to sėdo ant slenksčio ir kiaušinio lukštu atgalia ranka pilstė vandenį _ vieną lukštą pylė į vieną ąsotį ir sakė “tai tavo”, o antrą _ į kitą ir sakė “tai mano”. Išpilstytą į ąsočius vandenį paliedavo tvorų susidūrime, kur niekas nevaikščiojo, nes tikėjo, kad jeigu kas nors ant tos vietos atsistosiąs, susirgsiąs geltlige.Kad lengviau gimdytų, prieš gimdymą moteriai duodavo gerti skalsių. Įdomiausia yra tai, kad mokslininkai ištyrę skalses rado daug haliucinogeninį poveikį turinčių cheminių junginių. Sunkiai gimdančią vežiodavo po padėtą ant žemės ližę, triskart apvesdavo aplink stalą, aprengdavo vyro marškiniais, išpindavo kasą, statydavo ant garų, įkaitintą ir užpiltą degtine plytą dėdavo gimdyvei tarp kojų. Naujagimį rūkydavo puodkeliu, triskart apnešdavo aplink jį žiupsnį druskos ir išberdavo ją į krosnį, kad vaikas “akių nebijotų”.Dantų skausmą gydydavo labai įvairiai: dėdavo ant jų krieno, druskos, bet dažniausiai užkalbėdavo. Be to, skaudamus dantis ištraukdavo, užnerdami ant jų siūlą ir smarkiai timpteldami. Paprastai šitokiu būdu tėvai traukdavo vaikų pieninius dantis. Juos ištraukę, mesdavo už krosnies sakydami: “Te tau, pelę, kaulinis, duok man geležinį”. Tada esą užaugdavę negendantys, stiprūs kaip geležis dantys. Jeigu skaudėdavo dantį, tai sakydavo, kad jame esąs kirminas, kurį reikia numarinti. Tam tikslui paimdavo kauko pirštą ( piršto pavidalo belemnitą ), trindavo juo dantį ir triskart sakydavo: “Kauke, Kauke, tavo pirštu dantį trinu, tavo vardu kirmėlę marinu, kad ji arba padvėstų, arba iš dantų išsliuogtų ir eitų į sausus medžius, kietus akmenis. Kaip tu šitą pirštą metei, tegul pameta dantį kirmėlė, kuri jį kamuoja. Dievo leidimu, mano liepimu kirmėlę pasiimk, paimk, pasiimk”. Be to, ant skaudamo danties dėdavo česnako.Atskirą terapijos grupę sudarė užkalbėjimai. Nemažai jų atsirado ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Užkalbėjimuose nepaprasta magiška galia priskiriama ištartam žodžiui, tariamai išplaukiančiam iš dievybės kaip išminties šaltinio. Buvo tikima, kad, jį ištarus, atsiranda pageidaujamas reiškinys ar daiktas. Taigi žodis buvo paverstas kūrybiniu pradu, savarankiška idealia būtybe. Judėjų, Graikų ir kt. filosofijoje žodis buvo laikomas dieviškosios dvasios įsikūnijimu, žmogaus ir dievo tarpininku. Krikčionybės įtakoje į užkalbėjimus pateko nemažai jos elementų. šiandien šis su mitologija susijusios tautosakos žanras yra beveik išnykęs. Įvairiausių ligų užkalbėjimai ( kerėjimai, vardijimai ) susiję su tam tikromis apeigomis. Paprastai užkalbama saulei tekant ar leidžiantis, žiūrint į saulę, mėnulio pilnatyje ar jaunatyje. Jei naktį įkanda gyvatė, užkalba naktį, o jei dieną, _ dieną. Užkalbama “ant duonos, druskos, medaus, vandens”, kartais perpilto per krosnį, net “ant vėjo”. Kol sukalbama maldelė ( paprastai tris, devynis kartus ), negalima atsikvėpti. Kvapas paleidžiamas pavėjui į tą pusią kurioje yra ligonis, arba pūstelima tris kartus ant ligonio. Užkalbėtojai savo maldelių ir užkalbėjimo būdų kitiems nesakydavo, nes pasakius jie netenką galios. Be to, užkalbėjimą pasakyti kitam esanti didelė nuodėmė. Užkalbėjimai buvo perduodami tik mirties patale kuriam nors jauniausiam ar vyriausiam šeimos nariui.Nuo gyvatės įkirtimų daugiausia užkalbėjimų išliko pietų ir rytų Lietuvoje. Juose kreipiamasi į saulę, mėnulį, žvaigždes, žemę. Kartais buvo priekaištaujama žemei už paleistą blogybę, pavyzdžiui, “Žeme, žeme, kam paleidai piktybę”? arba maldaujama gyvatė: “Gelaže, šaltauodegę, aš prašau _ atleisk Juozui”. Užkalbėdama nuo gyvatės, užkalbėtoja paberdavo ant stalo druskos, padėdavo tris gabaliukus duonos ir, juos stumdydama, tris kartus sakydavo: “Ne viena, ne dvi, ne trys, ne keturios, ne penkios, ne šešios, ne septynios, ne aštuonios, ne devynios. Išeik, višta, iš mano sodo, aš tave išvarysiu, išrūkysiu ir su savo višteliais a von laukan”. Po kiekvieno užkalbėjimo pūtė duoną su druska. Druskos pastūmimų turėjo būti treji devyneri kartai, atsipūtimų _ trys. Užkalbėtą duoną su druska duodavo suvalgyti ligoniui, nuo ko jis pasveikdavęs. Taip būdavo daroma Marcinkonių kaime.Prosenovinį užkalbėjimą nuo gyvatės yra užrašęs V.Krėvė-Mickevičius. Iš jo matyti, kad su gyvatėmis buvo susijęs senovės lietuvių žvaigždžių dievas švaistikas. Užkalbant sakoma: “Jojo vaistikas per lygų lauką, per žalią girią. Jo žirgas koja gyvatę pamynė, per vidurį sutrynė. Gyvatė raitosi, aplink kojas vyniojasi, aukščiau kulno žirgą kanda, žirgui žaizdą daro, žirgo kraują nuodija. Žirgas žvengė, šventam švaistikui skundėsi. švaistikas nuo žirgo nusėdo, gyvatei kalbėjo: “Aš tave užgavau, tu mane užgavai. Atleisk man, dovanok man, ir aš tau atleidžiu, dovanoju”. Per švaistiko žodžius “dovanok” sakomas ligonio vardas.Įkirtus gyvatei, kreipdavosi į žemę: “Žeme žeminga, mums gėrybė, jai blogybė”. Stengdavosi atspėti gyvatės vardą: “Arklinė, pantinė, geležinė, purvyninė, pušinė, kanapinė, tavo vardą žinau”(Tverečiaus apyl.). Gyvatės įkandimo ligą varydavo: “Išeik, prakeiktas šliuže, iš žmogaus, nes jau suteršei jį, dabar gyveni jame, padarei dideles ronas”. Be to, gyvatei nurodoma, kad jos nekenčiančios geros esybės: “Nekenčia tavęs saulė, nekenčia tavęs mėnuo, nekenčia tavęs žvaigždės, nekenčia tavęs vyras, nekenčia tavęs vaikai, nekenčia tavęs visa giminė ir aš tavęs nekenčiu” ( Merkinės apyl.). Kitur į įkandusią gyvatę kreipdavosi: “Ugnine, negadink žmonių. Tegul tavo galybę atima keturi vėjai: šiaurinis, pietinis, vakarinis ir rytinis. Tegul tavo galybę atima Mozės lazda, su kuria iš akmens padarė vandenį. Kaip išdžiovino jūrą, tegul tavo galybę atima. Saulė tegul tave nešviečia, mėnuo tegul tave nešviečia. Tegul tave iškeikia dangus, iškeikia žemė, iškeikia vanduo, iškeikia ugnis, tegul iškeikia tave visi šventieji ir švenčiausia motina”. Gyvatės įkandimą dažnai buvo prašoma išeiti geruoju: “Aukselį, sidabrėli, eik namulio gulti! Eik namulio gulti!” arba “Žemenėle, metelale, kur buvai ten būk”( švenčionių apyl.).Nuo drugio dzūkai užkalbėdavo saulei netekėjus. Išeidavo ant kiemo, atsigręždavo į rytus ir kalbėdavo: “Ankstų rytą kėliuos, gailią rasą prausiuos, saulę kalbinu, dievą garbinu. Ligos pro šalį, nuo manęs į sausus medžius, į gilius raistus, kur žmonės nevaikščioja, gyvuliai nebraidžioja, paukščiai nelakioja”. sergantį drugiu gydydavo, užkalbėdami joninėse kepta duona, kurią duodavo ligoniui valgyti. Užkalbėdavo dar saulei netekėjus, kalbėdami maldelę: “Saulės vardu, Perkūno vardu, griausmu tau,drugy, įsakau, tave varau nuo žmonių, nuo gyvulių, nuo paukščių, nuo kiekvieno gyvo garo žaliosna giriosna, klampiosna balosna, tamsiuosna raistuosna, kur saulė nemato, kur žmonės nevaikščioja, kur gyvuliai nebraidžioja ir kur paukščiai nelakioja. Jei mane nepaklausysi, tave saulės spinduliu idžiovinsiu, saulės kaitra nukamuosiu, gailia rasa prigirdysiu, užkerėta duona pripenėsiu. Tau liepiu, tau įsakau, kad ligonį ( tada sakomas jo vardas ) apleistum, daugiau jo nekamuotum”( Merkinės apyl.).Reikia pažymėti, kad užkalbėjimuose ligos laikomos lyg įasmeninta būtybe, su kuria užkalbėtojos kalbasi, reikalauja, kad apleistų ligonį.Baisi liga buvo susižeidimas. Netekęs daug kraujo, žmogus dažnai mirdavo arba netekdavo sveikatos. Jau senovėje buvo sukurta daugybė magiškų kraujo sulaikymo būdų bei užkalbėjimų. Rūdnios kaime ( dabartinis Varėnos raj.) nuo kraujo buvo užkalbama taip: “ Valiuli dievuli, kraują sutūrėk, dūšios iš kūno nevaryk, kad su krauju neišbėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietą akmenėlį, aukštą ąžuolėlį, Valiuli dievuli, krauju įsakau, kraują gyslose sulaikau”.Visi minėti lietuvių gydymo būdai ir priemonės yra labai senos kilmės. Panašūs iracionalaus ir racionalaus gydymo būdai nuo seno buvo žinomi daugeliui Europos ir kitų pasaulio šalių tautų.Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, liaudies gydytojai ( užkalbėtojai, žolininkai, žiniuonys ir kt.) buvo persekiojami, laikomi raganiais ir neretai deginami ant laužo. Senosios lietuvių terapijos vieton buvo įvedami krikščioniškieji gydymo būdai (egzortai, maldos, švęstas vanduo, žegnojimai, smilkymas švęstomis žolėmis, verbomis ). Tie gydymo būdai, ypač užkalbėjimai, kurių bažnyčia nepajėgė išnaikinti, buvo sukrikščioninti, pridedant maldų ir krikščioniškųjų šventųjų vardų. Krikščionybė įpiršo liaudžiai savo gydomąją magiją. Antai nuo išvaržos siūlyta gydytis virvute, kuria prie kryžiaus buvo pririšti žolynai ( verbos ). Nepaisant to, liaudies medicina mūsų kaimuose buvo dar gana gyva XIXa. ir išsilaikė net iki XXa. pirmøjø dešimtmeèiø, o tarp neturtingø valstiečių bei miestieèiø, kuriems buvo sunkiai prieinami kvalifikuoti gydytojai, _ neretai ir iki tarybinës santvarkos laikø. Šiuolaikinë medicina nustelbë liaudies medicinà, pasilikdami jos racionaløjá gydymà vaistaþolëmis ir masaþais.LIAUDIES VETERINARIJA
Augindami gyvulius, mūsų krašto gyventojai sukaupė didelį patyrimą, daugiausia parinkdami jų veisles, gydydami susirgusius. Tačiau šalia realaus patyrimo žmogus, būdamas bejėgis kovoti prieš gyvulių ligas, kurios dažnai padarydavo jam skaudžių nuostolių, sukūrė daug magiškų veiksmų, tariamai turėjusių apsaugoti gyvulius nuo ligų, susirgusius išgydyti.Naudingiausi gyvuliai žmogui buvo arkliai, karvės, kiaulės ir avys, todėl realūs žmonių pastebėjimai ir magiški veiksmai daugiausia susiję su šiais gyvuliais. Karvė buvo žmonių maitintoja, todėl, ją įsigydami, žiūrėdavo, ar ji bus pieninga. Apie tai spręsdavo iš tešmens didumo, uodegos ilgumo. Jei karvės stimburys ilgas, žemiau kelių, tešmuo didelis _ karvė bus pieninga.Gyvulių ligos dažnai buvo siejamos su įvairiais magiškais veiksmais. Kai kurie seni žmonės dar XIXa. tikėjo, kad gyvulius esą galima pakerėti arba nužiūrėti. Tokiais dalykais, žmonių manymu, daugiausia užsiimdavę čigonai, nes jie turėdavę “blogas akis”, kurios ypač buvusios kenksmingos jauniems gyvuliams. Be to, buvo tikima, kad ir kai kurie kiti žmonės turi “blogas akis”. Kad apsaugotų gyvulius nuo tariamų “blogų akių” ir kitų negerovių, gindami pirmą kartą į lauką, rūkydavo švęstomis žolėmis, kadagiu sumaišytu su devyndrekiu. Veršiukus parūkydavo paraku. Leidžiamiems pirmą kartą į lauką žąsiukams moterys duodavo sulesti kamparo su taukais, prakišdavo juos pro vyriškų kelnių blauzdą, kad varnos neišnešiotų. Karvės dažniausiai susirgdavo persiėdusios. Tokias gydydavo labai įvairiai. Apvynioję skuduru, ištraukdavo karvės liežuvį. Tada karvė pradėdavo atsiriaugėti, seilėtis ir pagydavo. Be to, persiėdusias karves varinėdavo, plukdydavo vandenyje, pildavo joms į gerklę žibalo, neduodavo gerti, duodavo medaus, terpentino, pažabodavo karna. Arkliai sirgdavo vadinamosiomis “pelėmis”: ant arklio kaklo atsirasdavo pelės pavidalo guzų. Paprastai juos gydydavo, perdurdami yla. Be to, “peles” spaudydavo, varinėdavo arklį po vandenį, nuo jų duodavo kiauinio, terpentino. Gyvuliams, sergantiems kraujalige, duodavo praryti gyvą varlę, suerdavo ugniažolių. Įsisiurbusias į gyvulių odą erkes tepdavo tepalu iš pypkės ir jos nukrisdavo. Sugedusius karvės spenius nuolat melždavo, kol jie pasitaisydavo. Sutinusį karvės tešmenį trindavo “perkūno kulka”, kurią paprastai rasdavo laukuose po smarkaus lietaus. Žinoma, tešmuo sugydavo ne nuo trynimo tariamai nepaprastos galios turinčia “perkūno kulka”, o nuo masažavimo ja. Žmonės tikėjo, kad jei per gyvulį perbėgsianti žebenkštis, jis susirgsiąs. Taigi, susirgus gyvuliui, ieškodavo tokios pačios spalvos žebenkšties, suradę pertraukdavo per gyvulio strėnas, ir šis pasveikdavo. Susirgusias vandenlige kiaules girdydavo rūgusiu pienu arba vandeniu, kuriame mirko surūdijusios geležys. Kad kiaulė neėstų paršiukų, jai uždėdavo antsnukį.
Arklio nirtulį varydavo, mušdami arba pririšdami prie kuolo ir palikdami kol nusiramins. Kartais užsispyriojusiam arkliui po uodega padegdavo šiaudų kūlį ar pakišdavo dagilį. Iltinius (arklinius) dantis, vadinamus laukiniais arba vilkdančiais, nukirsdavo dar arkliui jaunam pats šeimininkas arba jo pasamdytas čigonas. Susivėlusius arklio karčius vadino kaltūnu ir nekirpdavo, nes tikėjo, kad arklys nuo to apaksiąs. Tokį kaltūną padėdavo ant akmens ir kitu akmeniu mušdavo. Susižeidus arkliui prie žaizdos dėdavo mėšlo arba ją apšlapindavo, po to apdėdavo gydomosiomis žolėmis (vingiorykštėmis), kubezdaliais arba pabarstydavo priskusto “velnio” arba “laumės piršto” (balto pailgo akmenuko). Arkliui susirgus pažandėmis, tvarto palubėje pakabindavo nuluptą šešką arba duodavo degtinės, užpiltos ant gyvatės. Nuo dusulio duodavo kalkių. Pasveikusį parduodavo čigonui, nes arklys būdavo nebetikęs darbui (Veliuonos apyl.). Arklių niežus gydydavo pirtyje iššutintomis žolėmis ir trindami lizoliu. Arklį, sergantį vadinamuoju gruodu (išbėrimu), gydydavo, prausdavo vandeniu, kuriame mirko šermukšnis. Jei arkliui ant akių užsidėdavo plėvelė, lašindavo į akis skysčio, padaryto iš kovo mėnesį surinktų mažų sliekelių, užpiltų cukrumi ir spiritu.šunims nuo pasiutimo duodavo “salotų” iš folijos nuo saldainių. Nuo to jie nepasiusdavę, nors juos ir apriedavę (apkandžiodavę) pasiutę šunys. šuo, turintis pentinus, galįs gulėti su pasiutusiu šuniu _ nepasiusiąs. šunis, susipjovusius su pasiutusiais šunimis, mesdavo į vandenį, kad nepasiustų.Vištoms, lesančioms kiaušinius, duodavo karštų bulvių ir kiaušinių lukštų. Kad jos dėtų ir žiemą, duodavo žvyro, sudegintų kaulų, džiovintų dilgėlių ir kt.Tai tik maža liaudies veterinarijos dalelė, kurią žmonės naudojosi dar XIXa. pabaigoje ir net XXa. pirmaisiais dešimtmečiais.