Inkstu ir slapimo ligos

Įvadas

Šio savarankiško darbo tikslas – išanalizuoti, sugrupuoti ir aprašyti dažniausiai pasitaikančias inkstų ligas.
Pirmasis inksto, kaip atskiro organo, patologiją aprašė 1827m. anglų gydytojas R. Braitas (R. Bright). Jis nustatė dėsningą patinimų, albuminurijos ir širdies hipertrofijos ryšį su anatominiais inkstų pakitimais. Ypač sparčiai nefrologija, jau kaip savarankiška medicinos šaka, pradėjo plėtotis po 1960 metų. Tai lėmė biologijos, fizikos, chemijos, genetikos bei kitų teorinių mokslo šakų pasiekimai, o pastaraisiais dešimtmečiais – ir inkstų biopsijos, elektroninės mikroskopijos būdo bei imunologijoje sukauptų žinių panaudojimas. Nauja galimybė sėkmingai gyydyti ureminę būklę, sukeltą ūminio ar lėtinio inkstų nepakankamumo, susidarė pradėjus naudoti peritoninę dializę ir hemodializę, inkstų persodinimą. Pirmoji inkstų persodinimo operacija Lietuvoje atlikta Vilniuje 1970m. lėtiniu glomerulonefritu sirgusiam ligoniui, kuriam buvo terminalinė inkstų nepakankamumo stadija. Ją atliko Vilniaus universiteto prof. B.Dainys ir doc. V. Kleiza.
Iš vidaus ligų inkstų patologija yra gana dažna. Ji gali pasireikšti ne tik kaip atskira liga, bet ir kaip kitų ligų komplikacija. Pagal patogenezę ir iš dalies etiologinį faktorių išskiriamos 7 inkstų ligų (pažeidimo) grupės:

I. Imuninės neefropatijos.
1. Idiopatinis glomerulonefritas.
2. Glomerulonefritas sergant imuninėmis sisteminėmis ligomis.
3. Amiloidozė.
II. Šlapimo takų infekcija.
1. Pielonefritas:
a) ūminis
b) lėtinis
2. Urocistitas.
3. Inkstų tuberkuliozė ir kt.
III. Tubulointersticinės inkstų ligos:
1. Toksinė nefropatija
2. Ūminis intersticinis (ne bakterinis) nefritas.
3. Neoplazinė nefropatija: sergant daugine meloma, leukemija.
IV. Kraujagyslinė inkstų patologija: arteriolonefrosklerozė, ūminė tobulininė nekrozė, inksto arterijų stenozė, inksto arterijų okliuzija, inksto venų trombozė ir kt

t.
V. Paveldėtos inkstų ligos: inkstų policistozė, šeiminis nefrogeninis diabetas, Alporto sindromas ir kt.
VI. Inkstų akmenligė.
VII. Inkstų ir šlapimo takų navikai.

Mes panagrinėsime kai kurias čia išvardintas ligas.

CISTITAS IR PIELONEFRITAS

Cistitas – tai šlapimo pūslės uždegimas, kuris išsivysto į šlapimo pūslę patekus patogeniniams mikroorganizmams. Cistitas gali būti ūmus (pasireiškiantis staiga), besikartojantis (recidyvuojantis).. Cistitas gali pasireikšti kaip savarankiška liga ar kartu su inkstų uždegimu (pielonefritu). Pielonefritas – pati dažniausia inkstų uždegiminė liga. Ji paprastai iš pat pradžių būna ūminė, neretai virsta lėtine ir ilgainiui gali baigtis inkstų nepakankamumu.

Ligos priežastys
Normaliomis sąlygomis šlapimo pūslėje bakterijų nėra ir šlapimas yra sterilus. Todėl mikroorganizmai patekę į šlapimo pūslę gali sukelti jos uždegimą. Dažniausiai tai bakterijos, tačiau ligą gali sukelti ir grybeliai, virusai, pirmuonys. Dažniausiai cistitą sukelia tokios bakterijos kaip Escherichia coli, Sttaphylokoccus saprophyticus, Enteroccocus, Proteus mirabilis, Klebsiella pneumoniae. Lytiniu keliu plintančių ligų sukėlėjai taip pat gali būti cistito priežastimi.
Cistitu dažniau serga moterys nei vyrai, išskyrus pirmuosius gyvenimo metus, kai dažniau serga berniukai dėl įgimtų šlapimo takų nenormalumų (anomalijų).
Kas nulemia tai, kad moterys serga dažniau? Visų pirma tai, kad moterys turi daug trumpesnę šlaplę nei vyrai, šlaplės anga yra arti nuo išangės, todėl žarnyno bakterijos gana lengvai į ją patenka. Svarbus faktorius apsaugantis vyrus nuo šlapimo takų infekcijos yra prostatos išskiriamas sekretas, ku

uriame yra naikinančių mikroorganizmus medžiagų.
Dažniau susergama cistitu vartojant antibiotikus, vietines kontraceptines priemones, tokias kaip diafragmos, spermicidai, kurie sunaikina natūralią (normaliai esančią) florą, apsaugančią nuo patogeninių mikroorganizmų patekimo į šlapimo takus. Lytinių santykių metu mikroorganizmai gali būti mechaniškai įnešti į moterų šlapimo pūslę ir sukelti cistitą. Kai kurioms moterims cistito atsiradimą galima susieti su lytinių santykių pradžia (medaus mėnesio cistitas).
Esant sunkiai ligonio būklei dažnai tenka įvesti kateterį į šlapimo pūslę. Tokios procedūros metu taip pat yra galimybė mikroorganizmams patekti į šlapimo pūslę.
Dažniau šlapimo takų infekcijomis serga ir žmonės sergantys cukriniu diabetu, nėščios moterys, asmenys, kuriems yra sutrikęs šlapimo nutekėjimas (sergantys akmenlige, prostatos padidėjimu, šlapimo takų anomalijomis, po stuburo traumų).
Rečiau į šlapimo latakus infekcija išplinta per kraują ir limfą.

Simptomai
 Dažnas šlapinimasis po truputį
 Nevalingas šlapinimasis
 Apsunkintas šlapinimasis
 Dvokiantis, drumstas, kraujingas šlapimas
 Pilvo skausmas
 Nuolatinis noras šlapintis, net esant tuščiai šlapimo pūslei
 Skausmingas šlapinimasis

Ligos eiga
Simptomai atsiranda staiga po peršalimo, lytinių santykių, kartais ir be pastebimos priežasties. Cistitas gali praeiti ir savaime, tačiau visada yra pavojus, kad gali prisidėti ir inkstų uždegimas, kurio gydymas yra daug sudėtingesnis, komplikacijos gali baigtis mirtimi. Daugelis nusiskundimų, esant ūmiam cistitui išnyksta jau po pimosios medikamentų dozės Paprastas, pirmą kartą pasitaikęs cistitas ir pielonefritas trunka 10-14 dienų.
Atsiradus grėsmingiems simptomams, tokiems kaip aukšta kūno te

emperatūra, juosmens skausmui, pykinimui, vėmimui, visada reikia pagalvoti apie galimą viršutinių šlapimo takų infekciją (pielonefritą). Pielonefrito eiga daugiausia priklauso nuo to, ar veiksniai, paskatinę jį prasidėti, yra laikini ar nuolatiniai. Jei pielonefritas atsiranda peršalus arba kaip ūminės ligos (anginos, apendicito) komplikacija, jis paprastai praeina per 1- 2sav. Kai jį palaiko patologiniai procesai, pvz., inkstų akmenligė, sveikstama sunkiai, liga kartojasi arba virsta lėtine. Nėštuminį pielonefritą įvaikti taip pat sunku, bet po gimdymo jis dažniausiai visiškai praeina.
Jei pielonefritas virsta lėtiniu, ligonis paprastai nustoja karščiuoti, skundžiasi neintensyviais juosmens skausmais, jam neretai nustatoma arterinė hipertenzija. Šlapime nuolat aptinkama liaukocitų. Ligos klinikoje dažniausiai vyrauja inkstų pažeidimo požymiai. Ilgainiui prasideda inkstų nepakankamumas.

Komplikacijos
Dažniausiai cistitas komplikuojasi į viršutinių šlapimo takų uždegimą (pielonefritą).
O pielonefritas gali komplikuotis: į inkstų papilinę nekrozę, inkstų abscesus ir perinefrinį abscesą.

Gydymas
Dažniausiai skiriami medikamentai: trimethoprimum + sulphamethoxazolum (Biseptol 480; Berlocid 480; Berlocid 960;), pirmos kartos cefalosporinai (Biodroxil; Cefalexin; Cefazolin ir kt.), doksiciklinas, ampicilinas, ofloksacinas, norfloksacinas, palinas, urotraktinas, 5-NOK. Gali būti skiriami ir nitrofurantoinai, tačiau ne trumpiau kaip 7 dienas. Lėtinis pielonefritas gydomas chemoterapiniais vaistais, taip pat atsižvelgiant į floros jautrumą jiems. Tinka furadoninas kartu su ilgai veikiančiais sulfanilamidų preparatais, nitroksolinu bei kt. Antibiotikų skiriama tik tuomet, kai šie vaistai yra nepakankamai efektyvūs.

Prognozė
Ji yra palanki, jei ūminis pielonefritas pradedamas gydyti pradinėje uždegimo fa

azėje ir nesutrikusi urodinamika. Ji blogesnė pasveikimo ar net gyvybės požiūriu, kai susiformuoja pūlinys, pielonefritas komplikuojasi inkstų akmenlige, yra inkstų nepakankamumas. Ilgai ir tinkamai gydant lėtinį pielonefritą, galima pasiekti visišką klinikinę remisiją (pasveikimą).

Profilaktika
Cistitų profilaktikai labai svarbi asmens higiena. Jau vaikystėje mergaites reikia išmokyti tinkamai apsiplauti lytinius organus, valyti išeinamąją angą – tik iš priekio į užpakalį. Esant cistitų ryšiui su lytiniais santykiais, apsiplauti prieš ir po lytininių santykių,stengtis pasišlapinti po lytinių santykių, naudoti profilaktinį gydymą.
Kasdien išgerti 2,5-3 litrus skysčių.
Vengti peršalimų. Šaltu metų laiku vilkėti šiltus drabužius, avėti šiltą avalynę.

AMILOIDOZĖ

Amiloidozė (amyloidosis) – tai daugelį organų pažeidžianti liga, kai daugelio organų jungiamajame audinyje kaupiasi fibrilinė baltyminė medžiaga, vėliau sutrikdanti šių organų funkciją. Amiloidas – tai sudėtingas glikoproteinas.

Ligos priežastys
Inkstų amiloidozė paprastai yra antrinė liga. Ją sukelia kitos, intensyviu baltymų irimu pasižyminčios ligos. Dažniausios jos priežastys-bronchektazinė liga, osteomielitas, plaučių ir kaulų tuberkuliozė, reumatoidinis artritas. Dėl šių ligų organizme denatūruojasi baltyminės medžiagos, prasideda autoimuniniai procesai, kaip patologinių baltymų imuninis kompleksas organizme kaupiasi amiloidas, kuris infiltruoja inkstus, kepenis, blužnį, žarnas ir antinksčius. Inkstų kapiliarai kimšte užkemšami amiloidu, todėl labai sutrinka jų kraujotaka. Dėl mažo veiklumo atrofuojasi kanalėliai, pamažu vyksta antrinė riebalinė-lipoidinė jų degeneracija Kanalėliai sunyksta, juose veša jungiamasis audinys, labai padidėja jų atrofija. Dėl viso to palengva sutrinka pagrindinės inkstų funkcijos, tarp jų koncentracinė galia.

Etiologija iki šiol nėra visiškai aiški. Skiriama pirminė (idiopatinė), kai nėra konkrečios priežasties – ligos, dėl kurios prasideda amiloidozė;šeiminė – paveldima autosominiu recesyviniu arba autonominiu dominantiniu būdu, prasidedanti dėl paveldėtų metabolinių sutrikimų; senatvinė – pasireiškianti senyvo amžiaus žmonėms dėl involiucinės baltymų apykaitos sutrikimų, ir antrinė (įgyta) amiloidozė. Antrinei amiloidozei būdinga sunkus inkstų pažeidimas, o sergant pirmine idiopatine amiloidoze, inkstų pažeidimas vyrauja rečiau.

Simptomai
Ligonių savijauta ir nusiskundimai priklauso nuo ligos, dėl kurios prasidėjo amiloidozė, taip pat nuo organų, kuriuose atsideda amiloidas, pažeidimo. Pirmasis ir ryškiausias antrinės amiloidozės ir inkstų pažeidimo simptomas yra proteinurija. Ji gali atsirasti jau po 2-3, tačiau ir po 10-15 ar daugiau metų susirgus liga, kuri komplikuojasi amiloidoze. Dažni virškinimo organų pažeidimo simptomai, kartais išryškėjantys jau net pradinėje amiloidozės stadijoje. Iš pradžių būna dispepsijos reiškiniai-sumažėjęs apetitas, nemalonūs jutimai po valgio, vidurių pūtimas, vėliau –viduriavimas(dėl žarnyno gleivinės paburkimo, maisto medžiagų rezorbcijos sutrikimo). Beveik visiems ligoniams būna padidėjusios, standžios ir neskausmingos palpuojant kepenys. Tiriant kraują, nustatoma hiperkoaguliacija. Anksti išryškėja anemija, vėliau padidėja fibrinogeno kiekis kraujyje, atsiranda leukocitozė.

 Žemas arterinis kraujo spaudimas
 Bendras silpnumas
 Dažnos infekcijos
 Galūnių skausmai
 Kūno masės mažėjimas
 Kaulų skausmai
 Tinimai
 Trombozė
 Širdies nepakankamumas
 Sutrikę jutimai galūnėse

Diagnozė dažnai nustatoma vėlyvoje ligos stadijoje, išryškėjus atkakliems patinimams ar konstatavus didelę proteinuriją bei azotemiją. Taip atsitinka todėl, kad visas dėmesys būna skiriamas pagrindinei ligai arba apie ją pamirštama. Be to, labai dažnai išaiškinta inkstų patologija interpretuojama kita liga .
Labai svarbu išsiaiškinti amiloidozės priežastį, nes anksti pradėtas etiologinis gydymas yra efektyviausias. Nefrozinį sindromą, pasireiškusį dėl amiloidozės, pirmiausia reikia skirti nuo glomerulonefrito nefrozinės formos, o kai yra didelė eritrociturija,-tirti dėl inkstų naviko.

Komplikacijos

Amiloidozė dažniausiai komplikuojasi inkstų (ūmiu ar lėtiniu) ir širdies nepakankamumu. Dėl antikūnių netekimo su šlapimu ir sutrikusios kraujo ląstelių veiklos, dažnos infekcinės komplikacijos. Neretai pasitaiko ir kraujo krešėjimo sutrikimų, dėl ko ligoniams gali susidaryti trombai kraujagyslėse.

Gydymas

Gydymas labai sudėtingas, dažniausiai neduodantis norimų džiuginančių rezultatų.
Paprastai amiloidozė gydoma medikamentais:
jei liga išsivystė lėtinės infekcijos pasekoje, skiriami antibiotikai;
jei amiloidozė yra dėl mielominės ligos ar gerybinės monokloninės gamapatijos, skiriami citotoksiniai medikamentai (melfalanas, prednizolonas). Kai kuriems ligoniams taikoma kaulų čiulpų transplantacija mielominės ligos metu.
Ligoniams dėl tinimų skiriami diuretikai (furozemidas, torazemidas).
Arterinio kraujo spaudimo reguliavimui ir baltymo išsiskyrimo su šlapimu sumažinimui, skiriami angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (enalaprilis, fozinoprilis, ramiprilis, lizinoprilis).
Esant padidėjusiai trombozių rizikai, skiriami netiesioginio veikimo antikoaguliantai (varfarinas). Cholesterolio mažinimui kraujyje taikomi statinai (atorvastatinas, simvastatinas).
Vėlyvose ligos stadijose ar esant ūmiam inkstų funkcijos nepakankamumu gali tekti taikyti dializes.

Profilaktika

Svarbu laiku ir tinkamai gydyti lėtines infekcines ir sistemines ligas, kad išvengtumėm amiloidozės išsivystymo.

INKSTŲ AKMENLIGĖ

Inkstų akmenligė(nephrolithiasis) – tai liga, kurios metu inkstų taurelėse, geldelėse susidaro akmenų. Tai gana dažna, ypač paplitusi išsivysčiusiose šalyse, liga. Ja serga apie 4% visų gyventojų. Pastebėta, kad vyrai inkstų akmenlige serga dažniau. Paprastai akmenligė išryškėja 30-60-tais gyvenimo metais. Akmenų inkstuose gali būti tik vienoje pusėje ar abipus.
Svarbiausi yra šie akmenų tipai:a) uratiniai, sudaryti daugiausia iš šlapimo rūgšties kristalų, geltoni ir šviesiai rudi, lygūs labai kieti; b) oksalatiniai- šokoladinės arba juodos spalvos, kieti, nelygūs ; c) fosfatiniai- balti ar pilkai gelsvi, minkšti, lygūs. Tačiau dažniausiai akmenys būna mišrūs , sudaryti iš įvairių medžiagų.

Ligos priežastys
Inkstų akmenligės priežastys nėra visiškai aiškios. Yra keletas faktorių, turinčių įtakos inkstų akmenligės išsivystymui.
Inkstų akmenlige dažniau serga žmonės šilto klimato kraštuose, manoma, kad taip yra dėl gausesnio prakaitavimo, nes prakaituojant susidaro mažesnis šlapimo kiekis; be to, veikiant saulės spinduliams odoje gaminasi daugiau vitamino D, kurio pagalba iš žarnyno į kraują, o vėliau ir į šlapimą patenka kalcio, o tai taip pat turi įtakos akmenligės išsivystymui.
Labai svarbus per dieną išgeriamas skysčių kiekis, daug baltymų, druskos turinčio maisto vartojimas.

Inkstų akmenligė dažnesnė:
 esant tam tikroms paveldimoms inkstų ligoms, podagrai;
 esant padidėjusiai prieskydinių liaukų funkcijai;
 po stuburo traumų ar kitų ligų, sutrikus šlapimo nutekėjimui iš šlapimo pūslės;
 esant lėtiniams viduriavimams;
 po žarnyno operacijų.
Kai kurie medikamentai gali turėti įtakos akmenų susidarymui (pvz., sulfanilamidas).
Yra akmenų, kurie susidaro tik esant tam tikrai šlapimo takų infekcijai (Proteus, Pseudomonas, Klebsiella). Tokie akmenys būna koraliniai, labai greitai auga.
Taigi esant tam tikrų medžiagų pertekliui, šlapime iškrenta kristalai, kuriems augant susidaro akmenys.

Simptomai
 Pykinimas
 Karščiavimas
 Vėmimas
 Juosmens skausmas
 Dažnas, skausmingas šlapinimasis
 Juosmens maudimas
 Dieglys šone
 Kirkšnių, vidinių šlaunų paviršių skausmas
 Kraujas šlapime
 Akmenukas šlapime
Ligos eiga
Inkstų akmenligė – lėtinė liga. Inkstų akmenys susidaro per keletą metų. Ilgą laiką jokių simptomų gali nebūti. Atliekant pilvo organų echoskopiją ar rentgenologinį tyrimą gali būti atsitiktinai nustatomi inkstų akmenys. Esant dideliam akmeniui inkste, gali pamausti juosmenį, ypač sunkiau padirbus, pasilanksčius, išgėrus alkoholio. Esant nedideliems akmenukams, jiems pajudėjus iš inksto į šlapimtakį, ligonį gali ištikti inkstų dieglio priepuolis. Priepuolis paprastai prasideda staiga, krestelėjus važiuojant nelygiu keliu, sunkiau padirbėjus ar net be jokios priežasties. Trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Jo metu atsiranda stiprūs skausmai, pradžioje juosmenyje, vėliau akmenukui slenkant šlapimtakiu plinta į kirkšnis, lytinius organus, vidinį šlaunų paviršių. Skausmai būna labai stiprūs, ligonis blaškosi neranda sau vietos, jį išpila prakaitas, gali pykinti, vemti, gali būti žarnų nepraeinamumo reiškiniai. Dažnai inkstų dieglį lydi dažnas ir skausmingas noras šlapintis, tačiau išteka vos keli lašai šlapimo. Priepuolis gali trukti nuo kelių minučių iki keleto valandų. Kaip ir prasidėjęs, taip staiga priepuolis ir pasibaigia, akmenukui pasišalinus ar nepilnai užkimšus akmenukui šlapimtakį. Tačiau dar kelias dienas po priepuolio gali išlikti maudimas juosmenyje. Priepuolio metu ligonis gali stebėti kraują šlapime, taip pat gali rasti ir akmenuką šlapime (tai tikras inkstų dieglio įrodymas). Jei priepuolio metu ar jam praėjus,ligonis pradeda karščiuoti, reikia pagalvoti apie prisidėjusią šlapimo takų infekciją.
Jei akmenukas liko šlapimtakyje, dėl sutrikusio šlapimo nutekėjimo iš inksto, gali būti pakenkiamas ir inkstas, sutrinka jo funkcijos.
Komplikacijos
Inkstų akmenligė gali būti besikartojančių šlapimo takų infekcijų, urosepsio priežastimi.
Dėl sutrikusio ilgalaikio šlapimo nutekėjimo, pakenkiamas inkstas. Laiku neatstačius šlapimo nutekėjimo, inkstas gali nustoti funkcionuoti.
Gydymas

Priepuolio metu skiriami spazmolitikai, nuskausminantys medikamentai, rekomenduojama gerti daug skysčių, kartais padeda šilta vonia. Šilta vonia ne tik plečia šlapimtakius, bet ir sumažina skausmą.
Mažesni nei 5 mm akmenukai paprastai pasišalina savaime. Didesni kaip 8 mm akmenys dažniausiai „užstringa”. Jei akmenukas pats nepasišalina, gali tekti jį ištraukti iš šlapimtakio specialios kilputės pagalba ar atlikti akmenų šalinimo operaciją.
Ne priepuolio metu ligoniams rekomenduojama gerti daug skysčių (2-3 litrus per dieną), kad šlapimo per parą būtų daugiau kaip 2 litrai, riboti druskos (maksimaliai 2-3 g per dieną), baltymų kiekį dietoje, rekomenduojami citrusiniai vaisiai, uogos, daržovės. Labai tinka takažolių, beržų lapų, krapų arbata, spanguolių uogos.
Nustačius šlapimo takų akmenų cheminę sudėti, tam tikrais atvejais gydymas kiek skiriasi. Jei akmenys oksalatiniai – reikia riboti riešutų, šokolado, ankštinių daržovių kiekį racione.
Esant podagrai ir uratiniams akmenims – reikėtų mažiau valgyti mėsos patiekalų, ypač subproduktų (smegenų, inkstų, plaučių).
Akmenligės atveju dėl per didelio kalcio kiekio šlapime skiriami tiazidiniai diuretikai. Kadangi akmenys dažnai susidaro rūgščiame šlapime, tai šlapimo šarminimas gali sumažinti akmenų susidarymo tikimybę. Tam skiriamas kalio citratas.
Inkstų akmenys gali būti šalinami litotriptoriaus pagalba, kai tam tikromis bangomis suskaldomi akmenys, esantys inkstų geldelėje ar šlapimtakyje, o atskilę gabaliukai gali pasišalinti savaime.

LĖTINIS GLOMERULONEFRITAS
Lėtinis glomerulonefritas(glomerulonephritis chronica) – tai ilgai trunkantis imuninis inkstų uždegimas vyraujant kamuolėlių pažeidimui, sukeliantis inkstų sklerozę ir neuronų žuvimą, lėtinį inkstų nepakankamumą. Pastaraisiais dešimtmečiais ši liga padažnėjo dėl gausėjančios organizmo sensibilizacijos įvairiais alergenais- antigeno savybes įgaunančiomis medžiagomis. Glomerulonefritas pasireiškia tam tikrais simptomais: proteinurija, hematurija, redukuotu kamuolėlių filtracijos dydžiu, arterine hipertenzija ir pabrinkimais. Lėtiniu glomerulonefritu sergama 5 kartus dažniau negu ūminiu ir jis užima pirmąją vietą tarp mirusiųjų dėl inkstų patologijos.
Ligos priežastys
Lėtiniu glomerulonefritu gali sirgti tiek vaikai, tiek suaugę. Daugeliu atveju lėtinio glomerulonefrito priežastis taip ir lieka nežinoma.
Glomerulonefritas prasideda vykstant imuniniam procesui, kai, sąveikaujant antigenui ir antikūniui, prisijungus komplimentui, susidaro tirpių, cirkuliuojančių kraujyje imunokompleksų ir šie , patekę į inkstus, nusėda kamuolėliuose. Toliau kaip atsakas į įstrigusius imunokompleksus kamuolėlių kapiliaruose ar tarp jų išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos-histaminas, serotoninas ir kt., prasideda uždegiminė reakcija: kamuolėlių ląstelių poliferacija, eksudacija. H. Liudvikas ir G. Šernteineris 1978m. suklasifikavo dažniausiai pasitaikančius antigenus , galinčius sukelti imunokompleksinį glomerulonefritą. Skiriamos dvi didelės jų grupės: egzogeniniai ir endogeniniai.Pirmajai grupei priklauso: 1) virusiniai; 2)bakteriniai;3)parazitų;4)medikamentų. Antrajai grupei priskiriama: DNR,ląstelių branduolių antigenai, krioglobulinai,inkstų kanalėlių antigenai, tireoglobinas, navikų antigenai.

Inkstų kamuolėliuose atsideda tam tikros medžiagos (imuniniai kompleksai) arba įvairios kraujo ląstelės išskiria tam tikras medžiagas (citokinus), kurios pažeidžia normalią kamuolėlių struktūrą – jie tampa pralaidūs baltymams.
Inkstų kamuolėlius, kaip ir daugelį kitų organų (oda, širdis, plaučiai, nervai), pažeidžia tokios ligos, kaip sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, Vegenerio granuliomatozė.
Infekcijos ir medikamentų vartojimas taip pat gali būti lėtinio glomerulonefrito priežastimi.
Yra labai įvairių glomerulonefritų formų, kurių ir eiga, ir gydymas skiriasi. Glomerulonefrito forma nustatoma inkstų biopsijos pagalba.
Simptomai
 Pykinimas
 Aukštas kraujo spaudimas
 Kaulų skausmai
 Tinimai
 Nemalonus kvapas iš burnos
 Šlapimo pokyčiai
 Raudonas šlapimas
 Sumažėję inkstai
 Šlapinimasis naktį
 Niežulys

Ligos eiga
Dažnai jokių simptomų nebūna. Profilaktinio tyrimo metu randami pakitimai šlapime, tokie kaip padidėjęs baltymo kiekis (proteinurija), eritrocitai (eritrociturija), patologiniai cilindrai. Kartais ligoniai patys pastebi raudoną šlapimą (rudai raudonos ar kavos spalvos). Ligoniams gali būti padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, veido, kojų tinimai. Skausmų juosmenyje lėtinio glomerulonefrito metu nebūna. Tiriant sonoskopu randami sumažėję inkstai, nors tai jau vėlyvas ligos požymis. Kartais ligoniai patenka į gydytojo akiratį tik tada, kai jau yra ryškus inkstų funkcijos nepakankamumas ir tenka pradėti dializes.
Dažniausiai lėtinis glomerulonefritas progresuoja labai lėtai. Eilę metų ligonis nieko nejaučia. Gali praeiti 15-20 metų, kol išsivystys inkstų funkcijos nepakankamumas. Tačiau yra glomerulonefritų formų, kurių eiga labai agresyvi, negydant net per kelis mėnesius išsivysto lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas.
Komplikacijos
Lėtinio glomerulonefrito metu, naudojant inkstus toksiškai veikiančius medikamentus, operacijos metu, atliekant rentgeno kontrastinius tyrimus jau esant inkstų funkcijos nepakankamumui, gali komplikuotis ūmiu inkstų funkcijos nepakankamumu, kuris, pašalinus sukėlusią priežastį, atsistato. Lėtinis glomerulonefritas per tam tikrą laiko tarpą (dažniausiai po 10 metų) pasireiškia lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu.
Esant ženkliai proteinurijai, dažnos trombozės, infekcinės komplikacijos dėl imuniteto nepakankamumo, greičiau vystosi aterosklerozė, nes kraujyje labai padaugėja cholesterolio.

Gydymas
.
Lėtinio glomerulonefrito metu labai svarbu dieta. Reikia riboti valgomąją druską, esant inkstų funkcijos nepakankamumui tenka riboti ir baltymus. Sergantiems lėtiniu glomerulonefritu reikėtų naudoti žuvų taukus.
Svarbu, kad ligoniams, sergantiems lėtiniu glomerulonefritu, būtų išlaikytas normalus arterinis kraujo spaudimas – 120/ 75 mm Hg. Tam skiriami diuretikai (indapamidas, hidrochlortiazidas, furozemidas, torazemidas), angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (enalaprilis, fozinoprilis, ramiprilis), kalcio kanalų blokatoriai (lacidipinas, amlodipinas, nitrendipinas, diltiazemas), beta receptorių blokatoriai (atenololis, metaprololis, lobetololis, nebivololis), centrinio veikimo medikamentai (moksonidinas), alfa receptorių blokatoriai (doksazosinas).
Tinimų mažinimui skiriami diuretikai.
Gali tekti skirti cholesterolį kraujyje mažinančius medikamentus, tokius kaip atorvastatinas, pravastatinas, simvastatinas.
Esant didelei trombozių rizikai, skiriami netiesioginio veikimo antikoaguliantai (varfarinas).
Priklausomai nuo glomerulonefrito formos, gali būti skiriami imuninę sistemą slopinantys medikamentai, tokie kaip ciklofosfamidas, prednizolonas, ciklosporinas A. Ligonius, gydomus šiais medikamentais, būtina stebėti, kadangi galimos grėsmingos ir pačio gydymo komplikacijos. Tai dažnos infekcijos, kraujavimai iš virškinamojo trakto. Ilgai skiriant šiuos medikamentus galimas nevaisingumas, leukozių, kitų navikų išsivystymas.
Pasiekus terminalinę inkstų funkcijos nepakankamumo stadiją, pradedamos dializės.

Leave a Comment