Infekcinės ligos

Infekcinės ligos
Referatas

Sistemą sudaro: Šios ligos skirstomos pagal jų sukėlėją. Gali būti bakterinės, virusinės, grybelinės ir žmogaus parazitų (pirmuonių bei kirmėlių) sukeltos ligos. Be to, infekcinės ligos gali būti vietinės (t.y. pažeisti tik vieną kurį nors organą) arba išplitusios (sisteminės) – pvz., sepsis.

Kodėl infekcinės ligos pavojingos?
1. Dėl mikroorganizmų poveikio pažeidžiami svarbūs organai, sutrinka ar visiškai išnyksta jų funkcija.
2. Dėl svarbių organų pažeidimo ligonis gali likti invalidas ar mirti.
3. Infekcinės ligos yra užkrečiamos (plinta per orą, vandenį, maisto produktus, gyvūnus, buitiniu ir lytiniu keeliu).

Erkinis encefalitas – tai virusinė liga, pažeidžianti nervų sistemą.

Ligos priežastys:
Erkinį encefalitą sukelia Flaviviridae šeimai priklausantis virusas. Erkinio encefalito virusą perneša erkės, Europoje dažniausiai – Ixodes ricinus rūšies erkės.
Erkės vystymosi ciklą sudaro 4 fazės: kiaušinėlis, lerva, nimfa ir suaugusi erkė. Žmogui virusą perduoda nimfa ar suaugusi erkė. Erkės įsisiurbimas paprastai nejaučiamas dėl jos seilių liaukų išskiriamų specifinių medžiagų. Mažų nimfų įsisiurbimai dažniausiai net nepastebimi, todėl svarbus
buvimo gamtoje faktas.
Galimas ir kitas užsikrėtimo būdas – per nevirintą karvės ar ožkos pieną bei teermiškai neapdorotus iš jo pagamintus produktus.

Simptomai:
· Dusulys
· Galvos skausmas
· Pykinimas
· Karščiavimas
· Kosulys
· Raumenų skausmas
· Traukuliai
· Pusiausvyros sutrikimai
· Paralyžiai
· Sąmonės sutrikimas

Ligos eiga:
Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių praeina 2-28 dienos, vidutiniškai 7-14. Pirmoji ligos fazė trunka 1-8 dienas.
Jos požymiai nespecifiniai: karščiavimas, kaulų, raumenų, galvos sk

kausmai, viršutinių kvėpavimo takų kataro požymiai, pykinimas. Po pirmosios fazės seka tariamo pasveikimo periodas, ir po to maždaug 1/3 užkrėstųjų išsivysto antroji ligos fazė – nervų sistemos pažeidimas. Atsiranda galvos smegenų dangalų uždegimui (meningitui) būdingas karščiavimas, galvos, nugaros ir galūnių raumenų skausmas, pasikartojantis vėmimas, sprando raumenų įtempimas.
Galvos smegenų pažeidimui būdinga sutrikę miegas, sąmonė, pusiausvyra, traukuliai, paralyžiai. Sutrinka rijimas, kalba pasidaro neaiški, blogėja širdies darbas, kvėpavimas. Nugaros smegenų pažeidimui būdingi kaklo, pečių lanko raumenų paralyžiai, raumenų masės mažėjimas. Ligonis nenulaiko galvos, negali pakelti rankų. Atsiradę paralyžiai visam gyvenimui suluošina žmogų.

Tyrimai:
Erkinis encefalitas įtariamas įvertinus nervų sistemos pažeidimo požymius, erkės įkandimą ar ligonio buvimo gamtoje faktą. Diagnozė patvirtinama tik atlikus laboratorinius tyrimus, kadangi nėra tik šiai ligai būdingų požymių.
Ligoniui juosmens srityje nuskausminus atliekama nuugaros smegenų kanalo punkcija smegenų skysčiui (likvorui) gauti. Likvoras ligos metu būna uždegimiškai pakitęs (padidėja jo spaudimas, padaugėja uždegiminių ląstelių, baltymo). Pokyčiai padeda nustatyti ar paneigti virusinę ligos prigimtį.
Erkinio encefalito diagnozę pavirtina ligonio kraujo serume rasti specifiniai, prieš erkinio encefalito virusą pasigaminę, baltymai (antikūnai).

Gydymas:
Specifinio erkinio encefalito gydymo nėra. Simptomiškai gydomi traukuliai, mažinama smegenų edema ir spaudimas (šlapimo išsiskyrimą skatinančiais vaistais). Skiriama raminamųjų vaistų ir vaistų nuo skausmo, uždegimo. Sutrikus kvėpavimui, prijungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas, sutrikus rijimui – ligonis maitinamas per zo

ondą. Praėjus ūmiam periodui taikomos reabilitacinės priemonės paralyžiams gydyti.

Profilaktika:
Visiškai likviduoti erkinio encefalito nepavyks, nes šios infekcijos sukėlėjų gamtiniai židiniai neišnaikinami. Patartina saugotis erkių įkandimų, vartoti virintą pieną, termiškai apdorotus pieno produktus. Kadangi specifinio erkinio encefalito gydymo nėra, apsisaugoti nuo šios ligos ir jos pasekmių galima tik skiepijantis.

Maras – tai ypač pavojinga žmonėms liga, kurią perneša, o taip pat ir serga, graužikai. Marui būdinga intoksikacija (dėl ligos sukėlėjų veiklos organizme susidarančių medžiagų sukeltos nenormalios organizmo būklės), karščiavimas, limfmazgių pažeidimas, kraujo užkrėtimas (sepsis), plaučių uždegimas.

Ligos priežastys:
Marą sukelia bakterija – maro jersinija (Yersinia pestis) – trumpa, statinės formos lazdelė, gaminanti stiprius toksinus. Maru serga graužikai, nuo jų ir per graužikų blusas užsikrėčia žmonės.
Ligos forma priklauso nuo sukėlėjo patekimo vietos. Žmonių maro epidemija dažniausiai prasideda nuo odos formos. Plintanti organizme maro jersinija sukelia plaučių uždegimą. Infekcijai plintant oro lašiniu būdu, kuomet įkvėpus iškosėto sukėlėjo, užsikrečia ir ligos plaučių forma suserga daugybė žmonių. Taip prasideda plaučių maro epidemija. Epidemijos metu užsikrečiama ir per maistą, tuomet susergama maro žarnų forma.
Organizme maro jersinija dauginasi limfiniuose mazguose, sukelia jų audinių uždegimą ir žuvimą, nuodija organizmą išskirdama stiprių toksinų, patenka į kraują ir išplinta atokiuose organuose, pažeisdama jų struktūrą ir funkcijas.

Simptomai:
· Žemas arterinis kraujo spaudimas
· Akių paraudimas
· Karščiavimas
· Nerimas
· Limfmazgių padidėjimas
· Pelenų sp

palvos oda
· Virškinimo pakitimai
· Raumenų skausmas
· Vandeningos odos pūslės
· Baltas apnašas ant liežuvio

Ligos eiga:
Nuo užsikrėtimo iki požymių atsiradimo praeina 3-6 dienos. Liga prasideda ūmiai žymios intoksikacijos ir kraujo užkrėtimo simptomais: aukšta temperatūra, šalčio krėtimu, galvos bei raumenų skausmu, vėmimu, nemiga, sujaudinimu, kliedesiais. Ligonio veido spalva būna melsvai pilkšva, bruožai paaštrėja, akys parausta, liežuvis pasidengia storu baltu apnašu, patinsta, kraujospūdis sumažėja, padažnėja širdies plakimas. Kiti požymiai priklauso nuo besivystančios ligos formos.
Odos formos metu infekcijos patekimo vietoje formuojasi kraujingu turiniu prisipildžiusi pūslė. Oda aplink ją būna patinusi, paraudusi. Vėliau, sprogus pūslei, jos vietoje susidaro juodas šašas.
Buboninei formai būdingas tos srities, į kurią įkando blusa (dažniausiai kojos), limfmazgių uždegimas (bubonas). Limfmazgiai labai padidėja, būna skausmingi. Oda virš jų patinsta, įsitempia, įgauna violetinį atspalvį. Po kelių dienų bubonas pratrūksta, į paviršių išteka pūliai.
Plaučių formai būdingas kosulys, kraujingi skrepliai, dusulys, krūtinės skausmas.
Žarnų forma pasireiškia vėmimu, viduriavimu gleivingomis bei kraujingomis išmatomis.
Lengviausia – odos ligos forma. Seniau mirtinos buvo plaučių, žarnų, sepsinės formos. Šiuo metu, ligą pradėjus gydyti laiku, pasveikstama.

Komplikacijos:
Buboninė ligos forma gali progresuoti iki plautinės ar septinės formų. Gali apmirti bubono audiniai, išsivystyti perikardo (širdiplėvės dengiančios širdį), smegenų dangalų uždegimai. Nepradėjus laiku gydyti ligonis gali mirti.

Tyrimai:
Diagnozės nustatymui svarbūs epidemiologiniai duomenys, kurie derinami su ligos požymiais. Tyrimų metu paneigiami ki

iti, turintys panašių požymių, susirgimai.
Diagnozė patvirtinama išskyrus maro jersiniją iš patologinių organizmo išskyrų, nustačius organizme antikūnius prieš sukėlėją bei atlikus biologinius mėginius su gyvūnėliais.

Gydymas:
Ligoniai yra griežtai izoliuojami. Skiriamas sukėlėją naikinančių ar jo dauginimąsį stabdančių antibakterinių vaistų (levomicetino, tetraciklino, streptomicino). Tuo pačiu metu palaikoma kraujotaka, širdies darbas, imamasi priemonių nuo plaučių ir smegenų edemos (pabrinkimo), kraujo krešėjimo, vandens ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimų. Prapjaunami supūliavę bubonai.

Profilaktika:
Valstybės sienų sanitarinės apsaugos taisyklėse numatytos griežtos priemonės prieš maro įvežimą iš kitų kraštų. Vietovėje, kurioje išaiškintas maro susirgimas, skelbiamas karantinas (apribojančio pobūdžio administracinių ir sanitarinių medicininių priemonių visuma, perspėjanti karantininių ligų atsiradimą ir plitimą). Epideminiame židinyje imamasi naikinančių priemonių prieš maro sukėlėją ir platintojus – blusas ir graužikus. Ligoniai ir įtariami sergantys maru yra izoliuojami. Su ligoniu bendravę žmonės patalpinami karantino zonoje. Jiems profilaktiškai skiriama antibakterinių vaistų, specifinio serumo ar imunoglobulino. Medicinos personalas privalo dėvėti „priešmarinį kostiumą. Pasveikusiais laikomi žmonės, kuriems išnykę simptomai, užgyjusios opos, neigiami trys iš eilės atlikti bakteriologiniai tyrimai. Persirgusieji maru yra dispanserizuojami (aktyviai periodiškai stebima jų sveikatos būklė). Epideminiuose maro židiniuose ir pagal epidemiologinius duomenis gyventojai skiepijami gyva vakcina. Mirusiujų lavonai laidojami laikantis specialių taisyklių.

Sepsis – tai patologinė viso organizmo būklė, uždegiminio atsako reakcija, kurią sukelia infekcija. Sepsis pasireiškia, kai ši reakcija išplinta ir apima net nepažeistus, toliau nuo pirminio infekcijos židinio esančius, audinius.

Ligos priežastys:
Sepsį gali sukelti bet kurie mikroorganizmai, tačiau jam vystantis, infekcijos sukėlėjas nėra toks svarbus, kaip jo paties ir jo toksinų sukelta labai stipri, pačiam organizmui kenksminga uždegiminio atsako reakcija. Šis uždegimas būna toks stiprus, kad sutrikdo įvairių organų funkcijas.
Sepsio forma, kai kraujyje randamas gyvybingas infekcijos sukėlėjas, vadinama septicemija (viremija – virusų, bakteriemija – bakterijų, fungemija – grybelių, parazitemija – parazitų buvimas kraujyje).
Sepsio forma, kai atokiuose organuose formuojasi infekcijos židinių, vadinama septikopiemija.

Sepsio atsiradimą lemia sumažėjęs organizmo atsparumas infekcijai, sunkios gretutinės ligos ir būklės, ypač piktybiški infekcijos sukėlėjai, didelis mikrobų atsparumas antibiotikams, gausios invazinės medicinos procedūros, imuniteto slopinimas vaistais.

Simptomai:
· Pykinimas
· Apetito stoka
· Bendras silpnumas
· Intensyvus širdies plakimas
· Vėmimas
· Vangumas
· Odos blyškumas
· Padažnėjęs kvėpavimas
· Kraujosrūvos
· Temperatūros pokyčiai

Ligos eiga:
Inkubacinio periodo ir cikliškumo, būdingo infekcinėms ligoms, nėra. Vyrauja intoksikacijos simptomai. Ligonis būna vangus, sumažėja apetitas, karščiuoja, gali pykinti, vemti, pakisti psichika ir emocijos. Ligoniui sutrinka kraujotaka – oda tampa blyški su pilkšvu atspalviu, atsiranda kraujosruvų, dusulys, padažnėja širdies susitraukimai ir kvėpavimas. Organus ir audinius veikia mikrobų toksinai, pasikeitę organizmo procesai bei besiformuojantys infekcijos židiniai, todėl atsiranda funkcijų pažeidimo požymių.

Sunkios sepsio eigos metu nustatomas organų funkcijos sutrikimas, jų nepakankamas aprūpinimas krauju, žemas kraujospūdis. Kai arterinis kraujospūdis išlieka žemas, sulašinus būtiną skysčių kiekį, sutrinka inkstų ar kitų vidaus organų veikla, organizmo homeostazė (vidinės terpės pastovumas), psichika, tokia būklė vadinama sepsiniu šoku.

Tyrimai:
Sepsį patvirtina aiškus infekcijos židinys, karščiavimas, padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis bei kvėpavimas, padidėjęs leukocitų skaičius kraujyje.
Ligonių, kurių imunitetas nepakankamas, gali būti sumažėjusi temperatūra ir leukocitų kiekis kraujyje.
Sepsio diagnozei nustatyti nebūtinai kraujyje turi būti rasta sukėlėjo. Išskyrus sukėlėją iš kraujo, išmatų, šlapimo ar likvoro, nustatomas jo jautrumas antibiotikams, nes tai svarbu parenkant tinkamus antimikrobinius vaistus.
Tiriant kraujo baltymus, randamas jų kiekio sumažėjimas, pakitęs atskirų jų frakcijų santykis.
Taip pat vystosi mažakraujystė, mažėja trombocitų skaičius, sutrinka kraujo krešėjimas.
Infekcijos židinį nustatyti padeda radiologiniai bei ultragarsiniai tyrimai.

Gydymas:
Gydant sepsį yra stabilizuojamos bei palaikomos organų funkcijos, organizmo vidinės terpės pastovumas. Antibiotikais bei chirurginėmis priemonėmis šalinamas infekcijos židinys. Taip pat rūpinamasi naujų organų pažeidimų ir komplikacijų atsiradimo profilaktika.

Profilaktika:
Tam tikrais atvejais, kai dėl tam tikrų organizmo ligų ar būklių gali vystytis sepsis, imamasi specialių priemonių jam išvengti. Šios priemonės priklauso nuo konkretaus paciento sveikatos sutrikimo, būklės sunkumo. Pvz., kad infekcija nesuaktyvėtų ar neišplistų, tam tikrais atvejais gali būti skiriama antimikrobinių vaistų. Pastebėjus, kad ligoniui, kuriam į veną yra įvestas kateteris, ties įvedimo vieta odoje atsirado uždegimo požymių, kateterį reikia skubiai ištraukti, nes kyla pavojus infekcijai greitai išplisti per kraują ir sukelti sepsį.

Sifilis yra infekcinė, dažniausiai lytiniu būdu plintanti, liga, galinti pažeisti visus organus, kuriai būdingas klinikinių požymių pasireiškimo periodiškumas.

Ligos priežastys:
Sifilį sukelia spiralės formos bakterija – blyškioji treponema (lot. Treponema pallidum). Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus. Užsikrėtimas priklauso nuo organizmo atsparumo, sukėlėjo kiekio ir agresyvumo. Dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu. Sifilio sukeltuose odos, gleivinių bėrimuose būna labai daug sukėlėjų, todėl nuo sergančiojo galima užsikrėsti ir buityje (miegant vienoje lovoje, bučiuojantis, naudojantis tais pačiais daiktais buityje). Moteriai užsikrėtus nėštumo metu, vaisiaus užsikrėtimo tikimybė didžiausia. Sukėlėjo gali būti perduota perpilant kraujo. Į organizmą patekusios blyškiosios treponemos plinta, dauginasi, patenka į įvairius organus ir audinius.

Simptomai:
· Gerklės skausmas
· Karščiavimas
· Limfmazgių padidėjimas
· Raumenų skausmas
· Kietos, neskausmingos odos opos
· Limfmazgių sukietėjimas
· Limfmazgių paslankumas
· Rausvas viso kūno bėrimas

Ligos eiga:
Negydant sifilis trunka daug metų ir jo klasikinėje eigoje galima išskirti inkubacinį, pirminį, antrinį, tretinį, besikaitaliojančius su slaptaisiais, periodus.
Inkubaciniu vadinamas toks laiko tarpas, kuris trunka nuo užsikrėtimo iki pirmojo ligos požymio atsiradimo. Sifilio metu jis tęsiasi 20-40 dienų. Jei užsikrėtimas buvo masyvus, jis gali sutrumpėti iki 10-15 dienų ir priešingai, esant sunkiems gretutiniams susirgimams ar gydantis per mažomis antibiotiko dozėmis, gali prailgėti iki 3-5 mėnesių.
Pirminis sifilis trunka 8-9 savaites nuo kietojo šankerio iki išplitusių bėrimų atsiradimo. Infekcijos patekimo vietoje, kuri lietėsi su sergančiojo kūnu, atsiranda viena ar keletas opų, kurios turi kietus kraštus ir dugną, dėl to vadinamos kietuoju šankeriu. Opa būna taisyklingais kraštais, neskausminga. Prisidėjus kitiems mikrobams, opa gali supūliuoti, pradėti skaudėti. Maždaug po savaitės nuo kietojo šankerio atsiradimo padidėja atitinkamos kūno srities limfmazgiai. Jie būna kieti, paslankūs. Pirminė sifilio stadija gali praeiti ir nepastebėta, nes opų gali atsirasti nematomoje vietoje (pvz., ant gimdos kaklelio, tiesiojoje žarnoje), jos neskausmingos.
Antrinis sifilis prasideda kai odoje, neretai delnuose ir paduose, gleivinėse atsiranda rausvas bėrimas. Bėrimo elementuose gausiai aptinkamas gyvas ligos sukėlėjas, todėl bet koks fizinis kontaktas su pažeista oda ar gleivine gali sąlygoti infekcijos perdavimą. Padidėja daugelio sričių limfmazgiai. Neretai dar būna pirminio sifilio požymių. Pirmuoju požymiu gali būti persišaldymą primenantys požymiai: gerklės skausmas, raumenų skausmas, temperatūra, kurie po kelių dienų praeina, o bėrimai lieka. Antrinio sifilio metu galimi skrandžio pažeidimai, primenantys uždegimą. Kartais vyrauja nervų sistemos pakenkimo požymiai, kurie gali būti invalidumo ar mirties priežastimi. Sergantis sifiliu dažnai neįtaria sergąs ir kreipiasi į įvairius specialistus pagal tai, kokie organai būna pažeisti.
Tretinis sifilis išsivysto 3-4 metais negydytiems asmenims. Treponemos gali pažeisti bet kurią kūno dalį ir sukelti aklumą, nervų sistemos pakenkimus, psichikos sutrikimą, širdies ligas ar net mirtį.
Slaptasis sifilis nustatomas remiantis tik laboratorine diagnostika, nes odoje, gleivinėse požymių nebūna.
Kai kuriais įgimto sifilio atvejais vaikai jau gimsta su infekcijos požymiais, bet dažniausiai liga pasireiškia laikotarpyje nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių po gimimo odos opomis, bėrimais, karščiavimu, susilpnėjusiu ar užkimusiu verkimu, kepenų, blužnies padidėjimu, gelta ir kitais. Vyresniems vaikams gali pasireikšti tretinės stadijos sifilis su kaulų, dantų, ausų, akių, smegenų pažeidimais.

Tyrimai:
Įtarus sifilį kreipkitės į dermatovenerologą. Sifilio diagnozę galima patvirtinti tik remiantis laboratoriniais tyrimais. Neginčijamas sifilio diagnozės kriterijus yra sukėlėjo aptikimas pirminio ar antrinio sifilio bėrimo sekrete, kietajame šankeryje, limfmazgio punktate. Dažniausiai sifilio diagnozė grindžiama kraujo serumo tyrimais. Nors užsikrėtęs sifiliu asmuo gali užkrėsti kitus, tuojau po užsikrėtimo lytinių santykių metu ar per kraują, kraujo testai sifilio nerodo mažiausiai 3-6 savaites po užsikrėtimo. Todėl tirti kraujo serumą dėl sifilio tuojau po atsitiktinių lytinių santykių nėra prasmės. Kraujo testų interpretacija sifilio atveju neretai būna sudėtinga, todėl reikalingi dviejų rūšių testai bei jų kartojimas. Kartojant tyrimus pageidautina lyginti tos pačios rūšies testus, geriausiai atliktus toje pačioje laboratorijoje. Kartu pageidautina atlikti tyrimus dėl kitų lytiškai plintančių ligų, taip pat žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV). Įtariant nervų sistemos sifilį atliekamas smegenų skysčio tyrimas. Sifilio gydymo efektyvumui įvertinti bei kontrolei po gydymo atliekamose serologinėse reakcijose antikūnų titras privalo sumažėti ne mažiau kaip 4 kartus.

Gydymas:
Gydymas pradedamas tik suradus treponemą arba diagnozę patvirtinus specialiais serologiniais tyrimais. Išgydomas tik ankstyvasis sifilis. Vėlyvojo sifilio stadijoje organai ir audiniai būna pažeisti negrįžtamai ir gydymas neatitaiso to, kas pažeista. Pagrindiniai vaistai yra trumpo arba prailginto veikimo penicilinų grupės antibiotikai, kiti vaistai – doksiciklinas, tetraciklinas, eritromicinas, amoksicilinas su probenecidu. Vėlyvųjų formų gydymui naudojami bismuto preparatai.

Profilaktika:
Geriausias būdas apsisaugoti – turėti tik vieną lytinį partnerį. Jeigu turite daugiau nei vieną lytinį partnerį arba jūsų partneris turi kitą partnerį, imkitės apsisaugojimo priemonių. Paklauskite savo partnerio apie buvusius ar esamus lytinius partnerius. Naudokite prezervatyvą, kontraceptinius kremus, putas, želė – jos užmuša daugumos lytiškai plintančių ligų sukėlėjus. Jeigu turite daugiau nei vieną lytinį partnerį, tikrinkitės dėl lytiškai plintančių ligų kas 6 mėnesius. Jeigu jūs užsikrėtęs sifiliu, jūsų parneris taip pat turi būti gydomas, kaip ir jūs. Neturėkite lytinių santykių, kol gydytojas nepasakys, kad išgijote. Kraujo donorai ir ligoninės stacionaro pacientai privalomai tikrinami dėl sifilio. Įgimto sifilio profilaktikos pagrindas – nėščių moterų ištyrimas dėl sifilio pirmoje ir antroje nėštumo pusėje, o dažnai ir gimdymo metu.

Leave a Comment