burnos ertmes ligu gydymas homeopatiniais preparatais

Įvadas

Alternatyvios medicinos rūšis – homeopatija – vis labiau populiarėja ir vis mažiau stebina bei kelia klausimų dėl tokio gydymo pagrįstumo. Dabartinė homeopatija remiasi doktrinos pagrindais, suformuluotais 1810 m. (terapeuto S. Hahnemann), tik dabar homeopatijos teorija pateikiama naudojant šiuolaikinius mokslinius terminus. Akcentuojama, kad gydantis homeopatiniais preparatais, pagamintais natūralių medžiagų pagrindu, nesukeliami pašaliniai efektai ir svarbiausia – gydomi, ne ligos simptomai, o pati ligos priežastis. Taip nesunkiai galima įtikinti jos pagrįstumu ir efektyvumu žmones nesigilinančius į “sudėtingus dalykus”.
Pastaruoju metu iškilo natūralios aplinkos išnykimo grėsmė ir mes su ne erimu stebime šio proceso įtaką žmogaus organizmui. Alergiškų žmonių skaičiaus gausėjimas, naujos ligos, atsirandančios dėl vaistų poveikio, mikroorganizmų štamai, atsparūs šiuolaikinių antibiotikų poveikiui, verčia gydytojus pervertinti vaistų skyrimo ribas. Dėl mokslinių žinių evoliucijos bendras ir platesnis požiūris į mediciną leidžia atskleisti vientiso žmogaus organizmo sąvoką, sureguliuoti jame vykstančius fiziologinius procesus.

Nūdien gydytojai stengiasi atsižvelgti į gyvos biologinės sistemos (gamta-žmogus) ryšį ir telktis į pagalbą natūralius gydymo būdus. Šiandien medikams iškilo būtinybė padidinti terapinės medicinos galimybes. Gydytojai, nebepajėgūs susivokti tarp daugybės naujų vaistinių preparatų, ėmė ie eškoti tokios terapijos sistemos, kuri nekenktų ligotam žmogui. Būtent tokia gydymo sistema ir yra homeopatija, kurią, kaip gydymo metodą, pasiūlė Leipcigo universiteto privatdocentas Samuelis Hanemanas dar prieš 200 metų. Homeopatinio gydymo metodas greitai užkariavo pasaulį ir tapo populiarus ne tik Europos ša

alyse, bet ir Amerikoje, Azijoje, Australijoje bei Afrikoje. 19-o amžiaus viduryje Samuelio Hanemano idėjos pasiekė ir Lietuvą. Mūsų laikais savo gydymo praktikoje homeopatiją taiko 40 proc. Didžiosios Britanijos, 32 proc. Prancūzijos ir 25 proc. Vokietijos gydytojų.

Homeopatija

Homeopatija – tai gydymo būdas, kai vartojamos labai mažos dozės vaistinių medžiagų, kurių daug didesnės dozės sveiko žmogaus organizme sukelia reiškinius, panašius į gydomos ligos simptomus.
Homeopatija (gr. homoios – panašus, pathos – liga) yra gydymo sistema turinti kitokį požiūrį į ligą ir vaistus nei įprastinis gydymas – alopatija (gr. allos – kitas, pathos – liga). Šiandieninėje medicinoje naudojami vaistai kovoja prieš ligą ar jos simptomus. Homeopatijoje į ligos simptomus žiūrima kaip į kūno mėginimą išgyti. Jei homeopatinius vaistus didesnėm dozėm panaudotų sveikas žmogus – jie sukeltų į ligą panašius simptomus. Tuo tarpu, tie patys vaistai vartojami mažomis homeopatinėmis dozėmis – šią li igą gydo. Tai – vadinamasis panašumo dėsnis. Homeopatija stimuliuoja natūralias žmogaus gijimo galimybes panaudodama homeopatinį vaistą, kaip žmogaus gijimo galios sužadintoją.
Homeopatijos pradininkas yra vokietis Samuelis Hanemanas (Samuel Hahnemann, 1755-1843) – gydytojas, nepasitenkinęs tuometine medicina. Atlikęs eksperimentus pats su savimi, jis atrado preparato sukeliamų simptomų ir sergančio organizmo panašumo dėsnį.

Homeopatijoje žmogaus organizmas vertinamas kaip vieninga visuma. Parenkant gydymą, atsižvelgiama į žmogaus konstituciją, paveldėjimą ir ligos klinikinius požymius. Homeopatinis vaistas parenkamas pagal panašumo principą – lyginami vaisto sukeliami simptomai su ligos simptomais: šis vaistas turi sužadinti nusilpusias na

atūralias organizmo jėgas.
Homeopatiniai preparatai gaminami iš augalų, mineralų, gyvūnų (pavyzdžiui džiovintų bičių, sepijų, vorų, tarantulų), gyvačių nuodų ir net iš žmonių organų. 75% visų homeopatinių preparatų yra gaminami iš augalinės kilmės žaliavų, mažiausiai – iš organinės kilmės – tik apie 5%. Jų dėka organizmas priverčiamas pats nugalėti ligą. Homeopatiniai vaistai organizme nieko neslopina, nepavaduoja ir nekompensuoja. Dėl to jie neturi šalutinio poveikio, tinka vartoti su kitais vaistais ir visais atvejais atitinka vieną iš pagrindinių homeopatijos principų – nepakenkti. Pasaulyje sukurta per 10 tūkstančių homeopatinių vaistų, kuriuos plačiai vartoja negaluojantys žmonės.

Homeopatiniai vaistai yra gaminami pagal tam tikrą technologiją. Pradinė medžiaga yra praskiedžiama (potencijuojama). Praskiedimo laipsnis gali būti labai įvairus. Kuo didesnis praskiedimas, tuo aukštesnė vaisto potencija. Homeopatijoje yra naudojamasi dviem praskiedimais: dešimtiniu – žymimas D ir šimtiniu – žymimas C. Šalia būtinai nurodomas skaičius, kuriuo pažymimas praskiedimo laipsnis (D6, C30, C200 ir t.t.). Įdomu tai, kad vaistuose, praskiestuose virš D23 laipsniu, praktiškai nebelieka cheminių medžiagų. Iš kur atsiranda gydomasis poveikis šiandien niekas negali atsakyti, bet nustatyta tiksliai, jog poveikis yra. Tai patikrinta ir patvirtinta. Spėjama, kad vyksta paramolekulinis medžiagos informacijos perdavimas, t.y. homeopatiniai preparatai veikia tik energetiniu lygiu, per energijos apykaitos (savireguliavimo) sistemą.

Tačiau vien praskiesti tirpalai neveiktų kaip vaistas. Reikalingas tam tikras veikimo sustiprinimas, vadinamas dinamizavimu. Tai procesas, kurio me
etu homeopatinis preparatas ar tarpinis skiedimas yra supurtomas (maišomas) numatytą laiko tarpą ar purtymų skaičių. Šio proceso metu pagamintai potencijai yra suteikiama savotiška gydomoji galia. Supurtymas gali būti atliekamas lengvais rankos su buteliuku judesiais, smūgiuojant į pagalvėlę ar tiesiog purtant buteliuką rankoje.

Homeopatiniai vaistai skiriami į vidų ir išoriniam vartojimui. Yra naudojamos įvairios vaistų formos: žirneliai, tirpalai, milteliai, tabletės, injekciniai tirpalai, tepalai, spiritiniai muilo tirpalai, pastos, žvakutės, lašai, kapsulės ir t.t.

Gydytojai homeopatai dirba vadovaudamiesi repertoriumais – nusiskundimų, simptomų ir taikytinų vaistų žinynais, kurie yra sudaryti per 200 homeopatijos gyvavimo metų. Dabartiniame repertoriume yra suklasifikuoti 104 tūkst. nusiskundimų.

Gydytojai homeopatai vertina ir tai, kokia žmogaus gyvybinė galia yra tuo momentu, kokie klasikinės medicinos tyrimai atlikti pacientui, kokie tų tyrimų rezultatai. Jei ligonis ilgą laiką gėrė cheminius vaistus, neskubama jų vartojimo nutraukti. Šalia paskirto gydymo homeopatiniais preparatais gydytojas gali nurodyti maitinimosi ir gyvenimo būdo dalykus, kuriuos derėtų keisti.

Homeopatinis gydymas gali būti dvejopas:
Klasikinė homeopatija – kai gydoma tik vienu vaistu ir stebimas jo veikimo efektas.
Daugiakomponentė homeopatija – kai gydoma 2-5 vaistų kompleksu. Pastarasis gydymo būdas taikomas dažniau už pirmąjį. Daugiakomponentė homeopatija turi keletą privalumų: paprasčiau skirti vaistus, trumpesnė gydytojo konsultacija. Jis tinka daugeliui pacientų, ypač nemėgstantiems pasakoti apie save. Klasikinės homeopatijos metodas naudojamas tada, kai reikia ypač tikslaus gydymo arba ka
ai daugiakomponentė homeopatija nepadeda. Jis sudaro 5-10% visų atvejų, ypač esant infekcinėms ar psichikos ligoms.

Sergančių ūmiomis ligomis ligonių apžiūrai ir gydymo parinkimui gydytojas skiria nuo 1 iki 10 val. Jei liga lėtinė, priklausomai nuo jos aktyvumo, gali būti skiriama nuo 1 iki 10 dienų, o jei ji labai įsisenėjusi, šis procesas gali trukti iki 3 mėnesių. Remiantis gautais rezultatais, nustatoma tiksli diagnozė ir skiriami reikalingi vaistai.

Yra tokių ligų, kurių įprastais vaistais išgydyti nepavyksta. Tada padeda homeopatiniai vaistai, kurie beveik visada veiksmingi sergant astma, epilepsija, odos ligomis, net kai kuriomis vėžio formomis. Naudojant šiuos vaistus, geriau pavyksta išgydyti traumas ir uždegimus. Gydytojai homeopatai mano, jog išgydyti galima beveik visas ligas, taip pat ir lėtines. Homeopatijos principas – ne diagnozuoti ligą, bet užkirsti jai kelią, tinkamai įvertinant simptomus, kuriuos organizmas siunčia įspėdamas apie artėjantį pavojų.

Homeopatinius preparatus galima vartoti ir profilaktiškai – imuninei sistemai stiprinti. Be to, homeopatija puikiai pasitarnaus skausmui malšinti, pavyzdžiui, traumų metu. Homeopatinius vaistus galima derinti ir su kitais vaistiniais preparatais, net su sintetiniais medikamentais. Be to, homeopatiniai vaistai yra unikalūs dar ir tuo, jog veikia kaip natūrali organizmo valymo nuo šlakų ir toksinų priemonė.
Gali atrodyti, jog inkstų akmenligės, komplikuoto hemorojaus ar net apendicito negalima išgydyti kitaip, kaip tik chirurginiu būdu. Tačiau homeopatai yra įsitikinę, kad nuosekliai gydantis tam tikrais homeopatiniais preparatais galima išvengti kai kurių operacijų ir neprarasti darbo laiko. Pavyzdžiui, pirminės apendikso uždegimo stadijos puikiausiai yra gydomos homeopatiniais preparatais. Tas pats ir su inkstų akmenlige. Jei akmenėliai yra nedideli, homeopatinėmis priemonėmis juos galima greitai paversti smėliu, kuris lengvai ir be skausmo išeis iš organizmo kartu su šlapimu.

Homeopatiniai vaistai neturi pašalinių reakcijų, nes jų veikimo principas kitoks. Kartais gydymo pradžioje stebimas pirminis paūmėjimas – ligos simptomų sustiprėjimas, kuris trunka neilgai. Sergant ypač sunkiomis ligomis (dizenterija, CNS uždegiminės ligos, difterija, cholera ir kt.), homeopatinius vaistus reikia vartoti kas 10 – 15 minučių. Sergant peršalimo ligomis (gripas, sloga, ūmios gerklės ligos, plaučių uždegimas ir kt.), šiuos vaistus pirmas dvi dienas suaugusiems ir vieną dieną vaikams rekomenduojama vartoti kas 2 – 3 valandas. Sergant lėtinėmis ligomis toks vaistas skiriamas du kartus per dieną, ryte ir vakare. Tarpas tarp vartojamų homeopatinio vaisto, alopatinio medikamento ar kito homeopatinio preparato turėtų būtų bent 0,5 valandos.

Homeopatinių vaistų poveikį silpnina kava, mėtos, migdomieji vaistai, kamforas, kai kurie alkoholiniai gėrimai. Jų negalima laikyti šviesoje ir arti elektros prietaisų: šaldytuvo, televizoriaus, kompiuterio ir pan.

Homeopatiniai vaistai taip pat naudojami gydant R. Folio metodu, homotoksikologijoje, antroposofinėje medicinoje.
Homeopatija – ateities medicina

Ką galima pasakyti apie homeopatiją po 200 metų klinikinio jos taikymo? Homeopatija tai – terapinis metodas, pagrįstas klinikiniais stebėjimais ir turintis daugiametę klinikinę patirtį. Homeopatinis metodas – tai individualaus vientiso organizmo, o ne atskirų organų gydymo metodas. Kiekvienas ligonis nuo kitų sergančiųjų ta pačia liga skiriasi subjektyviais pojūčiais. Specialistų rankose homeopatinis metodas daugeliu atvejų gali lemti sėkmę, ypač gydant pačias sudėtingiausias lėtines ligas. Homeopatija, kaip labai mažų dozių terapija, turi daug privalumų: nors jos gydomoji galia labai didelė, dėl to nebūna alerginių ir toksinių reakcijų. Dėl tos priežasties daugumą homeopatinių preparatų galima taikyti ne tik suaugusiems, bet ir vaikams bei nėščiosioms gydyti. Nėra paprasta paaiškinti šios pačios įdomiausios, bet kartais dar nepakankamai vertinamos medicinos srities pagrindinius principus.

Homeopatijos pradininkas S.Hanemanas apie naujo gydymo metodo esmę rašė: „Tikėtina, kad tam tikri preparatai sugeba panaikinti simptomus, analogiškus tiems, kuriuos jie patys sukelia” (Similia similibus curantur – „panašaus gydymas panašiu”). Šiam principui iliustruoti galima pateikti pavyzdį: jei vakare duotume sveikam žmogui stiprios kavos, ji išprovokuotų nemigos simptomus, kuriuos, suprantama, ima reaguoti visas žmogaus organizmas – jis mėgina nuslopinti kavos poveikį. Žmogui, kenčiančiam nuo nemigos, gydytojas homeopatas dažnai skiria homeopatinį kavos preparatą, kuris sukelia tas pačias slopinimo reakcijas ir normalizuoja miegą. Parinkti reikiamą gydomąją medžiagą, atitinkančią panašumo principą, – pagrindinė efektyvaus homeopatinio gydymo sąlyga.

Kita homeopatinių vaistų savybė – labai mažos veikliosios medžiagos dozės. Jei paskirtume homeopatines medžiagas įprastomis, nehomeopatinėmis dozėmis, kiltų suminis vienodų simptomų efektas, o dėl to gydoma liga labai paūmėtų. Todėl homeopatinės dozės turi būti bent subminimalios, subfarmakologinės, subfiziologinės ir intaktinės sveikų organų ir audinių atžvilgiu.

Homeopatiniai vaistai gaminami pagal tam tikras taisykles. Kaip jau buvo rašyta anksčiau, juose yra labai maži veikliosios medžiagos kiekiai. Gaminant tokį preparatą jie skiedžiami šimtus, tūkstančius ir daugiau kartų, kol pasiekiamas aukščiausias praskiedimo lygis. Po kiekvieno praskiedimo homeopatinis preparatas supurtomas. Toks procesas vadinamas potencijavimu, o vaistas – potencijuotu (homeopatijos terminologija turi istorinį pobūdį ir mažai pakitusi nuo Hanemano laikų).

Būtent dėl potencijavimo preparatai tampa homeopatiniais ir būtent potencijuotos medžiagos efektyviai veikia ligotus žmones. Tinkamai taikomų homeopatinių preparatų gydomoji jėga nenusileidžia alopatiniams preparatams (visiems kitiems, išskyrus homeopatinius), o kartais juos net ir pranoksta. Homeopatiją ir alopatiją sieja bendras tikslas – vaistais pagydyti ligonį arba bent pagerinti jo sveikatos būklę. Homeopatinio ir alopatinio gydymo metodų skirtumo esmė – nevienodas požiūris į ligos prigimtį ir gydymo principus. Alopatinio gydymo pagrindas – pašalinti ligos priežastis ir reiškinius (simptomus). Tinkamai parinktas alopatinis gydymas dažniausiai remiasi ligos raidai priešingais faktoriais (pvz.. infekcinių ligų gydymas antibakteriniais vaistais).

Homeopatija visu pirma įvertina konstitucini žmogaus tipą ir ligos simptomus. Pagal homeopatijos mokslą ligos simptomai yra ne kas kita kaip bandančio pasveikti organizmo reakcijos. Kitaip sakant, organizmas sveiksta dėl to, kad yra stiprinamas. Homeopatiniu vaistų poveikis pagrįstas nuostata, kad žmogaus organizmas – tai save reguliuojanti ir tobulinanti sistema, kurią galima paveikti iš išorės. Homeopatija – tai reguliuojamoji terapija, kai taikant minėtąjį panašumo dėsnį švelniai ir patikimai koreguojami gyvų organizmų (ne tik žmonių, bet ir gyvūnų bei augalų) apsauginiai mechanizmai. Koreguojami ten, kur jie yra sutrikę.
Šiuolaikinius homeopatinius preparatus galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmąją grupę sudaro homeopatiniai monopreparatai, sudaryti tik iš vieno komponento. Juos skiria tik gydytojai homeopatai. Kita grupė – vadinamieji kompleksiniai homeopatiniai vaistai, kuriuos sudaro keletas ingredientų. Juos gali skirti ir kiti bendrosios praktikos gydytojai.

Stomatitas

Stomatitas – tai burnos gleivinės uždegimas, pasireiškiantis paraudimu, paburkimu, erozijomis (paviršinio gleivinės sluoksnio pažeidimais) ir opomis, pūlinukais ir pūslelėmis, dideliu skausmingumu ir blogu burnos kvapu. Klinikiniai požymiai priklauso nuo jį sukėlusios priežasties ir nuo stomatito formos.

Alerginiai stomatitai

Kai kurios stomatologijoje naudojamos medžiagos, vaistai, dantų pastos, eliksyrai, dantų protezuose esantys nesujungti monomerai, dažo medžiagos gali sukelti kontaktinį alerginį stomatitą. Alergiškai gali veikti plačiai naudojamas kobalto-chromo lydinys, sidabro amalgamos plombos, net gydomieji tvarsčiai. Kuo ši liga pasireiškia?

Sąlyčio su protezu ar plomba vietoje gleivinė parausta, paburksta, atsiranda taškinių kraujosruvų, rečiau – pūslių, erozijų, opų. Pasireiškia gleivinės deginimo ir skausmo pojūtis, skonio jutimo sutrikimų, gali skaudėti galvą, pykinti, atsirasti kvėpavimo sutrikimų. Gali būti pažeista ir oda apie burną: atsiranda paraudimų, paburkimų, pleiskanojimų. Kelias dienas patariama nenešioti protezo arba atliekamas odos alergenų mėginys.

Toksikoalerginius stomatitus gali sukelti vartojami vaistai, kuriuos galima perdozuoti, jie gali kauptis ar dėl išskyrimo funkcijos pažeidimų gali sutrikti jų pašalinimas iš organizmo. Šie stomatitai gali pasireikšti tik nedideliais odos ir gleivinės pakitimais ar net baigtis mirtimi. Nustojus vartoti dirglumą sukeliančių vaistų, stomatito požymiai paprastai praeina. Antrinės infekcijos profilaktikai skiriama antiseptikų, analgetikų. Būtina pašalinti dantų apnašas ir akmenis, skirti epitelizaciją skatinančių vaistų, antihistamininių ir desensibilizuojamųjų, sunkiais atvejais – kortikosteroidų. Vienas iš sunkesnių toksikoalerginių stomatitų yra opinis nekrozinis stomatitas – Lajelio (Lyell) liga. Ja sergant prasideda gleivinės epidermio nekrolizė. Ligoniui pakyla temperatūra, atsiranda pūslių, panašių į II laipsnio nudegimą. Tai padidėjusi (hipererginė) reakcija į vaistus.

Bakteriniai stomatitai

Šio tipo stomatitai pasireiškia retai. Dažniausiai tai yra virusų ar medikamentų sukeltų pažeidimų komplikacija, prisidėjus antrinei stafilokokų ar streptokokų infekcijai. Vyrauja pūlingi gleivinės pažeidimai. Iki 38-39 laipsnių gali pakilti kūno temperatūra, pasireikšti intoksikacija, padidėti limfmazgiai, gali susiformuoti abscesų. Ant lūpų, aplink esančioje odoje ir burnos gleivinėje atsiranda dauginių pustulių ir pūslių, pilnų drumsto ar geltono skysčio. Vėliau tos pūslės pasidengia storais, šviesiai geltonais šašais. Pūlinukų ar erozijų, padengtų storu apnašų sluoksniu, atsiranda dantenų, skruostų, liežuvio gleivinėje. Procesas progresuoja ir apima vis naujus gleivinės plotus. Dažniausiai serga vaikai ir nusilpę senukai. Gydyti reikia pradėti kuo anksčiau, pasireiškus pirmiesiems simptomams ir simptomams išnykus, profilaktiškai gydyti dar kelias dienas.

Dėl vitamino A trūkumo burnos gleivinės epitelis suragėja, sumažėja jo apsauginė funkcija. Dėl sutrikusios seilių liaukų veiklos gleivinė tampa sausa, vystosi jos uždegimas, atsiranda erozijų ir išopėjimų.

Trūkstant vitamino C dėl padidėjusio kapiliarų pralaidumo burnos gleivinėje atsiranda taškinių ar didesnės apimties kraujosruvų. Prisidėjus antrinei infekcijai toje vietoje gali vystytis opinis nekrozinis procesas. Dantenų speneliai parausta, paburksta, kartais net uždengia danties vainikėlį. Dantenos kraujuoja. Dėl pažeisto parodonto dantys ima judėti ir iškrenta.

Dėl B2 (riboflavino) trūkumo pasireiškia burnos gleivinės uždegimas: gleivinė parausta, pleiskanoja, įtrūksta lūpų kampai. Liežuvio gleivinė parausta, speneliai atrofuojasi, vėliau visai išnyksta. Liežuvis sausas, lygus, ryškiai raudonas, blizga.

Svarbu priminti, kad sergant bet kokios kilmės stomatitu visais atvejais būtina didelį dėmesį skirti burnos higienai ir griežtai laikytis gydytojo nurodymų.
Stomatito priežastys:

Stomatito išsivystymo priežasčių yra labai daug: nuo virusų ir grybelių, sukeliančių savarankiškas ligas, iki įvairiausių kitų ligų komplikacijų. Burnos ertmėje aptinkama apie 200 rūšių mikroorganizmų, kurių dauguma yra vadinamieji saprofitai (ligų nesukeliantieji). Tačiau organizmui nusilpus, pervargus, peršalus, išsekus, saprofitiniai mikroorganizmai gali virsti patogeniniais (ligą sukeliančiaisiais).
Burnos gleivinės kandidozė

Tai – Candida šeimos grybelių – balkšvagrybių sukeliama liga. Jų, kaip sąlygiškai patogeninių mikroorganizmų, aptinkama 40-50 proc. sveikų žmonių virškinamajame trakte, odoje ir burnoje.
Ligos vystymosi priežastys:

Jei žmogus ilgai vartoja daug antibiotikų, kortikosteroidų ar citostatikų, sutrinka mikroorganizmų tarpusavio pusiausvyra, ir grybeliai labai įsigali (autosuperinfekcija). Kandidozei išsivystyti svarbūs ir kiti veiksniai: fiziologiniai (senyvas amžius, naujagimystė, nėštumas, žindymas); endokrininiai (cukrinis diabetas, skydliaukės funkcijos sumažėjimas – hipotiroidizmas); mitybos sutrikimai (geležies, folio rūgšties, vitamino C, B grupės vitaminų stygius); lėtinės sisteminės ligos (pūslelinė, hipoacidinis (dėl sumažėjusio rūgštingumo) gastritas, tuberkuliozė, lėtinis žarnų uždegimas, piktybiniai navikai, ypač ūminė leukemija, agranulocitozė (baltųjų kraujo kūnelių kiekio sumažėjimas); imuninės sistemos sutrikimai (AIDS, jonizuojamosios radiacijos poveikis).
Kaip liga vystosi?

Grybeliai, patekę į ekologiškai neįprastą aplinką, ima daugintis, prilimpa prie gleivinės ir dantų paviršiaus, išskiria stipriai veikiančių toksinų, įjautrina organizmą ir pažeidžia audinius. Jei ligonis serga parodontoze ir prastai valo dantis, grybeliai ima daugintis parodonto kišenėse, iš kurių kandidozė gali išplisti į visą organizmą.
Kaip liga pasireiškia?

Iš pradžių burnoje atsiranda skausmingų, ryškiai raudonų dėmių. Vėliau – pavienių taškinių, baltų, lengvai pašalinamų apnašų. Kai liga sunkesnė ar uždelstas gydymas, apnašų sluoksnis sustorėja, sustangrėja, gali pakisti jų spalva, jos tampa sunkiai pašalinamos, o pašalinus atsiveria labai skausmingi, kraujuojantys erozijų plotai. Netiksliai diagnozavus ar netinkamai gydant stiprėja uždegimo požymiai, skausmingumas ir burnos džiūvimas. Ant lūpų, skruostų, minkštojo gomurio gleivinės susiformuoja susiliejančių plokštelių ir papulių. Gali sutrikti skonio jutimas. Šia kandidozės forma dažnai serga naujagimiai ir senyvo amžiaus asmenys, nešiojantys nuimamus protezus ar praradę daug dantų ir nenešiojantys protezų. Lūpų kampuose atsiranda sausų ar šiek tiek šlapiuojančių erozijų, padengtų plonais, pilkšvais, tvirtai prikibusiais žvyneliais. Iš lūpų kampų procesas gali išplisti į visas lūpas. Jas ima deginti, jos džiūsta, parausta, suskyla, pasidengia plonomis pleiskanėlėmis.
Gydymas:
Gydymas priklauso nuo ligos formos ir išplitimo masto. Siūloma skirti:
1. Polienų grupės preparatų – nistatino ir amfotericino.
2. Azolių grupės preparatų – klotrimazolio, mikonazolio, ketokonazolio, flukonazolio, trakonozolio.

Vaistingieji užpilai burnai ir gerklei skalauti

Anginos, stomatito, gingivito, parodontozės gydymui ir karieso profilaktikai rekomenduojami tokie receptai:
– 1 arbatinis šaukštelis ugniažolės lapų arba šaknų užpilamas 1 stikline verdančio vandens; 20 minučių palaukiama, perkošiama ir 1-2 kartus per dieną skalaujama burna, dantys (negalima antpilo nuryti).
– 1 vidutinė česnako skiltelė sutrinama, užpilama 0,5 stiklinės verdančio vandens; 20 minučių palaukiama ir karštoku antpilu skalaujama burna, gerklė.
– 0,5 arbatinio šaukštelio ąžuolo žievės užpilama 1 stikline verdančio vandens, 3 minutes pavirinama, 20 minučių palaukiama, perkošiama. Skalaujama gerklė, burna. Šis antpilas ypač naudingas kraujuojant dantenoms ir klibant dantims.

– 2 valgomieji šaukštai žiemės žolės užpilami 1 stikline verdančio vandens; 1 valandą palaukiama, perkošiama ir skalaujama burna. Šis antpilas malšina dantų skausmą ir šalina nemalonų kvapą (negalima antpilo nuryti).
– 1-2 valgomieji šaukštai raudonojo šeivamedžio žiedų užpilami 1 stikline verdančio vandens; 1 valandą palaukiama, perkošiama ir pašildžius skalaujama burna, esant dantenų ar gerklės uždegimui.
Jei iš burnos sklinda nemalonus kvapas, galima vartoti liaudiškus gaiviklius:
– skalauti burną ajerų šakniastiebių nuoviru;
– kramtyti cukruotus kalendros vaisius;
– kramtyti šviežius petražolių lapelius arba šakneles;
– skalauti burną karčiojo pelyno antpilu (pageidaujamos koncentracijos);
– skalauti mėtos lapų antpilu (1 šaukštą žaliavos užpilti 1 l verdančio vandens, atvėsinti ir perkošti).

„Kambario ženšenis“

Gydomosios kalankės sultys turi rauginių medžiagų, vitamino P, polisacharinų, taip pat mikro- ir makroelementų: aliuminio, magnio, geležies, kalcio, silicio, mangano, vario. Tokios turtingos sudėties augalas turi priešuždegiminių savybių: gydo įvairius uždegiminius procesus, dezinfekuoja žaizdas ir opas. Sultys naudojamos trofinėms opoms, negyjančioms žaizdoms, nudegimams, praguloms, stomatitui gydyti ir t.t. Ne veltui liaudyje šis augalas vadinamas „kambario ženšeniu“ arba „gyvybės medžiu“.
Kalankės sulčių nesunku pasigaminti patiems. Nupjaukite kelis lapelius arba nereikalingus ūglius, juos susmulkinkite ir išspauskite sultis. Po to 1-3 paras palaikykite 4-10 laipsnių temperatūroje (pvz. šaldytuve), nukoškite ir perpilkite į hermetišką indą. Sultis galima laikyti šaldytuve apie metus. Tačiau gydymui augalą galima naudoti dar paprasčiau – ant žaizdos arba sumušimo vietos uždėkite kalankės lapelį ir apriškite. Keiskite kiekvieną dieną.

Ąžuolas – vaistinė žaliava

Vaistinei žaliavai tinka tik jauna, blizganti ąžuolo žievė, kuri lupama anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, kirtavietėse. Lupama nuo jaunų medžių plonų kamienų (ne vyresnių nei 20 metų) arba senesnių medžių šakų. Kas 25-30 cm daromos žiedinės, tada dvi išilginės įpjovos ir nulupami žievės vamzdeliai. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje ne aukštesnėje 50 laipsnių temperatūroje. Išdžiūvusi žievė – vamzdelių ar juostelių pavidalo žievės gabaliukai, lygiu, blizgančiu ar šiek tiek raukšlėtu paviršiumi, bekvapiai, sutraukiančio skonio.

Veikliosios medžiagos:
Ažuolo žievėje yra 7-12 % rauginių medžiagų, galo ir elago rūgščių, flavanoidų.
Preparatai. Nuovirai:

Ąžuolo žievės nuoviras pasižymi sutraukiančiu, kraujavimą stabdančiu, antiseptiniu ir priešuždegiminiu poveikiu.
Vartojimas:

Nuoviru skalaujama burna ar gerklė esant gingivitui, stomatitui, gerklės uždegimui, šalinamas nemalonus burnos kvapas; daromi pavilgai nudegimams, paviršinėms žaizdoms gydyti; vartojama plinkant plaukų šaknims stiprinti, nuo pleiskanų, kojų prakaitavimo.
Nuoviro ruošimas ir vartojimas:
2 valg. šaukštai smulkintos ąžuolo žievės užpilami 2 stiklinėmis verdančio vandens, pavirinama 15 min, atvėsinama ir nukošiama. Nuoviru kelis kartus per dieną skalaujama burna ir gerklė, daromi pavilgai.

Išvados
Labai daug pastangų dedama, surasti ar sukurti homeopatiniam gydymui mokslinį pagrindą, tačiau iki dabar jis remiasi tik galimomis prielaidomis arba klaidingais įrodymais. Taip pat galima įžvelgti farmacijos kompanijų gaminančių homeopatininis preparatus bei gydytojų-homeopatų manipuliavimą, naudojimąsi žmogaus psichologija plačiąja prasme – jo turimomis žiniomis, patirtimi, psichologine būsena ir visuomenės įtaka. Tačiau kaip ir kiekvienas pasirinkimas, taip ir homeopatija – yra individualus žmogaus sprendimas.
Ar žinai, kad .?
• Homeopatija – holistinė medicina, siekianti gydyti ne tik ligą, o visą žmogų. Pacientai gauna unikalų ir individualų gydymą
• Homeopatiniai vaistai yra testuojami ne su gyvūnais, bet su sveikais savanoriais
• Homeopatija gydo „panašų panašiu“. Kava, kuri daugeliui gali sukelti trumpalaikę nemigą, paruošta homeopatiškai naudojama trumpalaikei nemigai gydyti
• Galsgow universiteto gydytojas Dr. David Reilly įrodė, kad homeopatija yra efektyvi gydant astmą, peršalimo ligas bei rinitą
• Kiti patikimi tyrimai rodo, kad homeopatija yra efektyvi gydant daugelį ligų
• Homeopatinio gydymo efektas gali būti pasiektas labai greitai. Ūmiai susirgus (gripas, peršalimai ir kt.) reguliariai vartojant homeopatinius vaistus pagerėjimas dažniausia jaučiamas 1 – 2 parą. Sergant lėtinėmis ligomis gydymas gali tęstis 4 – 8 mėnesius

Kiti svarbūs faktai:
• Daugiau nei 30 mln. Europos gyventojų vartoja homeopatinius vaistus
• Homeopatija nėra gydymas žolelėmis. Homeopatiškai paruošti žoliniai preparatai sudaro maždaug 70% homeopatinių vaistų. Kita dalis yra mineralinės (25%) ir gyvulinės (5%) kilmės
• Homeopatija nėra placebas. Įrodyta, kad homeopatija yra efektyvi gydant kūdikius ir gyvūnus, kurie negali turėti išankstinio nusistatymo
• Anglijoje yra penkios homeopatinės ligoninės, kurias finansuojama Nacionalinė Sveikatos Tarnyba (NHS).
• Didžiausia homeopatinė ligoninė – Karališkoji Londono homeopatinė ligoninė (Royal London Homeopathic Hospital) – joje gydosi virš 2000 žmonių per savaitę
• Tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje didelė dalis bendrosios praktikos gydytojų skiria homeopatinius vaistus
• Neseniai Europoje atlikti tyrimai rodo, kad homeopatiniai praskiedimai veikia gyvas žmogaus ląsteles (2004 m. balandis)

Naudota literatūra

1. www.sveikas.lt/patarimai
2. www.imunitetas.lt
3. www.medicina.lt
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Homeopatija
5. www.ve.lt

Leave a Comment