Alus

Vilniaus Žemynos gimnazijos
IIA klasės mokinio
Sauliaus Gintauto
Technologijų referatas
„Alus“

Vilnius 2004

Alaus atsiradimas
Įvairūs istoriniai šaltiniai nurodo skirtingą pirmojo alaus pagaminimo laiką – nuo 7000 iki 10000 metų prieš Kristų, tačiau visi istorikai sutaria, kad alus buvo sukurtas Mesopotamijoje.
Mažame kaimelyje moterys pastebėjo, kad miežiai augantys laukuose tinka maistui, bet yra kieti ir kartūs. Tada jos užmerkė miežius vandenyje, kad šie bent kiek suminkštėtų .. Užpiltas ant grūdų vanduo po kurio laiko tapo saldus, grūdams sudygus išlindo maži daigeliai. Tikriausiai staiga pakilęs vėjas atnešė nuo vynuogynų laukinių mielių, nes po kuurio laiko vanduo ant grūdų aprūgo t.y. tapo .. alumi, nes moteris jo paragavusi lengvai apsvaigo.
Gal būt ne viskas buvo taip, kaip parašyta, bet tikėtina, kad alus buvo sukurtas atsitiktinai, Nėra jokių tikslių rašytinių šaltinių apie alaus sukūrimą, bet , kad alus buvo sukurtas seniai abejoti nereikia. Šumerai, kurie gyveno Pietinėje Mesopotamijoje, buvo pirmieji žmonės supratę, kad surado dieviško skonio gėrimą.
Maždaug 4000 m. prieš Kristų šumerai sukūrė ” Hymn to Ninkasi” skirtą alaus deivei, tarp kitko žodis “hymn” reiškia ” alaus receptas”.
Gilgamešo epe, kuris paarašytas 3000 m. prieš Kristų,rašoma, kad alus kaip ir duona buvo kasdieninio maisto raciono dalis. Nojus į savo laivą alų pasiėmė kaip svarbų žmogui maisto produktą.
Šumerai žinojo apie 70 alaus rūšių, kurios turėjo savo pavadinimus. Labiausiai buvo mėgiamas tamsus, tirštas su nuosėdomis alus, ma

ažai putojantis ir nedideliu alkoholio kiekiu. Kartumas buvo suteikiamas žolėmis. Buvo naudojama s imbieras, mirta, mėta, gvazdikas, anyžiai, lauro lapai, rozmarinas, datulės, granatai, sezamas, cinamonas, koriandras, drignė, citrinmedžio lapai ir kt. Gėrė alų ir prastuomenė, ir žyniai. Alus buvo aukojamas dievams, juo buvo prekiaujama ir mokamos duoklės natura. Šumerai aludarius atleisdavo nuo karinės tarnybos.
Babilone, kuris susikūrė Šumerų civilizacijos vietoje, alaus gaminimas buvo tobulinamas toliau. Babilono aludariai pirmieji pradėjo maišyti įvairius alaus gamybos ingradientus norėdami pagaminti skirtingas alaus rūšis.Čia buvo žinoma 20 alaus rūšių:aštuonios iš miežių, aštuonios iš dvieilių kviečių ir keturios iš įvairių grūdų mišinių.Tuo metu alus buvo drumstas ir nefiltruojamas. Alaus darymo ir pardavimo taisyklės buvo įtrauktos į garsųjį Hammurabi įstatymų sąvadą (17281686m. prieš Kristų), kuris yra reikšmingiausias senovės Rytų juridinis dookumentas. Viename iš jų buvo rašoma, kad alus turi būti vartojamas kasdien. Babilono gyventojams skiriamo alaus kiekis priklausė nuo asmens socialinio statuso: darbininkams skirdavo 2 ltr alaus kasdien, tarnautojams – 3 ltr, o aukštesniesiems dvasininkams ir valdininkams – 5 ltr. Alų Babilone darė moterys. Blogo alaus platinimas buvo skaudžiai baudžiamas. Iš Babilono alus buvo eksportuojamas į Egiptą , kaip barterinė prekė.
Prieš 5000 m. Egipto Faraonų imperijoje alus buvo kasdienis maisto produktas. Gamtos deivė Isis buvo Egipto alaus globėja.Žmonės vakarais rinkdavosi į “alaus namus” . Alus buvo laikomas natūraliu šalies gė
ėrimu tiek ponams, tiek felachams (valstiečiams). Faraono Ramzio III valdymo laikais egiptiečiai alų gėrė iš 3,5 litro talpos taurių, kurios buvo gerokai didesnės už garsiuosius Bavarijos alaus bokalus su dangteliais. Medicinos dokumentuose datuotuose 1600 m. prieš Kristų, yra apie 700 gydymo aprašymų, tarp kurių 100 dokumentų minimas alus.
Senosios Egipto sostinės vietoje archeologai rado alaus daryklos griuvėsius, priklausiusius Nefertitės statytai šventyklai, o vienoje iš šventyklos sienų rastame pano nupiešta Nefertitė košianti alų. Egiptiečiai netgi turėjo atskirą hieroglifą – aludaris. Tačiau islamo invazija į Egiptą 8 amžiuje nutraukė alaus gamybą, kadangi Koranas draudžia musulmonams vartoti alkoholinius gėrimus.
Iš Egipto alus pasiekė senovės graikus. Vėliau jie išmokė alų gaminti ir romėnus.Julijus Cezaris, 49 m. prieš Kristų, perplaukęs Rubikono upę, pergalės tostą pakėlė su alum. Tačiau Plinijus rašė, kad alaus populiarumas nenustelbė vyno ir tur būt todėl alus buvo daromas tik Romos imperijos pakraščiuose ir laikomas barbarų gėrimu.
Romėnų legionai alaus darymo paslaptis atnešė į Šiaurės Europą maždaug 55 m. prieš Kristų. Į Angliją alus atsikraustė Neolite irgi romėnų dėka. Tuo metu Anglijoje alus (beer) ir ale buvo skirtingi produktai. Iki 1400 m. ale buvo verdamas su žolėmis t.y. be apynių.
Seniausios žinios apie alaus gamybą germanų žemėse siekia 800 m. prieš Kristų, ankstyvojo Hallstatt Period, nes šio laikotarpio alaus amfora (indas vynui ar alui laikyti) rasta šalia da
abartinio Kulmbach miesto. Cituojant Tacitą, apie senuosius germanus arba teutonus pasakoma taip: ” Gėrimui teutonai turėjo šlykštų gėrimą padarytą iš miežių ar kviečių, kurio rauginimas labai skyrėsi nuo vyno” . Tačiau alus buvo mėgiamas germanų gėrimas, nors tuomet buvo gaminamas drumstas ir be putų. Senieji germanai gerbė alų ne tik kaip auką Dievams, bet jie, kaip ir egiptiečiai darė alų savo malonumui.
Nuo Viduramžių alaus darymas, kaip ir duonos kepimas buvo moterų darbas, tačiau pirmojo tūkstantmečio pabaigoje situacija pasikeitė.Alaus gaminimas perėjo į vienuolynus, ypač Olandijoje ir Belgijoje. Vienuolių alus buvo skanus ir kokybiškas. Pradžioje alus buvo daromas maisto užgėrimui ir pasninkui, tačiau kai vienuoliai suprato koks tai geras gėrimas, tai ėmė gaminti ir pardavimui. Vienuoliai – Benediktinai buvo didžiausi aludariai. Viduramžiais Vokietijoje buvo apie 500 vienuolynų su alaus daryklomis. Dažniausiai šalia tokių vienuolynų būdavo dideli vandens telkiniai su vandens malūnais salyklui sumalti. Labai daug 13-14 amžiuje statytų alaus daryklų buvo sugriauta II pasaulinio karo metu. Anglijoje labai daug vienuolynų alaus daryklų buvo sunaikinta Henriko VIII valia, reikalaujant katalikų bažnyčiai.
Valstybė, pamačiusi alaus darymo pelningumą, bandė apmokestinti alaus gamybą. Bet tam nepavykus uždraudė vienuoliams pardavinėti alų ir pamažėle perėmė alaus darymą į savo rankas. Po Reformacijos ir bažnyčios įtakos valstybei susilpnėjimo aludarystė tampa komercine.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie al
laus darymą pardavimui datuojami 1088 m. Čekijoje pirma alaus darykla veikė Černevicės mieste 1118 m. Tačiau čekai turėjo teisę daryti alų ir namuose, bet jį naudoti tik savo poreikių tenkinimui. Karalius Wenceslas įtikino Popiežių atšaukti draudimą alaus darymui, todėl tautiečių buvo pavadintas Geruoju Karaliumi.
Tai laikoma Čekijos alaus pramonės pradžia. 16 amž. alaus daryklų Čekijoje mokesčiai miestų municipalitetams sudarė 87% nuo visų municipalinių įmokų.
Jau 1372 m.Miunchene, turinčiame tik 11300 gyventojų, buvo 21 alaus darykla. 14 amž. Bremeno ir Hamburgo aludariai jau eksportavo alų, o Hansa net ir į Indiją. Vienas žymiausių senosios Europos aludarių buvo Flandrijos karalius Gambrinus. Jis sugalvojo aludario licenziją , kuri leido aludariui naudoti savus ingradientus ir grūdų mišinius alaus darymui.
Į Ameriką alus pirmą kartą pateko su Kristupo Kolumbo paskutine ekspedicija 1502 m. Ten jis taip pat išpopuliarėjo. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad JAV prezidentai Džordžas Vašingtonas ir Tomas Džefersonas turėjo namuose nedideles alaus daryklas. Jau 1880 m. JAV buvo apie 2300 alaus daryklų.
1516 m. balandžio 23 d. karalius Vilhelmas IV paskelbė alaus grynumo įstatymą (Reinheitsgebot), kuris nustatė, kad alus daromas iš miežių, apynių ir vandens. Tai yra pats seniausias valstybės išleistas įstatymas, susijęs su maisto kokybe.
Dabar jau beveik kiekvienas alų geriantis žino, kad alaus be mielių nepadarysi. Dar 1323 m. Niurberge aludariai pastebėjo, kad yra dvi alaus rauginimo technologijos, kuriose alus gali būti fermentuojamas su viršutinio arba apatinio rauginimo mielėmis.
Apie 15 amž. susiformavo tradicinio angliško ale gamyba, kuriam daryti buvo naudojamas salyklas, mielės ir vanduo. Įprastinis Europoje alus (beer) atsirado Flandrijoje pradėjus vietoje žolių ir prieskonių naudoti apynius. Pagal rašytinius šaltinius žinoma, kad jau 8-9 amž. vokiečiai Hallertau regione augino apynius, kurie nuo tada buvo pradėti naudoti aludarystėje. Pirmą kartą apyniai buvo pradėti naudoti Brabanto vienuolyno alaus darykloje, dabartinės Belgijos teritorijoje.
Pagal naudojamų alaus rauginimui mielių rūšį ir rauginimo technologijos skiriamos į viršutinio rauginimo arba ale tipo alaus ir apatinio rauginimo arba lager tipo alaus.
Ale technologija labiau paplitusi Jungtinėje Karalystėje. Šia technologiją naudojant verdamos tokios alaus rūšys, kaip ALE , BITTER , STOUT , PORTER Anglijoje, ALTBIER ,WEISSBIER , KOLCH Vokietijoje, LAMBIC Belgijoje...
Lager alaus technologija pasaulyje paplitusi labiau ir per 90%viso alaus kiekio pagaminama būtent ją naudojant. Pirmakart vokiečiai lager tipo alų išvirė ir subrandino Pietinėje Vokietijoje Alpių kalnų olose, vėliau apie 1420 m. šią technologiją patobulino. 15 amž. pradėjo atsirasti dideles pramoninės alaus daryklos Vokietijoje, Austrijoje, Anglijoje.
Ypatingai sparčiai technikos progresas aludarystėje prasidėjo kai 1765 m. Džeimsas Vatas (James Watt) išrado garo, o 1871 m. Karlas Lindė (Carl von Linde) šaldymo mašiną. Taip pat pramoninės aludarystę pirmyn pastūmėjo danų mikrobiologo Emilio Hanseno (Emil Christian Hansen) švarios mielių kultūros gavimo metodo ištobulinimas 1883 m. Karlsberg laboratorijoje Kopenhagoje. Nuo to laiko šviesus alus pradėjo labai populiarėti išstumdamas iš rinkos tamsų Bavarijos alų.
1839 m. apie 200 Pilzeno miesto (Bohemija) aludarių, turinčių licenzijas įkūrė miesto alaus daryklas. Čia tuo metu buvo 1052 alaus daryklos verdančios lager alų. Vienoje iš jų garsusis aludaris Jozefas Grolis 1842 m.spalio 5 d. išvirė pirmą pramoninį šviesų alų..Tai buvo šiuolaikinio alaus Pilsner Urquell pirmtakas.
Intensyviausias alaus daryklų steigimo laikotarpis Europoje buvo 1847 – 1875 m.m.Tuomet 1847 m. buvo Danijoje įkurta Karlsbergo alaus darykla, 1864 m. Olandijoje Heinekeno, 1873 m. Beck alaus kompanija Vokietijoje ir kt. 1850 m. Vokietijoje jau buvo 15000 alaus daryklų, o mažoje Belgijoje 3200 !!!
Šalia intensyvaus alaus gamybos pramonės augimo vyko intensyvūs moksliniai tyrimai, kuriamos specializuotos laboratorijos garsiuose universitetuose. Dėka naujausių mokslo pasiekimų pritaikymo alaus gamyba 20 amž. tapo stambia pasaulio maisto pramones šaka, turinčia aukštą mechanizavimo ir automatizavimo lygį. Per 2001 metus visame pasaulyje buvo išvirta 1.420,7 mln hektolitrų alaus, tame tarpe:
•Europoje – 492,3
•Amerikoje – 474,8
•Azijoje – 369,2
•Afrikoje – 63,4
•Australijoje – 21,0
2002 metais pasaulinė alaus gamyba pasiekė 1.439 mln. hektolitrų. Prognozės 2003 metams yra apie 1.455 mln. hektolitrų pasaulinės alaus gamybos. Augimas, lyginant su 2002 metais, sudarys apie 15 mln. hektolitrų.

Pagrindinės žaliavos, naudojamos alui gaminti:

Miežiai
Kultūriniai miežiai būna dviejų rūšių: dvieiliai ir šešiaeiliai. Europos alaus gamintojai naudoja dvieilius miežius. Ši rūšis yra tinkamesnė alui gaminti, nes jos žievelė, kurioje yra medžiagų, pabloginančių alaus kokybę, yra plonesnė. Žievelės taip pat naudojamos kaip misos košimo filtras. Miežių žievelė yra stipri ir elastinga, todėl išlieka nepažeista malant grūdus. Tai – viena priežasčių, dėl kurios būtent miežiai naudojami alui gaminti.

Apyniai
Apyniai suteikia alui kartumą ir specifinį aromatą. Jų cheminė sudėtis yra unikali, todėl jų niekuo negalima pakeisti, nes pablogėtų alaus kokybė. Apyniai turi įtakos ir putos susidarymui — ji tampa standesnė ir gausesnė.

Mielės
Alui gaminti naudojamos dviejų rūšių mielės:

Saccharomyces cerevisiae (viršutinio rūgimo mielės),
Saccharomyces carlsbergensis (žemutinio rūgimo mielės).

Pirmoji rūšis naudojama tamsesniam ir stipresniam alui gaminti, o antroji – šviesesniam ir ne tokiam stipriam alui.

Pavadinimai “viršutinės mielės” ir “žemutinės mielės” naudojami todėl, kad vienos fermentacijai pasibaigus iškyla į paviršių, o antros nusileidžia į dugną.

Vanduo
Vandenyje yra nedidelis kiekis ištirpusių druskų (jonų), kurios lemia vandens tinkamumą alui gaminti. Šiais laikais druskų kiekį vandenyje galima reguliuoti modernia technika. Vandens kokybė taip pat priklauso nuo karbonatų koncentracijos, kuri lemia vandens kietumą arba minkštumą. Kai kurių rūšių alui labiau tinka kietas vanduo (Munchen), kitoms – minkštas (Pilsen).

Priedai
Dažniausi alaus priedai yra cukrus ir smulkinti kukurūzai. Rečiau gali būti naudojami ryžiai. Dažniausiai priedai naudojami gaminant labai šviesų alų.

Alus Vokietijoje

Vokiečiai pavalgyti mėgsta. Taip pat jie skanius ir įvairius skirtingų regionų valgius mielai užsigeria alumi. Ko jau ko, bet alaus įvairove ši šalis gali didžiuotis. Juk ne veltui Vokietija vadinama alaus šalimi. Įvairių tyrimų bendrovių duomenimis, vokiečiai (įskaitant ir abstinentus, vaikus ir visus kitus) kasmet išgeria maždaug po 150 – 190 litrų alaus! Tai byloja, kad alaus tradicijos šioje šalyje – tikrai labai senos, o receptūros – labai įvairios. Markas Tvenas apie alų Vokietijoje rašė: „Alus šioje šalyje yra toks įvairus, kaip ir kieme kudakuojančios dedeklės“. Tikra tiesa. Šiandien šalyje gaminama daugiau kaip 5000 rūšių įvairaus alaus. Vienoks alus mėgstamas Bavarijoje, kitoks – Šiaurės ar centrinėje Vokietijoje. Tačiau pagal savo stiprumą ir skonines savybes šis gėrimas dažniausiai skirstomas į tris sąlygines rūšis. Pirmajai galima priskirti labai lengvą ir šviežią alų (pvz., Kölsch. Šis alus yra toks lengvas, kad vokiečiai juokauja, jog tai vanduo, kuriuo buvo plaunamos alaus statinės), šviesų (žinomą visame pasaulyje Pils arba Pilsner pavadinimu) bei tamsų (nors tamsus alus Vokietijoje gaminamas, jis nėra labai populiarus, ir šiai rūšiai priskiriamas daugiausiai importuotas alus). Aukščiau minėtas skirtingų alaus rūšių skaičius yra oficialus. Tiek rūšių alaus gamina Vokietijos aludarių pramonininkai. Tačiau dažnas vokietis bent retkarčiais išsiverda alaus savo reikmėms. Naminis alus yra labiau paplitęs Šiaurės Vokietijoje. Tarkime, Braunšvaige viduramžiais daugelyje namų buvo didesni ar mažesni alaus bravorai, o naminio alaus pasigamina bene kas antras miestietis. Alus buvo gaminamas ne tik viduramžiais – pirmoji alaus darykla, priklaususi vienuoliams, Miunchene buvo užregistruota dar 1040 metais. Vokietijoje buvo leidžiami net specialūs įstatymai, įsakantys „mėgautis šiuo nepaprasto skonio gėrimu, suteikiančiu žvalumo ir energijos“, arba priešingai – draudžiantys paprastiems miestiečiams gerti alų. Tačiau išgyvenęs ilgus šimtmečius, išvengęs įvairių negandų, vokiškas alus pasiekė ir dabartį. Jis yra bene labiausiai paplitęs pasaulyje. Ir kartais to net neįtartum. Štai bene geriausio vokiško alaus darykla „Beck’s“ (šis alus geriausiu yra pripažįstamas daugelio alaus žinovų) valdo arba yra viena iš stambesnių akcininkių daugiau kaip šimto įvairių alaus daryklų visame pasaulyje. Tačiau kartais net neįtarsi, kad geri šį alų: tikruoju „Beck’s“ alumi gali vadintis tik gėrimas, pagamintas Bremene, kur yra pagrindinė gamykla, įkurta 1874 metais, ir Filadelfijoje, alaus darykloje, įkurtoje 1876 metais (nors tas alus skirtas pardavinėti tik JAV rinkoje). Todėl kartais net už ispaniškos ar braziliškos etiketės butelyje gali „slėptis“ tikriausias vokiškas alus. Tačiau ne tik šis alus yra populiarus. Tikriausiai niekam nereikia daugiau pasakoti apie „Wahrsteiner“, „Jever“,„Astra“ ir kitas vokiško alaus rūšis. Alus, jo degustavimas ir kitos su alumi susijusios pramogos yra populiari savaitgalio praleidimo forma Vokietijoje. Ir ne tik savaitgalio. Alui skirta garbinga vieta kulinarinio paveldo kelionių tarpe. Šalyje yra daug restoranų, turinčių nuosavas alaus daryklėles. Jos yra visiškai vienodos (tokia pati įranga), verdamas alaus kiekis vienodas (verdama, kad patenkintų restorano reikmes), net pats alus yra beveik vienodas (verdamas šviesus, tamsus alus ir dar viena rūšis, kuri keičiama priklausomai nuo metų laiko, švenčių – specialus alus verdamas vasarą, žiemą, prieš Kalėdas, Velykas.), visi bravorų savininkai didžiuosis savo gaminamu alumi, būtinai pavedžios po alaus daryklėlę, papasakos, kaip verdamas alus ir. pasiūlys paragauti. Beje, toks alus yra brangesnis, nei įprasta – 0,3 l bokalas kainuoja 2,50 EUR (paprastai už šią sumą galima išgerti pusę litro alaus). Įvairūs restoranai prigalvoja įvairių pramogų. Viskas skirta tam, kad pritrauktų kuo daugiau turistų. Pavyzdžiui, Kylyje esančiame restorane „Kieler Brauerei“ pietūs kainuoja 17,95 EUR. Į šią kainą įskaičiuota milžiniška porcija pietų (labai daug mėsos, bulvių, dešrelių ir pan. – tikri bavariški pietūs. Beje, vienos porcijos, kurią pateikė restorane, pakaktų trim!), ekskursija po alaus daryklėlę, o po jos – 90 minučių galima nemokamai gerti tiek alaus, kiek pajėgsi. Priklausomai nuo kompanijos dydžio, ant stalo pastatoma 10 arba 30 litrų „statinaitė“. Braunšvaigo restorane „Zum Löwen“ bravoro savininkas ekskursiją pradės atnešęs bei ant stalo padėjęs pagrindinius alaus gaminimo produktus – skaldytus ir neskaldytus miežius bei apynius. Vėliau prie tokių pačių įrengimų papasakos tokią pačią istoriją. Vanduo tinka ne bet koks, jis kaitinamas, verdami miežiai, dedami apyniai, alus fermentuojasi, o po savaitės – parduodamas. Po ekskursijos, kad greitai neišgaruotų prisiminimai, įteiks ir diplomą, kuriuo išsakoma didžiulė pagarba bei susižavėjimas alaus seminaro „dalyvio“ parodytu susidomėjimu ir išreikštomis žiniomis. Tačiau nei vienas alaus daryklos savininkas neperspėja, kad alumi piktnaudžiauti nedera. Alkoholis, kurio alui suteikia apyniai (tiksliau, didelis jo kiekis), sukelia nemalonų jausmą, liaudies populiariai vadinamą „pachmielu“. O apyniai rusiškai – „chmiel“. Į sveikatą! Zum Wohl! Arba tiesiog – prost!

Lietuvos Alaus daryklos

A. Gesevičiaus ind. įmonė

AB “Gubernija”

AB “Kalnapilio-Tauro grupė”

AB “Ragutis”

AB “Švyturio-Utenos alus”

Adolfo Liukpetrio ind. įmonė

Aldonos ir Algimanto Rimkevičių ind. įmonė

Aldonos Udrienės ind. įmonė

Angelės Žukauskaitės ind. įmonė

Artūro Gūros ind. įmonė “Puta”

Aušros Matuzienės ind. įmonė

B. Stakausko alaus gamybos įmonė

Broniaus Gūros ind. įmonė “Ąsotis”

Česlovo Kuprinsko ind. įmonė

Čygo-Kalkio TŪB “Rinkuškiai”

D. Krikščiūno ind. įmonė

D. Bertašiaus ind. įmonė “Šilumta”

D. Kublickienės individuali įmonė “Midus”

D. Marcinkevičiaus ind. įmonė “Pas Drąsutį”

Dangiro Valiuko ind. įmonė

Drevinsko-Zalinkevičiaus-Jurkonio TŪB “Dalitas”

E. Mozūro ind. įmonė

E.Muko ind. alaus gamybos įmonė “Puta”

G. Jaskulienės ind. įmonė “Vėtrungė”

G. Mažeikos ind. įmonė

Gintaro Šurnos ind. įmonė “GT”

H. Daugnoros individuali įmonė

I. ir M. Mašalų ind. įmonė “Liveja”

Individuali įmonė “V. Prunskaus alaus darykla”

J. Kiaulakio ind. įmonė

J. Pluco ind. įmonė

Jono Grinio ind. įmonė

Jono Morkūno ind. įmonė “Jolus”

Juliaus Žvirblio TŪB “Akropolis”

K. Jonaičio ind. įmonė

K. Zaliausko ind. įmonė

L. Namajuškienės ind. įmonė

L. Plingienės ind. įmonė

Lietuvos ir Vengrijos BĮ “Giedrija”

Petro Siriūno ind. įmonė “Žirnis”

Petro Verkelio ind. įmonė

R. Bajoriūno ind. įmonė

R. Čižo ind. įmonė

R. Jasinsko ind. įmonė “Žaldokas”

R. Kripo ind. įmonė “Raudonasis koralas”

Rimanto Pašakinsko ind. įmonė “Mintis”

Romualdo Griniaus ind. įmonė

S. Pivorio ind. įmonė “Virčiuvis”

Sauliaus Mickevičiaus ind. įmonė

SPAB “Stumbras”

Stasio Kaulinio ind. Įmonė “Senas malūnas”

Stasio Misiūno ind. įmonė

T. Čirvinsko ind. įmonė

UAB “Chimkora”

UAB “Ponoras”

UAB ” Gluosnis”

UAB “Anvila”

UAB “Apynys”

UAB “Biržų alus”

UAB “Daiga”

UAB “Habilitas”

UAB “Juozo alus” UAB “Kauno alus”

UAB “Lydinys” (“Antano alus”)

UAB “Mažeikių Lokys”

UAB “Piniavos alutis”

UAB “SigRama”

UAB “Taura”

UAB “Vilniaus Bičiulių Avilys”

UAB “Vygantas”

UAB “Bičiulių avilys”

V. Grigaliūno ind. įmonė “Vigriga”

V. Kernagio ind. įmonė “Vajota”

V. Duknevičiaus ind. įmonė

V. Jokantienės ind. įmonė “Vigra”

V. Jonelio ind. įmonė

V.L.Versockų ind. įmonė “Apynėlis”

Vaidoto Dumblausko ind. įmonė

Veronikos Geštautienės ind. įmonė

Virgilijaus Dočkaus ind. firma

Vydmanto Daujoto ind. įmonė “Davra”

Vytauto Andriulio ind. įmonė

Vytauto Aukštikalnio ind. įmonė

Zenono Jono Keveno ind. alaus baras

ŽŪK “Žemės šauksmas”

Leave a Comment