Vincas Krėvė

Vincas Krėvė

1882 m. spalio 19 d. nuostabiame Dzūkijos krašte, Subartonių kaime gimė Vincas Krėvė – Mickevičius, lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Tėvas buvo nagingas, sumanus, darbštus, bet kartais ir suktas, neteisingas. Motina – jautri, geraširdė. Šeimoje augo 12 vaikų, Vincas buvo vyriausias. Jau pradžios mokykloje buvo matyti, kad Vincukas labai gabus, tad tėvas nusprendė jį mokyti, tikėdamasis sulaukti kunigo. Tačiau kunigu Vincas netapo. Studijavo universitetuose, tapo filosofijos ir lyginamosios kalbotyros specialistu. Kijevo universitetas už studiją „Indoeuropiečių protėvynė“ apdovanojo Vincą aukso medaliu. Ku urį laiką Vincas dirbo mokytoju Azerbaidžano sostinėje Baku, garsėjo kaip labai geras mokytojas. Ten Vincas vedė gražią žydų tautybės merginą, sulaukė dukters Aldonos.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, V. Krėvė su šeima grįžo į Kauną. Netrukus tapo universiteto profesoriumi, dėstė literatūrą. Labai daug dirbo tyrinėdamas tautosaką. Buvo humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1944 m. Vincas pasitraukė į vakarus. Nuo 1947 m. Pensilvanijos universitete dėstė slavistiką. Labai ilgėjosi Lietuvos, jautėsi vienišas, netekęs savo kūrybos šaknų. Jam atrodė baisu mirti Amerikoje, svetimoje žemėje. Rašytojas mi irė 1954 m. liepos 7 d. JAV. V. Krėvė savo kraštą be galo mylėjo. Sakydavo, kad dzūkas, kaip tas medis, labai suaugęs su tėvų žeme.Ir niekur jis laimingas nebus. Todėl ir sakė būtinai grįšiąs į Lietuvą. Ir iš tikrųjų rašytojas grįžo į savo tėviškę, sv

vetur išgyvenęs 10 metų ir 38 metus išgulęjęs tolimosios Filadelfijos žemėje. 1992 m. Dainavos krašto dainiaus ir jo žmonos Marijos Onos Rebekos – Mickevičienės palaikai atgulė amžino poilsio Subartonių kapinaitėse. Rašytojo atminimas tebegyvena Varėnos krašte. Subartonių kaime tebestovi Vinco Krėvės gimtasis namas, kuriame 1966 m. įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame išskaptuotas V. Krėvės bareljefas. Vos už kelių kilometrų yra ir garsioji V. Krėvės Merkinė, kurioje jis mokėsi, sėmėsi įkvėpimo. 1989 m. šio miestelio vidurinei mokyklai suteiktas V. Krėvės vardas, o 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas. Rašytojo vardu yra pavadinta Varėnos miesto gatvė.

Krėvės kūryba

Norą kurti V. Krėvė pajuto labai anksti. Būdamas penkiolikos metų jis jau bandė rašyti, sekdamas M. Lermontovu. Pirmuosius kūrinius rašė lenkiškai. Gimtoji dzūkų tarmė iš pradžių jam buvo ti ik namų, ne rašto kalba. Tikroji V. Krėvės kūrybos pradžia – 1909 m. Tada išspausdino padavimą „Gilšė“ ir apsakymą „Bobulės vargai“. Mokytojaudamas tolimame Azerbaidžane, ilgėdamasis Lietuvos, V.Krėvė itin daug rašė. Nuo 1911 m. iki 1920 m. sukūrė dramą „Šarūnas“, padėjo pamatus dramai “Skirgaila“, parašė „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“. Jau Lietuvoje parašė dviejų dalių novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“, baigė kurti „Skirgailą“, paskelbė apysaką “Raganius“, romaną „Miglose“ ir kt. Emigracijoje pagrindinis veikalas, prie kurio jis dirbo, yra biblinė apysaka „Dangaus ir žemės sūnūs“. Šią apysaką V.

.Krėvė rašė visą gyvenimą, tačiau nebaigė.

V. Krėvė beveik iš karto apčiuopė savo temas: romantinę legendinę Lietuvos praeitį, kaimiečio buities margaspalvę realybę, alegorinę išmintį, susietą su Rytų kraštų kultūra. Labai anksti išsikristalizavo ir pagrindiniai žanrai: romantinė legenda, realistinė novelė ir apysaka, istorinė drama. A. Zalatorius, pagrindinis V. Krėvės tyrinėtojas, yra pažymėjęs, kad „rašytojo asmenyje derinasi skvarbus analitiko protas, nerami romantiko siela, blaivus valstiečio žvilgsnis į pasaulį“. V Krėvė gilinosi į bendrus žmogaus buities klausimus, į konfliktus, kurie iškyla tarp laisvės ir prievartos, tarp sąžinės ir primestos valios, tarp meilės ir pareigos. V. Krėvės žmogus dažnai priverstas apsispręsti dėl didžiausių žmogaus vertybių: tėvynės, meilės, garbės, ištikimybės, tikėjimo. Šiuo požiūriu labai įdomi rašytojui buvo žmogiškosios išminties, išminčiaus problema. Išminties pavidalų jis rado senuosiuose Rytų kultūrose, ir krikščionybės mituose, ir senajame Dzūkijos kaime. Išmintis niekam nepriklauso. Ji nepripažįsta nei laiko, nei erdvės sienų.

Dabartį romantikas Krėvė paliko realistui Krėvei. Bet rašytojo realizmas savitas. Jis nepasitenkina gyvenimo paviršium, o siekia per pilką kasdienybę įžvelgti giliau, atskleisti visuotinę įvykių ar vaizdų prasmę. Blaivus valstiečio žvilgsnis yra tarsi pagilintas kaimo išminčiaus žiūrėjimo, pastebinčio nepaprastus dalykus.

V. Krėvės kūryba, šakota ir įvairi, netelpa jokiuose literatūrinės krypties rėmuose, nors atskirus jo kūrinius galima sieti su romantizmu, ypač su neoromantizmu, realizmu ir net si
imbolizmu. Kūrybos lietuviškumas, tautinis stilius, dėl kurio tiek daug ginčytasi amžiaus pradžioje, rašytojui neužstojo pasaulio problemų. Jis buvo patriotas, kėlė pasiaukojimo, tarnavimo tėvynei ir jos laisvei idėją. Bet kaip menininkui, jam buvo patraukli individo laisvės, ištikimybės pačiam sau problema. Kuo drąsesnis kūrėjas, tuo sudėtingesnės ir prieštaringesnės jo keliamos problemos, tuo sunkiau jas matuoti vienu masteliu.

Kūrybos temos: gilinosi į romantinę – legedinę Lietuvos praeitį, į kaimiečio buities realybę ir į alegorinę išmintį, susietą su rytų tautų kultūra.

Žanrai: romantinės lagendos, realistinės novelės ir apysakos, istorinės dramos, biblinė apysaka „Dangaus ir žemės sūnūs“.

Leave a Comment