Vincas Krėvė

Vincas Mickevičius-Krėvė

Vincas Krėvė! Šis vardas verčia mus apie daug ką susimąstyti, atmintyje ir vaizduotėje sukelia įvairių prisiminimų, meninių paveikslų, žmonių likimų. Lietuvos praeitis, herojiški protėvių žygiai, vargana, bet poetiška dzūkų šiaudinė pastogė, legendomis apgaubti ežerai, kalvos ir miškai, lietuvių liaudies dvasinė kultūra, amžinieji būties klausimai, žmogaus prigimties sudėtingumas ir grožis, tolimųjų Rytų išmintis – visa tai V. Krėvės kūrybos ištakos ir šaltiniai, medžiaga ir temos. Iki jo lietuvių kūryboje dar nebuvo tokių plačių tematinių akiračių nei tokios reikšmingos problematikos, tokio gilaus irr įvairiopo žmogaus charakterio, taip gausiai ir kūrybiškai naudotos bei stilizuotos tautosakos.

Tad kas iš tiesų buvo šis lietuvių literatūros klasikas? Vincas Mickevičius, plačiai žinomas V. Krėvės slapyvardžiu, pasaulį išvydo 1882 m. spalio 19 d. Dzūkijoje, Alytaus apskrity, Merkinės parapijoje, Subartonių kaime, ūkininkų šeimoje. Dzūkija V. Krėvei yra ne tik gimtoji vieta, gimtoji tarmė, tai ir jo dvasios, jo kūrybos erdvė. Jis augo tarp žalių Dzūkijos pušynų, šviesių smėlynų, senų kapinių su aukštais, drožinėtais kryžiais, tarp mėlynų upių ir ežerų. Subartonių kaimas buvęs diidelis. Daug įvairiausių charakterių, likimų. Kaimiškieji V. Krėvės veikėjai turi bruožų, paimtų iš Subartonių gyventojų. Kaime buvo didelių, senų medžių. Nepaprastai gražios, įspūdingos apylinkės. Smėlynai, Merkys, ant kurio aukštų kalnų tebebuvo žymių pilių vietos. Seni kaimai, išlaikę tolimos senovės papročius, ap

peigas, gyvenimo būdą. Gyvos legendos apie narsius tėvynės gynėjus, gražiausios dainos, gražiausios raudos.
V. Krėvė visą gyvenimą išliko dzūkų šiaudinės pastogės sūnus. Meilė, prieraišumas ir pagarba tėviškės žmonėms, istorijai, gamtai buvo bene ryškiausias V. Krėvės asmenybės bruožas. Nors iš gimto kaimo iškeliavo visai jaunas, vos penkiolikmetis vaikinukas, bet kiekvienais metais į jį sugrįždavo atostogų – ne tik aplankyti artimųjų, bet ir pasisemti dvasios stiprybės, lyg Antėjas pajusti gimtinės žemės šilumos ir kvapo. Gamtą V. Krėvė jautė ypač giliai Jis galėjo ištisas dienas praleisti miškuose ir paežerėse, įsiklausydamas medžių ošimo, paukščių balsų, vandens pliuškenimo. Jis išvažinėjo Kaukazą, matė derlingas Ukrainos lygumas, buvo nuvykęs net į Persiją ir vidurinę Aziją, lankėsi įvairiuose Europos kraštuose, bet niekur jam nebuvo taip miela, kaip smėlėtuose Dzūkijos pušynuose ir kaalvose. Atostogų metu jis išvaikštinėdavo savo apylinkes skersai ir išilgai, užrašinėdavo tautosaką, šnekučiuodavosi su žmonėmis. Slenkant metams, meilė Dzūkijai ne tik nesumažėjo, bet dar labiau sustiprėjo, nes prisidėjo ilgesys ir suvokimas, kad tėvynė ir tėviškė – nenorom prarasta.

Mokantis Merkinės pradžios mokykloje, buvo matyti, kad Vincukas labai gabus, tad tėvas nusprendė jį mokyti, tikėdamasis sulaukti kunigo. Bet kunigu jis netapo. Pasimokęs du metus Vilniaus kunigų seminarijoje, iš jos išstojęs, išvyko į Kazanę, ten privačiai pasimokęs, gavo brandos atestatą, bet prarado tėvų paramą.

Vėliau ba
aigė Kijevo ir Lvovo universitetus, kur studijavo filosofiją bei lyginamąją kalbotyrą. Kijevo universitetas už studiją “Indoeuropiečių protėvynė” apdovanojo V. Mickevičių aukso medaliu. V. Krėvė buvo aukštųjų mokslų žmogus. 1909 metais išvyko į Baku realinę gimnaziją. Naujai atvykęs mokytojas atrodė labai jaunai, be to, buvo toks. nedidukas. Vikentijus Josipovičius – taip mokykloje vadino V. Mickevičių ( literatūrinės jo pavardės niekas nė nežinojo) – turėjo didžiulį autoritetą. Jis stebino mokinius savo žinių gausumu ir gilumu, mokėjimu iš atminties deklamuoti ištisas poemas, žavėjo savo iškalba ir pilietiniu drąsumu, nes pasakodavo ir apie tokius rašytojus, kurie nebuvo įtraukti į programą, kaip “pavojingi”. Čia jis vedė gražią žydų tautybės merginą, sulaukė dukters Aldonos. Baku mieste V. Krėvė-Mickevičius mokytojavo apie dešimtį metų.
Atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1920m. pavasarį su žmona ir šešiamete dukrele jis grįžo į Lietuvą. Įsteigus Kaune universitetą, V. Krėvė nuo 1922m. jame profesoriavo, dėstė įvairias literatūros disciplinas, dvylika metų buvo humanitarinių mokslų fakulteto dekanu.
Tačiau 1944 metų pavasarį, karo frontui artėjant prie Lietuvos, V. Krėvė, paveiktas antitarybinės propagandos ir bijodamas dėl žmonos, pasitraukė į vakarus. Iš pradžių gyveno Austrijoje, “perkeltųjų asmenų stovykloje” netoli Zalcburgo, labai ilgėjosi tėvynės, svajojo grįžti namo. Tų pačių metų žiemą jis rašė: “Kartais būna taip sunku ir liūdna, jog gyventi nesinori. Ir svajoju, ir sapnuoju dažnai, kad esu Li
ietuvoje, o kai nubundu, būnu visai nelaimingas, kad tai buvo tik sapnas.”
Tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad 1947 m. jis atsidūrė Amerikoje, dirbo Pensilvanijos universitete, ten dėstė slavistiką. Bet ir ten nerado nei ramybės, nei paguodos. Jam viskas atrodė pilka, neįdomu ir nuobodu. Darbas ir kūryba jau nebeteikė jam džiaugsmo. Su širdgėla jis rašė: “.mano vardas liko Lietuvoje, čia atsivežiau tik pavardę, kuri jau nieko nereiškia.” “Mano siela nesugeba nei priimti “amerikoniškojo” gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti.”
Gyvendamas svetur, V. Krėvė visą laiką svajojo bent numirti gimtinėje. “Aš nenoriu mirti Amerikoje, tik Lietuvoje. Mano šiandien didžiausias noras, kad Lietuvos žemelė galėtų priglausti mano senus kaulus ir tas pats kapinynas, kur ilsisi mano tėvai.”
Deja, 1954 m. jis mirė tolimoje Filadelfijoje, nepasiekęs gimtųjų Subartonių kalnelio.
1992 m. rudenį įvykdytas V. Mickevičiaus-Krėvės noras – palaikai sugrąžinti į Lietuvą, į Subartonis, prie artimųjų.
“Kas Krėvės nepažinojo, matydavo jį pirmą kartą, tam jis atrodė piktas, rūstus, neprieinamas, net nesukalbamas. Bet vos pradėjus su juo šnekėtis, susidarydavo kita nuomonė. Tokia Krėvės buvo prigimtis, charakteris. Visuomet būdavo susimąstęs, iš šalies nieko nematąs, paskendęs savo mintyse. Bet tai buvo jautrios sielos žmogus, visus atjautė, visus suprato, tiek savus, tiek svetimus ir, kiek leido aplinkybės, visiems padėjo tiek moraliai, tiek materialiai. Buvo tikras mamytės sūnus, savęs nežiūrėjo, negailėjo, tik ka
ad kitiems būtų gerai, kad kitiems jis galėtų ką gera padaryti. Iš tėvo paveldėjo didelius gabumus, atkaklumą, stiprų nusistatymą savo tikslo pasiekti ir staigų pyktį, bet greit atleisdavo ir užmiršdavo visą savo piktumą. O savo švelnumą, gailestingumą, gerumą ir norą kitiems padėti turėjo mamytės”, – savo atsiminimuose apie brolį rašė Veronika Mickevičiūtė-Lapėnienė.

Vinco Krėvės kūryba

Norą rašyti V. Krėvė pajuto labai anksti. Penkiolikmetis jis jau bandė rašyti, sekdamas savo mėgstamiausiu rašytoju M. Lermontovu. Pirmuosius kūrinius rašė lenkiškai. Gimtoji dzūkų tarmė jam buvo tik namų, ne rašto kalba.

Tikroji V. Krėvės kūrybos pradžia 1909 m. Į lietuvių literatūrą V. Krėvė atėjo iš karto ir tvirtai atsistojo pirmosiose rašytojų gretose. Išspausdintas padavimas “Gilšė” ir apsakymas “Bobulės vargai” rodė didelį jauno autoriaus talentą, visiškai išsiskleidusį antrajame XX amžiaus dešimtmetyje, kurį trumpai būtų galima pavadinti visuomeninių-politinių ir estetinių idealų ieškojimo laikotarpiu.

V. Krėvė tuo metu gyveno Azerbaidžane, bet jo ryšiai su gimtuoju kraštu buvo labai tvirti. Baku mieste V. Krėvė praleido savo jaunystę, čia jis sukūrė reikšmingiausius savo kūrinius ir siųsdavo spausdinti į lietuviškus laikraščius bei žurnalus ar leisdavo atskiromis knygomis.
V. Krėvės kūrybos tikslai buvo kilnūs ir dideli. Skatinamas nacionalinės savigarbos ir kitų tautų pavyzdžių, jis stengėsi sukurti lietuvių herojinį epą, panašų į estų “Kalevo sūnus” ar rusų “Sakmę apie Igorio žygį”. Tokį epą sukurti skatino ir bendroji XX amžiaus pradžios kultūrinio Lietuvos gyvenimo atmosfera – susidomėjimas liaudies kūryba, kaip nacionalinio meno gyvybingumo versme, ir senove, kaip dvasinių jėgų atrama. Taip gimė Dainavos padavimai, “Šarūnas, “Skirgaila”, taip pat atsirado liaudies žmogų išaukštinantieji apsakymai.
Rašyti V. Krėvę skatino ne vien patriotinis nusiteikimas, bet ir meniniai užmojai – noras plėsti žanrines lietuvių literatūros ribas, kelti tokias problemas, kokių dar nebuvo nei lietuvių prozoje, nei dramaturgijoje, gilintis į žmogaus prigimtį, į jo psichiką, kurti tokį stilių, kuriame jungtųsi individualus braižas ir liaudies kūrybos lobiai.
V. Krėvė beveik iš karto apčiuopė savo temas: romantinę legendinę Lietuvos praeitį, kaimiečio buities margaspalvę realybę, alegorinę išmintį, susietą su Rytų kraštų kultūra. Labai anksti išsikristalizavo ir pagrindiniai žanrai: romantinė legenda (“Dainavos šalies senų žmonių padavimai”) , realistinė novelė ir apysaka (“Šiaudinėj pastogėj”, “Raganius”), istorinė drama (“Šarūnas”, “Skirgaila”).
Kaip rašytojas, apdovanotas skvarbiu, įdėmiu analitiko protu, V. Krėvė gilinosi į bendrus žmogaus būties klausimus, į konfliktus, kurie iškyla tarp laisvės ir prievartos, tarp sąžinės ir primestos valios, tarp meilės ir pareigos. V. Krėvė žmogus dažnai priverstas apsispręsti dėl didžiausių žmogaus vertybių: Dievo, tėvynės, meilės, garbės, ištikimybės, tikėjimo. Šiuo požiūriu labai įdomi rašytojui buvo žmogiškosios išminties, išminčiaus problema. Išminties pavidalų jis rado ir senosiose Rytų kultūrose, ir krikščionybės mituose, ir senajame Dzūkijos kaime. Išmintis niekam nepriklauso. Ji nepripažįsta nei laiko, nei erdvės sienų. Kaip romantikas, V. Krėvė jautė neatitikimą tarp sielos laisvų polėkių ir kūno varžtų. (Jis turėjo ir vidinių kompleksų dėl savo mažo ūgio.) Sielos veržlumas, stiprumas, ambicingi užmojai turi įveikti kūno menkumą. Kaip romantikas, stiprias, kenčiančias, tragiškas asmenybes rašytojas galėjo įžvelgti tik praeityje.
Dabartį romantikas Krėvė paliko realistui Krėvei. Bet rašytojo realizmas savitas. Jis nepasitenkina gyvenimo paviršiumi, o siekia per pilką kasdienybę įžvelgti giliau, atskleisti visuotinę įvykių ar vaizdų prasmę. Blaivus valstiečio žvilgsnis yra tarsi pagilintas kaimo išminčiaus žiūrėjimo, pastebinčio nepaprastus kaimo dalykus.
V. Krėvės kūryba, šakota ir įvairi, netelpa jokiuose literatūrinės krypties rėmuose, nors atskirus jo kūrinius galima sieti su romantizmu, ypač su neoromantizmu, realizmu ir net simbolizmu. Kūrybos lietuviškumas, tautinis stilius rašytojui neužstojo žmogiškojo pasaulio problemų. Jis buvo patriotas, kėlė pasiaukojimo, tarnavimo tėvynei ir jos laisvei idėją. Bet kaip menininkui jam buvo patraukli ir individo laisvės, ištikimybės pačiam sau problema. Kuo drąsesnis kūrėjas, tuo sudėtingesnės ir prieštaringesnės jo keliamos problemos, tuo sunkiau jas matuoti vienu masteliu.
V. Krėvė – dramatiško, o kartu ir laimingo likimo rašytojas. Dramatiško todėl, kad jis gaivališkai jautęs ryšį su gimtąja žeme ir jos žmonėmis, neišvengė ideologinių prieštaravimų bei lemtingų klaidų mirė toli nuo tėvynės, kurios ilgesys apniaukė paskutinįjį jo gyvenimo dešimtmetį, atėmė jam dvasios ramybę ir kūrybinį įkvėpimą.
V. Krėvė – laimingo likimo menininkas, nes jį pažinojusių ir vėlesnių kartų atmintyje lieka šviesi ir tauri asmenybė, o jo kūriniai, parašyti prieš daugelį metų, iki šiol ne tik nenublanko, bet šiandieninės epochos fone sušvinta nauja, netikėta prasme, sužėri dar nematytomis spalvomis.

Naudota literatūra:
P. Česnulevičiūtė “Vincas Krėvė”
Viktorija Daujotytė “Lietuvių literatūra”,
Aldona Mackevičienė “Lietuvių literatūra”
Juozas Laurušas “Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”

Leave a Comment