Vincas Krėvė

Svarb. Biografijos bruožai Kūryba Visuomeninė veikla

Gimė 1882m. Subartonių kaime netoli Merkinės. 1m. Merkinės pradinės mokyklos mokinys.

Peterburge išlaiko egzaminus iš 4 klasių kurso.

1898m. įstoja į Vilniaus kunigų seminariją.

1900m. išstoja iš seminarijos.

1904m. Kazanėje išlaiko brandos atestato egzaminus.

1904m. įstoja į Kijevo universitetą studijuoti slavistikos.

1905m. į Austro-Vengriją į Lvovo universitetą.

1909m. baigia universitetą filosofijos daktaro laipsniu.

1909m. išvyksta į Baku realinę gimnaziją iki 1920m.

1911m. apgina Kijevo disertaciją ir gauna lyg. Kalbotyros magistro laipsnį.

1920m. grįžta į Lietuvą.

1940m. persikelia į Vilniaus universitetą. Iš pradžių pasitraukia į Austriją.

1947m. emigruoja į JAV, Filadelfiją, kur dirba Pensilvanijos universitete.

1954m. mirė Springfilde, netoji Filadelfijos.

Legenda “Gilšė”.
Aps. &##8220;Bobulės vargai”.

Diplominis darbas apie indoeuropiečių protėvynę.

“Dainavos šalies senų žmonių padavimai”, daug apsakymų iš “Šiaudinės pastogės”, “Šarūnas”, drama “Skirgaila.”

Redaguoja žurnalus “Skaitymai”, “Baras”, “Skynimai”, apys. “Žentas”, “Raganius.”

“Dangaus ir žemės sūnūs.”

Rinko tautosaką, skelbė ir tyrinėjjo ją.

Eina užsienio reikalų ministro, ministro pirmininko pareigas.

Dainavos šalies senų žmonių padavimai

1. Kodėl V.Krėvė parašė “Dainvos šalies senų žmonių padavimus”?
2. Iš kur į rinkinį atėjo pavadinimas Dainava?
3. Kokį uždavinį kėlė sau V.Krėvė padavimuose?
4. Koks istorinis laikotarpis vaizduojamas padavimuose?
5. Kokius jausmus iškelia V.Krėvė padavimuose? Kaip jis žiūri į žmones, siekiančius asmeninės laimės?
6. Kaip vertinami žmonės, kurie viskam ryžtasi dėėl meilės?
7. Kokias moralės ir etikos normas aprašo V.Krėvė?
8. Koks pagrindinis žmogaus vertės kriterijus? Koks baisiausias žmogui dalykas? (negarbė)
9. Koks padavimų žmogaus ryšys su gamta?
10. Kaip įsivaizduojame pasakotoją?
11. Kuo įdomus pats pasakojimo būdas? (melodeklamacinis, ilgi sakiniai, daug pakartojimų, nuolatinių epitetų).

Praeities romantika V.Krėvės “Dainavos šalies senų žm

monių padavimuose”
planas

I. V.Krėvė – didelio ir savito talento rašytojas.
II. V.Krėvės romantinis požiūris į Lietuvos senovę.

1. Lietuva – nuostabus kraštas (“Milžinkapis”)

2. Veikėjai – heroiškos, taurios, pasiaukojančios asmenybės:

a) neatskiriama gamtos dalis;

b) jų ryžtingumas, drąsa kovoj su kryžiuočiais;

c) pasiaukojimas tėvynės labui;

d) dramatiškas likimas;

e) asmeninės laimės siekimas.

3. Ryški tautosakos dvasia.

4. Poetiškas muzikalus stilius.
III. Padavimų išliekamoji vertė.

Ar teisus buvo Skirgaila
planas

I. Istorinės medžiagos panaudojimas “Skirgailoje” (arba “Skirgailos” problematika).
II. Žmogaus ir valdovo tragedija prieštaringų istorijos jėgų sankryžoje.

1. Skirgaila – valdovas:

a) priima krikščionybę kaip pažangesnę religiją, kurios pusėje fizinė jėga;

b) nepaiso nei savo, nei kitų žmonių asmeninių interesų.

2. Skirgaila – jautrus, trokštantis laimės žmogus:

a) smerkia krikščionybę už jos nehumaniškumą, širdimi pritaria pagonybės išsaugojimui;

b) nori mylėti ir būti mylimas;

c) žmones vertina ne pagal kilmę ar tikėjimą, o pagal jų asmenines ypatybes.
III. Ar tikslas pateisina priemones?

GALVAŽUDYS

Novelė sudaryta iš 3 dalių. Pirmoje ir antroje dalyje veiksmo laikas apima vieną dieną. Jis nurodytas jau pačiame pirmame sakinyje – tai vasaros metas. Novelės ekkspozicijoje nurodyta ir veiksmo vieta – pamiškė. Susipažįstame su dviem veikėjais – Žvairių Petriuku ir Juknių Miku, ganančiais kiaules. Veiksmo užuomazga – įpykusio Pliaugos pasirodymas pamiškėje. Ir štai pirmas įvykis: Pliauga sušeria botagu užsisvajojusiems piemenukams už tai, kad jie praganė Kalpoko kiaulę, kuri iškniso bulves. V.Krėvė parodo, kaip vieno žmogaus pyktis iššaukia ir kito pyktį. Petriukas už patirtą skriaudą pasiryžta atkeršyti Kalpoko Žvinei, kuri nuolat pridaro piemenukams rūpesčių. Jis prisideda kišenes akmenų ir sviedžia vieną į kiaulę, kuri ramiai triauškia bulves. Žvinė nė nekriuktelėjusi gr

riuvo ant šono ir nekrustelėjo, kai Petriukas ją čaižė botagu. Tačiau netrukus jo pyktį pakeičia išgąstis. Supranta, užmušęs kiaulę. Štai čia ir paaiškėja, kodėl novelė pavadinta “Galvažudys.” Juolab, kad ir bobulė, kuriai piemenukas pasiguodžia, pavadina jį galvažudžiu. Toliau svarbiausi novelės įvykiai yra tokie: bobulė, nenorėdama netekti piemens, pataria Petriukui prigrąsyti Miką, kad jis nesakytų, kas užmušė kiaulę, tačiau Mikas neiškenčia ir tą pačią dieną išplepa Kalpokienei, o įtūžęs Kalpokas ateina pas Žvairius skųsti piemenį ir ruošiasi jį prilupti. Tačiau bobulė gelbsti savo piemenuką ir prašo jo negąsdinti. Visą vasarą Petriukas bėga nuo Kalpoko keršto. Tokie įvykiai buvo I ir II dalysje. III dalis pradedama rudens peizažu. Čia matome Kalpoką, einantį mišku per lietų ir apmąstantį savo sunkią ūkininko dalią. Lietinga, niūri diena, tokios pat graudžios ir Kalpoko mintys. Ir štai kūrinio kulminacija – jis pamato Petriuką, užsiglaudusį už pušelės. Tačiau kaip nekeista, pykčio mažajam galvažudžiui Kalpokas jau nejaučia ir netgi norėtų, kad Petriukas, kaip visada, nuo jo pabėgtų. Bet vaikas nebėga, nors ir girdi ūkininko kosčiojimą. Pasirodo, piemenukas verkia užmuštos Žvinės ir žada atsilyginti Kalpokui, bet šis paglosto ir nuramina sulytą piemenuką. Taigi atomazga visai netikėta – du priešai susitaiko rudenėjančiame miške. Gamta paveikia jų jausmus, daro juos geresniais. Kaip matome, novelėje di
idelis vaidmuo tenka gamtos peizažui. Pirmoje dalyje, paveikti vasaros peizažo, peimenukai svajoja ir fantazuoja apie miškinius, laumes, antroje dalyje, po lietaus, nusigiedrijus, pakvipus orui, Petriukas atleidžia Mikui išdavystę, o trečiojoje – nei Kalpoko, nei Petriuko širdyje nelieka pykčio, nes taip juos paveikia rudeninis miškas.

Novelės kalba vaizdinga, paprasta, atrodo, kad pasakoja apie tai, kas vyksta. Dzūkijos kaimo rašytojas meistriškai atskleidžia tiek Petriuko, tiek Miko, tiek bobulės, tiek Kalpoko psichologiją. Šioje novelėje, kaip ir kituose V.Krėvės kūriniuose matome, kad liaudies žmogus nėra blogas, glaudžiai susijęs su gamta, turi daugybę rūpesčių, darbų ir vargų, tačiau tai neužstelbia jo prigimties gerumo.

“Galvažudyje” keliama ne blogio, o kaltės problema, nes kaltę gali suvokti tik jautrios sielos žmogus. Pro grubų buities luobą sklinda nuoširdus jautrumas – didelė dovana žmonių gyvenime. Netikėta apsakymo pabaiga – susitaikymas, dovanojimas – išryškina tas vidines žmonių galias, kurias išjudino pirmas jų gyvenime toks rimtas moralinis kazusas.

SILKĖS

Kušlius – užuojautą keliantis žmogus. Santykiai su juo tarsi patikrina kitus veikėjus. Nuoširdus Kušliaus gailėjimasis, kaip būtinos pagarbos reiškimas, vienintelė galima moralinė norma – tai Gerdvilienės ir jos dukros požiūris, moralės norma. Kitaip su piemeniu ir samdine. V.Krėvė parodo miegančią jų sąžinę. Šie veikėjai nekelia sau moralinio klausimo, kaip reikia elgtis. Kaip pasiteisinimą meta religinį pasiaiškinimą, primityvius fanatiškus prietarus.

V.Krėvė nori parodyti, kad jų są

ąžinė dar kruta. Geriausia tam priemonė – sapnas. Marcelė sapne jaučia gėdą dėl purvinų drabužių, dėl pavogtų silkių. Iš baimės gimsta noras atitaisyti skriaudą. Ji nesupranta, kad tai yra vidinė kova pasąmonėje, viską perkelia į matomą išorinį pasaulį (žegnoja savo kambarį). Širdy ji nėra labai bloga, nes nori padėti Kušliui, kad ir apvogdama šeimininkę, nors ir pati to nesuprato. Pragaras jai išoriškas veiksnys, ji jo bijo, bet giliai nieko nesupranta. V.Krėvei krikščionybė nepriimtina, nes liaudis jos nesuvokia.

BOBULĖS VARGAI

Bobulės darbai yra grynai fiziniai, net vaikų žiūrėjimas. Jos darbai užgožia moralines, dvasines vertybes, nes jai nėra kada. Ant vaikų ji pyksta, bara juos, varo nuo savęs. Ji norėtų dvasinio pasaulio.

BEDIEVIS

Vainoros filosofiją suformavo jo požiūris į gamtą, jos stebėjimas, gyvybės matymas joje. Filosofija yra iš džiaugimosi gyvenimu, nes šis pasaulis yra vienas, jis juo dar neatsidžiaugė, todėl nenori mirti, nors mirties ir nebijo. Filosofijos pagrindas – gamtos sudvasinimas, gyvybės gerbimas, gero darymas, žmogaus kaip asmenybės gynimas, jis nemėgsta religijos, nes ji žemina žmogų, nevertina jo proto, patirties. Vainorus pragarą supranta ten, kur žmogui blogai, kur jis vargsta, skursta, kur skausmas, sopuliai – t.y. čia, žemėje. V.Krėvė savo apsakymuose nori atskleisti, kad žmogui būtina turėti mitologinius viazdinius. Ir Krėvė, ir Vainorus gina gyvybę, pagrindinis principas gyvenime – neatimk kitam gyvybės. Didžiausia palaima – dvasios ramybė ir harmonija. Apsakymuose nėra ateities perspektyvų, siekiama socialinio teisingumo. V.Krėvė nori pasakyti, kad teisybės ieškojimas ir siekimas socialinio teisingumo užkerta žmogui kelią į tobulėjimą.

SKERDŽIUS

Jo mirtį lemia supratimas, kad yra nereikalingas, svetimas šiame pasaulyje, liepos nukirtimas – Lapinas susiejo savo gyvenimą su medžiu ir tai tapo realybe. Parodo, kad magija turi senovės lietuvių psichikos ir pažiūrų ypatybių.

DVAINIAI

Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai, širdis. V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi gyventi tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė esmės ieško amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra, o jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis susideda iš savo teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).

RAGANIUS

Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati problematika.
1. Kokias dorovines ypatybes lietuvių charakteryje buvo išugdžiusi pagonybė?
2. Ar gali tas gerąsias charakterio ypatybes išsaugoti krikščionybė? Kodėl? Koks veikėjas tai įrodo?
3. Ar skerdžius tikrai raganius?
4. Nuojautos reikšmė “Simajude.” Ar pripažįsta nuojautą kaip jausmą krikščionybė? Su kuo jį sieja?
5. Patirties pranašumas prieš įgytas žinias.
6. Palyginkita materialinę Kukio ir Gugio patirtį.

Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei tūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas “Raganiuje.”

Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.

Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko raganiumi.

Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne iš žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi.

Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam – darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą, moralė skiriasi nuo darbų.

Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet ir didžiausio teisingumo vieta.

Leave a Comment