Vincas Krevė (1882 – 1954)

Universalus lietuvių literatūros atstovas V.Krėvė gimė 1882 m. spalio mėn. 19 d. Subartonių kaime. Gimtoji dzūkų žemė išaugino mažą ūgiu, bet didelį savo krašto patriotą, kilnų dvasia, jautrų menininką, tautosakos tyrinėtoją.
Mokydamasis Merkinės pradžios mokykloje Vincukas buvo gabus vaikas. Tėvas, ambicingas darbštus valstietis, nusprendė sūnų leisti į mokslus, kad garsintų gimtinę būdamas kunigu. Iš motinos būsimasis rašytojas paveldėjo jautrumą. 1898 m. V.Mickevičius įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, kurią po dvejų metų paliko.Ruošėsi primačiai ir Petrograde išlaikė 4 klasių kurso egzaminus. 1904 m. Kazanėje išlaikė brandos atestato egzaminus ir įsstojo į Kijevo univirsitetą, kur įgijo lyginamosios kolbotyros specialybę. Už studiją ,,Indoeuropiečių protėvynė’’ apdovanotas aukso medaliu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu.
1909 m. išvyksta į Baku realinę gimnaziją dėstyti rusų kalbos ir literatūros. Jaunas mokytojas buvo nedidelio ūgio, kai kurie mokiniai buvo gerokai aukštesni už jį.Mokyklos direktorius būgštavo, jog per daug pasitikintis mokytojas nežino to krašto papročių, psichologijos, todėl su klase gali kilti konfliktų. V.Mickevičiaus pamokos buvo įdomios, patraukė jaunuolius, kėlė azerbaidžaniečių mokinių nacionalinius jausmus.
1920 m. su žmona ir dukra grįžo į Kauną ir dėėstė pasaulinę literatūrą Kauno universitete, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.Jo paskaitų klausytis suplakdavo minios studentų. Kalbėjo be užrašų, emocingai, atmintinai citavo kūrinių ištraukas. Kaip dekanas buvo reiklus studentams, tačiau nuoširdžiai rūpinosi jų interesais, gyvenimu. 1922 m.tapo besikurančio lietuvos universiteto profesoriumi, orginizavo hu

umanitarinių mokslų fakultatetą, buvo ilgametis jo dekanas (1925 – 1937) ir mokslinių leidinių (,,Tauta ir žodis”, ,,Mūsų tautosaka”, ,,Darbai ir dienos”) redaktorius.
Prieš karą didžiavęsis apolitiškumu (,,aš politika neužsiimsiu”), pirmaisias nepriklausomybės metais Krėvė karštai palaikė tautinės vienybės šūkius skelbusias visuomenines organizacijas ir partijas (šaulių sąjungos pirmininkas 1922 – 1924 m., tautininkų sąjungos pirmininkas 1925 m.). pats dalyvavo ruošiant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos akciją (derybos su vokiečių kariuomenės vadovybe), projektavo kartu su A.Voldemaru ir A.Smetona 1923 – 1924 m. netgi karinį perversmą. Tačiau po 1926 m.perversmo nutraukė bičiuliškus santykius su A.Smetona, kritiškai vertino autokratinio valdymo formas. 1936 m. ėmė remti net komunistinį pogrindį, legalizuodamas savo vardu jo veiksmus (pasirašė ,,Literatūros” redaktoriumi, finansavo M.Šolochovo ,,Pakeltos velėnos” leidiną).
1940 m. aktyviai dalyvavo tarybiniame gyvenime – ėjo užsienio reikalų ministro pareigas liaudies vyriausybėje, tapo LTSR Mokslų Akadenijos prezidentu. Vokiečių okkupacijos metais V.krevė bijojo dėl savęs ir žmonos. Suėmus B.Sruoga, V.Krėvė kurį laiką slapstėsi nuo gespato ir 1944 m. vasarą ryžosi palikti tėvynę. Iš pradžių gyveno Austrijoje, o 1947 m. atsidūrė Amerikoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei literatūras. Amerikoje ilgėdamasis savo krašto rašė: ,,Mano siela nesugeba nei priimti ,,amerikoniško” gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti. Tikrai jaučiusi, kad jau seniai esu nebereikalingas, ir mano darbas niekam nebereikalingas, bet nerašyti negaliu – būtų labai nuobodu gyventti. Aš nenoriu mirti Amerikoje, tik Lietuvoje. Ma
ano širdies didžiausias noras, kad Lietuvos žėmelė galėtų priglausti senus kaulus ir tas pats kapynas, kur ilsisi mano tėvai.” 1954 m. mirė Filadelfijoje. 1992 m. įvykdytas jo noras – palaikai sugrąžinti į Lietuvą.Pirmieji Krevės spausdinti kūriniai – eilėraščiai lenkų kalba, paskelbti 1907 m. Lvovo studentų rinkinėlyje ,,Frustra”, kurį cenzūra konfiskavo. Pradedantis autorius, parašęs daugiau kaip 100 lenkų klalba eilėraščių, debiutavo ,,Młoda Polska” sąjūdžio traukos lauke.
Krėvė parašė daniško stiliaus apysaka ,,Šarūnas” 1911 m. Čia daugybė liaudie dainų citatų, parafrazių, perdirbtų tekstų, folkloriškai stilizuotų baladžių ir himnų, kuriuos atlieka vaidilos. Protarpiais kūrinio personažai net kalbasi tarp savęs dainų posmais, kaip operoje. Tautosakos įvaizdžiais grindžiamas istorinio laiko ir veiksmo vietos brėžinys.
Pasišovęs sudrebinti pasaulį Šarūnas buvo nedidelio ūgio, kuprotas žmogelis, dievų nuskriaustas ir pažemintas, pasak jo apmaudingai ištartų žodžių. Apeistas ir niekinamas nuo vaikystės, nepatyręs gailesčio ir meilės, jis išmoko nepasitikėti ir atsilyginti atšiauriam pasauliui deginanąia neapykanta. Tai jo didždioji emocija ir jo vidinė stiprybė, teikenti jo charakteriui smogiančios jėgos.
Kotrastingas nuotaikų bangavimas, likiminiai lūžiai, egzistencinės nevilties atodūsiai išliko ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimuose” 1912 m., kurie tapo tautinio idelizmo reprezentacine knyga.
Tikrai, pats Krėvė mėgo gamtą, gėrėjosi jos gyvastimi, dzūkų krašto žmonėmis, jų kalba. Dainavos kraštui, jo žmonėms paskyrė ir padavimus ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimai”. Padavimuose norėjo įamžintį lietuvių narsumą, pasiaukojimą savo kraštui. Ga
alingos pilys baltais kuorais, iškilusiais virš siūbuojančių girių. Aukšti dvarai su vario vartais. Šaunūs berneliai ant širmų žirgų – kur prajoja, ten ,,kryžiuočių patalas nuklota”. Pagal senųjų epų tradiciją Krėvė kūrė narsios ir karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos viziją, kuri turėjo sužadinti tautos pasitikėjimą savimi ir pasipriešinimo dvasią.
1916m. Krėvė parašė istorinio pobūdžio tragėdiją. joje ryški valdovo – žmogaus problema. Valdovas blaškosi tarp krikščionybės ir pagonybės. Jo širdis priklauso pagoniškiems dievams, o istorinė situacija reikalauja eiti prieš savo valią – priimti krikščionybę. Skirgaila demonstruoja valstybės savarankiškumą. Nepakenčia jokių prieštaravimų savo valiai, kuri gina Lietuvos interesus, aukodama kitų žmonių laimę ir likimus. Bet ne visi sutinka būti aukomis. ,,Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė”, – sako kunigaikštytė Ona Duonutė, kurią Skirgaila prievarta veda, kad Lydos kraštas nebūtų atskeltas nuo Lietuvos. Pralaimėjęs kaip valdovas, neranda meilės kaip žmogus. Lieka vienišas, be meilės ir gerumo, nematąs jokios pasaulį tvarkančios aukštesnės jėgos: senieji Lietuvos dievai – bejėgiai ir tyli, o naujasis krikščionių Dievas nešatik nelaimes tėvynei. Skirgaila lieka vienišas, nesuprastas savųjų, nugalėtas priešų.
Panaši tema gvildenama ir dramoje ,,Mindaugo mirtis”.
Jei anksčiau minėti kūriniai dvelkė romantine dvasia, taio apsakymų rinkinys ,,Šiaudinėj pastogėj” ir apysaka ,,Raganius” nukelia skaitytoją į realią, dzūkų kaimo, aplinką. Pagrindinių veikėjų charakteriais rašytojas parodo liaudies žmonių psichologiją, nuoširdų ne
emeluotą vaikų vidinįpasaulį, gyvenimo patirties persunktą senų žmonių pasaolio sampratą. Visuose apsakymuose jaučiama pagarba žmogui, kaip individui.
Apsakyme ,,Skerdžius” atsiveria paslaptingas ryšys tarp žmogaus ir medžio. Senajam skerdžiui Lapinui gera miške, kur ,,epušė lapais paskambina ir eglė pasiūbuoja, ir berželis kasas taisydamas, pakušta”. Jis nemoka katekizmo, bet žino, kad žolė ir medis yra Dievo dovana , duota visiems ir nepavaldi žmonių įstatymams. Nesvarbu, kad medis auga tavo kieme, bet jis ne tavo sodintas, ir tu nesi jo savininkas. Negali elgtis su medžiu ar augalu kaip viso to valdovas, nes toks nesi. Senajam Lapinui čigonės pasakyta: mirsi, kai nuluš Grainio liepa. Kai vieną rytmetį Grainis nukirto žaliuojančią liepą su čypiančių paukštelių lizdais, linksmas ir smagus seniokas iškart suglebo, tartum kirvis būtų užkliudęs ir jo gyvenimo gyslą. ,,Neužilgo jau nebuvo Lapino. Numirė jisai kaip pakirsta liepa.
Apysaką ,,Raganius” K. Korsakas pavadino tautiniu veikalu. Šis epitetas tinka visai Krėvės realistinei meniniai prozai.
A. Zalatorius V. Krėvę apbūdina: ,,Rašytojo asmenyje derinasi skvarbus protas, nerami romantiška siela, blaivus valstiečio žvilgsnis”.

Leave a Comment